Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-11-12 · Civilinė byla Nr. e2S-3000-640/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-12
Bylos Nr.
e2S-3000-640/2026
Teisminio proceso Nr.
2-39-3-00949-2024-7
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas
M. M.
Ieškovas
A. V., L. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-3000-640/2026Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00949-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3; 3.3.2.6.1 (S)
VILNIAUS apygardos teismasN u t a r t i sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 12 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui M. M. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų bei atsakovo M. M. priešieškinį ieškovams A. V., A. V. ir L. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto padalinimo ir kitų klausimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. V., reikšdama ieškinį, nurodė, kad santuokos metu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius bei žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio vertė (įgijimo kaina) yra 78 197,41 Eur. Šį turtą ieškovė prašė padalyti tarp šalių lygiomis dalimis, jai priteisiant šį turtą natūra, o atsakovui – kompensaciją. Be to, ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), šis turtas tarp šalių nedalytinas, nes jį ieškovei santuokos metu padovanojo jos tėvai 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartimi.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, kad žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir padalyti šalių santuokoje įgytą turtą – ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), o jam – kompensaciją. Atsakovas nurodė, kad santuokos metu už 78 197,41 Eur 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš ieškovės tėvų bylos šalys tariamai įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai ieškovės tėvų vardu įsigijo žemės sklypą ir pastatė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), šis turtas fiktyviai buvo užregistruotas ieškovės asmenine nuosavybės teise 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties, kuria šį namą ir sklypą ieškovės tėvai padovanojo ieškovei, pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-378/2026 panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. sprendimo dalys, kuriomis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti ieškovės A. V. ir atsakovo M. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; padalytas santuokos metu įgytas turtas – ieškovei A. V. asmeninės nuosavybės teise priteistas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui M. M. priteista iš ieškovės A. V. 106 260,13 Eur kompensacija už ieškovei A. V. tenkančią didesnę dalytino turto dalį; atidėtas ieškovei A. V. 106 260,13 Eur kompensacijos išmokėjimas vieneriems metams, skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; nuspręsta po santuokos nutraukimo prievolės pobūdžio pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 14-055096-FA nekeisti ir laikyti ją A. V. ir M. M. solidariąja prievole, pripažinta, kad po santuokos nutraukimo prievolę pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 14-055096-FA vykdys ieškovė A. V.; paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Ši bylos dalis grąžinta Vilniaus regiono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

Grąžinus dalį bylos nagrinėti iš naujo, atsakovas (ieškovas pagal priešieškinį) M. M. pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė:

pripažinti 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3449 negaliojančia (apsimestine) ir perkelti ieškovei A. M. ir atsakovui M. M. pirkėjo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

pripažinti 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4637 apsimestine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją;

pripažinti 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį Nr. 2492 negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms;

pripažinti ieškovę A. M. ir atsakovą M. M. pastato – vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statytojais ir perkelti ieškovei A. M. ir atsakovui M. M. statytojo teises pagal 2018-10-02 deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. ACCR-20-181002-02362;

pripažinti, kad turtas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių ieškovės A. M. ir atsakovo M. M. nuosavybė;

padalinti santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: ieškovei A. M. priteisti natūra: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

atsakovui M. M. priteisti iš ieškovės A. M. 101 000 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį natūra;

pripažinti, kad prievolės, kylančios iš 2014 m. liepos 23 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 14-055-966666-FA, kreditoriui AB „Swedbank“, išoriniuose santykiuose su kreditoriumi lieka solidariomis ieškovės A. M. ir atsakovo M. M. prievolėmis, o vidiniuose šalių santykiuose už šių prievolių įvykdymą atsakinga lieka ieškovė A. M.;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovai pagal priešieškinį A. V., A. V. ir L. V. atsiliepimu į patikslintą priešieškinį prašo pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį, atmesti patikslintą priešieškinį, tenkinti ieškovės A. V. ieškinį ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

2026 m. birželio 30 d. priimtas atsakovo M. M. patikslintas priešieškinis, kuriuo prašoma:

taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti ieškovės A. V. asmeninės nuosavybės teise registruotą nekilnojamą/nekilnojamąjį turtą, o, nesant tokio turto, areštuoti kredito įstaigose A. V. vardu atidarytose sąskaitose esančias pinigines lėšas, arešto mastas – 101 000 Eur;

pripažinti 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3449 apsimestiniu sandoriu dalyje dėl pirkėjo ir taikyti sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, teisines pasekmes – pripažinti, kad tikrieji pirkėjai pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3449 buvo M. M. ir A. V., pripažinti jiems nuo sandorio sudarymo momento visas pagal šią sutartį atsiradusias pirkėjo teises ir pareigas bei nuosavybės teisę į pagal šią sutartį įgytą žemės sklypą;

pripažinti 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4637 apsimestiniu sandoriu ir taikyti restituciją – grąžinti nuosavybės teisę į pagal šią sutartį perleistą nekilnojamąjį turtą A. V. ir L. V., panaikinant A. V. ir M. M. nuosavybės teises į pagal šią sutartį įgytą nekilnojamąjį turtą bei nustatant, kad pagal šią sutartį pirkimo–pardavimo kaina (piniginės lėšos) pardavėjams nebuvo sumokėta (perduota);

pripažinti ieškovę A. V. ir atsakovą M. M. vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statytojais ir perkelti jiems statytojo teises bei pareigas pagal 2013 m. rugsėjo 9 d. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos išduotą statybą leidžiantį dokumentą – leidimą statyti naują statinį pagal 2013 m. parengtą statinio projektą „Vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), statyba“, taip pat pripažinti, kad 2018 m. spalio 2 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. ACCR-20-181002-02362 yra susijusi su ieškovės A. V. ir atsakovo M. M., kaip tikrųjų statytojų, įgyvendintomis statytojo teisėmis ir pareigomis;

pripažinti 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį Nr. 2492 negaliojančia (niekine) nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir taikyti restituciją, priteisiant M. M. turto vertės ekvivalentą pinigais, jeigu natūrali restitucija yra negalima arba iš esmės pažeistų šalių ar trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus;

pripažinti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), nuo jų įgijimo momento yra ieškovės A. V. ir atsakovo M. M. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė;

padalyti ieškovės A. V. ir atsakovo M. M. bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę tokiu būdu:

priteisti ieškovei A. V. natūra:

žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė – 202 000 Eur.

priteisti atsakovui M. M. iš ieškovės A. V. 101 000 Eur kompensaciją už jam tenkančią bendro turto dalį;

priteisti atsakovui M. M. iš ieškovės A. V. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 101 000 Eur kompensacijos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodoma, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant išsaugoti esamą turtinę padėtį ir užtikrinti galimo atsakovui palankaus teismo sprendimo realų įvykdymą.

Šalies argumentai

M. M. paaiškino, kad tiek pradiniame priešieškinyje, tiek patikslintame priešieškinyje reiškiamas iš esmės tapatus reikalavimas – prašoma teismo santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), padalyti natūra, priteisiant šį turtą ieškovei, o atsakovui priteisiant 101 000 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį natūra. Kadangi gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), ginčijamos dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleisti ieškovei ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jos vardu kaip asmeninė nuosavybė, ieškovė turėjo galimybę laisvai disponuoti ginčo turtu. 2025 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ginčo turtas buvo perleistas trečiajam asmeniui. Atsakovo vertinimu, toks ieškovės elgesys rodo, kad, nepaisydama tarp šalių vykstančio ginčo dėl šio turto teisinio režimo ir atsakovo reiškiamų reikalavimų, ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kuriais ginčo turtą siekta eliminuoti iš galimai dalintino santuokoje įgyto turto masės. Negana to, ginčo turtas parduotas už mažesnę kainą nei reali jo vertė, kuri nustatyta pagal į bylą pateiktą konsultacinę išvadą. Tokie ieškovės veiksmai yra nesąžiningi ir objektyviai apsunkina atsakovo galimybes apginti savo kaip sutuoktinio turtines teises bei teisėtus interesus. Be to, toks ieškovės elgesys sudaro pagrindą manyti, kad ieškovė ir toliau gali imtis veiksmų, kuriais būtų mažinama jos turto masė ar kitaip apsunkinamas galimo atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Taip pat atsakovas pažymi, kad, atsižvelgiant į tikėtiną bylos nagrinėjimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, galutinis teismo sprendimas bus priimtas ir / ar įsiteisės ne anksčiau kaip po vienerių metų. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kadangi ilga bylinėjimosi trukmė objektyviai padidina riziką, jog bylos nagrinėjimo metu gali pasikeisti ieškovės turtinė padėtis, ginčo ar kitas ieškovės vardu registruotas nekilnojamas turtas gali būti perleistas, apsunkintas ar kitaip sumažintos galimybės užtikrinti atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Atsiliepimas

Ieškovė A. V. atsiliepime į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašo atsakovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovas nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris leistų daryti išvadą, jog ieškovė elgiasi nesąžiningai, mažina savo turto masę, slepia turtą, blogina savo turtinę padėtį ar kitaip siekia apsunkinti galimo teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi neegzistuoja būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti tenkinamas. Ieškovė pažymi, kad namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), viso bylos nagrinėjimo metu priklausė jai, ji buvo vienintelė to turto savininkė, atsakovas niekada neprašė namo ir žemės sklypo priteisti jam natūra, jei minėtas turtas būtų pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir dalintinu turtu, atsakovas prašo šį turtą natūra priteisti ieškovei, o jam priteisti kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. Ieškovei nebuvo taikomas joks nei teisinis, nei faktinis apribojimas disponuoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu ir įgyvendinti visas savininko teises. Kadangi atsakovo reikalavimas yra piniginio pobūdžio, šiuo atveju esminę reikšmę turi tik ieškovės turtinė padėtis. Net ir perleidus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusių namą ir žemės sklypą, ieškovės turtinė padėtis nuo bylos nagrinėjimo pradžios niekaip nepasikeitė – pardavusi vieną nekilnojamąjį turtą, gautas už jį lėšas ieškovė investavo į kitą nekilnojamąjį turtą, todėl jos turto masė nebuvo sumažinta, be to, ieškovei ir toliau bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu priklauso nekilnojamasis turtas, nesantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė gauna stabilias, reguliarias pajamas, kurios yra ženkliai didesnės nei buvo bylos nagrinėjimo pradžioje. Ieškovės atžvilgiu nėra ir niekada nebuvo taikomi jokie turto areštai. Ieškovės veiksmuose nėra jokio nesąžiningumo, o nekilnojamojo turto pardavimą sąlygojo objektyvios gyvenimiškos priežastys. Skyrybų procesas trunka jau trejus metus, ieškovei vienai išlaikyti namą tapo finansiškai sudėtinga, be to, nuo (duomenys neskelbtini) ieškovė pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) šalių nepilnametis sūnus pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) gimnaziją, todėl kasdienis važinėjimas iš (duomenys neskelbtini) tapo ne tik nepatogus, bet ir neekonomiškas. Atsakovo teiginys, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, yra niekuo nepagrįstas. Prašymas areštuoti pinigines lėšas yra akivaizdžiai neproporcingas – ieškovės turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, todėl nėra jokio pagrindo riboti jos galimybę disponuoti kasdieninėms reikmėms skirtomis lėšomis, kuris, be kita ko, yra skiriamos ir nepilnamečio šalių vaiko išlaikymui. Be to, ieškovė viena vykdo bendros šalių kredito prievolės mokėjimus. Apribojus jos galimybę disponuoti gaunamomis lėšomis, kiltų reali rizika, kad kredito įmokos nebus mokamos laiku.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. liepos 3 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismas nurodė, kad atsakovas tikėtinai pagrindė priešieškinio reikalavimus, kadangi nurodė aplinkybes ir pateikė įrodymus, kurie gali patvirtinti jo nurodomas aplinkybes ir priešieškinyje reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Atsakovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo tuo, kad ieškovės veiksmai – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas, nepaisant tarp šalių vykstančio ginčo dėl šio turto teisinio režimo ir kitų atsakovo reiškiamų reikalavimų, yra nesąžiningi ir objektyviai apsunkina atsakovo galimybes apginti savo kaip sutuoktinio turtines teises bei teisėtus interesus.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne ieškovės galimas nesąžiningas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti ieškovės veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, kad būtų apsunkintas atsakovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, leidžiančių ieškovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą.

Teismas nustatė, kad namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė ieškovei - ji buvo vienintelė to turto savininkė, o atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad, jei minėtas turtas būtų pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir dalintinu turtu, jis prašo šį turtą natūra priteisti ieškovei, o jam priteisti kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. Taigi atsakovo ieškovės atžvilgiu reiškiamas reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su minėtu nekilnojamuoju turtu, t. y. atsakovas niekada nesiekė gauti dalį šio turto natūra, o yra išimtinai piniginio pobūdžio. Ieškovė atsiliepime į prašymą paaiškino priežastis, lėmusias sprendimą parduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įsigyti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Ieškovei pardavus vieną nekilnojamąjį turtą ir vietoj jo įsigijus kitą nekilnojamąjį turtą, jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto masė iš esmės nepasikeitė. Kaip patvirtino su atsiliepimu į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti rašytiniai įrodymai, ieškovė reguliariai gauna stabilias pajamas, jai nuosavybės teise priklauso keli nekilnojamojo turto objektai: patalpa/butas adresu (duomenys neskelbtini), patalpos/butai, negyvenamoji patalpa - parkingas, (duomenys neskelbtini), nekilnojamasis turtas adresu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė ketintų pirmiau nurodytą turtą slėpti, o vien aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas, neįrodo realaus ieškovės suinteresuotumo siekti apsunkti ar padaryti neįmanomu galbūt atsakovui palankaus teismo sprendimo, jeigu būtų tenkinti priešieškinio reikalavimai, vykdymą.

Teismas pažymėjo, kad šalys civiliniame procese yra lygios, vien priešieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad ieškovė sąmoningai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais sąmoningai bus siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti ieškovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga, t. y. atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios leistų teigti, jog yra grėsmė galimai jam palankaus sprendimo įvykdymui, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkintas.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas teismo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.

Atsakovo atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

nutartyje netinkamai taikomos procesinės teisės normos, nukrypstama nuo suformuotos apeliacinio teismo praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neišsamiai ištiriamos bei vertinamos byloje egzistuojančios faktinės aplinkybės, kas lemia formalų, nemotyvuotą teismo sprendimą. Įrodinėjimo objektu šiuo atveju yra nesąžiningas ieškovės elgesys ginčo nagrinėjimo procese – konkrečiai atsakovo nurodyta ir konkrečiais bylos duomenimis įrodyta aplinkybė – 2025 m. spalio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už mažesnę nei rinkos kainą tretiesiems asmenims perleistas ginčo objektu dėl santuokos nutraukimo pasekmių esantis turtas.

Dalintinas turtas yra vis dar vykstančio teisminio ginčo objektas, su kuriuo tiesiogiai susiję atsakovo keliami reikalavimai. Ieškovė už gerokai žemesnę nei rinkos kainą pardavė dalintiną turtą, tęsiantis ginčo teisminiams procesams. Ieškovė už parduotą dalintiną turtą gautas lėšas įsigijo naują nekilnojamąjį turtą. Naujai įgyto nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra mažesnė nei buvusio dalintino turto. Pardavus dalintiną turtą, pasikeitė būsimo teismo sprendimo įvykdymo faktinės prielaidos. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė turi galimybę analogiškai disponuoti ir kitu turimu turtu, gaunamomis lėšomis, jas pervesti tretiesiems asmenims, sunaudoti ar kitaip sumažinti savo turto masę.

Ieškovė disponavo dalintinu turtu žinodama, kad šio turto išsaugojimas arba už jį gautų lėšų išsaugojimas yra reikšmingas būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui. Toks ieškovės elgesys patvirtina ne abstrakčią, o konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą riziką, kad ieškovė išlieka laisva disponuoti jai priklausančiu turtu: jį įkeisti, hipoteka užtikrinti naujus ar esamus įsipareigojimus, paimti kreditą, suvaržyti turtą trečiųjų asmenų naudai, perleisti turtą tretiesiems asmenims, pakeisti turto rūšį, slėpti savo pinigines lėšas, dirbtinai sumažinti oficialiai turimo turto masę bei vertę ar kitaip apsunkinti atsakovo reikalavimų įgyvendinimą.

Atsakovo prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susietos su byloje pareikštais turtiniais reikalavimais ir prašomos taikyti tik tokia apimtimi, kokia būtina atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo realiam įvykdymui užtikrinti.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą teismo prašo skundą atmesti.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas pakartotinai dėsto savo poziciją dėl pareikšto priešieškinio pagrįstumo, ginčo turto teisinio režimo bei būsimų reikalavimų tenkinimo, nors šios aplinkybės nėra proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas nenagrinėja ginčo iš esmės ir nesprendžia, kuris iš šalių materialinių reikalavimų yra pagrįstas.

Atsakovas nei su patikslintu priešieškiniu, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės nesąžiningus veiksmus siekiant apsunkinti ar padaryti teismo sprendimo vykdymą neįmanomu, kad ieškovė elgtųsi nesąžiningai ir siektų išvengti teismo sprendimo vykdymo, tuo tikslu siektų paslėpti savo turtą ar imtis kitų nesąžiningų veiksmų.

Namo ir žemės sklypo pardavimas pats savaime negali būti laikomas aplinkybe, patvirtinančia grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymui. Viso bylos nagrinėjimo metu turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovei. Atsakovas niekada byloje neprašė turto priteisti jam natūra. Priešingai, net ir tuo atveju, jeigu teismas pripažintų turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, atsakovas prašo šį turtą natūra priteisti ieškovei, o jam priteisti piniginę kompensaciją. Atsakovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas nėra niekaip susijęs su tuo, kam šiuo metu priklauso turtas.

Ieškovės turtinė padėtis nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios niekaip nepasikeitė, ieškovės finansinė padėtis yra gera, todėl tuo atveju, jei teismas patenkintų atsakovo patikslintą priešieškinį, ieškovė būtų pajėgi atsiskaityti. Atsakovas ne tik nepateikė jokių priešingų įrodymų, bet šių aplinkybių atskirajame skunde apskritai neginčija.

Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos apsaugoti šalį nuo hipotetinės rizikos ar suteikti jai papildomas procesines garantijas vien dėl to, kad byloje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas. Jų paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą tik tais atvejais, kai tokio sprendimo neįvykdymo grėsmė yra reali ir pagrįsta objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų atsakovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties, kuria atsisakyta areštuoti ieškovei priklausantį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, tik tiek, kiek būtina, ribojant priešingos šalies teises ir interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui, jos gali būti taikomos tik nustačius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1037-516/2017; 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-302/2021).

Grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktuose nepreziumuojama, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).

Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir(ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022)

Nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas) teismo prašė areštuoti ieškovės turtą prašomos priteisti kompensacijos sumos dydžiu dėl to, kad ieškovė yra nesąžininga. Ieškovės nesąžiningumą atsakovas motyvavo tuo, kad ginčo tarp šalių nagrinėjimo metu ji pardavė byloje dalintiną turtą. Kaip papildomą aspektą nurodė ir aplinkybę, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, šalių argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, rašytinių įrodymų, leidžiančių ieškovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą.

Nustatyta, kad atsakovas tiek iki patikslinto priešieškinio, tiek ir po patikslinto priešieškinio pateikimo prašė ginčo turtą pripažinti bendra jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe, ieškovei paliekant ginčo turtą natūra, o atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją. Taigi tai iš esmės parodo, kad nuo pat pradžių atsakovas neturėjo tikslo ginčo turto perimti natūra, t. y. atsakovo ieškovės atžvilgiu pareikštas reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su ginčo turtu.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė ginčo turtą pardavė 2025 m. spalio 13 d. sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu. Turtas buvo parduotas po Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-2363-967/2025, kurioje buvo patikrintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d sprendimas ir buvo palikta nepakeista teismo sprendimo dalis dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe, tačiau ginčo turtą natūra paliekant ieškovei ir iki paduodant kasacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Taigi tiek iki viso teisminio proceso pradžios, tiek ir po minėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties, ginčo turtas natūra priklausė ieškovei. Tai reiškia, kad ieškovę ir atsakovą ginčo turto pirkimo-pardavimo metu siejo tik piniginės kompensacijos išmokėjimo klausimas, todėl jokio pagrindo spręsti dėl ieškovės nesąžiningų veiksmų nusprendus parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nėra, juolab ginčo turtui nebuvo taikomi jokie apribojimai. Identiškas vertinimas yra ir dėl apelianto akcentuojamos turto rinkos vertės. Tai, kad bylos šalys neginčijo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose konsultacinėje išvadoje nurodytos ginčo turto vertės, atsakovo atžvilgiu yra reikšminga galimai mokėtinos kompensacijos dydžio aspektu (formuojant turto balansą), tačiau konsultacinė išvada imperatyviai neįpareigojo ieškovės parduoti ginčo turtą būtent konsultacinėje išvadoje nurodyta turto kaina. Turto balanso dydis ir ginčo turto, priklausančio ieškovei, pardavimo aplinkybės nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykas. Pažymėtina, kad tikrąją turto rinkos vertę nustato rinka, kuri gali skirtis eksperto nustatytos kainos ir ieškovei priklausančio turto pardavimo kaina mažesne suma savaime neįrodo ieškovės nesąžiningumo. Šios aplinkybės, t. y. turto vertės klausimas, gali būti įrodinėjamos bylą nagrinėjant iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog ieškovė turi tikslą sumažinti jai priklausančio turto vertę, slėpti turtą ir kt. Ieškovė teismui pateikė duomenis, patvirtinančius jos turimą nekilnojamąjį turtą, kurio dalis (butas, žemės sklypo dalis) įgytas beveik iškart po ginčo turto pardavimo ir nuosavybės teise priklausantis iki šiol (CPK 179 straipsnio 3 dalis), gaunamas pajamas, banko sąskaitos išrašą. Ieškovė paaiškino, kad ginčo turtas parduotas turint tikslą persikelti į kitą gyvenamąją vietą tiek dėl pačios ieškovės darbo vietos, tiek ir dėl bylos šalių nepilnamečio vaiko mokymosi įstaigos vietos. Esant įrodymams, kad ieškovė po ginčo turto pardavimo įgijo kitą nekilnojamąjį turtą, nesant duomenų apie jos sąmoningą tikslą paslėpti turimas lėšas, nėra pagrindo išvadai dėl jos nesąžiningų veiksmų. Kadangi teismas vertina faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas tiek į teisinį reguliavimą, tiek ir į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju apelianto subjektyvus susiklosčiusios situacijos vertinimas nėra imperatyvus teismui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to apelianto atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė