Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patrauktos E. G. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria netenkintas E. G. skundas ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. VTPSI- ANR_N-124-2026 (ROIK: 26296565364) paliktas nepakeistu, panaikinimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiosios specialistės Gitanos Urbonienės (toliau – ir Institucija) 2026 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. VTPSI- ANR_N-124-2026 (ROIK: 26296565364) (dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas) (toliau – ir Nutarimas) E. G. (toliau – ir Pareiškėja) už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 110 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Nutarime nurodyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Žemės naudojimo valstybinės priežiūros departamento Rytų Lietuvos pirmasis žemės naudojimo priežiūros skyrius (toliau – ir Skyrius) 2025 m. spalio 14 d., 10.25 val. atliko žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ir Sklypas), neplaninį patikrinimą ir surašė 2025 m. spalio 17 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. ŽPA2-994. Skyriaus 2025 m. spalio 17 d. akte Nr. ŽPA2-994 užfiksuota, kad Sklypo savininkai savo Sklypą naudoja ne pagal nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas. Sklypo savininkai už Sklypo ribų, valstybinėje žemėje (neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo) naudoja aptvertą 318 kv. m žemės plotą, kuris atribotas: iš šiaurinės pusės – 54,10 m ilgio segmentine tvora, iš vakarinės pusės – 25,03 m ilgio segmentine tvora su vartais ir varteliais. Aptvertos valstybinės žemės 157 kv. m ploto segmente įrengta betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir pastatyti sandėliukai. Užimtas 318 kv. m valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas kartu su žemės ūkio paskirties žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip ribojama teisė naudotis valstybine žeme. Tvoros, vartai ir varteliai, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė, valstybinėje žemėje įrengtos neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Nutarime nurodoma, kad Pareiškėja minėtais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto reikalavimus, numatančius savo veiksmais nepažeisti įstatymais saugomus interesus, t. y. naudojamuose žemės sklypuose vykdant ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių bei įstatymų saugomų interesų ir toks pažeidimas objektyviai atitinka ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo (savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas ir naudojimas) požymius.Administracinėn atsakomybėn patraukta E. G. dėl Institucijos nutarimo pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi skundą atmetė. Skundu Vilniaus apygardos teismui administracinėn atsakomybėn patraukta E. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį, panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Nurodo, kad 2017 m. birželio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 146/642 sklypo dalį su jau esama infrastruktūra (segmentine tvora, vartais, varteliais, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštele, sandėliukais). Tai patvirtina ir pati Institucija, nurodžiusi ortofoto duomenis nuo 2018 m. iki 2019 m. bei Google Street View nuotraukas nuo 2012 m. Jokių aktyvių valstybinės žemės užėmimo, įrengimo ar plėtros veiksmų neatliko. Šią aplinkybę Institucijai ji raštiškai nurodė 2025 m. lapkričio 11 d. paaiškinime (DBSIS reg. 2025-11-13 Nr. 1D-23925), tačiau tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas tai ignoravo. Pasyvus iki nuosavybės įsigijimo egzistavusios infrastruktūros buvimas savaime nesudaro tyčinio užėmimo subjektyviojo požymio. Teismas faktiškai konstatavo, kad ji atsako už ankstesnių žemės sklypo savininkų galimus veiksmus, o tai prieštarauja konstituciniam asmeninės atsakomybės principui. Toks principo taikymas paverčia ANK 110 straipsnio 1 dalį iš tyčia padaromo nusižengimo į griežtosios atsakomybės (strict liability) nusižengimą ir prieštarauja ANK 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam draudimui plečiamai aiškinti administracinio nusižengimo sudėtį.Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 110 straipsnio 1 dalyje, subjektyvųjį požymį – tyčią. Skundžiamoje nutartyje apeliantės tyčios buvimas grindžiamas iš esmės vieninteliu argumentu, t. y. 2019 m. sausio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto Nr. 1 ir prie jo pridėto žemės sklypo plano pasirašymu. Teismas padarė išvadą, kad apeliantė „suvokė (negalėjo nesuvokti)“, jog žemės sklypas išeina už savo ribų, todėl jos veika padaryta tiesiogine tyčia. Tokia argumentacija teisiškai ydinga. Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto pasirašymas pagal savo paskirtį patvirtina, kad asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso sklypas, vietoje susipažino su savo sklypo ribomis ir su jomis sutinka. Tai yra kadastrinių matavimų procedūros, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, sudėtinis elementas. Šis aktas sukuria patikimumo prezumpciją tik dėl konkretaus dalyko – sklypo savininkės sutikimo su žymėtomis savo sklypo ribomis. Iš šio dokumento pasirašymo savaime negali kilti nei savarankiškas teisinis reikalavimas dėl naudojimosi kaimynine valstybine žeme, nei tuo labiau tyčios atimti svetimą turtą įrodymas. Pirmosios instancijos teismas sutapatino dvi savarankiškas teisines kategorijas, t. y. savo sklypo ribų pažintinį žinojimą, kurį patvirtina žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktas ir tyčią užimti svetimą (valstybinę) žemę, dėl kurios kyla administracinė atsakomybė pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Šios kategorijos yra netapačios. Asmuo gali žinoti savo sklypo ribas ir nedaryti nieko, kas atitiktų savavališką užėmimą. Lygiai taip pat galima nežinoti tikslių ribų ir tyčia savintis svetimą turtą. Tyčia ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme reikalauja, kad kaltininkės valia butų sutelkta būtent į pavojingos veikos savavališko užėmimo padarymą. Tokio valios elemento įrodymų byloje nėra.Žemės sklypo paženklinimo–parodymas yra ne apeliantės iniciatyva sukurta procedūra, o privaloma matininko atliekamo kadastrinio veiksmo dalis. Apeliantė šiame veiksme yra ne aktyvi šalis, atimanti svetimą turtą sau, o tik asmuo, patvirtinantis susipažinimą su savo sklypo ribomis vietoje. Tokiais kompleksiniais atvejais (kai kaimyninėje teritorijoje iš ankstesnių savininkų egzistuoja paveldėta infrastruktūra) tokio akto pasirašymas gali įrodyti, kad nuo to momento asmuo ėmė turėti pažintinę informaciją apie esamą faktinę padėtį, bet ši informacija savaime nesukuria nei pareigos demontuoti svetimomis lėšomis pastatytą infrastruktūrą, nei tuo labiau tyčios atimti svetimą turtą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės teismo posėdyje duotus paaiškinimus, kad žemės sklypo ribų paženklinime-parodyme ji nedalyvavo, o aktą su priedais pasirašė neskaitydama. Teismas pasirinko trumpiausią motyvavimo kelią, konstatuodamas, jog šie paaiškinimai „savaime to nepagrindžia ir nesudaro pagrindo nesiremti šiais įrodymais“. Tai yra ne įrodymų vertinimas pagal ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o jų atmetimas be motyvavimo. ANK 569 straipsnio 5 dalyje aiškiai įtvirtinta pareiga įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantės paaiškinimai sukėlė pagrįstą abejonę dėl jos faktinio dalyvavimo paženklinimo–parodymo procedūroje, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą in dubio pro reo principą bet kokios abejonės turi būti sprendžiamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.Skundžiamoje nutartyje klaidingai pritaikytas principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė), t. y. pakartotas Institucijos teiginys, kad „teisė naudotis valstybine žeme negali atsirasti iš neteisės“, todėl apeliantė, perėmusi sklypą, „negalėjo teisėtai naudotis ankstesnių savininkų galimai savavališkai užimta valstybine žeme“. Apeliantė nesirėmė ir nesiremia įgyta teise naudotis valstybine žeme, t. y. nepretenduoja į servitutą, neteigia esanti savininkė, nereiškia reikalavimo įteisinti naudojimą.Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ANK 39 straipsnio senaties termino skaičiavimo taisykles, pripažinęs pažeidimą trunkamuoju, senaties termino pradžią susiejo su 2025 m. spalio 14 d., t. y. su Institucijos atlikto patikrinimo data. Šis aiškinimas faktiškai panaikina ANK 39 straipsnio prasmę trunkamųjų pažeidimų atvejais, kadangi pagal jį Institucija galėtų bet kada net ir po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų atvykti į vietą, atlikti patikrinimą ir pareikšti, kad pažeidimas „ką tik paaiškėjo“. Tai paneigia teisinio tikrumo principą. ANK 39 straipsnyje pavartota „paaiškėjimo dienos“ sąvoka turi būti aiškinama objektyviai kaip diena, kurią pažeidimas, esant minimaliam Institucijos rūpestingumui, galėjo (ir privalėjo) būti pastebėtas. Pati Institucija ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog: 1) 2019 m. sausio 28 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „MJRgroup“ parengtame žemės sklypo plane M 1:500 atsispindi valstybinės žemės ribos; 2) Geoportal ortofoto duomenyse nuo 2018 – 2019 m. „aiškiai matyti“ valstybinės žemės užėmimo ir naudojimo požymiai; 3) Google Street View nuotraukose nuo 2019 m. matoma tvora su vartais ir aikštelė. Visi šie šaltiniai Institucijai buvo viešai prieinami. Dvejų metų senaties terminas tokiomis aplinkybėmis baigėsi ne vėliau kaip 2021 m. Institucijos neveiklumo pasekmės negali būti perkeltos administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui. Skundžiamoje nutartyje nurodyta Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. AN2- 272-651/2025 negali būti aiškinama plačiau, nei joje pasakyta. Joje formuluojama bendra taisyklė, kad senaties termino eiga skaičiuojama nuo paaiškėjimo dienos, tačiau šioje byloje paaiškėjimas yra įvykęs ne 2025 m., o ne vėliau kaip 2019 m., t. y., kai pažeidimas tapo objektyviai žinotinas iš viešųjų šaltinių. Minėta teismo praktika negali būti suprantama kaip leidžianti Institucijai uždelsti veikti ir per tai išsaugoti administracinio persekiojimo galimybes.Apeliantė skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-6020-920/2026 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo ir pertvarkymo projekto, kurios baigtis tiesiogiai paveiks šios bylos faktinį pagrindą ir galimai sudarys teisinį pagrindą valstybinės žemės iki 0,04 ha ploto perleidimui privačiai nuosavybei. Sodininkų bendrijos „V“ 2017 m. spalio 7 d. narių pakartotinio susirinkimo sprendimu šiam išpirkimui buvo pritarta. Teismas tik formaliai pažymėjo šios bylos egzistavimą, tačiau nevertino, kaip ją baigus priimti sprendimai paveiktų ANK 110 straipsnio 1 dalies taikymo perspektyvą. Tai sudaro ANK 567 ir 641 straipsnių pažeidimą, kadangi Institucija ir teismas privalo visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį.Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Byloje yra pakankamai duomenų teigti, kad Institucija, veikdama savo kompetencijos ribose, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai įvertinusi visas aplinkybes, nustačiusi visus administracinio nusižengimo sudėties elementus ir neturėdama jokių abejonių priėmė Nutarimą pagrįstai, teisėtai ir jo panaikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliantė, nesutikdama su jai nepalankiu teismo faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės normų aiškinimu, apeliaciniu skundu siekia kitokio sprendimo. Vien ta aplinkybė, kad priimta skundžiama nutartis netenkina E. G., nesudaro teisinio pagrindo nutarties neteisėtumui ir panaikinimui. Teismas, visapusiškai išnagrinėjęs apeliantės skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Teismas visapusiškai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagal vidinį teismo įsitikinimą įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta, teisėta ir nėra jokio teisinio pagrindo jos keisti ar ją panaikinti. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, jog „tai, kas išdėstyta, sudaro pagrindą išvadai, kad E. G. pagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį“. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, jog ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas kaip užgrobimas, atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo fakto buvimą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023, 2AT-31- 976/2023 ir kt.). Savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti ir tokie atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023). Pagal teismų praktiką savavališkas žemės užėmimas konstatuojamas ir tada, kai tokia žemė yra užimama kitokiu būdu, pavyzdžiui, ji apariama, užsėjama ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N438-1330/2010, N575-362/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15-693/2019). Žemės užėmimu laikomi ir tokie atvejai, kai užimama valstybinė žemė – bendro naudojimo kelias (užpilant žemėmis, atribojant akmenimis), ir dėl to juo negalima naudotis; valstybinės žemės sklype savavališkai pasėjami žieminiai javai; suariamas valstybinės žemės bendro naudojimo kelias; valstybinė žemė apsodinama tujomis, įveisiama vynuogių tvorelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75- 495/2022, 2AT-28-697/2023). Be to, atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą, bet ir už savavališką jų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr.2AT-31-976/2023). Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė šiuo atveju nubausta ne už savavališką valstybinės žemės užėmimą, bet už savavališką valstybinės žemės naudojimą.Teismų praktikoje aiškinama, jog ANK 110 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis yra tyčia, o kvalifikuojant asmens veiką pagal šio straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir (ar) naudoja valstybinę ar privačią žemę, mišką ar vandens telkinius, suprasdamas, kad ne jis, o valstybė ar kitas asmuo yra jų savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr.2AT-31-976/2023). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad apeliantė suvokė faktines aplinkybes, t. y., kad naudojasi ne jai priklausančia žeme, ir sąmoningai taip veikė. Tokios aplinkybės atitinka tyčinės kaltės požymius, nustatytus ANK 7 ir 8 straipsniuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikąApeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai sutapatino žemės sklypo ribų žinojimą su tyčia savavališkai užimti valstybinę žemę, yra nepagrįsti. Skundžiamoje nutartyje vertinta byloje nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant apeliantės informuotumą (žinojimą) apie tikslias žemės sklypo ribas, faktinį naudojimąsi už šių ribų esančia valstybine žeme, teritorijos aptvėrimą bei tokios faktinės situacijos tęstinumą. Aplinkybė, kad apeliantė buvo supažindinta su tiksliomis žemės sklypo ribomis, turi esminę reikšmę vertinant jos subjektyvų santykį su padaryta veika. Apeliantė, žinodama, kur yra jo žemės sklypo ribos, sąmoningai valstybine žeme naudojosi kaip savo, todėl tai nešalina jos atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį.Iš apeliantės skundo argumentų taip pat galima suprasti, jog ji savo veiksmuose neįžvelgia administracinio nusižengimo požymių. Administracinė atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už pirminį fizinį valstybinės žemės užėmimo veiksmą, bet ir už tęstinį neteisėtą naudojimąsi savavališkai užimta valstybine žeme. Todėl teisiškai reikšmingas yra ne vien momentinis teritorijos aptvėrimo ar infrastruktūros įrengimo faktas, bet ir sąmoningas faktinės situacijos palaikymas bei valstybinės žemės naudojimas kaip savos.Priešingai nei mano apeliantė, pirmosios instancijos teismas E. G. administracinę atsakomybę kildino ne iš ankstesnių savininkų veiksmų, bet iš jos pačios elgesio po nuosavybės teisės įgijimo, t. y. iš faktinio naudojimosi valstybine žeme. Iš patikrinimo akto nuotraukų, nustatytų faktinių aplinkybių schemos M 1:500 matyti, kad aptvertas valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas su žemės sklypu, į šį valstybinės žemės plotą nebegali patekti kiti asmenys bei aptvertu valstybinės žemės plotu gali išimtinai naudotis tik žemės sklypo savininkai (naudotojai). Žemės sklypo ribos yra praplėstos (nesilaikant žemės sklypo ribų) ir dalis valstybinės žemės ploto yra aptverta prie žemės sklypo, taip sudarant bendrą uždarą kontūrą. Be to, 2019 m. sausio 28 d. UAB „MJRgroup“ parengtame žemės sklypo plane M 1:500 nurodytos žemės sklypo ribos, su kuriomis apeliantė buvo supažindinta ir pasirašytinai sutiko.Pirmosios instancijos teismas ir Institucija vertino kad apeliantė po žemės sklypo dalies įsigijimo, užimta valstybinės žemės dalimi sąmoningai naudojosi kaip savo ir nesiėmė jokių veiksmų žemės naudojimo pažeidimui pašalinti, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte įtvirtintą imperatyvią pareigą žemės sklypus naudoti, juose vykdyti ūkinę ir kitą veiklą taip, kad nebūtų pažeidžiamos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytos žemės sklypų ribos, savavališkai neužimama ir (ar) nenaudojama žemė, vandens telkiniai. E. G. yra neteisėtus veiksmus atlikęs asmuo, t. y. savavališkai besinaudojantis valstybine žeme asmuo ANK 110 straipsnio prasme. Administracinio nusižengimo sudėtis pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį apima ne tik pirminį valstybinės žemės užėmimo veiksmą, bet ir tęstinį neteisėtą jos naudojimą. Atsakomybė šiuo atveju taikyta ne už praeityje kitų asmenų atliktus veiksmus, o už apeliantės tęstinį neteisėtą naudojimąsi valstybine žeme.Apeliantės argumentai dėl tariamai netinkamo ex injuria jus non oritur principo taikymo taip pat nepagrįsti. Minėtas principas reiškia, kad teisė negali kilti iš neteisėtų veiksmų, todėl vien aplinkybė, jog tam tikra faktinė situacija egzistavo iki nuosavybės teisės įgijimo, nesudaro pagrindo ją toliau palaikyti ar naudotis valstybine žeme neturint tam teisinio pagrindo.Pirmosios instancijos teismas nepakeitė įstatymo leidėjo nustatytos ANK 110 straipsnio sudėties ir netaikė plečiamojo aiškinimo, o administracinę atsakomybę grindė konkrečiais apeliantės veiksmais ir byloje nustatytų aplinkybių visuma.Institucija nesutinka su apeliantės skundo argumentais ir dalyje dėl ANK 39 straipsnio pažeidimo. ANK 39 straipsnyje nurodyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju per dvejus – metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju senaties terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris vis dar daromas jo paaiškėjimo metu, tai senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – senaties termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-507/2015, 2AT-19-648/2022). ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra trunkamasis, nes jis trunka tol, kol neišnyksta asmens pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba tol, kol teisės pažeidimo nenutraukia pats asmuo, kiti asmenys ar institucijų pareigūnai. Trunkamasis teisės pažeidimas, laikomas paaiškėjusiu nuo patikrinimo atlikimo momento, protokolo surašymo (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-272-651/2025). Institucija patikrinimą atliko 2025 m. spalio 14 d. iki šios dienos apeliantė žemės naudojimo tvarkos pažeidimo – savavališko žemės naudojimo – nepašalino, t. y. administracinis nusižengimas nebuvo nutrauktas, todėl laikytinas trunkamuoju. Atsižvelgiant į tai, senaties terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, nagrinėjamo skundo kontekste – nuo 2025 m. spalio 14 d., o ne nuo 2019 m., kaip nurodo apeliantė, todėl E. G. patraukimo administracinėn senaties terminas nėra suėjęs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ANK 39 straipsnio nuostatas ir teisingai konstatavo, kad administracinė nuobauda apeliantei buvo paskirta nepasibaigus administracinės atsakomybės senaties terminui. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, jog pažymėtina, kad ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra trunkamasis, nes jis trunka tol, kol neišnyksta asmens pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba tol, kol teisės pažeidimo nenutraukia pats asmuo, kiti asmenys ar institucijų pareigūnai. <...> Nagrinėjamu atveju patikrinimas atliktas 2025 m. spalio 14 d., o nutarimas ne teismo tvarka priimtas 2026 m. vasario 24 d., t. y. per keturis mėnesius ir dešimt dienų, todėl administracinių nuobaudų skyrimo terminas nesuėjo“. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ANK 39 straipsnyje vartojama „paaiškėjimo dienos“ sąvoka turėtų būti aiškinama kaip hipotetinė data, kada Institucija, veikdama maksimaliai rūpestingai, teoriškai galėjo nustatyti pažeidimą. Tokia apeliantės siūloma interpretacija neatitinka nei ANK 39 straipsnio turinio, nei suformuotos teismų praktikos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad iki 2025 m. spalio 14 d. Institucija būtų oficialiai nustačiusi konkretų žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, jį užfiksavusi ar priėmusi procesinius sprendimus dėl apeliantės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad administracinio nusižengimo paaiškėjimo momentu laikytina būtent 2025 m. spalio 14 d. atlikto patikrinimo data. Apeliantės skunde nurodoma aplinkybė, jog Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-6020-920/2026 dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. formavimo ir pertvarkymo projekto tik įrodo faktą, kad E. G. supranta, jog yra užėmusi valstybinės žemės plotą ir sutinka su padarytu žemės naudojimo tvarkos pažeidimu bei bando jį pašalinti. Šie nurodyti apeliantės veiksmai galėtų turėti reikšmės vertinant privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo pagrįstumą, jeigu ji būtų pasikreipusi su prašymu į teismą, tačiau minėti argumentai nėra reikšmingi šios bylos kontekste, nes E. G. skundžia Nutarimo teisėtumą. Nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos dalykas yra apeliantės atsakomybė už konkretų žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, t. y. savavališką valstybinės žemės naudojimą, konstatuotą patikrinimo metu. Apeliantės nurodyta administracinė byla yra susijusi su galimu ateityje valstybinės žemės ploto suformavimu, pertvarkymu ar įsigijimu, todėl jos nagrinėjimo rezultatas neturi prejudicinės reikšmės vertinant jau nustatyto žemės naudojimo tvarkos pažeidimo faktą. Galimi būsimi administraciniai sprendimai dėl valstybinės žemės naudojimo teisinio statuso savaime nepaneigia anksčiau konstatuoto žemės naudojimo tvarkos pažeidimo.