Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026 m. spalio 8 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų IES2 ir IES1 ir atsakovės ATS1 apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų IES2 ir IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl sumokėto užstato grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Pagal Nuomos sutarties 4.3 punktą, ieškovė įsipareigojo kartu su einamuoju mėnesiu (už birželio mėnesį mokėtina nuomos suma 950 Eur) atsakovei sumokėti 2 mėnesių nuomos mokesčio dydžio užstatą, t. y. 1 900 Eur, savo įsipareigojimui pagal Nuomos sutartį užtikrinti. Šalys sutarė, kad užstatas atsakovei bus grąžinamas pasibaigus sutarties terminui su sąlyga, kad ieškovai yra visiškai atsiskaitę su atsakove pagal Nuomos sutartį, kad patalpomis nepadaryta jokia žala arba už ją tinkamai yra atlyginta. Atsakovė galėjo sumažinti užstatą, jeigu turtas yra apgadintas, nesumokėtas nuomos mokestis, trūksta daiktų, patalpas reikia valyti.

Ieškovas vykdydamas Nuomos sutarties 4.3 punktą, 2023 m. birželio 17 d. banko pavedimu atsakovei sumokėjo 1 900 Eur užstatą. Atliekant mokėjimą, mokėjimo nurodyme per klaidą buvo nurodyta mokėjimo paskirtis „dovana“. Vėliau, pervesdami atsakovei kito mėnesio nuomos mokestį iš ieškovės banko sąskaitos, ieškovai šią klaidą ištaisė, mokėjimo paskirtyje tinkamai nurodydami, kad mokėjimas yra užstatas.

Baigiantis patalpų nuomos terminui, šalys susitarė jį pratęsti ir 2024 m. birželio 10 d. pasirašė Nuomos sutarties pratęsimą. Šis susitarimas buvo sudarytas iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kaip ir pradinė Nuomos sutartis. Šalys papildomai susitarė, kad pagal Nuomos sutartį ieškovo sumokėtas 1 900 Eur užstatas lieka galioti ir dėl to papildomai užstato mokėti nereikia. Nustatyta, kad pratęstas patalpų nuomos terminas baigiasi 2025 m. birželio 17 d.

Paskutinę patalpų nuomos dieną ieškovai perdavė patalpas atsakovės brokerei V. R. (toliau – brokerė). Brokerė patalpas apžiūrėjo, perdavimo–priėmimo akte užfiksavo skaitiklių parodymus, pasirašė, kad patalpas priėmė, ir pasiėmė aktą, nurodydama, kad jį dar turi pasirašyti atsakovė ir vėliau perduos ieškovams. Perdavimo metu brokerė nenurodė jokių patalpų trūkumų, o šias aplinkybes ieškovai užfiksavo garso įraše. 2025 m. birželio 18 d. brokerė ieškovams elektroniniu paštu atsiuntė informaciją apie tariamai padarytą žalą, nuotraukas ir dalį ją pagrindžiančių sąskaitų. Kitą dieną ieškovui buvo atsiųstas ir patalpų 2025 m. birželio 17 d. perdavimo–priėmimo aktas, kuriame, be kita ko, jau buvo nurodyta apie žalą virtuvės sieninei lentai ir durelėms, virtuvės stalui, sienoms, generalinio valymo bei nesumokėtų mokesčių išlaidas.

Minėti papildomi įrašai perdavimo metu su ieškovais nebuvo derinti ir, ieškovų vertinimu, neatitinka Nuomos sutarties 11.2 punkto reikalavimų, todėl atsakovė jais negali remtis.

2025 m. birželio 20 d. ieškovai pateikė atsakovei pretenziją, kurioje nesutiko su brokerės birželio 18 d. elektroniniame laiške ir birželio 19 d. perdavimo–priėmimo akte nurodytais žalos teiginiais. Ieškovai pareikalavo pateikti žalos apmokėjimo dokumentus, išsamias patalpų, baldų ir buitinės technikos nuotraukas iki nuomos pradžios, duomenis apie baldų ir technikos įsigijimo laiką bei ankstesnius patalpų gyventojus. Taip pat pareikalavo grąžinti 1 900 Eur užstatą, iš jo atskaičius 291,59 Eur komunalinių paslaugų išlaidas, ir pakartotinai apžiūrėti patalpas, dalyvaujant pasamdytam nepriklausomam ekspertui.

Ieškovai nesutiko su atsakovės reikalavimais atlyginti tariamai padarytą žalą, kadangi atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų, pagrindusių virtuvės lentos ir durelių, stalo, sienų, tapetų, žaliuzių bei kitų daiktų pažeidimus ir jų remonto ar pakeitimo išlaidas. Ieškovai prieš perduodami patalpas jas išvalė ir sutvarkė jiems žinomus pažeidimus, įskaitant tapetų dalį, o apie 2024 m. įvykusį paslėpto vandens vamzdžio trūkimą ir jo sukeltus padarinius informavo atsakovę. Atsakovės nurodyti trūkumai taip pat ne visais atvejais atitiko po nuomos pateiktas patalpų nuotraukas, o dalis jų galėjo būti atsiradę dėl ankstesnio naudojimo, įprasto patalpų ir daiktų nusidėvėjimo ar kitų nuo ieškovų nepriklausiusių aplinkybių. Todėl ieškovai vertino, kad nebuvo pagrindo nurodytų išlaidų pripažinti ieškovų atlygintina žala.

Atsakovė yra nuolatinė Jungtinės Karalystės gyventoja, todėl Lietuvoje lankosi retai.

2025 m. vasario 8 d. ieškovas pranešė atsakovei, kad nori nutraukti sutartį, prašė netaikyti sutartyje numatytų netesybų, vėliau nurodė, jog pakeis virtuvėje medinę lentą bei antrame miegamajame pakeis tapetus. Buvo sutarta, kad buto perdavimas vyks 2025 m. birželio 16 d. 14 val., vėliau ieškovės iniciatyva sutartas laikas buvo pakeistas birželio 17 d. 8 val. Atsakovė birželio 17 d. 11.24 val. buvo Lietuvoje ir apie tai pranešė brokerei.

V. R. veikė tik kaip brokerė ir buvo atsakinga už faktinį patalpų priėmimą-perdavimą. Vien tai, kad ji apėjo ir apžiūrėjo patalpas, savaime nereiškė, kad buvo atlikta išsami jų būklės ar defektų fiksacija.

Virtuvės komplektas buvo pagamintas pagal individualų užsakymą, todėl jo spintelės ir durelės buvo nestandartinių matmenų ir pritaikytos konkrečiam virtuvės išplanavimui. Dėl to jų nebuvo galima pakeisti standartinėmis dalimis, todėl, siekiant atkurti pradinę virtuvės būklę, reikėjo užsakyti naujas dureles ir stalviršį. Baldininkas 2025 m. birželio 25 d. už šiuos darbus išrašė išankstinę PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė taip pat nurodė, kad stalo defektų kokybiškai pašalinti nebuvo galima, todėl nusprendė stalą pakeisti nauju.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

priteisti ieškovams iš atsakovės 240,66 Eur negrąžinto užstato, 304,06 Eur bylinėjimosi išlaidų;

priteisti atsakovei iš ieškovų po 1 533,83 Eur bylinėjimosi išlaidų;

kitoje dalyje ieškinį atmesti;

grąžinti ieškovui 50 Eur nepanaudotą užstatą už liudytojo iškvietimą, įneštą 2026 m. sausio 6 d. į teismo depozitinę sąskaitą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2023 m. birželio 8 d. sudarytą Nuomos sutartį atsakovė 12 mėnesių laikotarpiui, nuo 2023 m. birželio 17 d. iki 2024 m. birželio 17 d., išnuomojo ieškovei 77 kv. m ploto gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini).

2025 m. birželio 17 d., paskutinę patalpų nuomos dieną, ieškovai perdavė patalpas atsakovės brokerei. Brokerė patalpas apžiūrėjo, perdavimo-priėmimo akte užfiksavo šalto, karšto vandens ir elektros skaitiklių parodymus, pasirašė aktą ir nurodė, kad jį dar turės pasirašyti atsakovė, todėl vėliau atsiųs ieškovams. 2025 m. birželio 18 d. ieškovams elektroniniu paštu brokerė atsiuntė informaciją apie tariamus baldų ir kitus patalpų pažeidimus, jų nuotraukas bei informaciją apie nesumokėtus mokesčius. 2025 m. birželio 19 d. ieškovas gavo patalpų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame buvo padarytas papildomas įrašas dėl ieškovų pareigos atlyginti nurodytą žalą. Šis įrašas patalpų perdavimo metu nebuvo padarytas ir su ieškovais nederintas.

Teismas sutiko su ieškovais, kad papildomas įrašas dėl pareigos atlyginti žalą negalėjo būti laikomas teisiškai reikšmingu, kadangi 2025 m. birželio 17 d. perdavimo-priėmimo aktą ieškovė ir atsakovė nepasirašė tuo pačiu metu, o atsakovė patalpų perdavime apskritai nedalyvavo. Be to, įrašas buvo padarytas kita rašymo priemone ir kita rašysena. Akte ieškovas nebuvo nurodytas, todėl jo pozicija dėl žalos atlyginimo jame nebuvo išreikšta, nors būtent jis buvo sumokėjęs užstatą ir pagal Nuomos sutarties pratęsimą naudojosi patalpomis.

Nors ieškovai teigė, kad perduodant ginčo patalpas jų būklė nebuvo tinkamai užfiksuota, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovai patalpas priėmė be pastabų ir jos buvo tinkamos naudoti pagal Nuomos sutartį bei tvarkingos, ką patvirtino ir prie 2023 m. birželio 8 d. Nuomos sutarties priedo Nr. 1 pateiktos fotonuotraukos. Todėl teismas sprendė, kad pasibaigus nuomos terminui ieškovai turėjo pareigą grąžinti patalpas tokios pačios būklės, kokios jas buvo priėmę nuomos pradžioje.

Teismas nurodė, kad ginčo patalpos ir jose esantis turtas iki perdavimo ieškovei nebuvo nauji, o patalpų remontas prieš nuomos pradžią nebuvo atliktas, ką patvirtino priėmimo-perdavimo akto priedas Nr. 1. Iki 2023 m. birželio 17 d. patalpas ir jose esantį turtą naudojo atsakovės motina, kuri šią aplinkybę teisme patvirtino kaip liudytoja.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nustatant atlygintinos žalos dydį turėjo būti įvertintas ne tik turto nusidėvėjimas iki jo perdavimo ieškovei, bet ir natūralus jo nusidėvėjimas per visą nuomos laikotarpį – nuo 2023 m. birželio 17 d. iki 2025 m. birželio 17 d. Teismas pažymėjo, kad dvejus metus patalpomis naudojantis 4–5 asmenų šeimai, iš kurių trys buvo mažamečiai vaikai, baldai, buitinė ir sanitarinė įranga bei kitas patalpose esantis turtas dėl įprasto ir nuolatinio naudojimo neišvengiamai dėvėjosi.

Teismas nesutiko su ieškovais, kad turto sugadinimas ir žalos faktas turėjo būti užfiksuoti patalpų perdavimo metu 2025 m. birželio 17 d. Teismas nurodė, kad pagal Nuomos sutarties 11.1 punktą nuomotojas turėjo teisę pareikšti pretenzijas dėl žalos atlyginimo per 10 kalendorinių dienų nuo nuomininko išsikėlimo. Kadangi atsakovė pretenzijas dėl turto sugadinimo ir žalos pareiškė per nustatytą terminą, teismas sprendė, kad ji nepažeidė Nuomos sutarties sąlygų ir turėjo teisę reikalauti atlyginti žalą, negrąžinant ieškovams užstato.

Teismo posėdyje atsakovė nurodė, kad apžiūrėjusi patalpas nustatė, jog jos buvo grąžintos su pažeidimais, kurie, jos teigimu, nebuvo susiję su įprastu naudojimu, o atsirado dėl ieškovės ir jos šeimos narių netvarkingumo, nerūpestingumo bei netinkamo turto naudojimo. Buvo pažeista virtuvės lenta ir spintelių durelės, palikti nešvarumai ant ir po baldais, dėmės ant čiužinio ir sofos, pažeistas virtuvės stalas, sienos ir virtuvės žaliuzės. Šias aplinkybes atsakovė grindė nuotraukomis. Be to, 2025 m. sausio 23 d. atsakovė kartu su motina apžiūrėjusi patalpas nustatė jų netvarką ir netinkamą naudojimą: indaplovė buvo naudojama daiktams laikyti, tualeto ir dušo patalpos buvo nešvarios ir apkalkėjusios, virtuvės kriauklė pageltusi, mažajame kambaryje buvo pažeisti tapetai, virtuvės stalviršis ir spintelės buvo išbrinkę, o patalpose buvo įrengtas savavališkas šiltnamis. Šias aplinkybes atsakovė grindė 2025 m. sausio 16 d. darytomis nuotraukomis. Teismas taip pat atsižvelgė į atsakovės motinos I. S. ir R. Č. parodymus, kurie, teismo vertinimu, patvirtino ilgalaikę ieškovės šeimos netvarką ir patalpų nepriežiūrą.

Teismas nurodė, kad nors ieškovai teigė prieš perduodami patalpas užsakę generalinį valymą už 200 Eur, įskaitant minkštų baldų cheminį valymą, pateikti dokumentai nepatvirtino tinkamo paslaugų suteikimo. 2025 m. lapkričio 12 d. pateiktame 75 Eur mokėjimo dokumente nebuvo nurodytos suteiktos paslaugos, jų atlikimo laikas ir apimtis, o susirašinėjimas nepatvirtino, kad buvo tvarkytos būtent ginčo patalpos. Taip pat nebuvo pateikti pirminiai paslaugų teikimo dokumentai. Todėl teismas sprendė, kad patalpos ir jose esantis turtas nebuvo tinkamai išvalyti ir paruošti perdavimui.

Teismas taip pat atsižvelgė į brokerės parodymus, kad baldai nebuvo tinkamai paruošti perduoti kitiems nuomininkams ir nebuvo profesionaliai išvalyti. Brokerė kartu su perdavimo-priėmimo aktu pateikė nešvarumus fiksuojančias fotonuotraukas. Todėl teismas sprendė, kad buvo būtinas pilnas patalpų valymas, o atsakovės užsakytos valymo paslaugos buvo pagrįstos. Dėl to ieškovai privalėjo atlyginti 350 Eur valymo išlaidas.

Teismas konstatavo, kad virtuvės baldų, spintelių durelių, stalviršio ir kitų paviršių pažeidimai atsirado ieškovams naudojantis patalpomis. Ieškovai šių trūkumų nebuvo nurodę priimdami patalpas, o atsakovė juos užfiksavo 2025 m. sausio 23 d. Ieškovas taip pat pripažino, kad iki išsikraustymo buvo pastebėti baldų pažeidimai – nuo drėgmės pabrinkusios lentynos, kurias, specialisto teigimu, reikėjo pakeisti. Nors ieškovai teigė, kad pažeidimai atsirado dėl natūralaus naudojimo, teismas su tuo nesutiko, nurodydamas, kad ieškovai neįrodė tinkamai naudoję gartraukį, indaplovę ir kitą virtuvės įrangą bei tinkamai saugoję baldų paviršius nuo drėgmės.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad baldų pažeidimai atsirado dėl ieškovų neatsargaus naudojimo, o 700 Eur žalos (be PVM) dydį pripažino pagrįstu baldininko pateikta sąskaita už sienelės, lentos ir spintelių durelių pakeitimą.

Kadangi patalpų baldai nuomos pradžioje nebuvo nauji, teismas įvertino 10 proc. ankstesnį ir 15 proc. natūralų nusidėvėjimą per nuomos laikotarpį, iš viso taikydamas 25 proc. nusidėvėjimą. Todėl virtuvės baldams padarytos žalos dydį teismas sumažino nuo 700 Eur iki 525 Eur.

Dėl virtuvės stalo teismas nustatė, kad jo pažeidimas atsirado ieškovams naudojantis patalpomis. Apie defektą ieškovai buvo informuoti 2025 m. birželio 18 d., o birželio 24 d. ieškovas pats pasiūlė 100 Eur stalo remonto išlaidoms padengti, todėl teismas sprendė, kad šis trūkumas ieškovams buvo žinomas. Teismas taip pat atsižvelgė į stalo pažeidimą, nustatytą atsakovės ir liudytojo apžiūros metu. Įvertinęs 218 Eur stalo įsigijimo kainą ir pritaikęs 25 proc. nusidėvėjimą, teismas žalos dydį sumažino iki 163,50 Eur.

Nors ieškovai nesutiko atlyginti žalos dėl virtuvės žaliuzių, teismas pripažino tokią jų pareigą. Teismas nurodė, kad brokerė buvo atsakinga tik už faktinį patalpų perdavimą, todėl tai, kad ji galimai neužfiksavo žaliuzių defektų, savaime nereiškė, jog jų nebuvo nuomos pabaigoje. Atsakovė žaliuzių pažeidimus, t. y. dėmes ir spalvos pakitimus dėl netinkamos priežiūros, užfiksavo nuotraukose. Kadangi tokie pažeidimai nebuvo užfiksuoti nuomos pradžioje, teismas sprendė, kad jie atsirado nuomos laikotarpiu dėl netinkamos ieškovų priežiūros. Atsakovė žaliuzių pakeitimo išlaidas įvertino 39 Eur, o teismas, pritaikęs 25 proc. nusidėvėjimą, nustatė 29,25 Eur atlygintinos žalos dydį.

Teismas pripažino pagrįsta atsakovės nurodytą 400 Eur žalą dėl virtuvės dažymo ir sienų pažeidimų taisymo. Pažeidimai buvo užfiksuoti 2025 m. birželio 17-18 d. darytose nuotraukose, o atsižvelgęs į jų pobūdį ir vietą prie virtuvės stalo, teismas sprendė, kad jie galėjo atsirasti dėl stalo ir kėdžių stumdymo bei neatsargaus ieškovų ir jų šeimos narių elgesio. Pritaikęs 25 proc. nusidėvėjimą, teismas nustatė 300 Eur atlygintinos žalos dydį.

Ieškovai nesutiko atlyginti 400 Eur tapetų perklijavimo išlaidų, nurodydami, kad buvo pažeista tik nedidelė, apie 10 x 10 cm, tapetų dalis, kurią jie patys sutvarkė. Teismas su ieškovais sutiko ir konstatavo, kad atsakovė neįrodė viso kambario remonto būtinybės, juolab kad pažeista vieta jau buvo sutvarkyta. Teismas sprendė, kad pažeidimą buvo galima pašalinti mažesnėmis išlaidomis, taip pat panaudojant po ankstesnio remonto likusius tapetus, todėl 400 Eur išlaidas pripažino nepagrįstomis.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovė pagrįstai pasiliko 1 367,75 Eur užstato dalį. Todėl ieškinį tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovams 240,66 Eur užstato.

Teismas nustatė, kad ieškovai iš viso patyrė 2 032,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 996,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 36 Eur žyminio mokesčio), o atsakovė – 7 214,63 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovų patirtas išlaidas teismas pripažino protingo dydžio ir pagrįstomis, tačiau atsakovės išlaidas laikė per didelėmis, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ieškinio kainą, procesinių veiksmų pobūdį ir apimtį, proceso bei teismo posėdžių trukmę. Todėl atsakovės teisinės pagalbos išlaidas sumažino perpus – iki 3 607,32 Eur.

Nustačius, kad ieškinys patenkintas 14,96 proc., teismas proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas: iš atsakovės ieškovams priteisė 304,06 Eur, o iš kiekvieno ieškovo atsakovei – po 1 533,83 Eur.

Teismas taip pat nutarė grąžinti ieškovo 2026 m. sausio 6 d. įneštą 50 Eur užstatą už liudytojo iškvietimą.

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovų ieškinys nebuvo patenkintas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą. Kilus ginčui dėl grąžintų patalpų būklės, buvo būtina nustatyti faktinę jų būklę perdavimo metu. Šiuo tikslu ieškovai prašė apklausti O. B., kuri prieš pat patalpų perdavimą jas sutvarkė, tačiau teismas šio prašymo netenkino;

teismas nepagrįstai nesivadovavo brokerės pasirašytu patalpų grąžinimo aktu ir grąžinimo metu padarytu garso įrašu, kuriuose nebuvo užfiksuota jokių patalpų trūkumų. Ieškovai turėjo pagrindą brokerę laikyti atsakovės atstove, nes ji bendravo su ieškovais nuomos klausimais, perdavė raktus, parengė Nuomos sutartį ir priėmė grąžinamas patalpas bei jų raktus. Priimdama patalpas, brokerė jokių pastabų dėl jų būklės nepareiškė ir pasirašė grąžinimo aktą. Be to, pagal Nuomos sutarties 11.2 punktą patalpų trūkumai turėjo būti nustatyti per 48 valandas iki nuomininko išsikėlimo, o ne po patalpų grąžinimo. Todėl atsakovė, priėmusi patalpas be pastabų, neturėjo pagrindo vėliau remtis tariamais jų trūkumais. Sutartyje nustatytas 10 dienų terminas buvo skirtas jau nustatytiems trūkumams įvertinti, žalos dydžiui apskaičiuoti ir pretenzijai pareikšti, o ne naujiems trūkumams nustatyti;

teismas selektyviai vertino įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalį, pagal kurią jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas neįvertino brokerės pasirašyto patalpų grąžinimo akto ir grąžinimo metu padaryto garso įrašo, kuriuose nebuvo užfiksuota jokių patalpų trūkumų. Šie įrodymai tiesiogiai patvirtino, kad patalpų grąžinimo metu dėl jų būklės pastabų nebuvo pareikšta;

atsakovės pateiktos nuotraukos negali būti laikomos pakankamais įrodymais, kadangi nėra galimybės patikimai nustatyti jų autentiškumo, ar jos nebuvo redaguotos, taip pat kada ir kur tiksliai buvo padarytos. Todėl jos nesudaro pakankamo pagrindo įvertinti buto būklę jo grąžinimo metu. Atsakovei manant, kad patalpos buvo grąžintos netinkamos būklės, ji turėjo užfiksuoti jų būklę objektyviomis priemonėmis, pavyzdžiui, pasitelkdama antstolį, tačiau to nepadarė;

teismas viršijo savo kompetencijos ribas, savarankiškai spręsdamas klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, technikos ar amato žinių. Teismas pats nustatė tariamų defektų atsiradimo priežastis, sprendė dėl natūralaus nusidėvėjimo ir žalos atskyrimo, taip pat savarankiškai įvertino remonto darbų apimtį ir kainą, nors šios aplinkybės reikalavo specialių žinių ir jų objektyviam nustatymui nebuvo atlikta ekspertizė;

teismas, nustatydamas 10 proc. turto nusidėvėjimą iki patalpų perdavimo ir 15 proc. nusidėvėjimą nuomos laikotarpiu, nenurodė jokių objektyvių kriterijų, įrodymų ar teisės aktų, kuriais remdamasis nustatė būtent tokius nusidėvėjimo dydžius.

Atsakovė atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

ieškovai prašymą dėl liudytojo apklausos pateikė akivaizdžiai pavėluotai – tik baigiamojoje bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, 2026 m. vasario 6 d. teismo posėdyje, t. y. paskutiniame posėdyje prieš 2026 m. vasario 11 d. vykusį posėdį, skirtą baigiamosioms kalboms. Atsižvelgdamas į prašymo pateikimo momentą ir proceso stadiją, teismas pagrįstai jo netenkino, kadangi prašymas galėjo ir turėjo būti pareikštas anksčiau, o jo tenkinimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Tuo tarpu atsakovė prašymus dėl liudytojų apklausos pateikė dar parengiamajame teismo posėdyje. Todėl argumentai dėl tariamo Ieškovų procesinių teisių pažeidimo yra nepagrįsti;

ieškovai iš esmės nebeginčija, kad perduotas butas turėjo trūkumų. Priešingai, paties apeliacinio skundo 2.10 punkte nurodoma, jog „atsakovės nurodomi trūkumai yra akivaizdžiai matomi, o ne paslėpti“. Byloje apklaustas liudytojas Ž. S. 2026 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad dalis defektų buvo sąmoningai maskuojami. Liudytojas duodamas parodymus nurodė: „Nu, nieko, tiesiog kai kurie dalykai buvo užmaskuoti (2026 m. sausio 16 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 04:58:22 iki 04:59:07). Taigi ieškovų teiginys, kad visi trūkumai buvo akivaizdūs ir lengvai pastebimi perdavimo metu, yra nepagrįstas ir paneigtas byloje esančiais įrodymais. Be to, atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė duomenis ir apie kitus patalpų bei juose esančių daiktų trūkumus ir pažeidimus, kurie apskritai nebuvo įtraukti į pretenziją dėl žalos atlyginimo. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad ne visi perduotų patalpų trūkumai galėjo būti identifikuoti iš karto pirminės jų apžiūros;

ieškovų pozicija dėl defektų buvimo iš esmės pasikeitė, palyginti su jų pozicija pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovai nuosekliai neigė pačių defektų egzistavimą, o alternatyviai teigė, kad, net ir nustačius tam tikrus trūkumus, jie atsirado dėl natūralaus nusidėvėjimo. Tuo tarpu apeliaciniame procese ieškovai iš esmės nebeginčija pačių defektų egzistavimo, o teigia, kad atsakovė, jų neužfiksavusi buto priėmimo-perdavimo akte, prarado teisę reikalauti žalos atlyginimo ir pasilikti užstatą;

ieškovai nepagrįstai teigė, kad patalpų perdavimo-priėmimo akte nenurodžius konkrečių trūkumų, atsakovė automatiškai prarado teisę reikalauti žalos atlyginimo. Tokia pozicija prieštarauja Nuomos sutarties 11.2 punktui, kuris suteikė atsakovei teisę per 10 kalendorinių dienų po nuomininkų išsikėlimo pareikšti pretenzijas dėl žalos. Atsakovė šia teise pasinaudojo nustatytu terminu – trūkumai buvo užfiksuoti, o patalpų perdavimo-priėmimo aktas su papildomais įrašais pateiktas kitą dieną po patalpų perdavimo. Sutartyje nustatytas 10 dienų terminas reiškė, kad trūkumai galėjo būti nustatyti ir po akto pasirašymo, atliekant išsamesnę patalpų bei jose esančio turto apžiūrą. Todėl vien tai, kad dalis trūkumų nebuvo nurodyta pirminiame akte, savaime nepanaikino atsakovės teisės remtis vėliau nustatytais trūkumais ir reikalauti jų padarytos žalos atlyginimo;

ieškovai nepagrįstai teigė, kad teismas neatsižvelgė į atsakovės atstovės pasirašytą patalpų grąžinimo aktą ir grąžinimo metu padarytą garso įrašą. Teismas šiuos įrodymus įvertino, tačiau nesuteikė jiems ieškovų pageidaujamos įrodomosios reikšmės. Teismas nurodė priežastis, dėl kurių akte esančio prierašo nelaikė teisiškai reikšmingu, o patalpų trūkumus vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais – nuotraukomis, pretenzija, liudytojų parodymais ir kitais duomenimis. Garso įrašo turinys taip pat buvo įvertintas, įskaitant brokerės nurodymą, kad aktą dar turėjo pasirašyti atsakovė. Todėl ieškovų teiginys, kad šie įrodymai apskritai nebuvo įvertinti, neatitinka teismo sprendimo turinio. Vien nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina proceso teisės normų pažeidimo;

ieškovų teiginys, kad teismas nepagrįstai atleido atsakovę nuo pareigos įrodyti savo atsikirtimų pagrindą, nepagrįstas. Teismas atsakovės reikalavimus grindė jos pateiktų įrodymų visuma, kuria nustatė ieškovų padarytą žalą. Nepagrįstos buvo ir ieškovų abejonės dėl atsakovės pateiktų nuotraukų autentiškumo bei patikimumo. Nuotraukos ieškovams buvo išsiųstos 2025 m. birželio 18 d., byloje pateiktos kartu su metaduomenimis, taip pat buvo pateikta jų metaduomenų analizė ir paaiškinimai dėl jų patikrinimo. Todėl byloje esantys duomenys leido nustatyti nuotraukų kilmę, jų padarymo laiką ir ryšį su po patalpų perdavimo nustatytais trūkumais;

teismas neperžengė savo kompetencijos ribų, nes nesprendė klausimų, kuriems reikėjo specialiųjų žinių, o byloje esančius įrodymus vertino pagal CPK 185 straipsnį. Teismo išvados buvo grindžiamos fotonuotraukomis su metaduomenimis, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis, todėl ekspertizės skyrimas nebuvo būtinas. Be to, pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ieškovai, abejodami įrodymų patikimumu ar manydami, kad ginčui išspręsti reikalingos specialiosios žinios, galėjo patys inicijuoti ekspertizę. To nepadarę, ieškovai negali neigiamų procesinių pasekmių perkelti atsakovei;

teisme ieškovai teikė tarpusavyje prieštaringus ir byloje esančiais įrodymais paneigtus paaiškinimus. Ieškovai teigė, kad patalpos ir jose esantys daiktai buvo naudojami pagal paskirtį, tačiau byloje nustatyta, kad indaplovė buvo naudojama daiktams laikyti, patalpos buvo užverstos daiktais, jose buvo savavališkai įrengtas šiltnamis. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje pateiktos nuotraukos su metaduomenimis. Teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, vertino įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis ir prieštaringus ieškovų paaiškinimus, buvo pagrindas spręsti, kad virtuvės baldų ir kitų patalpų elementų pažeidimai labiau tikėtina atsirado dėl netinkamo ir neatsargaus naudojimosi turtu, įskaitant jo naudojimą ne pagal paskirtį;

ieškovų teiginys, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas vien atsakovės deklaratyviais ir kitais įrodymais nepatvirtintais paaiškinimais, yra nepagrįstas. Teismas sprendimą grindė įrodymų visuma – fotonuotraukomis su metaduomenimis, rašytiniais dokumentais, elektroniniu susirašinėjimu, pretenzijomis, liudytojų parodymais ir šalių paaiškinimais.

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškinys buvo iš dalies patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti;

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje dalį, kuria nebuvo pilnai priteistos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pilnai priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas;

priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

teisme ieškovai laikėsi pozicijos, kad patalpos apskritai neturėjo defektų, o nustačius tam tikrus trūkumus, jie turėtų būti laikomi natūralaus nusidėvėjimo pasekme. Ieškovai neginčijo atsakovės apskaičiuoto žalos dydžio ir nepateikė įrodymų ar skaičiavimų, pagrindžiančių žalos mažinimą dėl turto nusidėvėjimo. Nepaisant to, teismas savo iniciatyva pritaikė 25 proc. nusidėvėjimą ir atitinkamai sumažino atsakovės apskaičiuotą žalos dydį. Atsakovės vertinimu, taip teismas išsprendė klausimą, kuris nebuvo šalių ginčo ir įrodinėjimo dalykas, todėl atsakovė neturėjo galimybės numatyti tokio sprendimo ir pateikti argumentų ar įrodymų dėl taikytino nusidėvėjimo dydžio. Tokiu būdu buvo pažeisti dispozityvumo, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai, o šis procesinis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, panaikinant sprendimo dalį, kuria atsakovės apskaičiuota žala sumažinta pritaikius 25 proc. nusidėvėjimą;

teismas pripažino, kad virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidos sudaro 700 Eur be PVM, tačiau, pritaikęs 25 proc. nusidėvėjimą, priteistiną sumą sumažino iki 525 Eur ir nepagrįstai neįtraukė PVM. Atsakovės vertinimu, toks žalos apskaičiavimas neatitinka visiško žalos atlyginimo principo, nes faktinės trūkumų šalinimo išlaidos apima ir PVM. Atsakovė nėra PVM mokėtoja ir neturi teisės į PVM atskaitą, todėl šalindama patalpų trūkumus PVM faktiškai turės sumokėti;

ieškovai neginčija, kad nuplėštą tapetą atsakovė užfiksavo 2025 m. sausio 23 d. patalpų apžiūros metu. Nepaisant to, teismas atsisakė priteisti 400 Eur tapetų keitimo išlaidas, remdamasis galimais alternatyviais trūkumo pašalinimo būdais. Ieškovų atliktas pažeistos vietos užklijavimas ir perdažymas negali būti laikomas tinkamu trūkumo pašalinimu, nes dėl senų ir naujų tapetų spalvos, faktūros bei nusidėvėjimo skirtumų nebuvo galima tinkamai atkurti apdailos vientisumo. Atsakovė buvo sutikusi, kad ieškovai pakeistų tapetus, tačiau tik tuo atveju, jei būtų pakeisti visi tapetai, o ne atliktas dalinis remontas. Teismo išvada, kad buvo galima panaudoti po ankstesnio remonto likusius tapetus, yra hipotetinė ir nepagrįsta byloje esančiais įrodymais;

teismas nepagrįstai sumažino atsakovės prašytas priteisti 7 214,63 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės patirtos išlaidos buvo faktiškai patirtos, pagrįstos ir susijusios su būtinais procesiniais veiksmais: atsiliepimų ir kitų procesinių dokumentų rengimu, įrodymų teikimu, analize ir vertimu, dalyvavimu teismo posėdžiuose bei kitų teismo nurodytų veiksmų atlikimu. Bylos apimtis ir joje vertintų įrodymų kiekis (fotonuotraukos, jų metaduomenys, susirašinėjimas ir kiti duomenys) objektyviai lėmė didesnes laiko sąnaudas. Atsakovės procesiniai veiksmai nebuvo pertekliniai, atlikti reaguojant į ieškovų veiksmus ar vykdant teismo įpareigojimus, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Prašomas priteisti atlygis neviršijo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Teismas konkrečiai nenurodė, kurie procesiniai veiksmai buvo pertekliniai, nebūtini ar neproporcingi, todėl vien išvada, kad 7 214,63 Eur išlaidos yra per didelės, nėra pakankamai motyvuota.

Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

ieškovai niekada nebuvo sutikę su atsakovės nurodytu žalos dyžiu, kadangi apskritai neigė žalos buvimo faktą – ieškovai nuosekliai argumentavo, kad turtas buvo grąžintas atsakovei be defektų, o atsakovės įžvelgiami defektai yra natūralus nusidėvėjimas. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Atitinkamai, aiškiai matant, kad daiktas nebuvo naujas ir po remonto atlikimo nebus grąžintas į pradinę būklę, tai sudaro pagrindą nusidėvėjimo procentui taikyti, kadangi priešingu atveju kiltų klausimas dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo;

atsakovė teigia, kad jai turėjo būti priteista visa baldininko Ž. B. išankstinėje sąskaitoje nurodyta 700 Eur suma, o ne 525 Eur. Pirma, kaip išsamiai nurodyta ieškovų apeliaciniame skunde, atsakovė neįrodė žalos fakto, todėl nėra pagrindo priteisti ir jos nurodomo žalos dydžio. Antra, baldininko Ž. B. išankstinė sąskaita savaime nepatvirtina realiai patirtos žalos dydžio, nes neįrodo, kad už joje nurodytas paslaugas buvo faktiškai sumokėta, be to, tokia sąskaita gali būti panaikinta nesukeliant ją išrašiusiam asmeniui mokestinių pasekmių;

atsakovė teigia, kad teismas, spręsdamas dėl sienos perdažymo išlaidų, vadovavosi prielaidomis. Tačiau pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs byloje nustatytas aplinkybes. Todėl teismas turėjo teisę vertinti, ar atsakovės pasirinktas trūkumo šalinimo būdas atitiko protingumo, atidumo ir rūpestingumo standartus. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai įvertino, kad visos sienos perdažymas dėl nedidelio įtrūkimo, neįvertinus galimybės trūkumą pašalinti mažesnėmis sąnaudomis, nesudaro pagrindo reikalauti atlyginti visas tokias išlaidas;

ieškovų nuomone, byla nėra sudėtinga, nes ginčas iš esmės kilo dėl patalpų būklės pokyčių – ar jie laikytini natūraliu nusidėvėjimu, ar žala, taip pat dėl trūkumų šalinimo išlaidų. Atsakovės advokato teiktos paslaugos buvo įprasto pobūdžio ir nereikalavo specialių žinių, o byloje nebuvo sprendžiami nauji ar precedento neturintys teisės klausimai. Be to, ginčo suma sudarė 1 608,41 Eur, o atsakovės advokato išlaidos 7 214,63 Eur, todėl tarp ginčo sumos ir prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų susidarė akivaizdi disproporcija;

reikšmingą dalį išlaidų lėmė pačios atsakovės pasirinktas procesinis elgesys. Pavyzdžiui, baigiamajai kalbai parengti buvo skirta 7 valandos ir 1 270,50 Eur, o jos perskaitymui – dar beveik 2 valandos. Išlaidų ataskaitose taip pat nurodyta neapibrėžtų veiksmų ir konsultacijų, kurių ryšys su byla nebuvo pakankamai pagrįstas. Atsakovės advokato darbo laiko sąnaudos buvo apie 3,5 karto didesnės nei ieškovų advokato, nors procesinių veiksmų apimtis buvo panaši. Be to, dalis paslaugų buvo techninio pobūdžio, todėl 150 Eur + PVM valandinis įkainis turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečių paslaugų pobūdį. Vien tai, kad išlaidos neviršijo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, savaime nereiškia, kad jos visos turi būti priteistos – teismas turi vertinti jų būtinumą, pagrįstumą ir proporcingumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Ieškovai ir atsakovė 2023 m. birželio 8 d. sudarė patalpų nuomos sutartį Nr. 20230608, pagal kurią atsakovė 12 mėnesių laikotarpiui išnuomojo ieškovams 77 kv. m ploto patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais baldais, buitine bei sanitarine įranga ir kitu turtu. Nuomos mokestis sudarė 950 Eur per mėnesį.

Pagal Nuomos sutarties 4.3 punktą ieškovai sumokėjo 1 900 Eur užstatą, kuris turėjo būti grąžintas pasibaigus nuomai, jeigu ieškovai tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir patalpoms nebuvo padaryta žala arba už ją buvo tinkamai atlyginta. Sutartyje taip pat buvo numatyta atsakovės teisė sumažinti užstato sumą, jeigu turtas buvo apgadintas, nesumokėtas nuomos mokestis, trūko daiktų ar patalpas reikėjo valyti.

2024 m. birželio 10 d. šalys pratęsė Nuomos sutartį iki 2025 m. birželio 17 d., iš esmės nepakeisdamos ankstesnių sąlygų ir susitardamos, kad anksčiau sumokėtas 1 900 Eur užstatas lieka galioti.

2025 m. birželio 17 d., pasibaigus nuomos terminui, ieškovai perdavė patalpas atsakovės brokerei V. R.. Brokerė apžiūrėjo patalpas, perdavimo–priėmimo akte užfiksavo skaitiklių parodymus ir nurodė, kad jį dar turės pasirašyti atsakovė. Pirminiame akte konkretūs patalpų ar jose esančio turto trūkumai nenurodyti. Ieškovai perdavimo metu taip pat padarė pokalbio su brokere garso įrašą.

2025 m. birželio 18 d. brokerė elektroniniu paštu pateikė ieškovams informaciją apie nustatytus patalpų ir jose esančio turto pažeidimus bei jų nuotraukas, o 2025 m. birželio 19 d. atsiuntė 2025 m. birželio 17 d. perdavimo–priėmimo aktą su papildomu prierašu dėl žalos atlyginimo. Nurodytos šios išlaidos: 700 Eur už virtuvės lentos ir spintelių durelių pažeidimų pašalinimą, 350 Eur už bendrą buto valymą, 218 Eur už virtuvės stalą, 400 Eur už virtuvės dažymą ir sienų pažeidimų taisymą, 400 Eur už mažojo kambario dažymą ir tapetų perklijavimą, 39 Eur už virtuvės žaliuzes bei 291,59 Eur už buto mokesčių skolą.

Ieškovai su atsakovės pretenzijomis nesutiko ir 2025 m. birželio 20 d. pateikė atsakovei pretenziją, kuria ginčijo nurodytų trūkumų ir žalos egzistavimą bei jų dydį, prašė pateikti papildomus išlaidas ir turto būklę pagrindžiančius dokumentus, taip pat grąžinti užstatą, atskaičius komunalinių paslaugų išlaidas. Ieškovai taip pat prašė pakartotinai apžiūrėti patalpas, dalyvaujant nepriklausomam ekspertui.

Atsakovė 2025 m. birželio 27 d. atsakydama į ieškovų pretenziją nesutiko grąžinti užstato, nurodydama, kad nuomos laikotarpiu patalpoms ir jose esančiam turtui buvo padaryta žala, kurią įvertino 2 107 Eur suma.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, nustatęs, kad atsakovė pagrįstai sulaikė dalį užstato dėl patalpų ir jose esančio turto pažeidimų bei valymo išlaidų, tačiau dalies atsakovės nurodytų išlaidų nepripažino. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, įskaitant nuotraukas, liudytojų parodymus ir šalių paaiškinimus, nustatė 25 proc. turto nusidėvėjimą ir atitinkamai sumažino priteistiną žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė ieškovams 240,66 Eur negrąžinto užstato.

Ieškovai nesutinka su apskųstu sprendimu ta apimtimi, kuria jų ieškinys atmestas, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovės nurodytus patalpų ir turto pažeidimus, netinkamai įvertino patalpų perdavimo metu pasirašytą aktą, garso įrašą ir kitus įrodymus. Tuo tarpu atsakovė nesutinka su sprendimu ta apimtimi, kuria jos reikalavimai nebuvo patenkinti, teigdama, kad teismas nepagrįstai sumažino nustatytos žalos dydį dėl nusidėvėjimo, nepriteisė 400 Eur tapetų keitimo išlaidų ir neįtraukė PVM į priteistą žalos atlyginimą.

Dėl ieškovų liudytojos neapklausimo

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, nes netenkino jų prašymo apklausti O. B., kuri, ieškovų teigimu, sutvarkė patalpas prieš jų grąžinimą ir galėjo patvirtinti jų būklę perdavimo metu. Atsakovė nurodo, kad prašymas dėl šio liudytojo apklausos buvo pateiktas tik baigiamojoje bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, todėl jo tenkinimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.

Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu ir, atsižvelgdami į proceso eigą, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai. CPK 181 straipsnio 2 dalis taip pat suteikia teismui teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Taigi teisė teikti įrodymus nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama laikantis proceso koncentracijos bei ekonomiškumo reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl O. B. apklausos buvo pareikštas tik 2026 m. vasario 6 d. teismo posėdyje, t. y. jau baigiamojoje bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, prieš pat baigiamąsias kalbas. Ieškovai nepateikė įtikinamų priežasčių, dėl kurių šio asmens apklausos būtinybė paaiškėjo tik tokioje vėlyvoje proceso stadijoje, nors aplinkybė, kad minėtas asmuo, ieškovų teigimu, tvarkė patalpas prieš jų perdavimą, jiems buvo žinoma dar iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti minėtą prašymą, pažeidė ieškovų procesines teises ar visapusiško bylos išnagrinėjimo principą.

Dėl Nuomos sutarties nuostatų aiškinimo ir atsakovės teisės remtis po patalpų perdavimo nustatytais trūkumais

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė neteko teisės reikalauti žalos atlyginimo, nes 2025 m. birželio 17 d. patalpų perdavimo metu atsakovės atstovė, brokerė, priimdama patalpas, konkrečių jų ar jose esančio turto trūkumų nenurodė. Ieškovų teigimu, tokia aplinkybė, taip pat Nuomos sutarties 11.2 punkto nuostatos reiškia, kad visi trūkumai turėjo būti nustatyti ir užfiksuoti būtent patalpų perdavimo metu. Atsakovė su tokiu aiškinimu nesutinka ir nurodo, kad Nuomos sutartyje jai buvo suteikta teisė per 10 kalendorinių dienų po nuomininkų išsikėlimo pareikšti pretenzijas dėl žalos atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 1 dalį vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų yra sutarties laisvės principas, o CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Aiškinant šalių sudarytos sutarties nuostatas, taikytinos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes ir šalių elgesį.

Nagrinėjamu atveju Nuomos sutarties 11.2 punkte nurodyta, kad „bet kokios Šalių pretenzijos viena kitai dėl žalos atlyginimo turi būti pateiktos raštu. Nuomininkams išsikeliant iš Patalpų, Nuomotojas turi teisę pareikšti Nuomininkas pretenzijas dėl žalos atlyginimo per 10 (dešimt) kalendorinių dienų po Nuomininko išsikėlimo momento, kurio metu tarp Šalių tarp Šalių yra pasirašomas perdavimo-priėmimo aktas. Nuomininkas turi leisti Nuomotojui likus ne mažiau kaip 48 (keturiasdešimt aštuonioms) valandomis iki išsikėlimo momento apžiūrėti patalpas“.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš šios sutarties nuostatos turinio negalima daryti išvados, kad šalys susitarė dėl tokios tvarkos, pagal kurią visi galimi patalpų ar jose esančio turto trūkumai privalėjo būti nustatyti ir įrašyti į perdavimo-priėmimo aktą būtent patalpų perdavimo metu, o jų nenurodžius nuomotojas netektų teisės remtis vėliau nustatytais trūkumais. Priešingai, toks aiškinimas neatitiktų sutarties nuostatų visumos, nes joje aiškiai nustatytas 10 kalendorinių dienų terminas nuomotojo pretenzijoms dėl žalos pareikšti po nuomininkų išsikėlimo. Sutartyje numatytas 48 valandų terminas reglamentuoja nuomininkų pareigą sudaryti nuomotojui galimybę apžiūrėti patalpas iki išsikėlimo, tačiau nenustato nuomotojui pareigos šios apžiūros metu nustatyti visus galimus patalpų ar jose esančio turto trūkumus ir juos įrašyti į perdavimo-priėmimo aktą. Taigi vien tai, kad dalis trūkumų nebuvo užfiksuota patalpų perdavimo metu, savaime nepanaikina nuomotojo teisės per sutartyje nustatytą 10 dienų terminą juos nustatyti ir pareikšti dėl jų pretenzijas.

Atsakovė apie patalpų ir jose esančio turto trūkumus ieškovus informavo iš karto po patalpų perdavimo, t. y. per Nuomos sutarties 11.2 punkte nustatytą terminą. Todėl aplinkybė, kad konkretūs trūkumai nebuvo nurodyti pirminiame 2025 m. birželio 17 d. perdavimo-priėmimo akte, savaime nepanaikina atsakovės teisės remtis vėliau nustatytais trūkumais ir reikalauti jų padarytos žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, ieškovų argumentai dėl atsakovės teisės reikalauti žalos atlyginimo praradimo dėl to, kad konkretūs trūkumai nebuvo įrašyti į pirminį perdavimo-priėmimo aktą, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pirminio perdavimo–priėmimo akto ir garso įrašo įrodomosios reikšmės

Ieškovai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo brokerės pasirašytu patalpų perdavimo-priėmimo aktu ir patalpų grąžinimo metu padarytu garso įrašu, kuriuose nebuvo užfiksuota jokių patalpų trūkumų. Ieškovų vertinimu, brokerė buvo atsakovės atstovė, todėl jos veiksmai priimant patalpas ir nepareiškiant pastabų turėtų būti vertinami kaip atsakovės valios išraiška. Atsakovė su tokia pozicija nesutinka ir nurodo, kad perdavimo-priėmimo aktas bei garso įrašas buvo įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o pagal šio straipsnio 2 dalį jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Vien aplinkybė, kad perdavimo-priėmimo akte tam tikri trūkumai nebuvo nurodyti, savaime nereiškia, kad šiam dokumentui turi būti suteikta didesnė įrodomoji reikšmė nei kitiems byloje esantiems įrodymams. Be to, kaip ir minėta, atsakovė neprivalėjo visų trūkumų nustatyti ir įrašyti į perdavimo-priėmimo aktą patalpų perdavimo metu. Jai buvo suteiktas 10 kalendorinių dienų terminas po nuomininkų išsikėlimo pretenzijoms dėl žalos pareikšti. Todėl per šį terminą nustatyti ir ieškovams nurodyti trūkumai negali būti vertinami kaip neleistini vien dėl to, kad jie nebuvo įrašyti į pirminį perdavimo-priėmimo aktą.

Taip pat pažymėtina, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62 punktas).

Nagrinėjamu atveju perdavimo-priėmimo akte neužfiksuoti trūkumai patys savaime nepatvirtina, kad jų perdavimo metu objektyviai nebuvo. Šis dokumentas patvirtina tik tai, kad konkrečios pastabos nebuvo įrašytos į aktą jo pasirašymo metu. Taigi tokia aplinkybė vertinama kartu su kitais duomenimis, įskaitant po perdavimo atliktos patalpų apžiūros rezultatus, nuotraukas, elektroninį susirašinėjimą, pretenziją, liudytojų parodymus bei šalių paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, analogiškai vertintinas ir garso įrašas. Tai, kad patalpų perdavimo metu nebuvo žodžiu išvardyti visi vėliau nustatyti trūkumai, neįrodo, kad tokių trūkumų tuo metu nebuvo. Garso įrašas gali patvirtinti aplinkybes, vykusias patalpų perdavimo metu, tačiau jo įrodomoji reikšmė nustatoma kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Taigi ieškovų argumentai iš esmės grindžiami kitokiu tų pačių įrodymų vertinimu, o ne tuo, kad pirmosios instancijos teismas apskritai būtų atsisakęs šiuos įrodymus įvertinti. Pažymėtina, kad vien nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina CPK 185 straipsnio pažeidimo.

Dėl žalos fakto įrodinėjimo ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo

Ieškovai teigia, kad atsakovės pateiktos nuotraukos nepatvirtina patalpų būklės jų grąžinimo metu, nes nėra galimybės patikimai nustatyti jų autentiškumo, padarymo laiko ir vietos, o atsakovė, siekdama objektyviai užfiksuoti patalpų būklę, turėjo pasitelkti antstolį. Atsakovė su tuo nesutinka ir nurodo, kad žalos faktą, pobūdį ir dydį patvirtina įrodymų visuma: nuotraukos su metaduomenimis, jų pateikimo ieškovams aplinkybės, elektroninis susirašinėjimas, pretenzija, liudytojų parodymai, šalių paaiškinimai ir kiti byloje esantys duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas konstatuoja bylai reikšmingų aplinkybių buvimą arba nebuvimą. CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse kaip įrodinėjimo priemonės, be kita ko, nurodomi šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, taip pat nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Taigi įstatymas nenustato, kad patalpų ar jose esančio turto sugadinimo faktas tokio pobūdžio ginče gali būti įrodytas tik antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra viena iš galimų įrodinėjimo priemonių, tačiau jo nepateikimas savaime nereiškia, kad žalos faktas negali būti įrodytas kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Sprendžiant dėl žalos fakto, jos pobūdžio ir atsiradimo aplinkybių, vertintina byloje esančių įrodymų visuma, jų tarpusavio sąsajumas, nuoseklumas ir pakankamumas.

Nagrinėjamu atveju atsakovė rėmėsi ne vien nuotraukomis, bet jų visuma su kitais byloje esančiais duomenimis. Nuotraukos buvo pateiktos ieškovams elektroniniu paštu jau 2025 m. birželio 18 d., t. y. kitą dieną po patalpų perdavimo. Be to, byloje pateikti duomenys apie nuotraukų metaduomenis, jų padarymo laiką ir aplinkybes, taip pat elektroninis susirašinėjimas, kuriuo šie duomenys buvo perduoti ieškovams. Šias aplinkybes papildomai pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai ir šalių paaiškinimai.

Pažymėtina, kad ieškovai apeliaciniame skunde iš esmės neginčija konkrečių atsakovės nurodytų trūkumų buvimo, jų pobūdžio ar atsiradimo aplinkybių. Ieškovų pozicija iš esmės grindžiama vien tuo, kad šie trūkumai nebuvo nurodyti pirminiame 2025 m. birželio 17 d. patalpų perdavimo-priėmimo akte ir neužfiksuoti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, todėl, jų vertinimu, jų apskritai nebuvo. Tačiau vien šios aplinkybės savaime nepaneigia kitais byloje esančiais įrodymais nustatyto trūkumų ir žalos fakto.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai apeliaciniame skunde konkrečiai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų atskirų trūkumų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo iš naujo pasisakyti dėl kiekvieno iš jų, ir toliau apsiriboja tais pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektais, kurie apeliaciniuose skunduose yra ginčijami konkrečiais argumentais.

Dėl trūkumų atsiradimo priežasčių, ekspertizės būtinumo

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetencijos ribas, nes savarankiškai sprendė dėl trūkumų atsiradimo priežasčių, natūralaus nusidėvėjimo, žalos atskyrimo bei remonto darbų apimties ir kainos, nors šioms aplinkybėms nustatyti esą reikalingos specialiosios žinios ir ekspertizė. Atsakovė su šiais argumentais nesutinka ir nurodo, kad teismas nesprendė klausimų, kuriems buvo būtinos specialiosios žinios, o vertino byloje pateiktus įrodymus – nuotraukas, rašytinius dokumentus, liudytojų parodymus ir šalių paaiškinimus.

CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspertizė gali būti skiriama tais atvejais, kai nagrinėjant bylą kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Taigi ekspertizės būtinybė priklauso nuo to, ar konkrečiai ginčo aplinkybei nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Vien tai, kad byloje sprendžiamas techninio pobūdžio klausimas, savaime nereiškia, kad kiekvienu atveju būtina skirti ekspertizę.

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl nustatytų trūkumų pobūdžio ir jų atsiradimo aplinkybių, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma. Bute esamų daiktų, pačio buto pažeidimų pobūdis ir jų atsiradimo aplinkybės buvo vertinami pagal pateiktas nuotraukas, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir kitus byloje esančius duomenis. Tokiam įrodymų vertinimui savaime nėra būtinos specialiosios žinios.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovė neprašė skirti ekspertizės, savaime taip pat nereiškia, kad jos pateikti įrodymai yra nepakankami. Kita vertus, jeigu ieškovai abejojo dėl trūkumų atsiradimo priežasčių, jų pobūdžio ar remonto išlaidų pagrįstumo, jie turėjo teisę tokioms abejonėms pagrįsti pateikti savo įrodymus, įskaitant prašymą dėl ekspertizės. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, kad kiekviena šalis pati turi rūpintis savo procesinių teisių įgyvendinimu ir įrodymų, kuriais grindžiami jos atsikirtimai, pateikimu.

Dėl turto nusidėvėjimo ir atsakovės argumentų dėl siurprizinio sprendimo

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva pritaikė 25 procentų turto nusidėvėjimą, nors ieškovai nepateikė konkrečių įrodymų ar skaičiavimų, pagrindžiančių tokį nusidėvėjimą. Ieškovai su tuo nesutinka ir nurodo, kad jie ginčijo pačios žalos faktą, o CK 6.249 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę nustatyti nuostolių dydį, kai šalis jo negali tiksliai įrodyti. Ieškovų vertinimu, nesant nusidėvėjimo įvertinimo, atsakovei būtų sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti.

Apeliacinės instancijos teismas su atsakovės argumentu, kad bendras 25 procentų nusidėvėjimo taikymas šiuo atveju buvo siurprizinis sprendimas, nesutinka.

Pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, o pagal CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą šalys laisvai disponuoja joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 265 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimdamas sprendimą teismas įvertina byloje esančius įrodymus, konstatuoja reikšmingas nustatytas ir nenustatytas aplinkybes ir nustato taikytiną teisę, o CPK 265 straipsnio 2 dalis draudžia teismui peržengti pareikštų reikalavimų ribas.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad turto nusidėvėjimo klausimas nebuvo šalių ginčo dalykas ir todėl jo įvertinimas atsakovei buvo netikėtas. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai, nesutikdami su atsakovės reikalavimu atlyginti jos nurodytą žalą, laikėsi pozicijos, jog atsakovės nurodomi patalpų ir jose esančio turto trūkumai, jeigu tokie būtų nustatyti, yra natūralaus nusidėvėjimo pasekmė. Taigi turto nusidėvėjimo reikšmė nustatant atlygintinos žalos dydį buvo ieškovų atsikirtimų į atsakovės reikalavimą dalis.

Vien tai, kad ieškovai nenurodė konkretaus procentinio nusidėvėjimo dydžio, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, negalėjo įvertinti nusidėvėjimo aplinkybės. Šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo atsikirtimus, nereiškia pareigos iš anksto nurodyti būtent tokį procentinį dydį, kokį vėliau, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nustato teismas. Nagrinėjamu atveju ieškovai iškėlė teisiškai reikšmingą aplinkybę – natūralų turto nusidėvėjimą, o jo konkretų mastą teismas nustatė vertindamas byloje esančius duomenis.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nusidėvėjimo, atsižvelgė į tai, kad ginčo patalpos ir jose esantis turtas iki jų perdavimo ieškovams nebuvo nauji, patalpose iki nuomos pradžios buvo gyvenama, remontas nebuvo atliktas prieš pat nuomos pradžią, taip pat į tai, kad patalpos dvejus metus buvo naudojamos 4 – 5 asmenų šeimos, iš kurių 3 buvo mažamečiai vaikai. Teismas taip pat įvertino tai, kad šiuo laikotarpiu buvo nuolat naudojami patalpose esantys baldai, buitinė ir sanitarinė įranga bei kitas turtas. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nustatant atlygintinos žalos dydį turi būti atsižvelgiama tiek į turto nusidėvėjimą iki jo perdavimo ieškovams, tiek į natūralų jo nusidėvėjimą per dvejų metų nuomos laikotarpį. Teismas nustatė 10 procentų nusidėvėjimą iki patalpų perdavimo ieškovams ir 15 procentų nusidėvėjimą nuomos laikotarpiu, todėl atsakovės apskaičiuotą žalą sumažino 25 procentais.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė nusidėvėjimo procento abstrakčiai ar vien savo nuožiūra. Kaip minėta, buvo įvertinta konkreti turto būklė iki nuomos pradžios, ankstesnis jo naudojimas, aplinkybė, kad turtas nebuvo naujas, dvejų metų nuomos laikotarpis ir faktinės turto naudojimo aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Nusidėvėjimo dydis nustatytas įvertinus ne abstrakčias prielaidas, o konkrečias byloje nustatytas aplinkybes: turto būklę ir naudojimą iki nuomos pradžios, tai, kad turtas nebuvo naujas, jo naudojimo dvejų metų laikotarpį bei intensyvų naudojimą 4 – 5 asmenų šeimai. Akivaizdu, kad turtas, būdamas nuolat naudojamas neišvengiamai dėvisi, todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį, turi būti įvertintas ir toks natūralus nusidėvėjimas. Šias aplinkybes taip pat patvirtina byloje esančios turto būklę iki nuomos pradžios ir nuomos laikotarpio pabaigoje fiksuojančios fotonuotraukos. Todėl 10 procentų ankstesnio ir 15 procentų natūralaus nusidėvėjimo per nuomos laikotarpį, iš viso taikant 25 procentų nusidėvėjimą, nagrinėjamu atveju laikytinas pagrįstu.

Dėl PVM įtraukimo į atlygintos žalos dydį dėl virtuvės baldų trūkumų šalinimo

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs 700 Eur be PVM virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidas, nepagrįstai priteistiną sumą sumažinęs iki 525 Eur papildomai nepriteisė PVM. Atsakovės teigimu, toks žalos apskaičiavimas neatitinka visiško nuostolių atlyginimo principo, nes ji nėra PVM mokėtoja ir neturi teisės į PVM atskaitą, todėl faktiškai šalindama trūkumus turės sumokėti ir PVM. Ieškovai su tokia atsakovės pozicija nesutinka ir teigia, kad atsakovė apskritai neįrodė žalos fakto ir dydžio, todėl nėra pagrindo priteisti jos nurodomą sumą. Ieškovų vertinimu, baldininko pateikta išankstinė sąskaita savaime nepatvirtina, kad atsakovė faktiškai patyrė ar patirs joje nurodytas išlaidas, taip pat neįrodo, kad šios išlaidos realiai bus sumokėtos.

Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodo, kad nėra PVM mokėtoja ir neturi teisės į PVM atskaitą. Taigi vien tai, kad atsakovė pateikė išankstinę sąskaitą, savaime nėra pagrindas eliminuoti PVM iš atlygintinos žalos.

Kaip ir minėta, ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė neįrodė realiai patirtos žalos dydžio, kadangi byloje pateikta baldininko Ž. B. 2025 m. birželio 25 d. išankstinė PVM sąskaita faktūra savaime nepatvirtina, jog atsakovė faktiškai patyrė joje nurodytas išlaidas.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos atlyginimu siekiama kompensuoti realius nukentėjusio asmens nuostolius, todėl atlyginama turi būti tiek, kiek būtina pažeistai padėčiai atkurti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad virtuvės baldų (sienelės (lentos) ir spintelių durelių) trūkumai atsirado ieškovams naudojantis nuomojamu turtu ir kad šie trūkumai susiję su netinkamu bei nerūpestingu virtuvės baldų naudojimu. Šios išvados ieškovai apeliaciniame skunde iš esmės nepaneigia konkrečiais įrodymais. Priešingai, jų argumentai dėl žalos dydžio daugiausia grindžiami tuo, kad atsakovė neįrodė realiai patyrusi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovė iki bylos išnagrinėjimo nebuvo faktiškai sumokėjusi visos išlaidų sąmatoje nurodytos sumos, savaime nereiškia, kad žalos dydis negali būti nustatytas ir kad atsakovė neturi teisės reikalauti atlyginti išlaidų, būtinų nustatytiems trūkumams pašalinti. Pažymėtina, jog žalos atlyginimo prievolės atsiradimas nėra siejamas vien su tuo, kad nukentėjęs asmuo jau būtų faktiškai atlikęs remonto darbus ir už juos sumokėjęs. Esminę reikšmę turi tai, ar byloje pakankamai įrodyta, kad nurodyti darbai yra būtini žalai pašalinti.

Byloje nustatyta, kad atsakovė pateikė baldininko Ž. B. 2025 m. birželio 25 d. išankstinę PVM sąskaitą faktūrą, kurioje virtuvės baldų trūkumų pašalinimo darbų ir medžiagų kaina nurodyta 700 Eur be PVM. Šią sąskaitą išrašęs asmuo buvo apklaustas teismo posėdyje ir paaiškino nustatytų virtuvės baldų trūkumų pobūdį, būtinus atlikti darbus, jų apimtį, taip pat medžiagų, gamybos ir montavimo kainos apskaičiavimo aplinkybes. Taigi žalos dydis byloje nėra grindžiamas vien abstrakčiu atsakovės paaiškinimu ar vien išankstine sąskaita, bet įrodymų visuma, kurią sudaro ir byloje esantys trūkumų fiksavimo duomenys, ir specialisto paaiškinimai.

Sprendžiant dėl priteistinos sumos, turi būti atsižvelgiama ne tik į nustatytų trūkumų pašalinimo kainą, bet ir į turto būklę iki žalos atsiradimo bei natūralų jo nusidėvėjimą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino nustatytų virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidas 25 procentais, įvertinęs, kad baldai iki jų perdavimo ieškovams nebuvo nauji, taip pat jų natūralų nusidėvėjimą per dvejų metų nuomos laikotarpį.

Atsižvelgiant į tai, kad virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidų dydis, įvertinus turto nusidėvėjimą, sudaro 525 Eur, prie šios sumos pridedant taikytiną PVM, atitinkamai keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žalos atlyginimo.

Dėl tapetų keitimo išlaidų

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 400 Eur tapetų keitimo išlaidas. Atsakovės teigimu, nuplėštas tapetas buvo užfiksuotas 2025 m. sausio 23 d. buto apžiūros metu, o ieškovų atliktas pažeistos vietos užklijavimas ir perdažymas negali būti laikomas tinkamu trūkumo pašalinimu. Atsakovė nurodo, kad dėl senų ir naujų tapetų spalvos, faktūros bei nusidėvėjimo skirtumų neįmanoma tinkamai atkurti apdailos vientisumo. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimybės panaudoti likusius tapetus yra hipotetinė. Ieškovų teigimu, dėl nedidelio pažeidimo nėra pagrindo reikalauti visos sienos ar visų tapetų keitimo išlaidų, jeigu trūkumas gali būti pašalintas mažesnėmis sąnaudomis.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad tapetas buvo pažeistas, tačiau vien ši aplinkybė savaime nepatvirtina, jog tinkamam pažeidimo pašalinimui buvo būtina pakeisti visus kambario tapetus. Atsakovė, reikalaudama atlyginti 400 Eur tapetų keitimo išlaidas, turėjo pagrįsti ne tik pažeidimo faktą, bet ir pasirinkto trūkumo pašalinimo būdo būtinumą bei patirtinų išlaidų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės argumentas, kad dalinai sutvarkyta pažeista vieta gali vizualiai skirtis nuo likusios sienos dėl tapetų spalvos, faktūros ar nusidėvėjimo, savaime neįrodo, kad siekiant atkurti patalpų būklę buvo būtina pakeisti visus tapetus. Juolab kad byloje nustatyta, jog pažeista tapetų vieta buvo nedidelė (apie 10 x 10 cm dydžio), o ieškovai ją iki patalpų perdavimo buvo sutvarkę. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad visų tapetų pakeitimas buvo būtina ir proporcinga priemonė nustatytam trūkumui pašalinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti jos prašytas priteisti 7 214,63 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad šios išlaidos buvo faktiškai patirtos, pagrįstos ir susijusios su būtinais procesiniais veiksmais, o jų dydis neviršijo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Atsakovės vertinimu, teismas nepakankamai motyvavo, kurie konkretūs procesiniai veiksmai buvo pertekliniai ar nebūtini.

Ieškovai prašo atsakovės apeliacinį skundą šioje dalyje atmesti. Nurodo, kad 7 214,63 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcinga ginčo sumai. Ieškovų teigimu, dalis atsakovės nurodytų išlaidų susijusi su pertekliniais ar techninio pobūdžio veiksmais, o advokato darbo laiko sąnaudos buvo reikšmingai didesnės nei ieškovų atstovo. Ieškovai taip pat pažymi, kad vien aplinkybė, jog prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, savaime nereiškia, kad jos visa apimtimi yra priteistinos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į šalių procesinę sėkmę, o CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisiamos atsižvelgiant į jų realumą, būtinumą ir pagrįstumą. Sprendžiant dėl jų dydžio taip pat vertinamas bylos sudėtingumas, advokato darbo ir laiko sąnaudos, atliktų procesinių veiksmų pobūdis bei kitos reikšmingos aplinkybės.

Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio nustatyti dydžiai yra orientaciniai ir savaime nereiškia, kad neviršijanti šių dydžių suma turi būti visa priteisiama. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar deklaruojamos išlaidos buvo būtinos, pagrįstos ir proporcingos konkrečios bylos pobūdžiui. Taigi vien aplinkybė, kad atsakovė faktiškai sumokėjo atstovui nurodytą sumą ir kad atskiros paslaugos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, savaime nesudaro pagrindo priteisti visą prašomą sumą.

Nagrinėjamu atveju iš atsakovės pateiktos suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos matyti, kad prašomas priteisti užmokestis apskaičiuotas taikant 150 Eur už vieną advokato darbo valandą, neįskaitant PVM. Atsakovė prašo atlyginti 150 Eur už atsakymo į pretenziją parengimą (1 val.), 1 350 Eur už atsiliepimo į ieškinį rengimą ir su juo susijusius teisinius veiksmus (9 val.), 225 Eur už atsiliepimo į ieškinį galutinį parengimą ir pateikimą teismui (1,50 val.), 450 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą ir priedo vertimą (3 val.), 37,50 Eur už rašto dėl išreikalautų įrodymų parengimą (0,25 val.), 300 Eur už papildomų paaiškinimų dėl nuotraukų metaduomenų rengimą (2 val.), 2025 m. lapkričio 13 d. 187,50 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir su juo susijusius teisinius veiksmus bei konsultacijas (1,25 val.), 112,50 Eur už 2025 m. gruodžio 11 d. teismo posėdį, su juo susijusias teisines konsultacijas ir byloje pateiktų dokumentų analizę (0,75 val.), 2026 m. sausio 15 d. 262,50 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir kitus su klientės pavedimu susijusius teisinius veiksmus (1,75 val.), 862,50 Eur už 2026 m. sausio 16 d. teismo posėdį ir su juo susijusius teisinius veiksmus (5,75 val.) bei 1 800 Eur už baigiamosios kalbos parengimą ir atstovavimą 2026 m. vasario 11 d. teismo posėdyje (12 val.).

Už atsakymo į pretenziją, parengto 2025 m. spalio mėn., rengimą atsakovė prašė priteisti 150 Eur, kadangi ši paslauga susijusi su šalių ginču, atsakovės prašoma 150 Eur suma pripažintina pagrįsta.

Už atsiliepimo į ieškinį, pateikto 2025 m. spalio 13 d., parengimą atsakovė prašė priteisti 1 350 Eur. Šiai paslaugai taikytinas Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas 2,5 koeficientas. Kadangi paslauga suteikta 2025 m. IV ketvirtį, taikytinas 2025 m. II ketvirčio VDU – 2 387 Eur, todėl maksimali priteistina suma sudaro 5 967,50 Eur (2 387 Eur x 2,5). Atsakovės prašyta 1 350 Eur suma šio dydžio neviršija.

Už rašto dėl išreikalautų įrodymų pateikimo, parengto 2025 m. lapkričio 20 d., rengimą atsakovė prašė priteisti 37,50 Eur už 0,25 val. darbo. Šis dokumentas nelaikytinas atsiliepimu į ieškinį ar kitu dokumentu, kuriame pareikštas savarankiškas reikalavimas, todėl jam taikytinas Rekomendacijų 8.17 punkte nustatytas 0,1 koeficientas. 2025 m. IV ketvirtį suteiktoms paslaugoms taikant 2025 m. II ketvirčio VDU – 2 387 Eur, maksimali suma sudaro 238,70 Eur (2 387 Eur x 0,1). Atsakovės prašoma 37,50 Eur suma šio dydžio neviršija.

Už atsiliepimo į patikslintą ieškinį, pateikto 2025 m. lapkričio 21 d., parengimą atsakovė prašė priteisti 450 Eur. Taikytinas Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas 2,5 koeficientas. Kadangi paslauga suteikta 2025 m. IV ketvirtį, taikytinas 2025 m. II ketvirčio VDU – 2 387 Eur, todėl maksimali suma sudaro 5 967,50 Eur (2 387 Eur x 2,5). Atsakovės prašoma 450 Eur suma šio dydžio neviršija. Aplinkybė, kad šiame dokumente atsakovė atsikerta į ieškovų papildomai išdėstytą procesinę poziciją, savaime nepanaikina dokumento procesinės paskirties ir pagrindo vertinti jo parengimo išlaidas.

Už 2025 m. lapkričio 13 d. teismo posėdžiui pasirengti, su juo susijusius teisinius veiksmus ir konsultacijas atsakovė prašė priteisti 187,50 Eur už 1,25 val. Šiuo atveju nustatyta, kad nurodytą dieną teismo posėdis neįvyko. Be to, atsakovės pateiktoje paslaugų ataskaitoje nėra pakankamai konkrečiai detalizuota, kokie savarankiški teisiniai veiksmai buvo atlikti, atskirai nuo pasirengimo teismo posėdžiui. Todėl, nesant galimybės nustatyti konkretaus atliktų veiksmų turinio ir jų savarankiško pobūdžio, 187,50 Eur suma nelaikytina pakankamai pagrįsta.

Už 2025 m. gruodžio 11 d. teismo posėdį, su juo susijusias teisines konsultacijas ir byloje pateiktų dokumentų analizę atsakovė prašė priteisti 112,50 Eur už 0,75 val. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą vienai teisinių konsultacijų ir atstovavimo teisme valandai taikomas 0,1 koeficientas. Kadangi paslauga suteikta 2025 m. IV ketvirtį, taikytinas 2025 m. II ketvirčio VDU – 2 387 Eur, todėl maksimali vienos valandos suma sudaro 238,70 Eur. Tačiau pagal Rekomendacijų 9 punktą teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis, o iki 30 minučių trunkantis laikas atmetamas, 30 minučių ir daugiau apvalinamas iki valandos. Nustatyta, kad 2025 m. gruodžio 11 d. teismo posėdis truko trumpiau nei 30 minučių, todėl už patį atstovavimą šiame posėdyje atlyginimas neatlygintinas. Be to, paslaugų ataskaitoje atskirai nurodytos konsultacijos ir dokumentų analizė nėra pakankamai detalizuotos.

Už papildomų paaiškinimų dėl pateiktos nuotraukų metaduomenų analizės, parengtų 2025 m. gruodžio 29 d., rengimą atsakovė prašė priteisti 300 Eur už 2 val. Šie paaiškinimai savo turiniu laikytini kitu procesiniu dokumentu, kuriame pateikiami atsikirtimai ir paaiškinimai, todėl taikytinas Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytas 0,4 koeficientas. 2025 m. IV ketvirtį suteiktoms paslaugoms taikytinas 2025 m. II ketvirčio VDU – 2 387 Eur, todėl maksimali suma sudaro 954,80 Eur (2 387 Eur x 0,4). Atsakovės prašoma 300 Eur suma šio dydžio neviršija. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo ginčijama nuotraukų kilmė, jų padarymo laikas ir metaduomenys, o pateikti paaiškinimai buvo išsamūs ir apėmė apie 70 puslapių medžiagą, 300 Eur suma nelaikytina nepagrįsta vien dėl jos dydžio.

Už pasirengimą 2026 m. sausio 16 d. teismo posėdžiui ir kitus su klientės pavedimu susijusius teisinius veiksmus atsakovė prašė priteisti 262,50 Eur už 1,75 val. Kadangi paslauga suteikta 2026 m. I ketvirtį, pagal Rekomendacijų 7 punktą taikytinas 2025 m. III ketvirčio VDU – 2 427,60 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali vienos valandos suma sudaro 242,76 Eur (2 427,60 Eur x 0,1). Tačiau paslaugų ataskaitoje nėra pakankamai konkrečiai nurodyta, kokie kiti savarankiški teisiniai veiksmai, be pasirengimo teismo posėdžiui, buvo atlikti. Vien pasirengimas atstovauti teismo posėdyje negali būti papildomai atlyginamas kaip savarankiška paslauga, kai jis yra neatskiriamai susijęs su atstovavimu teisme. Todėl, nesant pakankamo atliktų veiksmų detalizavimo, 262,50 Eur suma laikytina nepagrįsta.

Už 2026 m. sausio 16 d. teismo posėdį ir su juo susijusius teisinius veiksmus atsakovė prašė priteisti 862,50 Eur už 5,75 val. Nustatyta, kad teismo posėdis prasidėjo 9.04 val. ir baigėsi 15.39 val., todėl jo faktinė trukmė sudarė 6 val. 35 min. Pagal Rekomendacijų 9 punktą 35 minučių dalis apvalinama iki vienos valandos, todėl teismo posėdžio trukmė, taikant Rekomendacijų nustatytą skaičiavimo taisyklę, sudaro 7 valandas. 2026 m. I ketvirtį suteiktoms paslaugoms taikytinas 2025 m. III ketvirčio VDU – 2 427,60 Eur, o pagal Rekomendacijų 8.19 punktą vienai valandai taikomas 0,1 koeficientas. Taigi maksimali suma už 7 valandas sudaro 1 699,32 Eur (2 427,60 Eur x 0,1 x 7). Atsakovės prašoma 862,50 Eur suma, apskaičiuota už 5,75 val., šio maksimalaus dydžio neviršija, todėl visa prašoma 862,50 Eur suma pripažintina pagrįsta.

Už baigiamosios kalbos parengimą ir atstovavimą 2026 m. vasario 11 d. teismo posėdyje atsakovė prašo priteisti 1 800 Eur už 12 val. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos apima tiek baigiamosios kalbos parengimą, tiek atstovavimą teismo posėdyje. Nors atsakovė nurodo, kad baigiamajai kalbai parengti ir atstovauti teismo posėdyje buvo skirta 12 val., vien aplinkybė, kad nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, savaime nelemia jų priteisimo. Įvertinus byloje atliktų procesinių veiksmų pobūdį, jų apimtį ir tai, kad baigiamosios kalbos parengimas yra bylos nagrinėjimo metu atliekamų procesinių veiksmų dalis, nėra pakankamo pagrindo visą atsakovės prašomą 1 800 Eur sumą pripažinti būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis.

Nors atsakovė nurodo, kad jos atstovas byloje atliko reikšmingą procesinį darbą, rengė procesinius dokumentus, analizavo byloje pateiktus įrodymus, įskaitant fotonuotraukas ir jų metaduomenis, teikė papildomus paaiškinimus, taip pat atliko kitus su bylos nagrinėjimu susijusius veiksmus, vien faktinė advokato darbo laiko sąnaudų apimtis savaime nesudaro pagrindo priteisti visas atsakovės prašomas bylinėjimosi išlaidas. Kaip minėta, sprendžiant dėl priteistino išlaidų dydžio turi būti vertinama ne tik faktiškai atliktų veiksmų apimtis, bet ir jų būtinumas, pobūdis, bylos sudėtingumas, ginčo suma bei tai, ar deklaruojamos darbo laiko sąnaudos buvo proporcingos nagrinėjamos bylos pobūdžiui.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nurodyti kriterijai, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, tiek mažesnį už Rekomendacijose nustatytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, net jeigu prašomos priteisti išlaidos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas).

Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos už advokato pagalbą gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu faktiškai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį ir kitos išlaidų dalies nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020, 38 punktas). Taip pat kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylos nesudėtingumas ir nedidelė ginčo suma gali būti teisiškai reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 28 punktas).

Nagrinėjamu atveju civilinė byla, nors joje buvo sprendžiami tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio klausimai, negali būti vertinama kaip sudėtinga ar reikalaujanti išskirtinių teisinių žinių. Ginčo suma buvo nedidelė, byloje nebuvo sprendžiami nauji ar sudėtingi teisės taikymo klausimai, o pagrindinis ginčas buvo susijęs su šalių teisėmis ir pareigomis pagal nuomos sutartį, išsinuomoto turto būkle, nustatytų trūkumų atsiradimo aplinkybėmis bei žalos dydžiu. Todėl vien aplinkybė, kad atsakovės atstovas atliko tam tikrą procesinių veiksmų ir skyrė jiems atitinkamą darbo laiką, savaime nepateisina visos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos.

Atsižvelgiant į nurodytą atskirų atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų vertinimą, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis visa apimtimi atitinka būtinumo, pagrįstumo ir proporcingumo kriterijus. Todėl atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas padidinti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 3 607,32 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekama nepakeista.

Dėl bylos procesinės baigties

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturi įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuomos laikotarpiu ieškovų naudojamose patalpose ir jose esančiame turte atsirado atsakovės nurodyta žala, pagrįstai įvertino jos pobūdį ir dydį, pritaikė turto nusidėvėjimą ir sprendė, kad atsakovė pagrįstai sulaikė 1 367,75 Eur užstato dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nustatęs 525 Eur virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidų sumą, prie jos nepridėjo 21 proc. PVM. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidas padidinant 110,25 Eur PVM suma, atitinkamai sumažinant ieškovams grąžintiną užstato dalį iki 130,41 Eur ((1 367,75 Eur + 110,25 Eur) – 1 608,41 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme

Ieškovai pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 2 032,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 1 996,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 36 Eur žyminio mokesčio, o atsakovė – 3 607,32 Eur Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas prie nustatytų virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidų papildomai prideda 110,25 Eur PVM, ši suma atitinkamai mažintina ieškovams grąžintina užstato dalimi. Todėl iš pirmosios instancijos teismo nustatytos 240,66 Eur patenkintų ieškinio reikalavimų sumos atėmus papildomai priteistiną 110,25 Eur sumą, galutinai patenkintų ieškinio reikalavimų suma sudaro 130,37 Eur, t. y. 8,11 proc. visos ieškinio sumos (130,37 Eur / 1 608,41 Eur x 100 proc.).

Atsižvelgiant į tai, ieškovams iš atsakovės priteistina 8,11 proc. jų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 164,84 Eur (2 032,50 Eur x 8,11 proc.), o atsakovei iš ieškovų – 91,89 proc. jos pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 3 314,77 Eur (3 607,32 Eur x 91,89 proc.) lygiomis dalimis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstytinos atsižvelgiant į šių apeliacinių skundų patenkinimo apimtį (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Atsakovė apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškinys buvo patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taigi atsakovė siekė, kad jai būtų paliktas visas ieškovų reikalautas grąžinti 1 608,41 Eur užstatas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė turėjo teisę pasilikti 1 367,75 Eur, todėl atsakovės apeliacinio skundo materialusis reikalavimas dėl papildomai pasiliktinos užstato dalies sudarė 240,66 Eur (1 608,41 Eur – 1 367,75 Eur) (tokia ginčo suma nurodyta ir atsakovės apeliaciniame skunde).

Apeliacinės instancijos teismas atsakovės apeliacinį skundą šioje dalyje tenkina iš dalies, pripažindamas pagrįstu papildomą 110,25 Eur PVM įtraukimą į virtuvės baldų trūkumų šalinimo išlaidas. Dėl to atsakovės pagrįstai pasiliktina užstato dalis padidėja nuo 1 367,75 Eur iki 1 478 Eur, o ieškovams grąžintina užstato dalis sumažėja iki 130,41 Eur. Taigi atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas dėl papildomai pasiliktinos užstato dalies patenkintas 45,82 proc. (110,25 Eur / 240,66 Eur x 100).

Atsižvelgiant į tai, atsakovei priteistina 45,82 proc. jos patirtų 2 064,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo parengimu, t. y. 946,12 Eur.

Ieškovų apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi, todėl atsakovei visa apimtimi priteistinos ir jos patirtos 1 134,38 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimu.

Atsakovei taip pat priteistina 45,82 proc. jos patirtų 23 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su žyminiu mokesčiu už apeliacinio skundo padavimą, t. y. 10,54 Eur.

Taigi iš viso atsakovei iš ieškovų priteistina 2 091,04 Eur (946,12 Eur + 1 134,38 Eur + 10,54 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi, ieškovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo parengimu, sumokėtų žyminiu mokesčiu už skundo padavimą, neatlygintinos.

Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, ieškovams priteistina 54,18 proc. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimu, t. y. 458,31 Eur.

Atlikus šalių tarpusavio bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš ieškovų atsakovei priteistina 1 632,73 Eur (2 091,04 Eur – 458,31 Eur), t. y. po 816,36 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimą dalyje dėl įpareigojimo grąžinti užstatą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir ją išdėstyti taip:

Priteisti ieškovams IES2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovės ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 130,41 Eur Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų 41 ct.) negrąžinto užstato, 164,84 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt keturis eurus 84 ct.) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš ieškovų IES2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš kiekvieno po 1 657,38 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 38 ct), t. y. viso 3 314,77 Eur (tris tūkstančius tris šimtus keturiolika eurų 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš ieškovų IES2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš kiekvieno po 816,36 Eur (aštuonis šimtus šešiolika eurų 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.