Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei A. G., trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

16. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. (įsiteisėjusia 2017 m. sausio 19 d.) nutartimi UAB (duomenys neskelbtini) yra iškelta bankroto byla. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė su ieškove 2016 m. rugpjūčio 3 d. sudarė darbo sutartį (duomenys neskelbtini), kurioje numatyta, jog atsakovės užimamos pareigos – vadybininkė, nustatytas darbo laikas 0,075 etato. Darbo sutartis su atsakove nutraukta 2017 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 137 straipsnyje nurodytais pagrindais. Nustatyta, jog už šį laikotarpį. t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. vasario 13 d., atsakovei išmokėta 1930,00 Eur suma. 2016 m. rugpjūčio 26 d. mokėjimu per AB DNB banką (dabar Luminor Bank, AS) ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) pravedė atsakovei A. G. 150,00 Eur ūkio išlaidoms (b. t. 1, b. l. 18).

Dėl skundžiamo sprendimo ne(teisėtumo)

17. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog yra visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, todėl ieškovės ieškinį tenkino. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, jog nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, ieškovė nepateikė duomenų dėl žalos padarymo. Teigia, kad teismas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, negali peržengti ieškinio reikalavimo ribų, išskyrus įstatymo numatytais atvejais. Teismas ginčijamu sprendimu nutarė, kad 150,00 Eur yra ne atsakovės ieškovui padaryta žala, o nepagrįstas praturtėjimas. Nagrinėjamu atveju šalis siejo darbo teisiniai santykiai, todėl nepagrįstas praturtėjimas, kaip civilinių teisių gynimo būdas, priešingai nei prašė ieškovė, šiuo konkrečiu atveju negalėjo buvo taikomas.

Dėl ieškovės pervestos atsakovei 150,00 Eur sumos ūkio išlaidoms priteisimo

19. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

20. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).

21. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovė ieškinyje nurodo, jog 2016 m. rugpjūčio 26 d. mokėjimu per DNB banką (dabar Luminor Bank, AS) ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) pervedė atsakovei A. G. 150 Eur ūkio išlaidoms. Atsakovė nėra pateikusi jai pervestų lėšų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, todėl darbdaviui padaryta turtinė žala.

22. Nagrinėjamu atveju atsakovė pinigų gavimo faktą pripažino. Taigi ginčo dėl fakto, kad 150,00 Eur suma atsakovei buvo pervesta ūkio išlaidoms atlikti, nėra, todėl nagrinėjamu atveju atsakovė privalo įrodyti faktines aplinkybes apie pinigų grąžinimą arba jų panaudojimą įmonės interesais (CPK 12, 178 straipsnis).

23. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, kad atsakovė gavo turtą be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovę ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai. Kaip jau byloje esančiais duomenimis nustatyta, 2016 m. rugpjūčio 26 d. mokėjimu per AB DNB banką (dabar Luminor Bank, AS) ieškovė ūkio išlaidoms pervedė atsakovei 150,00 Eur sumą. Atsakovė atsiliepime į ieškovo jai pareikštą ieškinį su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 150,00 Eur sumą grąžino ieškovei (b. t. I, b. l. 49–50). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad atsakovė jokių patvirtinančių dokumentų, kad atsakovė pinigus grąžino ieškovės kasininkui, bylos nagrinėjimo eigoje nepateikė. Teismas nusprendė, jog trečiojo asmens 2019 m. gegužės 16 d. pateikti dokumentai (pažyma apie V. G. darbo užmokestį ir bandomasis balansas) niekaip nepatvirtina, kad nepagrįstai atsakovei išmokėti pinigai buvo grąžinti į įmonės kasą (b. t. 1; b. l. 180, 182) (CPK 185 straipsnis). Nurodė, jog įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad kaip nurodė atsakovė, ji gautus pinigus perdavė įmonės kasininkui (savo sutuoktiniui) trečiajam asmeniui, o pastarasis, kaip jis pats nurodė, grąžino į įmonės kasą, tai jis (V. G.) privalėjo nurodytą ūkinę operaciją atitinkamai įforminti kasos knygoje išrašydamas kasos pajamų orderį, nurodydamas, kuriuo pagrindu priimami į kasą pinigai, be to, nurodytos ūkinės operacijos turėjo būti užfiksuotos kasininko ataskaitoje, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė nuostolių nepatyrė, kadangi trečiasis asmuo V. G. 2016 m. lapkričio 3 d. įnešė į įmonės kasą daugiau lėšų negu privalėjo ir kad dalis įneštų pinigų buvo atsakovės grąžinti pinigai, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nepateikė. Išklausius teismo posėdžio įrašą matyti, jog atsakovė pripažįsta, jog ginčo sumos jai buvo pervestos į banko sąskaitą, pastebėjusi perteklines sumas ji jas išgrynino bei perdavė savo sutuoktiniui trečiajam asmeniui, kuris buvo ieškovės kasininkas ir buvo atsakingas už įmonės kasą. Paaiškino, kad atsakovei grąžinant pinigines sumas, trečiasis asmuo kasos pajamų orderio ar kitokio dokumento neišrašė. Trečiasis asmuo nurodė, kad gavo iš atsakovės nurodytus pinigus ir juos grąžino įmonės buhalterijai, tačiau įrodymų, patvirtinančių nurodytus teiginius, nepateikė. Taigi byloje nėra įrodymų, kurie patvirtina teisės aktais nustatytų dokumentų įforminimą, atsakovės nurodytomis aplinkybėmis.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtino Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles. Nustatyta, kad šios taisyklės reglamentuoja juridinių asmenų (išskyrus Lietuvos banką, kredito ir pašto įstaigas), užsienio juridinių asmenų filialų ir atstovybių (toliau vadinama – ūkio subjektai) kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo ir įforminimo tvarką, nustatančią grynųjų pinigų priėmimą, išmokėjimą, jų apskaitą ir laikymą kasoje. Nurodytose taisyklėse įtvirtinta, kad Kasininkas – tai yra ūkio subjekto darbuotojas, ūkio subjekto vadovo paskirtas atlikti kasos operacijas (Taisyklių 2 punktas). Taisyklių 3 punktas nurodo, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Taisyklių 10 punktas nustato, atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimo įrodymo dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas. Pinigų sumokėjimo į kasą tvarką ir terminus, kurie negali būti ilgesni kaip vienas mėnuo, tvirtina ūkio subjekto vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) kasininkas iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo trečiasis asmuo V. G.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodytų taisyklių turėjo laikytis ir UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 27 d. parengiamajame teismo posėdyje protokoline nutartimi sudarė sąlygas atsakovei ir trečiajam asmeniui nuvykti į ieškovės įmonę ir susipažinti su esamais dokumentais ir pateikti juos teismui. Nustatyta, jog nei atsakovė, nei trečiasis asmuo, siekiant papildomai išsiaiškinti pinigų likučio klausimus, į bankroto administratorių nesikreipė ir pinigų likučio klausimo, kiek tai susiję su šia nagrinėjama civiline byla, nederino.

27. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Žalos atlyginimo bylose ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, atsakovas turi teisę teikti tai paneigiančius įrodymus. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad byloje nustatytos ir įrodytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovei, kaip UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai, ūkio išlaidoms buvo pervesta 150 Eur suma, apie kurios panaudojimą įmonės interesams arba grąžinimą atsakovė įrodymų nepateikė. Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir vadovaudamasis netinkamomis materialinėmis teisės normomis, tačiau, priteisdamas iš atsakovės 150,00 Eur (vieno šimto penkiasdešimt eurų 00 ct) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 150,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. lapkričio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl atsakovei permokėto 879,48 Eur darbo užmokesčio priteisimo

29. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl permokėto darbo užmokesčio grindžia tuo, jog darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų. Teismas turėjo nustatyti bylos įrodinėjimo dalyką bei kokie santykiai siejo šalis ginčo laikotarpiu. Savo reikalavimą ieškovė grindžia darbo teisiniais santykiais, motyvuodama tuo, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei buvo permokėtas 879,48 Eur darbo užmokestis. Ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovė veikė nesąžiningai arba darbo užmokesčio permokėjimas įvyko dėl sąskaitybos klaidos, arba kad ieškovė patyrė nuostolius.

30. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl 879,48 Eur pareikštas atsakovei, kaip UAB (duomenys neskelbtini) buvusiai darbuotojai, kuriai, ieškovės teigimu, buvo permokėtas darbo užmokestis. Byloje nustatyta, jog ginčo šalis nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. vasario 13 d. siejo darbo teisiniai santykiai. Ieškovei atstovaujanti bankroto administratorė teigė, jog susipažinusi su įmonės dokumentais nustatė faktines aplinkybes, kurios pažeidžia įmonės kreditorių interesus, nes iš 2018 m. vasario 15 d. pažymos apie A. G. darbo užmokestį (nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis 2017 m. sausio 19 d.) matyti, kad atsakovei yra permokėtas 879,48 Eur darbo užmokestis (b. t. 1, b. l. 23).

31. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Turto įgijimas be teisinio pagrindo reiškia, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Taigi nepagrįsto praturtėjimo institutas gali būti taikomas tik tada, kad turto negalima išreikalauti kitais teisės institutuose numatytais būdais.

32. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, kad atsakovė veikė nesąžiningai arba darbo užmokesčio permoka įvyko dėl sąskaitybos klaidos, turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis).

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė dirbo pas ieškovę pagal darbo sutartį laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. vasario 13 d. Analizuojant byloje pateiktus duomenis, nustatyta, jog ginčo suma ieškovės atsakovei buvo pervesta per AB DNB banką (dabar Luminor Bank, AS) laikotarpiu 2016 m. lapkričio – 2017 m. sausio mėn. Iš 2017 m. sausio 19 d. pažymos apie atsakovės darbo užmokestį matyti, kad ieškovei 2016 m. rugpjūčio mėn. priskaičiuotas darbo užmokestis sudaro 19,47 Eur, išmokėta – 40,00 Eur (mokėjimo data 2016 m. lapkričio 11 d.); 2016 m. rugsėjo mėn. priskaičiuotas darbo užmokestis – 21,09 Eur, išmokėta – 800,00 Eur (mokėjimo data 2016 m. lapkričio 3 d.); 2016 m. spalio mėn. priskaičiuotas darbo užmokesti – 21,09 Eur, išmokėta – 400,00 Eur (mokėjimo data 2016 m. gruodžio 19 d.); 2016 m. lapkričio mėn. priskaičiuotas darbo užmokestis – 400,00 Eur, išmokėta – 400,00 Eur (mokėjimo data 2016 m. gruodžio 21 d.); 2016 m. gruodžio mėn. priskaičiuotas darbo užmokestis – 400,50 Eur, išmokėta – 290,00 Eur (mokėjimo data 2017 m. sausio 12 d.); 2017 m. sausio mėn. (sausio 1 d. – sausio 19 d.) priskaičiuotas darbo užmokestis – 188,37 Eur, (išmokėjimo suma bei data nenurodytos) (b. t. 1, b. l. 23). Nurodytu laikotarpiu darbo užmokesčio suma sudaro 1050,52 Eur, atsakovei išmokėta 1930,00 Eur suma, darbo užmokesčio permoka – 879,48 Eur. Šiuos duomenis patvirtina byloje pateiktas išrašas iš AB DNB banko (2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. sausio 19 d.) apie ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) atliktas mokėjimo operacijas (b. t. 1, b. l. 19–22).

34. Byloje nustatyta, kad atsakovė pripažino, jog 879,48 Eur sumą gavo į banko sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovė tai, kad nurodytos sumos buvo jai sumokėtos ir kad jos buvo gautos nepagrįstai, iš esmės pripažino, nes paaiškino, kad nurodytas ginčo sumas grąžino įmonės kasininkui. Teismas nusprendė, kad atsakovei nurodytos sumos išmokėtos nepagrįstai, nes atsakovė nurodydama, jog ginčo sumas gavo ir grąžino, iš esmės tai ir pripažino. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais teismo argumentais. Kaip jau ne kartą minėta, kad darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai, jog atsakovė suprato, kad darbo užmokesčio suma jai išmokėta didesnė nei priklauso, neįrodo atsakovės nesąžiningumo.

35. Pažymėtina, jog teismo posėdyje bylos nagrinėjimo metu, atsakovei paklausus, dėl kokių priežasčių buvo permokėtas darbo užmokestis, ieškovės atstovas atsakė, kad nėra žinoma permokos priežastis. Nagrinėjamu atveju įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovės elgesys apskaičiuojant ir išmokant jai prašomą priteisti sumą būtų nesąžiningas, ieškovė į bylą nepateikė. Taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuojant išmokėtas sumas buvo padaryta sąskaitybos klaida. Byloje duomenų, kad darbdavys būtų davęs nurodymą atlikti išskaitas iš darbuotojai permokėto darbo užmokesčio, taip pat nėra, nors iš bylos medžiagos matyti, kad mokėjimai buvo daromi keletą mėnesių iš eilės, ginčo suma susidarė ne dėl vienkartinės permokos. Kai jau anksčiau nurodyta, pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, kad atsakovė nesąžiningai gavo turtą be teisinio pagrindo arba buvo padaryta sąskaitybos klaida, turi įrodyti ieškovė.

36. Taigi sutiktina su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad ieškovė ne tik neįrodė, kad atsakovė buvo nesąžininga arba permoka padaryta dėl sąskaitybos klaidos, bet ir nebandė šių aplinkybių įrodinėti.

37. Išanalizavus byloje esančių duomenų visetą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad šioje byloje nenustatyta nei atsakovės nesąžiningų veiksmų, nei sąskaitybos klaidų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nepagrįstas praturtėjimas, kaip civilinių teisių gynimo būdas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio permokos priteisimo, negalėjo būti taikomas. Pritartina atsakovei, jog būtent tokios pozicijos laikėsi Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr.e2A- 573-265/2019.

38. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje sprendimo dalyje netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas. Dėl šio materialinės teisės normų pažeidimo yra pagrindas panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – šią ieškovės ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

39. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pateiktus argumentus ir išaiškinimus bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas bei bylą nagrinėjančio teismo pareigą atlikti teisinę ginčo santykių (ieškovės pareikšto reikalavimo) kvalifikaciją, todėl iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Skundžiamo sprendimo dalis, kurioje ieškovės ieškinys tenkintas ir iš atsakovės priteista jai permokėto 879,48 Eur darbo užmokesčio dalis, naikintina ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, ši ieškovės ieškinio dalis atmestina. Kita sprendimo dalis dėl ieškovei iš atsakovės 150,00 Eur sumos priteisimo paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

41. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų išlaidų, taip pat ir išlaidų, susijusių su advokato ar advokato padėjėjo teisine pagalba, atlyginimą, kurios priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

42. Šioje byloje už elektroninių ryšių priemonėmis pateiktą ieškinį mokėtinas 23,00 Eur žyminis mokestis ((1029,48 Eur x 3 proc.) x 75 proc.) nuo jo ieškovė atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas,96 straipsnis). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir iš dalies tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, laikytina, kad patenkinta 15 procentų ieškinio reikalavimų. Dėl to, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų sumai iš atsakovės valstybei priteistas žyminis mokestis turėtų būti mažinamas iki 3,45 Eur (23,00 Eur x 15 proc.), tačiau kadangi CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad turtiniuose ginčuose žyminis mokestis turi būti ne mažesnis kaip 20 Eur, iš atsakovės valstybei priteistinas 15 Eur dydžio žyminis mokestis (20 Eur × 75 proc.) (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

43. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė patyrė 605,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. t. 1; b. l. 66–68). Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovei priteistinos 91,75 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (605,00 Eur x 15 proc.). Atsakovė atsiliepime į jai pareikštą ieškinį prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

44. Atsakovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, dėl to iš priešingos šalies jai priteistinas proporcingos dalies apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 2, 3 dalys, 98 straipsnis).

45. Atsakovė paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 23,00 Eur žyminio mokesčio. CPK 83 straipsnyje įtvirtintas atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Įvertinus tai, kas anksčiau nustatyta, laikytina, jog atsakovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama, todėl sumokėta žyminio mokesčio suma grąžintina atsakovei.

46. Šalys prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas. Ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė 363,00 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Proporcingai tenkintai ir atmestai apeliacinio skundo daliai ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 54,45 Eur (363 Eur x 15 proc.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės A. G. priteista 879,48 Eur (aštuoni šimtai septyniasdešimt devyni eurai 48 ct) ir bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą.

Ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinio dalį dėl 879,48 Eur permokėto darbo užmokesčio atmesti.

Kitą sprendimo dalį, kuria iš atsakovės A. G. priteista 150,00 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų 00 ct) skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 150,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. lapkričio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. G. ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 91,75 Eur (devyniasdešimt vieną eurą 75 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės A. G. ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 54,45 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovės A. G. 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti atsakovei A. G. 23,00 Eur (dvidešimt tris eurus 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. liepos 16 d., įmokos kodas 5660.