Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Martyno Galvičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 19 d. nuosprendį, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirta jam 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. A. paskirta galutinė 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta 30 parų arešto bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžiu E. A. paskirta 30 parų arešto bausme, jas iš dalies sudedant, ir E. A. paskirta subendrinta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos 45 parų arešto bausmės pridėta dalis (15 parų, pakeistų vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2) p. c) pp.) Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 2 d. nutartimi, kuria subendrintos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 24 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 10 d. nuosprendžiu kaltinamajam paskirtos bausmės, neatliktos bausmės ir E. A. skirta subendrinta galutinė 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.

Nuspręsta į E. A. šiuo nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę įskaityti arešto bausmės laiką pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. sausio 19 d. nuosprendį, jei ši iš dalies ar pilnai bus atlikta pradėjus vykdyti šiuo nuosprendžiu skiriamą bausmę.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos arešto bausmės laiką įskaitytas E. A. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2026 m. sausio 17 d. 21.10 val. iki 2026 m. sausio 18 d. 14.25 val., t. y. viena diena, vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, E. A. pripažintas recidyvistu.

Arešto bausmę paskirta atlikti Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjime. Nuspręsta bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo atvykimo ar pristatymo į arešto bausmės atlikimo vietą, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 72⁵ straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos kursuose, šį įpareigojimą įvykdant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta E. A. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir nesiartinti prie nukentėjusiojo, nustatant gyvenimo skyrium įpareigojimus: 1) gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo D. U.; 2) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei 100 metrų atstumu; 3) nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju; 4) nesilankyti (duomenys neskelbtini), ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o bausmę pradėjus vykdyti – panaikinti.

Nuosprendžiu išspręstas procesinių išlaidų priteisimo klausimas, dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. 6. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir E. A. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. 7. Nuteistasis E. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir jam paskirtą arešto bausmę sušvelninti arba paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti vadovaujantis BK 75 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.

Dėl bausmės paskirtos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

8. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

9. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).

10. Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

11. Skundžiamu nuosprendžiu E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Nors pirmosios instancijos teismas E. A. parinko ne švelniausią, o vieną iš griežčiausių bausmės rūšių – arešto bausmę, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. A. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek ir nustatydamas jos dydį, būtų pažeidęs BK 41 ir BK 54 straipsnių nuostatas ir dėl to E. A. paskyręs per griežtą bausmę.

12. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl E. A. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarytas vienas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai (BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktai); E. A. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką jis padarė būdamas du kartus teistas už smurtinius nusikaltimus, naują nusikalstamą veiką įvykdė neatlikęs bausmės ir neišnykus teistumui. Be to, iki priimant skundžiamą nuosprendį, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžiu nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimo (nusikalstamos veikos padarytos 2025-10-27). Atsižvelgė į tai, kad E. A. ne kartą baustas administracine tvarka, paskirtos baudos nesumokėtos, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

13. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. A., laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026).

15. Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių E. A. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nuosprendį priėmusiam teismui nesudarė teisinio pagrindo konstatuoti, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką E. A. padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendis keistinas panaikinant E. A. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) panaikinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti E. A. paskirtos bausmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą ir pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti E. A. paskyrus su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę – areštą. Bylos duomenys patvirtina, kad E. A. skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką padarė, būdamas per paskutinius vienerius metus du kartus teistas už analogiškas nusikalstamas veikas žmogaus sveikata, už tai jam skirtos švelnesnės laisvės apribojimo bausmės teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė ir jo nusikalstamų polinkių nepakeitė, priešingai, E. A. bausmės vykdymo metu ir toliau darė naujas nusikaltimas veikas. Pirmosios instancijos teismas E. A. skundžiamu nuosprendžiu už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšis – areštą, nustatydamas jo dydį mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis (pagal BK 49 str. 3 d. už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto bausmė, šios bausmės vidurkis yra 52,5 paros), vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, pagrįstai bausmę sumažino vienu trečdaliu.

17. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu E. A. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė yra tinkama ir adekvati, proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei bei užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą.

18. Be to, pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagrįstai subendrino su kitais nuosprendžiais nuteistajam paskirtomis bausmėmis, vadovaudamasis BK 63 ir 64 straipsnio nuostatomis, t. y. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 30 parų arešto bausmę subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžiu E. A. paskirta 30 parų arešto bausme, jas iš dalies sudedant, ir E. A. paskyrė subendrintą 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos 45 parų arešto bausmės pridėjo dalį (15 parų, pakeistų vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2) p. c) pp.) Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 2 d. nutartimi, kuria subendrintos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 24 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 10 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, neatliktos bausmės ir E. A. paskyrė galutinę subendrintą 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę.

19. Iš 2026 m. vasario 17 d. ir 2026 m. gegužės 4 d. ĮKNR išrašų (t. 2, b. l. 17–21, 68–70), byloje esančio 2026 m. vasario 21 d. Lietuvos probacijos tarnybos Vakarų Lietuvos skyriaus rašto (t. 2, b. l. 23) matyti, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 24 d. baudžiamuoju įsakymu E. A. paskirtos laisvės apribojimo 6 mėnesiams bausmės pradžia skaičiuota nuo 2025 m. lapkričio 24 d., Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo 6 mėnesiams bausmės pradžia skaičiuota nuo 2025 m. lapkričio 4 d. Minėtas laisvės apribojimo bausmes nuteistasis vykdė iki 2026 m. sausio 29 d., kuomet buvo pradėta vykdyti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 2 d. nutartimi paskirta subendrinta laisvės apribojimo 9 mėnesiams bausmė. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog iki bausmių bendrinimo (2026 m. vasario 19 d.), nuteistasis E. A. buvo atlikęs dalį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 2 d. nutartimi paskirtos subendrintos laisvės apribojimo 9 mėnesiams bausmės – 175 laisvės apribojimo dienas, o tai reiškia, E. A. skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dieną buvo neatlikęs 95 dienų laisvės apribojimo bausmės, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2) p. c) pp., – 31 parų arešto bausmės. Kadangi neatlikta bausmė nėra didesnė už skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes pagal BK 64 straipsnio 3 dalį, pagrįstai prie skundžiamu nuosprendžiu subendrintos bausmės pridėjo neatliktos bausmės dalį, minimalų tos bausmės rūšies dydį.

20. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistajam paskirtos bausmės subendrintos, vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, jam palankesniu bausmių dalinio sudėjimo būdu, pridedant minimalius tos bausmės rūšies dydžius (BK 49 str. 3 d.). Todėl pagrindo išvadai, kad E. A. paskirta galutinė subendrinta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė yra per griežta, nėra. Kaip jau minėta, iš IKNR išrašo matyti, jog E. A. nusikalto būdamas du kartus teistas už smurtinius nusikaltimus, naują analogišką nusikalstamą veiką, kurios nuosprendis skundžiamas, įvykdė neatlikęs bausmės ir neišnykus teistumui, be to, vėliau dar nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą (t. 2, b. l. 17–21). Administracine tvarka E. A. per pastaruosius metus už įvairius administracinius nusižengimus taip pat baustas ne kartą, paskirtų baudų nesumoka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 7–16). Šie duomenys suponuoja išvadą, jog E. A. yra linkęs nusikalsti, savo poelgių kritiškai nevertina, o ankstesniais teismų sprendimais jam skirtos švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas) taip pat neturėjo teigiamos įtakos jo elgesiui.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik apelianto interesus ar pageidavimus atitinkančios švelnesnės bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. E. A. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nuo 2026 m. balandžio mėnesio turi darbo pasiūlymą ir gali pradėti dirbti įmonėje, bei kad turi mažametę dukrą, kurią reikia išlaikyti ir su kuria nori nuolat matytis, bei tai, kad reikia pasirūpinti senyvo amžiaus mama vertintini kaip deklaratyvūs. Pažymėtina, kad E. A. nurodyti argumentai egzistavo ir prieš jam paskiriant bausmę, susijusią su trumpalaikiu laisvės atėmimu, tačiau tai jo neatgrasė nuo nusikalstamų veikų įvykdymo ir tai, kad E. A. ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas. Pažymėtina ir tai, kad E. A. paskirta galutinė subendrinta arešto bausmės trukmė nėra maksimali. Dėl to nuteistajam paskirtos bausmės mažinti ar paskirti kitą bausmės rūšį nėra teisinio pagrindo. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo E. A. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

22. E. A. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuo 2026 m. vasario 17 d. iki 2026 m. kovo 19 d. atlieka arešto bausmę, akcentuoja, kad būdamas laisvėje nuolat lankėsi pas psichologę ir priklausomybės ligų specialistą Šiauliuose. Pažymi, kad iki 2024 m. gruodžio 20 d. beveik 15 metų yra dirbęs valstybės tarnautoju (policijos pareigūnu) ir įkalinimas bendrame kalėjime pažeidžia jo teises, nors ir yra vienas kameroje (naudojasi bendro naudojimosi patalpomis su kitais nuteistaisiais). Vertinant šiuos teiginius pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) yra numatyta tvarka dėl arešto ir laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų asmens sveikatos priežiūros, bei nuteistųjų, kurie serga priklausomybės ligomis, gydymo (BVK 90–91 straipsniai), t. y. nuteistiesiems sudaromos galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas bausmės atlikimo vietoje. Tokiu būdu, esant poreikiui, E. A. arešto bausmės atlikimo metu sveikatos priežiūros paslaugos bus teikiamos bausmės atlikimo vietoje BVK nustatyta tvarka. Be to, BVK 25 straipsnyje numatytos areštą atliekančio asmens saugumo valdymo taisyklės, o BVK 26 straipsnio 4 punkte numatyta, kad buvę ir esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, pirmąjį kartą atliekantys arešto bausmę, – laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų areštu. Iš to seka, kad atliekančio arešto bausmę asmens, šiuo atveju, kaip teigia E. A., anksčiau dirbusio teisėsaugoje, saugumas yra bausmę atliekančios įstaigos prerogatyva, kuri įtvirtinta BVK.

23. E. A. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nuo 2026 m. kovo mėn. turi atlikti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurto elgesį keičiančioje programoje bei alkoholizmo prevencijos kursuose. Skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, pagrįstai E. A. paskyrė BK 72² ir 72⁵ straipsniuose numatytas baudžiamojo poveikio priemones – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose bei dalyvavimą alkoholizmo prevencijos kursuose. Nustatė abiejų šių baudžiamojo poveikio priemonių įvykdymo terminą – per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad E. A. paskirta arešto bausmė nesutrukdo atlikti baudžiamojo poveikio priemones, nes pirmos instancijos teismo nustatytas laikas tam yra pakankamas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

24. Apeliaciniame skunde E. A. nurodo, kad jam bausmės tikslai gali būti pasiekti be realios bausmės atlikimo, kas atitiktų paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimą BK 75 straipsnio pagrindais. BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. BK 75 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. 25. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021). 26. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. A. netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų ir paskirtos bausmės vykdymo neatidėdamas, atsižvelgė į tai, jog nuteistasis nuolat daro pažeidimus ir savo elgesio nekeičia, konstatavo, kad nuosprendyje aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog yra pagrindas atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi, kaip matyti iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, jis du kartus teistas už smurtinius nusikaltimus, naują analogišką nusikalstamą veiką, įvykdė neatlikęs bausmės ir neišnykus teistumui, be to, vėliau dar nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą, t. y. per gana trumpą laiką padarė kelias nusikalstamas veikas žmogaus sveikata. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai rodo, kad E. A. nėra linkęs laikytis įpareigojimų bei draudimų, todėl atidedant bausmės vykdymą teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. 28. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 19 d. nuosprendį apskundė nuteistasis E. A.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjant apeliacinį skundą nuteistąjį E. A. gynė teismo paskirtas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. gegužės 15 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 4, 6 punktu, 14.2.3. punktu, prašoma iš E. A. valstybės naudai priteisti 75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. 29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nutarė atmesti nuteistojo E. A. apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu. Gynėjas nuteistajam E. A. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. 30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam E. A. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis E. A. nedirba, tačiau yra jauno amžiaus ir darbingas, taip pat nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis patvirtinamas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo E. A. (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 19 d. nuosprendį pakeisti: Panaikinti nuteistajam E. A. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą. Išieškoti iš nuteistojo E. A. 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.