- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-05
- Bylos Nr.
- eTA-90-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00158-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Iveta Pelienė
- Atsakovas
- K. T.
- Pareiškėjas
- Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui K. T. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo K. T. (toliau – ir atsakovas) 96,93 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą, apskaičiuotą nekilnojamajam turtui – gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Panevėžio rajono ir kitų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuriai pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava atliekų turėtojams skaičiuojama, vadovaujantis Panevėžio rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90 patvirtintais Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (su vėliausiais pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai). Kadangi atsakovas nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, esantį Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, todėl jam tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą. Atsakovas mokėjimo pranešimais buvo informuotas apie apskaičiuotą rinkliavą, tačiau pareigos ją sumokėti neįvykdė, todėl susidarė 96,93 Eur įsiskolinimas. Atsakovas K. T. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad jam priklausantis Namas yra sodybos teritorijoje, atsakovas šiame Name negyvena, nes ten nėra gyvenimui tinkamų sąlygų, nėra sanitarinių mazgų, vandentiekio, namas supuvęs, avarinės būklės. Atsakovas nėra atliekų turėtojas, komunalinių atliekų jis nepriduoda, todėl neprivalo už jas mokėti. Atsakovas nėra gavęs jokių mokėjimo pranešimų, įspėjimų dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, jam nekyla jokia pareiga mokėti už Panevėžio rajono savivaldybės sukurtą privalomą rinkliavą. Atsakovas nėra sudaręs sutarties su pareiškėju dėl komunalinių paslaugų suteikimo, konteinerio pareiškėjas atsakovui nėra suteikęs, todėl mokestis už atliekų tvarkymą yra neteisingas.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymą ir priteisė jam iš atsakovo K. T. 92,77 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d.
Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti jam iš atsakovo vietinės rinkliavos mokestį, apskaičiuotą nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Kadangi pareiškėjas su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2025 metais, todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2025 m.) ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2025 m. sausio 1 d., t. y. nuo 2022 m. sausio 1 d. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį iki 2021 m. gruodžio 31 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, atmetė pareiškėjo prašymo dalį dėl reikalavimo priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.
Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pažymėjo, kad atsakovas bylai aktualiu laikotarpiu buvo nekilnojamojo turto objekto – Namo, esančio Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, savininku, todėl pagal Nuostatų 4.4, 5., 21.1. ir 21.2. punktus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš skolos pažymos matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo laikotarpiu yra 92,77 Eur.
Teismas akcentavo, kad atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies mokėjimo. Tokių aplinkybių nenurodė nei pareiškėjas, nei atsakovas.
Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama, sprendė, kad atsakovui netinkamai vykdžius savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo 92,77 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už ginčo laikotarpį.
III.
Atsakovas K. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 16 d. sprendimą. Atsakovas mano, kad teismas bylą išnagrinėjimo paviršutiniškai, paskubomis, neįsigilinęs į bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Atsakovas teigia negavęs iš teismo visos bylos medžiagos, t. y. tarp advokato ir pareiškėjo sudarytos atstovavimo sutarties kopijos. Atsakovas prašo stabdyti administracinę bylą, pradėti tyrimą ir apginti atsakovo teises ir viešąjį interesą dėl Tarybos priimtų norminių aktų, kuriais reglamentuotas komunalinių atliekų surinkimas ir tvarkymas (2017 m. gegužės 4 d. Nr. T-90, 2020 m. lapkričio 5 d. Nr. T-245, 2022 m. vasario 22 d. Nr. T-33). Atsakovas mano, kad šie norminiai aktai yra diskriminacinio pobūdžio ir jais yra įteisintas savivaldybės reketas. Atsakovas prašo nustatyti, ar aplinkybė, kad Panevėžio rajone individualių konteinerių savininkai apmokestinami ne pagal sukauptų, išvežtų konteinerių kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytiems proporcingumo principui bei principui „teršėjas moka“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 31 ir 33 punktams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam savivaldybių veiklos teisėtumo principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui. Atsakovas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išsamaus Panevėžio rajono savivaldybės sukurtų norminių aktų teisėtumo išaiškinimo. Nustačius prieštaravimus, atsakovas prašo panaikinti Tarybos norminius aktus, o šią administracinę bylą nutraukti. Atsakovas pažymi, kad jis moka pakuočių mokestį, kuris įskaičiuotas į prekių kainą galutiniam vartotojui. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis nėra atliekų turėtojas (teršėjas), todėl jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos mokesčio. Atsakovas nėra gavęs jokių pranešimų apie vietinės rinkliavos skolą, o pareiškėjo pateikti mokėjimo pranešimai yra neteisėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymo priteisti iš atsakovo K. T. 96,93 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą, apskaičiuotą nekilnojamajam turtui – gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą ir taikęs ieškinio senaties terminą priteisė pareiškėjui iš atsakovo 92,77 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d.
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame neigia savo pareigą mokėti vietinę rinkliavą, prašo įvertinti Tarybos priimtų norminių aktų teisėtumą, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išsamaus Panevėžio rajono savivaldybės sukurtų norminių aktų teisėtumo išaiškinimo.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 25 d. nutartimi ir 2025 m. vasario 26 d. pranešimu atsakovas buvo informuotas apie teisme priimtą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo ir atsakovui buvo išsiųstas prašymo nuorašas. Atsakovo apeliaciniame skunde minimas procesinis dokumentas, kurio jis iš teismo negavo, t. y. tarp advokato ir pareiškėjo sudarytos atstovavimo sutarties kopija, yra skirtas tik teismui, nes yra susijęs su skundo / prašymo turinio reikalavimais, sprendžiant skundo / prašymo priėmimo klausimą, ir teismui yra reikalingas kaip įrodymas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus teisme (ABTĮ 24 str. 3 d.), todėl atsakovui pagrįstai nebuvo siųstas.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis neigia pareigą mokėti vietinę rinkliavą už ginčo Namą, nes, atsakovo teigimu, jis Name nesukuria jokių atliekų, pažymi, kad vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas). Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2065-520/2020). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Kadangi Rinkliavų įstatymas šios nuostatos niekaip nedetalizuoja, ji vertintina sistemiškai kartu su kitais teisės aktais, inter alia (be kita ko) Atliekų tvarkymo įstatymu, pagal kurio 2 straipsnio 17 dalį atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Pagal to paties įstatymo 30¹ straipsnio 1 dalį, organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo arba kiti toje dalyje išvardinti asmenys, įvardijami kaip įgalioti asmenys, o pagal 2 dalį – „nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato aplinkos ministras, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą“.
Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo nuostatomis suteiktą diskreciją, Taryba 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, patvirtino Nuostatus, kurių 5 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą (susidedanti iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios) nustatoma visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems nekilnojamo turto objektų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims.
Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais principo „teršėjas moka“ aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą pažymi, jog savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012; kt.). Paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pavyzdžiui, gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia (be kita ko) savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, o tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką Atliekų tvarkymo įstatymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-492/2021; kt.).
Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą galima daryti išvadą, kad vietinę rinkliavą turi mokėti visi asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-634-442/2023; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-79-442/2024; eTA-192-502/2025; 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-192-502/2025; 2026 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-13-629/2026). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-286-556/2023; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, esantis Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, už kurį ir apskaičiuotas vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Taigi atsakovas ginčo laikotarpiu atitiko vieną iš vietinės rinkliavos mokėtojų požymių – nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektą Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-286-556/2023; kt.). Antra vertus, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/2018; kt.). Įrodinėjimo našta, kad atliekos nebuvo sukauptos (susidariusios), tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2025 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-168-525/2025; kt.). Tik atsakovui įrodžius, kad atliekos nebuvo sukauptos (nesusidarė), atsiranda pagrindas vertinti, ar nėra vietinės rinkliavos nuostatuose rinkliavos mokėtoju įvardinto asmens pareigos mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą ar jos dalį.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Šis principas, nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tampa didesne našta.
Iš aptarto teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-629/2018, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3380-968/2019).
Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad atliekos atsakovui nuosavybės teise valdomame objekte ginčo laikotarpiu nesusidarė, ar kad atsakovas Nuostatuose (Nuostatų 58 p., T-33 sprendimu patvirtintų nuostatų 60 p.) nustatyta tvarka būtų atleistas nuo kintamosios įmokos dalies mokėjimo. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats atsakovas.
Nuostatai yra Tarybos priimtas norminis teisės aktas, viešai paskelbtas Teisės aktų registre, todėl atsakovo teiginiai, kad jis nebuvo informuotas apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą, yra nepagrįsti. Pareiškėjas, siųsdamas atsakovui mokėjimo pranešimus nekilnojamojo turto objekto adresu, tinkamai vykdė Nuostatų (Nuostatų 33–34 p., T-33 sprendimu patvirtintų nuostatų 35–36 p.) reikalavimus, susijusius su mokėjimo pranešimų pateikimu, o aplinkybė, kad, atsakovo teigimu, jis šių mokėjimo pranešimų negavo, nepašalino jo pareigos mokėti jam tenkančią vietinę rinkliavą.
Įvertinusi tai, kad pareiškėjas siųstuose atsakovui mokėjimo pranešimuose pateikė išsamius rinkliavos skaičiavimus, o atsakovas nagrinėjamoje byloje rinkliavos apskaičiavimo teisingumo neginčijo (ginčijo tik pareigą mokėti vietinę rinkliavą), kad rinkliava atsakovui buvo apskaičiuota, remiantis Nuostatuose patvirtintais rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis apie atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų suteikta lengvata ir jis neprivalo mokėti dalies vietinės rinkliavos, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju, turinčiu pareigą mokėti vietinę rinkliavą, todėl pareiškėjo prašymas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, atsižvelgiantį į MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas (dėl kurių taikymo byloje nekilo ginčas), buvo pagrįstai tenkintas.
Pasisakydama dėl atsakovo pozicijos, kad būtina įvertinti Tarybos priimtų norminių aktų teisėtumą, teisėjų kolegija nurodo, kad šis prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, grindžiamas atsakovo nesutikimu su teisės aktuose nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą, o ne pagrįstais argumentais, sudarančiais pagrindą inicijuoti norminio teisės akto teisėtumo patikrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl Nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl pareiškėjo prašymas dėl Nuostatų teisėtumo tyrimo netenkinamas.
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo stabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išsamaus norminių aktų teisėtumo išaiškinimo. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjimu atveju atsakovas neįvardino konkrečios teisės aktų normos (normų), kuri, jo nuomone, yra nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintais principais. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šioje byloje taikytinų materialiosios teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo K. T. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.