Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. S. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. S. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 metų vasaros pradžios iki 2014 m. rugpjūčio 11 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), taip pat kitoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suvokdamas, kad U. P., gim. (duomenys neskelbtini). rugpjūčio 2 d., yra mažametė ir negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, taip pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės jos būkle, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų rodydavo mažametei savo lyties organus, liepdavo juos liesti rankomis, lytinės aistros tenkinimą pabaigdavo spermos išsiliejimu, mažametei U. P. masturbuojant jo lyties organus rankomis, t. y. kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu – U. P.. Tokiais savo tyčiniais veiksmais jis nežymiai sutrikdė mažametės bejėgiškos būklės nukentėjusiosios sveikatą, nes U. P. buvo konstatuotas potrauminio streso sutrikimas (F43.1), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su mažametės seksualiniu prievartavimu.

II. Apeliacinio skundo argumentai

11. Remdamasis kasacinio teismo formuojama teismų praktika dėl kaltiems asmenims skirtinų bausmių tikslų ir proporcingumo bei BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, gynėjas teigia, kad net ir minimalios trukmės nuteistajam E. S. S. paskirta bausmė, įvertinus jo atliktų veiksmų pobūdį, pavojingumo laipsnį šios rūšies nusikalstamų veikų kontekste, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, yra laikytina prieštaraujanti teisingumo principui. Gynėjas pažymi, kad nuteistojo veiksmai yra vienkartiniai, atsitiktinio pobūdžio, jokių kitų ikiteisminių tyrimų nuteistajam E. S. S. dėl analogiškų nusikaltimų nėra ir nebuvo atliekama. Pastarasis yra vyresnio amžiaus, turi sveikatos problemų, dėl savo veiksmų atsiprašė nukentėjusiosios įstatyminio atstovo. Taigi skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji bausmė, nors ir minimali, sukels neatstatomus padarinius nuteistajam, o bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir realiai neatlikus nuteistajam E. S. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Esant šioms aplinkybėms, gynėjas prašo, apeliacinės instancijos teismui nusprendus nekeisti nuteistojo E. S. S. veiksmų kvalifikavimo, taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

17. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo sprendžiant klausimą dėl bausmės atlikimo vietos (BK 50 straipsnis, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl nuteistojo E. S. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

18. Prašydamas perkvalifikuoti nuteistojo E. S. S. veiksmus, gynėjas nurodo, kad savo veiksmais pastarasis tvirkino, o ne seksualiai prievartavo nukentėjusiąją. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad spręsdamas nuteistojo E. S. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, nevertindamas jų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Be to, visiškai nepagrįstai akcentavo nuteistojo E. S. S. parodymų nenuoseklumą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino E. S. S. kaltu dėl mažametės nukentėjusiosios U. P. seksualinio prievartavimo.

22. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymima, kad teismų praktikoje laikoma, jog lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.). Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokiam fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-116-942/2016, 2K-191-697/2018).

23. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012).

24. Pažymėtina, kad abi aptariamos nusikalstamos veikos (BK 150 straipsnio 4 dalis ir 153 straipsnio 1 dalis) padaromos veikiant tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014).

25. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-625/2013).

34. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste svarbu pažymėti, kad kaltinamojo apsisprendimas dėl parodymų (ne)davimo ir jų turinio yra sudedamoji teisės į gynybą dalis ir pats savaime neįrodo jo kaltės, tačiau šie duomenys turi reikšmės formuojant teismo vidinį įsitikinimą vertinant išnagrinėtus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788/2021).

35. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas preziumavo nukentėjusiosios U. P. parodymų patikimumą vien dėl nuteistojo E. S. S. pozicijos nenuoseklumo ir, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nevertino jų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

36. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad svarbiausi įrodymų šaltiniai mažamečių (nepilnamečių) seksualinės prievartos bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu (nepilnamečiu) ir kuriems mažametis (nepilnametis) pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio (nepilnamečio) asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymais. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami; teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekdami nustatyti, ar jie patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-185-648/2019).

37. Priešingai nei teigia apeliantas, vertindamas nukentėjusiosios U. P. parodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK reikalavimų ir nenukrypo nuo pirmiau nurodytos šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Sprendžiant dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo nagrinėjamoje byloje buvo atsižvelgta ne tik į nuteistojo E. S. S. parodymų nenuoseklumą, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, bet ir į 2020 m. spalio 23 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-212/2020 išvadas, išvestinius įrodymus – su nukentėjusiąja bendravusių asmenų liudytojų E. S., R. S., L. P., G. J. parodymus – kitas nukentėjusiosios U. P. parodymų vertinimui reikšmės turinčias aplinkybes.

38. Antai ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusiajai nėra nustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi. Taip pat tyrimo metu nebuvo nustatytos jokios kitos priežastys (tarp jų ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis U. P. parodymais. Ekspertizės akte pažymima, kad apie byloje tiriamas aplinkybes nukentėjusioji kalba itin nenoriai, akivaizdžiai stiprėja jos nerimas, jaudulys, gėda, įtampa, sąlygojantys temos vengiantį elgesį (t. y. kyla adekvačios pasakojimo turiniui emocinės reakcijos). U. P. konstatuotas potrauminio streso sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs sąsajoje su byloje tiriama nusikalstama veika (tiriamais įtariamojo E. S. S. veiksmais) ir tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 169–175).

39. Apklausiami kaip liudytojai pirmosios instancijos teisme E. S., R. S., L. P., G. J. taip pat patvirtino girdėję iš nukentėjusiosios apie jos patirtą seksualinę prievartą. Liudytojų nurodytos bylai reikšmingos aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo nukentėjusiosios U. P. parodymų. Spręsdamas dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji pati surado ir parodė vietą, kurioje buvo prievartaujama. Byloje nustatyta, kad būtent toje vietoje veikos padarymo metu gyveno ir šiuo metu tebegyvena nuteistasis E. S. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios patirtą seksualinę prievartą, jos neigiamus išgyvenimus, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad praėjus tokiam ilgam laiko tarpui po byloje tiriamų įvykių, U. P. kamuoja šiuos įvykius primenantys sapnai ir skaudūs prisiminimai.

40. Įvertinus šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios U. P. parodymais ir abejoti jų patikimumu. Pirmiau aptarti byloje surinkti įrodymai patvirtina nuteistojo E. S. S. kaltę dėl mažametės U. P. seksualinio prievartavimo. Nuteistojo veiksmai atitinka visus šios nusikaltimo sudėties požymius, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Naikinti šį procesinį sprendimą ir perkvalifikuoti nuteistojo E. S. S. veiksmus į BK 153 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

41. Be pirmiau aptartų argumentų, apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakyta dėl kiekvieno iš nuteistajam E. S. S. inkriminuotų veiksmų pobūdžio, nors jis yra labai skirtingas. Be to, akcentuojama, kad neleidus nuteistajam E. S. S. prieš parodymų davimą pasitarti su savo gynėju, buvo pažeista jo teisė į gynybą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam E. S. S. inkriminuota nusikaltimo sudėtis – mažamečio seksualinis prievartavimas – apima visus kaltinime nurodytus nuteistojo atliktus neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismui išsamiai pasisakius dėl nukentėjusiosios nuteistojo lyties organo masturbavimo ir konstatavus, kad savo veiksmais nuteistasis E. S. S. seksualiai prievartavo mažametę U. P., detalesnė kitų nuteistajam inkriminuotų veiksmų – lyties organų rodymo mažametei, liepimo jai liesti juos rankomis –analizė yra netikslinga ir neturi jokios savarankiškos teisinės reikšmės.

43. Teisėjų kolegija tai pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu dėl nuteistojo E. S. S. teisės į gynybą pažeidimo. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis E. S. S. parodymus davė 2021 m. gegužės 17 d. vykusiame teisiamajame posėdyje. Prieš jo apklausą, gynėjas buvo pareiškęs teismui prašymą skelbti byloje pertrauką iki kito teisiamojo posėdžio, nes, pasak gynėjo, jis ilgą laiko tarpą nekontaktavo su ginamuoju dėl pastarojo ligos (t. 2, b. l. 151). Išsprendęs pareikštą prašymą protokoline nutartimi, pirmosios instancijos teismas nutarė skelbti bylos nagrinėjime 10 min. pertrauką, po pertraukos tęsti bylos nagrinėjimą. Motyvuodamas savo sprendimą, teismas nurodė, kad tokios trukmės laiko tarpo užtenka gynybos pozicijai suderinti, o prašymą skelbti pertrauką iki sekančio teisiamojo posėdžio, gynybai nenurodžius jokių rimtesnių tokį prašymą pagrindžiančių priežasčių, vertino kaip bandymą vilkinti bylos nagrinėjimą. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teigti, kad šiuo sprendimu buvo pažeista nuteistojo E. S. S. teisė į gynybą nėra pagrindo.

44. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad baudžiamoji byla buvo pradėta nagrinėti 2021 m. balandžio 26 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, o jau 2021 m. gegužės 24 d. pirmosios instancijos teismas išklausė proceso dalyvių baigiamąsias kalbas ir išėjo į pasitarimų kambarį procesinio sprendimo priėmimui. 2021 m. balandžio 26 d. teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad tą dieną nuteistasis E. S. S. kartu su savo gynėju dalyvavo bylos nagrinėjime. Apie tai, kad jo ginamasis serga, pirmosios instancijos teismui gynėjas pranešė tik 2021 m. gegužės 10 d., nurodydamas, kad prieš pat teisiamąjį posėdį su juo susisiekė E. S. S., kuris informavo jį, jog prastai jaučiasi ir vyksta į gydymo įstaigą. Pažymėtina, kad jau po savaitės, 2021 m. gegužės 17 d., nuteistasis E. S. S. dalyvavo bylos nagrinėjime. Taigi jo negalavimas, dėl kurio, pasak gynybos, E. S. S. negalėjo susisiekti ir pasitarti su savo gynėju, truko ne ilgiau nei savaitę.

45. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad nuteistasis E. S. S. teisinių paslaugų sutartį su gynėju advokatu M. Vagoniu sudarė 2021 m. kovo 25 d. (t. 2, b. l. 10), teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai savo parodymų nekeitė, jokių naujų bylai reikšmingų aplinkybių nenurodė, o psichiatrė ekspertė patvirtino 2020 m. spalio 23 d. ekspertizės akte nurodytas išvadas. Be to, kaip jau buvo minėta, iš dalies tenkinant gynėjo prašymą, gynybos pozicijos suderinimui bylos nagrinėjime buvo paskelbta 10 min. pertrauka.

Dėl E. S. S. paskirtos bausmės

46. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus nekeisti nuteistojo E. S. S. veiksmų kvalifikavimo, apeliaciniame skunde prašoma taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas nurodo, kad, atsižvelgiant į nuteistojo atliktų veiksmų pobūdį, pavojingumo laipsnį šios rūšies nusikalstamų veikų kontekste, E. S. S. charakterizuojančius duomenis, net ir minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas būtų neproporcingas ir prieštaraujantis teisingumo principui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

47. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, darytina išvada, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajam E. S. S. irgi yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. S. S., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam už įvykdytą nusikaltimą teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

48. E. S. S. įvykdė tyčinį labai sunkų nusikaltimą prieš mažametį asmenį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Skirdamas bausmę E. S. S. ir parinkdamas jam bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistojo įvykdytas nusikaltimas buvo baigtas, juo yra padaryta didelė žala nukentėjusiajai, E. S. S. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas, garbaus amžiaus, dirbo, charakterizuojamas teigiamai), į ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo nusikalstamos veikos padarymo, per kurį nuteistasis E. S. S. naujų nusikaltimų nepadarė. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant nuteistajam E. S. S. BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmę.

49. Skundžiamame nuosprendyje yra pagrįstai nurodoma, kad švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė asmeniui gali būti skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių E. S. S. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistasis taip pat nebuvo pats atvykęs ir pranešęs apie savo nusikalstamą veiką, tad BK 62 straipsnio 1 ir (ar) 2 dalies nuostatos jam negali būti taikomos, nesant jose nustatytų sąlygų.

50. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018).

51. Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos E. S. S. teigiamai apibūdinančios ir jam palankios bylos aplinkybės – anksčiau neteistas, yra vyresnio amžiaus, turi sveikatos problemų, nusikaltimas atsitiktinis, dėl savo veiksmų atsiprašė nukentėjusiosios įstatyminio atstovo ? nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos bausmės taikymas jam aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir būtų neproporcingas nuteistojo įvykdytam nusikaltimui, jo asmenybei, kitoms bylos aplinkybėms. Jau buvo nurodyta, kad nuteistasis E. S. S. įvykdė nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui – seksualiai prievartavo pažeidžiamiausios visuomenės grupės atstovą – mažametį asmenį. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistojo neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė žala mergaitės psichinei sveikatai, jos raidai ir vystymuisi. Byloje tirtas įvykis ir su juo susiję nukentėjusiosios neigiami išgyvenimai įtakos ir tolesnį jos asmenybės formavimąsi.

53. Šių nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma nepakankama mažesniam kaltininko ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui konstatuoti. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012, 2K-276-1073/2020). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytos ir E. S. S. paskirta bausmė vadovaujantis bendromis bausmių skyrimo taisyklėmis, atitinka baudžiamąjį įstatymą ir kasacinio teismo praktiką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad į reikšmingas, teigiamai E. S. S. apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas jam minimalią BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra proporcinga nuteistojo įvykdyto nusikaltimo pavojingumui, nėra aiškiai per griežta, švelninti ją apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

54. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atidėti nuteistajam E. S. S. paskirtos bausmės vykdymą, tačiau skundžiamame nuosprendyje yra visiškai pagrįstai nurodoma, kad nei nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-1861), nei šio straipsnio redakcija, galiojanti šiuo metu (2019 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. XIII-2263), nenumato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą.

55. Vis dėlto, teisėjų kolegija iš dalies tenkina apeliacinį skundą, nes paskirdamas E. S. S. terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau nenustatydamas šios bausmės atlikimo vietos, t. y. pataisos įstaigos rūšies, teismas šiuo konkrečiu atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 50 straipsnio 3 dalį. Paskirdamas nuteistajam E. S. S. trejų metų laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad šią bausmę nustatoma atlikti pataisos įstaigoje.

56. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusi BK 50 straipsnio 3 dalies redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nustatė, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. įstatymu buvo pripažinta netekusia galios. BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje. Vadovaujantis BVK 83 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) 1 dalimi, asmenys, nuteisti už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, jiems paskirtą bausmę atlieka kalėjime. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste svarbu pažymėti, kad vadovaujantis anksčiau galiojusia BK 50 straipsnio 3 dalies redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, galėjo net ir už labai sunkų nusikaltimą asmeniui paskirtą bausmę paskirti atlikti ne kalėjime, o pataisos namuose.

57. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi nauja, šiuo metu galiojančia BK 50 straipsnio ir BVK redakcija. Pagal BVK 62 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Taigi nurodydamas, kad nuteistajam E. S. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę jis turės atlikti pataisos įstaigoje, pirmosios instancijos teismas ne parinko nuteistajam bausmės atlikimo vietą (BK 50 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.), o iš esmės tik pažymėjo, kad nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę E. S. S. atliks BVK nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje E. S. S. yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, todėl, kaip jau buvo minėta, vadovaujantis BVK 83 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) 1 dalimi, bausmę turi atlikti kalėjime.

58. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios taisyklės išimtys nustatytos BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (2 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (3 dalis). E. S. S. nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, kurį jis įvykdė 2014 m. vasarą, t. y. iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo.

59. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021, pažymėjo, kad konkretaus nuteistojo už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios, todėl vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), bylą nagrinėjantis teismas turi įgaliojimus, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parinkti nuteistajam, nusikaltusiam iki naujosios BK 50 straipsnio redakcijos įsigaliojimo, jam paskirtos bausmės atlikimo vietą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiuo metu galiojančiu baudžiamuoju įstatymu, bet ne BK 3 straipsnio 1 dalimi, taip nepagrįstai pasunkino nuteistojo E. S. S. teisinę padėtį, todėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

60. Atsižvelgdama į šiame nuosprendyje aptartas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su kaltininko asmenybe, jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskiria Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu nuteistajam E. S. S. paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nuteistajam E. S. S. paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitos Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalies nekeisti.