Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės apylinkės teisme 2026 m. vasario 12 d. buvo gautas ieškovės IES1 (toliau – ir ieškovė) ieškinys (CBP-723) atsakovams ATS2 ir individualiai įmonei (toliau – ir IĮ) „Elpega“, kuriuo ieškovė prašė pripažinti IĮ „Elpega“ nuosavybės teisę į pastatą 27P1G, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatas), priteisti ieškovei iš atsakovo ATS2 18 950 Eur kompensaciją už jam priteistą pastatą ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas 2026 m. vasario 17 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1413-861/2026, Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. nutartį panaikino ir ieškovės ieškinio priėmimo klausimą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi ieškovei nustatė 7 dienų terminą nuo nutarties gavimo dienos nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti, t. y. ieškovė įpareigota, nurodyti faktines aplinkybes ir/ar pateikti įrodymus, susijusius su santuokos metu įgytu, bet, nuraukus santuoką, nepadalintu konkrečiu nekilnojamuoju turtu; ieškovė įpareigota nurodyti aplinkybes, susijusias su sužinojimu apie po santuokos nutraukimo likusį nepadalintą turtą (kaip antai faktą, nepadalinto turto pobūdį ir laiką), sutrukdžiusias ieškovei ginti savo galimai pažeistas teises kasacinės instancijos teisme ar tinkamai įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu. Teismas šia nutartimi išaiškino ieškovei, kad būtent jai kyla pareiga aiškiai ir tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, nurodyti reiškiamų reikalavimų pagrindą bei pateikti juos patvirtinančius rašytinius įrodymus (CPK 135–137, 141,178 straipsniai).

Marijampolės apylinkės teisme 2026 m. gegužės 19 d. gautas ieškovės procesinis dokumentas po trūkumų pašalinimo (DOK-17812), kuris įvardijamas kaip patikslintas ieškinys ir kuriuo ieškovė šalinanti 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi nustatytus ieškinio trūkumus.

Marijampolės apylinkės teismas 2026 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovės ieškinį laikė nepaduotu teismui ir grąžino jį ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad:

Marijampolės apylinkės teisme 2024 m. liepos 1 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-3-374/2024 dėl ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo neįgaliam pilnamečiam sūnui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sprendimu teismas, nustatydamas, kad šalių santuoka nutrūkusi ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsiradusios nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo 2018 m. spalio 1 d., konstatavo, jog ,,atsakovo individualią įmonę „Elpega“ sudarė, be kilnojamojo, ir sprendime išvardintas nekilnojamasis turtas: 1) 50/100 dalių pastato - mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 12P1p, esančių adresu (duomenys neskelbtini), patalpų sąlyginė vertė pagal rašytinę konsultaciją dėl NT objekto rinkos vertės Nr. (duomenys neskelbtini) yra 38 300,- Eur, 2) naujos statybos pastatas 27P1G, kuris neregistruotas VĮ Registrų centre, esantis adresu (duomenys neskelbtini), patalpų vertė pagal rašytinę konsultaciją dėl NT objekto rinkos vertės Nr. (duomenys neskelbtini) yra 37 900,- Eur, priteisdamas tiek ieškovei, tiek ir atsakovui po ½ dalį įmonės 175 500 Eur vertės.

Kauno apygardos teismas 2024 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-698-775/2024, pakeisdamas dalį pirmiau nurodyto teismo sprendimo dalyje dėl įmonės padalijimo būdo ir jos vertės nustatymo, atsakovui natūra priteisė individualią įmonę, vadovaujantis teismo ekspertizės akte nustatyta 126 000 Eur kaina, ieškovei iš atsakovo priteista 63 000 Eur piniginė kompensacija. Pasisakydamas dėl individualios įmonės padalijimo būdo ir vertės nustatymo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „Dalijamo turto vertė turi būti nustatyta pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.). (...) Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis CK 3.67 straipsnio 2 dalimi, teismas ieškovės prašymu sprendime nustatė, kad ieškovės IES1 ir ATS2 sudaryta santuoka nutrūko ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado (kilo) nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo – 2018 metų spalio 1 dienos. Pažymėtina, jog ieškovė tokį reikalavimą reiškė būtent tuo tikslu, kad bendras šalių turtas būtų dalinamas tomis kainomis, kurios buvo jiems pradėjus gyventi skyrium. (...) Todėl teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šalių bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė būtent šiuo teismo nustatytu momentu, todėl nustatant individualios įmonės vertę turi būti vadovaujamasi rinkos kaina, kuri buvo 2018 m. spalio 1 dieną (Nutarties 43 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje yra atlikta teismo ekspertizė apie individualios įmonės, kaip turtinio komplekso, vertę 2018 m. spalio 1 dienai (Nutarties 46 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu individualios įmonės vertės nustatymo (skaičiavimo) būdu. Įmonės, kaip verslo komplekso, vertės skaičiavimas pasižymi specifiškumu, nes turi būti vertinama ne tik turimas įmonės turtas, bet ir jos apyvarta, veiklos sąnaudos, įsipareigojimai ir pan., todėl teismo ekspertizės akte nurodytos kilnojamojo ir trumpalaikio turto vertės, buvusios 2018 m. spalio 1 dienai, sudėjimas su teismo eksperto M. K. rašytinėje konsultacijoje nustatyta įmonės nekilnojamojo turto (dalies pastato 12P1p ir pastato 27 P1g) verte 2023 m. liepos 19 dienai, visiškai neatspindi tikrosios įmonės vertės, nes: 1) šios vertės galiojo skirtingais momentais; 2) vertinant tik kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertę, lieka nenustatyta individualios įmonės, kaip verslo komplekso, vertė. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis ieškovės pateiktomis rašytine konsultacija (DOK-36650) ir vertinimo ataskaita (DOK-30371), nes jose taip pat nustatyti ne individualios įmonės, kaip komplekso, bet atskirų įmonės nekilnojamojo turto vienetų vertė, ir ne 2018 m. spalio 1 d., o bylos nagrinėjimo dienai (Nutarties 47 punktas)“.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi įpareigojo ieškovę, jai įvertinus pirmiau nurodytuose teismo sprendimuose ir nutartyse nustatytas faktines aplinkybes, peržiūrėtas apeliacine tvarka, nurodyti faktines aplinkybes ir/ar pateikti įrodymus, susijusius su santuokos metu įgytu, bet, nuraukus ieškovės ir atsakovo santuoką, nepadalintu konkrečiu nekilnojamuoju turtu, bei įvardinti aplinkybes, susijusias su sužinojimu apie po santuokos nutraukimo likusį nepadalintą turtą (kaip antai faktą, nepadalinto turto pobūdį ir laiką), sutrukdžiusias ieškovei ginti savo galimai pažeistas teises kasacinės instancijos teisme ar tinkamai įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės pateikto procesinio dokumento – Patikslinti ieškinio – priėmimo klausimą nustatė, jog ieškovės nurodymu ir vertinimu patikslintame ieškinyje, Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimu įmonę padalinus tarp ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis, ieškovės teisės apgintos (jai turėjusi atitekti l/2 dalis viso įmonės turto, t. y., tiek registruoto, tiek neregistruoto, tiek ilgalaikio, tiek ir trumpalaikio), tačiau, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įmonę priteisus atsakovui, dalis įmonės turto (pirmiau nurodyto statinio) liko nepadalinta ir ieškovei už šį turtą piniginė kompensacija nepriteista ir neišmokėta (patikslinto ieškinio 7 punktas). Ieškovės nuomone patikslintame ieškinyje, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas įmonės padalijimo būdą (taikydamas ne turto dalijimą natūra, o priteisiant piniginę kompensaciją), rėmėsi teismo eksperto Tauro Antano Tupinio atliktu ekspertiniu tyrimo aktu, kuris nustatė, jog 2018 m. spalio 11 dienai įmonės vertė buvo 126 000 Eurai, tačiau teismas nesirėmė kito eksperto atliktu vertinimu, kuriame buvo nustatyta abiejų įmonės nekilnojamųjų turto objektų (abiejų pastatų) vertė, dėl to, kad šis vertinimas atliktas vėlesnei datai (patikslinto ieškinio 22.i punktas), iš teismo eksperto Tauro Antano Tupinio atliktos ekspertizės ir ekspertinio akto turinio, iš teismo eksperto atsakymo į paklausimą matyti, jog į įmonės vertinamą turtą ir į tyrimo aktu nustatytą sumą nebuvo įtrauktas teisiškai neregistruotas pastatas ir jo vertė, buvo vertinamas išimtinai tik pastatas-mechaninės dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1982 m. statybos pabaigos metai, 366,60 kv. m ploto (patikslinto ieškinio 22.ii punktas), Kauno apygardos teismas, išspręsdamas ginčą vieno iš neregistruotų įmonės statinių nepadalino ir negalėjo dalinti, nes jis nefigūravo įmonės apskaitoje, tačiau nėra ginčo dėl to, kad šis statinys buvo pastatytas ir egzistuoja kaip santuokinis turtas (patikslinto ieškinio 22.iii punktas).

Įvertinęs nurodyto procesinio dokumento turinį, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog ieškovė neneigia, kad dėl tokio turto (statinio-pastato 27P1G, esančio adresu (duomenys neskelbtini)) egzistavimo Kauno apygardos teismo nutartyje pasisakyta, tačiau, jos vertinimu, teismas šio turto nepadalinęs, nes, pasak ieškovės, priteisė kompensaciją ieškovei už IĮ „Elpega“, kurios vertę sudarė teismo eksperto Tauro Antano Tupinio ekspertizės akte nurodytas įmonės turtas, įsipareigojimai, apyvarta, tačiau neregistruotas statinys santuokos nutraukimo byloje nepadalintas, neįvertinta šio nekilnojamojo turto reikšmė ir vertė įmonės vertės kompleksui, prieštaraudama akivaizdžios įmonės turto padalinimo faktinėms aplinkybėms bei asmeniniam jų vertinimui, kartu nurodydama, jog apeliacinio teismo „nutarties 47 p. nurodyta, jog „Įmonės, kaip verslo komplekso, vertės skaičiavimas pasižymi specifiškumu, nes turi būti vertinama ne tik turimas įmonės turtas, bet ir jos apyvarta, veiklos sąnaudos, įsipareigojimai ir pan., todėl teismo ekspertizės akte nurodytos kilnojamojo ir trumpalaikio turto vertės, buvusios 2018 m. spalio 1 dienai, sudėjimas su teismo eksperto M. Kukcinavičiaus rašytinėje konsultacijoje nustatyta įmonės nekilnojamojo turto (dalies pastato 12Plp ir pastato 27 Plg) verte 2023 m. liepos 19 dienai, visiškai neatspindi tikrosios įmonės vertės“ (patikslinto ieškinio 22 iii punktas).

Tiek iš pirmiau nurodytųjų ieškovės argumentų, tiek iš visumos ieškinio ir patikslinto ieškinio aplinkybių ir ieškovės vertinimų, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog ieškovės netenkinantis apeliacinės instancijos teismo atliktas pats įmonės padalijimo natūra būdas ir ieškovei iš atsakovo priteistos kompensacijos dydis, priešingai nei tai buvo atlikta Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimu, kuris ieškovę tenkinęs. Vadinasi, ieškovė patikslintu ieškiniu iš esmės reiškianti reikalavimus, kurie savalaikiai galėję būti kasacinio skundo reikalavimais bei kasacinės instancijos teisme nagrinėtinos bylos dalyku bei pagrindu, t. y. ieškovės patikslintas ieškinys reiškiamas, esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, priimtam dėl ginčo iš esmės tarp tų pačių šalių (ieškovės ir atsakovo) dėl to paties dalyko (įmonės padalijimo ir kompensacijos priteisimo) ir tuo pačiu pagrindu (iš esmės egzistuojant tapačioms jau teismų nagrinėtoms aplinkybėms, apeliacine tvarka peržiūrėtoms ir įvertintoms civilinėje byloje Nr. e2A-698-775/2024). Be to, ir pati ieškovė vienareikšmiškai pripažįstanti, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė ne teisės aiškinimo ar taikymo klausimus, o pasirinko kitokį turto padalijimo būdą, remdamasis ekspertizės duomenimis ir faktinėmis aplinkybėmis, tai reiškia, kad ginčas buvo faktiškai susijęs su įrodymų vertinimu ir turto vertės nustatymu, o tokio pobūdžio klausimai nėra kasacijos dalykas (patikslinto ieškinio 35 punktas), o ir proceso atnaujinimo institutas šiuo atveju negalėjęs būti taikomas, nes „ieškovė negalėjo remtis nė vienu iš CPK 366 straipsnyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų“ (patikslinto ieškinio 37 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės nurodytu ieškinyje, kad šis faktas gali būti nustatomas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, nes CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte aiškiai numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog šalindama ieškinio trūkumus, ieškovė jų nepašalino, kaip nurodyta nutartyje, todėl ieškovės ieškinį laikė nepaduotu teismui ir grąžintino ieškovei (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Šiuo atveju ieškovės byloje sumokėtas žyminis mokestis neįskaitytas, todėl jo grąžinimo klausimo nutartimi teismas nesprendė (CPK 87 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų CPK 329 straipsnis patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tokios teisės įgyvendinimas, be kita ko, lemia, kad asmuo su atitinkamu reikalavimu gali kreiptis tik į tą teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti jo inicijuojamą ginčą. Todėl teismas, spręsdamas jam paduoto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar ieškinys paduotas nepažeidžiant teismingumo taisyklių ir ar nėra kitų CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti priimti ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ši procesinė norma grindžiama res judicata principu ir reiškia, kad teismas negali iš naujo nagrinėti jau išspręsto ginčo.