Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Trakų rajono L. M. Šimelionio gimnazijos apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei Trakų rajono M. Š. gimnazijai dėl vidutinio darbo užmokesčio pritesimo už uždelsimą sumokėti išeitinę išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Ginčas byloje kilęs iš darbo teisinių santykių. Bylos šalių procesiniais dokumentais, rašytiniais byloje pateiktais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad šalis siejo darbo santykiai ieškovė dirbo Trakų rajono L. M. Šimelionio gimnazijos raštinės vedėja nuo 1988 03 21. 2014-03-25 atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. P-64 ( b.l. 4) ieškovė atleista iš darbo DK išmokant priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už 24 nepanaudotas kalendorines dienas atostogų bei 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką DK 140 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. 2014-04-25 (b.l. 8) ieškovei buvo sumokėta (pervesta į banko sąskaitą) vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos dalis - 637,61 Lt (už laikotarpį nuo 2014-03-26 iki 2014-04-06). 2014 04 17 atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. P-74 (b.l. 7) išeitinės išmokos mokėjimas ieškovei nutrauktas nuo 2014 04 07, t.y. nustatyta kad įsakymas galioja atgal. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, būtent 2014 04 07 ieškovė kreipėsi į Trakų apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui Trakų rajono L. M. Šimelionio gimnazijai dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Minėtoje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo šalys pasirašė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta 2014 11 03 Trakų apylinkės teismo nutartimi. 2014 04 16 raštu Nr. SR1-84 ieškovas informavo ieškovę, kad yra gavęs informaciją jog ieškovė įsidarbino valstybinėje institucijoje, išlaikomoje iš valstybės biudžeto ir, kad nuo 2014 04 07 nutraukia išeitinės išmokos mokėjimą, ir, kad jei ieškovė mano jog buvusio darbdavio informacija neatitinka tikrovės, prašo ją pristatyti atsakovui atitinkamą valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau tekste VSDFV) pažymą (b.l.10). Ieškovė gavusi darbdavio laišką tą pačią dieną kreipėsi į Trakų savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 52 apygardos pirmininkę nurodydama, kad atsisako dirbti rinkiminėje komisijoje (b.l. 11), taip pat 2014 04 22 raštu kreipėsi į Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką prašydama išaiškinti ar teisėti buvusio darbdavio veiksmai nutraukus išeitinės išmokos mokėjimą (b.l. 12) ir gavo 2014 04 24 atsakymą, jog pareigų ėjimas rinkimų komisijose nepatenka į DK 140 straipsnio 2 dalies teisinį reguliavimą, kartu pateikiant Valstybės tarnybos departamento prie VRM bei Valstybinės darbo inspekcijos atsakymus į Vyriausiosios rinkimų komisijos paklausimus dėl DK 140 straipsnio 2 dalies taikymo, kuriuose minėtas klausimas išaiškintas taip, kad darbas rinkimų komisijose nelaikomas DK 140 straipsnio 2 dalyje numatytu darbu, dėl kurio gali būti nutrauktas išeitinės išmokos mokėjimas (b.l. 12-17). Apie šį Vyriausiosios rinkimų komisijos atsakymą ieškovė informavo atsakovą 2014 04 29 pranešimu (b.l. 18). Tačiau atsakovas 2014 04 28, pakartotinai reikalavo pristatyti VSDFV pažymą apie draudiminį laikotarpį. Ieškovė 2014 04 28 parašė prašymą Trakų rajono administracijos direktoriui prašydama išsiaiškinti dėl atsakovo direktoriaus veiksmų teisėtumo (b.l. 20,21). 2014 05 06 ieškovė pateikė atsakovui Trakų rajono savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 52 pirmininkės pažymą, kad ieškovė dirbo rinkiminėje komisijoje davusi pasižadėjimą eiti komisijos nario pareigas ir kad darbas rinkiminėje komisijoje nelaikomas darbu pagal sutartį (b.l. 22,23). Tačiau atsakovas ir tada išeitinės išmokos mokėjimo neatnaujino, o 2014 05 19 tik informavo ieškovę jog kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją ir VSDFV Trakų skyrių dėl DK 140 straipsnio 2 dalies išaiškinimo (b.l. 24), nors, kaip jau minėtą šių institucijų išaiškinimus Vyriausiajai rinkimų komisijai ir minėtos komisijos nuomonę šiuo klausimu ieškovė atsakovui jau buvo pateikusi. 2014 05 22 Trakų savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. P2-526, kuriuo pareikalavo atsakovo direktorių paaiškinti kokiu teisiniu pagrindu buvo priimtas sprendimas nutraukti išeitinės išmokos mokėjimą ir darbas rinkiminėje komisijoje prilygintas valstybės tarnautojo pareigoms bei kodėl nebuvo atsižvelgta į valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimus (b.l. 25), į ką atsakovas pateikė atsakymą jog laikosi ankstesnės nuomonės, kad ieškovė pradėjusi dirbti rinkiminėje komisijoje ir gaudama atlyginimą už šį darbą netenka teisės į išeitinę išmoką ir kad VDI išaiškinimai jam neprivalomi, nors kaip jau minėta pats prieš tai buvo kreipęsis į minėtą instituciją išaiškinimo (b.l. 26,27), ir tik gavęs 2014 05 27 Trakų rajono savivaldybės administracijos nurodymą kuo skubiau išmokėti ieškovei išeitinę išmoką (b.l. 28), 2014 05 30 VDI išaiškinimą bei VSDFV 2014 05 26 atsakymą į savo užklausimą (b.l.32-35) atsakovas 2014 06 05 įsakymu Nr. P-91 atstatė išeitinės išmokos mokėjimą ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi jog atsakovas kaip darbdavys ir stipresnioji darbo santykių šalis, turėjo pareigą ir pakankamai laiko, prieš nutraukdamas išmokos mokėjimą, pats išsiaiškinti galiojantį teisinį reguliavimą, o ne šią naštą perkelti ieškovei. Tuo tarpu pateiktas šalių susirašinėjimas rodo, kad ieškovė dėjo visas pastangas išsiaiškinti darbdaviui neaiškių ir jo ginčijamų DK nuostatų prasmę, nors to daryti įstatymas jos neįpareigoja. Be jokios abejonės, darbdavys privalo išmanyti darbo teisę geriau nei darbuotojas ir turi daugiau galimybių operatyviai išsiaiškinti jam kilusius neaiškumus. Todėl šioje byloje darbdavio kaltė dėl pavėluoto išeitinės išmokos dalies išmokėjimo įrodyta, darbdavys visiškai be pagrindo nutraukė išeitinės išmokos mokėjimą ir vėliau nesiėmė reikiamų priemonių išmokų mokėjimui operatyviai atnaujinti. Ta aplinkybė, kad 2014 04 17 įsakymu išeitinės išmokos mokėjimas nutrauktas nuo 2014 04 07, tai yra jo veikimas nukreipiamas į praeitį, nuo datos kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, rodo jog buvo veikiama sąmoningai, atsikertant į ieškovės elgesį jai pareiškus ieškinį dėl neteisėto atleidimo.

Apeliantas be pagrindo apeliaciniame skunde teigia jog teismas ginčui spręsti taikė Valstybės tarnybos įstatym įstatymą. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė jog Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Tačiau ginčui spręsti teismas taikė DK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino DK nustatytos išeitinės išmokos tikslą, finansiškai paremti asmenis, praradusius darbines pajamas, po sutarties nutraukimo nesant darbuotojo kaltės, jos garantinį pobūdį, garantuojant darbuotojui pragyvenimui reikalingas lėšas kito darbo paieškos laikotarpiu.

Byloje yra kilęs ginčas dėl DK 140, 141 straipsnių nuostatų taikymo. Todėl teisingam ginčo išsprendimui būtina šias įstatymo nuostatas aiškintis sistemiškai, atsižvelgiant į jose suformuluotus įstatymo leidėjo valią ir tikslus. DK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta jog nutraukus darbo sutartį pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Ieškovei atitinkamai pagal šias įstatymo nuostatas priklausė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktas). DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojui, pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą atleistam iš darbo valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo darbuotojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. Taigi, pagal minėtą įstatymo nuostatą teisė į tolesnį išeitinės išmokos mokėjimą prarandama tik tokiu atveju jei atleistas darbuotojas pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą ir jo naujasis darbdavys yra išlaikomas iš valstybės biudžeto.

Tuo tarpu DK 141 straipsnis numato atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šiuo atveju atsiskaitymo su ieškove tvarka nustatyta specialia DK norma, DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, taikoma biudžetinių įstaigos darbuotojams. DK 141 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. 3 dalyje nustatyta sankcija darbdaviui už šios tvarkos numatytos straipsnio 1 ir 2 dalyje nesilaikymą imperatyviai nurodant, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, sistemiškai aiškinantis 140 bei 141 straipsnių nuostatas akivaizdu, kad sankcija numatyta darbdaviui dėl uždelsimo atsiskaityti taikytina ir tada kai uždelsiama išmokėti dalį išeitinės išmokos buvusiam biudžetinės įstaigos darbuotojui, dėl buvusio darbdavio kaltės, nes tokiu būdu pažeidžiama atsiskaitymo tvarka, numatyta DK 140 straipsnio 2 dalyje, DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse, uždelsiant išmokėti atitinkamą buvusiam darbuotojui priklausančią išmokos dalį. Apeliacinio skundo argumentai, kad darbdavys yra atsiskaitęs atleidimo dieną, atmestini, nes šiuo atveju DK nustatė specialią atsiskaitymo tvarką, išeitinę išmoką išmokant ne atleidimo dieną, bet po mėnesio išdėstant jos mokėjimą, būtent šia tvarką ir pažeidė atsakovas.

Atmestinas ir apelianto argumentas neva šalių ginčas jau yra išspręstas kitoje Trakų apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1388-424/2014, teismui 2014 11 03 patvirtinus tarp šalių taikos sutartį ir kad ši nutartis turi šalims res judicata galią, kad įsiteisėjus minėtai nutarčiai šalys prarado teisę kreiptis į teismą klausimais susijusiais su šalių darbo santykių nutraukimu. Toks aiškinimas yra klaidingas, nes nors minėtas ginčas ir vyko tarp tų pačių šalių dėl darbo santykių nutraukimo, tačiau abiejų ginčų dalykai skiriasi. Šioje byloje ieškovė prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už išeitinės pašalpos dalies pavėluotą išmokėjimą, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. 2-1388-424/2014, kuri nutraukta Trakų rajono apylinkės teismui 2014 11 03 nutartimi patvirtinus tarp šalių taikos sutartį, ieškovė ginčijo jos atleidimo teisėtumą, reikalavo pripažinti atleidimą neteisėtu, gražinti ją į darbą į ankstesnes pareigas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 20 000 Lt neturtinės žalos. Bylą nutraukta patvirtinus taikos sutartį kurios sąlygos tokios: ieškovė atsisakė ieškinio, o atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei jos vidutinio darbo išmokas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 25 dienos iki 2014 m. gruodžio 31 d. mokant jas kas mėnesį iki 2014 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio mokėjimo dienomis. Taigi, minėtos bylos nagrinėjimas baigtas šalims pasiekus kompromisinį susitarimą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl pavėluoto išeitinės išmokos mokėjimo ir atitinkamai darbdaviui ryšium su tuo taikytinos sankcijos vidutinio darbo užmokesčio už pavėluotą atsiskaityti laiką priteisimo. Šioje vietoje reikia pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) formuodamas praktiką darbo bylose yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, tais atvejais kai darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis u priverstinės pravaikštos laiką iš jo darbdavio jau išmokėta išeitinė pašalpa neišskaitoma. Taip 2015 07 14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015 pasisakydamas dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisių gynimo būdų taikymo kasacinis teismas nurodė, kad darbuotojų, atleistų iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidimą teismui pripažinus neteisėtu, taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka priteistina tik tais atvejais, kai ji atleidžiamam darbuotojui neteisėtai nebuvo išmokėta. Tais atvejais, kai atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą jam išmokama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama – t. y. priteisiamas tik vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokiais atvejais darbuotojui priteisiama vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos apimtimi. Kasacinis teismas minėtoje byloje nurodė, kad tokį pirmiau nurodytų teisės normų aiškinimą nulemia tai, kad, kaip minėta, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išmoką darbdavys privalo mokėti ne visiems, o tik pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą atleidžiamiems darbuotojams. Taigi, kasacinis teismas yra aiškiai nurodęs, kad sumokėta išeitinė išmoka negali būti įskaityta į kitas priteisiamas išmokas arba iš jų išskaitoma.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas jog teismas neteisingai paskaičiavo priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį, nes vidutinį darbo užmokesti paskaičiavo imdamas 2013 metų vasario, kovo, balandžio mėn. vidurkius, kai ieškovė iki įspėjimo apie atleidimą dienos dirbo ir gegužės mėn. nors ir ne visą laiką. Apelianto nuomone vidutinis darbo už-mokestis turėjo būti skaičiuojamas už kovą balandį ir faktiškai dirbta laiką gegužės mėn. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 05 27 nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau tekste aprašas). Apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamas laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis (Aprašo 6.1 punktas); į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomas apmokėjimas už laiką, kai jis dėl pateisinamų priežasčių teisės aktų, kolektyvinės ir darbo sutarčių numatytais atvejais nedirbo įmonėje (darbo užmokestis už kasmetines ir mokymosi atostogas, prastovas ne dėl darbuotojo kaltės, tarp sezoninius laikotarpius, darbo užmokestis, gautas iš kitos įmonės, kurios įpareigojimus vykdė darbuotojas, kitos numatytos išmokos) (Aprašo 5.1 punktas); Vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas) (7.2.punktas). Sumažėjus Aprašo 4.1–4.4 papunkčiuose nurodytam darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, skaičiuojamasis laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo (7.8.punktas). Iš apelianto pateiktos lentelės matyti, ieškovės darbo užmokestis už gegužės mėnesį ieškovei buvo sumažintas todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai už pagrindą skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį ėmė prieš tai ėjusius mėnesius 2013 metų vasarį kovą ir balandį. Aplinkybės, kad įspėjimas ieškovei buvo pateiktas būtent tuo laikotarpiu atsakovas neneigė, nors pats įspėjimo lapelis byloje ir nepateiktas. Todėl perskaičiuoti vidutinio darbo dienos užmokesčio nurodyto ieškinio pareiškime nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė kasacinio teismo praktika nurodęs, kad vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas tik darbo, o ne visas kalendorines dienas per uždelstą atsiskaityti laikotarpį (LAT 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2006).

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu jog ieškovė iš esmės ieškiniu skundė ir 2014 12 15 Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS – 5592, nors ieškinio rezoliucinėje dalyje reikalavimo šį sprendimą naikinti ir nepateikė. Taip pat sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepanaikinę neteisėto sprendimo ir priėmęs jam prieštaraujantį savo sprendimą sukūrė situaciją kai galėtų galioti du tuo pačiu klausimu priimti skirtingi sprendimai. Tačiau negalima teigti kad pirmosios instancijos teismas visiškai ne pasisakė dėl minėto sprendimo teiginių. Atvirkščiai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pažymėjo kad teisės aktuose nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju darbo sutartis tarp šalių buvo nutraukta 2014-03-25 ir nuo tada darbo santykiai tarp šalių pasibaigė. Po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1dalyje bei 206 straipsnyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DK 141straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas, šiuos savo teiginius pirmosios instancijos teismas rėmė kasacinio teismo praktika (LAT 2010 06 22 civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010). Taigi teismas išdėstęs argumentus kodėl Darbo ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis kasacinio teismo praktikai turėjo šį sprendimą naikinti, juolab, kad iš ieškovės ieškinio pareiškimo turinio matyti, kad ieškovės pozicija šiuo atveju taip pat sutapo su teismo argumentais, o ta aplinkybė, kad ieškovė nesuformulavo tokio reikalavimo, neturi reikšmės, nes remiantis CPK 414 straipsnio nuostatomis teismo vaidmuo darbo bylose yra aktyvus. Atsižvelgdama į išdėstytą sutikdama su abiejų šalių išdėstytais argumentais dėl darbo ginčų komisijos sprendimo neteisėtumo kolegija pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį atitinkamai papildo, panaikindama darbo ginčo komisijos sprendimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.), išskyrus tai jog sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai papildoma panaikinat Darbo ginčų komisijos sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

NUTARIA:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Papildyti Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo rezoliucinę dalį taip: panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. DGKS5592 darbo byloje Nr. APS-36-22220.