Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo R. P. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria leista išieškoti iš R. P. P. firmos „Romuna“ savininko R. P. P. turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu priimti nutartį dėl išieškojimo nukreipimo į visą R. P. P. nuosavybės teise priklausantį turtą, įskaitant banko sąskaitose esančias pinigines lėšas bei bendrąja jungtines nuosavybes teise priklausantį turtą.R. P. P. atsiliepimu prašė atmesti prašymą dėl išieškojimo nukreipimo į visą R. P. P. nuosavybės teise priklausantį turtą, taip pat prašė išsireikalauti iš bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“ administravimo išlaidų sumą pagrindžiančius įrodymus bei įpareigoti pateikti bankroto administratoriaus atlyginimo apskaičiavimą pagal atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria leista išieškoti iš R. P. P. firmos „Romuna” savininko R. P. P. turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, bei atsisakyta išreikalauti iš bankroto administratoriaus administravimo išlaidų sumą pagrindžiančius įrodymus bei bankroto administratoriaus atlyginimo apskaičiavimą pagal atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatą jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nustatyta tvarka parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad įmonė neturi turto, iš kurio galėtų būti tenkinti įmonės kreditorių reikalavimai, taikos sutartis su įmonės kreditoriais nesudaryta, tuo tarpu nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama yra įsiteisėjusi. Šių aplinkybių apeliantas neginčija. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad egzistuoja sąlygos leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko – apelianto – turtą.Atsižvelgiant į tai, kad iškėlus bankroto bylą, įmonės savininkai tampa materialinės atsakomybės subjektais, ir prievolėms įvykdyti neužtenkant tokio juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako dalyvis, tai yra jos savininkas, ir ne tik savo asmeniniu turtu, bet ir jam tenkančia dalimi sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise valdomame turte (Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d., CK 2.50 str. 4 d.), šiuo tikslu vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu tokios įmonės savininkas (savininkai), įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Apeliantas tokio sąrašo nepateikė, todėl bankroto administratorius pagrįstai prašyme nenurodė konkretaus turto, iš kurio būtų siekiama išieškoti tenkinant kreditorių reikalavimus.Apeliacinis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtų išieškoma tik iš apeliantui tenkančios dalies sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise valdomame turte, todėl jo sutuoktinės teisės nebus pažeistos.Apeliantas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui sutartį dėl 2016 m. gegužės 31 d. preliminariosios sutarties pratęsimo, kuria pratęstas pastarosios galiojimas iki 2017 m. kovo 1 d., kuria sutarties šalys tariasi dėl apeliantui jungtine nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo. Visgi, apeliantas nepaaiškina, kokią teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turi šis dokumentas. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje išieškoti leista iš viso apelianto turto, ne konkretaus nekilnojamojo turto objekto, šis dokumentas neturi įrodomosios reikšmės apelianto skundo argumentams.Sprendžiant dėl apelianto prašymo išreikalauti iš bankroto administratoriaus jo išlaidas pagrindžiančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigė, jog administravimo išlaidų sąmata buvo patvirtinta 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime nutarimu Nr. 8, kuris yra galiojantis, dėl ko nėra pagrindo spręsti dėl administravimo išlaidų pagrįstumo. Pažymėtina, kad ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis numato, jog administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Taigi, būtent įmonės kreditoriai sprendžia, ar bankroto administratorius pagrindė realias ir būtinas administravimo išlaidas. Be to, apeliantas savo skunde netgi pats nurodo, kad nežino, ar bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo teikė kreditorių susirinkimui ataskaitas ir įrodymus šiuo klausimu. Kita vertus, apeliacinis teismas sutinka su atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, jog šis klausimas yra nesusijęs su administratoriaus prašymu, taigi net nėra ginčo dalykas, dėl ko nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nagrinėti apelianto argumentų, susijusių su administravimo išlaidų dydžiu ir pagrįstumu.Apeliacinis teismas sprendžia, jog esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrindu keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirąjį skundą atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.