Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovui IES1, ieškovo IES1 atstovui (advokatui) Algirdui Matkevičiui, atsakovės ATS2 atstovui (advokatui) Raimondui Kalverš,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 ieškininį pareiškimą (ieškinį), kuris teisminio proceso metu buvo (pa)tikslintas, atsakovams ATS2, ATS1 bei ATS3 dėl piniginės prievolės (avanso) priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, TAR1.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovas IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį teisminio proceso metu (pa)tikslino, kuriame suformulavo reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų ATS2, ATS1 ir ATS3 po 12 500 Eur avanso, 6 proc. metines procesines palūkanas, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškinį, kuris teisminio proceso metu (pa)tikslintas, reikalavimus grindė tuo, kad:

ieškovas ir atsakovai 2016-07-12 sudarė sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovai solidariai įsipareigojo parduoti ieškovui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004-11-10 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažyma) pagrindu kylančias teises bei įsipareigojo ateityje sudaryti su ieškovu pagrindinę žemės sklypo (sklypų) pirkimo–pardavimo sutartį, o taip pat pasirašyti žemės sklypo (sklypų) perdavimo–priėmimo aktą. Sutarties pagrindu ieškovas perdavė atsakovams 25 000 Eur sumą, kuri buvo skirta Sutarties dalykui apmokėti, t. y. teisių pagrindu atsakovų nuosavybės teise įgytino ir Ieškovui perleistino nekilnojamojo turto (žemės sklypo (žemės sklypų)) kainai apmokėti. Sutarties turinio analizė (pardavėjų teisių pardavimas ir kartu pardavėjų įsipareigojimas parduoti turtą ateityje sudarant pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį) apsprendžia tai, jog šalys susitarė ir sudarė preliminariąją sutartį. Pažymos ir vėliau sekusios Sutarties pagrindu joks nekilnojamojo turto objektas (objektai) nuosavybės teise atsakovų įgyti ir perleisti ieškovui nebuvo;

ieškovas sumokėjęs atsakovams visą Sutarties pagrindu esančią Sutarties dalyko kainą (25 000 Eur). Sutartyje egzistuoja atsakovų patvirtinimas apie Sutarties kainos gavimą. Pasibaigus šalių įsipareigojimams (t. y. dėl šalių nesugebėjimo pasiekti Sutarties dalyku esančio rezultato), taipogi pasibaigus terminams sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, šalių prievolės ir pareigos pagal preliminariąją sutartį yra pasibaigusios. Atsakovai turi neginčytiną prievolę sugrąžinti ieškovui sumokėtą Sutarties kainą (25 000 Eur). Atsakovai, neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų ir negrąžino ieškovui avansiniu mokėjimu sumokėtos sumos.

Atsakovė ATS2 teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškinio reikalavimais nesutinka. Atsiliepimą grindė tuo, kad:

atsakovai negavę iš ieškovo pinigų, ieškovo net nėra matę. Tariantis dėl Sutarties ir sudarant Sutartį atsakovai bendravo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu TAR1. Iš TAR1 atsakovai Sutarties pagrindu gavo tik po 500 Eur (iš viso 1 500 Eur), t. y. atsakovė gavo 500 Eur. Sutartis nepreliminari, o yra pagrindinė sutartis iš kurios kylantys įsipareigojimai buvo atsakovų įvykdyti, todėl gražinti Sutarties kainos nėra pagrindo;

Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsakovams 2004-11-10 išdavė pažymą Nr. 676p (Pažyma) dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje buvo nurodyta, kad pagal atsakovų mamos (duomenys neskelbtini) pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) turi teisę į buvusio savininko (duomenys neskelbtini) (atsakovų senelio) nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini)) valdytos 0,54 ha žemės dalį. Pažyma buvo išduota (duomenys neskelbtini) teisių į išlikusį (nacionalizuotą) nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese. Pažymos išdavimo metu (duomenys neskelbtini) jau buvo mirusi, todėl Pažyma išduota atsakovams, t. y. (duomenys neskelbtini) įpėdiniams;

vėliau Atsakovams VAVA Vilniaus žemėtvarkos skyrius pranešė, jog žemės gražinimui natūra nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra ir galima tik piniginė kompensacija. Apie 2016 m. su atsakovais susisiekė asmuo, kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas – TAR1. TAR1 nurodė, kad jam (TAR1) žinoma apie išduotas Pažymas, taip pat aplinkybės, jog žemės gražinimui natūra žemės nebėra, todėl jis (TAR1) gali nupirkti Pažymas iš atsakovų, tokiu būdu sumokėdamas atsakovams greičiau, nei kad pinigines kompensacijas sumokės valstybė. Atsakovams buvo nurodyta, kad iš valstybės jie (atsakovai) gaus daugiausiai 300 Eur, tuo tarpu TAR1 gali sumokėti po 500 Eur. Kam TAR1 reikalingos Pažymos atsakovė tiksliai nesuprato, tačiau nebuvo susitarimo, jog vėliau reikia dar sudaryti kokias nors sutartis, ar nepavykus kokiems nors veiksmams/procesams atsakovai turėtų gražinti gautas lėšas. Visiems sutarus, bendro susitikimo metu, kuriame dalyvavo TAR1 , atsakovai pasirašė Sutartį. Kiek atsakovė pamena, susitikimas vyko Vilniaus rajono 6-jame notaro biure, tačiau notarui nedalyvaujant. Pasirašius sutartis, TAR1 atsakovams išdalino po 500 Eur, tačiau sutartyse nurodė parašyti, kad sumokėta po 25 000 Eur. TAR1 nurodė, jog taip būtina parašyti. Atsakovė parašė „pinigus gavau“ nedetalizuodama, kokią sumą gavo;

nei atsakovė, nei kiti atsakovai neturi teisinio išsilavinimo, tokio pobūdžio sutarčių, kokia yra Sutartis, sudarymo ir vykdymo patirties. Įrašo apie neva didesnę gautą, nei mokama iš tikrųjų, pinigų sumą atsakovams buvo nurodytas kaip privaloma Sutarties sudarymo sąlyga. Ieškovas nei viename iš nurodytų veiksmų/procesų nedalyvavo, atsakovė ieškovo nemačiusi. TAR1 Sutarties egzempliorių atsinešė jau pasirašytą iš pirkėjo pusės. Taip pat TAR1 minėjo, jog IES1 yra jam pavaldus asmuo. 2025 m. balandžio mėn. atsakovai gavo 2025-04-09 pretenziją, tačiau atsakovė nesuprato, apie kokį pinigų gražinimą kalbama;

kadangi pats ieškovas lėšų atsakovams nemokėjo, net jei egzistuotų teisinis pagrindas atsakovų realiai gautų sumų gražinimui, ieškovas vis tiek negalėtų asmeniškai reikalauti iš atsakovės gražinti pagal Sutartį gautas sumas. IES1 yra netinkamas ieškovas šioje byloje;

savarankiškas pagrindas ieškiniui netenkinti tokia apimtimi, kokia reikalaujama, yra tai, kad Sutarties pagrindu atsakovams buvo sumokėta iš viso tik 1 500 Eur, o nuorodą apie didesnę neva gautą sumą buvo nurodyta įrašyti išimtinai TAR1 iniciatyva/reikalavimu. Atsakovė ATS2 Sutartyje parašė „pinigus gavau“, tuo pačiu patvirtindama tik tos pinigų sumos, kuri buvo sumokėta konkrečiai jai (atsakovei), t. y. 500 Eur gavimą. Nurodant įrašyti didesnę sumą buvo pasinaudota atsakovų neišprusimu, reikiamos patirties stygiumi bei dirbtinai sukurta situacija, jog vėliau galima būtų iš atsakovų reikalauti lėšų, kurių jie (atsakovai) negavę. Tokiu būdu atsakovai buvo apgauti. Reikalavimas nurodyti Sutartyje didesnę, nei iš tiesų buvo sumokėta sumą, o vėliau – reikalavimas grąžinti ne realiai sumokėtą, o šią didesnę/fiktyvią sumą, turėtų būti vertinamas kaip didelės vertės turtinės teisės įgijimas savo naudai apgaule;

ieškinyje nenurodyta, kokių Sutarties sąlygų pagrindu nuspręsta apie tariamą atsakovų pareigą sudaryti pagrindinę žemės sklypo (sklypų) (kokių/kurių) pirkimo–pardavimo sutartį. Net vien lingvistiškai aiškinant Sutarties sąlygas, Sutartyje nėra nuorodų apie kokius nors atsakovų įsipareigojimus ateityje sudaryti kokias nors kitas sutartis. Pagal Sutarties 1 punkto sąlygas atsakovai įsipareigojo parduoti ieškovui Pažymą. Pagal Sutarties 2 punkto sąlygas ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovams Pažymos kainą. Sutartį galima vertinti kaip atitinkamų Pažymos suteikiamų teisių perleidimo ieškovui sutartį, tačiau pagal tai, kaip atsakovams ši situacija buvo pateikta/išaiškinta, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai akivaizdu, jog atsakovai tolimesnės atsakomybės už galimai perleistų teisių galiojimą neprisiėmė, o Ieškovas prisiėmė visas jam (ieškovui) iš tokio pobūdžio sutarties kylančias rizikas. Sutarties 8 punkte numatyta, jog Sutartimi numatytos šalių teisės ir pareigos negali būti aiškinamos plečiamai. Sutartyje nėra nuorodų, jog ateityje šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, nenurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti.

Teismo posėdžio metu, vykusio 2026-07-02, ieškovas IES1 paaiškino (garso įrašo takelio 00:29:30 min.–01:01:59 min.), kad 2016 m. liepos mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius TAR1, kuris buvo iš anksčiau ieškovui pažįstamas (buvo susidūręs su TAR1 vadovaujamos įmonės veikla), pasiūlė sudaryti sandorį finansine prasme lygiomis dalimis, kurio metu iš atsakovų būtų įgyta pažyma, kurios pagrindu ateityje bus atkurtas žemės sklypas arba žemės sklypo dalis. Žinojo, kad TAR1 vadovaujamos įmonės pradinė veikla buvo žemėtvarkinių projektų rengimas, projektų autorius buvo pats TAR1 ir veikla buvo susijusi su nuosavybės atkūrimo Vilniaus mieste. TAR1 išsakė, jog bendra kaina pažymos yra 25 000 Eur, taigi pusę sumos prisideda ieškovas, o pusę sumos prideda TAR1. Visą sandorio sudarymą bei organizavimą, sutarties parengimą, vykdė TAR1. Pats su atsakovais nebuvo susitikęs. Buvo ištransliuota, kad sutartis buvo sudarymo ieškovo vardu. Atsakovai dar turėjo sudaryti ir testamentą ieškovo vardu. Su TAR1 susitarė, kad ieškovas sandoryje dalyvauja kaip pasyvus investuotojas (ieškovas susimoka 12 500 Eur ir TAR1 žinių pagalba ir kvalifikacija bus atkurtas žemės sklypas ar žemės sklypo dalis, ko pasėkoje bus sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis). Sandorio rengimo, derybose, organizavime nedalyvavo, nes viską darė TAR1. Su TAR1 vienintelį kartą buvo susitikę prieš sandorio sudarymą TAR1 vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure (duomenys neskelbtini) (liepos 12 d.) (prieš patį sandorį, kuris turėjo įvykti viename iš Vilniaus mieste esančių notaro biurų). TAR1 tuomet perdavė 12 500 Eur. TAR1 turėdama patirtį ir žinias žadėjo, kad metų ar dviejų bėgyje turtas bus atkurtas. Visgi, ilgą laiką niekas nevyko, todėl artėjant sutarties senaties terminui kreipėsi į teismą. Ieškovo išsilavinimas yra teisinis. TAR1 pristatė sandorio mechanizmą. Tiksliai žmonių pavardėmis TAR1 nenurodė. Prieš paduodant TAR1 paduodant pinigus ieškovas sutartį pasirašė. Ieškovui buvo ištransliuota, kad kitą pinigų dalį (12 500 Eur) moka TAR1 . Sutarties egzempliorių TAR1 grąžino (kiek prisimena, tai tą pačią dieną, kaip ir Sutartis buvo sudaryta). TAR1 ištransliavo ieškovui, jog savo pinigų dalį žmonėms (atsakovams) sumokėjo. Ieškovas nuo 2018 m.–2019 m. nuolat susisiekdavo su TAR1 telefonu ir klausdavo, kada bus atkurtas tas turtas, tačiau TAR1 vis atsakydavo, kad projektai užsitęsė. Kai suprato, kad ateina senatis, o aiškių atsakymų iš TAR1 nėra, tai pasielgė taip, kaip pasielgė (padavė ieškinį – apylinkės teismo pastaba). Pats asmeniškai kokių nors aktyvių veiksmų Sutarties pagrindu neatliko. Visas atkūrimo procesas buvo TAR1 žinioje. Paskui iš TAR1 atsirado kitokių pasiūlymų, pavyzdžiui, dar palaukti, nes situaciją išspręs kaip nors kitaip (kompensuos pinigus, pats susitars su žmonėmis). Su TAR1 raštiškų susitarimų dėl sandorio mechanizmo (investavimo) neturėjo. Iš pradžių 25 000 Eur reikalavo, kadangi buvo nurodytas sandorio šalims. Vėliau ieškinį pagal faktą patikslino. Pats atsakovų nematė, su atsakovais nieko nesitarė. Buvo susitarimas, kad santykius su atsakovais palaikys TAR1 (ar TAR1 pavaldūs asmenys). Pažymą gavęs iš paties TAR1. 12 500 Eur sumą sukaupė iš teisėtai tuo metu turėtų lėšų (santaupos, darbo užmokestis, nekilnojamojo turto pardavimas, kitos pajamos (dovanos, paskolos)). Įgaliojimų nei su TAR1, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo. TAR1 pasitikėjo. Pažymos, kurios buvo įgytos, buvo išsiųstos TAR1 per elektroniniu parašu. Ieškovas tarėsi su TAR1 asmeniškai. Netraktuoja, kad tarėsi su bendrove ar bendrovės atstovu.

Teismo posėdžio metu, vykusio 2026-07-03, atsakovė ATS2 paaiškino (garso įrašo takelio 00:16:32 min.–00:41:35 min.), jog žemės neturėjo, turėjo tik Pažymą. Buvo žemėtvarkoje, davė balą. Nusprendė atkurtinos žemės atsisakyti valstybės naudai, nes nežinojo kiek ten tos žemės turi būti. Parašė prašymą žemėtvarkai, kad žemės atsisakė, bet kaip suprato, dokumentai žemėtvarkos nepasiekė. Tuomet pasirodė TAR1. TAR1 pasiūlė Pažymą parduoti, kadangi vis tiek nieko negaus. Dėl šios priežasties nusprendė parduoti Pažymą TAR1. Kartu su TAR1 važiavo į notaro biurą, senamiestyje. Pasirašė dokumentus, tačiau TAR1 paprašė dar ir testamentą parašė dėl to, kad jeigu giminės negalės toliau tvarkyti (dokumentų – apylinkės teismo pastaba). Pasirašė dokumentus, notarės nebuvo. Išėjo iš notarų biuro ir TAR1 prie mašinos kiekvienam davė po 500 Eur. Paskui atsakovė ir pamiršo, kad gavo tuos pinigus. IES1 atsakovė pirmą kartą mato teisme. 25 000 Eur niekas nedavė. Buvo skambinus TAR1 po to, kai ieškovas padavė atsakovus į teismą. Atsakovė su TAR1 buvo susitikusi pastarojo biure, kur TAR1 vėl siūlė 10 000 Eur tam, kad parduotų tą pačią Pažymą ir pasakė, kad ieškovas „psichanul“ (susierzino – apylinkės teismo pastaba). Teigė, kad jeigu duos 10 000 Eur ir parduos Pažymą, tai teismas neįvyks. Atsakovė su TAR1 pasiūlymu nesutiko. Įrašai ranka Sutartyje buvo pasirašyti notarės biure. Dar atsakovė klausė TAR1 dėl tos 25 000 Eur sumos Sutartyje, bet TAR1 paaiškino, kad kitaip negalima. Įrašas Sutartyje parašytas atsakovės ranka. Atsakovės išsilavinimas yra vidurinis. Sutartį skaitė vietoje, tačiau TAR1 paaiškino, kad Sutartis tėra formalumas. TAR1 dėl Sutarties teksto nereiškė. TAR1 pažinojo iš anksčiau, kadangi TAR1 turėjo matininkų biurą. Per TAR1 atsakovė anksčiau buvo taip pat pardavus kitą žemės sklypą (ne pažymą, bet žemės sklypą). Tuo metu pasitikėjimas TAR1 buvo. Visi atsakovai gavo po 500 Eur. Visi atsakovai stovėjo vienoje krūvoje. Valstybė atsakovei pinigų nepervedė, nesusisiekė dėl kokių nors kitų dalykų.

Teismo posėdžio metu, vykusio 2026-07-28, liudytoja (duomenys neskelbtini) paliudijo (garso įrašo takelio 00:25:20 min.–00:48:30 min.), kad atsakovai pasirašinėjo sutartį pagal Pažymą. Sėdėjo visi viename kambaryje ir pasirašinėjo tą pačią sutartį. Paskambino TAR1 dėl Pažymos pardavimo. Nuvažiavo į senamiestį, notaro biurą, ir pasirašė sutartis dėl Pažymos su TAR1. Išėjo iš notaro biuro prie mašinų. Paklausus, kodėl įrašytas kitas žmogus (ieškovas), o ne TAR1, tai TAR1 atsakė, kad taip reikia. Perdavė po 500 Eur kiekvienam. Išsilavinimas vidurinis. Tokias sutartis pasirašinėjo todėl, kad buvo paaiškinta, jog žemės natūra nėra ir savivaldybė gali grąžinti pinigus natūra, tačiau TAR1 gali pasiūlyti daugiau. Pinigai perduoti grynais. Notaro biure papildomai pasirašė testamentą ir įgaliojimą IES1. IES1 mato pirmą kartą. TAR1 jau žino iš anksčiau, nes turėjo kitų reikalų anksčiau.

Baigiamųjų kalbų, išsakytų teismo posėdžio, vykusio 2026-08-13, metu:

ieškovo IES1 atstovas (advokatas) Algirdas Matkevičius reziumavo, kad ieškinio pagrindas ir dalykas yra aiškus bei suprantamas. Faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad būtent ieškovas ir Atsakovai yra dvišalio sandorio (sutarties) šalys, kurios prisiėmė tam tikrus, konkrečius Sutarties dalyku, esančius įsipareigojimus. Ieškovas, o ne kitas asmuo (ar kiti asmenys) ir yra tikroji sudaryto dvišalio sandorio (sutarties) šalis, veikianti kaip pirkėjas, ir būtent ieškovas sudarytos Sutarties pagrindu įgijo bei prisiėmė tiek materialines, tiek procesines teises ir pareigas, kylančias Sutarties pagrindu. Ieškovas yra tikroji šalių sudarytos Sutarties šalis, sudaryta Sutartis yra teisėta, galiojanti, Sutartis nenuginčyta, nepripažinta niekine ir negaliojančia. Ieškovui IES1 nežinomos kitokios, nei kad Sutartyje yra nurodomos, kainos sumokėjimo faktinės aplinkybės. Ieškovas nors ir netiesiogiai, t. y. veikdamas per nurodomą trečiąjį asmenį TAR1 (kuriam buvo patikėtos piniginės lėšos ir jų sumokėjimas, ir kuris veikė ieškovo, kaip tikrosios sandorio šalies naudai ir jo interesais), yra sumokėjęs ir perdavęs atsakovams 12 500 Eur. Nurodomos aplinkybės, t. y. piniginių lėšų perdavimo atsakovams pagal Sutartį faktas fiksuotas ir pačioje Sutartyje. Du iš trijų atsakovų (ATS1 ir ATS3) apskritai buvo neaktyvūs, nesigynė ir nepateikė savo pozicijos, dėl ko teismas šių atsakovų atžvilgiu neturėtų ir negalėtų spręsti kitaip, kaip kad šalių sudarytos Sutarties ir ieškinio dalyko pagrindu. Sutarties pagrindu pardavėjas įsipareigojo parduoti pirkėjui Pažymos pagrindu kylančias teises, kartu įsipareigojo ateityje sudaryti su pirkėju kitą, t. y. pagrindinę žemės sklypo (sklypų) pirkimo–pardavimo sutartį ir pasirašyti žemės sklypo (sklypų) perdavimo–priėmimo aktą, tokiu būdu perleidžiant pirkėjui (ieškovui) nuosavybės teisę į potencialų (atkurtą) nekilnojamojo turto objektą (objektus). Ieškovas įsitikinęs tarp šalių esant (buvus) ikisutartinius santykius (preliminariosios sutarties pagrindu). Sutarties teksto turinio analizė ir Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtis parodo, kad šalių sudarytos Sutarties dalyku yra Pažymos pagrindu pardavėjui suteikiamų teisių pardavimas pirkėjui ir kartu pardavėjo įsipareigojimas pirkėjui perduoti ir parduoti turtą ateityje sudarant kitą, t. y. jau pagrindinę turto (žemės sklypo) pirkimo–pardavimo sutartį. Būtent toks turi būti šalių sudarytos Sutarties aiškinimas, būtent toks buvo šalių sudarytos Sutarties tikrasis tikslas ir tikrieji sudarytos Sutarties šalių ketinimai. Tokį (nurodomą) ieškovo Sutarties aiškinimą patvirtina ir Sutarties 5 straipsnyje numatyti šalių įsipareigojimai ir pats Sutarties 5 straipsnio turinys. Tokį Sutarties aiškinimą taipogi patvirtina 2016-07-12 ir 2016-07-13 atsakovų ieškovo naudai sudaryti oficialieji testamentai, kuriuose, be kita ko, yra nurodoma, kad paveldėjimo teisės objektas (dalykas) yra pats žemės sklypas, suformuotas (duomenys neskelbtini), pagal Pažymą. Liudytojos (duomenys neskelbtini)paaiškinimai (parodymai) nepatikimi: liudytoja negalėjo nuosekliai ir suprantamai paaiškinti ginčo šalių sudarytos Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių, liudytojos paaiškinimai (parodymai) yra prieštaringi (pradžioje liudytoja aiškino ir liudijo visai apie kitą, nei bylos ginčo dalykas esančią sutartį, vėliau, pradžioje teigusi, kad buvo sudaryta 1 (viena) vienintelė sutartis, kiek vėliau teigė šalims sudarius jau 5 (penkias) sutartis, kurių turinio, neskaičiusi). Liudytojos (duomenys neskelbtini) parodymai nenuoseklūs, nesuprantami, šališki;

atsakovės ATS2 atstovas (advokatas) Raimundas Kalverš reziumavo, jog ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo netinkamiems atsakovams. Nėra jokių įrodymų, kad pats ieškovas būtų mokėjęs atsakovams kokias nors pinigų sumas. Jei ieškovas iš tiesų mokėjo 12 500 Eur TAR1 ir taręsis su TAR1 dėl kokių nors žemės sklypų įgijimo, tokiu atveju ieškovas atitinkamus reikalavimus turėtų bandyti reikšti TAR1. Ieškinio pareiškimo pagrindas nesuformuluotas: nebuvo (ir nėra) aišku, kodėl atsakovai turėtų mokėti ieškovui kokias nors pinigų sumas. Po Ieškovo pateikto ieškinio reikalavimų sumažinimo ieškinio faktinis pagrindas tapo dar labiau nesuformuluotu, kadangi nurodyta, kad atsakovams buvo sumokėta ne 25 000 Eur, o 12 500 Eur pinigų suma ir jau ne paties ieškovo, o per TAR1. Lieka neatsakyta, kodėl piniginių lėšų gražinimo reikalauja ieškovas, ką reiškia 2026-04-21 prašymo nuoroda, jog piniginės lėšos TAR1 buvo patikėtos, koks TAR1 vaidmuo (teisės/pareigos) aptariamoje situacijoje, kas patvirtina, kad TAR1 neva buvo ieškovo atstovas ir pan. Žodiniai (ir nekonkretūs) ieškovo paaiškinimai negali būti laikomi ieškinio faktinio pagrindo suformulavimu. Aplinkybė, kad aiškiai žinodamas, jog nemokėjo atsakovams 25 000 Eur, ieškovas pareiškė ieškinio reikalavimą dėl tokios sumos priteisimo ir reikalavimą sumažino tik tada, kai pamatė, jog atsakovė yra pajėgi gintis nuo ieškinio, turi būti teismo įvertinta kaip aiškus ieškovo nesąžiningumo įrodymas. Ieškovas pats atsakovams pinigų nemokėjo. Ieškovas teigia, kad perdavė TAR1 12 500 Eur, tačiau šiuos paaiškinimus patvirtinančių įrodymų nėra. Ieškovas pripažįsta, kad pats Sutarties nerengė, Sutarties sąlygų pats (savarankiškai) nenustatinėjo. Pats ieškovas tik pasirašė Sutartį, į Sutarties turinį ir sąlygas nesigilino. Jokiuose tolimesniuose santykiuose su atsakovais ieškovas nedalyvavo, atsakovų net nebuvo sutikęs. Pats ieškovas realiai net nežino, kaip buvo pasirašyta Sutartis iš atsakovų pusės, kokios pinigų sumos buvo/nebuvo mokamos, kokios vyko derybos/pokalbiai. Nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, jog ieškovas yra tikroji sutarties šalis. Įrodymai nepatvirtina įrašų Sutartyje apie (neva) 25 000 Eur sumokėjimą. Net pats ieškovas neteigia, kad buvo sumokėta tokia pinigų suma (teigia, kad sumokėjo 12 500 Eur). Pats ieškovas nežino (realiai niekas be Sutarties pasirašyme dalyvavusių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) kokia pinigų suma buvo sumokėta atsakovams. Atsakovė ATS2 Sutartyje nurodė „pinigus gavau“, gautos pinigų sumos nenurodė. Toks įrašas irgi negali būti aiškinamas, jog atsakovė gavo didesnę pinigų sumą, nei pati nurodo (500 Eur). Nėra įtikinamų duomenų, kad ieškovas apskritai turėjo ieškovo nurodomą 12 500 Eur sumą Sutarties sudarymo dieną. Ieškovas pateikė tik 2013 m.–2016 m. pajamų deklaracijas, tačiau deklaracijų duomenys neleidžia laikyti įrodyta aplinkybę, kad ieškovas Sutarties sudarymo dieną buvo sukaupęs 12 500 Eur. 2013 m.–2014 m. nėra tas vertintinas laikotarpis, kadangi Sutartis buvo sudaryta po 2–3 metų. Nėra duomenų, kiek piniginių lėšų ieškovas sukaupė (jei sukaupė) tuo metu. 2015 m. ieškovas gavo tik 6 068 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų, neatėmus mokesčių ir 691,35 Eur gyvybės draudimo išmokų. Tai tik 563 Eur per mėnesį, o atėmus mokesčius ši suma yra dar mažesnė. 2016 m. ieškovas gavo 6 538,98 Eur su darbo santykiais susijusių pajamų, neatėmus mokesčių, 152 Eur dienpinigių ir 130 152 Eur vertės dovaną. Kaip matyti, su darbo santykiais susijusių pajamų suma – panaši, kaip ir 2015 m., tik šiek tiek didesnė, nei 2016 m. minimali mėnesinė alga (380 Eur). Neaišku, kokia buvo ieškovo gauta dovana – ar piniginės lėšos, o gal kilnojamas, ar nekilnojamasis daiktas, kuris negalėjo būti panaudotas atsiskaitymui pagal Sutartį. Neaišku, kokį mėnesį/dieną gauta minėtoji dovana – iki Sutarties pasirašymo, ar po Sutarties pasirašymo. Nėra duomenų, kokias išlaidas ieškovas patyrė pateiktose pajamų deklaracijose nurodomu laikotarpiu. Ieškovas šias pajamų deklaracijas teikė ir kitoje Vilniaus regiono apylinkės teismo civ. b. Nr.e2-580-1141/2026, kurioje buvo pareikšti analogiški reikalavimai kitam atsakovui. Dėl minėtų deklaracijų įrodomosios reikšmės trūkumų ieškovui buvo išsakytos analogiškos pastabos, tačiau ir teikdamas deklaracijas šioje byloje ieškovas į minėtas pastabas neatsižvelgė (konkretesni duomenys greičiausiai paneigtų ir šių deklaracijų įrodomąją reikšmę). Negali būti laikoma įrodyta aplinkybė, jog pagal Sutartį buvo sumokėta 25 000 Eur. Negali būti laikoma įrodyta ir aplinkybė, kad pagal Sutartį buvo sumokėta 12 500 Eur. Turi būti laikoma patvirtinta/įrodyta tik atsakovės nurodyta (ir liudytojos (duomenys neskelbtini) patvirtinta) aplinkybė, jog Sutarties pagrindu atsakovams buvo sumokėta po 500 Eur. Sutarties sudaryme dalyvavusios (duomenys neskelbtini) ir atsakovė ATS2 pakankamai aiškiai nurodė Sutarties sudarymo tikslus iš atsakovų pusės – parduoti Pažymą už 500 Eur. Tokie deklaruojami tikslai visiškai atitinka Sutarties 1 punkto sąlygas. Ieškovo nurodomi jo (ieškovo) ketinimai ir tikslai sudarant Sutartį nelaikytini svarbiais aiškinant Sutarties sąlygas, kadangi nebuvo atskleisti atsakovams. Pats ieškovas Sutarties sudaryme niekaip nedalyvavo, Sutarties sąlygų nederino, net gerai nežino Sutarties teksto. Be atsakovės ir liudytojos (duomenys neskelbtini) paaiškinimų nėra daugiau duomenų, kaip Sutarties sąlygas atsakovams aiškino TAR1, tačiau TAR1 negalėjo aiškinti Sutarties sąlygų kitaip, nei kad numatyta pačioje Sutartyje. Atsakovams pats TAR1 prisistatė realia Sutarties šalimi, o apie aplinkybę, kodėl Sutartis surašyta ieškovo vardu paaiškino, kad negali Sutarties sudaryti/pasirašyti savo vardu. TAR1 neprisistatė IES1 atstovu. Atsakovai pagrįstai laikė, kad Sutartį sudaro su TAR1, kuriam atidavė Pažymą ir kuris sumokėjo atsakovo sutartus po 500 Eur. Vien parašas Sutartyje nereiškia, kad ieškovas yra Sutarties šalis. Atsakovai Sutartį galėjo suprasti tik taip, kaip nurodyta pačioje Sutartyje ir buvo paaiškinta TAR1, t. y. atsakovai įsipareigojo parduoti TAR1 Pažymą, o TAR1 įsipareigojo sumokėti atsakovams Pažymos kainą; atsakovai neprisiėmė tolimesnių prievolių ir atsakomybės; Sutarties 8 punkte numatyta, jog Sutartimi numatytos šalių teisės ir pareigos negali būti aiškinamos plečiamai; Sutartyje nėra nuorodų, jog ateityje šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, nenurodytas terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Visos ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodomos tariamos sąlygos, neva darančios Sutartį preliminaria sutartimi nepagrįstos, nes nenurodytos/nenumatytos Sutartyje. Tokių nuostatų nėra nei ieškovo nurodomame 5 sutarties punkte, nei kitose sąlygose. Toks TAR1 pateiktos Sutarties aiškinimas nebuvo atskleistas atsakovams Sutarties sudarymo metu. Sutarties sąlygos neatitinka preliminariosios sutarties bruožų: neaiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (neaišku, kokia konkrečiai pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta); neaptartas būsimos pagrindinės sutarties dalykas ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos; nenumatytas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis. Sutartis nėra preliminari sutartis, o yra vien tik Pažymos pirkimo–pardavimo sutartis, kuri yra įvykdyta. Gražinti Sutarties kainos nėra pagrindo. Teismo posėdžio metu teismas išsakė pastabą, jog svarstytina, ar Sutartis nėra simuliacinis sandoris. Atsakovė nesutinka, kad Sutartis turėtų būti laikoma tariamu, tik dėl akių, sudarytu sandoriu. Sutartimi šalys siekė teisių ir pareigų transformacijos, tokia transformacija įvyko – atsakovai perleido TAR1 Pažymą, o TAR1 sumokėjo atsakovams Pažymos kainą, nors ir kitokią, nei raštu nurodyta Sutartyje (po 500 Eur). Atsakovės vertinimu, Sutarties tekstas iš dalies neatitiko Sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių – Sutartyje buvo nurodytas ne tas Pažymos pirkėjas, ne ta Pažymos kaina, kokia realiai buvo sumokėta, tačiau pats Pažymos pirkimo–pardavimo sandoris įvyko. Sandorio tikslai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku daugiau, nei kad teigiama ieškinyje. Testamentai nesusiję su paminėtu bylos nagrinėjimo dalyku. Kad kažkas paliekama testamentu, tai dar nereiškia, kad tas pats objektas buvo ir pirkimo–pardavimo (ar teisių perleidimo – kaip norėtų ieškovas) sutarties objektu. Juo labiau, kai toks objektas net neegzistavo.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

byloje galutiniu teismo sprendimu dėl ginčo esmės (iš)sprendžiamas ieškovo IES1 solidaraus piniginio reikalavimo priteisti iš atsakovų ATS2, ATS1 ir ATS3 iš viso 12 500 Eur sumą (avansą) (ne)pagrįstumas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnis).

CPK 12 straipsnyje nurodyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 13 straipsnyje nurodyta, jog šalys turi teisę laisvai disponuoti joms (šalims – apylinkės teismo pastaba) priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 12–13 straipsniai įtvirtina vadinamuosius rungimosi ir dispozityvumo principus, kurių esmė – bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, o teismas (teisėjas) savo iniciatyva (lot. ex officio) nerenka įrodymų ir netiria tokių faktinių aplinkybių, kurių nenurodė šalys (žr. p. Mikelėnas, V., Nekrošius, V., Tamošiūnienė, E. et. al. Civilinio proceso teisė. Bendrojo dalis. I-a knyga. Vilnius, VU leidykla, 2020, p. 94–100; taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-03-02 nutartį civ. b. Nr. e3K-3-18-684/2023, nutarties 87–90 punktus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-10-13 nutartį civ. b. Nr. e3K-3-249-403/2021, nutarties 30 punktą). Teismas nenustatė, jog byloje sprendžiami reikalavimai (nagrinėjami klausimai) patektų į viešojo intereso sferą, t. y. nenustatyta, jog byloje būtų nagrinėjami klausimai, kurie kiltų iš konceptualių šeimos, darbo, viešųjų pirkimo, žmogaus teisių gynimo ar vartojimo teisinių santykių, todėl teismas laikosi pozicijos, jog nagrinėjama civilinė byla yra dispozityvi. Tai reiškia, jog byloje vertinami tik tie įrodymai ir tos pozicijos (versijos), kurios pateiktos (nurodytos) šalių, o teismas savo inciatyva įrodymų nerenka ir aplinkybių, nenurodytų šalių, nevertina. Šalys teismui argumentų dėl to, jog teismas turėtų būti aktyvus, taip pat neteikė, kaip ir neįrodinėjo, kad byloje sprendžiami klausimai turi kokių nors procesinių ypatumų (ypač suformuluotų kasacinio teismo precedentuose), susijusių su teismo (ne)aktyvumu procese.

Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog teismo sprendimo motyvacija surašoma atsižvelgiant į tai, kad: i) CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (našta įrodyti faktines aplinkybes egzistuoja šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą); ii) įrodinėjimo procese egzistuoja pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas, kuris reiškia tai, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus, bei negatyvusis įrodinėjimo aspektas, kuris sudaro sąlygas rasti išeitį iš aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (nepakanka įrodymų patvirtinti nei vienos iš šalių nurodomoms aplinkybėms), t. y. tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta; iii) civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių, tačiau paminėtas standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – privaloma turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024-02-08 nutartį civ. b. Nr. e3K-3-9-1075/2024, nutarties 22–30 punktai).

Teismas papildomai pažymi, kad materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva ir teismas, įgyvendindamas šią savo išimtinę teisę ir tuo pačiu pareigą, nesaistomas šalių pateiktu ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimu, t. y. teismas savo nuožiūra parenka įstatymą, kuris turi būti taikomas sprendžiant šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-07-20 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-217-943/2023, nutarties 51 punktas). Aptartas kasacinio teismo išaiškinimas reiškia (CPK 4 straipsnis), kad jeigu apylinkės teismas ir kvalifikavo teisinius santykius kitaip, nei nurodė šalių atstovai be platesnio (išsamesnio) teisės normų aiškinimo, tai nereiškia šalių teisių (materialiųjų/procesinių) pažeidimų. Pažymėtina, jog teismas turi pareigą motyvuoti kvalifikuotai, tačiau glaustai (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

Apylinkės teismas, prieš pasisakydamas ginčo klausimais, visų pirma, nurodo, kurios teisiškai reikšmingos esminės (faktinės) aplinkybės laikytinos (ne)nustatytomis. Pasisakius dėl ginčui spręsti reikšmingų (faktinių) aplinkybių, teismas pasisakys dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo ir šalių materialiųjų (ginčo) reikalavimų (ne)pagrįstumo. Galiausiai, teismas išspręs šalių procesinius reikalavimus (prašymus) bei pasisakys dėl procesinio pobūdžio aplinkybių, kurios ex lege (liet. pagal įstatymą) turi būti išspręstos priimant sprendimą dėl ginčo esmės (pvz., laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas bei atlyginimas ir pan.) (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 5 dalies 1–5 punktai).

Dėl esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų šalių ginčui (iš)spręsti

Vienas iš esminių reikalavimų teismo sprendimo, kurio pagrindu byla išsprendžiama iš esmės, turiniui – glausta forma nurodyti teismo nustatytas (faktines – apylinkės teismo pastaba) bylos aplinkybes (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnis, CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 dalis). Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas):

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004-11-10 išdavė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (Pažyma) pagal (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), pateiktus nuosavybės teisės patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime 0,54 ha žemės ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (duomenys neskelbtini) turi nuosavybės teisę į 0,18 ha žemės;

tarp ieškovo IES1 ir atsakovų ATS2, ATS1 bei ATS3 2026-07-12 pasirašyta sutartis (Sutartis), kurios pagrindu atsakovai už 25 000 Eur kainą pardavė ieškovui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (Pažyma);

atsakovė ATS1 notaro biure 2016-07-12 sudarė testamentą, kurio pagrindu atsakovei ATS2 nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, suformuotą (duomenys neskelbtini), pagal 2004-11-10 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų Nr. (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju palieka ieškovui;

atsakovas ATS3 notaro biure 2016-07-12 sudarė testamentą, kurio pagrindu atsakovei ATS2 nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, suformuotą (duomenys neskelbtini), pagal 2004-11-10 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų Nr. (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju palieka ieškovui;

atsakovė ATS2 notaro biure 2016-07-13 sudarė testamentą, kurio pagrindu atsakovei ATS2 nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, suformuotą (duomenys neskelbtini), pagal 2004-11-10 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų Nr. (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju palieka ieškovui;

ieškovas 2025-04-09 parengė pretenziją atsakovams, kurios pagrindu reikalavo iš atsakovų ieškovui sugrąžinti 25 000 Eur sumą;

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026-07-07 sprendimu civ. b. Nr. e2-580-1141/2026 nusprendė netenkinti ieškovo IES1 ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl (12 500 Eur – apylinkės teismo pastaba) avanso grąžinimo, tretieji asmenys TAR1, (duomenys neskelbtini) ir notarė (duomenys neskelbtini);

iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2026-07-30 išplėstinio išrašo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas yra TAR1.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir sandorio (sutarties) negaliojimo

Teismas, priimdamas sprendimą, ex officio (liet. savo inciatyva, pagal pareigas) atlieka tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinį kvalifikavimą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas) ir, papildomai pastebėtina, įgyvendindamas aptartą prerogatyvą, jau minėta, nesaistomas šalių pateiktu ginčo kvalifikavimu (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-04-06 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-1075/2023, nutarties 30 punktą).

Apylinkės teismas, atsižvelgęs į aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, (į)vertina tai, kad šalys bendriausia prasme raštu sudarė daugiašalį sandorį (CK 1.63 straipsnio 1–2, 7 dalys). Tai reiškia, jog, visų pirma, tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys daugiašalės sutarties pagrindu (CK 1.63 straipsnio 7 dalis, 1.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 6.2 straipsnis, 6.154 straipsnis). Prievolinių teisinių santykių, kylančių iš sutarties (arba kitaip – sutartinių teisinių santykių) esmė yra ta, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu dokumentu (susitarimu), kuris nustato nepavaldžių vienas kitam subjektų (asmenų) tarpusavio teises ir pareigas. Šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog tam, kad nuspręsti dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų – būtina identifikuoti tarp šalių sudarytos sutarties rūšį (CK 6.160 straipsnis). Taip yra todėl, kad tam tikrais atvejais sutarties laisvės principą gali riboti imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).

Teismas nustatė, jog tarp ieškovo ir atsakovės ATS2 kilęs ginčas ir dėl Sutarties rūšies, kadangi ieškovas teigia, jog savo esme Sutartis atitinka preliminariosios sutarties sampratą, o atsakovė ATS2 laikosi pozicijos, jog Sutartis yra nėra preliminarioji (yra pagrindinė sutartis). Taip pat tiek šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, tiek šalių paaiškinimai teisminio bylos nagrinėjimo metu rodo, kad šalys nesutaria ir dėl konkrečios sutarties rūšies (ar Sutartimi buvo parduota Pažyma, ar Pažyma suteikiamos teisės).

CK 1.97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. CK 1.112 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. CK 1.112 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos. Taigi, bendra taisyklė ta, kad CK leidžia turtinių teisių pardavimą. Visgi, įstatyminis teisinis reguliavimas numato ir išimčių: i) įstatymai expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais) gali numatyti vienokios ar kitokios apimties civilinės apyvartos, įskaitant ir turtinių teisių, draudimus (CK 1.2 straipsnis, 1.97 straipsnio 2 dalis); ii) sandorio formos reikalavimai (CK 1.37 straipsnio 1 dalis, 1.38 straipsnio 1–2 dalys, 1.71 straipsnio 1 dalis).

Apylinkės teismas pastebi, jog ginčas byloje tarp šalių kyla iš turtinių teisių pirkimo–pardavimo Sutarties (ne)vykdymo, tačiau šalys ignoruoja, jog Pažymos pagrindu suteikiamos teisės yra specifinės, t. y. Pažymos pagrindu žemės atkūrimo teisių perleidimas reguliuojamas ne tik bendrosiomis CK nuostatomis, tačiau ir specialiuoju įstatymu – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – PNTINTAĮ).

PNTINTAĮ 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta (teismas vertina aptarto įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2015-10-01, t. y. tą PNTINTAĮ redakcija, kuri galiojo Sutarties sudarymo momentu), kad šio (PNTINTAĮ – apylinkės teismo pastaba) straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Aptarta PNTINTAĮ nuostata referuoja į du teisinius aspektus:

specialiame įstatyme aiškiai nurodytą (lot. expressis verbis) ribotą subjektų ratą, kuriems iš Pažymų kylančios teisės gali būti perleistos. Apylinkės teismas papildomai atkreipia dėmesį, jog iki 2002-02-18 galiojusios PNTINTAĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostata leido nuosavybės teisių atkūrimo perleidimą ir „kitiems asmenims“, tačiau po 2002-02-18 redakcijos PNTINTAĮ įsigaliojimo galimybės nuosavybės teisių atkūrimą perleisti asmenims, aiškiai ir nedviprasmiškai nenumatytiems PNTINTAĮ 2 straipsnio 3 dalyje, nebenumatyta. Aptarta įstatymo leidėjo logika nebeleisti nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo neribotam subjektui ratui grindžiama tuo, kad pirminė įstatymo redakcija leido pretendentams perleisti (parduoti, dovanoti, mainyti) savo teisę atkurti nuosavybę ne tik artimiems giminaičiams, bet ir su buvusiu savininku nesusijusiems asmenims („kitiems asmenims“), todėl aptarta nuostata sukūrė neoficialią „teisių į žemę rinką“, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo proceso esmė ir moralinis tikslas – sugrąžinti istorinį teisingumą realiems savininkams ir jų šeimos nariams (įpėdiniams), o ne sudaryti sąlygas trečiųjų asmenų komercijai. Nuostata „ir kitiems asmenims“ dar labiau išplėtė pretendentų ratą ir sudarė galimybes prekiauti dar nesugrąžintu turtu (žr. Novogrodckis, M. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinės ir socialinės problemos. Magistro baigiamasis darbas. MRU, 2006, p. 22, 57 – apylinkės teismas aptartu šaltiniu vadovaujasi tik kaip papildomu, teismo pagrindinę mintį pagrindžiančiu šaltiniu);

teises atkurti nuosavybės teises galima perleisti tik notariniu sandoriu. Teismas pastebi, jog net giminystės ryšiais susijusiems asmenims turtines teises iš nuosavybės atkūrimo proceso įstatymas leidžia perleisti tik notarine tvarka, todėl būtų nesuprantamas toks reguliavimas, kai nuosavybės teisių atkūrimu suteikiamas teises perleisti „kitiems asmenims“ notarinės formos reikalavimas nebūtų taikomas. Pažymima, kad nuosavybės teisės atkūrimo perleidimo sandorių notarinės formos reikalavimus analizavęs ir kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-208/2011), tačiau kokių nors išimčių dėl notarinės formos netaikymo tokiems sandoriams kasacinis teismas nenurodė. Apylinkės teismas, be kita ko, taip pat laikosi pozicijos, jog nuosavybės atkūrimo procese teisės į žemės (ar kito nekilnojamojo turto) atkūrimą yra neatsiejamos nuo daiktinės nuosavybės teisės, todėl bet kuriuo atveju tokiems teisių perleidimo sandoriams turi būti taikoma privaloma notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4.37 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis, 6.425 straipsnis) (žr. ir p. Didžiulis, L., Taminskas, A., Matiukas, M. Daiktinė teisė. Vilnius: VU leidykla, 2025 , p. 121–122, 145).

Teismui, analizuojant šalių pateiktą Sutartį, dėl kurios vyksta ginčas, ir šios Sutarties objektu esančią Pažymą, kuri suteikia teises į atkurtiną nekilnojamąjį turtą (0,18 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini)), sprendžia, jog aptarta sutartis imperatyviai pažeidžia tiek specialųjį įstatymą (PNTINTAĮ), kadangi sandoris sudarytas su asmenims, neturinčiai teisės sudaryti tokį sandorį (PNTINTAĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir nesilaikant privalomos sandorio notarinės formos (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4.37 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis, 6.425 straipsnis).

Kadangi šalių sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje (CPK 4 straipsnis) laikomasi pozicijos, kad ex officio (liet. savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Visgi, tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-969/2023, nutarties 93 punktas).

CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. To paties CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Tai reiškia, kad sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti notarinės formos nesilaikant, negalioja, t. y. sandoriai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą turi būti sudaromos notarinės formos (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.393 straipsnio 1 dalys), o notarinės formos reikalavimų nesilaikymas daro tokias sutartis negaliojančias (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.393 straipsnio 2 dalis, CK 6.425 straipsnis). Aptartas teisinis reguliavimas ir nustatytos faktinės aplinkybės teismui ex officio (liet. savo iniciatyva) leidžia konstatuoti, kad sandoris sudarytas akivaizdžiai pažeidžiant specialaus įstatymo (PNTINTAĮ) imperatyvus, taip pat nesilaikant notarinės formos reikalavimo, todėl yra niekinis ir negaliojantis.

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). CK 1.80 straipsnio 2 dalis įtvirtina restituciją kaip vieną iš sandorių negaliojimo teisinių padarinių, o CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostata sistemiškai taikytina su CK 6.145 straipsniu (žr. p. A. Dambrauskaitė. Sandorių negaliojimo teisinės pasekmės. Monografija. Vilnius, Justitia, 2009, p. 136–139). CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad restitucija taikoma ir dėl to, kad sandoris, pagal kurį šalis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (liet. nuo sudarymo momento), tačiau CK 6.145 straipsnio 2 dalis numato, jog išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai restitucijos netaikyti, jeigu dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, restitucijos taikymas aptariamu atveju negalimas. Teismas tiek iš paties ieškovo IES1 paaiškinimų, tiek iš atsakovės ATS2 paaiškinimų, tiek iš liudytojos (duomenys neskelbtini) liudijimo ir įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026-07-07 sprendimo civ. b. Nr. e2-580-1141/2026 aprašomosios dalies 12 punkto sprendžia, jog pats ieškovas IES1 atsakovams kokių nors pinigų sumų neperdavė (ieškovas IES1 nurodė, jog 12 500 Eur perdavė TAR1, kuris jau toliau turėjo atlikti savo darbą). Taigi, nei atsakovai gavo kokis nors sumas iš ieškovo, nei ieškovas kokias nors sumas atsakovams būtų perdavęs. Jeigu ieškovas IES1 perdavė pinigų sumą (12 500 Eur) TAR1, tai visas teisines pretenzijas dėl perduotos sumos grąžinimo ir turi reikšti tiesiogiai TAR1. Atsakovė ATS2 ginčijo aplinkybę, jog buvo gauta 25 000 Eur suma ir nurodė, kad buvo gauta tik 500 Eur suma. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, teisminio proceso vengė, ir neįrodinėjo, jog atsakovams buvo perdavęs didesnę, nei 500 Eur sumą. Atsakovė ATS2 aptartam teiginiui pagrįsti kvietėsi ir liudytoją (duomenys neskelbtini), kuri taip pat patvirtino, jog dalyvavo Sutarties sudarymo metu ir patvirtino, kad kiekvieno atsakovo gauta pinigų suma pagal Sutartį buvo 500 Eur. Trečiasis Asmuo TAR1 teismo procese buvo pasyvus, todėl savo pozicijos nenurodė, o kitokių duomenų, kad buvo gauta 25 000 Eur suma, byloje nėra, todėl teismas sprendžia, jog atsakovai iš TAR1 gavo po 500 Eur, kurie, pripažinus Sutartį negaliojančia, grąžinami TAR1.

Dėl reikalavimo priteisti piniginę prievolę (skolą) ir palūkanas (ne)pagrįstumo

Ieškovas pagrindiniu reikalavimu iš atsakovų prašė priteisti solidariai 12 500 Eur. Visgi, teismui Sutartį pripažinus niekine ir negaliojančia nuo pastarosios sudarymo momento, ieškovas kokių nors reikalavimo teisių Sutarties pagrindu į atsakovus neturi. Kitų pagrindų priteisti 12 500 Eur sumą ieškovas neįrodinėjo, tokių nenustatė ir teismas. Teismas laikosi pozicijos, jog ieškovas neįrodė, jog 12 500 Eur suma buvo perduota atsakovams. Tuo atveju, jeigu ieškovas aptartą sumą ir perdavė TAR1 (tokios aplinkybės nustatymas ir vertinimas nėra šios bylos dalykas), tai visas teisines pretenzijas, minėta, ieškovas turi reikšti tiesiogiai TAR1.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Netenkinus pagrindinių ieškinio reikalavimų, netenkinamas ir išvestinis ieškinio reikalavimas dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei atlyginimo

Teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, turi išspręsti ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei atlyginimo klausimą (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Teismas, įgyvendindamas aptartą (procesinę) pareigą, nustatė, kad:

ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 3 199 Eur: i) 563 Eur išlaidos žyminiam mokesčiui; ii) 56 Eur žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių; iii) 2 580 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (960 Eur + 1 620 Eur);

atsakovė ATS2 iš viso patyrė 4 225,32 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos (šalies) turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Esminis principas, kuriuo paremta aptarta taisyklė yra ta, kad „pralaimėjęs moka“. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys netenkintas, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai). Teismo vertinimu, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijų dydžius, nėra pernelyg didelės, todėl priteistinos visa apimtimi. Teismas pažymi, jog ieškovas dar paduodamas ieškinį žinojo, jog jokių pinigų sumų atsakovams nėra perdavęs ir ginčą inicijavo iš esmės vadovaudamasis formalia sutarties tekstus, nors, minėta, žinojo, kad formalus Sutarties tekstas neatitinka realių Sutarties sudarymo aplinkybių. Dėl šios priežasties teismas atsako mažinti atsakovės naudai priteisiamas bylinėjimosi išlaidas (viena iš bylinėjimosi išlaidų funkcijų – neskatinti nesąžiningo ir ex ante (liet. nuo pat pradžių) žinomai nepagrįsto bylinėjimosi.

Kadangi ieškovas pradinį reikalavimą priteisti 25 000 Eur sumažino iki 12 500 Eur, todėl už 12 500 Eur reikalavimą turėjo mokėti 281 Eur, o ne 536 Eur žyminį mokestį. Žyminio mokesčio permoka (536 Eur – 281 Eur = 255 Eur) ieškovui grąžinama (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apylinkės teismas pažymi, jog teismui nėra pareigos motyvuoti sprendimą detaliai (smulkiai, išsamiai) atsakant į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Teismo pareiga – atsakyti į esminius ir teisinę reikšmę turinčius šalių argumentus. Tai reiškia, jog nors teismas ir turi pareigą motyvuoti sprendimo motyvus, tačiau motyvacija gali (ir turi) būti glausta (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Dėl šios priežasties teismas pasisakė dėl teisinio reguliavimo (ne)taikymo bei aiškinimo nustatytų esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų ginčui spręsti, kontekste. Tuo atveju, jeigu vienas ar kitas šalies argumentas neaptartas plačiau (arba nepaminėtas apskritai), reiškia tai, jog toks argumentas neįtakoja priimamo materialiojo sprendimo ir teismo (teisėjo) vidinio įsitikinimo bylos išnagrinėjimo rezultatu, net jeigu būtų aptartas plačiau ir pastarajam būtų buvę (ne)pritarta. Papildomai pažymėtina tik tiek, jog visi Sutarties vykdymo eigoje sudaryti atsakovų įgaliojimai ir/ar testamentai ieškovo naudai (ieškovas, teikdamas paaiškinimus teismui, nurodė, jog ieškovo vardu buvo sudaryti įgaliojimai tam, kad ieškovas galėtų toliau rūpintis nuosavybės atkūrimo procesu visose valstybės institucijose) tik parodo, kaip konkrečia schema buvo siekta išvengti imperatyvaus įstatyminio reguliavimo. Pažymėtina, jog teisėtai, laikantis įstatymo reikalavimų, nusipirkus (įsigijus) bet kokios rūšies turtines teises, pastarosioms įgyvendinti nereikėtų jokių papildomų įgaliojimų ar testamentų, kadangi pati turtinių teisių pirkimo–pardavimo sutartis ir įgalintų (legitimuoti) pirkėją veikti visuose išoriniuose teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis (turtinių teisių įgyvendinimui nereikėtų jokių papildomų įgaliojimų iš buvusio turtinių teisių pardavėjo).

Teismas, priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, turi išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą (CPK 150 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), t. y. bendroji taisyklė suponuoja teismo pareigą užbaigus bylą kartu (tuo pačiu sprendimu) išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Byloje nesant taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, poreikio spręsti laikinųjų apsaugos priemonių likimo klausimą nėra.

Daugiau tiek materialiųjų (ir procesinių) šalių reikalavimų bei procesinio pobūdžio klausimų, kuriuos teismas turėtų išspręsti sprendimu, neliko. Teismui išsprendus klausimus, susijusius su ieškovo IES1 turtinėmis pretenzijomis atsakovams ATS2 , ATS1 ir ATS3, priimamas teismo sprendimas dėl ginčo esmės nurodant (nusprendžiant), kad ieškinio reikalavimai netenkinami ir teismo iniciatyva (lot. ex officio) ginčo sandoris (Sutartis) pripažįstama niekinė ir negaliojanti ab initio (liet. nuo sudarymo momento) dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (PNTINTAĮ) subjektų atžvilgiu bei sandorio (Sutarties) formos neatitikties (CPK 260 straipsnis, 265 straipsnis, 270 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7–8 dalimis, 259–260 straipsniais, 269–270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

netenkinti ieškovo IES1 ieškininiame pareiškime (ieškinyje) (dok. reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris teisminio proceso metu buvo (pa)tikslintas (dok. reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), suformuluotų turtinio pobūdžio reikalavimų atsakovams ATS2, ATS1 ir ATS3;

pripažinti ab initio (liet. nuo sudarymo momento) niekine ir negaliojančia tarp ieškovo IES1 ir atsakovų ATS2, ATS1 ir ATS3 2016 m. liepos 12 d. sudarytą sutartį, kurios pagrindu buvo perleistos turtinės teisės, kylančios Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu;

taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovų ATS2, ATS1 ir ATS3 po 500 Eur (penkis šimtus eurų) trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, TAR1 naudai;

priteisti iš ieškovo IES1 atsakovės ATS2 naudai 4 225,32 Eur (keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt penkis eurus ir 32 ct) išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti;

grąžinti ieškovui IES1 255 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt penkių eurų) žyminio mokesčio dalį (permoką) (mokėjimas atliktas 2025 m. gegužės 16 d. 563 Eur mokėjimo nurodymu Nr. 15 per „Swedbank“, AB);

išaiškinti ieškovui IES1, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pagal žyminio mokesčio mokėtojo pareiškimą teismui dėl žyminio mokesčio grąžinimo, remdamasi (vadovaudamasi – apylinkės teismo pastaba) teismo nutartimi;

nurodyti, kad sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.

Teisėjas | [pasirašyta kvalifikuotu elektroniniu parašu] | Julius Lankelis