Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos geležinkeliai“ atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ patikslintą ieškinį atsakovams J. M., V. Ž., P. B. ir G. M. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

2.5. Teismas konstatavo, kad „Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų“ pirkimo epizode (I pirkimas) pagal išankstinį susitarimą už neatliktus techninės priežiūros darbus pagal 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį Nr. 2013-PA-067, sudarytą tarp UAB „Gunika“ ir UAB „PA Group“, bendrovei „Gunika“ buvo pervesta 55660 Lt (16120,25 Eur). Taip pat teismas nurodė, kad nors G. M. teigė, jog jis tokius darbus vykdė, tačiau iš P. B., UAB „Gelsauga“ techninių darbuotojų/specialistų parodymų matyti, jog G. M. ir/ar jo įmonės darbuotojai jokių techninės priežiūros darbų neatliko, o tai darė UAB „Gelsauga“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojai, o iš P. B. paaiškinimų matyti, jog sutartimi buvo „įformintas“ užmokestis už tarpininkavimą laimint pirkimą. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, ši suma, teismo vertinimu, laikytina realia UAB „Gelsauga“ padaryta turtine žala (baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-468/2023 2023 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio 219 psl.).

2.6. Šiuo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuspręsta V. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir BK 225 straipsnio 3 dalį, J. M. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį bei BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 3 dalį, G. M. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, P. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje.

2.7. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu nusprendė iš nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad buvo pažeista vidaus sandorių tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė ir kad nagrinėjamo civilinio ginčo atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII 1316 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-371 redakcija) 3 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. III 1099 redakcija) 4 straipsnio 1, 2 dalių bei UAB „Gelsauga“ prekių, paslaugų ir darbų pirkimų taisyklių, patvirtintų uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ valdybos 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2013 m. birželio 26 d. sprendimais, 2.1, 11.33, 23.2 papunkčių reikalavimus; buvo pašalinta visų jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe; kita nuosprendžio dalis buvo palikta nepakeista.

2.8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. kovo 12 d. nutartimi minėtoje baudžiamojoje byloje atmesdamas nuteistųjų kasacinius skundus konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai atskleisti ir išdėstyti kiekvieno bendrininko veiksmai ir bendra tyčia bei tai pagrindžiantys įrodymai. Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas nustatytas nusikalstamų veiksmų bendrumas, kryptingumas ir derinimas tarpusavyje. Šiuos asmenis siejo tas pats nusikalstamas sumanymas. Jie veikė turėdami bendrą tikslą ir išankstinį susitarimą, kiekvieno iš jų veiksmai buvo dalis bendros veikos, kuria buvo siekiama bendro nusikalstamo rezultato. Kasacinis teismas, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamu nusikaltimu įmonei UAB „Gelsauga“ buvo padaryta didelė – 55660 Lt (16120,25 Eur) turtinė žala, o apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, nuosprendžio 115–118 punktuose motyvuotai pagrindė, kad ši žala padaryta vykdant bendrą išankstinį susitarimą. Ši suma buvo pervesta už tariamai suteiktas darbų priežiūros paslaugas įmonei UAB „Gunika“, kuri šių darbų realiai neatliko, o dėl to žalą faktiškai patyrė UAB „Gelsauga“, permokėjusi už statybos darbus.

Ieškovė mano, kad minėtoje baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės sąlygoja jai teisę reikalauti solidaraus minėto ir ieškiniu prašomo dydžio nuostolių atlyginimo iš inicijuoto civilinio ginčo atsakovų (minėtoje baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų), nes juo yra konstatuoti atsakovų neteisėti veiksmai, kuriais jie padarė žalos UAB ,,Gelsauga“, o pastarosios vienintele akcininke yra ieškovė. Ieškovė pagal vidinius susitarimus su šia bendrove pervesdavo jai pinigines lėšas projektų įgyvendinimui. V. Ž. pagal savo tiesiogines bendrovės vadovo pareigas būdamas atsakingu už UAB „Gelsauga“ gaunamų lėšų naudojimo racionalumą ir jo apsaugą, to nedarė, nurodė sau pavaldžiam darbuotojui J. M. neteisėtai veikti, nesilaikyti Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, riboti tiekėjų konkurenciją, klastoti teikiamus pirkimų dokumentus, kad pirkimus laimėtų konkrečios bendrovės, už iš anksto sutartą kainą, į kurią buvo įtrauktas ir tam tikras pelnas, atiteksiantis UAB „Gelsauga“ už tarpininkavimą, taip padidinant pasiūlymo kainą. Situacija, kai bendrovė, susijusi su viešojo intereso užtikrinimu, lėšas, skirtas geležinkelių infrastruktūros statybos darbams atlikti, naudojo neracionaliai ir neefektyviai – nesiėmė teisės aktais numatytų pirkimų organizavimo procedūrų, o tiekėjus pasirinkdavo slapta, už tai gaudama tam tikrą lėšų dalį, kaip pelną, negali būti laikoma teisėtais veiksmais. Nors statybos darbai buvo atlikti ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ nereiškė civilinio ieškinio, tai savaime nerodo, kad projektai buvo įgyvendinti racionaliausiu ir ekonomiškiausiu būdu.

Tikslindama pirminį ieškinį jau po atsakovų gautų atsiliepimų į jį, patikslintame ieškinio pareiškime ieškovė nurodė nemananti, jog praleido ieškinio senatį tokiems reikalavimams pareikšti, nes su faktine situacija susipažino ir ši jai tapo žinoma bei jos teisių pažeidimas ieškovei paaiškėjo tik 2025 m. birželio 19 d. gavus įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje, o į teismą ji kreipėsi su pirminiu ieškiniu 2025 m. gruodžio 15 d., t. y. nepraleidusi sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

Atsakovai ieškinio nepripažino, prašė atmesti, taikyti byloje ieškinio senatį, akcentuoja ir į teismą pasikreipusio asmens teisės reikšti tokį ieškinį neturėjimą.

Atsakovas V. Ž. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad:

6.1. 2023 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad turtinę žalą patyrė ieškovė, yra nurodytas kitas juridinis asmuo - UAB ,,Gelsauga“. UAB „Gelsauga“ yra likviduota ir išregistruota. Ieškovė nepagrindžia, jog turi reikalavimo teises dėl nuosprendžiuose minimos žalos atlyginimo, nepateikia įrodymų, kokiu pagrindu ji turi įgijusi tokio galimo reikalavimo teisę, be to, nutyli, jog tiek pati ieškovė, tiek ir bendrovė ,,Gelsauga“ iki likvidacijos, buvo reorganizuojamos (ieškovė – net keletą kartų). Byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad UAB ,,Gelsauga“ nuosavybėje būtų likę 16120,25 Eur daugiau iki jos likvidacijos. UAB ,,Gelsauga“ iki likvidacijos buvo reorganizuota, tačiau ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad po atskyrimo išlikęs juridinis asmuo išsaugojo UAB ,,Gelsauga“ turtines teises, juolab pačios ieškovės nurodomame 2022 m. vasario 22 d. UAB ,,Gelsauga“ likvidavimo akte nurodoma, jos bendrovė veiklos nevykdo, turto, prievolių ir įsipareigojimų neturi, kreditorių ir debitorių nėra, bendrovė neturi ir kitokio kreditorinio bei debitorinio įsiskolinimo. Ieškovė buvo reorganizuojama ir 2021 metais, todėl nėra aišku, kuris juridinis asmuo – ieškovė ar kiti reorganizavime dalyvavę asmenys, perėmė ar galėtų būti laikomi perėmusiais UAB ,,Gelsauga“ turtines teises, jeigu UAB ,,Gelsauga“ apskritai tokias teises turėjo 2021 metais.

6.2. Žalos atlyginimo prievolė atsiranda ne teismo sprendimo pagrindu, o iš tam tikrų juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2 straipsnis). Ieškovės reikalaujama atlyginti žala kildinama iš delikto (nusikalstamos veikos), todėl dėl bendrovės prievolės buvimo turi būti sprendžiama pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, o jose numatytų pagrindų, šio atsakovo manymu, byloje nenustatyta.

6.3. Išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje kalbant apie turtinę žalą buvo pasakyta tik tai, kad visi darbai buvo realiai atlikti ir neva nebuvo atlikti techninės priežiūros darbai pagal 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį Nr. 2013-PA-067, sudarytą tarp UAB „Gunika“ ir UAB „PA Group“, nes UAB „Gunika“ buvo pervesti pinigai už techninės priežiūros darbus, kurių atsakovas G. M., UAB „Gunika“ vadovas, ir/ar jo įmonės darbuotojai jokių darbų neatliko, o tai darė UAB „Gelsauga“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojai. Nurodoma (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 118 punkte), kad: ,,Neįtraukus šios pinigų sumos į statybos darbų kainų, UAB „Gelsauga“ būtų UAB „PA Group“ ir UAB „PA Group“ pervedusi 55660 Lt (16120,25 Eur) mažesnę sumų, t. y. būtų galėjusi įsigyti darbus pigiau. Atsižvelgiant į tai, šis skirtumas laikomas UAB „Gelsauga“ padaryta turtine žala“. Nuosprendžiuose nėra nurodoma, iš kurio subjekto ir kas turi/ir ar turi teisę reikalauti žalos atlyginimo. Atsakovo V. Ž. teigimu, šios aplinkybės nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi nurodytoje baudžiamojoje byloje turtinės žalos požymis buvo nagrinėjamas tik nusikalstamos veikos BK 228 straipsnio kvalifikavimo aspektu.

6.4. Dėl to atsakovas mano, kad nuosprendžiuose nėra prejudicinę galią turinčių aplinkybių, kurios patvirtintų ieškovės teisę reikalauti 16120,25 Eur turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo V. Ž..

6.5. Taip pat mano, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „Gunika“ buvo pervesta 55660 Lt (16 120,25 Eur) iš UAB „PA Group“ sąskaitos, reikalavimo teisę civiline teisine prasme gali turėti būtent šį pavedimą gavusi bendrovė, o ne ieškovė. Civilinio teisinio santykio prasme būtent dėl sudarytos 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutarties Nr. 2013-PA-067 tarp UAB „Gunika“ ir UAB „PA Group“ vykdymo, UAB „PA Group“ piniginės lėšos galimai sumažėjo 16120,25 Eur, jos buvo sumokėtos UAB „Gunika“. P. B. buvo ir yra įmonės UAB „PA Group“ vadovas. Jis pats priėmė sprendimą sudaryti 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį Nr. 2013-PA-067 tarp UAB „Gunika“ ir UAB „PA Group“, pats priėmė sprendimą dėl UAB „PA Group“ dalyvavimo civiliniuose teisiniuose santykiuose, iš kurių ieškovė kildina žalą, todėl būtent UAB „PA Group“ galėtų būti tinkamu atsakovu nagrinėjamoje civilinėje byloje.

6.6. Atsakovas V. Ž. mano, kad ieškiniu prašoma priteisti žala yra tariama, o ne reali, nes ieškovės teiginiai dėl padarytos žalos yra paremti netinkamu faktinių aplinkybių ir teisės aiškinimu, ir yra hipotetiniai.

6.7. Taip pat nurodo ir tai, kad vertinant galimai padarytą žalą būtina atsižvelgti ir į tai, kad UAB ,,Gelsauga“ turėjo du valdymo organus – vadovą ir valdybą. Pastaroji buvo pritarusi sandorių sudarymui ir jie buvo sudaromi bei vykdomi ne viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, valdybai taip pat tai žinant ir pritarus tam. Nesant valdybos pritarimui sandoriams UAB ,,PA Group“ nebūtų mokėjusi UAB ,,Gunika“ 56660 Lt (16120,25 Eur) pagal juos. Šiuo atveju pačios ieškovės 2013 metais paskirti UAB „Gelsauga“ valdybos narių 2013 m. birželio 11 d. ir 2013 m. liepos 29 d. sprendimai, kuriais buvo išreikštas sutikimas, iš esmės prisidėjo prie to, kad UAB „Gunika“ buvo pervesta 55660 Lt (16120,25 Eur) iš UAB „PA Group“ sąskaitos, kurią pastarajai sumokėjo atitinkamai UAB „Gelsauga“. Ieškovė neprašo taikyti ir netaiko jokios atsakomybės valdybai, jos nariams. Ieškovė buvo įgaliojusi asmenį (savo darbuotoją J. Š.) vykdyti sutarčių kontrolę, tačiau ir jam neprašo taikyti jokios atsakomybės.

6.8. Atsakovas V. Ž. teigė manąs, jog ieškovės reikalavimas nėra pagrįstas ir įrodytas, be to, jam pareikšti praleista ieškinio senatis, nes skaičiuoti ieškinio senaties pradžią nuo ieškovės nurodyto momento negalima, ieškovė mažiausiai nuo STT jai siųstos pažymos žinojo apie poreikį reikšti žalos atlyginimo reikalavimus.

7. Atsakovai J. M. ir P. B. atsiliepimais į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti iš esmės pritardami virš minėto atsakovo išsakytai pozicijai, tame tarpe ir dėl ieškinio senaties taikymo.

8. Teisminio nagrinėjimo metu šios ginčo šalys palaikė savo reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą.

9. Atsakovas G. M. procesinio įstatymo nustatyta tvarka atsiliepimo į ieškinį nepareiškė, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Esant tokiam prašymui ir konstatavus tinkamą teismo šaukimo jam įteikimą byla išnagrinėta iš esmės šiam atsakovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 2 d.).

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

AB „Lietuvos geležinkeliai” ir UAB „Gelsauga”, kurios steigėja ir vienintele akcininke yra ieškovė, 2013 m. gegužės 9 d. sudarė sutartį Nr. SP-169, pagal kurią UAB „Gelsauga“ įsipareigojo atlikti Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbus.

10.2. 2013 m. liepos 29 d. UAB „Gelsauga“ ir UAB „PA Group“ sudarė Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų atlikimo sutartį Nr. S176/13.

10.3. 2013 m. liepos 30 d. UAB „PA Group“ su UAB ,,Gunika“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2013-PA-067, pagal kurią UAB ,,Gunika“ įsipareigojo vykdyti Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos projekto techninę priežiūrą už 46000 Lt, kas eurų ekvivalentu sudarė 13322,52 Eur be PVM arba 55660 Lt (16120,25 Eur) su PVM.

10.4. Pagal ieškovės patvirtintus ir Juridinių asmenų registre įregistruotus įstatus UAB ,,Gelsauga“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą apmokėti pasirašytas akcijas emisijos kaina (Įstatų 2 punktas), UAB ,,Gelsauga“ valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, valdyba ir vadovas (20 įstatų punktas), akcininkai turi teisę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį (Įstatų 16.6 punktas), kreiptis į teismą su ieškiniu prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiuose Įstatuose, Akcinių bendrovių ir kituose įstatymuose nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais (Įstatų 17.5 punktas).

2013 m. birželio 11 d. valdybos sprendimu Nr. 7 UAB ,,Gelsauga“ valdyba leido vykdyti Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų pirkimą konkurso būdu (ne viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka), o 2013 m. liepos 29 d. valdybos sprendimu Nr. 18² valdyba pritarė sutarties tarp UAB ,,Gelsauga“ ir jungtinės veiklos pagrindu veikiančios ūkio subjektų grupės, susidedančios iš UAB „PA Group“, ir UAB ,,Progressus Group“, dėl Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų pirkimo. Pirkimo būdas (konkurso ar viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka) nėra nurodomas, todėl nėra visiško ir besąlygiško pagrindo manyti, jog inicijuoti ir virš minėti pirkimai vyko Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

2013 m. lapkričio 26 d. buvo pradėta ieškovės ieškinio pareiškime nurodyta baudžiamoji byla, kurios eigoje 2019 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – STT) raštu Nr. 4-01-1012 nurodė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, jog UAB „Gelsauga“ patyrė didelės turtinės ir neturtinės žalos, ir ieškovę buvo prašoma informuoti, ar ji reikš civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, bei išaiškinta, jog nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsakydama į jį, AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. SD(ADM)-607 nurodė, kad reikš ieškinį baudžiamojoje byloje ir kad tai darys per savo įgaliotą asmenį P. R..

2022 m. vasario 22 d. UAB „Gelsauga“ sudarė likvidavimo aktą, nurodydama, jog bendrovė veiklos nevykdo, turto ir įsipareigojimų neturi, bendrovės kreditorių ir debitorių nėra, bendrovė neturi ir kitokio kreditorinio bei debitorinio įsiskolinimo.

2022 m. vasario 23 d. UAB „Gelsauga” išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

2023 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-468/2023, kuriuo pripažino atsakovus V. Ž., J. M. ir G. M. kaltais pagal BK 228 str. 1 d. (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo) ir nuteisė paskirdami bausmes, o atsakovą P. B., padariusį analogišką veiką, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2025 m. birželio 19 d. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiu atmetė apeliacinius skundus, bet nusprendė iš nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad buvo pažeista vidaus sandorių tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė ir kad nagrinėjamo civilinio ginčo atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII 1316 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-371 redakcija) 3 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. III 1099 redakcija) 4 straipsnio 1, 2 dalių bei UAB „Gelsauga“ prekių, paslaugų ir darbų pirkimų taisyklių, patvirtintų uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ valdybos 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2013 m. birželio 26 d. sprendimais, 2.1, 11.33, 23.2 papunkčių reikalavimus; šiuo nuosprendžiu tai pat buvo pašalinta visų jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. kovo 12 d. nutartimi minėtoje baudžiamojoje byloje nuteistųjų kasacinius skundus atmetė.

2025 m. gruodžio 15 d. ieškovė pareiškė nagrinėjamo turinio ieškinį teismui, 2026 m. gegužės 14 d. jį sutikslino.

Byloje kyla ginčas dėl žalos atlyginimo ir solidarios deliktinės atsakomybės taikymo, teisės reikšti tokį reikalavimą turėjimo ir naudojimosi tokia galima teise savalaikiškumo.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, teismas mano, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrindu buvusių aplinkybių, tame tarpe ir dėl solidarios prievolės ginčo atveju taikymo, nepagrindė reikalavimo teisės į prašomą žalos atlyginimą buvimo, ieškinį teismui pareiškė suėjus ieškinio senačiai tokiai galimai teisei apginti. Išnagrinėjęs ginčą iš esmės teismas nerado teisinių prielaidų sutikti su ieškovės pozicija ir argumentais, priešingai - pripažįsta ir laiko teisinga bei pagrįsta ginčo atveju atsakovų išsakytą nesutikimo su ieškiniu poziciją. Savo sprendimą teismas grindžia žemiau išdėstytu.

Dėl ieškinio senaties taikymo.

Ieškinio senaties instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Ieškinio senatis tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje yra išaiškinta, kad šis sutrumpintas terminas pareikšti reikalavimus atlyginti padarytą žalą nepriklauso nuo to, kokiam objektui padaryta žala - asmeniui ar turtui, iš kokių teisinių santykių atsirado tokia žala ar nuo jos pobūdžio (turtinė ar neturtinė žala), išskyrus atvejus, kai CK ir kiti įstatymai nustato kitokius sutrumpintus terminus reikalavimams atlyginti žalą pareikšti (LAT 2012 m, vasario 15 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1d.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal į ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviųjų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (LAT 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo asmuo sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik jo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau.

Teismas laiko, jog ieškovė apie galimą teisių pažeidimą sužinojo gavusi 2019 m. sausio 31 d. STT raštą, kuriame jai, be kita ko, buvo nurodyta galimybė tapti nukentėjusiąja ir reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, net gi nurodžius, kokio dydžio galima žala jai padaryta. Ieškovė negalėjo to nesuprasti, nes, įvertinusi rašto turinį, 2019 m. vasario 11 d. pateikė atsakymą, nurodydama, jog tokia teise pasinaudos ir padarys tai, nurodė ir atstovą, įgaliotą asmenį P. R., per kurį tai darysianti. Ieškovė neteisi sakydama, jog tokia teisė jai atsirado tik po nuosprendžio baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Ieškovei, kaip valstybės vardu veikiančiam subjektui, turinčiam visą eilę teisės specialistų, akivaizdžiai yra keliami ir taikomi didesni atidumo standartai. Todėl vertinant situaciją individualiai, nėra jokio pagrindo pritarti ieškovės teiginiams, jog jos teisės pažeidimą ir jo gynybos pradžią nustatė nuosprendžio įsiteisėjimo faktas.

Sutiktina su atsakovų pastebėjimais apie tai, kad nuo ieškovės nurodomo fiktyvaus sandorio sudarymo yra suėję virš 13 metų, t. y. ženkliai peržengta ir bendrojo ieškinio senaties termino riba.

Ta aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne ieškovės iniciatyva, todėl su jame atliekamais veiksmais sietina senaties termino eiga negali būti pagrindu termino pradžiai nustatyti, apie ką užsimina ieškovė, teismo vertintina ytin kritiškai ir nemanant, kad ji gali būti vertinama svarbia termino praleidimo priežastimi svarstant jo atnaujinimo klausimą.

Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.; (LAT 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-761/2003; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021). Todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir ginčo šaliai reikalaujant ieškinio senatį taikyti, nesant pagrindų jam atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu.

Nepaisant to, imant domėn gana nevienodą teismų praktiką dėl šios normos taikymo, teismas trumpai pasisako dėl ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Dėl ieškinio pagrįstumo ir reikalavimo teisės jį reikšti buvimo.

Ieškovė, prašydama deliktinės solidarios prievolės atlyginti žalą taikymo, apeliuoja į baudžiamojoje byloje nustatytus prejudicinius faktus – atsakovų bendrus neteisėtus veiksmus organizuojant pirkimus buvimą, teismams baudžiamojoje byloje konstatavus, jog dėl to ieškovei buvo padaryta žala. Ieškovė mano, jog sutinkamai su CPK 182 str. 3 p. nuostata ji neprivalo tų faktų ir jų padarinių įrodinėti ir faktiškai to nedarė teikdama pirminį ieškinį, dėl to kiek plačiau pasisakė jį tikslindama.

Ieškovė mano, jog nuosprendyje konstatuota, kad Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų pirkimo epizode (I pirkimas) pagal išankstinį susitarimą už neatliktus techninės priežiūros darbus pagal fiktyvią 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį Nr. 2013-PA-067, sudarytą tarp UAB „Gunika“ ir UAB „PA Group“, bendrovei „Gunika“ buvo pervesta 55660 Lt (16120,25 Eur), kas yra laikytina realia UAB „Gelsauga“ padaryta turtine žala, nes jei nebūtų atsakovų neteisėtų veiksmų, UAB „Gelsauga“ nebūtų išleidusi už fiktyvų sandorį 55660 Lt (16120,25 Eur), ir ši pinigų suma būtų likusi bendrovei ,,Gelsauga“ ir atitinkamai būtų pervesta jos steigėjai ir akcininkei AB „Lietuvos geležinkeliai“ ją likviduojant.

Teismas nerado teisinio pagrindo pritarti tokiems ieškovės teiginiams.

Susipažinus su nuosprendžio turiniu, nėra pagrindo išvadai, jog jame esantys teiginiai ir išvados gali būti laikomi papildomo įrodinėjimo nereikalaujančiais prejudiciniais faktais, sudarančiais ieškovei galimybę grįsti savo reikalavimą tik tuo, jo savarankiškai papildomai neįrodinėjant.

Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu nusprendė iš nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad buvo pažeista vidaus sandorių tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė ir kad nagrinėjamo civilinio ginčo atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII 1316 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-371 redakcija) 3 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. III 1099 redakcija) 4 straipsnio 1, 2 dalių bei UAB „Gelsauga“ prekių, paslaugų ir darbų pirkimų taisyklių, patvirtintų uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ valdybos 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2013 m. birželio 26 d. sprendimais, 2.1, 11.33, 23.2 papunkčių reikalavimus. Taip pat buvo pašalinta visų jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrai.

Nuosprendžiuose nėra nurodoma, iš kurio subjekto turi teisę (ir ar iš viso turi tokią teisę ir kas galimai ją turi) reikalauti žalos atlyginimo - UAB „Gelsauga“ ar kitas koks asmuo. Žalos atlyginimo klausimas nepareiškus ieškinio baudžiamojoje byloje nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku ar jos dalimi. Sutiktina su atsakovų atstovais, kad baudžiamojoje byloje nurodytas turtinės žalos požymis buvo nagrinėjamas tik kaltinamųjų nusikalstamos veikos BK 228 straipsnio kvalifikavimo aspektu (kaltinimo pusei siekiant pagrįsti ir gynybai siekiant užginčyti šios normos pirmoje dalyje numatytos materialiosios sudėties buvimą). Dėl to manytina ir visiškai sutiktina su atsakovų šioje civilinėje byloje išsakyta pozicija, kad nuosprendžiuose nėra prejudicinę galią turinčių aplinkybių, kurios patvirtintų ieškovės teisę reikalauti 16120,25 Eur turtinės žalos atlyginimo ir reikalauti jos būtent iš atsakovų.

Todėl tik jomis paremtas ieškinys, papildomai nieko nepridedant, neteigiant ir neįrodinėjant (tame tarpe – ir visų civilinei atsakomybei kelti r taikyti sąlygų buvimą), teismo nuomone, negali būti laikomas pagrįstu ir įrodytu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad: „faktus nėra pagrindo pripažinti prejudiciniais, kai nagrinėjimo dalykas baudžiamojo proceso tvarka nagrinėtoje byloje ir nagrinėjamose civilinėse bylose yra skirtingas (LAT 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-381/2021, 116 punktas).

Tokiu būdu, teismo manymu, reiškiant ieškinį civiline tvarka, ieškovė negali reikalauti solidaraus prievolės atlyginti žalą taikymo formaliai remdamasi neįrodyta prejudicija ir formaliai remdamasi CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d. įtvirtintais pagrindais, teigdama, jog sąlygos tam kyla iš prejudicijos ir kelių asmenų bendro nusikalstamo veikimo (minėta, veikimo bendrai aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pašalinta) papildomai to jokiomis priemonėmis ir jokiais būdais neįrodinėdama.

Nors ieškovė privalomų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, numatytų CK 6.245 – 6.249 str., ir kitų galimų sąlygų solidariai prievolei taikyti neįrodinėjo, teismo manymu, tokių byloje nėra nustatyta. Kitų galimų sąlygų prašomai civilinei atsakomybei taikyti, to turinio ieškovė teisminio nagrinėjimo metu net negebėjo paaiškinti: ieškovė negebėjo paaiškinti, kaip turėtų būti vertinami atsakovų veiksmai civilinės atsakomybės taikymo aspektu; negalėjo paaiškinti dėl UAB ,,Gelsauga“ valdybos, kaip kolegialaus organo, priimtų sprendimų pritarti virš minėtų sandorių sudarymui, ieškovė apie tai net nenurodė civiline tvarka teikdama šį ieškinį teismui; negalėjo paaiškinti dėl kitų sandorių sudaryme dalyvavusių subjektų ar techninę priežiūrą atlikusių/neatlikusių asmenų veiksmų ir pateikti to vertinimą pačiai ieškovei teigiant ir pripažįstant, kad nuosprendžiuose minimais neatliktais techniniais priežiūros darbais rūpinosi kiti jos darbuotojai, t. y. pačiai ieškovei faktiškai prižįstant, kad techninė priežiūra buvo atliekama.

Teismas taip pat nemano, jog yra pagrindas teigti, kad ieškovės nurodyta suma gali būti ir turi būti laikoma negautomis pajamomis ir būtent jos – ieškovės – negautomis pajamomis.

Sutiktina su atsakovų dėl šio nurodytais teiginiais, jog ieškovė neteisi nurodydama, kad galimai nepervesta UAB ,,Gelsauga“ suma gali būti vertinama kaip pastarosios negautos pajamos, kurios ją likviduojant, neabejotinai turėjo atitekti ieškovei, o šiai sumai neatitekus laikytina pačios ieškovės negautomis pajamomis.

Dėl ieškovės menkai apibrėžtų paaiškinimų ir teisiniu aspektu formaliai byloje išsakytos pozicijos, jos ieškiniu prašoma priteisti žala laikytina labiau tariama ir hipotetine, nei realia. Teismo manymu, ieškovės teiginiai dėl padarytos žalos yra paremti netinkamu faktinių aplinkybių interpretavimu.

Civilinėje teisėje žala privalo būti reali, pagrįsta ir įrodyta, o ne numanoma, paremta hipotetinėmis prielaidomis ar hipotetiniais teiginiais. Žala yra nuostolis, o pagrindo manyti, kad UAB „Gelsauga“ ją patyrė ar galėjo patirti, juo labiau, kad tokius nuostolius galėjo patirti ar patyrė bylos ieškovė, nėra.

Duomenys apie nuostolius, patirtus dėl 2013 m. liepos 29 d. UAB „Gelsauga“ ir UAB „PA Group“ sudarytos Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų atlikimo sutarties Nr. S-176/13, jeigu jie būtų buvę, turėjo būti besąlygiškai įtraukti į UAB „Gelsauga“ finansinę atskaitomybę 2013 metais, tačiau tai nebuvo padaryta. 2022 m. vasario 22 d. UAB „Gelsauga“ likvidavimo akte konstatuota, jog bendrovė veiklos nevykdo, turto ir įsipareigojimų neturi, bendrovės kreditorių ir debitorių nėra, bendrovė neturi ir kitokio kreditorinio bei debitorinio įsiskolinimo, nors pati ieškovė, kaip steigėja ir vienintelė šios bendrovės akcininkė jau 2019 metais buvo informuota apie galimą žalos faktą, pasirašant šį faktą turimų nuostolių fakto negalėjo nežinoti.

Patikslinto ieškinio 17 punkte ieškovė nurodė, kad neteisėti veiksmai, iš kurių ji kildina ieškinyje nurodytą žalą, įvyko 2013 m. liepos 8 d. Tačiau ji pati su UAB ,,Gelsauga“ sudarytoje sutartyje Nr. SP- 169/SP-37/13 (2013 m. gegužės 9 d. sutarties 3.1 punktas) nurodė sutarties kainą, o 3.2 punktu patvirtino, kad kaina yra galutinė ir nekeičiama. Šios sutarties 3.11 punktu šalys susitarė, kad už sąnaudų, darbų kiekių paskaičiavimą atsako UAB „Gelsauga“, darbai neįvertinti UAB „Gelsauga“ pasiūlyme atliekami UAB „Gelsauga“ jėgomis ir lėšomis. Taigi UAB „Gelsauga“ prisiėmė tam tikrą darbų atlikimo riziką ir nepriklausomai nuo to, ar ji būtų ar ne vėliau su UAB „PA Group“ sudariusi Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų atlikimo sutartį Nr. S-176/13, o pastaroji būtų ar ne 2013 m. liepos 30 d. sudariusi statybos rangos sutartį Nr. 2013-PA-067 su UAB ,,Gunika“, UAB ,,Gelsauga“ nuo to negautų iš ieškovės nei mažiau, nei daugiau lėšų.

Sutiktina su atsakovų byloje išreikšta pozicija, kad ieškovė neteisingai nurodė, jog net jeigu ir nebūtų atsakovų neteisėtų veiksmų, UAB „Gelsauga“ nebūtų išleidusi už fiktyvų sandorį 55660 Lt (16120,25 Eur), ir ši pinigų suma būtų likusi bendrovei ir atitinkamai pervesta AB „Lietuvos geležinkeliai“ ją likviduojant. Įrodinėjant negautas pajamas yra svarbu įrodyti, kad pajamų gavimas (ar sutaupymas) būtų buvęs realus, o ne hipotetinis, o šio ieškovė neįrodė.

Nėra pagrindo nesutikti su atsakovų išsakytomis abejonėmis dėl ieškovės teisės reikšti šį ieškinį buvimo.

Minėta, UAB ,,Gelsauga“ įstatai suteikia teisę akcininkui, šiuo atveju ieškovei, kreiptis į teismą dėl bendrovei ,,Gelsauga“ padarytos žalos, kuri susidarė dėl jos vadovo ar valdybos narių netinkamo pareigų atlikimo ar pareigų nevykdymo Įstatuose Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju reiškiamas ieškinys yra kildinamas iš baudžiamojoje byloje nustatytų (taip mano ieškovė) prejudicinių faktų ir yra nukreiptas ir į kitus asmenis, niekaip nesusijusius su ieškovės valdyta bendrove ,,Gelsauga“, t. y. – ne tik į buvusį UAB ,,Gelsauga“ vadovą (atsakovą V. Ž.), bet ir į kitus asmenis, kurie nėra UAB ,,Gelsauga“ valdymo organų nariai ir nėra niekaip susiję su šia įmone. Jokio pagrindimo tokio reikalavimo teisei apspręsti ieškovė nepateikė ir negalėjo pateikti teisme atliktos apklausos metu. Akivaizdu, jog ieškinio reikalavimas teismui nėra reiškiamas Įstatų, Akcinių bendrovių įstatymo taikymo prasme. Todėl nėra besąlygiško pagrindo išvadai, kad ieškovė, kaip UAB ,,Gelsauga“ akcininkė, turi teisę reikšti į kitus asmenis nukreiptą ieškinį. Akcentuotina ir tai, kad pati jos valdyta bendrovė jau seniai likviduota.

Todėl esant išdėstytam nagrinėjamo turinio ieškinys atmetamas ir kaip nepagrįstas bei neįrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 - 185 str.) ir kaip paduotas reikalavimo teisės neturinčio asmens.

Procesiniai klausimai.

Į kiekvieną šalies reikalavimo ar atsikirtimo argumentą pasisakyti/atsikirsti detaliai nėra privalu (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Esant virš konstatuotam dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, nes laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu ir nekeičia teismo šiuo padarytų išvadų.

Ieškinio atmetimo atveju atsakovams kompensuojamos jų byloje pagal pateiktus dokumentus patirtos advokato pagalbos išlaidos: atsakovui V. Ž. – 1 588,13 Eur, atsakovui J. M. – 1391,50 Eur, atsakovui P. B. – 4840 Eur (CPK 98 str. 1 d., 93 str., 96 str.) bei 45,42 Eur pašto išlaidų valstybei.

Atsakovas G. M. nėra pateikęs duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti.

Išieškoti iš ieškovės AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, j. a. k. 110053842, 1588,13 Eur advokato pagalbos išlaidų atsakovui V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) 1391,50 Eur advokato pagalbos išlaidų atsakovui J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 4840 Eur advokato pagalbos išlaidų atsakovui P. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bei 45,42 Eur pašto išlaidų valstybei (įmokos kodas 2222).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.