Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-10024-1221/2026, pagal pareiškėjo PRS1 skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotais asmenimis dalyvaujant antstolei Terezai Gerasimovič ir išieškotojai SUA1 .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

įpareigoti antstolę T. Gerasimovič nedelsiant nuimti areštą nuo visų jo sąskaitų;

sustabdyti visus vykdymo veiksmus iki apeliacinės instancijos sprendimo;

uždrausti antstolei nurašinėti lėšas iš pareiškėjo sąskaitų iki apeliacinės instancijos sprendimo;

įpareigoti antstolę vykdyti Ukmergės teismo nutartį;

įpareigoti antstolę grąžinti neteisėtai nuskaičiuotus alimentus, neteisėtai nuskaičiuotą 738,94 EUR sumą, neteisėtai paimtą bedarbio išmoką 219,05 EUR, visas kitas lėšas, paimtas pagal negaliojantį patvarkymą;

skirti antstolei baudą už teismo sprendimo nevykdymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Rezoliucinė dalis

pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Atsisakyti priimti pareiškėjo papildomus prašymus prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių dėl antstolės T. Gerasimovič veiksmų.

Nutartis grindžiama žemiau pateikiamais esminiais argumentais.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų civilinėje byloje Nr. 2YT-10024-1221/2026 buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl antstolės veiksmų, 2026 m. rugpjūčio 26 d. buvo priimta nutartis, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies. Panaikintas išlaikymo vaikui įsiskolinimo 2026 m. liepos 27 d paskaičiavimo aktas Nr. S-26-45-30972. Panaikintas 2026 m. liepos 27 d. patvarkymas Nr. S-26-45-30991 dėl išlaikymo išieškojimo. Panaikintas 2026 m. liepos 27 d. nurodymas Nr. S-26-45-30989 priverstinai nurašyti lėšas.

Byloje prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių specifika – sustabdyti priverstinį sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėti atskirieji skundai, kas iš esmės yra vykdymo proceso sustabdymas, – lemia, kad jos turėtų būti taikomos tik išimtiniais atvejais, esant pakankamai preliminarių duomenų apie asmens, prašančio jas taikyti, galimą teisių bei teisėtų interesų pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, jog yra vykdomas sprendimas, priimtas Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal kurį išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-43681-726/2013, kuriuo skolininkas (pareiškėjas) įsipareigoja nepilnamečio sūnaus išlaikymui iki pilnametystės teikti po 144,81 EUR (500 LTL) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, bet ne mažiau kaip pusę Vyriausybės nustatyto minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio (toliau - MMDU). Išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta sūnaus motina (išieškotoja).

Pareiškėjas prašo sustabdyti vykdymą, tačiau pagrindinėje byloje sprendžiamas ne vykdymo proceso teisėtumo, o priteisto nepilnamečio vaiko išlaikymo apskaičiavimo vykdymo procese klausimas, todėl vien tai, kad pareiškėjas ginčija išieškomo išlaikymo apskaičiavimą, savaime nesudaro pagrindo sustabdyti galiojančio teismo sprendimo vykdymo. Vykdomos išieškomos lėšos skirtos nepilnamečio vaiko išlaikymui, todėl jų išieškojimas yra tiesiogiai susijęs su vaiko teise į materialinį išlaikymą. Prašomu vykdymo sustabdymu būtų faktiškai pasiektas rezultatas, kad iki pagrindinės bylos išnagrinėjimo nebūtų mokamas arba išieškomas šiuo metu galiojančiu teismo sprendimu nustatytas išlaikymas. Tai reikštų faktinį galiojančios išlaikymo prievolės pakeitimą dar iki teismui išsprendžiant ginčą dėl jos dydžio ir būtų pažeisti prioritetiškai ginami nepilnamečio vaiko interesai gauti teismo sprendimu priteistą išlaikymą. Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas pateikė papildomus prašymus prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių: 1) įpareigoti antstolę T. Gerasimovič nedelsiant nuimti areštą nuo visų jo sąskaitų, 2) uždrausti antstolei nurašinėti lėšas iš pareiškėjo sąskaitų iki apeliacinės instancijos sprendimo, 3) įpareigoti antstolę vykdyti Ukmergės teismo nutartį; 4) įpareigoti antstolę grąžinti neteisėtai nuskaičiuotus alimentus , neteisėtai nuskaičiuotą 738,94 EUR sumą, neteisėtai paimtą bedarbio išmoką 219,05 EUR, visas kitas lėšas, paimtas pagal negaliojantį patvarkymą 5) skirti antstolei baudą už teismo sprendimo nevykdymą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose, 2026 m. rugpjūčio 26 d. civilinėje byloje 2YT-10024-1221/2026 priimta nutartis, kuri yra neįsiteisėjusi, dėl jos 2026 m. rugpjūčio 31 d. pateiktas antstolės atskirasis skundas ir byla bus nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Kadangi pareiškėjas skundžia antstolės veiksmus, pagal neįsiteisėjusią Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų, 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, kurios pagrindu nustatyti įpareigojimai nevykdomi, tokius pareiškėjo papildomus prašymus atsisakytina priimti.

Teismas kartu išaiškino, jog pakartotinių, tapačių ar akivaizdžiai nepagrįstų procesinių dokumentų teikimas, nepaisant teismo išaiškinimų, gali būti vertinamas kaip procesinių teisių įgyvendinimas ne pagal jų paskirtį ir, nustačius atitinkamas aplinkybes, kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir teismas gali spręsti dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis padarinių, įskaitant galimybę skirti įstatyme nustatytas sankcijas.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės:

Sustabdyti vykdymo veiksmus;

Sustabdyti sąskaitų areštą;

Įpareigoti antstolė perskaičiuoti išlaikymą ir grąžinti permokas.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones klaidingai nurodydamas, kad 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutartis yra neįsiteisėjusi, tačiau pagal CPK 18 straipsnį teismo nutartys privalomos vykdyti nuo jų priėmimo momento, nepriklausomai nuo apskundimo. Antstolė nevykdo teismo nutarties ir atlieka neteisėtus išieškojimo veiksmus.

Antstolė pateikė atskirąjį skundą 2026 m. rugpjūčio 31 d., tačiau byla išsiųsta 2026 m. rugsėjo 22 d., todėl iki to apskųsta teismo nutartis galiojo ir buvo privaloma vykdyti. Antstolė tęsia neteisėtus veiksmus, nes toliau vykdo išieškojimą pagal panaikintą patvarkymą bei išieško sumas, kurias išieškoti draudžiama pagal įstatymus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutartis privalėjo būti vykdoma pagal CPK 18 straipsnį, bent jau iki antstolės atskirojo skundo gavimo.

CPK 338 straipsnis nustato, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.

CPK 339 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

CPK 301 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia CPK 18 straipsniu, kuris nustato, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, šis straipsnis nustato, jog privalomi yra tik įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys ir priešingai, neįsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys nėra privalomi.

CPK 279 straipsnio 1 dalis nustato, jog pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Šio CPK kodekso numatytais atvejais byloje priimtas sprendimas ar nutartis, kurie negali būti skundžiami apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

Taigi, pagal įstatymą, teismo sprendimas ar nutartis, įsiteisėja pasibaigus apskundimo terminui, jei sprendimas arba nutartis nėra apskųsti apeliacine tvarka, arba, kai yra paduotas apeliacinis (atskirasis skundas) skundas, sprendimas (nutartis), kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Nuo nutarties priėmimo įsiteisėja tik tokios nutartys, kurios negali būti skundžiami apeliacine tvarka.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutartis yra skundžiama, buvo apskųsta atskiruoju skundu, todėl ji nebuvo įsiteisėjusi, neturėjo būti vykdoma ir nėra privaloma, kaip nustatyta CPK 18 straipsnyje. Todėl šie apelianto argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-1075/2021, 28 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-790/2026, 54 punktas ir jame nurodyta praktika).

Šioje byloje nagrinėjamas atskirasis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. rugsėjo 11 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apelianto argumentai, nesusiję su skundžiama nutartimi, nėra apeliacijos objektu, jie nenagrinėjami ir teismas dėl jų nepasisako.

Atskirajame skunde apeliantas nenurodė kitų argumentų, pagrindžiančių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir/ar nepagrįstumą. Apelianto argumentai yra susiję su ginčo nagrinėjimu iš esmės, o ne su pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu ir/ar pagrįstumu. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis teismas, apeliacinės instancijos ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal visus atskirajame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Kadangi apeliantas atskirajame skunde nenurodė kitų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu ir/ar pagrįstumu, todėl teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl apelianto argumentų, išeinančių už apeliacijos ribų (CPK 320 straipsnis).

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, apelianto atskirasis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atmesti apelianto (pareiškėjo) PRS1 atskirąjį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.