Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. birželio 17 d. nutartimi patenkino pareiškėjo skundą – panaikino LUAB „Edsena“ 2026 m. birželio 16 d. kreditorių susirinkimo sprendimą „Dėl LUAB „Edsena“ nekilnojamojo turto (pastato–mechaninės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo tvarkos pakeitimo“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LUAB „Edsena“ nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą (pastatą–mechanines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris iki reikalavimo teisių perleidimo kreditorei MB „Odajus“ buvo įkeistas LKU „Baltija“ pagal 2015 m. spalio 14 d. sutartinės, maksimaliosios, paprastosios hipotekos sutartį. LUAB „Edsena“ 2025 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkime 2-uoju darbotvarkės klausimu, balsuojant „už“ 157 998,70 Eur arba 100 proc. dalyvavusių kreditorių, buvo priimtas sprendimas „pastatą–mechanines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pardavinėti dviejose varžytynėse tokia tvarka: 1) pirmųjų varžytynių pradinė turto kaina – 151 000 Eur; 2) nepardavus pirmosiose varžytynėse, pardavinėti turtą antrosiose varžytynėse kainą sumažinus 20 proc., t. y. už 120 800 Eur; 3) kainos didinimo intervalas varžytynėse – 100 Eur; 4) dviejų varžytynių metu nepavykus realizuoti nekilnojamojo turto, siūloma sušaukti naują kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės pardavimo tvarkos nustatymo“. LUAB „Edsena“ nemokumo administratorius pagal 2026 m. kovo 16 d. kreditorės MB „Odajus“, turinčios 64,48 proc. visų bendrovės bankroto procese patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų, prašymą, 2026 m. balandžio 1 d. pranešimu sušaukė 2026 m. balandžio 16 d. LUAB „Edsena“ kreditorių susirinkimą, į kurio darbotvarkę buvo įtrauktas kreditorės MB „Odajus“ pasiūlytas klausimas pakeisti bendrovės 2025 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkime nustatytą nekilnojamojo turto pardavimo kainą ir tvarką. LUAB „Edsena“ 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkime buvo svarstytas kreditorės MB „Odajus“ pasiūlymas. Balsuojant „už“ 111 548,56 Eur arba 68,75 proc. dalyvavusių kreditorių (MB „Odajus“, Pasvalio rajono savivaldybė, ,,Ramirent Baltic“ AS), „prieš“ balsuojant kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) turinčiai 50 658,88 Eur arba 31,25 proc. balsų, buvo priimtas sprendimas: pakeisti LUAB „Edsena“ 2025 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkime nustatytą nekilnojamo turto pardavimo tvarką ir nustatyti LUAB „Edsena“ nekilnojamąjį turtą pardavinėti laisvu pardavimu tokia tvarka: 1.1. Turtą 1 (vieną) mėnesį pardavinėti už 160 000 Eur kainą; 1.2. Nepardavus turto per 1 (vieną) mėnesį už 160 000 Eur kainą, kainą sumažinti iki 128 000 Eur ir turtą pardavinėti dar 1 (vieną) mėnesį; 1.3. Nepardavus turto už 128 000 Eur, kainą sumažinti iki 96 000 Eur ir turtą pardavinėti dar 1 (vieną) mėnesį; 1.4. Apie turto pardavimą skelbti savaitraštyje „Valstiečių laikraštis“, Šiaulių krašto laikraštyje „Šiaulių kraštas“, bei portale „Alio.lt“; 1.5. Nepavykus parduoti turto nurodyta tvarka, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto realizavimo tvarkos nustatymo“.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neįrodinėjama, jog buvo padaryta esminių LUAB „Edsena“ 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, darbotvarkės, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų. Teismas taip pat nenustatė esminių procedūrinių JANĮ 47, 49, 51 ar kituose straipsniuose nurodytų kreditorių susirinkimo sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarkos pažeidimų, galėjusių lemti neteisėto sprendimo priėmimą.

Teismas, įvertinęs šioje byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nemokumo administratoriaus skundo argumentai yra pagrįsti. Kadangi parduodamas bendrovės turtas yra nekilnojamasis turtas, 2025 m. kovo 4 d. LUAB „Edsena“ kreditorių susirinkime 2-uoju darbotvarkės klausimu buvo pagrįstai nuspręsta jį pardavinėti dvejose varžytynėse už kreditorių patvirtintą kainą, ją mažinant ir didinant kreditorių nuspręstais dydžiais.

Kreditorių susirinkimas turėjo teisę leisti turtą parduoti kitu negu iš varžytynių būdu (JANĮ 44 straipsnio 8 punktas), o kreditorė MB „Odajus“, kurios teismo patvirtinta finansinių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 1/10 teismo patvirtintų visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, turėjo teisę reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą ir siūlyti priimti sprendimus tam tikrais klusimais. Tačiau, anot teismo, apskųstas sprendimas dėl parduodamo turto pardavimo tvarkos pakeitimo yra neteisėtas, nes kreditorių susirinkimas sprendimą dėl leidimo nekilnojamąjį turtą parduoti kitu, negu varžytynių būdu, priėmė pagal kreditorės MB „Odajus“ prašymą, o ne pagal nemokumo administratoriaus motyvuotą prašymą, kaip to reikalavo imperatyvios JANĮ 90 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Teismo vertinimu, tiek nemokumo administratorius, tiek kreditorė VMI pagrįstai nurodo, kad kreditorė MB „Odajus“ neįrodė prašyme patvirtinti pakeistą turto pardavimo tvarką nurodytos aplinkybės, jog turto pardavimas laisvu pardavimu atneš didesnės naudos kreditoriams, negu jį parduodant varžytynėse.

Kreditorė MB „Odajus“ nurodė, kad sprendimas parduoti bendrovės turtą laisvu pardavimu suteiks galimybę gauti didesnę naudą kreditoriams, nes nutarta turtą pardavinėti didesne kaina, nei ji buvo nustatyta 2025 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkime, ne taip greitai bei mažesniu intervalu mažinant kainą, o, jei turtas būtų neparduotas, numatyta tolesnė kreditorių kontrolė. Tačiau, anot teismo, kreditorė nepateikė duomenų, leidžiančių objektyviai įvertinti pasiūlytos 160 000 Eur turto kainos pagrįstumą, taip pat įsitikinti, kad ši kaina yra turto rinkos kaina, kuri atitinka analogiško turto pardavimo kainą rinkoje. Byloje pateiktos UAB „Vertinimo partneriai“ turto vertinimo ataskaitos duomenys rodo, kad 2024 m. birželio 14 d. parduodamo turto individuliai nustatyta rinkos vertė buvo 69 900 Eur. 2025 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkimo sprendimu 2-uoju darbotvarkės klausimu kreditoriai vienbalsiai nutarė turto pradinę kainą nustatyti 151 000 Eur, nes kreditorė LKU „Baltija“ informavo, kad bendrovei suteikiant paskolą, kurios pagrindu buvo įkeistas šis nekilnojamasis turtas, pastarasis buvo įvertintas 151 000 Eur. Aplinkybę, kad šalių susitarimu turtas buvo įvertintas 151 000 Eur, patvirtina ir 2015 m. spalio 14 d. sutartinės, maksimaliosios, paprastosios hipotekos sutarties 8 punktas. Nepagrįstai didelės ir neatitinkančios rinkos kainos nustatymas niekaip negarantuoja kreditoriams didesnės naudos gavimo. Priešingai, ne rinkos verte įkainoto turto pardavimas tikėtina neįvyks, o tai reiškia, kad bankroto procedūros užsitęs, turtas operatyviai nebus grąžintas į apyvartą ir jo vertė nebus išsaugota, juolab kad pati kreditorė MB „Odajus“ remiasi minėta vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, jog pastatas pastatytas 1985 metais, yra vidutinės būklės, sienos drėksta, stogo danga pažeista, dalies patalpų apdaila susidėvėjusi, reikalingas remontas, nėra inžinierinės įrangos.

Nors kreditorė MB „Odajus“ nurodė, kad pagal pakeistą tvarką turto kaina bus mažinama mažesniu procentu, o turto nepardavus numatyta tolesnė kreditorių kontrolė, tačiau kreditorių kontrolė numatyta ir 2025 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkimo sprendimo 2-uoju darbotvarkės klausimu 4 punkte, kur numatytas 20 proc. turto kainos sumažinimo intervalas, turto nepardavus pirmosiose varžytynėse, kai tuo tarpu apskųstu sprendimu nustatyta, jog tik po pirmojo mėnesio nepardavus turto laisvu pardavimu turto kaina bus sumažinta 20 proc. (nuo 160 000 Eur iki 128 000 Eur), o po turto nepardavimo per antrąjį mėnesį ji mažinama jau apie 30 proc. (nuo 128 000 Eur iki 96 000 Eur). Teismo vertinimu, kreditorės argumentas, kad turto pardavimas laisvu pardavimu pagal jos pasiūlytą kainą ir tvarką atneš didesnės naudos kreditoriams, negu jį parduodant varžytynėse, stokoja pagrįstumo ir neatitinka JANĮ 85 straipsnio principų.

Kreditorės MB „Odajus“ vertinimas, kad turto pardavimo viešinimo tvarka savaitraščiuose įtvirtina aktyvesnį turto pardavimo modelį, negu apie turto pardavimą skelbiant elektroninėje erdvėje varžytynių platformoje ir kad potencialių pirkėjų ratas ne platus, o konkretus (žemės ūkio veiklą vykdantys asmenys, ūkininkai, vietos verslininkai), teismo vertinimu, tėra nepagrįsta prielaida. Bankrutuojančių bendrovių nekilnojamasis turtas pagal galiojantį teisinį reguliavimą ilgą laiką pardavinėjamas varžytynėse apie tai skelbiant internetiniame portale, todėl apie tai žino platus juridinių ir fizinių asmenų ratas, kuris tikrai nėra siauresnis nei asmenų, kurie informacijos apie nekilnojamojo turto pardavimą ieško savaitraščiuose. Todėl mažai tikėtina, kad papildomas skelbimas apie turto pardavimą savaitraščiuose suaktyvins ar pagreitins turto pardavimą, taip atnešdamas didesnę naudą kreditoriams, lyginant su ta, kuri būtų apie turto pardavimą skelbiant tik internetiniame portale.

Teismas sutiko, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymas ir turto realizavimo modelio parinkimas yra kreditorių kompetencijai priklausantys ekonominio tikslingumo vertinimo klausimai, tačiau nagrinėjamu atveju nustatytas JANĮ 90 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes kreditorių susirinkimas sprendimą dėl leidimo nekilnojamąjį turtą parduoti kitu, nei iš varžytynių būdu, jeigu tokio pardavimo atveju numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, negu turtą parduodant iš varžytynių, priėmė pagal kreditorės MB „Odajus“ prašymą, o ne pagal nemokumo administratoriaus motyvuotą prašymą.

Kreditorė MB „Odajus“ nurodė, kad tai, kiek laiko ji rengė pasiūlymą dėl turto pardavimo tvarkos, neturi reikšmės sprendžiant dėl apskųsto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tačiau, anot teismo, LUAB „Edsena“ turto realizavimas, už kurį atsakingas nemokumo administratorius, yra vienas svarbiausių veiksmų, lemiančių kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo mastą ir bankroto proceso operatyvumą. Teismas pažymėjo, kad prašymo nemokumo administratoriui sušaukti kreditorių susirinkimą rengimas nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2026 m. kovo 16 d., kai jis nepagrįstas įrodymais, kuriems surinkti ar parengti reikėjo tokio ilgo laikotarpio, taip sustabdant 2025 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkimo sprendimo antruoju darbotvarkės klausimu dėl parduodamo turto pardavimo tvarkos vykdymą, neatitiko bankroto proceso tikslų kuo operatyviau atlikti bankroto procedūras, užtęsė jų vykdymą, padidino administravimo išlaidas, o tai turi neigiamą įtaką kreditorių teisėms, nes taip sumažėja jų galimybė kuo didesne apimtimi gauti finansinių reikalavimų patenkinimą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditorė MB „Odajus“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – LUAB „Edsena“ nemokumo administratoriaus Mykolo Remeikio skundą dėl 2026 m. balandžio 16 d. LUAB „Edsena“ kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pripažino, kad apeliantė turėjo teisę reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą ir siūlyti priimti sprendimus tam tikrais klausimais, tačiau kartu padarė išvadą, jog ginčijamas nutarimas neteisėtas, nes priimtas pagal apeliantės, o ne pagal nemokumo administratoriaus motyvuotą prašymą. Tokia teismo argumentacija yra prieštaringa. Jeigu kreditorius pagal JANĮ 46 straipsnio 4 dalį turi teisę pateikti kreditorių susirinkimo sušaukimo pasiūlymą, darbotvarkės ir sprendimų projektus, tai vien aplinkybė, kad darbotvarkės klausimas ir sprendimo projektas buvo inicijuoti kreditoriaus, negali būti laikoma procedūriniu JANĮ pažeidimu. Priešingu atveju būtų paneigta JANĮ 46 straipsnio 4 dalies prasmė.

JANĮ 90 straipsnio 2 dalies paskirtis yra ne uždrausti kreditoriui inicijuoti klausimą dėl kitokio turto pardavimo būdo, o užtikrinti, kad kreditorių susirinkimas sprendimą priimtų, turėdamas pakankamą pagrindimą dėl numatomos didesnės naudos kreditoriams. Kitaip tariant, aptariama teisės norma nustato materialųjį sprendimo kriterijų – didesnę naudą kreditoriams – ir procedūrinę garantiją, kad toks klausimas kreditorių susirinkimui būtų pateiktas nemokumo proceso administravimo funkcijas vykdančio subjekto, tačiau ši norma nepaneigia kreditoriaus teisės inicijuoti tokio klausimo svarstymą.

Nagrinėjamu atveju MB „Odajus“ ne pati sušaukė kreditorių susirinkimą, o pasinaudojo JANĮ 46 straipsnyje jai suteikta teise ir pateikė nemokumo administratoriui prašymą dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo, nurodydama susirinkimo tikslą, siūlomą darbotvarkę bei sprendimo projektą. Todėl procesine prasme klausimas kreditorių susirinkimui buvo pateiktas per nemokumo administratorių, o MB „Odajus“ veikė tik kaip kreditorė, inicijavusi kreditorių susirinkimo sušaukimą ir pasiūliusi sprendimo projektą.

Jeigu JANĮ 90 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, kaip ją aiškino teismas, kreditorius praktiškai netektų teisės inicijuoti klausimą dėl turto pardavimo kitu, negu varžytynių, būdu, nors JANĮ 44 straipsnio 8 punktas tokią teisę priskiria kreditorių susirinkimo kompetencijai, o JANĮ 46 straipsnio 4 dalis suteikia kreditoriams teisę siūlyti darbotvarkės klausimus ir sprendimų projektus. Toks aiškinimas reikštų, kad net ir kreditorius, turintis finansinių reikalavimų daugumą ar esantis kreditorių susirinkimo pirmininku, negalėtų inicijuoti klausimo dėl ekonominiu požiūriu naudingesnio turto realizavimo modelio vien todėl, jog JANĮ 90 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „nemokumo administratoriaus motyvuotu prašymu“.

Sistemiškai aiškinant JANĮ 44, 46, 85, 86 ir 90 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad kreditorius turi teisę inicijuoti kreditorių susirinkimo sušaukimą ir siūlyti darbotvarkės klausimą dėl turto pardavimo tvarkos pakeitimo, įskaitant klausimą dėl turto pardavimo kitu negu varžytynių būdu. Nemokumo administratorius, gavęs tokį prašymą ir šaukdamas kreditorių susirinkimą, privalo užtikrinti, kad kreditoriams būtų pateikta reikalinga informacija, darbotvarkė, sprendimo projektas ir pagrindimas, leidžiantis kreditoriams priimti informuotą sprendimą. Jeigu administratorius mano, kad pateikta medžiaga yra nepakankama arba kad klausimas negali būti teikiamas kreditorių susirinkimui, jis turi tai nurodyti iki susirinkimo ir pagal savo funkcijas spręsti dėl tinkamo medžiagos parengimo. Tačiau administratorius negali, viena vertus, sušaukti kreditorių susirinkimą, pateikti klausimą kreditoriams svarstyti, organizuoti balsavimą, o kita vertus, po kreditorių daugumos priimto sprendimo teigti, kad pats klausimo pateikimo kreditorių susirinkimui būdas buvo neteisėtas.

Teismas, panaikindamas 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo sprendimą, nepagrįstai peržengė kreditorių susirinkimo ekonominio pobūdžio sprendimų teisminės kontrolės ribas. Teismas iš esmės ne tik patikrino, ar ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir ar jo turinys akivaizdžiai nepažeidžia imperatyvių teisės normų bei kreditorių interesų, bet pats atliko ekonominio tikslingumo vertinimą, kuris pagal JANĮ sistemą ir teismų praktiką pirmiausia priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo ekonominio tikslingumo sprendimas. Kreditoriai nusprendė, kokiu būdu ir kokiomis kainos mažinimo pakopomis realizuoti bendrovės nekilnojamąjį turtą. Šis sprendimas apėmė pradinės pardavimo kainos, kainos mažinimo intervalų, pardavimo terminų, viešinimo kanalų ir tolesnės kreditorių kontrolės klausimus. Tai yra tipiniai ekonominio pobūdžio klausimai, kurie pagal JANĮ priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas, užuot patikrinęs, ar šis sprendimas nepažeidžia įstatymo ir kreditorių interesų, faktiškai nusprendė, kad varžytynių būdas yra tinkamesnis, patikimesnis ir labiau kreditorių interesus atitinkantis pardavimo būdas nei kreditorių daugumos pasirinktas laisvas pardavimas. Taip teismas kreditorių susirinkimo ekonominį vertinimą pakeitė savo vertinimu.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditorių susirinkimo pasirinkta tvarka neatitinka kreditorių interesų, nes laisvas pardavimas neva neužtikrina tokio viešumo ir konkurencijos, kokią užtikrina varžytynės. Teismas neįvertino, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo sprendimu nustatyta tvarka taip pat buvo vieša: joje buvo numatyta apie turto pardavimą skelbti savaitraštyje „Valstiečių laikraštis“, Šiaulių krašto laikraštyje „Šiaulių kraštas“ ir internetiniame portale „Alio.lt“. Taigi, kreditorių susirinkimas nepasirinko uždaro, neviešo ar neskaidraus bendrovės turto pardavimo būdo.

Teismo išvada, kad bendrovės turto pardavimas per varžytynes geriau atskleidžia rinkos kainą, taip pat negali būti laikoma pakankamu pagrindu panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą. Varžytynės gali atskleisti rinkos kainą tik tuo atveju, jeigu jose dalyvauja realūs pirkėjai ir tarp jų susiformuoja konkurencija. Tačiau jeigu konkretus turtas yra specifinis, regioninis, gamybinės ir pramonės paskirties, potencialių pirkėjų ratas gali būti siauras ir nebūtinai aktyvus elektroninių varžytynių dalyvis. Tokiu atveju aktyvus viešinimas tikslinėje auditorijoje gali būti ne mažiau svarbus, nei vien informacijos paskelbimas varžytynių sistemoje. Kreditorių susirinkimas būtent tai ir įvertino. Teismas, atmesdamas šį argumentą, rėmėsi ne konkrečiais byloje esančiais duomenimis, o prielaida apie varžytynių pranašumą.

Šioje byloje nei nemokumo administratorius, nei kreditorė VMI nepateikė konkrečių duomenų, kad ankstesnė varžytynių tvarka realiai leistų gauti didesnę naudą, nei ginčijamu sprendimu nustatyta laisvo pardavimo tvarka. Nepaisant to, teismas jų abstrakčiam nesutikimui suteikė lemiamą reikšmę. Teismo išvada, kad ginčijamu sprendimu neįrodyta didesnė nauda kreditoriams, iš esmės paremta ne tuo, jog administratorius ar VMI būtų pateikę konkrečius priešingus duomenis, o tuo, kad teismas pats laikė varžytynes tinkamesniu bendrovės turto pardavimo būdu.

Už ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą balsavo kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma sudarė 68,75 proc. susirinkime dalyvavusių kreditorių teisme patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Tai reiškia, kad sprendimas buvo priimtas kreditorių daugumos valia. Kreditorių susirinkimo autonomija nėra absoliuti, tačiau jos ribojimas turi būti pagrįstas konkrečiais teisiniais pagrindais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo požiūris iš esmės reiškia, kad didesnė nauda kreditoriams galėtų būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu būtų pateikti įrodymai, jog konkretus pirkėjas tikrai įsigis turtą už didesnę kainą. Tačiau toks įrodinėjimo standartas yra pernelyg aukštas ir praktiškai neįgyvendinamas. Sprendimas dėl turto pardavimo būdo priimamas iki pardavimo, todėl kreditorių susirinkimas gali remtis tik objektyviai pagrįsta ekonomine prognoze. Šiuo atveju prognozė buvo paremta tuo, kad kreditoriai nustatė didesnes kainas, nei ankstesnė varžytynių tvarka, ir pasirinko tokį viešinimo modelį, kuris, jų vertinimu, galėjo pasiekti platesnę būtent šiam turtui aktualių pirkėjų auditoriją.

Teismas, spręsdamas dėl didesnės naudos kreditoriams, turėjo palyginti ne abstrakčią varžytynių instituto naudą su abstrakčiu laisvo pardavimo būdu, bet konkrečią 2025 m. kovo 4 d. nustatytą varžytynių tvarką su konkrečia 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo sprendimu nustatyta tvarka. Atlikus tokį palyginimą, matyti, kad ginčijamoje tvarkoje buvo nustatytos didesnės kainos, aiškūs terminai ir papildomi viešinimo kanalai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vietoje konkrečių tvarkų palyginimo, iš esmės apsiribojo bendru teiginiu, jog varžytynės yra viešas ir efektyvus turto realizavimo būdas. Toks vertinimas neatsako į esminį klausimą – kodėl konkrečiai šioje byloje ankstesnė varžytynių tvarka būtų ekonomiškai naudingesnė už ginčijamą kreditorių susirinkimo patvirtintą tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis, 2025 m. gegužės 21 d. MB „Odajus“ kreipėsi į nemokumo administratorių, prašydama įtraukti ją į bendrovės kreditorių sąrašą vietoje pradinės hipotekos kreditorės LKU „Baltija“. Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartimi kreditorė MB „Odajus“ buvo įtraukta į LUAB „Edsena“ kreditorių sąrašą. Nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2026 m. kovo 16 d. kreditorė teikė nemokumo administratoriui raginimus sušaukti bendrovės kreditorių susirinkimą ir spręsti klausimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas apskųstą kreditorių susirinkimo sprendimą, padarė išvadą, kad sprendimas neteisėtas, nes kreditorių susirinkimas sprendimą dėl leidimo nekilnojamąjį turtą parduoti kitu, negu varžytynių būdu, priėmė pagal kreditorės MB „Odajus“ prašymą, o ne pagal nemokumo administratoriaus motyvuotą prašymą, kaip to reikalauja imperatyvios JANĮ 90 straipsnio 2 dalies nuostatos.