Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) viešosios įstaigos Visuomeninių iniciatyvų paramos fondo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BALTIJOS REALIZACIJOS CENTRAS“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Visuomeninių iniciatyvų paramos fondui dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Palaikydama pirmojoje instancijoje išdėstytą poziciją, pažymi, jog rangovės gautą laišką įvertino kaip sutikimą atlikti remontą paramos pagrindu, nes rangovė sutiko suremontuoti automobilį Mitsubishi L200 užsakovės prašytomis sąlygomis – paramos pagrindu, sandoris įvyko. Atkreipusi dėmesį į paramos sutartį reglamentuojančias teisės normas, akcentuoja, jog automobilio remonto eigoje ieškovės atstovas – (duomenys neskelbtini) A.B. automobilio remonto darbų apimties (darbų kiekio ir darbų įkainių) su užsakove nederino, detalios informacijos el. paštu nesiuntė, tik žodžiu pasidalindavo įspūdžiais apie tai, kad negauna remontui reikiamų dalių, ir kad remonto darbai užsitęsia, todėl atsakovė nebuvo informuota ir nežinojo pilnos remonto darbų sąmatos sumos, todėl ir nesirūpino paramą įteisinti sutartimi, nes darbai vyko paramos pagrindu. Atsakovė el. paštu 2024 m. rugsėjo 24 d. gavo ieškovės atliktų darbo aktą, kuriame nurodyta suma (su PVM) – 3 559,66 Eur, be to akte buvo/yra nurodytas klaidingas užsakovės pavadinimas. Atsakovė kreipėsi į ieškovės atstovą A.B., paprašė jo perrašyti aktą ir pasiūlė sudaryti paramos teikimo sutartį, nes tik tada (gavus aktą) sužinojo, kad automobilio remonto suma viršija 1 500 Eur. Kadangi atsakovė atsakymo iš ieškovės nesulaukė, 2025 m. kovo mėn. paramos ataskaitoje VMI deklaravo, kad ieškovė 2024 m. suteikė paramą atsakovei sumoje 3 560,00 Eur. VMI elektroninių ataskaitų sistema sumą 3 559,66 Eur suapvalino iki 3 560,00 Eur. Atsakovė pasielgė sąžiningai, nes oficialiai valstybės mokesčių sistemoje įteisino automobilio remonto lėšas.

Atkreipusi dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu apklausto ieškovės vadovo parodymus, be kita ko apie tai, kad jis neva nebuvo informuotas apie planuojamus atlikti darbus, todėl su atsakovės vadovu prieš pradedant darbus nebendravo, nekalbėjo apie paramos teikimą ar neteikimą, akcentuoja, jog už įmonės ūkinę, finansinę, juridinę ir kitas veiklas yra atsakingas vadovas, ir jeigu (duomenys neskelbtini) A.B. neįsigilino, nesuprato (prašymo), nederino kainų, neinformavo savo vadovo ir užsakovės atstovo dėl sutartinių klausimų, nutylėjo arba nuslėpė, tai patvirtina apie bendrovėje vyraujančius galimai apgaulingus ir neteisėtus metodus gauti apmokėjimą, už galimai neteisėtus veiksmus yra atsakingas ieškovės vadovas. Pažymi, kad jeigu asmuo elgiasi neapdairiai, neatidžiai ir neatsakingai, tokiu būdu pats prisiima atsakomybę ir savo veiksmų neigiamas pasekmes. Šiuo atveju atsakomybė tenka ieškovei.

Atsakovės vertinimu, byloje nėra nustatyta, kad ieškovė remontavo automobilį, kaip mokamą paslaugą, to nepatvirtina nei šalių susirašinėjimas, nei kiti galimi ir būtini dokumentai, kurių byloje nėra. Ieškovės veiksmai siekiant išreikalauti iš atsakovės pinigus už atliktą automobilio remontą yra neteisėti, siuntė raginimą apmokėti skolą ne 2024 m. spalio, lapkričio ar gruodžio mėn., kaip to reikalauja įstatymai, t. y. finansinių metų gale. Ieškovė išsiuntė „priminimą“ atsakovei 2025 m. gegužės 28 d., t. y. praėjus pusmečiui. Vėliau kreipėsi į teismą su ieškiniu ir tai įrodo, kad ieškovė galimai sukčiauja, savo veiksmais diskredituoja paramos teikimo kariaujančiai Ukrainai sampratą, neteisėtai reikalauja iš visuomeninės nepelno siekiančios organizacijos apmokėti už automobilio, kuris jai nepriklauso nuosavybės teisėmis, remontą. Pažymi, kad autoservisas, priimdamas iš užsakovo automobilį remontui kaip mokamą paslaugą, privalo užpildyti užsakymo lapą, kuris yra būtinas darbams atlikti. Automobilio remonto užsakymas turi būti patvirtintas užsakovo (gyvai arba elektroniniu) parašu, taip patvirtinant užsakymą ir remonto darbų apmokėjimą. Ieškovė priėmė automobilį remontui be užsakymo lapo užpildymo, be užsakovės parašo ir be jokio įsipareigojimo apmokėti už atliktus remonto darbus. Minėti veiksmai atsakovei suponavo, kad ieškovė priėmė atlikti automobilio apžiūrą ir išvardintus remonto darbus paramos pagrindu, neatliko jokių remonto darbų užsakymo formalumų, neprašė ir nereikalavo jokių įsipareigojimų bei apmokėjimo garantijų. Dėl tarpusavio santykių praktikos, be kita ko, pažymi, kad kiekvieni sutartiniai santykiai yra individualūs, sukuria teises ir pareigas sudariusioms šalims, todėl tai negali daryti įtakos ieškovės argumentams, kad automobilio Mitsubishi L200 remontas turi būti prilygintas ankstesnių sandorių sąlygoms. Generatoriaus remontas buvo atliekamas 2023 m., o automobilio remontas 2024 m., ir tai neturi reikšmės šioje byloje, nes automobilio remontas yra kitas sandoris, kitas susitarimas, kitas derybų objektas kitomis sąlygomis.

Nurodo, kad priimant automobilį išsakė ieškovės atstovui – (duomenys neskelbtini) A.B. atliktų darbų trūkumus, bet ieškovės atstovas atsisakė papildomai atlikti būtinus remonto darbus, teigė, kad rangovė į automobilio Mitsubishi L200 remontą daugiau lėšų neinvestuos, t. y. rangovė prisipažino, kad tai yra jos investicija į paramą Ukrainai, atsisakė suremontuoti automobilį pilna apimtimi, t. y. kokybiškai, kaip to reikalauja įstatymai – būti atsakingam už atliktus darbus ir automobilio techninę būklę. Pažymi, kad jeigu tai būtų buvusi mokama paslauga, užsakovė turėjo teisę rinktis: prašyti rangovės, kad automobilio remontas būtų atliktas pilna apimtimi užsakovės sąskaita arba priimti automobilį tokiame stovyje, koks jis buvo, ir savarankiškai atlikti papildomus remonto darbus pilna apimtimi, kaip to reikalavo automobilio eksploatavimo sąlygos. Kadangi atsakovė buvo įsitikinusi, jog automobilis buvo suremontuotas paramos pagrindu, neturėjo jokio teisinio ir moralinio pagrindo reikalauti arba priversti rangovę (ieškovę) atlikti automobilio remontą pilna apimti, t. y. kokybiškai, kaip to reikalauja automobilio gamykliniai duomenys. Atsakovė, priėmusi automobilį iš ieškovės, pasirūpino, kad būtų atliktas papildomas remontas – remontas pilna apimtimi, ir sutarus su kitu rangovu, pastarasis sutiko remontuoti automobilį, panaikino buvusius techninius trūkumus – paramos pagrindu. Automobilis sėkmingai savo eiga nuvažiavo į Ukrainą ir buvo perduotas humanitarinės pagalbos pagrindu, t. y. be apmokėjimo.

Laiko klaidingu ir neobjektyviu teismo vertinimą, neva atsakovės elgesys negali būti laikomas kaip apdairus, atsakingas ir sąžiningas. Akcentuoja, kad atsakovė yra visuomeninė nevyriausybinė organizacija, organizuojanti humanitarinės pagalbos Ukrainai projektus. Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato jokios aukštesnės atsakomybės visuomeninei organizacijai nė kitam Lietuvos Respublikos juridiniam asmeniui. Atsakovė turi lygias teises ir atsakomybes, kaip ir ieškovė. Ieškovė yra savo srities profesionalė, todėl priimant automobilį remontui, privalėjo užsitikrinti, kad atlikta paslauga – automobilio remontas bus apmokėtas, jeigu ieškovė siekė arba planavo reikalauti apmokėjimo. Ieškovės elgesį vertina apgaulingu, neatsakingu ir nesąžiningu, nes ji neatliko automobilio remonto pilna apimtimi, nesuderino remonto darbų apimties su užsakove, kaip to reikalauja automobilio saugaus eksploatavimo sąlygos. Autoservisui, kaip savo srities profesionalui, yra keliami aukštesni reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose – autoservisas yra visiškai atsakingas už atliktų darbų kokybę ir suteiktas garantijas. Ieškovės veiksmus vertina tyčiniais ir galimai nusikalstamais, turinčiais akivaizdžius sukčiavimo požymius. Atkreipia dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu ieškovės vadovo duotus parodymus, kai jis kaip argumentą, kodėl nesutiko pasirašyti paramos teikimo sutarties, nurodė, jog ieškovė niekam nėra teikusi paramos, todėl nebūtų sutikęs atlikti automobilio remonto neatlygintai. Tuo tarpu posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad įmonė yra teikusi paramą. Pažymi, kad ieškovės vadovas teikia melagingus parodymus minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje, klaidina teisingumą, todėl ir šiuo atveju atsakovė ieškovės veiksmus vertina nusikalstamais, turinčiais akivaizdžius sukčiavimo požymius.

Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė, kad tarp šalių susiklostė atlygintiniai santykiai bei tai, kad automobilio remonto darbai buvo atlikti kokybiškai ir pilna apimtimi. Atsakovė pateikė išrašus iš susirašinėjimų el. paštu ir tokiu būdu įrodė, kad ieškovė sutiko atlikti automobilio remonto darbus neatlygintinai, paramos pagrindu, kaip to prašė atsakovė. Pažymi, jog atsisako mokėti nepagrįstai išrašytą ieškovės sąskaitą, nepripažįsta, kad tai yra atsakovės skola.

Atkreipia dėmesį, kad pats apeliacinis skundas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą. Apeliantė nurodo, jog 2024 m. rugsėjo 24 d. gavo darbų aktą, kuriame buvo nurodyta 3 559,66 Eur suma, ir tik po to pradėjo siūlyti „įteisinti“ santykius sudarant paramos sutartį, motyvuodama tuo, jog remonto paslaugų suma viršija 1 500 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad iki remonto darbų atlikimo jokie paramos santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę. Darytina išvada, kad atsakovė tik po remonto darbų atlikimo mėgino pakeisti šių santykių teisinę kvalifikaciją, siekdama atliktus darbus priskirti paramai. Pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstytos faktinės aplinkybės nėra nuoseklios ir tarpusavyje prieštarauja. Viena vertus, jame teigiama, kad atsakovė tik 2025 m. gegužės 28 d. gavo priminimą ir iki tol apie sąskaitą nebuvo informuota, tačiau kita vertus, tame pačiame skunde nurodoma, jog dar 2024 m. rugsėjo 24 d. atsakovė gavo atliktų darbų aktą su konkrečia suma, po to reikalavo „perrašyti“ dokumentą ir siūlė sudaryti paramos sutartį. Laiko nepagrįstais ir atsakovės teiginius, susijusius su tariamu darbų nekokybiškumu ar nepilna apimtimi. Vien deklaratyvus atsakovės teiginys, kad vėliau automobilis buvo papildomai remontuojamas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės darbai buvo atlikti netinkamai ar kad tai eliminuotų atsakovės pareigą atsiskaityti už faktiškai atliktus remonto darbus.

Pažymi, kad atsakovė iki darbų atlikimo jokio rašytinio susitarimo ar sutarties dėl paramos sudarymo neinicijavo ir jo neužtikrino. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neįvykdė jai, kaip tokio pobūdžio veiklą vykdančiam subjektui, tenkančios pareigos aiškiai ir tinkamai įforminti tariamus paramos santykius. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė veikė neapdairiai, vienašališkai interpretavo kitos šalies valią ir neįvykdė jai, kaip profesionalaus paramos gavėjo, tenkančios pareigos aiškiai ir tinkamai įforminti paramos santykius.

Be kita ko nurodo, jog apeliacinio skundo prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla negali būti laikomas savarankišku apeliacijos argumentu. Apeliacinio proceso dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal byloje surinktus ir leistinus įrodymus. Vien aplinkybė, kad galimai egzistuoja ikiteisminis tyrimas ar kad apeliantė reiškia įtarimus dėl ieškovės veiksmų, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, juolab kad apeliantė nepateikė jokio įsiteisėjusio procesinio sprendimo, turinčio prejudicinę reikšmę šiai civilinei bylai. Šio pobūdžio teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir teisiškai nereikšmingi nagrinėjamo ginčo ribose.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo buvo patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė savo apeliaciniame skunde be kita ko prašė susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla Nr. 02-2-00433-25. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir taip vertins visus byloje esančius, priimtus įrodymus, taigi ir tuos, kurie susiję su nurodytu ikiteisminiu tyrimu, kiek tai reikšminga ginčo išsprendimui. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu atmetė atsakovės atstovo prašymą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos prijungimo prie bylos. Aptariamu atveju, pastebėtina, kad apeliantės pateiktas prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga nėra aiškus. Šį prašymą vertinant kaip prašymą prijungti naujus įrodymus, pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ir šiuo atveju jokių objektyvių argumentų, kurie patvirtintų, kad tokie įrodymai byloje buvo nepagrįstai nepriimti, ar kurie sudarytų pagrindą kitaip vertinti tokių įrodymų reikšmę nagrinėjamam ginčui, apeliantė nepateikė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, kita vertus, tuo pačiu atkreipiant dėmesį, kad faktiškai prie apeliacinio skundo jokie įrodymai ir nebuvo pateikti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės minėto prašymo nėra pagrindo tenkinti.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2024 m. birželio 26 d. el. paštu kreipėsi į ieškovę klausdama, ar ši turi galimybę atlikti automobilio Mitsubishi L200 remontą paramos pagrindu, bei nurodydama, kad reikalinga keisti greičių dėžės paskirstytoją; taip pat reikalinga variklio techninė patikra: tepalai, filtrai, dirželiai; automobilio važiuoklės patikra, ypatingas dėmesys stabdžiams; pagal galimybę, reikalingas naujų padangų komplektas. Ieškovė el. paštu atsakovei tą pačią dieną atsakė, jog gali atlikti apžiūrą bei išvardintus remontus ir pasiteiravo, ar automobilis važiuojantis, ar jį reikėtų gabenti technine pagalba, į ką atsakovė atsakė, jog automobilis nevažiuoja, jį reikia paimti iš AB „Vilniaus vandenys“ bazės, po ko, ieškovė automobilį su tralu atsigabeno į servisą. Iš byloje esančio Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo matyti, kad aptariamas automobilis 2024 m. rugsėjo 11 d. buvo apdraustas. Atliktų serviso darbų priėmimo perdavimo akte nurodyta, kad už techninio aptarnavimo metu atliktus darbus mokėtina 3 559,66 Eur suma (techninio aptarnavimo data – 2024 m. rugsėjo 24 d.). Atitinkamai, minėtai sumai buvo išrašyta 2024 m. rugsėjo 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 157858, kurioje nurodyta, kad ši suma yra už serviso darbus, dalis pagal aktą, apmokėti iki 2024 m. rugsėjo 25 d. Iš šalių 2024 m. rugsėjo 24 d. susirašinėjimo el. paštu matyti, kad ieškovė atsakovei siuntė sąskaitą su darbų aktu, tačiau atsakovė atsakė, kad kreipėsi paramos pagrindu ir gali pasirašyti paramos teikimo aktą, kad ieškovė suteikė 3 000 Eur paramą, o jei ieškovei būtų naudingiau, gali paramos sumą padidinti iki 3 500 Eur, o kitokių variantų atsiskaityti už remonto darbus neturi. Ieškovė atsakė, kad ir praeitą kartą už suremontuotą generatorių siuntė sąskaitą ir atsakovė ją apmokėjo, o ieškovė jokios paramos nesteigia. 2025 m. gegužės 28 d. ieškovė el. laišku paragino atsakovę apmokėti sąskaitą už atliktus darbus. 2025 m. birželio 3 d. ieškovės el. laiške atsakovei nurodyta, jog po aptaro pokalbio prisega kreditinę sąskaitą faktūrą ir laukia apmokėjimo. Iš šios 2025 m. birželio 3 d. kreditinės sąskaitos faktūros Nr. 160229 matyti, kad minėtai ankstesnei sąskaitai faktūrai pritaikyta 300 Eur (su PVM) nuolaida. Atsakovė 2025 m. birželio 16 d. rašte nurodė, kad atsakovė neužsakė iš ieškovės jokių mokamų paslaugų, negavo jokių sąskaitų ir aktų, todėl PVM sąskaitą faktūrą Nr. 160229 nuo 2025 m. birželio 4 d. atmeta.

Ieškovei kreipusis į teismą dėl 3 259,66 Eur skolos iš atsakovės priteisimo, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino, nustatęs, kad šalis šiuo atveju siejo ne paramos, o atlygintiniai rangos teisiniai santykiai ir už atliktus automobilio remonto darbus ieškovė pagrįstai reikalavo atsiskaityti. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu sprendimu, kritikuodama teismo atliktą įrodymų vertinimą, toliau laikydamasi pozicijos, kad tarp šalių šiuo atveju buvo susiklostę paramos teisiniai santykiai, dėl ko ieškovė nepagrįstai reiškė aptariamą reikalavimą dėl skolos, be kita ko ieškovės veiksmuose įžvelgdama nesąžiningumą ar net apgaulę, ir kt. Įvertinus bylos duomenis ir apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas su jais nesutinka.

Aptariamu atveju ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo, šalims nesutariant, kaip vertinti tarp šalių susiklosčius sutartinius santykius. Byloje nėra ginčo, kad rašytinė sutartis tarp šalių šiuo atveju nebuvo sudaryta; šalys savo sutartinius santykius derino daugiausia susirašinėdamos, el. paštu. Kaip jau minėta, atsakovei kreipusis į ieškovę el. paštu dėl nurodytų (pageidaujamų) automobilio remonto darbų, kartu klausiant apie galimybę atlikti automobilio remontą paramos pagrindu, ieškovė el. paštu atsakovei atsakė, jog gali atlikti apžiūrą bei išvardintus remontus, ką, kaip tvirtino atsakovė, ji ir vertino kaip sutikimą atlikti remontą paramos pagrindu. Tuo tarpu ieškovė akcentavo, kad sutikdama atlikti apžiūrą ir remontą, ji nesutiko tai daryti neatlygintinai.

Pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, parama – tai paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnį leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais, įskaitant tuos atvejus, kai paramos dalykai perduodami anonimiškai ar kitu būdu, kai negalima nustatyti konkretaus paramos teikėjo. CK 6.469 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai dovanojama didesnė kaip 1 500 Eur suma, sutartis turi būti rašytinės formos. Rangos sutarties samprata pateikta CK 6.644 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.

Pažymėtina, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose, suformuluotas kasacinio teismo praktikoje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; be to, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 4, 5 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs išsamią sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje, praktiką, kai aiškinamos sutartys, sudarytos rašytine forma. Tačiau ne mažiau aktualus yra ir žodžiu sudarytų sutarčių aiškinimas, kurį sunkina tai, kad nėra galimybės vadovautis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018). Taigi, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-1075/2021). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad vertinant civilinės teisės pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius visuomet taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus ir atidaus žmogaus elgesį esant analogiškoms aplinkybėms. Ši sąžiningumo pareiga reiškia, jog pirmiausia pats asmuo, sudarydamas sandorį ar atlikdamas vieną ar kitą teisinį veiksmą, turi būti pakankamai rūpestingas ir atidus, nes kiekvienas civilinių santykių dalyvis, egzistuojant minėtam sutarčių laisvės principui, asmenų lygiateisiškumui, pirmiausia privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą jis turi apsvarstyti galimus jo teisinius padarinius.

Be to, būtina atkreipti dėmesį apskritai į įrodinėjimo civiliniame procese ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). O rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl šalis siejusių atlygintinų rangos teisinių santykių, o ne paramos, visgi, iš byloje esančių įrodymų visumos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti priešingai, t. y. kad ieškovės valia šiuose sutartiniuose santykiuose buvo teikti paramą atsakovei. Atsakovės ieškovei 2024 m. birželio 26 d. atsiųstame el. laiške buvo klausiama apie galimybę atlikti nurodytus automobilio remonto darbus paramos pagrindu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad atsakydama į šį laišką, atsakovė tik nurodė, jog gali atlikti apžiūrą bei išvardintus remontus, tačiau tokio atsakymo, ypač įvertinus tolesnį šalių bendravimą ir elgesį, nėra pagrindo laikyti aiškiu ir vienareikšmiu akceptu dėl nurodytų darbų atlikimo neatlygintinai, paramos forma. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, to nepatvirtina nei šalių susirašinėjimas, nei ieškovės tolesni veiksmai šiame ginče (raginimai apmokėti skolą, kreipimasis į teismą dėl skolos išieškojimo). Iš byloje esančio šalių (jų atstovų) susirašinėjimo matyti, kad tik 2024 m. rugsėjo 24 d., jau po atliktų darbų, ieškovei pradėjus kelti klausimą dėl atsiskaitymo (2024 m. rugsėjo 24 d. el. laiškas apie pateikiamą sąskaitą su darbų aktu), atsakovė atsakydama sutiko pasirašyti darbų atlikimo aktą, kartu akcentuodama jų atlikimą paramos forma, tuo tarpu ieškovė savo atsakyme su parama nesutiko, be to, atkreipė dėmesį į ankstesnius šalių santykius, kai anksčiau atsakovei siųsta sąskaita buvo be problemų apmokėta. Šiuo aspektu, neneigiant apeliantės pastebėjimų, kad kiekvieni sutartiniai santykiai yra individualūs, taigi, ir kiekviena sutartis turi būti vertinama individualiai, be kita ko nesant pagrindo nesutikti, kad šiuo atveju aptariamo automobilio remontas savaime ir neturi būti prilygintas ankstesnių šalių sandorių sąlygoms, visgi pažymėtina, kad šis kontekstas (dėl šalių ankstesnės tarpusavio santykių praktikos) yra reikšmingas būtent aiškinantis šalių valią ir elgesį ginčo sutarties sudarymo metu. Nors apeliantė savo apeliaciniame skunde ir akcentuoja, kad 2023 m. pas ieškovę atliktas generatoriaus remontas buvo kitas susitarimas, su kuo, kaip minėta, negalima nesutikti, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, atsakovė laikėsi pozicijos, kad tuomet taip pat darbus prašė atlikti paramos pagrindu, o tuo metu, kai ieškovė atsiuntė sąskaitą, atsakovės direktorius buvo išvykęs į komandiruotę ir atsakovės darbuotojai, manydami, kad sąskaita pateikta teisėtai, ją apmokėjo, kaip galima suprasti, taip ir tuometiniuose santykiuose įžvelgdama apgaulę, kartu nurodžiusi, kad teisminių ginčų dėl to visgi neinicijavo. Dėl paminėto, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kaip teisingai pastebėta ir skundžiamame sprendime, kad byloje esantys duomenys (būtent šalių susirašinėjimas el. paštu) atsakovės nurodytų aplinkybių nepatvirtina. Be to, pažymėtina, jog tai, kad atsakovė yra visuomeninė nevyriausybinė organizacija, nepaneigia jos pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis atidžiai ir rūpestingai. Juolab, kaip minėta, jos pačios vertinimu, jau turint neva panašios sutartinių santykių patirties (kai jau 2023 m. neva prašius paramos, ji už atliktus darbus sumokėjo, taigi, jau tuomet turėjo kilti klausimas dėl susitarimo ir šalių valios jame aiškumo), atsakovė nesiėmė priemonių šios bylos ginčo atveju nuo pat pradžių sudaryti aiškų susitarimą, jį įforminti, be kita ko, kai vien pasidomėjus bent jau preliminaria automobilio dalių ir remonto darbų kaina, tikėtina, paaiškėtų ir aplinkybės dėl rašytinės aptariamo pobūdžio sutarties formos būtinumo (šios nutarties 17 punktas), taip aiškiai įforminus tarpusavio teisinį santykį, nelaukiant, kol darbai bus atlikti, užkertant kelią kilti panašiems ginčams ateityje, ir pan. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nenustačius aiškiai išreikštos ieškovės valios teikti paramą, nepaneigiant sutarčių laisvės principo ir šalies teisės apsispręsti, ar sudaryti sutartį ir kokią sutartį sudaryti, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju tarp šalių nesusiklostė paramos teisiniai santykiai, o, atsižvelgiant į sutarties objektą, susiklostė būtent atlygintiniai rangos teisiniai santykiai.

Tokiu būdu, byloje nustačius, kad ieškovė atliko ginčo automobilio remonto darbus, išrašė už atliktus darbus sąskaitą, kurios atsakovė neapmokėjo, negana to, atsakovė atliktus darbus priėmė, pretenzijų ieškovei dėl atliktų darbų kokybės nereiškė, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino pagrįstai. Nors apeliantė tiek bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, tiek savo apeliaciniame skunde ir užsiminė, kad atliktas remontas turėjo trūkumų, dėl ko buvo atliktas papildomas remontas, tačiau be deklaratyvių teiginių jokių objektyvių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė, tokių argumentų objektyviai nepagrindė ir apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar, kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino apeliantės pateiktus argumentus.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atsakovės apeliacinį skundą atmeta.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ar atsiliepime į jį nurodytų argumentų (pavyzdžiui, dėl, apeliantės vertinimu, remonto darbų užsakymo netinkamo įforminimo; ieškovės vadovo veiksmų ir atsakomybės svarbos šiame ginče (atsakovės nurodyto ikiteisminio tyrimo kontekste); dėl klaidingai nurodyto atsakovės pavadinimo, kai kiti įmonės rekvizitai užpildyti tinkamai, ir kt.) apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Teismo sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, apeliacinėje instancijoje jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje neprašė priteisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atsakovės viešosios įstaigos Visuomeninių iniciatyvų paramos fondo apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.