Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios A. R. individualios įmonės ir trečiojo asmens L. L. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo A. R. skundas dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo, 2015 m. kovo 5 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1548-163/2015 pagal A. R. skundą atsakovei bankrutavusiai A. R. individualiai įmonei dėl bankroto administratoriaus veiksmų turto pardavimo procese, trečiasis asmuo L. L..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Šios nuostatos taip pat taikytinos nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų

Pareiškėjas A. R. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2015 m. kovo 5 d. bankrutavusios A. R. IĮ turto pardavimo protokolą, 2015 m. kovo 5 d. tarp bankrutavusios A. R. IĮ ir L. L. sudarytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį.Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino – pripažino negaliojančiais 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą, nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, taikė dvišalę restituciją – grąžino bankrutavusiai A. R. IĮ minėtą nekilnojamąjį turtą, o L. L. – 67 389,60 Eur.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės bankrutavusios A. R. IĮ ir trečiojo asmens L. L. atskiruosius skundus, 2016 m. kovo 1 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal trečiojo asmens L. L. kasacinį skundą, 2016 m. spalio 4 d. nutartimi: Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties dalis dėl dvišalės restitucijos taikymo, panaikino ir šią bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalį paliko nepakeistą. Kasacinio teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartyje pažymėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės pagrįstai leido teismams konstatuoti, jog neatnaujinus informacijos apie sumažintą parduodamo turto kainą, toks kreditorių susirinkimo nustatytos ginčo turto pardavimo tvarkos pažeidimas laikytinas esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros neteisėtumą, todėl ginčijamo turto pardavimo protokolas ir jo pagrindu sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiais pagrįstai. Kasacinis teismas, vertindamas argumentus dėl restitucijos taikymo būdo šioje byloje pažymėjo, kad taikydami dvišalę restituciją ir priteisdami natūra turtą bankrutavusiai įmonei, o iš bankrutavusios įmonės priteisdami trečiajam asmeniui šio sumokėtus pinigus, teismai iš esmės nevertino galimybės pakeisti restitucijos būdą. Kasacinis teismas akcentavo, jog šiuo atveju taikant dvišalę restituciją, atsakovės ir trečiojo asmens padėtis tampa nelygiavertė. Turtas natūra grąžinamas bankrutavusiai įmonei ir ji įgyja galimybę jį (turtą) dar kartą parduoti, gautas lėšas paskirstyti kreditoriams pagal nustatytą eilę; po sandorio sudarymo už parduotą turtą gautos lėšos buvo pervestos hipotekos kreditoriui, todėl trečiasis asmuo L. L. savo reikalavimą dėl 67 389,60 Eur grąžinimo turėtų spręsti ĮBĮ nustatyta tvarka ir tik pasibaigus bankroto procesui būtų aišku, kokia apimtimi tenkintini jos kaip kreditorės reikalavimai. Tokia trečiojo asmens padėtis, lyginant ją su bankrutavusios įmonės padėtimi, nepagrįstai ir nesąžiningai pasunkinama, o tai prieštarauja CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, kasacinio teismo vertinimu, naujas turto pardavimo procesas neužtikrintų geriausios įmonės kreditorių ir jos pačios interesų gynimo. Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nustatytoms byloje aplinkybėms restitucijos būdą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Kasacinis teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog trečiojo asmens L. L. kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo teismų taikyto restitucijos būdo nurodyta, jog teismai restituciją turėjo taikyti įpareigodami trečiąjį asmenį sumokėti turto ekvivalentą pinigais, t. y. priteisti kainos skirtumą nuo jau sumokėtos sumos ir prieš paskutinį pardavimą siūlytos kainos. Kasacinis teismas pažymėjo, kad proceso dalyviams tokia trečiojo asmens pozicija buvo žinoma, tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo taikytą dvišalę restituciją, teismui pateiktuose jų procesiniuose dokumentuose nėra pasisakyta dėl tokio restitucijos būdo taikymo byloje. Pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tačiau siekdamas užtikrinti tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą, sudaryti šalims galimybę ne tik teikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą, kasacinis teismas konstatavo pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. priimtos nutarties turinys sudaro pagrindą išvadai, jog 2015 m. kovo 5 d. surašytas bankrutavusios A. R. IĮ turto pardavimo protokolas, 2015 m. kovo 5 d. tarp bankrutavusios A. R. IĮ ir L. L. sudaryta nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant turto pardavimo tvarką, todėl apskųstuoju pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu jie (protokolas ir sutartis) panaikinti pagrįstai. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas, taikydamas dvišalę restituciją ir priteisdamas turtą natūra bankrutavusiai įmonei, o sumokėtus pinigus iš bankrutavusios įmonės – trečiajam asmeniui, taipogi apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su tokiu sandorių negaliojimo pasekmių taikymu, iš esmės nevertino galimybės pakeisti tokio restitucijos būdo, kurio pagrindu trečiojo asmens padėtis, lyginant ją su bankrutavusios įmonės padėtimi, nepagrįstai ir nesąžiningai pasunkinama, kas prieštarauja CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kasacinio teismo pripažinta, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Šių motyvų pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo byloje priimtos nutarties dalį dėl dvišalės restitucijos taikymo ir šią bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis apibrėžia bylos pakartotinio apeliacinio nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegija išaiškina, jog nagrinėjant bylą iš naujo ir vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, reikia išspręsti byloje nuginčyto turto perleidimo sandorio negaliojimo pasekmių taikymo klausimą, tuo tikslu įvertinant ginčo šalių pareikštas pozicijas dėl restitucijos taikymo būdo ir atsižvelgiant į tai, jog klasikinės (dvišalės) restitucijos taikymas šioje situacijoje nepagrįstai ir nesąžiningai apsunkintų turto įgijėjos (trečiojo asmens) L. L. padėtį.

Dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo

Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs turto pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia, taikė dvišalę restituciją ir grąžino ginčo turtą (žemės sklypą su gyvenamuoju namu) bankrutavusiai individualiai įmonei, o apeliantei L. L. priteisė iš bankrutavusios įmonės 67 389,60 Eur, sumokėtų pagal negaliojančia pripažintą pirkimo - pardavimo sutartį. Apeliantės L. L. nuomone, pirmosios instancijos teismas parinko netinkamą restitucijos taikymo būdą, kadangi atlikus dvišalę restituciją sandorio šalys atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, nes už parduotą turtą gauti pinigai jau yra paskirstyti įmonės kreditoriams, o įmonė restitucijos pagrindu grąžintinos sumos neturi. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.145 straipsnio normas, yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2014).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartyje konstatavo, jog šioje byloje taikant dvišalę restituciją turto įgijėjos L. L. ir turto pardavėjos bankrutavusios A. R. IĮ padėtis tampa nelygiavertė, kadangi pripažinto negaliojančiu sandorio dalykas – turtas grąžinamas natūra bankrutavusiai įmonei ir ši įgyja galimybę jį dar kartą parduoti, gautas lėšas paskirstyti kreditoriams pagal nustatytą eilę, nors po to sandorio sudarymo už parduotą turtą gautos lėšos jau pervestos hipotekos kreditoriui, todėl L. L. savo reikalavimą dėl 67 389,60 Eur grąžinimo turėtų spręsti ĮBĮ nustatyta tvarka ir tik pasibaigus bankroto procesui būtų aišku, kokia apimtimi tenkintini jos kaip kreditorės reikalavimai. Kasacinis teismas konstatavo, kad tokia turto įgijėjos padėtis, lyginant ją su bankrutavusios įmonės padėtimi, nepagrįstai ir nesąžiningai pasunkinama, o tai prieštarauja CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsižvelgiant į šias kasacinio teismo akcentuotas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą pakartotinai (iš naujo sprendžiant klausimą dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo), nėra teisinio pagrindo svarstyti dvišalės restitucijos taikymo galimybės, todėl pirmosios instancijos teismo pasirinktas restitucijos taikymo būdas, kuomet bankrutavusiai įmonei grąžinamas negaliojančiu sandoriu perleistas turtas, o turto įgijėjai grąžinamos už tą turtą sumokėtos lėšos, pripažįstamas pažeidžiančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes dėl tokio restitucijos taikymo būdo sandorio šalys atsiduria nelygiavertėje padėtyje. Teisėjų kolegija akcentuoja kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje išdėstytas restitucijos taikymui reikšmingas išvadas ir pastabas. Kasacinis teismas nurodė, kad naujas turto pardavimo procesas neužtikrintų geriausio įmonės kreditorių ir jos pačios interesų gynimo, nes dėl pakartotinio turto pardavimo užsitęs bankroto procedūros ir negalės būti operatyviai baigtas įmonės likvidavimas, padidės bankroto administravimo išlaidos. Šių išvadų kontekste teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo A. R. argumentą (išdėstytas jo 2016 m. lapkričio 21 d. rašte dėl nuomonės pateikimo), jog turtą grąžinus bankrutavusiai įmonei ir iš naujo jį pardavinėjant varžytynėse, galbūt būtų gauta daugiau lėšų, kadangi Lietuvoje nekilnojamasis turtas pabrango. Kolegija tokį pareiškėjo argumentą pripažįsta nepagrįstu ir deklaratyviu. Abstraktūs teiginiai, pagrįsti vien subjektyvia asmens nuomone, nesant objektyvių ginčo turto vertės pokytį iliustruojančių duomenų, nedaro įtakos šiame nutarties punkte nurodytoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadoms dėl naujo turto pardavimo proceso neigiamos įtakos bankrutavusios įmonės kreditorių interesams. Pareiškėjas A. R. nurodė, jog abi negaliojančia pripažintos pirkimo – pardavimo sutarties šalys buvo nesąžiningos, todėl taikant dvišalę restituciją (t. y. pritarus pirmosios instancijos teismo taikytai restitucijai), nebus pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Šis argumentas iš esmės atspindi visą pareiškėjo poziciją, kuri, kaip matyti, nepasikeitė ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui šioje byloje priėmus procesinį sprendimą. Pareiškėjas akcentuoja vien bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesų užtikrinimo poreikį, neatsižvelgdamas į kasacinio teismo pastabas dėl byloje taikytos restitucijos būdo neigiamos įtakos apeliantės L. L. interesams bei bankroto procedūrų ekonomiškumui bei operatyvumui. Pareiškėjo pozicija restitucijos taikymo klausimu, suformuluota jau po kasacinio teismo nutarties priėmimo, leidžia daryti išvadą, jog, pareiškėjo nuomone, apeliantė L. L. buvo nesąžininga sandorio šalis, todėl turi prisiimti visas neigiamas dvišalės restitucijos taikymo pasekmes, be kita ko, ir riziką neatgauti už turtą sumokėtų lėšų. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog trečiojo asmens L. L. nesąžiningumas nagrinėjamoje byloje neįrodytas. Taigi ir pareiškėjo argumentai dėl L. L. nesąžiningumo vertinimo (restitucijos būdo parinkimo tikslu) pripažintini nepagrįstais ir išsamiau nevertinti. Kaip minėta, kasacinis teismas konstatavo, kad trečiojo asmens nesąžiningumas neįrodytas, o naujų priešingą išvadą patvirtinančių duomenų pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Kitų racionalių pasiūlymų dėl restitucijos taikymo būdo, kuris užtikrintų sandorio šalių interesų pusiausvyrą arba užtikrintų galimybę šalis grąžinti į faktinę padėtį, savo esme realiai (be kita ko, ir finansiškai) atitinkančią tą, kurį buvo iki ginčijamų sandorių sudarymo, pareiškėjas nepateikė. Todėl teisėjų kolegija, kasacinio teismo pateiktų nurodymų kontekste, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, prieina prie išvados, jog negaliojančia pripažintos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgytas turtas, taikant sandorio negaliojimo pasekmes, negali būti natūra grąžintas bankrutavusiai įmonei, o turi būti paliktas apeliantės L. L. nuosavybėje. Tokį sprendimą teisėjų kolegija grindžia ne tik poreikiu apsaugoti sąžiningo turto įgijėjo interesus, bet ir išvengti bereikalingų ir neekonomiškų kartotinių turto realizavimo procedūrų, neabejotinai užvilkinančių bankroto procesą. Tokiu atveju byloje spręstinas klausimas dėl restitucijos taikymo sumokant turto kainos ekvivalentą pinigais (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė L. L. (veikusi per atstovą) bankroto administratorei iki 2015 m. kovo 3 d. pateikė pasiūlymą įsigyti turtą už 254 700 Lt (73 766,22 Eur) kainą pagal prieš tai kreditorių susirinkimo nustatytą ir paskelbtą turto pardavimo procedūrą. Bankroto administratorė apie pasiūlymą pirkti pateikusius pirkėjus kreditorių susirinkimo neinformavo, pardavimo procedūrą nutraukė ir kreditorių susirinkimui teikė prašymą (pasiūlymą) nustatyti naują turto kainą, t. y. ją sumažinti. Kaip konstatuota byloje, apie nustatytą naują mažesnę kainą (66 389,60 Eur) ir turto pardavimo tvarką bankroto administratorė viešai nepaskelbė. Ginčo sandoriu nekilnojamasis turtas apeliantei buvo parduotas už naują jos pasiūlytą kainą, kuri buvo didesnė už kreditorių susirinkime nustatytą 66 389,60 Eur kainą, t. y. parduotas už 67 389,60 Eur. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog turto pardavimo procesas, vykdytas 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimo nutarime nustatyta tvarka, t. y. kuomet iki 2015 m. kovo 3 d. apeliantė pateikė pasiūlymą pirkti turtą už 73 766,22 Eur, buvo teisėtas. Apeliantė L. L. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas restituciją turėjo taikyti įpareigodamas ją sumokėti turto kainos ekvivalentą pinigais, t. y. skirtumą nuo jau sumokėtos sumos ir prieš paskutinį pardavimą siūlytos kainos. Lietuvos apeliaciniam teismui pasiūlius pareikšti nuomonę dėl apeliantės L. L. pasiūlyto restitucijos taikymo būdo (sumokant ekvivalentą pinigais), bankrutuojanti A. R. IĮ prašo taikyti restituciją tokiu būdu, jog ginčo turtas liktų L. L. nuosavybėje ir iš jos bankrutuojančios įmonės naudai būtų priteistas jau sumokėtos sumos (67 389,90 Eur) bei prieš paskutinį pardavimą siūlytos kainos (73 766,22 Eur) skirtumas. Pareiškėjas A. R. su L. L. pasiūlytu restitucijos taikymo būdu nesutinka. Jis akcentuoja aplinkybę, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos, o atlikus dvišalę restituciją, L. L. galės reikalauti bankroto administratorės atlyginti patirtus nuostolius. Taip pat nurodė, kad nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje paliko, todėl turtas iš varžytynių bus parduotas brangiau. Kaip matyti, su apeliantės pasiūlytu restitucijos taikymo būdu nesutinka tik pareiškėjas. Tačiau jo prieštaravimų esmę sudarančios aplinkybės buvo įvertintos ir pripažintos nepagrįstomis (žr. nutarties 24, 25, 26 punktus). Jau minėta, kad kitokių racionalių ir sandorio šalių interesų pusiausvyrą užtikrinančių restitucijos taikymo būdų pareiškėjas nepasiūlė. Byloje nėra ginčo dėl bankrutavusios įmonės turto realizavimo procedūros (įvykusios prieš paskutinį neteisėtai vykdytą pardavimą), kurią bankroto administratorė nutraukė neinformavusi kreditorių apie gautus pasiūlymus pirkti turtą ir naujos turto pardavimo tvarkos nustatymo tikslu 2015 m. kovo 3 d. sušaukė kreditorių susirinkimą, teisėtumo. Prieš paskutinį pardavimą apeliantė pateikė pasiūlymą pirkti turtą už 73 766,22 Eur kainą. Apeliantės pozicija dėl ketinimo turtą pirkti už tokią kainą nepakito iki šiol. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti prielaidas dėl pasiūlytos kainos nerealumo. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi tokias aplinkybes, laikosi nuostatos, jog apeliantės pasiūlytas restitucijos taikymo būdas (paliekant neteisėto sandorio pagrindu įgytus daiktus pirkėjai, o ją įpareigojant sumokėti turto kainos ekvivalentą pinigais, t. y. skirtumą nuo jau sumokėtos pirkimo sumos (67 389,60 Eur) ir prieš paskutinį pardavimą siūlytos pirkimo kainos (73 766,22 Eur), šioje konkrečioje situacijoje yra tinkamiausias ir labiausiai užtikrinantis teisingumo, protingumo ir šalių pusiausvyros užtikrinimo principų įgyvendinimą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.147 straipsnis). Remdamasi nutarties 29 punkte išdėstyta išvada, teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį pakeisti restitucijos taikymo dalyje ir restituciją atlikti tokiu būdu: negaliojančiu pripažinto sandorio dalyką – nekilnojamąjį turtą palikti trečiojo asmens L. L. nuosavybėje, priteisiant iš jos 6 376,62 Eur (73 766,22 Eur - 67 389,60 Eur) atsakovės bankrutavusios A. R. IĮ naudai (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Trečiasis asmuo L. L. prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad trečiasis asmuo patyrė 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokatės paslaugomis rengiant procesinius dokumentus (t. 1, b. l. 87, 128, t. 2, b. l. 13). Spręsdama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalies nustatymo klausimą, teisėjų kolegija įvertina procesinį ginčo (bylos) baigties rezultatą, pagal kurį teismų priimtais procesiniais sprendimais byloje ginčytas sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, o trečiajam asmeniui yra palanki tik procesinio sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo būdo, t. y. pagrįstais pripažinti jos argumentai dėl dvišalės restitucijos taikymo natūra negalimumo (apeliacinės instancijos teisme bylą išnagrinėjus iš naujo, priimtas procesinis sprendimas atlikti restituciją piniginio ekvivalento sumokėjimo būdu). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra protinga ir teisinga trečiojo asmens naudai iš atsakovės priteisti 1/5 dalį trečiojo asmens patirtų išlaidų – 220 Eur. Kadangi atsakovė yra bankrutavusi įmonė, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį, panaikinant jos dalį dėl dvišalės restitucijos taikymo būdo. Restituciją taikyti tokiu būdu:

palikti nuosavybės teisę L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) į negaliojančia pripažintos 2015 m. kovo 5 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įgytus daiktus – žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-1070-5636) su pastatu - gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini);priteisti iš L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6 376,62 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt šešis eurus ir 62 centus) bankrutavusios A. R. individualios įmonės (į. k. 300013513) naudai.

Likusioje dalyje teismo nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės bankrutavusios A. R. individualios įmonės (į. k. 300013513) L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 220 Eur bylinėjimosi išlaidų, jas apmokant iš A. R. individualios įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų.