Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. birželio 2 d. nutarties, kuria panaikintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 10- ANR_N-7303-2025 ir administracinio nusižengimo teisena S. E. (S. E.) atžvilgiu nutraukta, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius (toliau – Institucija) 2025 m. kovo 27 d. priėmė nutarimą Nr. 10-ANR_N-7303-2025, kuriuo S. E. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalį dėl to, kad kelyje Vievis-Maišiagala-Nemenčinė Elektrėnų sav. 4,320 km., 2024 m. rugpjūčio 12 d. 10.01 val., vairuodamas vilkiką „Mercedes Benz“ su puspriekabe „Schmitz“, ir apvažiuodamas kliūtį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio priešpriešinėje eismo juostoje atvažiuojančiam vilkikui „Iveco“ su puspriekabe „Schwarzmuller“, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip sudarydamas grėsmę vilkiko „Iveco“ su puspriekabe „Schwarzmuller“ eismo saugumui, dėl ko šiam vilkikui stabdant ir puspriekabei „Schwarzmuller“ dalinai įslydus į priešpriešinę eismo juostą, susidūrė su puspriekabe „Schwarzmuller“, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto ant šono. Dėl eismo įvykio buvo apgadintos transporto priemonės. S. E. paskirta administracinė nuobauda – 75 Eur bauda.Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. E. atstovė advokatė Aurelija Vingrienė dėl Institucijos nutarimo pateikė skundą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams, prašydama panaikinti Institucijos 2025 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-7303-2025 bei administracinę teiseną nutraukti S. E. atžvilgiu nutraukti. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2026 m. birželio 2 d. nutartimi S. E. atstovės advokatės Aurelijos Vingrienės skundas patenkintas, Institucijos nutarimas panaikintas, S. E. atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta. Iš valstybės S. E. priteista 4 600 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 2 904 Eur ekspertizės parengimo išlaidų.Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2026 m. birželio 9 d. nutartimi tenkino S. E. atstovės advokatės Aurelijos Vingrienės prašymą dėl nutarties patikslinimo. Teismas nutarė ištaisyti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. birželio 2 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarytą netikslumą ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip: pareiškėjo S. E. atstovės advokatės Aurelijos Vingrienės skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2025 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-7303-2025 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK 24252256789 ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Priteisti iš valstybės S. E. 4 600 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 2 904 Eur ekspertizės parengimo išlaidų, sumokant jas šias išlaidas apmokėjusiai UAB „K“.Skundu Vilniaus apygardos teismui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. birželio 2 d. nutartį ir palikti galioti Institucijos 2025 m. kovo 27 d. nutarimą.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nenuosekliai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko skundžiama nutartis negali būti laikoma pakankamai pagrįsta ir motyvuota. Teismas nepagrįstai sutapatino vilkiko „Iveco“ stabdymo pradžios priežastį su S. E. padaryto Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) pažeidimo nebuvimu, t. y. teismas neišsamiai įvertino, ar S. E., prieš pradėdamas kliūties apvažiavimo manevrą ir išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, realiai įsitikino manevro saugumu, tinkamai įvertino ribotą matomumą, vairuojamo transporto priemonių junginio gabaritus bei nepažeidė pareigos duoti kelią priešpriešais artėjusiai transporto priemonei. Teismo nustatyta aplinkybė, kad vilkiko „Iveco“ vairuotojas stabdyti pradėjo dar nematydamas „Mercedes Benz“, savaime nepaneigia S. E. veiksmų neteisėtumo. Ši aplinkybė gali būti reikšminga nustatant pradinę stabdymo priežastį, tačiau nepašalina pareigos įvertinti vėliau susidariusios eismo įvykio situacijos ir paties išvažiavimo į priešpriešinio eismo juostą teisėtumo. Esminis skundžiamos nutarties motyvas yra tas, kad vilkiko „Iveco“ vairuotojas pradėjo stabdyti dar nematydamas vilkiko „Mercedes-Benz“. Iš šios aplinkybės teismas padarė išvadą, kad S. E. manevras nesukėlė vilkiko „Iveco“ stabdymo, todėl jo veiksmai nebuvo priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu. Priežastis, dėl kurios „Iveco“ vairuotojas pradėjo stabdyti, ir klausimas, ar S. E. teisėtai bei saugiai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nėra tapačios aplinkybės. Net ir pripažinus, kad „Iveco“ vairuotojas pradėjo stabdyti reaguodamas į kelio darbus ar uždarytą eismo juostą, tai savaime nepaneigia galimybės, kad tuo pačiu metu S. E., apvažiuodamas kliūtį ir užimdamas priešpriešinio eismo juostą, pažeidė jam nustatytą pareigą prieš manevrą įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir nekliudyti priešpriešais važiuojančioms transporto priemonėms. Nagrinėjamu atveju S. E. administracinė nuobauda paskirta ne už eismo įvykio sukėlimą kaip savarankišką veiką, bet už ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytą konkretų KET pažeidimą – kliūties apvažiavimo ir važiavimo krypties keitimo metu neįsitikinus, kad manevrą atlikti saugu, nedavus kelio priešpriešais važiavusiai transporto priemonei ir įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą. Šios administracinio nusižengimo sudėties buvimas nėra siejamas su privalomu eismo įvykiu, transporto priemonių apgadinimo ar kitų padarinių atsiradimu, t. y. administracinio nusižengimo sudėtis yra formali. Net jeigu būtų pripažinta, kad nepakanka duomenų konstatuoti, jog būtent S. E. manevras buvo pirminė vilkiko „Iveco“ intensyvaus stabdymo priežastis, teismas vis tiek turėjo atskirai įvertinti, ar pats išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą, esant ribotam kelio matomumui ir artėjant priešpriešais važiuojančiai transporto priemonei, atitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Skundžiamoje nutartyje tokia savarankiška ANK 417 straipsnio 3 dalies požymių analizė neatlikta. Teismas esant abejonėms dėl eismo įvykio mechanizmo iš esmės automatiškai padarė išvadą, kad nebuvo ir paties KET pažeidimo, nors šios aplinkybės teisiniu požiūriu nėra tapačios. Neatskleista, ar S. E., prieš pradėdamas manevrą, turėjo pakankamą pagrindą laikyti priešpriešinio eismo juostą laisva. Įvykio metu galiojusio KET 145 punkto esmė buvo ta, kad prieš persirikiuodamas ar kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, jog tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams. „Duoti kelią“ reiškia nedaryti manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį. Teismas nustatė, kad kelio priežiūros darbai buvo pažymėti dar prieš kelio vingį pastatytais ženklais „Kelio darbai“, „Susiaurėjimas“ ir šviečiančia nukreipiamąja rodykle, kas patvirtina padidintą S. E. pareigą elgtis atsargiai. Teismas atmetė S. E. argumentus dėl galimai netinkamų AB „Kelių priežiūra“ veiksmų ir nustatė, kad darbo vieta buvo pažymėta tinkamai. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog vairuotojas kelio ženklų nepastebėjo, jo atsakomybės nepašalina. Ši išvada reikšminga ir vertinant S. E. veiksmus. Tinkamas ir išankstinis darbų vietos ženklinimas reiškia, kad vairuotojas turėjo pakankamai laiko sumažinti greitį, įvertinti kliūtį, sustoti ir prieš išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą įsitikinti, kad jo manevras nesukels pavojaus. Teismas, konstatavęs tinkamą kelio darbų ženklinimą, nepadarė iš šios aplinkybės išplaukiančių išvadų dėl S. E. pareigos iš anksto pasirinkti saugų elgesio variantą. Ribotas kelio matomumas negali būti vertinamas kaip vairuotoją pateisinanti aplinkybė. Priešingai, jeigu dėl kelio vingio, augmenijos, kelio priežiūros transporto priemonių ar kitų aplinkybių vairuotojas negalėjo įsitikinti, kad priešpriešinio eismo juosta yra laisva visą manevrui atlikti reikalingą laiką ir atstumą, jis neturėjo pradėti kliūties apvažiavimo manevro. Ypač reikšminga tai, kad S. E. vairavo ne lengvąjį automobilį, o vilkiką su puspriekabe. Tokios transporto priemonės kliūties apvažiavimui reikia ilgesnio kelio ruožo ir ilgesnio laiko, todėl prieš pradedant manevrą, vairuotojui tenka pareiga įvertinti ne tik momentinį priešpriešinio eismo juostos matomumą, bet ir tai, ar visą transporto priemonių junginį bus galima saugiai grąžinti į savo eismo juostą. Skundžiamoje nutartyje išsamiai vertinamas vilkiko „Iveco“ vairuotojo greitis, stabdymas ir puspriekabės valdymas, tačiau S. E. veiksmų vertinimas iš esmės baigiamas konstatavus, kad „Iveco“ stabdyti pradėjo dar nematydamas „Mercedes-Benz“. Taip nebuvo atsakyta, ar S. E. veiksmai sudarė savarankišką KET pažeidimą ir ar jo vairuojamos transporto priemonės buvimas priešpriešinio eismo juostoje prisidėjo prie susidariusios konfliktinės eismo situacijos. Vilkiko „Iveco“ vairuotojo padaryti pažeidimai savaime nepašalina S. E. atsakomybės. Institucija neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad vilkiko „Iveco“ vairuotojas viršijo leistiną 70 km/h greitį. Ekspertiniuose tyrimuose apskaičiuotas apie 90 km/h greitis, o pats vairuotojas teismo posėdyje nurodė važiavęs apie 80 km/h greičiu. Tačiau vieno eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas savaime nepaneigia kito eismo dalyvio pažeidimo ir jo atsakomybės. Eismo įvykio kilimą gali sąlygoti kelių eismo dalyvių tarpusavyje sutampantys ar vienas po kito veikiantys veiksmai. Vilkiko „Iveco“ vairuotojo greičio viršijimas galėjo lemti tai, kad jis nesugebėjo efektyviai sustabdyti transporto priemonių junginio ir suvaldyti puspriekabės, tačiau tai nepašalina pareigos atskirai įvertinti, ar S. E., išvažiuodamas į „Iveco“ važiavimo krypties eismo juostą, laikėsi jam nustatytos pareigos įsitikinti manevro saugumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. kovo 12 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, turi būti ištirtas kiekvieno iš jų padaryto pažeidimo galimas priežastinis ryšys su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio klausimas negali būti sprendžiamas vertinant tik vieno eismo dalyvio pažeidimus ir nenustatant kito dalyvio veiksmų įtakos. Nors šis išaiškinimas pateiktas baudžiamojoje byloje, jame suformuluotas bendras eismo įvykių priežastingumo vertinimo principas aktualus ir administracinių nusižengimų teisenoje. Pažymi, kad administracinio nusižengimo teisenoje nėra nustatinėjamas vienas bendras eismo įvykio „kaltininkas“ civilinės atsakomybės prasme. Šio proceso dalykas yra konkrečiam asmeniui inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymas ir visi jo sudėties požymiai. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 19 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-224-908/2024 pabrėžė, o vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-594/2025) patvirtino, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai įrodyta būtent jam inkriminuojamo konkretaus administracinio nusižengimo sudėtis, taip pat kad vieno eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas savaime nešalina kito eismo dalyvio atsakomybės, jeigu ir jo veiksmai neatitiko KET reikalavimų. Taigi kiekvieno eismo dalyvio veiksmai vertinami savarankiškai, o išvada, kad vieno vairuotojo pažeidimas turėjo didesnę ar pagrindinę įtaką eismo įvykio kilimui, savaime nepaneigia kito vairuotojo padaryto savarankiško KET pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutelkė dėmesį į tai, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, tačiau išsamiai neišsprendė tikrojo šios administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalyko, t. y., ar S. E. veiksmais buvo pažeisti jam taikomi konkretūs KET reikalavimai.Ekspertinių tyrimų išvados įvertintos selektyviai ir neatskleidžiant jų tikrosios apimties. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2881 buvo konstatuota, kad eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo abiejų vairuotojų veiksmai: S. E. išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą, apvažiuojant kelio priežiūros transporto priemones, bei „Iveco“ vairuotojo greičio viršijimas ir puspriekabės nesuvaldymas. Pirmosios instancijos teismas šią ekspertizės išvadą atmetė kaip nepakankamai išsamią, nes ekspertas nebuvo nuvykęs į įvykio vietą ir neatliko matomumo eksperimento. Atmesdamas oficialios ekspertizės išvadą dėl S. E. veiksmų reikšmės, teismas kartu rėmėsi to paties eksperto išvadomis ir paaiškinimais dėl vilkiko „Iveco“ greičio, stabdymo ir galimybės išvengti eismo įvykio važiuojant leistinu greičiu. Skundžiamoje nutartyje nepakankamai paaiškinta, kodėl viena tos pačios ekspertizės dalis laikoma patikima ir pakankama, o kita visiškai nepatikima. Pareiškėjo užsakymu UAB „Impulsana“ atliktame ekspertiniame tyrime pateikta tikimybinė išvada, kad yra „labai tikėtina“, jog vilkikas „Iveco“, važiuodamas ne didesniu nei leistinas greičiu, būtų sustojęs arba puspriekabė nebūtų išslydusi į priešpriešinę eismo juostą. Kartu šiame ekspertiniame tyrime buvo keliama puspriekabės stabdžių sistemos gedimo versija, nors pats teismas pripažino, kad bylos medžiagoje nepakanka objektyvių duomenų tokį gedimą konstatuoti. Taigi dalis S. E. palankios ekspertinės versijos taip pat buvo grindžiama prielaidomis, kurių nepavyko patvirtinti objektyviais techniniais duomenimis. Vėliau atliktos teismo ekspertizės išvada, kad „Iveco“ vairuotojas stabdymo pradžios momentu negalėjo matyti „Mercedes-Benz“, yra reikšminga nustatant pirminę stabdymo priežastį. Ši išvada savaime nepatvirtina, kad S. E. išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą buvo teisėtas ir saugus. Ekspertinė išvada dėl vieno vairuotojo matomumo ir reakcijos momento negali pakeisti teisinio kito vairuotojo pareigų ir jo atlikto manevro vertinimo. Ekspertizės aktas yra vienas iš įrodymų, tačiau galutinį teisinį veiksmų vertinimą turi atlikti teismas, atsižvelgdamas į visą įrodymų visumą. Teismas negali techninės išvados dėl vienos eismo įvykio stadijos automatiškai prilyginti išvadai, kad kito eismo dalyvio veiksmuose apskritai nėra KET pažeidimo.Skundžiamoje nutartyje nenuosekliai nurodyta taikyta ANK 417 straipsnio dalis. Skundžiamos nutarties 1 punkte teisingai nurodyta, kad S. E. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Tačiau nutarties 13 punkte teismas pateikė ANK 417 straipsnio 7 dalies turinį, o 14 punkte nurodė, kad S. E. skundžiamu nutarimu patrauktas atsakomybėn už ANK 417 straipsnio 7 dalyje nustatytą nusižengimą. Nutarties 24 punkte teismas vėl nurodė ANK 417 straipsnio 3 dalį. ANK 417 straipsnio 3 ir 7 dalyse nustatytos skirtingos administracinių nusižengimų sudėtys. ANK 417 straipsnio 3 dalyje specialiai įtvirtinta atsakomybė už kelio nedavimą, keičiant važiavimo kryptį ir įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą, pažeidžiant KET reikalavimus, o 7 dalyje nustatyta bendroji atsakomybė už kitus KET pažeidimus. Šis prieštaravimas sudaro pagrindą abejoti, ar teismas nuosekliai ir pagal tinkamą materialiosios teisės normą patikrino visus S. E. inkriminuoto nusižengimo požymius. Nutartyje nėra aiškiai išskirti ir įvertinti konkretūs ANK 417 straipsnio 3 dalies objektyvieji požymiai, t. y. važiavimo krypties pakeitimas, įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą, pareigos įsitikinti manevro saugumu ir duoti kelią vykdymas. Šis neatitikimas negali būti vertinamas vien kaip neturintis reikšmės rašymo apsirikimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad būtent netinkamas ANK 417 straipsnio 3 dalies požymių atskyrimas nuo eismo įvykio padarinių priežastingumo lėmė teisenos nutraukimą. Nekaltumo prezumpcijos principas pritaikytas neįvertinus visų įrodymų tarpusavio ryšio. Institucija neginčija, kad administracinių nusižengimų procese taikoma nekaltumo prezumpcija, ir kad nepašalinamos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Tačiau principas in dubio pro reo taikomas tik tada, kai visos reikšmingos aplinkybės yra išsamiai ištirtos, visi įrodymai įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, o išlikusių prieštaravimų objektyviai pašalinti neįmanoma. Nagrinėjamu atveju teismas abejones dėl to, kas buvo pirminė vilkiko „Iveco“ stabdymo priežastis, ir kokią įtaką įvykiui turėjo jo greitis, išplėtė, tačiau tinkamai nevertino: kokį kelio ruožą S. E. galėjo matyti prieš pradėdamas manevrą; kokio ilgio kelio ruožo ir laiko reikėjo visam vilkiko su puspriekabe junginiui apvažiuoti kelio priežiūros transporto priemones; ar jis turėjo techninę galimybę nepradėti manevro ir palaukti, kol priešpriešinio eismo juosta bus laisva; kurioje eismo juostoje ir kokioje padėtyje buvo „Mercedes-Benz“ junginys tuo metu, kai „Iveco“ puspriekabė pradėjo slysti; ar S. E. pasirinktas manevras atitiko padidinto atsargumo reikalavimus, taikytinus riboto matomumo kelio vingyje. Įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įvertinant kiekvieną įrodymą ir jų visumą, jų tarpusavio prieštaravimus, nuoseklumą bei šaltinių patikimumą. Skundžiamoje nutartyje ši pareiga įvykdyta nepakankamai, nes išsamiai išnagrinėta „Iveco“ vairuotojo veiksmų įtaka, tačiau S. E. veiksmų teisėtumas iš esmės paneigtas remiantis tik išvada, kad jis nebuvo pirminė kito vairuotojo stabdymo priežastis.Atsiliepimu į apeliacinį skundą S. E. atstovė advokatė Aurelija Vingrienė prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. birželio 2 d. nutartį, taip pat prašo priteisti iš valstybės administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui S. E. patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, šias išlaidas grąžinant jas faktiškai mokėjusiam trečiajam asmeniui UAB „K“.Nurodo, kad nesutinka su Institucijos teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nenuosekliai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, netinkamai atskyrė technines eismo įvykio kilimo priežastis nuo savarankiško administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens S. E. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nepagrįstai vieno eismo dalyvio pažeidimus vertino kaip savaime pašalinančius kito eismo dalyvio atsakomybę. Nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, Institucija teismo posėdžiuose nedalyvavo, nepateikė nuomonės dėl klausimų formulavimo ekspertams (atliekant pakartotinę eismo įvykio ekspertizę), neuždavė klausimų ekspertams apklausų metu ir kt. Institucija, būdama proceso dalyviu, turėjo galimybę aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime ir pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis, tačiau sąmoningai to nedarė. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo Institucija, išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, įvertino visų atliktų ekspertinių tyrimų rezultatus, ekspertų paaiškinimus, liudytojų parodymus bei kita, ir, atlikęs visapusišką įrodymų vertinimą, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių S. E. administracinę atsakomybę pagal jam inkriminuotą ANK 417 straipsnio 3 dalį.Institucijos skundo argumentai yra prieštaringi. Nors Institucija pripažįsta, kad vilkiko „Iveco“ vairuotojas galėjo pradėti stabdyti dėl kelio darbų ar uždarytos eismo juostos, t. y. dėl nuo S. E. veiksmų nepriklausančių aplinkybių, tačiau, tuo pačiu teigia, jog S. E. išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą galėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Taigi Institucija pripažįsta, kad stabdymą galėjo lemti visiškai kita priežastis (aplinkybė), tačiau kartu daro prielaidą apie tariamą S. E. padarytą pažeidimą, nepateikdama jokio įrodymais pagrįsto ryšio tarp šio tariamo pažeidimo ir kilusių pasekmių. Institucijos argumentacija apsiriboja abstrakčiais samprotavimais, kad S. E. galėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tačiau skunde nėra nurodyta, kokia konkreti Kelių eismo taisyklių nuostata buvo pažeista bei kokiais veiksmais šis pažeidimas pasireiškė ir kokiais byloje esančiais įrodymais tokia išvada grindžiama. Vien deklaratyvus teiginys, jog teismas turėjo įvertinti ar išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą atitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimus, savaime neįrodo nei pažeidimo fakto, nei jo turinio. Atsižvelgiant į tai, Institucijos argumentacija grindžiama ne byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau hipotetinėmis prielaidomis, kurios negali paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų ir padarytų teisinių išvadų.Priešingai nei teigia Institucija, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių byloje nustatytų aplinkybių, įvertino vilkiko „Iveco“ vairuotojo veiksmų reikšmę bei S. E. atlikto manevro aplinkybes, ekspertinių išvadų tarpusavio santykį bei priežastinio ryšio klausimą ir sprendė, jog byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti, kad S. E. padarė administracinį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vilkiko „Iveco“ vairuotojas pradėjo stabdymą tuomet, kai dar objektyviai neturėjo galimybės matyti vilkiko „Mercedes-Benz“. Teismas, remdamasis teismo ekspertizės išvadomis nustatė, kad tuo momentu, kai vilkiko „Iveco“ vairuotojas pradėjo stabdyti, jis negalėjo matyti priešinga kryptimi važiuojančio S. E. vairuojamo vilkiko, todėl nėra pagrindo teigti, kad intensyvų stabdymą nulėmė būtent S. E. atliekamas kliūties apvažiavimo manevras. Atsižvelgiant į tai, Institucijos teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino S. E. išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą teisėtumo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nenustatė pakankamo pagrindo konstatuoti, kad vien pats kliūties apvažiavimas, nesant įrodymų apie realiai sukeltą pavojų kitam eismo dalyviui, sudaro administracinio nusižengimo sudėtį.Institucija apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika, kurios išaiškinimai prieštarauja jos pačios daromoms išvadoms. Cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad tais atvejais, kai Kelių eismo taisyklių pažeidimus padaro keli eismo dalyviai, privaloma individualiai nustatyti kiekvieno asmens padarytą pažeidimą bei įvertinti jo priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu ir jo padariniais, tačiau Institucija teigia, jog administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje, sudėčiai konstatuoti priežastinio ryšio su eismo įvykiu nustatyti nėra būtina. Jeigu Institucija remiasi šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tai privalėjo ne deklaratyviai kelti abejones dėl S. E. veiksmų, o nurodyti konkretų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nustatyti jo teisinį turinį ir pagrįsti, kokiu būdu šis pažeidimas buvo susijęs su eismo įvykiu. Be kita ko, Institucija taip pat remiasi Vilniaus apygardos teismo praktika, kurioje pažymima, jog administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai yra įrodyta konkreti asmeniui inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Vis tik, skunde nepateikiama jokių faktinių aplinkybių ar įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad būtent S. E. padarė jam inkriminuojamą konkretų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, Institucijos argumentacija yra prieštaringa, t. y. Institucija remiasi teismų praktika, reikalaujančia nustatyti konkretų pažeidimą, jo sudėtį ir įvertinti jo reikšmę, tačiau tuo pačiu pati siekia administracinę atsakomybę grįsti vien abstrakčia prielaida apie formalų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nesiedama jo nei su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nei su įrodymų pakankamumu.Tiek UAB „Impulsana“ ekspertiniame tyrime, tiek vėliau atlikus teismo ekspertizę, buvo nustatyta ta pati eismo įvykio kilimo aplinkybė – vilkiko „Iveco“ vairuotojas važiavo apie 90 km/h greičiu, nors konkrečioje kelio atkarpoje maksimalus leistinas greitis buvo 70 km/h, ko pasėkoje nesugebėjo suvaldyti transporto priemonių junginio stabdymo metu ir puspriekabė išslydo į priešpriešinę eismo juostą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, kad visose byloje esančiose ekspertinėse išvadose liko nepaneigtas faktas, jog vilkiko „Iveco“ vairuotojo greičio viršijimas turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, t. y. jeigu vilkiko „Iveco“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu 70 km/h greičiu, eismo įvykio būtų buvę galima išvengti. Institucijos argumentai, kad teismas nepagrįstai „perkėlė“ atsakomybę vienam eismo dalyviui, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmus, tačiau vertino ne vien tai, ar tam tikras veiksmas teoriškai galėjo būti netinkamas, o tai, ar byloje yra pakankamai įrodymų konkrečiam S. E. administraciniam nusižengimui konstatuoti.Byloje nebuvo nustatyta, kad S. E. atliktas manevras sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vilkiko „Iveco“ vairuotojas pradėjo stabdyti dar tuo metu, kuomet objektyviai negalėjo matyti S. E. vairuojamo vilkiko, o S. E., apvažiuodamas kelininkų automobilius, negalėjo matyti iš už posūkio atvažiuojančio vilkiko „Iveco“. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvados, kad S. E. veiksmai buvo priežastis, dėl kurios vilkiko „Iveco“ vairuotojas pradėjo stabdymą.Institucijos argumentas, kad S. E. išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą yra Kelių eismo taisyklių pažeidimas, grindžiamas prielaida. Tokia išvada nėra pagrįsta byloje nustatytais duomenimis. Byloje nustatyta, kad S. E. važiavimo krypties juosta buvo užimta AB „Kelių priežiūra“ transporto priemonėmis, todėl jis turėjo apvažiuoti kliūtį. Byloje nebuvo nustatyta, kad S. E. turėjo objektyvią galimybę matyti artėjančią transporto priemonę ar, kad jo atliekamas manevras atliktas nesilaikant saugumo reikalavimų. Būtent dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad S. E., apvažiuodamas kliūtį, neįsitikino manevro saugumu ir tokiu būdu pažeidė jam nustatytus Kelių eismo taisyklių reikalavimus.Nagrinėjamoje byloje buvo atlikti net trys ekspertiniai tyrimai, kurių įrodomoji reikšmė buvo vertinama sistemiškai, atsižvelgiant į jų išsamumą, tyrimo metodiką bei ekspertų paaiškinimus teismo posėdžio metu. Institucija nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ekspertizės išvadą Nr. 11-2881 pripažino nepakankamai išsamia, tačiau kartu rėmėsi tam tikromis šio eksperto išvadomis. Teismas neprivalo ekspertinės išvados priimti arba atmesti visa apimtimi, teismas gali vertinti atskiras išvados dalis, atsižvelgiant į šių pagrįstumą bei remiantis kitais byloje esančiais įrodymais ir ekspertų paaiškinimais. Ne mažiau svarbu tai, kad Institucija iš esmės ignoruoja aplinkybę, jog tiek UAB „Impulsana“ ekspertinis tyrimas, tiek vėliau atlikta teismo ekspertizė savo esminėmis išvadomis viena kitai neprieštarauja. Skunde nenurodoma jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šios ekspertinės išvados turėtų būti laikomos nepatikimomis, o vien deklaratyvus teiginys, kad UAB „Impulsana“ išvada grindžiama prielaidomis, savaime nepaneigia jos įrodomosios vertės, ypač kai šias išvadas patvirtina ir vėliau atlikta teismo ekspertizė. Teismas ekspertinių tyrimų išvadas vertino visumoje, įskaitant liudytojų parodymus, kitus rašytinius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, todėl Institucijos teiginys, jog techninės išvados buvo „automatiškai“ prilygintos teisiniam vertinimui yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, tokie Institucijos teiginiai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir nuosekliu įrodymų vertinimu bei jo padarytomis faktinėmis ir teisinėmis išvadomis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra trys ekspertinės išvados, kurios tam tikrais aspektais skyrėsi, analizavo ekspertizių atlikimo metodiką, ekspertų kompetenciją, paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, bei kitus byloje esančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie ekspertizės išvadą Nr. 11-2881, atkreipė dėmesį, kad išvadą rengęs ekspertas nebuvo nuvykęs į eismo įvykio vietą, neatliko vietos apžiūros ir eksperimentų, todėl tam tikros reikšmingos aplinkybės, susijusios su kelio vingiu, transporto priemonių matomumu ir kt., nebuvo objektyviai įvertintos, todėl teismas pagrįstai suteikė didesnę reikšmę vėlesnėms ekspertinėms išvadoms, kurios buvo paremtos išsamesniu faktinių aplinkybių tyrimu.Bylos nagrinėjimo metu Institucija turėjo teisę teikti nuomonę dėl ekspertams formuluojamų klausimų, dalyvauti ekspertų apklausoje bei užduoti jiems bylai reikšmingus klausimus, tačiau šiomis procesinėmis teisėmis nepasinaudojo. Institucijos skunde suformuluoti klausimai nereiškia, jog byloje atlikti ekspertiniai tyrimai buvo neišsamūs, ar kad teismas neturėjo pakankamo įrodymų viseto sprendimui priimti. Institucijos teiginiai grindžiami ne įrodymais ar neišspręstais ekspertiniais prieštaravimais, bet prielaidomis dėl galimumo užduoti daugiau klausimų ekspertams, kurių turinys iš esmės ekspertiniuose tyrimuose buvo atskleistas. Institucijos skunde pateikti klausimai dėl matomumo, kelio vingio, transporto priemonių tarpusavio padėties ir stabdymo momento buvo vertinami byloje atliktų ekspertinių tyrimų metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje liko neištirti esminiai klausimai. Administracinės atsakomybės taikymas negali būti grindžiamas alternatyvių elgesio variantų svarstymu, reikia įrodyti, kad asmuo konkrečiu metu konkrečiais veiksmais pažeidė jam nustatytą pareigą. Byloje nenustačius tokio pažeidimo, vien hipotetinės galimybės elgtis kitaip nesudaro pagrindo taikyti administracinę atsakomybę.Institucijos argumentai dėl tariamos S. E. pareigos sumažinti greitį, sustoti ir tik tuomet pradėti kliūties apvažiavimo manevrą, nėra pagrįsti nei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nei Kelių eismo taisyklių reikalavimais. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino kelininkų darbo vietos ženklinimą tinkamu, tai nesudaro pagrindo išvadai, jog S. E. turėjo pareigą sustoti prieš pradedant apvažiuoti kliūtį (kelininkų automobilius). Byloje nustatyta, kad nebuvo kelio ženklų, nustatančių mažesnį greitį nei leistinas 70 km/h, todėl S. E. nepažeidė Kelių eismo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad dėl vykdomų kelio darbų S. E. privalėjo mažinti greitį arba visiškai sustoti, kadangi tokios pareigos Kelių eismo taisyklės nenumato. AB „Kelių priežiūra“ neribojo leistino greičio ir nebuvo ženklo „sustoti“ prieš kliūties apvažiavimą, todėl Institucija nepagrįstai siekia administracinę atsakomybę grįsti pareigomis, kurių eismo įvykio metu buvęs darbo vietos ženklinimas ir teisės aktai nenumato.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad AB „Kelių priežiūra“ vykdyti darbai buvo trumpalaikiai, o darbo vieta buvo pažymėta pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai tokio pobūdžio darbams nenustatė pareigos papildomai įrengti greitį ribojančius kelio ženklus. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai nustatė, jog vilkiko „Iveco“ vairuotojo veiksmai turėjo priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu, tačiau byloje nebuvo pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų S. E. administracinio nusižengimo sudėtį. Institucijos skunde išdėstyti argumentai grindžiami prielaidomis, tačiau jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto išsamaus įrodymų vertinimo ir išvadų.Kadangi bylos duomenys nepatvirtino, jog S. E. į priešpriešinio eismo juostą įvažiavo pažeisdamas Keliu eismo taisyklių reikalavimus, teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra visų būtinųjų administracinio nusižengimo sudėties požymių, todėl sprendimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną S. E. atžvilgiu atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-19-511/2021). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagristai nustatė, kad Institucijos surinktų duomenų nepakanka vienareikšmei išvadai, jos S. E. padarė nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje.Pirmosios instancijos teismas pagristai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir nenustatė pakankamo priežastinio ryšio tarp S. E. veiksmų ir administracinio nusižengimo sudėties požymių. Teismo išvada, jog nepakanka duomenų S. E. atsakomybei konstatuoti, visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Teismų praktikoje pažymėta, kad išvada apie priežastinio ryšio buvimą Kelių eismo taisyklių pažeidimų bylose daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Be to, būtina nustatyti, ar kilę padariniai yra dėsningi ar atsitiktiniai. Teismo išvados dėl priežastinio ryšio turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-41-976/2023).Administracinė atsakomybė negali būti grindžiama prielaidomis ar nepašalintomis abejonėmis, o asmens kaltė gali būti konstatuota tik tada, kai po visų byloje esančių įrodymų įvertinimo nelieka jokios abejonės dėl jo padaryto administracinio nusižengimo, o pareiga tokią kaltę įrodyti tenka administracinį nusižengimą tiriančiai institucijai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Institucijos pateikti įrodymai nepašalino visų abejonių dėl S. E. veiksmų teisėtumo ir administracinio nusižengimo sudėties buvimo. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, tokios abejonės negali būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai, todėl teismo sprendimas S. E. atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną nutraukti yra teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.