Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto T. R. atstovo advokato Mindaugo Kazlausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutarties, kuria T. R. skundas netenkintas, Lietuvos transporto saugos administracijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr. VKTI-ANR_N-4304-2025 paliktas nepakeistas, šį nutarimą patikslinant dalyje, kurioje yra nurodyta nusižengimo vieta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir Institucija) 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. VKTI-ANR_N-4304-2025 T. R. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 406 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis, 2025 m. rugpjūčio 23 d., (duomenys neskelbtini), valdė pramoginį laivą registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (295 kW) neturėdamas teisių jį valdyti. Patikrinus „Keltra“ duomenų bazėje, duomenų apie išduotą laivavedžio pažymėjimą suteikiantį teisę valdyti tokio tipo laivą T. R. nerasta. T. R. pateiktas Lenkijos Respublikos laivavedžio pažymėjimas nesuteikia teisės valdyti tokio tipo pramoginio laivo Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse – laivavedžio pažymėjimas turi atitikti tarptautinio pažymėjimo pavyzdį, kaip nurodyta Rezoliucijoje Nr. 40. Tokiais savo veiksmais T. R. pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso (toliau – VVTK) 18 straipsnio 2 dalį. Institucijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimu T. R. paskirta administracinė nuobauda – 180 EUR dydžio bauda. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutartimi T. R. skundas netenkintas, Lietuvos transporto saugos administracijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr. VKTI-ANR_N-4304-2025 paliktas nepakeistas, šį nutarimą patikslinant dalyje, kurioje yra nurodyta nusižengimo vieta, ir nurodyta, kad administracinis nusižengimas padarytas (duomenys neskelbtini).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Administracinėn atsakomybėn patraukto T. R. atstovas advokatas M. Kazlauskas prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutartį; 2) panaikinti Lietuvos transporto saugos administracijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimą Nr. VKTI-ANR_N-4304-2025; 3) administracinio nusižengimo bylą T. R. atžvilgiu nutraukti; 4) subsidiariai, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad byloje surinktų duomenų nepakanka galutiniam sprendimui dėl bylos nutraukimo priimti, panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 5) priteisti T. R. bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. R. pramoginį laivą valdė ne vien privataus naudojimo tikslais, bet vykdydamas savo darbo funkcijas, todėl egzistuoja specialiojo nacionalinio reguliavimo, profesinės veiklos bei tarpvalstybinio kvalifikacijos dokumento naudojimo elementas. Tiek administracinio nusižengimo protokole, tiek Lietuvos transporto saugos administracijos nutarime kaip pažeistas specialusis teisinis reguliavimas buvo nurodyta Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso (toliau – VVTK) 18 straipsnio 2 dalis, tačiau tiek Institucijos, tiek pirmosios instancijos teismo motyvavimas iš esmės buvo grindžiamas visai kitu norminiu pagrindu – VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto aiškinimu. Tai reiškia, kad administracinė atsakomybė faktiškai buvo pagrįsta ne ta specialiąja norma, kuri buvo nurodyta kaip pažeista.

Atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pritardamas Institucijos pozicijai, iš esmės administracinę atsakomybę T. R. grindė tuo, kad jo pateiktas Lenkijos Respublikoje išduotas laivavedžio pažymėjimas neatitiko Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto 1998 m. spalio 16 d. rezoliucijos Nr. 40 (toliau – ir Rezoliucija Nr. 40) pagrindu taikomo modelio, todėl nesuteikė teisės valdyti tokio tipo pramoginio laivo Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse. Tokia išvada rodo, kad tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas Rezoliucijai Nr. 40 suteikė lemiamą teisinę reikšmę sprendžiant dėl T. R. atsakomybės. Visgi, šis vertinimas yra iš esmės ydingas, nes nebuvo tinkamai atskleista pačios Rezoliucijos Nr. 40 teisinė prigimtis ir jos vieta teisės šaltinių sistemoje – tai nėra teisiškai privalomas instrumentas, o turi rekomendacinį statusą. Taigi, Rezoliucija Nr. 40 savaime negali būti traktuojama kaip tiesiogiai taikomas ir privalomas kriterijus, nuo kurio automatiškai priklausytų kitoje valstybėje išduoto pažymėjimo galiojimas Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai esminę reikšmę įgyja VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punktas, o ne pati Rezoliucija Nr. 40 kaip savarankiškas teisės šaltinis, bei daroma išvada, kad pirmiausia turi būti nustatyta, kokią reikšmę Lietuvos teisėje turi nuoroda į šią rezoliuciją, ar ši nuoroda apskritai leidžia ją taikyti kaip privalomą ir vienareikšmį ribojamąjį kriterijų visiems Europos Sąjungos valstybių narių išduotiems dokumentams, ir ar ši nacionalinės teisės norma gali būti aiškinama tik vienu – asmeniui nepalankiausiu – būdu.

Akcentuojama, Rezoliucijos Nr. 40 nepakeičia Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių kvalifikacijų pripažinimo sistemos. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/2397 (toliau – ir Direktyva (ES) 2017/2397) yra Europos Sąjungos teisės aktas, skirtas profesinių kvalifikacijų pripažinimui vidaus laivyboje, tačiau ji nėra tapati Rezoliucijai Nr. 40 ir negali būti tapatinama su rekreacinių pramoginių laivų laivavedžių nacionalinių pažymėjimų režimu. Todėl nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo Rezoliucijai Nr. 40 suteikti tokį svorį, tarsi ji būtų viršesnė ar savaime lemianti teisės norma. Be to, net ir darant prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Direktyvos (ES) 2017/2397 tiesioginį netaikytinumą, tai savaime neišsprendžia pagrindinio šios bylos klausimo – kaip turi būti aiškinamas ir taikomas VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punktas. Juo labiau, T. R. nagrinėjamu metu laivą valdė vykdydamas savo darbo funkcijas, todėl byla negali būti vertinama vien kaip siauras vietinio rekreacinio plaukiojimo formalumų klausimas. Atitinkamai daroma ir išvada, kad pirmosios instancijos teismas ir Institucija netinkamai suprato Rezoliucijos Nr. 40 vietą teisės šaltinių sistemoje, privalėjo išsamiai išaiškinti nacionalinę normą, kurioje į Rezoliuciją Nr. 40 daroma nuoroda, ir tik po to spręsti, ar šios normos turinys konkrečiu atveju tikrai leidžia daryti vienareikšmę išvadą dėl T. R. pateikto Lenkijos Respublikos pažymėjimo negaliojimo Lietuvos Respublikoje.

Atkreipiamas dėmesys, kad iš bylos medžiagos ir oficialaus Institucijos viešo išaiškinimo,

VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostata formuluojama taip, jog Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse galioja „Europos Sąjungos valstybių narių ar kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir šalių, taikančių Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto 1998 m. spalio 16 d. rezoliuciją Nr. 40, kompetentingų institucijų išduodami tarptautiniai dokumentai, kuriais patvirtinama pramoginių laivų laivavedžių kvalifikacija“. Atstovo teigimu, būtent šios normos struktūra ir sintaksė yra centrinė nagrinėjamo ginčo vieta. Institucija ir pirmosios instancijos teismas pasirinko tokį šios normos aiškinimą, pagal kurį žodžiai „taikančių ... rezoliuciją Nr. 40“ apima visą iki tol paminėtų subjektų grupę, t. y. ir Europos Sąjungos valstybes nares, ir kitas Europos ekonominės erdvės valstybes, ir kitas šalis. Vadovaujantis šia logika, buvo padaryta išvada, kad vien aplinkybė, jog dokumentas išduotas Europos Sąjungos valstybėje narėje, savaime nesukuria jo galiojimo Lietuvos Respublikoje, jeigu ta valstybė, Institucijos vertinimu, nepatenka į Rezoliucijos Nr. 40 taikymo režimą arba jeigu dokumentas neatitinka šios rezoliucijos pagrindu suformuoto modelio.

Atstovo įsitikinimu, aptartas aiškinimas nevertintinas kaip vienintelis galimas. Lingvistiškai ir sistemiškai ne mažiau pagrįsta yra ir kita šios normos interpretacija, pagal kurią požymis „taikančių ... rezoliuciją Nr. 40“ sietinas tik su artimiausia sakinio dalimi, t. y. „kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir šalių“, bet ne su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis. Tai yra, Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingų institucijų išduodami tarptautiniai dokumentai galioja Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse, o kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir šalių dokumentų galiojimas papildomai siejamas su aplinkybe, ar šios valstybės taiko Rezoliuciją Nr. 40. Taigi, egzistuoja bent dvi racionalios ir teisiškai diskutuotinos VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto interpretacijos, dėl ko Institucijos ir pirmosios instancijos teismo pasirinktas aiškinimas negali būti laikomas savaime akivaizdžiu ir neginčijamu. Visgi, net jeigu pasirinktas aiškinimas būtų laikomas viena iš galimų šios normos interpretacijų, administracinio nusižengimo byloje to nepakanka. Juo labiau, kad administracinio nusižengimo byloje toks normos aiškinimo klausimas negali būti vertinamas taip pat, kaip jis būtų vertinamas, pavyzdžiui, administracinio reguliavimo ar licencijavimo klausimuose, todėl apsiriboti vien pasirinkimu tos normos interpretacijos, kuri atrodė priimtinesnė ar praktiškesnė, šiuo atveju nebuvo galima. Juo labiau, kad nebuvo vertinta, ar įstatymų leidėjas tikrai siekė visų be išimties Europos Sąjungos valstybių narių išduodamų dokumentų galiojimą Lietuvos Respublikoje sieti su papildoma Rezoliucijos Nr. 40 taikymo sąlyga, nepaaiškinta, kodėl pasirinktas aiškinimas turi būti laikomas vieninteliu suderinamu su administracinės atsakomybės taikymo principais. Be to,

Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju atskirai turėjo būti aiškintina VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto norma bei tai, ar konkretus T. R. turėtas dokumentas patenka į tarptautinių dokumentų sąvoką. Šių klausimų suplakimas lėmė, kad nebuvo aiškiai nustatyta, ar T. R. nubaudimas grindžiamas tuo, jog Lenkijos Respublikos dokumentai apskritai negali galioti Lietuvos Respublikoje, ar tuo, kad būtent jo pateiktas dokumentas neatitiko tam tikrų papildomų formos ar turinio reikalavimų. Todėl esant konkuruojančioms ir racionaliai pagrindžiamoms šios normos interpretacijoms, pirmosios instancijos teismas negalėjo be išsamios argumentacijos pasirinkti asmeniui nepalankiausio aiškinimo ir juo grįsti administracinės atsakomybės taikymo. Tokia situacija savaime suponuoja reikšmingą teisinę abejonę dėl to, ar T. R. elgesys apskritai galėjo būti kvalifikuojamas kaip vidaus vandenų transporto priemonės vairavimas neturint teisės ją vairuoti ANK 406 straipsnio 3 dalies prasme.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto turinys nėra toks aiškus ir vienareikšmis, kad jo pagrindu būtų galima be jokios abejonės konstatuoti, jog T. R. pateiktas Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduotas pažymėjimas Lietuvos Respublikoje nesukėlė jokių teisinių padarinių. Be to, negalima situacija, kai asmens administracinė atsakomybė būtų iš esmės grindžiama ne vienareikšmiu nacionalinės normos aiškinimu, papildomai vadovaujantis neprivalomu tarptautiniu dokumentu, ir visą susidariusią interpretavimo naštą perkeliant pačiam administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Esant nepašalintai teisinei abejonei, ji turi būti vertinama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, o būtent tokia situacija susiklostė šuo atveju. T. R. nevaldė pramoginio laivo slėpdamas, kad neturi jokio dokumento, ar veikdamas akivaizdžiai ignoruodamas teisinį reguliavimą – jis turėjo Lenkijos Respublikoje išduotą pažymėjimą ir juo vadovavosi, dėl ko akivaizdu, kad yra sprendžiamas komplikuoto ir specialaus teisinio reguliavimo aiškinimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, užuot vertinęs, ar byloje nebuvo likę objektyvių ir racionalių abejonių dėl VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto turinio bei jo taikymo T. R. turėtam pažymėjimui, iš karto perėmė Institucijos pasirinktą aiškinimą ir jį pavertė galutiniu administracinės atsakomybės pagrindu. Taigi, abejonė nebuvo pašalinta, dėl ko negali būti daroma kategoriška išvada, kad T. R. neturėjo teisės valdyti pramoginį laivą.

Atstovo nurodymu, net ir tuo atveju, jei nebūtų pritarta išdėstytai pozicijai dėl VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto aiškinimo, tai savaime dar nereikštų, kad T. R. kaltė dėl ANK 406 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo buvo pakankamai ir neabejotinai nustatyta – turi būti nustatyta ir tai, ar konkrečiomis bylos aplinkybėmis asmeniui iš tiesų galima inkriminuoti kaltą elgesį. Pagal administracinio nusižengimo bylos duomenis, T. R. turėjo Lenkijos Respublikoje išduotą laivavedžio pažymėjimą, jį pateikė, jo neslėpė ir vadovavosi juo kaip dokumentu, kuris, jo supratimu, suteikė teisę valdyti pramoginį laivą, dėl ko kilęs ginčas yra būtent dėl užsienio valstybėje išduoto dokumento teisinio vertinimo Lietuvos teisės požiūriu. T. R. pagrįstą įsitikinimą savo turimo pažymėjimo pakankamumu dar labiau sustiprina aplinkybė, kad šiuo dokumentu jis vadovavosi vykdydamas savo profesinę veiklą, kuri apėmė pramoginio laivo valdymą ir asmenų mokymą plaukti banglente, į ką privalėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas. Juo labiau, kad nenustatyta duomenų, jog iki nagrinėjamo įvykio T. R. būtų buvęs aiškiai ir individualiai išaiškintas jo turimo Lenkijos Respublikos pažymėjimo negaliojimas Lietuvos Respublikoje, kad jis būtų gavęs oficialų ir nedviprasmišką kompetentingos institucijos atsakymą šiuo klausimu, ar kad jam būtų buvęs pateiktas toks teisinis išaiškinimas, kuris pašalintų bet kokią pagrįstą abejonę dėl šio pažymėjimo teisinės reikšmės Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse.

Atkreipiamas dėmesys, kad T. R. poziciją dėl jo pagrįsto įsitikinimo savo turimo pažymėjimo pakankamumu papildomai ir tiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog ankstesnio patikrinimo (duomenys neskelbtini) metu tas pats Lenkijos Respublikoje išduotas pažymėjimas pareigūnams abejonių nekėlė. Todėl jo įsitikinimas, jog turimas pažymėjimas suteikia teisę valdyti pramoginį laivą Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse, nebuvo savavališkas ar nepateisinamas, bet buvo objektyviai sustiprintas ankstesnio oficialaus patikrinimo aplinkybėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas iš esmės neatskyrė objektyviosios ir subjektyviosios atsakomybės pusės. Nagrinėjamu atveju turėjo būti atskirai ir išsamiai įvertinta, ar T. R. galėjo ir privalėjo suprasti, kad jo turimas pažymėjimas Lietuvos Respublikoje nesukelia teisės valdyti pramoginį laivą, ar tokia išvada jam buvo akivaizdi, ir ar jo elgesys atitiko kaltam administraciniam nusižengimui būtiną subjektyvų santykį su veika, tačiau tai atlikta nebuvo. Tuo tarpu aplinkybė, kad T. R. vadovavosi realiai turėtu užsienio valstybės kompetentingos institucijos išduotu pažymėjimu, savaime rodo, jog jo elgesys negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai savavališkas ar sąmoningai priešingas teisei.

Atstovo nurodymu, skundžiama nutartis negali būti laikoma pakankamai motyvuota ir pagrįsta dar ir dėl to, kad byloje surinkti duomenys buvo įvertinti nepakankamai išsamiai, fragmentiškai ir iš esmės pritariant Institucijos pozicijai, tačiau neatliekant savarankiško, visapusiško ir kritiško bylos aplinkybių bei teisinio reglamentavimo vertinimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar byloje surinkti duomenys iš tiesų pakankami konstatuoti tiek objektyviąją, tiek subjektyviąją administracinio nusižengimo sudėties pusę, taip pat, ar nebuvo palikta neišspręstų faktinių ir teisinių abejonių. Juo labiau, kad aplinkybė, jog Lietuvos nacionalinėje duomenų bazėje nėra duomenų apie asmeniui išduotą Lietuvoje galiojantį pažymėjimą, savaime dar neatsako į klausimą, kokią teisinę reikšmę turi kitoje valstybėje išduotas dokumentas, o skundžiamoje nutartyje nebuvo pakankamai aiškiai atskleista ir tai, kuo konkrečiai grindžiama išvada, kad T. R. pateiktas pažymėjimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. Kartu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė argumentus dėl Rezoliucijos Nr. 40 teisinės reikšmės, tačiau neatskleidė, kodėl būtent institucijos pasirinktas VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto aiškinimas laikytinas vieninteliu galimu, kuo konkrečiai grindžiamas T. R. pažymėjimo nepripažinimas.

Atkreipiamas dėmesys, kad Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos oficialiame interneto puslapyje (https://unece.org/icc-resolution-no-40#accordion_21) yra nurodytos visos valstybės, kurios yra priėmusios ir taiko Rezoliuciją Nr. 40. Tarp šių valstybių yra tiek Europos Sąjungos valstybės, tiek Europos ekonominės erdvės valstybės, tiek kitos valstybės. Todėl daroma išvada, kad VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta teisės norma yra aiški, be to, kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, toks šios teisės normos aiškinimas yra pateikiamas ir viešai prieinamuose šaltiniuose, t. y. Institucijos interneto svetainėje ir kt. Atitinkamai tai reiškia, kad T. R., būdamas atidžiu ir rūpestingu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, turėjo realias galimybes pasidomėti teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aukščiau minėtą teisės normą išaiškino ir pritaikė tinkamai, todėl apeliacinio skundo argumentai tiek dėl VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto aiškinimo, tiek dėl administracinės atsakomybės negalimumo esant teisės normos neaiškumui ir abejonių aiškinimo asmens naudai principo taikymo, yra atmetami.

Institucijos teigimu, Direktyvos (ES) 2017/2397 2 straipsnyje yra nurodyta jos taikymo sritis, kuri apima Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sektorių, siekiant suderinti ir pripažinti profesines kvalifikacijas, reikalingas laivų įgulai (kapitonams, specialistams), veikiančius šiuose vandens keliuose, taip siekiant pagerinti saugumą ir laisvą judėjimą. Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a) punkte aiškiai nurodyta, kad ši direktyva netaikoma asmenims, plaukiojantiems sporto ar pramoginiais tikslais. Todėl nors apeliaciniame skunde bandoma nurodyti, kad T. R. vykdė darbo funkcijas (darbo sutarties taip ir nepateikė), t. y. mokė klientus plaukioti vandenlente, tačiau net ir tokia veikla nepatenka į Direktyvos (ES) 2017/2397 reglamentuojamą profesinės vidaus vandenų laivybos sritį. Direktyva (ES) 2017/2397 yra skirta vidaus vandenų transporto sektoriaus darbuotojų – laivų vadovų, įgulos narių ir kitų specialistų – profesinių kvalifikacijų reglamentavimui, t. y. veiklai, susijusiai su laivų eksploatavimu kaip transporto priemonių komercinėje laivyboje. Tuo tarpu vandenlenčių sporto mokymas yra su pramogine (laisvalaikio) veikla susijusi paslauga, kurioje laivas naudojamas kaip pagalbinė priemonė sporto ar pramogos tikslais, o ne kaip vidaus vandenų transporto priemonė direktyvos prasme. Taigi, tokiu būdu bandoma dirbtinai sutapatinti skirtingas teisinio reguliavimo sritis, o toks aiškinimas nepagrįstai išplečia Direktyvos (ES) 2017/2397 taikymo ribas ir neatitinka jos tikslo bei reguliavimo apimties.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).

Institucijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. VKTI-ANR_N-4304-2025 T. R. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 406 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis, 2025 m. rugpjūčio 23 d., (duomenys neskelbtini), valdė pramoginį laivą registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (295 kW) neturėdamas teisių jį valdyti. Patikrinus „Keltra“ duomenų bazėje, duomenų apie išduotą laivavedžio pažymėjimą suteikiantį teisę valdyti tokio tipo laivą T. R. nerasta. T. R. pateiktas Lenkijos Respublikos laivavedžio pažymėjimas nesuteikia teisės valdyti tokio tipo pramoginio laivo Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju T. R. valdė pramoginį laivą registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (295 kW). Ši aplinkybė apeliaciniame skunde nėra ginčijama, tačiau apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto T. R. atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis pritarta Institucijos nutarimui. Atstovo teigimu, skundžiamoje nutartyje nebuvo tinkamai atskleista Rezoliucijos Nr. 40 teisinė reikšmė, jos santykis su VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punktu, nepakankamai individualizuotai įvertinta T. R. kaltė.

Pagal ANK 569 straipsnio 5 dalį, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, administracinėn atsakomybėn patraukto T. R. atstovo advokato M. Kazlausko apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį pateikusios Institucijos argumentus, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas, byloje surinktais duomenis pagrįstas išvadas, jog T. R. veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 406 straipsnio 3 dalyje, požymiai, todėl T. R. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl šio administracinio nusižengimo padarymo.

ANK 406 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už vidaus vandenų transporto priemonių vairavimą neturint teisės jas vairuoti arba neturint teisės vairuoti šios rūšies vidaus vandenų transporto priemones, vidaus vandenų transporto priemonių vairavimą, kai jas vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti vidaus vandenų transporto priemones, perdavimą vairuoti vidaus vandenų transporto priemones neturinčiam teisės jas vairuoti asmeniui. Aptariama nuostata yra blanketinė, nukreipianti į VVTK.

Pagal VVTK 1 straipsnio 1 dalį, šis teisės aktas reguliuoja vidaus vandenų laivybos, uostų veiklos, keleivių, krovinių, bagažo, pašto vežimo, buksyravimo santykius, taip pat nustato atsakomybę už žalą, padarytą vidaus vandenų transporto, ir už kitus šio kodekso nuostatų pažeidimus, taigi pagrįstai taikytas ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ANK 406 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo. VVTK įvirtintas baigtinis sąrašas asmenų, kurie gali būti laikomi motorinių pramoginių laivų laivavedžiais Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse, t. y. VVTK 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad motorinio pramoginio laivo laivavedys – motorinio pramoginio laivo ar kitos motorinės plaukiojimo priemonės vairuotojas, turintis motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimą ar motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinį kvalifikacijos liudijimą. Iš paminėtos nuostatos seka, kad laivo laivavedžio kvalifikaciją patvirtina nustatyta tvarka tokiam asmeniui išduotas liudijimas – nacionalinis arba tarptautinis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025 m. rugpjūčio 23 d. (duomenys neskelbtini) T. R. valdė pramoginį laivą turėdamas Lenkijoje išduotą pažymėjimą (b. l. 35). Ginčas byloje kilo dėl tokio T. R. pateikto dokumento galiojimo Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar T. R. atitinka motorinių pramoginių laivų laivavedžio statusą, privalėjo ir pagrįstai vertino VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintą nuostatą, nustatančią, kokie pramoginių laivų laivavedžių kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai galioja Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse. Būtent šio punkto pagrindu konstatavęs, jog T. R. pateiktas pažymėjimas nesuteikia jam teisės vairuoti pramoginio laivo, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jis Lietuvos Respublikoje nelaikytinas motorinio pramoginio laivo laivavedžiu, t. y. neatitinka VVTK 18 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Pastebėtina, kad ANK 308 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, vairuojančiam vidaus vandenų transporto priemones, neturint tokios teisės, todėl Institucijos nutarime kaltinimo nuoroda į VVTK 18 straipsnio 2 dalį, be kita ko apibūdinančią laivavedį, kaip subjektą ir numatančią tokią teisę patvirtinančius dokumentus, nurodyta pagrįstai.

VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse galioja Europos Sąjungos valstybių narių ar kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir šalių, taikančių Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto 1998 m. spalio 16 d. rezoliuciją Nr. 40, kompetentingų institucijų išduodami tarptautiniai dokumentai, kuriais patvirtinama pramoginių laivų laivavedžių kvalifikacija. Ši nuostata aiškiai apibrėžia, kokie dokumentai gali būti pripažįstami galiojančiais Lietuvoje, todėl asmens teisė valdyti vidaus vandenų transporto priemonę turi būti vertinama būtent šio reglamentavimo kontekste. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama aptariamos normos aiškinimui, teigiant, jog ji yra dviprasmiška, keliant abejones, ar požymis „taikančių... Rezoliuciją Nr. 40“ sietinas su Europos Sąjungos valstybėms narėms. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte yra nurodyti subjektai, galintys išduoti kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus, tačiau Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto 1998 m. spalio 16 d. rezoliucija Nr. 40 tiesiogiai nesiejama su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingų institucijų išduodamais dokumentais. Pastebėtina, kad šią nuostatą analogiškai aiškina ir pati institucija viešojoje erdvėje. Institucijos tinklapyje dar 2025 m. birželio 3 d. (iki nagrinėjamoje byloje nustatyto pažeidimo) buvo patalpintas straipsnis, kuriame nurodyta, kokie užsienio valstybėse išduoti pramoginių laivų laivavedžių pažymėjimai galioja Lietuvoje: valstybių, taikančių Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto rezoliuciją Nr. 40, kompetentingų institucijų išduoti motorinių pramoginių laivų laivavedžių pažymėjimai, bei Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės (EEE) šalių tarptautiniai pažymėjimai, kuriuose aiškiai nurodyta, kad tai tarptautinis dokumentas (https://ltsa.lrv.lt/lt/naujienos/ltsa-ispeja-issa-pazymejimai-lietuvoje-negalioja/). Šiuo atveju aktualu ir tai, kad nemaža dalis valstybių yra tiek Europos ekonominės erdvės, tiek Europos Sąjungos valstybės narės, tiek ir taiko Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto rezoliuciją Nr. 40 (pvz. Lietuva), iš čia seka, kad normoje nurodyti subjektai nėra alternatyvūs, valstybė gali atitikti visus nurodytus subjekto kriterijus ar tik vieną jų. Kita vertus, vertinant visų straipsnyje nurodytų subjektų išduotus dokumentus ne mažiau aktualus ir kitas VVTK 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytas kriterijus, numatantis, kad užsienio valstybių kompetentingų institucijų išduoti dokumentai, kuriais patvirtinama pramoginių laivų laivavedžių kvalifikacija, visais atvejais privalo būti tarptautiniai.

Oficialaus Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos internetinio puslapio (https://unece.org/transport/inland-water-transport/international-certificates-operator-pleasure-craft-res-no-40) duomenimis, Lenkijos Respublika nėra prisijungusi prie minėtos rezoliucijos, tačiau ji yra Europos sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybė, todėl Lenkijos Respublika kompetentingų institucijų išduoti tarptautiniai pažymėjimai būtų tinkami Lietuvos Respublikoje patvirtinti laivavedžio kompetenciją. Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti, ar yra pagrindas T. R. pateiktą pažymėjimą vertinti kaip tarptautinį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tokio pagrindo neįžvelgia.

Pirmiausia, ant T. R. pateikto pažymėjimo matyti tik Lenkijos Respublikos simbolika – vėliava ir herbas, t. y. pateiktame dokumente nėra jokios nuorodos, jog tai būtų tarptautinis dokumentas, nėra nurodyta net kokia institucija šį dokumentą išdavė ir kada, nenurodytas jo galiojimo terminas. Jame yra įrašai apie tai, kad išdavė Lenkijos Respublika, pažymėjimo Nr., motorinės valties kapitonas, vardas, pavardė, gimimo data ir vieta. Palyginimui, Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto rezoliucijoje Nr. 40, kuri, kaip minėta, taikoma Lietuvoje ir tiesiogiai nurodoma VVKT, pateikiamame tarptautinio pažymėjimo pavyzdyje yra tiesiogiai nurodoma, kad tai tarptautinis pažymėjimas, kaip privalomi rekvizitai nurodomi: išdavimo šalis, savininko pavardė, gimimo data ir vieta, išdavimo data, pažymėjimo numeris, savininko nuotrauka, savininko parašas, savininko adresas, savininko pilietybė, galiojimas (I – vidaus vandenys, C – pakrantės vandenys, M – motorinės valtys, S – burinės valtys), laivo apribojimai (ilgis, talpa, galia), galiojimo pabaigos data, išdavimo data, patvirtinta kompetentingos institucijos, sąlygos. Šiuo atveju T. R. pažymėjimas daugelio aptartų reikšmingų rekvizitų neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms, tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad T. R. pateiktas laivavedžio pažymėjimas nėra tarptautinis dokumentas, todėl neatitinka VVKT 18 straipsnio 4 punkto 4 dalyje numatytų sąlygų, atitinkamai nesuteikia jam teisės Lietuvos Respublikoje vairuoti vidaus vandenų pramoginius laivus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad subjektyvioji administracinio nusižengimo pusė nebuvo įrodinėjama kruopščiai ir individualizuotai. Nustatyta, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog T. R. padarydamas administracinį nusižengimą veikė neatsargia kaltės forma. Pagal ANK 9 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra padarytas dėl neatsargumo, jeigu jis padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nors ANK 9 straipsnio 2 ir 3 dalyje neatsargios kaltės formos rūšys (pasitikėjimas ir nerūpestingumas) aprašytos kaip taikytinos materialioms administracinių nusižengimų sudėtims, tačiau teismų praktikoje tokios neatsargios kaltės rūšys taikomos ir administraciniams nusižengimams, aprašytiems formaliomis sudėtimis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti kodekse nurodytų padarinių kilimą sietinas su teisine asmens pareiga vykdant veiklą žinoti jos vykdymui keliamus teisės aktų reikalavimus, o asmens galėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti kodekse nurodytų padarinių kilimą sietinas su objektyviomis ir subjektyviomis asmens, darančio veiką, savybėmis, suteikiančiomis ar ribojančiomis jam galimybę pasirinkti įstatymo reikalavimus atitinkantį elgesio variantą (kasacinės nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-1-976/2024, Nr. 2AT-29-594/2024, Nr. 2AT-3-813/2025). Pagal teismų praktiką kaltės, jos formos, rūšies turinys atskleidžiamas tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino, kad T. R. pats nurodė nesidomėjęs, ar jo turimas pažymėjimas suteikia teisę valdyti laivą Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, kad įgijęs Lenkijos Respublikos laivavedžio pažymėjimą, turėdamas galimybę įsitikinti, ar jis turi teisę valdyti pramoginį laivą Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse (kaip minėta, tokia informacija laisvai prieinama ir viešojoje erdvėje), to nepadarė. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nenustatyta, kad iki nagrinėjamo įvykio T. R. būtų buvęs aiškiai ir individualiai išaiškintas jo turimo Lenkijos Respublikos pažymėjimo negaliojimas Lietuvos Respublikoje, vis tik, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl tokio išaiškinimo. T. R. yra brandus asmuo, kaip pats nurodo, jo atliekamos darbinės funkcijos yra susijusios su klientų mokymu plaukti vandenlente, atitinkamai ir prisiimta didesne atsakomybe bei rizika, todėl jam tenka pareiga žinoti reikalavimus, kurie keliami vykdant aptariamą veiklą, asmuo turėjo numatyti savo veiksmus ir galimas pasekmes, tačiau neįsitikinęs jų atlikimo galimumu, lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, sutiktina su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad T. R. veikė neatsargia kaltės forma – nepagrįstu pasitikėjimu. Priešingos išvados neleidžia daryti ir deklaratyvūs atstovo apeliacinio skundo argumentai, kad dar iki administracinio nusižengimo padarymo dienos jo turimą Lenkijos Respublikos laivavedžio pažymėjimą tikrino pareigūnai ir nenustatė jokio pažeidimo – tokia aplinkybė savaime nepaneigia, jog T. R. turėjo įsitikinti, ar jis turi teisę valdyti pramoginį laivą Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse turėdamas Lenkijos Respublikos laivavedžio pažymėjimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad T. R., 2025 m. rugpjūčio 23 d., (duomenys neskelbtini) valdydamas pramoginį laivą registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (295 kW) ir neturėdamas teisių jį valdyti, padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 406 straipsnio 3 dalyje. Jo pateiktas Lenkijos Respublikos laivavedžio pažymėjimas nėra tarptautinis ir neatitinka Lietuvos Respublikoje taikomų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamos nutarties argumentui, jog nagrinėjamu atveju netaikytina Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2017/2397. Šios direktyvos 2 straipsnio, kuriame yra įtvirtinta taikymo sritis, 1 dalyje nurodyta, kad ji taikoma denio įgulos nariams, suskystintų gamtinių dujų specialistams ir keleivinės laivybos specialistams, dirbantiems šių tipų plaukiojančiosiose priemonėse, kurios plaukioja bet kuriuo Sąjungos vidaus vandenų keliu, apibrėžtu šio straipsnio a-f punktuose. Tuo tarpu to paties straipsnio 2 dalies a punkte tiesiogiai nurodyta, jog ši direktyva netaikoma asmenims, plaukiojantiems sporto ar pramoginiais tikslais. Byloje nėra ginčo, kad T. R. vykdė darbines funkcijas, mokydamas klientus plaukti vandenlente, tačiau akivaizdu, jog tokia veikla nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/2397 taikymo sritį. Vandenlenčių sporto mokymas yra su pramogine (laisvalaikio) veikla susijusi paslauga, kurioje laivas naudojamas kaip pagalbinė priemonė sporto ar pramogos tikslais, o ne kaip vidaus vandenų transporto priemonė direktyvos prasme, dėl ko spręstina, kad minėta T. R. darbinė veikla nepatenka į profesinės vidaus vandenų laivybos veiklos sampratą. Atsakant į skundo argumentą, jog liko neaptartas Europos Sąjungos darbuotojų judėjimo, paslaugų teikimo bei kitoje valstybėje narėje įgytos kvalifikacijos dokumento reikšmės kontekstas, pažymėtina, kad darbuotojų judėjimas ir darbo galimybės Europos Sąjungoje savaime nepaneigia pareigos laikytis nacionalinių reikalavimų, įtvirtintų VVTK. Šiuo atveju draudimas Lietuvos Respublikoje vairuoti pramoginį laivą be tokią kvalifikaciją liudijančio pažymėjimo nelaikytinas asmens teisės į darbą pažeidimu. Nustatyta tvarka įgijus Lietuvoje galiojantį laivavedžio pažymėjimą T. R. ši teisė nebūtų ribojama.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad faktas, jog pirmosios instancijos teismas patikslino Institucijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarime padarytą netikslumą dėl nusižengimo vietos, rodo, kad visi Institucijos procesiniai dokumentai buvo netikslūs ir T. R. nepadarė jam inkriminuojamo nusižengimo. Pastebėtina, jog netikslumas pastebėtas ir ištaisytas tik viename procesiniame dokumente, jis nelaikytinas esminiu, sutrukdžiusi T. R. gintis nuo kaltinimo, kadangi dėl administracinio nusižengimo padarymo vietos klausimų nekilo nei T. R., nei jo atstovui.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė ir administracinės nuobaudos skyrimo pažeidimų. Už ANK 406 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt iki trijų šimtų eurų. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl T. R. skirtos nuobaudos, todėl apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad įvertinus padaryto administracinio nusižengimo pobūdį (T. R. valdė didelės galios (295 kW) pramoginį laivą neturėdamas teisės jį valdyti, kaip tuo metu teikė pramoginio pobūdžio paslaugas – valdydamas katerį ir mokydamas asmenis plaukti vandenlente), pažeidėjo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis bei jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, T. R. už padarytą administracinį nusižengimą paskirta 140 EUR dydžio bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bei įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pagrindo mažinti T. R. skirtą baudą nėra.

Apeliaciniu skundu prašoma priteisti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens patirtas išlaidas už skundo administracinio nusižengimo byloje parengimą ir pateikimą teismui, t. y. 1 500 EUR. ANK 666 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

Apeliacine tvarka skundas buvo nagrinėjamas pagal administracinėn atsakomybėn patraukto T. R. atstovo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išnagrinėjus apeliacinį skundą, jis šia nutartimi yra atmetamas ir skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 27 d. nutartis paliekama nepakeista. Tai reiškia, kad T. R. procesinė padėtis iš esmės nėra nei pagerinama, nei pabloginama, o Institucijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimu T. R. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 406 straipsnio 3 dalyje, t. y. administracinio nusižengimo teisena jam pagal ANK 565¹ straipsnio 1 punktą nenutraukta. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo T. R. priteisti jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 27 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto T. R. atstovo advokato Mindaugo Kazlausko apeliacinio skundo netenkinti. Netenkinti prašymo priteisti T. R. apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.