- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-28
- Bylos Nr.
- e2A-29-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-00398-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Ramunė Čeknienė (pran.), Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- J. S.
- Išvadą teikia
- Rokiškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-29-544/2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. S. ir atsakovo J. S. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-558-126/2015 pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovui J. S. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, institucija teikianti išvadą byloje – Rokiškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė G. S. pirmosios instancijos teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė nutraukti tarp jos ir atsakovo J. S. (duomenys neskelbtini) Vilniaus metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) ) sudarytą santuoką dėl sutuoktinio kaltės; nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui K. S., mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 150 Eur, indeksuojant šią sumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, iki vaiko pilnametystės, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti G. S.; pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), asmenine G. S. nuosavybe ir jį priteisti ieškovei; po santuokos nutraukimo ieškovei G. S. palikti santuokinę pavardę ir nustatyti kartu su ieškiniu pateiktą bendravimo su vaiku tvarką.
Ieškovė nurodė, kad santuoką atsakovu sudarė 2012 m. spalio 5 d.. Santuokoje susilaukė sūnaus, kuris gimė (duomenys neskelbtini) Iš pradžių santuokinis gyvenimas klostėsi gerai, tačiau vėliau išryškėjo sutuoktinio neigiami charakterio bruožai – atsakovas kėlė barnius, užgauliojo nepagarbiais žodžiais, nesurūpino šeima ir jos gerove, vėliau išsikraustė iš namų, paliko šeimą, o 2015 m. vasario 5 d. prieš ją smurtavo, kas patvirtina, jog santuoka iširo ir turi būti nutraukta dėl atsakovo kaltės. Ieškovė taip pat nurodė, kad tarp jos ir sūnaus egzistuoja glaudus ryšys, turi būstą, kuriame yra užtikrinamos tinkamos sūnaus gyvenimo sąlygos, nuolatinį darbą ir gauna pajamas, dėl ko gali užtikrinti sūnaus poreikius. Nurodė, kad sūnaus išlaikymui vidutiniškai per mėnesį reikia apie 310 Eur: maistui - 80 Eur, drabužiams, avalynei ir kitai aprangai – 60 Eur, būstui – 50 Eur, laisvalaikiui ir pramogoms – 15 Eur, o higienos priemonėms – 25 Eur. Mano, kad pusė išlaikymui reikalingos sumos turi ir gali skirti atsakovas, nes, nors šiuo metu ir nedirba, tačiau yra jauno amžiaus, darbingas ir gali imtis visų reikiamų priemonių siekdamas įvykdyti pareigą išlaikyti savo sūnų, kurios jis nevykdo nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio. Pateiktame ieškinyje yra nurodyta atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka. Ieškovė papildomai pabrėžė, kad sutiktų, jog sūnus K. S. galėtų pasilikti naktį pas atsakovą tik nuo 4 metų.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: šalių santuoką nutraukė dėl atsakovo J. S. kaltės; po santuokos nutraukimo pareiškėjams paliko jų turimas pavardes: „S.“, „S.“; nepilnamečio K. S. gyvenamąją vietą nustatė kartu su motina G. S., pavedant jai faktinę vaiko globą ir suteikiant teisę uzufrukto teise tvarkyti vaiko turtą iki jo pilnametystės; priteisė iš atsakovo J. S. išlaikymą sūnui K. S., gim. 2013 m. vasario 5 d., periodinėmis išmokomis po 100 Eur kas mėnesį nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi priteisto iš J. S. laikino išlaikymo K. S. vykdymą nutraukė nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d., išskyrus susidariusį įsiskolinimą vykdant šią nutartį; butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pripažino G. S. asmenine nuosavybe. Skundžiamu sprendimu taip pat buvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka:
I. iki vaikui sueis treji metai: 1) tėvas J. S. turi teisę bendrauti su sūnumi K. S., pirmąjį ir trečiąjį mėnesio savaitgaliais, paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos to savaitgalio šeštadienio 11.00 val. ir parvežant į vaiko gyvenamąją vietą tą patį šeštadienį ne vėliau kaip 19.00 val. bei paimant sūnų sekmadienį 11.00 val. ir parvežant į vaiko gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip 19.00 val.; 2) šv. Kalėdų pirmąją dieną praleidžia su motina G. S., o antrąją šv. Kalėdų dieną su tėvu J. S., paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos 11.00 val. ir parvežant į vaiko gyvenamąją vietą ne vėliau kaip 19.00 val.
II. po to, kai vaikui sueis ketveri metai: 1) tėvas J. S. turi teisę bendrauti su sūnumi K. S., jį pasiimant iš gyvenamosios vietos pirmąjį ir trečiąjį mėnesio savaitgaliais, paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos to savaitgalio šeštadienio 11.00 val. ir parvežant į vaiko gyvenamąją vietą to paties savaitgalio sekmadienį ne vėliau kaip 19.00 val.; 2) kiekvienais poriniais kalendoriniais metais K. S. per Kūčias, šv. Kalėdų pirmąją ir antrąją dienas, savo gimimo dieną praleidžia su motina G. S., o šv. Velykų pirmąją ir antrąją dienas – su tėvu J. S.. Neporiniais metais – atvirkščiai. Naujųjų metų išvakares ir pirmąją Naujųjų metų dieną K. S. praleidžia su tuo iš tėvų, pas kurį priklauso praleisti šv. Kalėdas, nepriklausomai nuo to, kad tais naujais metais keičiasi poriniai/neporiniai metai; 3) per Kūčias ir šv. Kalėdas neporiniais metais tėvas J. S. sūnų pasiima iš jo gyvenamosios vietos gruodžio 24 d. 11.00 val. ir šventei pasibaigus gruodžio 26 d. 19.00 val. privalo pristatyti sūnų į jo gyvenamąją vietą; 4) per Naujųjų metų šventes poriniais metais tėvas J. S. sūnų pasiima iš jo gyvenamosios vietos gruodžio 31 d. 18.00 val. ir sausio 1 d. 19.00 val. privalo pristatyti sūnų į jo gyvenamąją vietą; 5) per šv. Velykas poriniais metais tėvas J. S. sūnų pasiima šv. Velykų pirmąją dieną 11.00 val. ir šventei pasibaigus šv. Velykų antrosios dienos vakare ne vėliau kaip 19.00 val. privalo pristatyti sūnų į jo gyvenamąją vietą; 6) kiekvienais metais K. S. su motina praleidžia Motinos dieną, o su tėvu - Tėvo dieną; 7) J. S. turi teisę praleisti su sūnumi K. S. ne mažiau pusės sūnaus atostogų, kai šis lankys mokyklą; 8) šalys įsipareigoja, kad viena kitą informuos apie sūnaus K. S. sveikatos būklę, mokslo pasiekimus, gyvenimo įvykius, jų pasikeitimus, kitas svarbias gyvenimo aplinkybes; 9) jei pagal grafiką nustatytu laiku J. S. neturi galimybės paimti sūnaus, apie tai jis privalo informuoti G. S. ne vėliau kaip prieš 24 val.; 10) J. S. turi teisę nekliudomai matytis su sūnumi ir kitu laiku, sutikus motinai G. S.. Kita ieškinio dalis buvo atmesta, o taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas smurtavo prieš sutuoktinę ir dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 str. 3 d., yra pagrindas pripažinti atsakovą kaltu dėl šalių santuokos iširimo ir nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės. Atsakovas nepateikė jokių sutuoktinės kaltę patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į K. S. interesus, o tai pat į aplinkybę, jog atsakovas neprieštarauja, kad sūnus gyvenų su mama, pastarojo gyvenamąja vietą nustatė su ieškove. Dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo tesimas sprendė, kad būtiniems vaiko poreikiams patenkinti per mėnesį pakanka 200 Eur, kurių pusę, t. y. 100 Eur, privalo mokėti atsakovas, kadangi tą padaryti gali net ir gaudamas minimalias pajamas. Dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo pirmosios instancijos teismas sprendė, kad esminių nesutarimų tarp šalių dėl ieškovės pateiktos bendravimo tvarkos nėra, išskyrus tą aplinkybę, kad atsakovas nesutiko, jog sūnus nakčiai pas jį gali pasilikti tik sulaukęs 4 metų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rokiškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės teismo metu pateiktą išvadą ir vaiko amžių, į tai, kad tėvų bendravimas su vaiku turi būti tiesioginis ir pastovus, į tai, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 2 d.), o šiuo metu atsakovas su sūnumi matosi retai, sprendė, kad sūnus gali pasilikti pas tėvą nakvynei nuo trejų metų, juo labiau, kad byloje nenustatyta faktų, jog vaiko bendravimas su tėvu kenktų vaiko interesams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė G. S. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, dėl išlaikymo dydžio priteisimo, dėl ieškovės pavardės pakeitimo ir nustatyti, kad sūnus K. S. su tėvu nakčiai pasilikti gali tik nuo 4 metų amžiaus, priteistą išlaikymą padidinti iki 150 Eur kas mėnesį ir jį priteisti nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio, po santuokos nutraukimo jai grąžinti ikisantuokinę pavardę „M.“ bei iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ieškovė nurodo, kad iki vaikui sueis 4 metai būtų tikslingiau nustatyti tokią bendravimo su vaiku tvarką, kad sūnus K. S. nepasiliktų nakčiai pas tėvą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad vaikas su tėvu matosi itin retai, yra labai prisirišęs prie motinos ir šiek tiek vengia tėvo. Pats atsakovas taip pat nesistengia dėti daugiau pastangų dėl bendravimo su sūnumi, pagal susitarimą neatvyksta sutartu laiku, o tai leidžia pagrįstai manyti, jog artimesnis ryšys tarp sūnaus ir tėvo, iki vaikui sueis 3 metai, neatsiras. Šiuo atveju ieškovė kaip motina yra įsitikinusi, kad, būdamas tokio mažo amžiaus, paliktas be motinos pas tėvą nakties metu vaikas patirtų stresą. Tą patvirtina ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės paaiškinimai apie tai, kad bent jau iki 3,5 metų būtų tikslinga nenustatyti bendravimo su tėvu tvarkos, naktį vaikui leidžiant pas tėvą. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai nepagrįstai nustatė bendravimo su vaiku tvarkos sąlygą, kad sūnus K. S. nakčiai pas atsakovą gali pasilikti nuo 3 metų. Dėl vaiko išlaikymo dydžio ir įsiskolinimo ieškovė nurodo, kad, nors buvo detalizuoti vaiko poreikiai, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvuodamas nurodė, jog vaiko išlaikymui pakanka 200 Eur. Pabrėžia, kad nurodė realius ir pagrįstus vaiko poreikius, kurie visiškai atitinka teismų praktiką. Pats atsakovas neginčijo, kad ieškovės nurodyta vaiko išlaikymo suma yra per didelė ar neproporcinga, o tik bandė įrodyti, kad neturi galimybių mokėti 150 Eur išlaikymą kas mėnesį. Todėl teismas turėjo vertinti šalių pareigą išlaikyti vaiką pagal tokį vaiko poreikį, kuris yra nurodomas ir kitos proceso šalies neginčijamas. Taigi atsižvelgiant į tai, atsakovas, kuris yra jaunas ir darbingas bei turi nekvestionuojamą pareigą išlaikyti savo vaiką, kurios nevykdymas negali būti pateisinamas atsakovo nenoru dirbti, privalo teikti tinkamą ir reikalingą išlaikymą – 150 Eur kas mėnesį. Nors patikslintu ieškiniu prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio, tačiau teismas, nemotyvuodamas tokio savo sprendimo, išlaikymą priteisė tik nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. bei nurodė atsakovui padengti išlaikymo įsiskolinimą pagal Rokiškio rajono teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi priteistą laikiną išlaikymą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad išlaikymą anksčiau būtų teikęs. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat nurodo, kad, nors pirmosios instancijos teismas jos ieškinį dėl santuokinės pavardės palikimo tenkino, tačiau šiuo metu ji keičia savo poziciją ir pageidauja, kad po santuokos nutraukimo jai būtų grąžinta ikisantuokinė „M.“ pavardė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą dalyje dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei vaiko išlaikymo dydžio padidinimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmesti, dalyje dėl ikisantuokinės pavardės „M.“ grąžinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad jo bendravimas su vaiku kenktų vaiko interesams, ieškovės nurodyti motyvai nepagrįsti ir yra tik jos subjektyvi nuomonė bei nenoras atsakovui bendrauti su vaiku. Taigi skundžiamu sprendimu nustatyta bendravimo su vaiku tvarka yra tinkama. Atsiliepime atsakovas nurodo ir tai, jog nesutinka su ieškovės reikalavimu padidinti išlaikymo dydį ir priteisti išlaikymo įsiskolinimą, nes teismas įvertino atsakovo geruoju teiktą išlaikymą pinigais bei pirkiniais iki 2015 m. balandžio mėnesio. Mano, kad tenkinus ieškovės reikalavimą dėl ikisantuokinės pavardės sugražinimo bylinėjimosi išlaidos iš jo neturėtų būti priteisiamos, kadangi teismas skundžiamu sprendimu yra tenkinęs ieškovės reikalavimą jai palikti santuokinę pavardę „S.“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. S. prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo esant jo kaltės ir pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei sumažinti išlaikymo dydį iki 60 Eur.
Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog santuoka iširo dėl jo kaltės, nes jis smurtavo prieš ieškovę, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, materialinės teisės normoms ir formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Atsakovo vertinimu, teismas visiškai nesiaiškino šeimos iširimo aplinkybių iki faktinio šeimos iširimo 2014 m. rudenį, o teismo nustatyti faktai dėl smurto prieš ieškovę yra įvykę jau po šeimos iširimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovės elgesio atsakovo atžvilgiu, kadangi pati ieškovė pripažįsta, kad atsakovas iš namų išsikėlė daugiau kaip prieš metus laiko netoleruodamas to, kad ieškovė susirašinėjo ir bendravo su buvusiu draugu. Tą patvirtina ir liudytojos N. S. parodymai. Atsakovo vertinimu, tokie duomenys patvirtina, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinų kaltės.
Dėl sūnui priteisto išlaikymo dydžio apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 100 Eur dydžio kasmėnesinį išlaikymą, nes, nepateikdamas išsamesnių motyvų, nusprendė, kad sūnaus išlaikymui per mėnesį yra reikalinga 200 Eur suma bei kad pusė šios sumos privalo mokėti jis. Jo materialinė padėtis yra žymiai prastesnė, nes nuo 2014 metų gruodžio mėnesio yra užsiregistravęs darbo biržoje, o ieškovė dirba, turi asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Gerai apmokamo darbo susirasti nepavyko, studijuoja Lietuvos edukologijos universitete Sporto ir sveikatos fakultete ir už studijas turi mokėti daugiau nei 700 Eur kas pusmetį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo pateiktą apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog santuoka iširo ne dėl jo panaudoto smurto prieš sutuoktinę, kadangi būtent smurtas prieš ją ir sugriovė šalių santykius bei padarė nebeįmanomu tolimesnį šeimos gyvenimą. Nors tarp šalių ir iki smurto atvejo buvo nesutarimų, tačiau iki tol jie buvo laikini ir pats atsakovas proceso metu nurodė, kad buvo net keletą kartų išsikėlęs iš šeimos namų, ilgai gyveno atskirai, tačiau šalys vis bandė taikytis. Taigi tikėtina, jog ir pastarasis šalių nesutarimas galėjo būti tik laikinas. Tačiau ieškovė tokio atsakovo elgesio toliau toleruoti negalėjo, dėl ko skyrybų priežastimi buvo būtent atsakovo elgesys. Tą kartu patvirtina ir aplinkybė, jog atsakovas prieš sutuoktinę smurtavo 2015 m. vasario 5 d., o 2015 m. vasario 18 d. ieškovė jau kreipėsi į advokatę dėl teisinės pagalbos suteikimo bei iniciavo santuokos nutraukimo procesą. Be to, nors atsakovas ir tvirtina, kad santuoka turėtų būti nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi ieškovė buvo neištikima, tačiau atsakovas jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės netinkamą elgesį, nepateikė. Kaip liudytoja apklausta atsakovo mama N. S. taip pat nenurodė jokių objektyvių įrodymų dėl ieškovės netinkamų veiksmų, pripažino tiesiogiai ieškovės bendraujant su kitais vyriškos giminės asmenimis nemačiusi, o šios liudytojos žodžius, kad ieškovė neva pati pripažino dėl turimo draugo būdama su savo motina A. M. svečiuose pas N. S., paneigė ieškovės motina liudytoja A. M.. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad santuoka iširo būtent dėl atsakovo kaltės. Dėl iš atsakovo priteisto vaiko išlaikymo dydžio ieškovė nurodo, kad, nors ir sutinka su atsakovo skundo argumentu, jog teismas nemotyvuotai nusprendė dėl vaiko išlaikymo dydžio, tačiau prieštarauja atsakovo tvirtinimui, jog esant geresnei jos turtinei padėčiai sūnaus išlaikymui iš jos turėtų būti priteista didesnė suma. Darbo neturėjimas ar studijavimas neakivaizdinėse studijose, kai atsakovas yra jaunas ir darbingas vyras, niekaip neatleidžia ir nemažina jo atsakomybės bei pareigos išlaikyti savo vaiką, juo labiau, kad pagal byloje esančius duomenis galima pagrįstai spręsti, kad atsakovas pats vengia dirbti ir siekia susirasti tik gerai apmokamą darbą. Taigi atsakovo argumentai, kad jis neturi darbo ir būdamas studentas negali pilnai išlaikyti savo vaiko, yra visiškai atmestini. Nurodė, kad ji iki šiol taip pat mokosi, yra studentė, tačiau buvo priversta pasirinkti neakivaizdines studijas, kad galėtų auginti ir prižiūrėti mažameti vaiką bei dirbti ir uždirbti vaiko išlaikymui. Mano, kad atsakovas nemato poreikio siaurinti savo interesų, prioritetu laikant vaiko interesus, neketina derinti studijų su darbu, tam kad galėtų uždirbti ir išlaikyti vaiką. Aplinkybė, kad ieškovė turi būstą, kurį įsigijo už tėvų dovanotus pinigus, niekaip nepaneigia atsakovo pareigos lygiomis dalimis išlaikyti sūnų, kadangi jam atsakovo tėvai už buto kainos sumą nupirko automobilį, registruotą mamos vardu. Išvados, jog didesnė vaiko išlaikymo dalis turi tekti jai, neleidžia daryti ir faktas, kad būtent jai teks kasdienio rūpinimosi vaiku pareigos, kurių neturės atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo J. S. apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės G. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – toliau CPK 320 str.), išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės
Apeliaciniu skundu atsakovas J. S. tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai santuoką nutraukė dėl jo kaltės. Atsakovo vertinimu, santuoka iširo dėl to, kad jo sutuoktinė G. S. bendravo su buvusiu draugu, ko jis negalėjo toleruoti. Be to, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokos iširimo priežasčių, nepagrįstai rėmėsi vien aplinkybe dėl smurto prieš sutuoktinę panaudojimo bei taikė CK 3.60 str. 3 d., nors smurtas buvo panaudotas jau po santuokos iširimo, kas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, negali būti pagrindas pripažinti, jog santuoka iširo dėl smurtavusio sutuoktinio kaltės.
Pirmiausia pažymėtina tai, kad faktas, jog atsakovas prieš ieškovę 2015 m. vasario 5 d. panaudojo fizinį smurtą, yra įrodytas, to neginčija ir pats apeliantas. Įrodžius šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 3.60 str. 3 d. numatytą prezumpciją ir sprendė, jog šalių santuokos iširimo priežastimi buvo netinkamas atsakovo požiūris ir nepagarba šeimai, o būtent – žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovė G. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad iki minėto smurto atvejo prieš ją dar du kartus buvo vartotas smurtas, o atsakovas paaiškino, jog ieškovė yra ūmaus būdo, todėl jis kartais ją „palaikydavo“, kad būtų ramesnė. Taigi, nors atsakovas pirmosios instancijos teisme ir nepripažino, kad smurtavo prieš ieškovę, tačiau patvirtino, jog tam tikri fiziniai kontaktai konfliktų su ieškove metu buvo.
Kaip jau minėta, vienas iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad virš nurodyta CK 3.60 str. 3 d. numatyta prezumpcija negali būti taikoma dėl to, jog smurtiniai veiksmai buvo atlikti jau po faktinio santuokos iširimo, o tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Išties, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pripažįstama, kad preziumuojant, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės dėl to, kad jis smurtavo, turi būti įvertinamas ir faktas, kada ir dėl kokių priežasčių santuoka faktiškai iširo. Tačiau nagrinėjamu atveju apelianto tvirtinimas, kad smurtas prieš sutuoktinę buvo panaudotas jau po faktinio santuokos iširimo, nes sutuoktiniai nuo 2014 metų rugsėjo gyvena atskirai, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti J. S. bei G. S., o taip pat liudytojos N. S. bei A. M. nurodė, jog sutuoktinių charakteriai buvo „aštrūs“, tarp jų pakankamai dažnai kildavo konfliktų, jie pykdavosi, dėl ko atsakovas J. S. išvykdavo kuriam laikui gyventi pas savo tėvus, tačiau po kurio laiko sutuoktiniai vėl susitaikydavo ir gyvendavo kartu. Negana to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė G. S. nurodė, kad 2014 metais atsakovas pas savo tėvus pakankamai ilgą laiką gyveno ir nuo 2014 metų sausio mėnesio, o vėliau jie vėl buvo pradėję gyventi kartu maždaug nuo 2014 metų vasaros pabaigos, tačiau iškilus eiliniam konfliktui atsakovas nebegyvena su šeima nuo 2014 metų rugsėjo. Reikšminga ir tai, jog pirmosios instancijos teisme pačios šalys pripažino, kad 2015 metų vasario mėnesį atsakovas atvyko pas ieškovę į sūnaus gimtadienį, per kurį ir kilo konfliktas su smurtu prieš ieškovę galimai dėl jos neištikimybės. Visa tai, atsižvelgiant dar ir į aplinkybę, jog dėl smurto pavartojimo į policijos pareigūnus buvo kreiptasi dar tą pačią dieną, leidžia pagrįstai spręsti, kad laikotarpiai, kuriuos šalys gyvendavo atskirai, buvo, tačiau toks gyvenimas atskirai, atsižvelgiant į tai, kad jie po kiek laiko vėl pradėdavo gyventi kartu, neleidžia tvirtinti, kad šiais gyvenimo atskirai laikotarpiais santuoka buvo galutinai iširusi. Atsakovo pripažinta aplinkybė, kad jis atvykęs į sūnaus gimtadienį pas ieškovę su ja konfliktavo dėl galimos neištikimybės, tik įrodo, kad jis pats nelaikė judviejų santuokos iširusia ir atsakovei kaip sutuoktinei turėjo pretenzijų dėl elgesio. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad jis prieš sutuoktinę smurtavo judviejų santuokai jau faktiškai iširus.
Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovės neištikimybės faktą. Nors pirmosios instancijos teismui ir buvo siekiama pateikti tam tikrus neva ieškovės neištikimybės įrodymus, tačiau jokie duomenys prie bylos prijungti nebuvo. Taigi atsakovas savo versijos jokiais objektyviais, patikimais bei leistinais įrodymais negrindė. Priešingai, tiek jo paties, tiek jo mamos N. S., kuri yra suinteresuota bylos baigtini, nes yra atsakovo šeimos narė, parodymai, kad pats atsakovas bei neįvardintas asmuo matė ieškovę važiuojančią su kitu vyriškiu, nepatvirtina pastarosios neištikimybės fakto. Liudytoja apklausta N. S. pirmosios instancijos teisme nenorėjo atskleisti konkretaus asmens, neva mačiusio jos marčią su kitu vyriškiu, tapatybės. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių objektyvių galimybių patikrinti atsakovo ir liudytojos dėstomas aplinkybes dėl ieškovės bendravimo su kitu asmeniui. Net ir nustačius faktą, kad ieškovė bendravo su iš anksčiau pažįstamu vyru, tai savaime nereiškia neištikimybės fakto. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, kad J. S. ir G. S. santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nustatyta bendravimo su vaiku tvarka
Apeliaciniu skundu ieškovė G. S. tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jos sūnus K. S. pas tėvą J. S. galėtų nakčiai pasilikti jau nuo trejų metų. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, spręsdamas klausimą, nuo kelerių metų šalių sūnus galėtų pasilikti nakčiai pas tėvą, atsižvelgė bei įvertino ne tik faktą, kad K. S. yra labai prisirišęs prie motinos, tačiau ir tai, kad vaikas, pakankamai retai matydamasis su tėvu bei seneliais, o intensyviau su jais nebendraudamas dar metus, gali išvis nuo jų nutolti ir prarasti ryšį, dėl ko jis nakčiai su tėvu gali pasilikti nuo trejų metų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta vaiko teisių apsaugos specialistė nurodė, kad pagal tarnybos turimus duomenis, J. S. šeima yra tvarkinga, nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą ir nėra jokių duomenų, kad bendravimas su tėvu neigiamai veiktų sūnų, dėl ko intensyvesnis bendravimas tarp vaiko ir tėvo galėtų prasidėti nuo tada, kai vaikui bus maždaug treji ar treji su puse metų. Taigi vaiko teisių apsaugos specialisto vertinimu, bendravimas su tėvu turi būti intensyvinamas, tėvas privalo dėti daug pastangų, kad tarp jo ir sūnaus užsimegztų stipresnis ryšys. Be to, ši specialistė kategoriškai nenurodė, jog intensyvesnis bendravimas su tėvu, įskaitant ir pasilikimą nakčiai, turėtų prasidėti nuo konkretaus K. S. amžiaus. Priešingai, iš šios specialistės parodymų viseto galima pagrįstai spręsti, kad laikas, nuo kada sūnus gali pasilikti miegoti nakčiai pas tėvą, priklauso tik nuo tėvo pastangų ir besiklostančių santykių. Būtent tokią poziciją pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išreiškė ir pats atsakovas J. S., kuris tvirtino, kad norėtų kuo greičiau pradėti daugiau bendrauti su sūnumi ir jį pasiimti nakčiai, tačiau puikiai supranta, kad tarp sūnaus ir jo motinos yra užsimezgęs stiprus ryšys, kad sūnui patinka būti pas ieškovės tėvus, todėl jis, matydamas, kad vaikas nenori likti nakčiai pas jį, į tai reaguotų ir imtųsi priemonių. Visa tai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šalių sūnui pasilikti pas atsakovą nakčiai nuo 3 metų, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Negana to, nors apeliaciniame skunde ieškovė ir nesutinka su tokiu teismo sprendimu, tačiau ji pati dar 2015 m. birželio 23 d. parengiamajame pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad bendravimo tvarką, kuomet vaikas pasiliktų pas tėvą nakčiai, būtų galima nustatyti nuo tada, kai sūnui bus treji ar treji su puse metų. Taigi pirminis pačios ieškovės vertinimas sutapo su vaiko teisių tarnybos specialistės išvada. Šiuo atveju vien apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas, kad K. S. pas atsakovą nakčiai galėtų pasilikti tik po to, kai jam sueis ketveri, nėra pagrįstas jokiais objektyvais įrodymais ar pasikeitusiomis aplinkybėmis. Taigi keisti pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką ir leisti K. S. nakčiai pas tėvą pasilikti tik nuo 4 metų nėra pagrindo.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nustatydamas bendravimo su vaiku tvarką, ją nustatė laikotarpiui iki vaikui sueis treji metai (I dalis), ir laikotarpiui po to, kai vaikui sueis ketveri metai (II dalis|). Vertinant formaliai, toks reguliavimas tarsi palieka nereguliuojamą vienerių metų laikotarpį, per kurį bendravimo su vaiku tvarka nėra apibrėžta. Tačiau, iš šalių procesinių dokumentų, jų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, o taip pat paties teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad bendravimo su vaiku tvarka yra nustatoma iki jam sueis treji metai ir po to, kai jam sueis treji metai. Todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad atskira bendravimo tvarka su vaiku vienerių metų laikotarpiui nuo jo trejų iki ketverių metų atskirai svarstoma ar vertinama nebuvo, nė viena iš proceso šalių neprašė papildomos bendravimo tvarkos būtent šiam laikotarpiui, o teismas savo iniciatyva taip pat neturėjo pagrindo šio klausimo analizuoti ir dėl jo spręsti nesant jokių prašymų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bendravimo su vaiku turinys minėtam vienerių metų laikotarpiui nekeičiamas, tik patikslinamas antrosios dalies pavadinime numatytas vaiko amžius – vietoje „II. Po to, kai vaikui sueis ketveri metai“, į „II. Po to, kai vaikui sueis treji metai“.
Dėl apeliacinių skundų argumentų dėl iš J. S. priteisto išlaikymo dydžio
Apeliaciniais skundais tiek ieškovė, tiek atsakovas tvirtina, kad skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės nurodytą pinigų sumą, kurios reikia kas mėnesį sūnaus K. S. išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, nors skundžiamame sprendime išties nekonkretizuota, kurie ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyti poreikiai ar jiems skirtos lėšos yra vertinamos, kaip nepagrįstos. Tačiau 2015 m. liepos 28 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas, pakankamai detaliai svarstė išlaikymo dydžio klausimą, nagrinėjo kiekvienam iš įvardintų poreikių nurodomą pinigų sumą, tyrė šalių paaiškinimus bei kitus įrodymus. Šiuo atveju pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo, ar vaikui, kuriam dar nebuvo nė trejų metų, išties reikalingi vitaminai ir papildai, kasmėnesinės pramogos, o darbužiams bei avalynei reikia skirti net 60 Eur kas mėnesį. Pabrėžtina, kad, sprendžiant klausimą dėl išlaikymo dydžio, svarbios ir atsakovo J. S. pirmosios instancijos teisme nurodytos aplinkybės, kad ieškovė sūnų dažnai rengia vardiniais drabužiais bei avalyne, kurie, akivaizdu, yra žymiai brangesnis už įprastus. Taigi, 60 Eur dydžio suma nė trejų metų neturinčio vaiko aprangai ir avalynei kas mėnesį yra kiek neadekvati. Ieškovė nurodė, kad vaiko išlaikymui per mėnesį 50 Eur yra skiriama būstui, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame bute, jai nereikia mokėti nuomos ar būsto paskolos, o šiame bute ji gyvena dviese su sūnumi, todėl 50 Eur dydžio suma dar trejų metų neturinčio vaiko poreikiams vien būstui yra pernelyg didelė. Ieškovė taip pat buvo nurodžiusi, kad kiekvieną mėnesį maistui ir pramogoms bei laisvalaikiui yra išleidžiama 80 Eur bei 15 Eur. Tačiau, kaip pagrįstai teismo posėdyje sprendė pirmosios instancijos teismas, tokio dydžio sumos minėtiems poreikiams nėra pagrįstos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta 200 Eur išlaikymo suma per mėnesį. Būtent tokios išlaidos, atsižvelgiant į abiejų tėvų materialinę padėtį, turimą turtą bei įsipareigojimus, o taip pat pragyvenimo lygį (duomenys neskelbtini), vaikui esant mažamečiam, yra adekvačios ir teisingos. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad ieškovė iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių net 310 Eur sumą per mėnesį siekiančius sūnaus poreikius. Vien formalus tvirtinimas, kad sūnaus poreikiams yra išleidžiama daugiau nei 200 Eur, nesudaro pagrindo didinti nustatyto dydžio bei iš atsakovo priteisti didesnį išlaikymą. Taigi pirmosios instancijos teismas, mažindamas ieškovės nurodomas K. S. mėnesines išlaidas, visiškai pagrįstai rėmėsi aplinkybe dėl pakankamai jauno vaiko amžiaus ir atitinkamai mažesnių jo poreikių. Negana to, šios aplinkybės neleidžia sutikti ir su ieškovės argumentu, kad iš atsakovo turėtų būti priteisiamas ne 100 Eur, o 150 Eur dydžio išlaikymas jų sūnui, kurio realiems poreikiams patenkinti išties turėtų pakakti būtent 200 Eur, kuriuos abu tėvai skirtų lygiomis dalimis.
Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo tenkinti atsakovo J. S. reikalavimą ir mažinti iš jo priteisto išlaikymo dydį. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).
Šiuo atveju, nors atsakovas pagrįstai nurodo, jog ieškovės turtinė padėtis yra kiek geresnė, kadangi ji dirba ir gauna nuolatines pajamas, o taip pat turi nuosavą būstą, tačiau pabrėžtina, kad su ja gyvena vaikas ir jai tenka didesnė kasdienų bei nenumatytų išlaidų dalis. Todėl aplinkybė, jog atsakovas šiuo metu mokosi, yra registruotas darbo biržoje bei neturi jokių legalių darbinių pajamų, nors yra jauno ir darbingo amžiaus, neleidžia spręsti, kad jis turėtų mokėti mažesnį kasmėnesinį išlaikymą sūnui. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė nurodė taip pat besimokanti ir privalanti susimokėti už mokslą, atsakovas pripažino tam tikru metu dirbęs nelegaliai ir gaudavęs nemažas pajamas (apie 2-3 tūkstančius litų per mėnesį). Be to, atsakovas atsiliepime į ieškinį buvo nurodęs, kad sutinka mokėti po 100 Eur kas mėnesį sūnaus išlaikymui. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo oficiali finansinė bei darbinė padėtis, jam būnant jauno ir darbingo amžiaus bei nesant jokių duomenų apie sveikatos problemas, negali būti kliūtimi vykdyti savo pareigą ir išlaikyti sūnų. Tokią išvadą papildomai leidžia daryti ir kiti bylos duomenys. Iš procesiniuose dokumentuose bei pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių matyti, jog šalys gyvendamos santuokoje registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neįgijo, tačiau ieškovei tėvai davė 15925,10 Eur (55000 Lt) butui įsigyti, kuriame ji šiuo metu su vaiku gyvena, o atsakovui jo tėvai savo vardu nupirko panašios vertės automobilį. Taigi tvirtinti, kad ieškovės turtinė padėtis yra absoliučiai geresnė, o ji yra mažiau užimta ir dėl to atsakovas gali nevykdyti savo pareigos ir neišlaikyti sūnaus, nėra jokio pagrindo, kadangi, kaip jau minėta pirmiau, iškovė, augindama sūnų geba suderinti motinystę, darbą bei mokymąsi, o taip pat skirti laiko ir jėgų vaiko lavinimui, ugdymui bei auklėjimui, nors atsakovas tik mokosi neakivaizdiniu būdu ir niekur nedirba. Atsakovas pirmosios instancijos teisme buvo pabrėžęs ir tai, kad jis negali susirasti nuolatinio pobūdžio darbo, kadangi, nors ir mokosi neakivaizdiniu būdu, jis periodiškai privalo dalyvauti mokslo įstaigos rengiamose praktinėse stovyklose, kuriose užsiėmimai trunka ilgiau, nei savaitę. Tačiau Panevėžio valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo J. S. matyti, kad jo metinės pajamos 2014 m. – 2015 m. ataskaitiniu laikotarpiu buvo iki 3600 Eur per metus. Kaip jau minėta, pats atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad dar 2014 metais jis dirbo nelegaliai ir uždirbdavo pakankamai dideles pinigų sumas. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad atsakovas už vieną sesiją turi sumokėti virš 700 Eur, o atsiliepime į pateiktą ieškinį tvirtino sutinkantis per mėnesį vaiko išlaikymui mokėti po 100 Eur. Tai leidžia pagrįstai abejoti, ar atsakovas šioje byloje atskleidė tikrąją savo finansinę padėtį, kuri išties patvirtintų jo nurodomas aplinkybes, jog teikti 100 Eur dydžio išlaikymą sūnui kas mėnesį jam yra pernelyg sunku. Tokį manymą papildomai sustiprina ir VSDFV duomenys, iš kurių matyti, kad J. S. laikotarpiu nuo 2015-08-31 iki 2015-09-04 turėjo įsigijęs verslo liudijimą, tačiau į bylą jokių duomenų nei apie šį faktą, nei apie gautas pajamas, nepateikė. Priešingai, jis tik nurodė nebesutinkantis su 100 Eur dydžio kasmėnesiniu išlaikymu, su kuriuo proceso pradžioje buvo sutikęs, tačiau tokio vertinimo aplinkybių nenurodė ir savo pozicijos realiais argumentais ar pasikeitusiomis aplinkybėmis nepagrindė.
Atsižvelgiant į virš išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė tiek bendrą, tiek kiekvienos šalių atskirai sūnui skirtiną išlaikymo dydį, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, juo labiau kad pasikeitus šalių turtinei padėčiai, šalys gali kreiptis į teismą dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio sumažinimo ar padidinimo.
Dėl įsiskolinimo
Apeliaciniu skundu ieškovė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai iš atsakovo nepriteisė išlaikymo įsiskolinimo nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio, t. y. nuo tada, kai ieškovė ir atsakovas nebegyvena kartu. Toks ieškovės argumentas yra pagrįstas ir turėjo būti tenkinamas. Pažymėtina, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių objektyvių duomenų apie vaikui teiktą sistemingą ir nuolatinį išlaikymą nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio. Taigi galima pagrįstai spręsti, kad nebegyvendamas kartu su ieškove ir sūnumi, atsakovas materialiai neprisidėjo prie sūnaus išlaikymo iki ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, dėl ko išlaikymo įsiskolinimas turi būti priteisiamas būtent nuo tos dienos, kurią nurodo ieškovė. Kartu pabrėžtina, jog aplinkybė, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio iki 2015 metų balandžio mėnesio (iki kada buvo priimta nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovui priteistas sūnaus išlaikymas) tik epizodiškai buvo atvežęs maisto at nupirkęs sauskelnių, niekaip nepatvirtina, kad jis tinkamai išlaikė savo sūnų. Jokių kitų objektyvių duomenų ar įrodymų atsakovas nepateikė ir niekaip neįrodė materialinio rūpinimosi sūnumi aptariamu laikotarpiu. Taigi šioje dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas tenkinamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.
Dėl sutuoktinių pavardžių
Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašo pakeisti skundžiamą sprendimą ir po santuokos nutraukimo palikti jai ikisantuokinę pavardę – „M.“. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jokių nesutarimų ar ginčų dėl ieškovės pavardės kilę nebuvo, naujai apeliaciniame skunde išreikštam reikalavimui ieškovei grąžinti iki santuokinę pavardę niekas neprieštaravo, atsakovas su tokiu ieškovės noru sutiko. Atsižvelgiant į tai, ieškovei po santuokos nutraukimo grąžintina jos ikisantuokinė pavardė – „M.“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ši civilinė byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal atsakovo J. S. ir ieškovės G. S. paduotus apeliacinius skundus, dėl ko tiek ieškovė, tiek atsakovas į bylą pateikė atsiliepimus. Tačiau atsakovo J. S. apeliacinis skundas yra atmetamas, o ieškovės G. S. – tenkinamas iš dalies. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, reikšminga ir tai, kad Panevėžio valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atsakovui J. S. buvo nuspręsta suteikti 100 procentų išlaidų antrinę teisinę pagalbą ir jis yra visiškai atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei. Tokiu būdu iš atsakovo J. S. ieškovei G. S. yra priteisiama 230 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, kadangi jų dydis neviršija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (CPK 93, 98 str.).
Be to, kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo, ji reiškė du turtinio pobūdžio reikalavimus (išlaikymo įsiskolinimo priteisimas bei didesnio išlaikymo dydžio nustatymas) bei du neturtinio (bendravimo su vaiku tvarka bei kitos pavardės po santuokos nutraukimo nustatymas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovės turtiniai reikalavimai, kuriais ji iš esmės reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti būtent 200 Eur dydžio kasmėnesinius poreikius K. S. bei priteisti šią sumą iš atsakovo tik nuo teismo sprendimo priėmimo, sudaro vieną reikalavimą. Be to, pareikštas reikalavimas dėl pavardės pakeitimo neturėtų būti vertinamas kaip atsiras. Pažymėtina, kad patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismui ieškovė jau buvo pareiškusi reikalavimą dėl jos pavardės nustatymo. Apeliaciniu skundu ieškovė pakeitė savo nuomonę ir prašo po santuokos nutraukimo jai palikti pavardę „M.“. Už šio reikalavimo tenkinimą, atsižvelgiant į tai, kad toks reikalavimas jau buvo spręstas ir tenkintas, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos. Kadangi ieškovės turtiniai ir neturtiniai reikalavimai vertintini kaip du atskiri reikalavimai, tai daroma išvada, kad iš esmės yra tenkinama pusė ieškovės apeliaciniu skundu pareikštų reikalavimų, dėl ko iš atsakovo J. S. ieškovei D. S. priteisiama 115 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą apeliacinio skundo surašymą, kadangi jų dydis neviršija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (CPK 93, 98 str.). Iš ieškovės G. S. bylinėjimosi išlaidos valstybei nėra priteisiamos, kadangi iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos patikslintos Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. sausio 25 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (2.18) NTP-7-992 matyti, kad išlaidos yra susidariusios tik už apeliacinio skundo parengimą.
Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nagrinėtų reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi dėl jų nėra paduotų apeliacinių skundų, o peržengti apeliacinio skundo ribas nėra jokio pagrindo. Be to, dėl kitų, neesminių apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nuta r i a:
Pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalis dėl ieškovės pavardės po santuokos nutraukimo, dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir jas išdėstyti taip:
po santuokos nutraukimo ieškovei G. S. jos prašymu grąžinti jai ikisantuokinę pavardę „M.“.
Priteisti iš J. S., a. k (duomenys neskelbtini) išlaikymą sūnui K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis po 100 Eur kas mėnesį nuo 2014 m. rugsėjo 1 dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.
Į nepilnamečiam K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), teikiamą pagal šį teismo sprendimą išlaikymo sumą įskaityti iš atsakovo J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) išieškotas pinigų sumas vykdant Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi priteisto laikino išlaikymo išieškojimą nuo 2015 m. balandžio 7 dienos.
Laikino išlaikymo išieškojimą pagal Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutraukti.
Sprendimo dalį dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis nepilnamečiam vaikui priteisimo vykdyti skubiai.
Pakeisti nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos II dalies pavadinimą į pavadinimą „Po to, kai vaikui sueis treji metai:“.
Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo J. S., a .k. (duomenys neskelbtini) 345 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei G. S..