- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-08
- Bylos Nr.
- e2A-1347-413/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-77-3-00045-2026-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas (pran.)
- Ieškovas
- "Finansų bitė"
- Atsakovas
- V. N.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5590-1169/2026, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Finansų bitė“ teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. N. 363,89 Eur negrąžintos paskolos, 33,34 Eur palūkanas, 17,54 Eur administravimo mokestį, 2,01 Eur nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 26 d. iki 2026 m. sausio 12 d., 22 proc. nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026 m. balandžio 25 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 6 Eur sumos), 30,71 Eur sutarties sudarymo mokestį, 7,54 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių Ieškovė nurodė, kad šalys 2024 m. gegužės 20 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 82114961 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė per savo administruojamą internetinę skolinimo platformą „finbee.lt“ suteikė atsakovui 803,14 Eur vartojimo kreditą 24 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo iki 2026 m. balandžio 25 d. grąžinti kreditą, mokėti 22 proc. metines palūkanas, 9,25 proc. sutarties sudarymo mokestį, 0,93 proc. mėnesinį administravimo mokestį. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovė 2025 m. gruodžio 25 d. nutraukė Sutartį. Atsakovas yra grąžinęs tik 439,25 Eur kredito dalį, sumokėjęs 51,15 Eur sutarties sudarymo mokestį, 156,25 Eur palūkanas ir 79,31 Eur administravimo mokestį. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 9 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei UAB ,,Finansų bitė“ iš atsakovo V. N. 363,89 Eur negrąžintos paskolos dalį, 33,34 Eur pelno palūkanas, 8,01 Eur negautas pajamas, 1,08 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (406,32 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 14 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo, 340,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu 2024 m. gegužės 20 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 82114961, kurios pagrindu ieškovė per savo administruojamą internetinę skolinimo platformą „finbee.lt“ atsakovui suteikė 803,14 Eur vartojimo kreditą 24 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo iki 2026 m. balandžio 25 d. grąžinti kreditą, mokėti 22 proc. metines palūkanas, 9,25 proc. sutarties sudarymo mokestį, 0,93 proc. mėnesinį administravimo mokestį. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovė 2025 m. gruodžio 25 d. nutraukė Sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų visiškai atsiskaitęs su ieškove ar ginčijęs Sutarties nutraukimą (CPK 178 straipsnis). Iš ieškovės pateiktos skolos apskaičiavimo buhalterinės pažymos teismas sprendė, kad atsakovas yra grąžinęs tik 439,25 Eur kredito, sumokėjęs 51,15 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 156,25 Eur palūkanų ir 79,31 Eur administravimo mokesčio.
Teismas nurodė, kad atsakovas pažeidė sutartines prievoles, t. y. nustatytais terminais nemokėjo kredito įmokų, todėl Sutartis su juo buvo nutraukta. Pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Vadovaujantis CK 6.874 straipsnio 2 dalimi, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas ieškovei liko negrąžinęs 363,89 Eur kredito. Be to, atsakovas nėra sumokėjęs dalies iki Sutarties nutraukimo apskaičiuotų pelno palūkanų. Kadangi Sutartis su atsakovu nutraukta, ieškovei iš atsakovo priteistinas 363,89 Eur negrąžintas kreditas ir 33,34 Eur pelno palūkanos, apskaičiuotos iki Sutarties nutraukimo.
Teismas pažymėjo, kad Sutarties šalys sutartimi susitarė dėl tokios paskolos grąžinimo tvarkos, pagal kurią visą suteiktą paskolą kartu su mokėjimo palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis atsakovas grąžina iki 2026 m. balandžio 25 d. Taigi iki Sutarties galiojimo pabaigos atsakovui tinkamai vykdant Sutartį, ieškovė turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį gauti sutartyje nustatyto dydžio pajamas – palūkanas, kurių metinė norma 22 proc. t. y. iš viso 190,78 Eur palūkanas. Būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (Sutarties nevykdymo) ieškovė negavo iš atsakovo pagrįstai planuotų gauti pajamų mokėjimo palūkanų forma (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovės negautas pajamas sudaro 8,01 Eur suma, apskaičiuota kaip ieškovės negautos pelno palūkanos, skaičiuojamos nuo Sutarties nutraukimo iki planuoto kredito grąžinimo termino pabaigos (2026 m. balandžio 25 d.).
Teismas nurodė, kad Sutartis negali būti tinkamai įvykdyta po jos nutraukimo. Sutarčiai esant nutrauktai, atsakovui, kaip asmeniui, atlikusiam neteisėtus veiksmus (Sutarties nevykdymą) kreditorės atžvilgiu, civilinės atsakomybės prievolės pagrindu atsirado pareiga sumokėti ieškovei negautas pajamas. Esant tokioms faktinėms aplinkybės šių negautų pajamų dydis negali būti priklausomas nuo faktinių aplinkybių (faktinio paskolos grąžinimo momento), kurios yra teisiškai reikšmingos ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes tik tebesitęsiant vartojimo kredito teisiniams santykiams, kurie, kaip minėta, šios bylos kontekste yra pasibaigę. Remdamasis nurodytu, teismas nusprendė priteisti iš atsakovo konkretaus dydžio, t. y. 8,01 Eur, ieškovės negautas pajamas.
Pasisakydamas dėl ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo 30,71 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 17,54 Eur administravimo mokesčio, teismas pažymėjo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos, kurioje buvo sudaryta Sutartis, operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2598-864/2024). Tai reiškia, kad ieškovės prašomi priteisti sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai patenka į VKĮ 25-3 straipsnio reguliavimo sritį.
VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Byloje nesant duomenų, kad ieškovė kiekvienam paskolos (vartojimo kredito) gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlyga.
Anot teismo, nagrinėjamu atveju šalys sudarė Sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovui taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį, teismas nustatė, kad ieškovės atlygis pagal Sutartį sudarė iš viso 178,71 Eur (81,86 Eur + 96,85 Eur). Taigi 25 proc. šio atlygio, t. y. 44,68 Eur ieškovė turėjo teisę gauti nepriklausomai nuo atsakovo atliktų įmokų dydžio. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų (buhalterinės pažymos) teismas nustatė, kad atsakovas yra grąžinęs ieškovei 595,50 Eur (439,25 Eur + 156,25 Eur), t. y. 59,91 proc. įmokų. Taigi likę 75 proc. ieškovei priklausančio atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo atsakovo grąžintų įmokų. Teismas darė išvadą, kad tokiu atveju ieškovė turi teisę į 80,30 Eur (134,03 Eur × 59,91 proc.) atlygį. Taigi šiuo atveju ieškovei priklauso iš viso 124,98 Eur (44,68 Eur + 80,30 Eur) atlygis. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovei 130,46 Eur (51,15 Eur sutarties sudarymo mokestis + 79,31 Eur administravimo mokestis), t. y. 5,48 Eur daugiau kaip operatorei mokamo atlygio. Todėl ieškovei iš atsakovo atlygis (sutarties sudarymo, administravimo, mokestis) nepriteistinas.
Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnis). Pagal Sutarties sąlygas atsakovas prievolių vykdymo termino praleidimo atveju įsipareigojo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius (Sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktas). Kadangi atsakovas savo sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo delspinigius, apskaičiuotus už vėlavimą mokėti įmokas iki Sutarties nutraukimo, yra pagrįstas. Tačiau delspinigiai skaičiuotini tik nuo kredito ir palūkanų skolos, be to, mažintini 5,48 Eur ieškovei, kaip operatorei mokamo atlygio permoka. Todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 1,08 Eur (2,61 Eur + 1,96 Eur + 1,33 Eur + 0,66 Eur - 5,48 Eur) delspinigių suma.
Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 386 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (žyminis mokestis ir išlaidos už advokato pagalbą surašant ieškinį). Ieškinys tenkinamas 88,13 proc., todėl proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 340,18 Eur (386 Eur × 88,13 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Finansų bitė“ (toliau – apeliantė) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio ir priteisti ieškovei iš atsakovo 30,71 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 17,54 Eur administravimo mokestį; atitinkamai pakeisti sprendimo dalį dėl delspinigių perskaičiavimo ir bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais: Ieškovė, prašydama priteisti sutarties sudarymo mokestį, rėmėsi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaikė VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punktu, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos. Minėtame paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad organizatorius, t. y. apeliantė, į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte nurodyta, jog sutarties sudarymo mokestis – šios sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovui už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovui atlikus mokėjimus po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 3,41 Eur) buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir bendrovei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16 ,1.24 punktai), taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju apeliantės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos. Nagrinėjamu atveju ieškovės, kaip skolintojo (Platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702), investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį Nr. L- 82114961 buvo 110 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 99,89 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,43 proc. bendros vartojimo kredito sumos, ir 10,11 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o bylos pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2024 m. gegužės 20 d. paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 82114961 pagrindu šalis siejo vartojimo kredito teisiniai santykiai, kuriuose atsakovas yra skolininkas, o ieškovė – tarpusavio skolinimo platformos operatorė. Nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, dėl to pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo negrąžintą paskolos sumą, pradelstas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, nuostolių dėl negautų pajamų (mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų forma) atlyginimą, delspinigius.
Iš paskolos sutarties bei įmokų grafiko matyti, kad atsakovui buvo suteikta 885,00 Eur paskola (803,14 Eur paskolos suma ir 81,86 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 24 mėnesių terminui, t. y. paskola turėjo būti grąžinta iki 2026 m. balandžio 25 d. Kartu su ieškinio priedais pateiktas įmokų grafikas patvirtina, kad sutarties sudarymo mokestis iš viso sudaro 81,86 Eur, o administravimo mokestis – 96,85 Eur. Ginčo dėl to, kad šios sumos vertintinos kaip ieškovės atlygis, byloje nėra. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo likusias neapmokėtas šių mokesčių dalis – 30,17 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 17,54 Eur sutarties administravimo mokesčio.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių netenkino ieškovės reikalavimų dėl 30,71 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo ir 17,54 Eur administravimo mokesčio priteisimo, atitinkamai perskaičiavo priteistinų delspinigių sumą. Su šiomis teismo sprendimo už akių dalimis ieškovė nesutinka, prašo teismo sprendimą už akių minėtose dalyse panaikinti ir priteisti ieškovei iš atsakovo 30,71 Eur sutarties sudarymo mokestį, 17,54 Eur administravimo mokestį ir perskaičiuoti delspinigius.
Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė. Vadovaujantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo teisinių santykių metu), ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas – kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų vartojimo kredito dalį (ne mažesnę kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos) finansuoti savo lėšomis. Kitaip tariant, tarpusavio skolinimo platformos operatorius tokiu atveju veiktų ne tik kaip tam tikras tarpininkas tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir pats įgytų kreditoriaus statusą, kuris lemtų ir galimybes taikyti kitokią atlygio skaičiavimo tvarką.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti sutarties sudarymo mokestį, ieškovė būtent ir prašo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios savo pozicijos ieškovė nepagrindžia jokiais įrodymais. Bendrosiose sąlygose nurodyta, kad ieškovė į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos, užtikrinant, jog visu sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovės suteiktos paskolos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos paskolos sumos (sutarties bendrųjų sąlygų 3.23 punktas). Tačiau ši nuostata pati savaime negali būti aiškinama kaip patvirtinanti realų įstatymo reikalavimus atitinkančio investavimo faktą. Priešingai, ieškinyje ieškovė aiškiai nurodė veikianti kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių skolintojų ir paskolų gavėjų tiek paskolos suteikimui, tiek ir sutarties sudarymo mokesčiui naudojusi platformoje užsiregistravusių skolintojų lėšas. Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu ieškovės argumentus dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties taikymo atmesti.
Ieškovė pateikė savo pačios parengtą pažymą (pažyma apie UAB „Finansų bitė“ (Skolintojo Nr. I-00007702) investicijas į paskolas), kad laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 20 d. iki 2025 m. gruodžio 29 d. ji investavo daugiau nei 12 procentų sumos. Tačiau šis įrodymas nėra pakankamas patvirtinti ieškovės pasirinktą veiklos modelį, t. y. investavimą į kiekvieną vartojimo kreditą, užtikrinantį, kad paskolos sutarties vykdymo atveju ieškovės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos, todėl nėra pagrindo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį.
VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Byloje nesant duomenų, kad ieškovė kiekvienam paskolos (vartojimo kredito) gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, teismas neturi pagrindo vadovautis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlyga.
Nors ieškovė akcentuoja, kad atsakovas sutarties sudarymo mokestį turi mokėti periodinėmis įmokomis viso sutarties galiojimo laikotarpiu, ji aiškiai nurodo, jog pats mokestis nėra susijęs su besitęsiančiu sutarties administravimu, kad tai tik atidėtas jau sutarties sudarymo metu atsiradusių išlaidų kompensavimas. Kitaip tariant, ieškovė pati sukūrė veiklos modelį, pagal kurį atsakovui skaičiuojamas neteisėtas sutarties sudarymo mokestis, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimas. Aplinkybė, kad ieškovė šią sumą iš esmės išieško ne sau, o skolintojams, pati savaime nepaneigia aptariamo reikalavimo pagrįstumo, kadangi ieškovė skolintojų interesais veikia kaip platformos operatorė.
Nagrinėjamu atveju šalys sudarė Sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovui taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, ieškovės atlygis pagal Sutartį sudarė iš viso 178,71 Eur (81,86 Eur + 96,85 Eur). 25 proc. šio atlygio, t. y. 44,68 Eur, ieškovė turėjo teisę gauti nepriklausomai nuo atsakovo atliktų įmokų dydžio. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų (buhalterinės pažymos) matyti, kad atsakovas yra grąžinęs ieškovei 595,50 Eur (439,25 Eur + 156,25 Eur), t. y. 59,91 proc. įmokų. Taigi likę 75 proc. ieškovei priklausančio atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo atsakovo grąžintų įmokų. Tokiu atveju ieškovė turi teisę į 80,30 Eur (134,03 Eur × 59,91 proc.) atlygį. Šiuo atveju ieškovei priklauso iš viso 124,98 Eur (44,68 Eur + 80,30 Eur) atlygis. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas yra sumokėjęs 130,46 Eur (51,15 Eur sutarties sudarymo mokestis + 79,31 Eur administravimo mokestis), t. y. 5,48 Eur daugiau ieškovei, kaip operatorei, mokamo atlygio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteistiną delspinigių sumą sumažino 5,48 Eur atsakovo permokėta suma.
Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administracinio mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant sutartį sumokėtoms sumoms, o ne proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Byloje nustačius, jog pagal Sutartį, sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip to reikalauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje atmetė ieškovės reikalavimus dėl sutarties mokesčio priteisimo ir administravimo mokesčio priteisimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ir ieškovės prašomą priteisti delspinigių sumą 5,48 Eur suma, kadangi ieškovė, prašydama priteisti 7,54 Eur delspinigių sumą, ją paskaičiavo ir už vėluojamą sumokėti neteisėto sutarties sudarymo mokesčio bei sutarties administravimo mokesčio dalį.
Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.