Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-2158/2026 Bylos Nr. BIK-493/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02151-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Aleno Piesliako ir Alvydo Pikelio, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo M. G. (M. G.) gynėjo advokato Pauliaus Škėrio kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas P. Škėrys pateikė alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 30 d. nutartį bei priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį ; 2) nustačius, kad baudžiamasis procesas negalėjo būti nei pradėtas, nei tęsiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 30 d. nutartį, bei nutraukti baudžiamąją bylą.Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 167 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio nuostatas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalis.Kasatoriaus įsitikinimu, žemesnės instancijos teismai nenustatė BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto objektyvaus požymio – nežymaus sveikatos sutrikdymo. Nukentėjusioji, skambindama Bendrajam pagalbos centrui, bendraudama su liudytoja M. D., apsilankiusi poliklinikoje, nurodė, kad ji krito ir susižalojo. Be to, dėl įvykio nukentėjusioji nesikreipė į policiją, greitosios pagalbos medikus. Taigi skausmo pojūtis nebuvo išreikštas taip, jog aplinkiniai jį būtų supratę kaip smurto rezultatą. Pažymėtina, kad specialisto išvada nukentėjusiajai nustatyta poodinė kraujosruva po dešine akimi - yra nespecifinis sužalojimas. Specialisto išvada individualių žalojančio daikto požymių neužfiksuota, todėl šis sužalojimas galėjo atsirasti tiek nuo smūgio, tiek griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar paviršių. Žemesnės instancijos teismai nenustatė, kad minėtą sužalojimą sukėlė būtent nuteistasis. Taigi nenustatytas priežastinis ryšys tarp nukentėjusiosios sužalojimo ir nuteistojo veiksmų, jis teismų yra tik preziumuotas. Nuteistojo kaltė taip pat buvo preziumuota. Žemesnės instancijos teismai tyčią faktiškai kildino vien iš paties kilusio padarinio – nežymaus sveikatos sutrikdymo. Iš nukentėjusiosios parodymų galima daryti išvadą, kad nuteistasis veikė be tikslo sukelti sužalojimą nukentėjusiajai, t. y. nesiekė žalingų pasekmių.Kasatorius akcentuoja, kad 2025 m. sausio 16 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tačiau 2025 m. sausio 17 d. nukentėjusioji apklausos metu nurodė, kad ji su įtariamuoju bendro ūkio neveda, o pareiškimo dėl įvykio nerašys. Vadinasi, nuo šio momento tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tapo nepagrįstu, o tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį be nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo tapo negalimas. Todėl iki prokuroro 2025 m. kovo 19 d. reikalavimo gavimo pradėti ikiteisminį tyrimą jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negalėjo būti atliekami. Todėl liudytojos A. J. apklausa, vykusi 2025 m. vasario 3 d., 2025 m. kovo 3 d. paskirtas ekspertinis tyrimas ir šiuo pagrindu gauta specialisto išvada dėl nukentėjusiosios sužalojimų yra neteisėtais būdais gauti įrodymai pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį. Nors 2025 m. vasario 27 d. tarnybiniu pranešimu veika iš BK 140 straipsnio 2 dalies buvo perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau šis perkvalifikavimas nėra pagrįstas, kadangi nebuvo nukentėjusiosios skundo. Neteisėtas ir prokuroro reikalavimas dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi tariamai padaryta veika neturi visuomeninės reikšmės. Nors nuteistasis yra policijos pareigūnas, tačiau tariamas nusikaltimas padarytas ne tarnybos metu, ne panaudojant tarnybinę padėtį, ne tarnybinėse patalpose, ne prieš asmenį dėl jo tarnybinės veiklos. Vien asmens nežymus sveikatos sutrikdymas neatitinka visuomeninės reikšmės kriterijaus.Be to, žemesnės instancijos teismai įrodymus vertino selektyviai, rėmėsi tik kaltinimą palaikančiais įrodymais, o kaltinamąjį teisinančius įrodymus paliko iš esmės neanalizuotus. M. G. nuteisimas buvo grindžiamas liudytojų M. D., R. Š. ir A. J. parodymais, kurie tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, o jų parodymai remiamasi tik tuo, ką jiems papasakojo nukentėjusioji. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai dėl prieš ją naudoto smurto ir kitų reikšmingų aplinkybių buvo nenuoseklūs, kintantys ir prieštaringi, todėl vertintini kaip nepatikimi. Nors apeliacinės instancijos teismas iš pradžių nurodytą nukentėjusiosios versiją, kad ji susižalojo krisdama vonioje, atmetė kaip neįtikinamą, tačiau teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl padarė tokią išvadą. Žemesnės instancijos teismai neįvertino, kad anksčiau minėti liudytojai yra šališki.Apeliacinės instancijos teismas dėl liudytojo M. G. parodymų, pagal kuriuos jam pati nukentėjusioji nurodžiusi, kad prieš ją nuteistasis nesmurtavo, pasisakė itin lakoniškai. Teismas nepaaiškino, kodėl šie liudytojo parodymai yra atmetami, šių parodymų negretino su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, žemesnės instancijos teismai pakankamai neanalizavo specialisto išvados dėl nukentėjusiosios sužalojimo. Specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiajai poodinė kraujosruva po dešine akimi yra padarytas vienu trauminiu poveikiu. Tačiau tai prieštarauja liudytojų M. D. ir R. Š. parodymams, iš kurių galima spręsti, kad nukentėjusiajai buvo suduotas ne vienas smūgis. Nors pati nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nurodė, kad smūgis buvo tik vienas - trenkiant galvą į stalą arba į stalo kraštą, tuomet turėtų būti nustatytas linijinis ar charakteringas sumušimas, atitinkantis konkretaus paviršiaus formą. Tokių požymių specialisto išvadoje nėra nustatyta. Taigi specialisto išvada nepaneigia nukentėjusiosios kritimo versijos ir netgi įvardija ją kaip galimą.Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaneigė gynybos iškeltos versijos, kad nukentėjusioji susižalojo, kai krito, būdama neblaivi. Apeliacinės instancijos teismas ir kitus apeliacinio skundo argumentus nagrinėjo fragmentiškai ir deklaratyviai ir neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo M. G. gynėjas advokatas P. Škėrys kasacinį skundą paduoda antrą kartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi atsisakė priimti ankstesnį nuteistojo M. G. gynėjo paduotą kasacinį skundą, konstatavusi, kad jis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai). Nors atsisakymas priimti kasacinį skundą neužkerta galimybės jo teikti dar kartą, laikantis BPK 372 straipsnio 6 dalies reikalavimų, tačiau naujai teikiamame skunde turėtų būti ištaisyti pirmiau nustatyti trūkumai ir neturėtų būti kartojami argumentai, dėl kurių atrankos kolegija jau pasisakė, atsisakydama priimti pirmesnį skundą. Šiuo atveju pateiktame kasaciniame skunde papildomai teigiama, kad žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė šios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių - nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo ir priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų bei kilusių padarinių. Tačiau kartu pakartojami iš esmės tie patys argumentai dėl BPK pažeidimų ir netinkamai nustatyto nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, subjektyvaus požymio – kaltės, dėl kurių teisėjų atrankos kolegija jau yra pasisakiusi 2026 m. gegužės 7 d. nutartyje.Minėtoje nutartyje pažymėta, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK pažeidimų yra deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami teismų atlikto įrodymų vertinimo, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių kritika bei nuomone, kokiais konkrečiais įrodymais teismas turėjo vadovautis ir į kokias konkrečiai aplinkybes turėjo atsižvelgti, spręsdamas M. G. atsakomybės klausimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos įrodytumo ir pateikė motyvuotas išvadas.Iš naujai pateikto kasacinio skundo turinio matyti, kad naujų teisinių argumentų, palyginti su anksčiau paduotu kasaciniu skundu, nepateikiama. Naujai keliami argumentai dėl netinkamai BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nustatymo taip pat grindžiami teismų atlikto įrodymų vertinimo kritika ir jų nustatytų faktinių aplinkybių ginčijimu. Kasatorius kvestionuoja žemesnės instancijos teismų padarytas išvadas dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo, priežastinio ryšio nustatymo tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiosios sveikatos sužalojimo, įrodymų pakankamumo bei atskirų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų patikimumo, kartu pateikdamas savąją byloje nustatytų aplinkybių interpretaciją. Tokiais argumentais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo ir kitokių faktinių aplinkybių nustatymo, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas Taigi kasatorius nepašalino trūkumų, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2026 m. gegužės 7 d. nutartyje, ir nesuformulavo naujų teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo M. G. gynėjo kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).