Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. 2S-3244-864/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
2S-3244-864/2026
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-18031-2026-3
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Pareiškėjas
PRS1
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-3244-864/2026Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18031-2026-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.1; 3.3.2.5; 3.3.2.6.1; 3.4.6.2
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Šalies argumentai

Pareiškėja PRS1 (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydama patvirtinti, kad pareiškėja pagal 2011 m. lapkričio 14 d. Kauno apygardos teismo sprendimą įgijo nuosavybės teisę į 1/135 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adreso (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas nutartį grindė motyvais:

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, jog vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka, yra pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tam, kad būtų nustatytas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja pareiškime nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso turtas: 45,95 m² butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vieta garaže – 1/9 patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Šį turtą pareiškėja įgijo iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nuova5“, kuri šiuo metu yra bankrutavusi. UAB „Nuova5“ vengiant sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu tenkino ieškinį, kuriuo pripažino, kad pareiškėja nuo 2008 m. kovo 6 d. įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. 23, vietą garaže, t. y. 1/9 dalį garažo patalpoje, ir į idealinę dalį 0,5997 ha bendro ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Remiantis teismo sprendimu, pareiškėjai buvo įregistruota nuosavybės teisė į butą bei garažo patalpos dalį. Tačiau valstybės įmonė Registrų centras 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu atsisakė registruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą, kadangi Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime nebuvo nustatyta pareiškėjai tenkanti žemės sklypo dalis.

Žemesnės instancijos teismas

Iš kartu su pareiškimu į bylą pateiktos 2008 m. vasario 27 d. preliminariosios būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, jog pareiškėja, be kita ko, įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio idealioji dalis bus apskaičiuota pagrindinėje pirkimo-pardavimo sutartyje. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1397-555/2011 pripažino, kad pareiškėja nuo 2008 m. kovo 6 d. įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. 23, bendras plotas 45,95 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vietą garaže, t. y. 1/9 dalį garažų patalpoje G-1, bendras plotas 251 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta Nr. 1, ir į idealinę dalį 0,5997 ha bendro ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2013 m. gegužės 30 d. valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo sprendimu buvo nuspręsta neregistruoti nuosavybės teisių į dalį žemės sklypo, kadangi Kauno apygardos teismo sprendime nėra nurodyta pareiškėjai atitenkanti žemės sklypo dalis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008).

Teismas iš pareiškėjos pateiktų duomenų sprendė, kad pareiškėja turi tam tikrus duomenis, patvirtinančius, kad jai nuosavybes teise priklauso žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, tačiau nenustatė vienos pagrindinių sąlygų, būtinų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymui, t. y., kad pareiškėja neturi galimybės gauti duomenis kitokia tvarka arba kad prarastų dokumentų negalima atkurti (CPK 445 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pareiškėjos pateiktą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme ypatingosios teisenos tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėja PRS1 (toliau – ir pareiškėja arba apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti faktą, kad pareiškėja pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą įgijo nuosavybės teisę į 1/135 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Faktą patvirtinti nuosavybės teisių įregistravimo tikslu. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:

Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja pateikė ne pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o prašymą patvirtinti faktą, kad pareiškėja pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą įgijo nuosavybės teisę į 1/135 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas netinkamai įvertino pateiktą prašymą, netinkamai kvalifikavo ginčą, dėl ko priėmė nepagrįstą nutartį, kuri turi būti panaikinta. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs skundžiamą nutartį, gali išspręsti klausimą iš esmės.

Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 7 punkte, pareiškėja jokių duomenų, patvirtinančių, kad jai nuosavybės teise priklauso tam tikra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis neturi, ir tai aiškiai buvo išdėstyta prašyme. Apie kokius pareiškėjos turimus duomenis nutartyje kalba teismas, teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kas leidžia teigti, kad teismas, priimdamas nutartį atsisakyti priimti pareiškimą, jos nemotyvavo.

Pareiškėja, skirtingai nei teismo padaryta išvada dėl duomenų dėl nuosavybės teisės žemės sklype dalies nustatymo buvimo, teigia, kad pareiškėja tokių duomenų neturi ir neturi galimybės jų gauti. 2008 m. vasario 27 d. preliminariosios būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties 3.2. punkte nustatyta, kad kartu su butu pirkėjui yra parduodama ir idealioji sklypo dalis, kurio dydį nustatys pardavėjas. Pateikti į bylą duomenys (civilinės bylos sprendimai) patvirtina, kad pardavėjas atsisakė su pareiškėja sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, dėl ko ji buvo priversta kreiptis į teismą ir savo pažeistą teisę ginti civilinio proceso tvarka. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu tenkino ieškinį ir pripažino, kad PRS1 nuo 2008 m. kovo 6 d. įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. 23, bendras plotas 45,95 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vietą garaže, t. y. 1/9 dalį garažų patalpoje G-l, bendras plotas 251 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į idealinę dalį 0,5997 ha bendro ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šioje byloje pareiškėja buvo prašiusi teismo 2008 m. vasario 27 d. preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su 2008 m. vasario 28 d. Susitarimu dėl 2008 m. vasario 27 d. Preliminariosios būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) papildymo Nr. 1, pripažinti pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi buvo sumokėjusi visą turto įgijimo kainą. Teismas tenkino ieškinį pilnai, tačiau, kadangi pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį žemės sklypo idealinė dalis nebuvo nustatyta, teismas šios dalies nenustatė. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiškėjai buvo įregistruota nuosavybės teisė į butą bei garažo patalpos dalį, tačiau VĮ Registrų centras 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu atsisakė registruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą, kadangi Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime nebuvo nustatyta pareiškėjai tenkanti žemės sklypo dalis. UAB „Nuova5“, su kuria pareiškėja buvo sudariusi preliminarią sutartį ir prieš kurią vėliau laimėjo civilinį ginčą, šiuo metu yra bankrutavusi. Šiuo metu juridinio asmens, kuris galėtų pateikti duomenis ar sudarytų rašytinį susitarimą dėl žemės sklypo idealinės dalies dydžio, arba su kuriuo pareiškėja galėtų spręsti ginčą ieškinio teisenos tvarka, nebėra. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, nebeegzistuojant kitai sandorio šaliai, neturi galimybės susitarti dėl jai priklausančios žemės sklypo idealinės dalies dydžio.

Pasak pareiškėjos, nurodyta situacija neatima iš jos teisės žemės sklypo idealinę dalį (jos dydį) nustatyti ypatingąja teisena, dėl ko pareiškėja ir kreipėsi į teismą dėl fakto – žemės sklypo idealinės dalies – patvirtinimo, ir mano, kad tokio fakto patvirtinimas teisme yra galimas, nes dėl žemės sklypo dalies, į kurią pretenduoja pareiškėja, nėra ginčo, todėl tokio fakto patvirtinimas supaprastinta tvarka nepažeis kitų žemės sklypo bendraturčių teisių ir teisėtų interesų:

UAB „Nuova5“ šiuo metu yra bankrutavusi ir likviduota. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad UAB „Nuova5“ vardu yra registruota 11/810 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (4.76 punktas), kas sudaro 81,44 kv. m. VĮ Registrų centro duomenimis, ant žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), yra pastatyti trys gyvenamieji namai, kurių kiekvieno buto savininkui (-ams), nepriklausomai ar jam (jiems) nuosavybės teise priklauso garažo dalis, ar ne, yra priskirta nuosavybėn žemės sklypo dalis, kuri sudaro 1/135 dalį, arba 44,42 kv. m. Iš pateiktų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto išrašų matyti, kad tik du patalpų savininkai nuosavybės teise neturi nuosavybės į žemės sklypą – tai pareiškėja ir D. K., kuri nuosavybės teise turi tik 1/9 garažo patalpos (duomenys neskelbtini) name. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad ant žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), esančių trijų gyvenamųjų namų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) butų savininkams, nepriklausomai nuo to, ar jiems priklauso garažo dalis ar ne, nuosavybės teise priklauso 1/135 dalis žemės sklypo, arba 44,42 kv. m.

UAB „Nuova5“ vardu iki šiol yra registruota nuosavybės teisė į 11/810 dalis žemės sklypo, kas sudaro 81,44 kv. m, t. y. UAB „Nuova5“ nuosavybės dalis yra didesnė, nei pareiškėjos prašoma nustatyti idealinė dalis, kas reiškia, kad, patvirtinus šį faktą, atitinkama dalimi sumažės UAB „Nuova5“ nuosavybės dalis žemės sklype, kas neturės įtakos kitų žemės sklypo bendraturčių teisėms ir teisėtiems interesams bei jų nepažeis.

Tai, kad pareiškėjai turi būti patvirtinta 1/135 nuosavybės dalis į žemės sklypą rodo ne tik kitų bendraturčių dalys šiame turte, tačiau ir į bylą pateiktas susirašinėjimas su pareiškėjos įgaliotu asmeniu, kuris ją atstovavo po teismo sprendimo įsiteisėjimo. 2017 m. gegužės 19 d. į pareiškėjos įgaliotą asmenį elektroniniu paštu kreipėsi UAB „Nuova5“ įmonių grupės teisininkė, kuri nurodė, kad teismų sprendimuose nėra nustatyta žemės sklypo dalis ir prašė patikrinti ar žemės sklypo dalies dydis nurodomas 1/135 idealinė dalis. Pareiškėja neturi duomenų, kad UAB „Nuova5“ įmonių grupė būtų perėmusi UAB „Nuova5“ teises ir pareigas (yra įsitikinusi, kad jų nėra, nes kitu atveju UAB „Nuova5“ nebūtų bankrutavusi ir likviduota, arba įmonių grupei būtų perėjusi nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą), tačiau šis susirašinėjimas leidžia spręsti, kad šiai įmonei žinomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir jau bankrutavusios ir šiuo metu jau likviduotos UAB „Nuova5“ ginču.

Išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėja neturi jokių galimybių ir kitų priemonių nustatyti jai priteisto nuosavybėn žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), idealinės dalies, todėl pagrįstai kreipėsi į teismą dėl fakto, kad jai nuosavybės teise priklauso 1/135 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patvirtinimo.

Teismas turėjo pagrindą pareiškėjos prašymą dėl fakto patvirtinimo nagrinėti supaprastinto proceso tvarka, kadangi dėl UAB „Nuova5“ vardu registruotos žemės sklypo dalies nėra ginčo, pareiškėjai Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu buvo pripažinta nuosavybės teisės dalis į žemės sklypą, registruotą UAB „Nuova5“ vardu; UAB „Nuova5“ vardu registruota žemės sklypo dalis yra didesnė nei 1/135 dalis, kurią prašo patvirtinti pareiškėja; pateikti VĮ Registrų centro duomenys bei elektroninis laiškas rodo, kad kitų patalpų (garažo dalies) savininkams buvo priskirta vienoda, ne mažesnė kaip 1/135 dalis žemės sklypo dalis; pareiškėja neturi kitos galimybės ir priemonių šiam faktui nustatyti, nes kita sandorio šalis – UAB „Nuova5“ – yra bankrutavusi ir likviduota.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apelianto atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakyta priimti, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atskirajame skunde išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2026 m. rugpjūčio 3 d. pateikė teismui prašymą (pareiškimą) dėl fakto – žemės sklypo idealinės dalies dydžio – patvirtinimo, kuriuo prašė patvirtinti faktą, kad pareiškėja pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą įgijo nuosavybės teisę į 1/135 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Faktą prašė patvirtinti nuosavybės teisių įregistravimo tikslu.

Kauno apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašymas iš esmės atitinka pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o juridinę reikšmę turintis faktas (kaip šiuo atveju iš pareiškėjos prašymo nustatė teismas – nekilnojamojo daikto (žemės sklypo konkrečios dalies) valdymo nuosavybės teise faktas) nustatomas ypatingosios teisenos tvarka, kuriam nustatyti pareiškėja turi įrodyti, kad: 1) ji įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas iš pareiškėjos pateiktų duomenų nenustatė būtinų sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui ypatingosios teisenos tvarka, t. y., kad pareiškėja neturi galimybės gauti duomenis kitokia tvarka arba kad prarastų dokumentų negalima atkurti (CPK 445 straipsnis), todėl atsisakė priimti pareiškėjos prašymą, kaip nenagrinėtiną teisme ypatingosios teisenos tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Taigi byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos PRS1 prašymą (pareiškimą), kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Taigi, teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.

Nagrinėjamu atveju, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėja nuo 2008 m. kovo 6 d. įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. 23, vietą garaže, t. y. 1/9 dalį garažų patalpoje, ir į idealinę dalį 0,5997 ha bendro ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Remdamasi teismo sprendimu, valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Registrų centras“ pareiškėjai įregistravo nuosavybės teisę į butą bei garažo patalpos dalį, tačiau 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu atsisakė registruoti pareiškėjai nuosavybės teisę į žemės sklypą, kadangi Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime nebuvo nustatyta pareiškėjai tenkanti konkreti žemės sklypo dalis. Iš šio prieitina prie išvados, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu jau yra nustatytas pareiškėjos žemės sklypo idealiosios dalies nuosavybės teise priklausymo jai faktas, t. y. pripažinta pareiškėjos nuosavybės teisė į žemės sklypo idealiąją dalį, tačiau nenustatytas konkretus šios dalies dydis.

Iš pareiškėjos pateikto pirmosios instancijos teismui prašymo nustatyta, kad pareiškėja remiasi CPK įtvirtintomis ypatingosios teisenos teisės normomis dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tačiau iš esmės nesiekia nustatyti fakto, kuriam įstatymas suteikia savarankišką juridinę reikšmę ir nuo kurio priklausytų jos nuosavybės teisės atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas, o siekia konkretizuoti jau pripažintos nuosavybės teisės apimtį tikslu įregistruoti ją viešame registre. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tada, kai nustatytas faktas sukelia savarankiškas teisines pasekmes, o ne vien patvirtina jau egzistuojančią teisę.

Įvertinęs pareiškėjos prašymą, minėtas nuostatas ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėja jau turi nuosavybės teisę į idealinę dalį žemės sklypo patvirtinančius dokumentus, tačiau ypatingosios teisenos tvarka prašo teismo nustatyti konkrečią jai priklausančią žemės sklypo dalį, taigi, toks prašymas gali būti laikomas ne juridinio fakto nustatymu, o reikalavimu nustatyti ar pripažinti nuosavybės teisės apimtį. Nuosavybės teisės turinio ir apimties nustatymas yra materialiosios teisės klausimas, o ne juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dalykas. Todėl toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.

Pažymėtina, kad ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas reiškia, jog ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Tokia išvada grindžiama kasacinio teismo praktika, suformuluota aiškinant CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėja iš esmės prašo pripažinti, kad 1/135 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adreso (duomenys neskelbtini), jai priklauso nuosavybės teise, tačiau toks reikalavimas negali būti sprendžiamas pasirenkant juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta, pareiškėja kelia klausimą dėl jau pripažintos nuosavybės teisės apimties, todėl, teismo vertinimu, gali kilti ginčas dėl pareikšto reikalavimo, atsižvelgiant į aplinkybę, kad ginčo žemės sklypo atitinkamos dalys nuosavybės teise priklauso ir kitiems asmenims. Pareiškėja prašo jai pripažinti nuosavybės teises į 1/135 dalį žemės sklypo, o tokio pobūdžio prašymai, kada jie yra susiję su nuosavybės teisių apimtimi, kaip minėta, ypatingąja teisena nėra nagrinėjami.

Nors pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos procesinį dokumentą, kadangi ji pateikė ne pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o prašymą patvirtinti faktą, tačiau kartu pati nurodo, kad susiklosčiusi situacija neatima iš jos teisės žemės sklypo idealiosios dalies (jos dydžio) nustatyti ypatingosios teisenos tvarka bei prašyme remiasi ypatingosios teisenos teisės normomis. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareikšto reikalavimo teisinės prigimties, reikšmingas ne procesinio dokumento pavadinimas, bet jo turinys, faktinis pagrindas ir juo siekiamas teisinis rezultatas. Iš pareiškėjos pareikšto prašymo turinio nustatyta, kad pareiškėjos siekiamas teisinis rezultatas šiuo atveju yra nustatyti konkrečią jai nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo idealinę dalį ypatingosios teisenos tvarka.

Pareiškėjos atskirajame skunde nurodomi argumentai, kad dėl žemės sklypo dalies, į kurią ji pretenduoja, ginčo nėra, todėl šios dalies dydžio nustatymas supaprastinta tvarka nepažeistų kitų žemės sklypo bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad pareiškėja pati savo nuožiūra pasirinko, jos nuomone, jai priklausančios žemės sklypo dalies dydį, jį nustatydama atsižvelgdama į kitiems asmenims priklausančias žemės sklypo dalis. Tačiau vien pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad toks dalies jai paskyrimas nepažeis kitų bendraturčių interesų, savaime nepatvirtina nei jos nurodomos dalies dydžio pagrįstumo, nei kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų (ne)pažeidimo. Be to, iš pareiškėjos argumentų matyti, kad jos prašomos nustatyti idealiosios dalies pripažinimas reikštų UAB „Nuova5“ priklausančios žemės sklypo dalies sumažinimą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog iš kartu su pareiškėjos prašymu pateikto 2026 m. birželio 26 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (tomas I, b. l. 47) nustatyta, kad iki šiol UAB „Nuova5“, kuri Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimu pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto, ir su kuria pareiškėja buvo sudariusi 2008 m. vasario 27 d. preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį, yra registruota nuosavybės teisė į 11/810 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4.76 punktas). Esant nurodytam, apeliacinės instancijos teismui kyla pagrįstų abejonių, ar bendrovės likvidavimo proceso metu buvo išspręsti visi su bendrovės turto realizavimu ir paskirstymu susiję klausimai, kadangi, kaip matyti iš bylos aplinkybių, bendrovei liko nekilnojamojo turto. Šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į konkrečią žemės sklypo dalį, pareiškėja turėjo būti įtraukta į bendrovės kreditorių sąrašą ir turėjo būti spręstas klausimas dėl jos reikalavimo pagrįstumo bendrovės bankroto proceso metu. Įvertinus nustatytas aplinkybes, šiuo metu, apeliantei, siekiančiai nustatyti jai pagal su UAB „Nuova5“ sudarytą sutartį priklausančią ir teismo sprendimu patvirtintą nuosavybės teisės į žemės sklypo idealinės dalies apimtį, aktualus teisminės gynybos būdas ginčo teisenos tvarka, pareiškiant atitinkamą reikalavimą dėl nuosavybės teisės apimties pripažinimo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą, kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro (sudaro) pagrindo Kauno miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti arba pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Ramunė Mikonienė