Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Lenkijos įmonės „Drew met Anton Paulau“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Lenkijos įmonės „Drew met Anton Paulau“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Belfix Baltic“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei, ar jos vardu veikiantiems asmenims parduoti, dovanoti ar kitais būdais perleisti jai priklausantį turtą, bei areštuoti atsakovės banko sąskaitas. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė grindžia esminiais argumentais: 1) atsakovė vengia vykdyti savo įsipareigojimus ir visais būdais siekia jų išvengti. Kauno apygardos teismas sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-736-812/2026 yra priteisęs ieškovei iš atsakovės skolą, kuri nėra išieškota, o atsakovė neatlieka jokių skolos grąžinimo veiksmų; 2) siekiant, kad atsakovė nepaslėptų savo turto arba kitais būdais nebūtų apsunkintas skolos išieškojimo procesas ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad atsakovė nesąžiningais būdais užvaldė ieškovei priklausančius pinigus, kas papildomai įrodo, jog atsakovė nėra sąžininga proceso šalis, kuri būtų suinteresuota sąžiningai grąžinti pinigus, kurie jai nepriklauso. Be to, atsakovė pateikė į Lenkijos teismą tikrovės neatitinkančius duomenis tikslu užvaldyti jai nepriklausančius pinigus. Todėl ieškovė įrodė atsakovės nesąžiningumą.

Pažymėtina, kad iš viešų registrų (https://rekvizitai.vz.lt/imone/belfix_baltic/) matoma, kad atsakovė jau nuo 2024 m. vykdo veiklą nuostolingai, 2025 m. nuostolis yra 42 216 Eur, įmonė nevaldo nuosavybės teise jokių transporto priemonių, 2024 m. įmonėje dirbo 7 darbuotojai, kurių skaičius iki 2025 m. sumažėjo iki 2. Iš viešai prieinamos informacijos galima spręsti, kad atsakovė šiuo metu turi didelių finansinių sunkumų, todėl jeigu teismas patenkins ieškovės ieškinį, galimai atsakovė neturės galimybių su ja atsiskaityti, kadangi įmonė negeneruoja pelno, dirba nuostolingai, taip pat šiuo metu turi kreditorinį įsipareigojimą ieškovei Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-736-812/2026 priteistu sprendimu, patenkinus ieškinį šioje byloje kartu su ieškovės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis skolos suma bus dar didesnė.

Teismas pagrįstai nustatė, kad nėra įrodyta kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – atsakovės nesąžiningumas. Ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra absoliučiai jokio pagrindimo dėl atsakovės nesąžiningumo ir/ar dėl nesąžiningų ketinimų.

Be to, ieškovės nurodomi vieši duomenys patvirtina, kad 2025 m. atsakovės nuosavą kapitalą sudaro 1 083 057 Eur; įmonė turi ilgalaikio turto 650 308 Eur, trumpalaikis turtas sudaro 443 998 Eur. Įmonė neturi skolų nei VMI, nei Sodrai. Įmonėje 2 darbuotojai dirba jau nuo 2024 m. rugsėjo 30 d. ir darbuotojų skaičius ir/ar jų mažėjimas nėra niekaip susijęs su atsakovės siekiu imtis nesąžiningų veiksmų, siekiant apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamoje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, tačiau konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą.

Atskirajame skunde nurodoma, kad egzistuoja grėsmė galbūt ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui, nes atsakovė nesąžiningais būdais užvaldė ieškovei priklausančius pinigus; atsakovės veikla nuo 2024 m. nuostolinga, įmonėje sumažėjo darbuotojų, negeneruoja pelno, taip pat turi kreditorinį įsipareigojimą ieškovei pagal Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-736-812/2026 sprendimą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai turi įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus bei įsitikinti, kad, bylą išnagrinėjus iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau tikėtinas ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus (t. y. išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, jei taip, kokia apimtimi, ar jo teisės pažeidžiamos, ar jos turi būti apgintos teismo tvarka, jei taip, kokiu būdu ar forma.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl duomenų šioje procesinėje stadijoje pakankamumo preliminariai spręsti apie ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio taikymo tikslais.

Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismų praktika patvirtina, kad pirmiausia tokia grėsmė nustatoma iš atsakovo elgesio, kuris gali demonstruoti jo aiškius ketinimus atlikti konkrečius veiksmus arba polinkį apskritai elgtis nesąžiningai - tiek santykyje su ieškovu, tiek santykiuose su kitais asmenimis. Atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų. Todėl teismas, nustatęs, kad byloje pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas praeityje elgėsi aiškiai nesąžiningai, turi pagrindą daryti išvadą, kad tas, kuris nesąžiningai elgėsi praeityje, tikėtina, demonstruos tokį elgesį ir ateityje. Atsakovo veiksmai, iš kurių gali būti nustatytas jo nesąžiningumas, sudarantis pagrindą spręsti, kad gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, t. y., kad egzistuoja būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nustatyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje, gali būti atlikti tiek po ieškinio pareiškimo ir civilinės bylos iškėlimo, tiek prieš pat ieškinio pareiškimą, tiek ir ankstesniu laikotarpiu, ypač jeigu tokie veiksmai atlikti ieškiniu nurodomų santykių su ieškovu laikotarpiu ir tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų tokiame santykyje įgyvendinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis, sprendžia, jog byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių šiuo konkrečiu atveju paneigti atsakovės sąžiningumo prezumpciją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste (CPK 185 straipsnis).

Ieškovės dėstomos faktinės aplinkybės dėl galimai atsakovės nepagrįstai gautų pinigų, atsakovės galimai tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo Lenkijos teismui tikslu užvaldyti jai nepriklausančius pinigus negali būti vertinamos nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo būtinumo, kadangi šios aplinkybės yra svarbios bylą nagrinėjant iš esmės ir dėl jų (ne)pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys bylą išnagrinėjęs iš esmės ir priėmęs galutinį procesinį teismo sprendimą.

Be to, atsakovė atsiliepime nurodo, kad piniginės lėšos, dėl kurių kilo ginčas, jai buvo pervestos vykdant 2023 m. liepos 18 d. Varšuvos sostinės apygardos teismo mokėjimo įsakymą civilinėje byloje Nr. XVI GNc 4169/23, o išieškojimą pagal šį teismo dokumentą vykdė antstolė. Ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, kurie šioje procesinėje stadijoje leistų daryti išvadą, kad atsakovė, gavusi minėtas lėšas, atliko konkrečius nesąžiningus veiksmus, susijusius su siekiu išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo nagrinėjamoje byloje (CPK 12, 178 straipsniai).

Vertinant apeliantės argumentus dėl atsakovės finansinės padėties, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonės veiklos nuostolingumas tam tikru laikotarpiu, darbuotojų skaičiaus sumažėjimas ar transporto priemonių neturėjimas nuosavybės teise savaime nepatvirtina, kad atsakovė neturi pakankamai turto ar lėšų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog vieši duomenys patvirtina, kad 2025 m. jos nuosavą kapitalą sudarė 1 083 057 Eur, ilgalaikį turtą – 650 308 Eur, o trumpalaikį turtą – 443 998 Eur. Atsakovės teigimu, ji taip pat neturi įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Sodrai. Šie duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovės turtinė padėtis yra tokia, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad vien galbūt atsakovės susidūrimas su finansiniais sunkumais savaime nesudaro pagrindo konstatuoti šios šalies nesąžiningumą bei lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

Kita vertus, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, turtinės padėties ir jam pareikšto ieškinio reikalavimo dydžio santykis ar, juo labiau, ne galimas jo nemokumo proceso iniciavimas ateityje, bet to asmens nesąžiningumas ir konkretūs jo atlikti ir (ar) atliekami veiksmai, nukreipti į turto masės ar jo vertės sumažinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-554-464/2021). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, apie tai jau ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-400-790/2024).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė informacijos apie atsakovės ketinimą perleisti turtą (paslėpti galbūt turimas pinigines lėšas) ar kitokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovės realų, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį bei taip išvengti galimo išieškojimo iš jos turto (CPK 178 straipsnis). Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, jog nors ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, tačiau byloje nepateikta konkrečių duomenų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo byloje susiklosčiusią situaciją ir skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, jog šiuo metu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas, nenustačius grėsmės sprendimo įvykdymui.

Spręstina, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcinga priemonė bei neatitiktų ekonomiškumo principo (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl ieškovo skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas byloje priėmus sprendimą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo sprendžiami laikino pobūdžio klausimai, bylinėjimosi išlaidos neskirstytinos.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.