Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus (toliau – ir prokuroras) ir išteisintojo A. A. (toliau – ir apeliantas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje, išteisintas nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

A. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, Ž. A. ir A. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, išteisintojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Prokuroro apeliaciniame skunde yra prašoma panaikinti skundžiamą 2026 m. sausio 19 d. nuosprendį bei išteisintųjų atžvilgiu priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, A. A. ir Ž. A. paskiriant prokuroro siūlomas bausmes. Išteisintasis A. A. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria konstatuota, kad jis kartu su Ž. A. išprovokavo M. V. padaryti nusikalstamą veiką, taip pat jį išteisinti dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija patikrina skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynyba kėlė klausimą dėl ikiteisminio tyrimo A. A. ir Ž. A. atžvilgiu pradėjimo teisėtumo, kadangi neva tarnybinio patikrinimo atlikimo metu ant aktualių dokumentų nebuvo uždėta Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro rezoliucija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o iš Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (toliau – IBPS) įkelto nuskanuoto dokumento matyti, kad ikiteisminio tyrimą inicijavo ir pradėjo prokuroro padėjėja. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos) 5 straipsnio 5.1 papunktyje yra numatyta tai, kad sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti įforminamas rezoliucija. Rekomendacijų 6 straipsnis numato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas užrašant rezoliuciją IBPS arba ant dokumento, kai dokumente yra aiškiai nurodyti galimai padarytos nusikalstamos veikos požymiai. Rezoliucijos tekstas rašomas esamojo laiko pirmuoju asmeniu. Rezoliucijoje turi būti nurodytas veikos kvalifikavimas pagal tam tikrą BK straipsnį (straipsnius), jo dalį (dalis) ir (ar) punktą (punktus), rezoliuciją užrašiusio asmens pareigos, vardas ir pavardė, parašas, rezoliucijos užrašymo data. Rezoliucija gali būti užrašoma ant šių dokumentų: 1) pareiškimo apie nusikalstamą veiką; 2) prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno tarnybinio pranešimo, jeigu pagal jį nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra matyti tai, kad 2024 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Alicijos Tamulionienės tarnybinio pranešimo metaduomenyse nurodyta, kad: „Pasirašęs pareigūnas: Prokuroro padėjėja J. Š.“ (t. 1, .b l. 1–12). Taigi iš dalies sutiktina su argumentais, kad šis dokumentas yra su parašu asmens, kuris neturi teisės pats inicijuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Vis dėlto turi būti atsižvelgiama į tai, kad ant šio dokumento yra tiek prokurorės A. Tamulionienės fizinis parašas, tiek rašytinė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Juliaus Gelumbausko rezoliucija dėl ikiteisminio tyrimo eigos: „Pradedu ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 228 str. 1 d., LR BK 235 str.“ bei šio asmens antspaudas, parašas ir rezoliucijos priėmimo data – 2025 m. gegužės 24 d. Aptariamo tarnybinio pranešimo metaduomenyse taip pat matyti, kad prokuroro J. Gelumbausko rezoliucija atsispindi ir čia. IBPS matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pradėtas būtent 2024 m. gegužės 25 d. Dėl to nėra jokio pagrindo sutikti su argumentais, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, šį sprendimą priimant asmeniui, kuris tokios teisės neturėjo (prokuroro padėjėjai), kadangi baudžiamojoje byloje esantys duomenys iš esmės paneigia gynybos pateiktą versiją dėl tariamai vėliau, jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, priimto prokuroro sprendimo. Dėl to šie argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo kvalifikuoti išteisintųjų A. A. ir Ž. A. veiksmus 2024 m. kovo 19 d. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei šiems asmenims paskirti minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Išteisintasis A. A. prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria konstatuota, jog jis kartu su Ž. A. išprovokavo M. V. neteisėtą elgesį ir nuspręsti, kad jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamo nuosprendžio bei pateiktų apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendis dalyje dėl A. A. ir Ž. A. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas tinkamai neįvertinus visų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų.

BK 228 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų, taip pat įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o asmens įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui arba jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas.

Piktnaudžiavimo tarnyba kaip nusikalstamos veikos esmė yra tyčinis neteisėtas kitų asmenų interesų tenkinimas, priešingai įstatymo reikalavimams panaudojant tarnybinę padėtį ir suteiktus įgaliojimus. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, neviršija savo įgaliojimų, tačiau juos panaudoja prieš tarnybos ir valstybės interesus. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro tų veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus bei iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-119-719/2024, 2K-7-68-628/2025, 2K-10-976/2026).

Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialusis subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurių sąvoka yra pateikta BK 230 straipsnyje. Pagal BK 230 straipsnio 1 dalį, BK XXXIII skyriuje nurodyti valstybės tarnautojai – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat ir oficialūs kandidatai į šias pareigas. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad tiek A. A., tiek Ž. A. atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto specialaus subjekto statusą. A. A. įvykio metu ėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjo pareigas, o Ž. A. – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2022 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 10-V-179 patvirtintais nurodytų A. A. ir Ž. A. pareigybių aprašymais (t. 1, b. l. 89–91, 114–116), A. A. įvykio dieną buvo statutinis valstybės tarnautojas, o Ž. A. – valstybės tarnautojas. Taigi šiuo atveju spręstina, kad minėti asmenys atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto specialiojo subjekto statusą ir gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį.

Pastebėtina, jog skundžiamame 2026 m. sausio 19 d. nuosprendyje yra konstatuota, kad formaliai išteisintieji atliko neleistinus veiksmus – išprovokavo asmenį padaryti nusikalstamą veiką (past. – skundžiamo nuosprendžio 22 psl.). Prokuroro apeliaciniame skunde ši išvada neginčijama, bet teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šie išteisintųjų veiksmai iš esmės nesukėlė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių (didelės žalos). A. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad M. V. įvykio metu jau darė trunkamąją nusikalstamą veiką, taigi policijos pareigūnai objektyviai negalėjo išprovokuoti nusikalstamo elgesio, kas lemia išvadą, jog išteisintųjų neteisėti veiksmai nustatyti nepagrįstai. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai įvertina išteisintųjų A. A. ir Ž. A. veiksmus 2024 m. kovo 19 d. įvykio metu BK 228 straipsnio 1 dalies kontekste.

Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad liudytojas K. B. 2024 m. kovo 19 d. 13.10.06 val. Bendrajam pagalbos centrui pranešė apie tai, jog (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „Norfa“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje yra BMW automobilis, kuris, pranešėjo teigimu, numestas „šleivai kreivai“, o jo vairuotojas galimai girtas miega automobilyje (t. 1, b. l. 118–119). Į įvykio vietą atvykę išteisintieji, suradę M. V. stovinčią transporto priemonę, savo tarnybinį automobilį pastatė kiek atokiau ir tuomet jie tarpusavyje kartu su kursante S. V. M., kėlė įvairias versijas, kaip turėtų elgtis dėl M. V. (past. – cituojant vieno iš pareigūnų pasakymą, „teisėtai ar teisingai“). Po šio pokalbio bei įvairių galimo elgesio versijų iškėlimo, pareigūnai nutarė, kad kursantė S. V. M. nueis iki M. V. automobilio ir vairuotojui pasakys, kad šis patrauktų automobilį (t. 1, b. l. 75–86). Iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio vaizdo įrašų yra matyti, kad išteisintieji iš esmės nusprendė pasirinkti tokią elgesio taktiką: S. V. M., nuo uniformos nusiėmusi policijos skiriamuosius ženklus, nueis prie M. V. ir šio paprašys patraukti automobilį, po ko A. A. ir Ž. A. šį asmenį sustabdytų ir atliktų reikalingus procesinius veiksmus. Dėl to visiškai sutiktina su vertinimu, kad tuo metu, kai policijos pareigūnai nustatė asmenį, apie kurį buvo pranešęs K. B., joks teisės pažeidimas nebuvo daromas – nors M. V. buvo neblaivus automobilyje, jis tuo metu nevairavo. Šios išvados nepaneigia ir pareigūnų pokalbis apie tai, kad šiuo metu M. V. galimai buvo pasidėjęs ranką ant pavarų dėžės svirties, kadangi, kaip matyti iš pareigūnų ir policijos kursantės pokalbio turinio, visi trys asmenys akivaizdžiai matė, jog „BMW“ automobilio vairuotojas miega neužvestame, stovinčiame automobilyje.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, provokavimas konstatuojamas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad asmuo nesirengė daryti nusikalstamos veikos ir ji nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos pareigūnų ir (arba) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų įsiterpimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-8-788/2017, 2K-271-788/2017 ir kt.). Provokacija, kaip veika, gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, taip pat įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-139/2015, 2K-265-511/2019). Šioje byloje nenustatyta, kad M. V. planavo vairuoti savo automobilį neblaivus, taip pat pastebėtina, jog paties nukentėjusiojo parodymai dalyje dėl jo automobilio vairavimo nebuvo visiškai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaringi. Apklaustas 2024 m. kovo 20 d. (t. 1, b. l. 89–91) nukentėjusysis nurodė, kad dieną prieš įvykį (t. y. 2024 m. kovo 18 d.) su draugais vartojo alkoholinius gėrimus, o sekančią dieną nuvykęs į darbą nuėjo į „Norfa“ parduotuvę, kur nusipirko 0,2 litro degtinės butelį ir jį išgėrė būdamas automobilyje. Kaip nurodė pats nukentėjusysis, jis pradėjo važiuoti iš karto išgėręs alkoholį, bet buvo sustabdytas, kas, kaip yra matyti iš objektyvių bylos duomenų, visiškai neatitinka tikrovės. Papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 93–94) nukentėjusysis neigė, kad miegojo automobilyje ar, kad kažkas buvo priėjęs prie jo ir su juo kalbėjęs, o perparkuoti automobilį jis nusprendė pats, kas, taip pat prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Apklaustas 2024 m. birželio 11 d. (t. 2, b. l. 29–30) nukentėjusysis paaiškino, kad prisipažįsta vairavęs neblaivus, kadangi alkoholį vartojo tiek tą dieną, tiek ir prieš tai. 2024 m. rugpjūčio 16 d. apklausoje (t. 2, b. l. 31–32) M. V. teigė, kad būdamas neblaivus užmigo savo automobilyje, tačiau iš esmės jis neplanavo vairuoti būtent dėl savo neblaivumo, o tokį elgesio variantą pasirinko, nes ne iš karto susivokė aplinkoje po to, kai buvo pažadintas, todėl ir puolė vykdyti jį pažadinusios merginos prašymą. Nors iš karto po įvykio duoti nukentėjusiojo parodymai neatitinka kitų bylos duomenų, dėl ko jais nesivadovaujama, pastebėtina, kad pats M. V. vėliau, susipažinęs su nagrinėjama situacija ir prisiminęs tam tikras detales, patvirtino, kad minėtas jo elgesys (automobilio vairavimas esant neblaiviam) kilo būtent dėl S. V. M. jam pateikto prašymo patraukti automobilį, kurį pateikti jai liepė būtent išteisintieji. Dėl to yra darytina išvada, kad šioje byloje tinkamai ir pagrįstai nustatyta aplinkybė, jog nusikalstama veika buvo padaryta būtent dėl policijos pareigūnų aktyvaus veikimo.

Apeliaciniame skunde išteisintasis A. A. nurodo, kad M. V. jau policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą darė trunkamąją nusikalstamą veiką, t. y. buvo atvykęs iki „Norfos“ parduotuvės neblaivus, taigi išteisintieji objektyviai negalėjo išprovokuoti jo daryti nusikalstamą veiką. Vis dėlto, įvertinus tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje iš esmės nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti šiuos išteisintojo teiginius (past. – nors M. V. teigė, kad prieš įvykį švęsdamas su draugais suvartojo apie vieną litrą degtinės ir išsiskirstė apie 4 val. ryto sekančią dieną, tai savaime nepatvirtina aplinkybės, jog jis dar iki alkoholio vartojimo automobilyje buvo neblaivus ar, kad galimai jo turėtas neblaivumo laipsnis siekė ribą, nuo kurios būtų buvusi taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė), nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo sutikti su šia versija. Pažymėtina, kad, kaip minėta anksčiau, tiek iš K. B. pateiktos informacijos Bendrajam pagalbos centrui, tiek iš pačių išteisintųjų ir S. V. M. parodymų bei kitų duomenų matyti, kad įvykio metu M. V. miegojo, t. y. objektyviai negalėjo vairuoti būdamas neblaivus. Pagal kasacinio teismo praktiką, trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidarė jam nevykdant teisinės pareigos ar jam padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-1073/2019). Šiuo atveju, neįrodžius fakto, kad M. V. neginčijamai vairavo būdamas neblaivus dar iki policijos pareigūnų ir policijos kursantės atvykimo į įvykio vietą, nėra jokio pagrindo sutikti su versija, kad jam esant neblaiviam ir miegant savo neužvestame automobilyje iki pradėjimo važiuoti momento nukentėjusysis vykdė trunkamąją nusikalstamą veiką. Dėl to šie apeliacinio skundo teiginiai atmetami kaip visiškai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo bei konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Be kita ko, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 9 dalies 1 punktas numato, kad užtikrindama eismo saugumą, policija prižiūri, kaip eismo dalyviai laikosi šio įstatymo nuostatų ir kituose teisės aktuose nustatytos eismo tvarkos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, jog policijos darbuotojų sąmoningas leidimas vairuoti, kaip įtariama, neblaiviam asmeniui, o juo labiau skatinimas tai daryti, siekiant patikrinti, ar asmuo nepadarė administracinio teisės nusižengimo arba nusikalstamos veikos, ir tokį faktą užfiksuoti, kelia pavojų asmens gyvybei, sveikatai ar turtui ir yra nesuderinamas su saugaus eismo užtikrinimu ir pirmiau aptartomis įstatymo nuostatomis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-511/2019). Nagrinėjamu atveju įtarimai dėl M. V. galimo neblaivumo į įvykio vietą vykusiems išteisintiesiems turėjo kilti jau po liudytojo K. B. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui apie galimai neblaivų asmenį automobilyje, kurie pasitvirtino tiek po vizualaus situacijos įvertinimo, tiek po policijos kursantės S. V. M. pokalbio su nukentėjusiuoju. Vertintina, kad pakankamą darbinę patirtį turinčių policijos pareigūnų leidimas galimai neblaiviam asmeniui vairuoti padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, net nesant tikriems, kaip ir ar tokios būsenos asmuo gali valdyti transporto priemonę, yra ne tik nesuderinamas su pirmiau paminėtu teisėtumo principu, tačiau neabejotinai kėlė didelę bei realią grėsmę tiek įvykyje dalyvavusiems asmenims, tiek ir aplinkiniams.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog A. A. ir Ž. A. veiksmai nagrinėjamo įvykio dieną objektyviai atitiko įstatymuose numatytą provokacijos sąvoką, be to, jie akivaizdžiai prieštaravo teisei bei visuomenės moralei. Papildomai pažymėta, jog Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 7 punktas numato ir tai, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę, įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių arba kitų psichiką veikiančių medžiagų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti ar dėl savo sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę. Šiuo atveju buvo pasielgta priešingai – policijos pareigūnai, turėdami objektyvią informaciją, kad automobilio vairuotojas galimai neblaivus, nesiėmė teisės aktuose numatytų priemonių įsitikinti vairuotojo blaivumu, o savo aktyviais veiksmais išprovokavo transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Dėl to darytina išvada, kad M. V. padaryta nusikalstama veika buvo padaryta prižiūrint policijos pareigūnams, policijos kursantei S. V. M. paskatinus asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų nebuvo turima, nusikalsti. Jokių kitų objektyvių duomenų, kad šis nusikaltimas būtų buvęs padarytas ir be teisėsaugos pareigūnų žinios, bylos medžiagoje nėra.

Išteisintųjų teigimu, jie pasirinko tokį elgesio variantą dėl to, kad tariamai nebuvo apmokyti kaip būtų reikėję elgtis tokioje situacijoje, o taip pat siekė visais įmanomais būdais užkardyti galimą M. V. nusikalstamą veiką, t. y. vairavimą esant neblaiviam. Pasak išteisintųjų, policijos kursantė S. V. M. nuo tarnybinės uniformos nusiėmė policijos skiriamuosius ženklus dėl to, kad nukentėjusysis neišsigąstų ir, pamatęs pareigūnus, nebandytų bėgti. Vis dėlto, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis jokių objektyvių veiksmų, kurie galėtų liudyti apie jo norą bėgti nuo jį sustabdžiusių policijos pareigūnų, nerodė viso sulaikymo metu. Nors iš dalies galima sutikti, kad M. V. ne iš karto įvykdė visus išteisintųjų nurodymus (past. – Ž. A. turėjo tris kartus paprašyti nukentėjusiojo paduoti jam automobilio raktelius (t. 1, b. l. 118–133)), tačiau šį jo elgesį galima pateisinti M. V. nustatytu sunkiu neblaivumo laipsniu bei tuo, kad jis buvo ką tik pažadintas ir galimai nevisiškai orientavosi aplinkoje. Vis dėlto matyti, jog M. V. su pareigūnais bendrauja korektiškai, nesipriešina, vykdo jam duotus jų nurodymus (paduoda automobilio raktelius, atsisėda į automobilio galą, pildo dokumentus ir pan.). Dėl to kritiškai vertintina išteisintųjų versija, jog egzistavo reali rizika, kad nukentėjusysis gali bandyti bėgti iš įvykio vietos. Taip pat abejotina tuo, kad pora policijos pareigūnų, turinčių pakankamą darbinę patirtį, konkretų pareiginį apmokymą bei specialiąsias priemones, objektyviai nebūtų galėję sulaikyti vieno sunkiai neblaivaus asmens, kuris nebuvo nusiteikęs priešiškai. Be to, kaip teisingai pastebėta ir prokuroro baigiamojoje kalboje, M. V. objektyviai galėjo važiuoti tik atbuline eiga – nors prieš jo automobilį esantis bortelis įvykio vietoje buvo išlaužtas (t. 1, b. l. 137–142), pastebėtina, kad iš karto už bortelio yra šaligatvis, ant kurio nukentėjusysis būtų turėjęs užvažiuoti. Dėl to nesutiktina su versija, kad tokioje situacijoje išteisintieji neturėjo galimybės elgtis kitaip, nei išprovokuoti nusikalstamos veikos padarymą – šiuo atveju būtų užtekę užblokuoti nukentėjusiojo automobilį iš galo ir paprašyti vairuotojo atiduoti raktelius, tačiau taip pasielgta nebuvo. Dėl to spręstina, kad ši gynybinė versija yra nepagrįsta, todėl atmetama.

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendyje konstatuota, kad A. A. ir Ž. A. veiksmais nebuvo sukelti BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai – didelė žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Ši išvada remiasi tuo, jog dėl šių veiksmų nekilo nei rezonansas visuomenėje, nei piliečių pasipiktinimas, be to, ir pats nukentėjusysis neturėjo jokių pretenzijų išteisintiesiems bei negalėjo įvardinti jam padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka bei sprendžia, kad ši išvada padaryta tinkamai neatsižvelgus į dėl išteisintųjų veiksmų M. V. kilusias procesines pasekmes.

Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, todėl, be kita ko, vertintinas neigiamų padarinių pobūdis, veiksmai, kuriais yra piktnaudžiaujama (jų pobūdis, trukmė, ar padaryti formaliai teisėti, ar aiškiai neteisėti veiksmai), tai, kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, kaltininko einamų pareigų svarba, padarytos veikos neigiamas poveikis valstybės tarnybos autoritetui ir rezonansas visuomenėje, nukentėjusiųjų skaičius ir kaip jie vertina prieš juos padarytus tokius veiksmus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-628/2025). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas bei valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127-689/2020, 2K-P-59-495/2021, 2K-7-117-697/2023).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo atžvilgiu po išteisintųjų veiksmų ir „užkardytos“ tariamai nusikalstamos veikos (vairavimo esant neblaiviam) pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės 2024 m. gegužės 16 d. nutarimu buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu (t. 4, b. l. 30–37). Nors ikiteisminis tyrimas truko kiek trumpiau nei du mėnesius (t. y. nuo 2024 m. kovo 19 d. iki 2024 m. gegužės 16 d.), tačiau per šį laikotarpį M. V. buvo du kartus apklaustas įtariamuoju, jam paskirtos trys kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas ir dokumento paėmimas, taip pat buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jam priklausančiam automobiliui „BMW 525 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (past. – už kurio atsiėmimą M. V. turėjo sumokėti 139,15 Eur dydžio sumą (t. 2, b. l. 43)). Papildomai atsižvelgtina ir į tai, kad tokie išteisintųjų A. A. ir Ž. A. veiksmai buvo įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas, dėl ko abu šie asmenys buvo atleisti iš darbo (t. 2, b. l. 14–27, 88, 117–118). Vien tik tai, kad apie aptariamą situaciją bei pareigūnų veiksmus nebuvo plačiai kalbama žiniasklaidoje, ji nebuvo pastoviai komentuojama ar aptarinėjama, savaime nereiškia, kad ja nebuvo sukelta didelė žala valstybei. Konstatuotina, kad dėl tokių išteisintųjų veiksmų buvo ne tik diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir sumenkintas Lietuvos policijos vardas bei iškreipta valstybės tarnautojo funkcijų esmė, tačiau ir suvaržytos M. V. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei tarptautiniuose teisės aktuose numatytos jo teisės (teisė į laisvę, teisė į nuosavybę ir kt.). Nors nukentėjusysis nurodė, kad neprarado savo pasitikėjimo policija, tačiau iš jo parodymų akivaizdžiai matyti, jog jis nepritarė tokiems policijos pareigūnų veiksmams bei manė, kad šioje situacijoje buvo galima pasielgti kitaip. Sutiktina ir su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad A. A. ir Ž. A. veiksmai aiškiai prieštarauja Lietuvos policijos lozungui „Ginti. Saugoti. Padėti.“ bei viešai skelbiamai Lietuvos policijos misijai „efektyviai naudojant turimus išteklius ginti Lietuvos žmonių teises ir laisves, saugoti visuomenę ir Valstybę, padėti žmogui, šeimai ir bendruomenei“ – nagrinėjamoje byloje A. A. ir Ž. A. veiksmai nulėmė baudžiamojo persekiojimo pradėjimą nekalto asmens atžvilgiu, nepagrįstą jo konstitucinių teisių suvaržymą bei sukėlė realią turtinę žalą, kuri nebūtų atsiradusi be policijos pareigūnų atliktos provokacijos.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. A. ir Ž. A. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, šiuo atveju yra neabejotinai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. išteisinamasis nuosprendis yra naikintinas šioje dalyje ir išteisintųjų atžvilgiu priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A. bei Ž. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti šią nuosprendžio dalį bei išteisintuosius pripažinti kaltais pagal minėtą straipsnį, o A. A. – išteisinti jį šioje dalyje, kadangi tarnybiniame pranešime nurodyta informacija buvo tikra, pateikta per daug nesiplečiant ir nurodant sutrumpintą įvykių versiją. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagrįstas, todėl tenkinamas, o išteisintojo – atmetamas.

BK 300 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra dokumentas, kuriuo yra laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Taigi rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu ir išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-648/2024, 2K-106-719/2026). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynyba kėlė klausimą dėl to, ar buvo pagamintas netikras dokumentas, ar suklastotas tikras dokumentas. Kaip yra matyti iš kaltinamojo akto, išteisintiesiems inkriminuotas žinomai tikrovės neatitinkančio dokumento panaudojimas, t. y. objektyvios tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į oficialų dokumentų, kurio pagrindu vėliau M. V. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į išteisintųjų užimamas pareigas bei jiems įstatymo suteiktas teises ir pareigas, akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje jų veiksmai yra vertinami tikro dokumentu suklastojimo ir panaudojimo kontekste.

Kaip matyti iš nurodyto 2024 m. kovo 19 d. tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. 1, b. l. 37–43), išteisintasis A. A. nurodė šias įvykio aplinkybes: „2024 m. kovo 19 d. apie 13.15 val. iš Vilniaus AVPK budėtojo buvo gautas pranešimas <...>, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), prie automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairo miega galimai neblaivus asmuo. Atvykus minėtu adresu pastebėjome važiuojantį automobilį, kurio vairuotojas, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, M. V., gim. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai tikrinimo metu nustatyta, kad jo iškvėptame ore yra 3,76 promilės etilo alkoholio koncentracija“ (past. – kalba taisyta). Įvertinus tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek šiame nuosprendyje aptartas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, akivaizdu, kad šios A. A. tarnybiniame pranešime nurodytos įvykio aplinkybės neatitinka objektyvios realybės bei sudaro pagrindą manyti, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą M. V. jau aktyviai darė nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tarnybiniame pranešime buvo pateikta sutrumpinta įvykių eiga, tačiau išteisintasis A. A. expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) neužfiksavo, jog M. V. vairavo neblaivus iš karto po pareigūnų atvykimo. Vis dėlto, įvertinus asmens pasirinktą terminiją – „atvykus minėtu adresu pastebėjome važiuojantį automobilį“ – susidaroma nuomonė, kad tik policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą M. V. automobilis aktyviai judėjo, t. y. keitė važiavimo kryptį ir greitį, dėl ko buvo daromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas. Akivaizdu, kad išteisintieji, suvokdami tai, kad jų pasirinktas elgesio modelis, kuris buvo išsamiai ir visapusiškai aptartas pirmiau, yra netinkamas ir neteisėtas, pasirinko nenurodyti tam tikrų aplinkybių susijusių su jų naudota taktika. Dėl to yra visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nurodyto tarnybinio pranešimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nukentėjusiojo atžvilgiu (t. 1, b. l. 38), o vienu iš įrodymų šiame ikiteisminio tyrime buvo Ž. A. pateiktas tarnybinis pranešimas dėl 2024 m. kovo 19 d. (t. 1, b. l. 47), kuriame taipogi yra nurodyta tai, kad: „atvykus, pastebėjome nurodytą automobilį (duomenys neskelbtini), kuris važiavo atbuline eiga“. Įvertinus M. V. taikytus jo teisių suvaržymus ir kitus nepatogumus, akivaizdu, jog be šių dokumentų nebūtų buvęs pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris sudarė sąlygas pirmiau aptartų priemonių taikymui nukentėjusiajam. Vis dėlto nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nusikalstama veika, nustatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, pripažintina mažareikšme analizuojant šią konkrečią situaciją.

BK 37 straipsnis numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų arba apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika yra pripažįstama mažareikšme. Kai sprendžiamas klausimas dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, turi būti įvertinta visų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečioje veikoje, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai ir jos tikslai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus BK nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, bet dėl kai kurių iš jų ypatumų teismas padaro išvadą, kad nusikalstamos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018). Šioje byloje taip pat turi būti atsižvelgiama ir į išaiškinimą, kad tais atvejais, kai klastojant dokumentus realiai nepažeidžiamos teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos, gali būti konstatuota, jog veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės arba yra mažareikšmė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-47-648/2025, 2K-106-719/2026). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra jokio pagrindo išteisintųjų veiksmus vertinti kaip mažareikšmius.

Kaip minėta pirmiau, dėl nukentėjusiojo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo nekaltam asmeniui buvo apribotos jo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų garantuotos teisės ir laisvės – M. V. buvo paskirtos trys kardomosios priemonės, viena procesinės prievartos priemonės. Nors jos buvo panaikintos nutraukus ikiteisminį tyrimą, pastebėtina, kad tai nebuvo padaryta iš karto, o kardomųjų ir procesinių prievartos priemonių taikymas truko tam tikrą laiką ir neabejotinai kėlė nepagrįstus suvaržymus ir nepatogumus nukentėjusiajam. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymas laikytinas mažareikšmiu, t. y. nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga A. A. ir Ž. A. traukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad išteisintieji siekė visuomenei reikšmingo gėrio, nėra pakankama reikšmingai sumažinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat niekaip nepateisina sąmoningo pasirinkimo faktines įvykio aplinkybes aprašyti formaliai, neužfiksuojant esminių detalių apie policijos pareigūnų pasirinkto elgesio modelį bei sudarant sąlygas išvadai, kad M. V. nusikalstamą veiką pradėjo vykdyti dar iki policijos pareigūnų atvykimo. Be to, akivaizdu, kad išteisintieji aiškiai suvokė, jog į savo tarnybinius pranešimus įrašo neteisingus ir objektyvios realybės neatitinkančius duomenis, nutyli apie policijos kursantės S. V. M. atliktus veiksmus bei aplinkybę, kad ji taip veikė jų pavedimu, taigi jie aiškiai veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad teisinėje apyvartoje įtvirtina apgaulę ir norėjo taip veikti.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. A. ir Ž. A. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, šiuo atveju yra neabejotinai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendis yra naikintinas šioje dalyje ir išteisintųjų atžvilgiu priimtas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis

Dėl A. A. ir Ž. A. skirtinų bausmių

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo A. A. ir Ž. A. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudas, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir išteisintiesiems paskirti galutines subendrintas 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bausmes.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta tai, kad skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir jos rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, taip pat atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Kaip yra numatyta BK 61 straipsnio 2 dalyje, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (arba) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti paskiriamos baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), taigi kaltininkui skiriama bauda yra nuo 100 MGL (5 000 Eur) iki 4 000 MGL (200 000 Eur). BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti paskiriamos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), taigi kaltininkui skiriama bauda yra nuo 50 MGL (2 500 Eur) iki 2 000 MGL (100 000 Eur).

A. A. padarė dvi baigtas tyčines nusikalstamas veikas, atitinkamai priskiriamas apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3-4 dalys), nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, t. y. kartu su Ž. A. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išteisintasis yra jauno amžiaus, nevedęs, dirbantis (t. 9, b. l. 88), praeityje neteistas (t. 2, b. l. 83), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 84–86). Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad minimalios BK 228 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos piniginės bausmės (baudos), yra proporcingos A. A. asmenybei, taip pat ir jo padarytoms nusikalstamoms veikoms, nėra per griežtos ar kitaip neadekvačios.

Ž. A. padarė dvi baigtas tyčines nusikalstamas veikas, atitinkamai priskiriamas apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3-4 dalys), nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, t. y. kartu su A. A. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išteisintasis yra vidutinio amžiaus, vedęs, dirbantis (t. 2, b. l. 112), praeityje neteistas (t. 2, b. l. 109), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 110). Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad minimalios BK 228 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos piniginės bausmės (baudos), yra proporcingos Ž. A. asmenybei, taip pat ir jo padarytoms nusikalstamoms veikoms, nėra per griežtos ar kitaip neadekvačios.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę kiekvienam iš išteisintųjų paskiriant 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

išteisintojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžio atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžio tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirti 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą;

padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirti 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir A. A. paskirti galutinę subendrintą 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą.

padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirti 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą;

padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirti 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir Ž. A. paskirti galutinę subendrintą 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.