Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-698-775/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-07-01
Bylos Nr.: e2A-698-775/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-03949-2019-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Gudynienė, Edita Šliumpienė, Tomas Ridikas
Atsakovas: G. P.
Ieškovas: A. P.
Trečiasis asmuo: G. P., R. J.

Kategorijos

2.3.2.8Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas
2.3.5.2.2Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės
2.6.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.19.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
3.3.19.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-698-775/2024Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03949-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8; 2.3.5.2.2; 2.6.9.2; 3.1.7.6; 3.3.1.19.2; 3.3.19.3; 3.3.1.21

Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Tomo Ridiko ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. patikslintą ieškinį atsakovui G. P., trečiajam asmeniui G. P. dėl santuokos nutraukimo ir kitų klausimų, susijusių su santuokos nutraukimu, ir atsakovo G. P. priešieškinį ieškovei A. P., tretiesiems asmenims G. P. ir R. J. dėl išlaikymo neįgalumą turinčiam pilnamečiui asmeniui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervedamų lėšų neįgaliam asmeniui priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. P. (toliau – ieškovė) prašė nutraukti jos ir G. P. (toliau – atsakovas) (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokines pavardes; nustatyti, kad šalių santuoka nutrūko ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo – (duomenys neskelbtini); padalinti tarp šalių santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti namų valdą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), 202 000 Eur vidutinės rinkos vertės (toliau kartu – namų valda); atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti G. P. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 175 500 Eur vertės (toliau – įmonė); 13 250 Eur kompensaciją atsakovui iš ieškovės už jai tenkančią didesnę turto dalį. Arba šalims asmeninės nuosavybės teise priteisti po ½ dalį namų valdos ir įmonės. Priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 2 034,615 Eur kompensaciją už ieškovės namų valdos sumokėtus mokesčius. Nustatyti ieškovės bendravimo su sūnumi G. P. (toliau – ir sūnus) tvarką ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalių santuoka faktiškai iširo prieš ilgą laiką dėl atsakovo kaltės, tačiau siekdama išvengti didesnių teisminių ginčių, ieškovė pareiškė reikalavimą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovas (duomenys neskelbtini) išsikraustė iš šeimos namų, nustojo šeimą remti materialiai, prisidėti prie neįgalumą turinčio sūnaus priežiūros. Nuo to laiko šalys nebeveda nei bendro ūkio, nei bendros buities. Todėl ieškovė prašė teismo nustatyti, kad šalių santuoka nutrūko ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo – (duomenys neskelbtini). Šalių sūnus G. P., gimęs (duomenys neskelbtini), turi neįgalumą. Jam nuo (duomenys neskelbtini) yra nustatytas 20 procentų darbingumas. 2020 m. gruodžio 16 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-2959-301/2020 (toliau – ir nutartis) teismas atleido ieškovę nuo neveiksniu tam tikroje srityje pripažinto sūnaus globėjos ir turto administratorės pareigų ir sūnaus globėju ir turto administratoriumi paskyrė atsakovą. Nors ieškovė neneigė pareigos teikti papildomą išlaikymą sūnui, tačiau atsakovas byloje nepateikė duomenų iš kurių būtų galimą spręsti, kokio papildomo išlaikymo dydis sūnui yra reikalingas. Atsakovas taip pat nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, todėl, ieškovės vertinimu, atsakovo reikalavimas dėl papildomo išlaikymo sūnui teikimo yra neįrodytas ir nepagrįstas. Šalių sūnui gyvenant drauge su tėvu, ieškovė patiria apribojimus ir kliūtis dėl bendravimo su juo, todėl teismo prašė nustatyti jos ir sūnaus bendravimo tvarką. Ieškovė pasirinko du būdus, kuriais būtų galima padalinti bendrosios nuosavybės teise šalims priklausantį turtą. Šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso namų valda, nors atsakovas (duomenys neskelbtini) paliko bendrus namus, tačiau minėtas nekilnojamasis turtas nėra atidalintas, todėl abi šalys, kaip šio turto bendraturtės, privalo jį išlaikyti. Ieškovės teigimu, šiuo metu tik ji viena moka mokesčius, susijusius su namų valdos išlaikymu, atsakovas niekaip neprisideda. Laikotarpiu nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2022 m. gruodžio mėnesio ieškovė yra sumokėjusi 3 996,69 Eur už dujas, taip pat 2019 m. lapkričio mėnesį sumokėjo 72,54 Eur už kietą kurą namo šildymui, iš viso ieškovė išleido 4 069,23 Eur, todėl teismo prašė priteisti ½ dalį kompensacijos už jos sumokėtus mokesčius.

3. Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Neprieštaravo, kad santuoka būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau nesutiko su ieškovės siūlomais turto padalinimo variantais. Atsakovas sutiko, kad namų valda tarp šalių būtų dalijama po ½ dalį, tačiau pageidavo, kad įmonė būtų palikta jo nuosavybėn. Nurodė, kad įmonė yra individuali, joje veiklą visuomet vykdė ir tebevykdo tik atsakovas. Ieškovei sutiko išmokėti kompensaciją lygią pusei įmonės vertės – 25 650 Eur. Ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už jos sumokėtus namų valdos mokesčius, atsakovo nuomone, yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Atsakovas, priešingai nei ieškovė, name negyvena ir namui teikiamomis komunalinėmis paslaugomis nesinaudoja. Dujų tiekimo sutartis sudaryta ieškovės vardu, t. y. ji pati asmeniškai prisiėmė prievolę mokėti už suvartotas dujas, todėl ši prievolė yra jos asmeninio pobūdžio.

Šalies argumentai

4. Priešieškiniu atsakovas prašė priteisti iš ieškovės pilnamečio, neįgalumą turinčio, sūnaus išlaikymui 200 Eur sumą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis, nuo bylos iškėlimo dienos – (duomenys neskelbtini) sūnui nustatyto nedarbingumo, pavedant minėtas lėšas administruoti atsakovui. Priteisti iš ieškovės lėšas, gautas iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios buvo pervedamos ieškovei dėl sūnaus neįgalumo laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., pavedant minėtas lėšas administruoti atsakovui. Atsakovo naudai priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

5. Atsakovo teigimu, ieškovė dar 2019 m. lapkričio 15 d. ieškinyje pati prašė priteisti išlaikymą sūnui po 200 Eur ir nurodė, kad sūnaus išlaikymui yra reikalinga 800 Eur suma per mėnesį. Nors sūnaus išlaikymui šiai dienai yra reikalinga kur kas didesnė išlaikymo suma, nes viskas dėl infliacijos yra pabrangę, tačiau sūnaus išlaikymui atsakovas prašė priteisti tokio paties dydžio sumą, kurią pripažino bei prašė priteisti pati ieškovė.

6. Trečiasis asmuo G. P. teismo posėdyje nedalyvavo, jo interesus byloje atstovavo atsakovas, kuris nutartimi yra paskirtas jo globėju.

Šalies argumentai

7. Trečiasis asmuo R. J. su ieškiniu nesutiko, nes ieškovė prašo dalinti ir naujos statybos įmonės pastatą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šis pastatas buvo statomas bendrai su atsakovu, tuo tikslu dar 2007 m. sausio 10 d. buvo pasirašyta sutartis, kuria buvo susitarta statyti pastatą bendrai lygiomis dalis, kas ir buvo padaryta ir šiuo pastatu naudojasi tiek atsakovas, tiek ir trečiasis asmuo R. J..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.

9. Teismas nutraukė šalių santuoką, pripažindamas, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo šalims paliko jų santuokines pavardes, atitinkamai „P.“ ir „P“. Nustatė, kad šalių santuoka nutrūko ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) Padalino tarp šalių santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: šalims asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį nusprendė priteisti namų valdą 202 000 Eur vidutinės rinkos vertė (t. y. po 101 000 Eur) ir įmonę 175 500 Eur rinkos vertės (t. y. po 87 750 Eur). Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 2 034,62 Eur kompensaciją už ieškovės sumokėtus namų valdos mokesčius. Nustatė ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką. Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas: 5 244 Eur už advokatų/advokatų padėjėjų paslaugas, 5 290 Eur už turto vertinimą/ekspertizes ir 500 Eur žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovo valstybės naudai 61,04 Eur žyminį mokestį ir 90,49 Eur teismo pašto išlaidų.

10. Teismas nustatė, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokoje šalims gimė sūnūs S. P. ir G. P., kurie šiuo metu yra pilnamečiai.

11. Abi šalys sutiko, kad jų santuoka būtų nutraukta, pripažįstant abiejų sutuoktinių kaltę. Šalys nepareiškė noro susitaikyti, todėl terminas susitaikyti joms nebuvo nustatytas. Kadangi abi šalys pageidavo nutraukti santuoką, nurodė, kad santuoka ir jų bendras gyvenimas toliau negalimi, teismas pripažino, kad santuoka yra formali, todėl nutrauktina.

12. Teismas pripažino, kad šalių nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog kuri nors iš šalių yra kalta dėl santuokos iširimo. Šalių nurodytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, dėl ko bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, todėl šią ieškinio dalį teismas patenkino, pripažinęs, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

13. Ginčo dėl pavardžių tarp šalių nekilo, todėl po santuokos nutraukimo teismas šalims paliko jų santuokines pavardes.

14. Teismas nustatė, kad šalių sūnus G. P. (duomenys neskelbtini) gimė neįgalus, jam nuo (duomenys neskelbtini) yra nustatytas 20 procentų darbingumas. Jo globėju ir turto administratoriumi nuo 2020 m. gruodžio 16 d. paskirtas atsakovas, iki tol G. P. globėja ir turto administratore buvo ieškovė.

15. Teismas sutiko su ieškovės pozicija dėl atsakovo reikalavimo priteisti iš ieškovės periodinį išlaikymą ir jai išmokėtas sūnaus neįgalumo išmokas. Pažymėjo, kad visos valstybės ir savivaldybės mokamos išmokos po 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties priėmimo yra pervedamos į atsakovo sąskaitą. Atsakovas pateikė įrodymus, jog sūnui yra išmokama virš 700 Eur pašalpų. Be to, atsakovui (duomenys neskelbtini) išėjus iš šeimos namų, ieškovė išlaikymo iš atsakovo neprašė, jokio papildomo išlaikymo sūnui atsakovas neteikė, todėl atsakovo reikalavimą dėl sūnaus neįgalumo išmokų priteisimo iš ieškovės nusprendė atmesti.

16. Teismas konstatavo, kad byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sūnaus patiriamos išlaidos viršija valstybės jam skiriamas išmokas. Teismo vertinimu, atsakovas sūnui išlaikymo prašo tik todėl, kad anksčiau to prašė pati ieškovė. Iki priešieškinio pateikimo atsakovas nereikalavo iš ieškovės išlaikymo sūnui, todėl įvertinęs šalių sūnaus poreikius, teismas padarė išvadą, kad valstybės skiriamų lėšų pakanka jo poreikiams patenkinti ir išlaikymo iš ieškovės nusprendė nepriteisti.

Atsiliepimas

17. Atsakovas teigė, kad sūnus nenori bendrauti su motina, tačiau jokių prieštaravimų dėl ieškovės prašomos nustatyti bendravimo su sūnumi tvarkos nepareiškė. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra aktualu tai, jog šalių sūnus, su kuriuo nustatytina bendravimo tvarka, yra pilnametis, tačiau jis nuo gimimo turi neįgalumą, jam reikia priežiūros, dėmesio ir tėvų meilės. Todėl esant nesutarimams tarp vaiko tėvų, pripažino esant būtina nustatyti ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką, kurios atsakovas neginčijo, todėl šį ieškovės reikalavimą patenkino.

Žemesnės instancijos teismas

18. Spręsdamas klausimą dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl turto padalijimo natūra principo, kuris yra prioritetinis. Vertindamas ieškovės nurodytus turto padalijimo variantus, teismas sprendė, kad gyvenamojo namo atidalinimo projektas gali būti paruoštas toks, kuris atitiktų abiejų šalių poreikius ir lūkesčius, nekeltų problemų dėl šalių gyvenimo viename pastate. Be to, ta aplinkybė, kad atsakovas su neįgalumą turinčiu sūnumi gyvena patalpose, kurios yra įrengtos negyvenamose patalpose (dirbtuvėse), negali būti pagrindu pripažinti, kad atsakovas su sūnumi turi kur gyventi. Priešingai, atsiradus galimybei atsakovui su sūnumi apsigyventi gyvenamajame name, kur gyvena ir sūnaus motina, teismo nuomone, palengvėtų ieškovės bendravimas su sūnumi, kuris greičiau priprastų prie motinos dėmesio ir rūpesčio.

Atsiliepimas

19. Atsakovas nurodė, kad namų valdą galima labai gerai atidalinti bei pateikė galimo gyvenamojo namo padalinimo projektą, todėl, jo nuomone, abi šalys ir jų sūnus gali gyventi vienuose namuose.

Žemesnės instancijos teismas

20. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką bei abiejų šalių nurodytus motyvus, sprendė, kad turto padalijimo natūra būdas šiuo atveju labiausiai atitinka šalių interesus ir apsaugo jų, kaip savininkų, teises, todėl tenkino ieškinį pagal alternatyvų ieškovės pasiūlymą ir padalino namų valdą po ½ dalį abiem šalims.

21. Šalys nesutarė dėl įmonės padalinimo. Teismas nustatė, kad įmonė įsteigta (duomenys neskelbtini), t. y. šalims būnant santuokoje, todėl sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, šis turtas priskirtinas bendrajai jungtinei šalių nuosavybei. Teismas sutiko su ieškovės nuomone dėl šio turto padalijimo. Atsakovas nors ir nesutiko su įmonės įtraukimu į dalintino turto balansą, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ši įmonė privalo būti laikoma jo asmenine nuosavybe. Teismo vertinimu, visi atsakovo argumentai remiasi išimtinai tik jo paties paaiškinimais ir interpretacijomis, nesudarančiomis pagrindo pakeisti santuokos metu įkurtos įmonės teisinį režimą.

22. Teismas pažymėjo, kad individualios įmonės turtas yra šios įmonės nuosavybė, tuo pačiu tai yra vienas iš komponentų, lemiančių pačios įmonės vertę. Nors atsakovas daugeliu klausimų byloje reiškė prieštaravimus, tačiau priešieškinį reiškė tik vienu klausimu – dėl pilnamečio neįgalaus sūnaus išlaikymo priteisimo, todėl teismui sunku įvertinti atsakovo teikiamus argumentus ir paaiškinimus, paremtus tik jo nuomone. Tuo tarpu ieškovė byloje dėjo daug pastangų pagrįsti savo reikalavimus.

23. Atsižvelgiant į tai, kad proceso šalys nurodė skirtingą įmonės vertę, teismas byloje paskyrė įmonės vertės nustatymo ekspertizę. 2022 m. rugsėjo 20 d. eksperto T. A. T. ekspertizės akte Nr. 2022/04/27-1 buvo vertinama įmonės rinkos vertė (duomenys neskelbtini). Siekdama pagrįsti nekilnojamojo turto vertes, ieškovė kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertą M. K., kuris parengė Dalies pastato (duomenys neskelbtini) ir pastato (duomenys neskelbtini), rašytinę konsultaciją dėl NT objekto rinkos vertės Nr. RE23-016. Teismas sutiko su ieškovės nuomone, jog įmonės vertė turi būti nustatyta, ją patikslinant pagal byloje surinktus papildomus rašytinius įrodymus ir teismo eksperto atliktą turto įvertinimą, t. y. T. A. T. parengto įmonės rinkos vertės ekspertizės akto išvadoje nurodytą nekilnojamojo turto vertę pakeičiant Lietuvos teismo eksperto M. K. parengtoje rašytinėje konsultacijoje nurodyta dalies pastato 12P1P verte ir papildant neregistruoto pastato 27P1G verte.

24. Teismas konstatavo, kad įmonės turtą sudaro: 50/100 dalys pastato – mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 12P1p, esančių (duomenys neskelbtini), kurių sąlyginė vertė pagal rašytinę konsultaciją yra 38 300 Eur; naujos statybos pastatas 27P1g, kuris neregistruotas VĮ Registrų centre, adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė pagal rašytinę konsultaciją yra 37 900 Eur. Todėl įmonės nekilnojamasis turtas yra 76 200 Eur vertės. Įmonės turtą taip pat sudaro kilnojamasis turtas: automobilis AUDI A3, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (iki 2019 m. rugsėjo 6 d. buvę valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vidutinės 5 300 Eur rinkos vertės; automobilis A7 – 17 000 Eur vertės; televizorius Sony – 1 742 Eur vertės; virtuvės baldų komplektas – 1 378 Eur vertės; kompiuteris ASUS – 550 Eur vertės; 78 468 Eur trumpalaikis turtas, iš kurio atimami įmonės įsipareigojimai 5 145 Eur, iš viso 73 323 Eur vertės. Teismas konstatavo, kad įmonės vertė yra 175 493 Eur (apvalinant 175 500 Eur) ir pripažino, kad iš viso santuokoje įgyta turto už 377 500 Eur. Šalys nėra sudariusios vedybų sutarties, todėl vadovaujantis CK 3.82 straipsniu, teismas turtui taikė įstatymų nustatytą turto teisinį rėžimą ir padarė išvadą, kad nutraukiant santuoką, kiekvienam sutuoktiniui tenkanti turto dalis yra 188 750 Eur.

25. Byloje nėra ginčo, jog atsakovas bendrus namus paliko ir nustojo šeimą remti materialiai dar (duomenys neskelbtini). Abi šalys patvirtino, jog nuo šio laiko jos ūkio bendrai netvarko ir šeimyninių ryšių nepalaiko. Todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir nustatė, kad šalių santuoka nutrūko ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini).

26. Nekilnojamasis turtas nėra atidalintas, todėl abu bendraturčiai privalo jį išlaikyti. Teismas nustatė, kad šiuo metu tik viena ieškovė moka mokesčius, susijusius su namų valdos išlaikymu, atsakovas niekaip neprisideda. Laikotarpiu nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2022 m. gruodžio mėnesio, ieškovės teigimu, ji iš viso sumokėjo 4 069,23 Eur namų valdos išlaidų. Nors atsakovas teigė, kad ieškovė gyvena ir naudojasi namui teikiamomis komunalinėmis paslaugomis viena, todėl viena ir turi padengti šias išlaidas, tačiau teismas, vadovaudamasis CK 4.76 straipsniu, pripažino, kad atsakovas, kaip turto bendraturtis, privalo prisidėti prie išlaidų šiam turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, todėl ieškovės reikalavimą dėl 2 034,62 Eur kompensacijos už jos sumokėtus namų valdos mokesčius tenkino visiškai.

27. Ieškinį tenkinęs visiškai iš atsakovo ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 5 244,00 Eur išlaidos už advokatų paslaugas, 5 290 Eur turto vertinimo/ekspertizės išlaidos bei 500 Eur žyminis mokestis.

28. Atmetęs priešieškinį, iš atsakovo valstybės naudai priteisė 61,04 Eur žyminį mokestį ir 90,49 Eur teismo pašto išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

29. Apeliaciniu skundu atsakovas G. P. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą. Priteisti apeliantui įmonę 51 300 Eur rinkos vertės, o ieškovei iš apelianto – 25 650 Eur piniginę kompensaciją. Priteisti iš ieškovės sūnaus išlaikymui 200 Eur sumą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis, nuo bylos iškėlimo dienos (2020 m. spalio 1 d.) iki (duomenys neskelbtini), pavedant šias lėšas administruoti apeliantui. Priteisti iš ieškovės 8 722,88 Eur lėšas, gautas iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios ieškovei buvo pervedamos dėl sūnaus neįgalumo, laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., pavedant minėtas lėšas administruoti apeliantui. Tenkinus apeliacinį skundą iš naujo, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti apeliantui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliantas nesutinka su įmonės padalijimo būdu ir jos rinkos vertės nustatymu. Spręsdamas šį klausimą, teismas pažeidė tiek kasacinio teismo praktiką dėl dalintino turto rinkos vertės nustatymo, tiek ir įrodymų vertinimo taisykles.

29.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad neva atsakovas laikėsi pozicijos, jog minėta įmonė yra nedalintinas turtas, priešingai, apeliantas laikėsi pozicijos, kad minėtas turtas neturėtų būti dalijamas tarp šalių natūra, kadangi įmonė pagal teisės aktų reikalavimus gali turėti tik vieną savininką, be to, ieškovė prie apelianto vykdomos individualios veiklos vystymo niekaip nėra prisidėjusi ir jo veikloje nedalyvavo. To, apelianto vertinimu, visą procesą iš esmės siekė ir ieškovė, kadangi alternatyvų reikalavimą, jog įmonė būtų padalinta šalims po ½ dalį, pareiškė tik proceso pabaigoje. Be to, ieškovė teismo prašė nustatyti, kad šalys bendro ūkio neveda nuo (duomenys neskelbtini), todėl po minėtos datos laikytina, kad kiekviena iš šalių savo finansus ir turtinius klausimus tvarkė asmeniškai. Dėl kito šalių įgyto nekilnojamojo turto padalijimo apeliantas sutiko ir šioje dalyje sprendimo neskundė.

29.3. Teismas, pasisakydamas dėl įmonės padalinimo, nepagrįstai nurodė, kad nors šioje dalyje apeliantas reiškė prieštaravimus, tačiau priešieškinį reiškė tik vienu klausimu – dėl nepilnamečio neįgalaus išlaikymo, dėl ko įmonės padalijimo klausimu apelianto pateiktus argumentus ir paaiškinimus laikė tik jo nuomone. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kas iš esmės ir nulėmė neteisingo sprendimo šioje dalyje priėmimą. Nesutikdamas su ieškovės siūlomu turto padalijimo būdu ir siekdamas kito turto padalijimo būdo apeliantas neprivalėjo reikšti priešieškinio, kadangi visus savo argumentus bei nesutikimo motyvus šiuo klausimu išdėstė teismui pateikiamame atsiliepime. Be to, teismas neprivalo padalinti turtą taip, kaip nurodyta ieškinyje, nes teismui privalomos taisyklės įtvirtintos CK 3.118–3.121 straipsniuose. Nei CK trečiosios knygos VIII skyrius, nei CPK XIX skyrius neįpareigoja kito sutuoktinio reikšti priešieškinį, jeigu jam nepriimtinas ieškovo siūlomas turto padalijimo būdas, todėl teismo pozicija, kad apeliantas minėtu klausimu nereiškė priešieškinio, nepagrįsta.

29.4. Teismo išvados dėl įmonės padalinimo prieštarauja viena kitai, t. y. teismas, viena vertus, padarė išvadą (su kuria apeliantas nesutinka), kad įmonė turi būti dalinama pagal (duomenys neskelbtini) vertę, tačiau nepaisant to, įmonę padalino tarp šalių natūra, priteisdamas kiekvienai šaliai po ½ dalį, kas reiškia, kad šalims atiteko ½ dalis įmonės vertės, kokia ji buvo sprendimo priėmimo dienai. Toks teismo sprendimas ir turto padalijimo būdas yra neteisingas bei ydingas.

29.5. Teismas nepagrįstai įmonės vertę nustatė (duomenys neskelbtini) datai bei 2023 m. liepos 19 d. datai, kadangi bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Nustatydamas įmonės vertę, teismas rėmėsi 2022 m. rugsėjo 20 d. eksperto išvada, kurioje dalis nurodyto turto, sprendimo priėmimo dienai jau neegzistavo (pvz. automobilio AUDI A7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas), nebuvo ir apyvartinių lėšų, kurios buvo panaudotos įmonės veikloje ir naudojamos įmonės turimo nekilnojamojo turto įrengimui, kitas akte nurodytas turtas (televizorius, kompiuteris, virtuvės baldų komplektas, ir kt.) laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) nusidėvėjo, todėl teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo pagrindo remtis akte nurodyto turto verte. Pagal CK 3.91 straipsnį, turtas bei pajamos, skirtos funkcionuoti įmonei, kurią įsteigė vienas sutuoktinis, po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu. Šiuo atveju akte į dalintiną turtą buvo įtrauktos tiek apyvartinės lėšos, būtinos įmonei funkcionuoti, tiek ir turtas, kuris įmonės padalijimo momentu neegzistavo. Be to, kito įmonės turto vertę teismas nustatė nepagrįstai remdamasis ieškovės pateikta konsultacine išvada 2023 m. liepos 19 d. datai, kadangi ji pateikta su prielaida, jog pastatas 27P1G yra tinkamai įregistruotas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, tačiau minėtas pastatas duomenų bazėje nėra įregistruotas. Be to, dalybų objektas yra įmonė, kaip turtinis vienetas, ir jos vertę apsprendžia ne tik turimas turtas, tačiau ir turimi įsipareigojimai.

29.6. Siekdamas pagrįsti įmonės vertę, apeliantas byloje pateikė UAB „Turtas ir vertė“ 2023 m. gegužės 23 d. įmonės rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 23/05/172, kurioje įmonės vertė nustatyta 2022 m. gruodžio 31 d. datai. Nors apeliantas teismui ir pateikė įrodymus apie įmonės rinkos vertę, artimiausią teismo sprendimo priėmimo datai, tačiau teismas minėtos ataskaitos nevertino ir dėl jos nepasisakė, nors pagal kasacinio teismo praktiką teismas turėjo remtis ne buvusia, o artimiausia sprendimo dėl turto padalijimo priėmimui nustatyta įmonės verte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017, 43 punktas). Todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir nustatytina, kad įmonės rinkos vertė yra 51 300 Eur.

29.7. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad įmonė tarp šalių dalintina natūra, kiekvienai po ½ dalį. Teismas, parinkdamas tokį įmonės padalinimo būdą, neatsižvelgė į tai, kad minėta įmonė nors ir įkurta santuokos metu, tačiau yra tik asmeniškai apelianto. Per visą santuokinį laikotarpį kiekviena iš šalių savarankiškai vykdė savo individualias veiklas. Ieškovė per visą laiką niekada nedalyvavo įmonės veikloje, ja niekada nesidomėjo ir jokios veiklos neatliko. Be to, teismas konstatavo, kad šalys skyrium gyvena ir bendro ūkio neveda nuo (duomenys neskelbtini), todėl apeliantas nevedė jokio bendro ūkio su ieškove ir su ja gyveno skyrium, beveik šešerius metus vienas asmeniškai vykdydamas individualią veiklą įmonėje. Teismas taip pat nepaisė Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnyje numatytos sąlygos, kad individualioje įmonėje yra tik vienas savininkas. Nepaisydamas nurodyto imperatyvo, teismas sukūrė situaciją, kad individualioje įmonėje atsiranda du savininkai, kas sukelia neaiškumų dėl įmonės valdymo ir sprendimų priėmimo.

29.8. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo sūnui, motyvuodamas tuo, kad apeliantas neįrodė, jog sūnaus išlaikymo išlaidos viršija jam valstybės skiriamas išmokas. Apeliantas teismui pateikė duomenis, kad sūnaus išlaikymo išlaidos per mėnesį sudaro 1 181 Eur sumą bei detaliai pagrindė, kokios yra reikalingos išlaidos specialiųjų poreikių turinčiam sūnui. Daug lėšų skiriama neįgalaus sūnaus poilsiui ir kelionėms, kad kiek įmanoma jis jaustųsi socializuotas, o ne atskirtas nuo aplinkos. Pati ieškovė pradiniame ieškinyje nurodė, kad sūnaus poreikiams reikalinga suma yra 800 Eur per mėnesį, taip pat nurodė, kad sūnaus poreikiai dėl jo sveikatos būklės nėra įprastiniai ir yra linkę didėti, kadangi didėja jo priežiūros išlaidos, be to, sūnui reikia skirti daug lėšų jo laisvalaikiui, užimtumui. Teismas sprendimą byloje priėmė praėjus daugiau kaip 4 metams nuo ieškinio pareiškimo, kuriame ieškovė patvirtino, kad sūnaus poreikiai 2019 m. buvo 800 Eur. Per šį laikotarpį sūnaus sveikata nepagerėjo ir jo išlaidos nesumažėjo, priešingai, tiek maisto, tiek paslaugų, tiek vartojimo prekių kainos pakilo.

29.9. Apeliantui procese pateikus neįgalaus sūnaus poreikių paskaičiavimą ieškovė jų nepaneigė, tačiau teismas sprendimu iš esmės atleido ieškovę nuo pareigos išlaikyti sūnų vykdymo. Todėl sprendimas šioje dalyje keistinas ir apelianto priešieškinio reikalavimas dėl išlaikymo neįgalumą turinčiam sūnui priteisimo tenkintinas.

29.10. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šalių sūnus su apeliantu gyvena nuo (duomenys neskelbtini). Minėtas faktas nustatytas įsiteisėjusia nutartimi, todėl yra prejudicinis. Šią aplinkybę pripažino ir pati ieškovė. Byloje taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) sūnui gyvenant su apeliantu, ieškovė iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo gavo išmokas, skirtas sūnui, iš viso 8 722,88 Eur. Nors ieškovė šios aplinkybės neginčijo ir pripažino, kad minėtas lėšas ji kaupia savo asmeninėje banko sąskaitoje, tačiau jų apeliantui nepervedė, todėl minėtos lėšos iš ieškovės turėjo būti priteistos. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė šį apelianto reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad nors ieškovė ir gavo išmokas, tačiau iki priešieškinio pareiškimo apeliantas dėl šių išmokų ieškovei jokių pretenzijų nereiškė.

29.11. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad neva apeliantui buvo žinoma, kad ieškovė gautas išmokas naudojo sūnaus reikmėms, pirkdama jam reikalingus daiktus. Tokia teismo išvada prieštarauja ieškovės pripažintoms aplinkybėms, kad ji prie neįgalaus sūnaus poreikių neprisidėjo ir gaunamas lėšas kaupė savo sąskaitoje, bei Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje padarytai išvadai, kad tėvas rūpinasi sūnaus sveikata, sūnų išlaiko iš savo pajamų, žmona (ieškovė) sūnui neskiria piniginių lėšų, nors visas jo lėšas administruoja ji. Ieškovė teismui pateikė vos keletą pavienių kvitų, iš kurių nėra aišku, kam buvo perkami daiktai, ir jie niekaip nepagrindžia, kad atsakovė sūnaus poreikių tenkinimui išleido 8 722,88 Eur sumą. Be to, ieškovė turi asmeninę pareigą savo lėšomis prisidėti prie šalių sūnaus išlaikymo.

29.12. Apelianto vertinimu, teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Neatsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir bei į tai, dėl ko šios išlaidos susidarė, teismas visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš apelianto. Tačiau apeliantas, siekdamas pagrįsti, kad ieškovės nurodyta namų valdos ir įmonės vertė nustatyta neteisingai, kreipėsi į turto vertintojus, kurie nurodė, kad gyvenamojo namo vertė yra didesnė nei kad nurodė ieškovė. Ieškovei taip pat buvo priteistos ir įmonės ekspertizės išlaidos, tačiau ši ekspertizė atlikta nustatant įmonės vertę (duomenys neskelbtini) datai, kuria negalima remtis. Būtent apeliantas byloje pateikė duomenis, pagrindžiančius tiek gyvenamojo namo, tiek įmonės vertę, todėl išlaidos, susijusios su šių duomenų nustatymu, turėjo būti priteistos jam iš ieškovės.

29.13. Teismas gyvenamąjį namą tarp šalių padalino po ½ dalį, būtent tokį padalinimo būdą nuo pat bylos pradžios prašė taikyti apeliantas, tuo tarpu ieškovė šį turtą prašė jai priteisti asmeninės nuosavybės teise. Vien dėl to, kad po 4 metų bylinėjimosi ieškovė proceso pabaigoje patikslino ieškinio reikalavimus, nurodydama alternatyvų tokį padalinimo būdą, negali būti laikoma reikalavimo šioje dalyje tenkinimu, kuris apspręstų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Tai neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcingumo, atsižvelgiant į šalių elgesį viso proceso metu.

Atsiliepimas

30. Ieškovė A. P. (toliau – ieškovė) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą arba sprendimą pakeisti ir tenkinti alternatyvų ieškovės reikalavimą, t. y. padalinti šalių santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti namų valdą, 202 000 Eur vidutinės rinkos vertės, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti įmonę, 175 500 Eur vertės, ir 13 250 Eur kompensaciją iš ieškovės už jai tenkančią didesnę turto dalį. Priteisti apeliantui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl turi būti atmesti. Teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas išsprendė ginčą tarp šalių, remdamasis alternatyviu ieškovės reikalavimu dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo. Apeliantui jį iš dalies ginčijant, ieškovė sutinka su apeliacinio skundo pozicija, jog turtas gali būti nedalinamas natūra (po ½ dalį), o gali būti paskirstomas tarp šalių (kiekvienam iš sutuoktinių paskiriant atitinkamus turto objektus). Toks turto padalinimo būdas atitiktų CK 1.5 straipsnio kriterijus, šalių tarpusavio santykių pobūdį, todėl teismo sprendimas šioje dalyje gali būti pakeistas.

30.2. Ieškovė pažymėjo, kad įmonės vertė buvo patikslinta pagal byloje surinktus papildomus įrodymus, t. y. ekspertizės akto išvadoje nurodytą nekilnojamojo turto vertę, pakeičiant rašytinėje konsultacijoje nurodyta dalies pastato 12P1P verte bei papildant neregistruoto pastato 27P1G verte. Teismas konstatavo, jog įmonės vertė yra 175 500 Eur. Apeliantas nurodytų duomenų teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo.

30.3. Apelianto principinė pozicija dėl santuokoje įgyto turto padalijimo yra iš esmės nesąžininga. Apeliantas laikosi nuostatos, jog įmonė, kartu su jos sudėtyje esančiais dviem vertingais nekilnojamojo turto objektais, turėtų būti priteista jam, o namų valda padalinta pusiau. Tai reikštų, kad ieškovei po santuokos nutraukimo nuosavybės teise priklausytų tik dalis namų valdos, o kitas vertingas, pajamas nešantis turtas (įskaitant ir dirbtuvių patalpose įrengtas gyvenamąsias patalpas) tektų apeliantui, pastarajam ieškovei sumokant itin mažo dydžio piniginę kompensaciją. Tai reikštų, jog apeliantui tektų turtas, kuriuo jis galėtų savarankiškai disponuoti, iš jo gauti savarankiškas pajamas, o ieškovė tokio turto neturėtų, nes jai priteistas turtas būtų valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise.

30.4. Dėl to ieškovė nurodė ir alternatyvų turto padalijimo būdą – esant pagrindui dalinti nekilnojamąjį turtą natūra, toks turto dalijimo būdas turi būti taikomas viso nekilnojamojo turto atžvilgiu, įskaitant ir įmonės padalijimą. Tokiu atveju toks padalijimo būdas nesuteiktų nei vienam iš buvusių sutuoktinių pranašumo, būtų lygiateisiškas, teisingas, sąžiningas ir protingas, o abiejų ginčo šalių interesai būtų suvaržyti vienodai (abu patirtų nepatogumus dėl bendrosios dalinės nuosavybės buvimo).

30.5. Apelianto pozicija, kad įmonė yra nedalus turtas nėra pagrįsta, kadangi šiuo atveju kaip nedali gali būti vertinama tik įmonės veiklos forma. Kadangi įmonė įkurta santuokos metu, negali būti ginčo dėl to, jog įmonės turtas priklauso abiem sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise ir gali būti padalintas natūra. Tačiau teisingesnis ir sukuriantis daugiau taikos šalių tarpusavio santykiuose būtų santuokinio turto padalijimo būdas šalims paskirstant santuokinį turtą (t. y. priteisiant atskirus turto objektus). Teismo išvada dėl namų valdos padalijimo natūra neatitinka šalių santykių pobūdžio, sukels konfliktus ir painiavą šalių teisiniuose santykiuose, o šio turto padalijimas natūra yra itin komplikuotas ir pareikalautų itin didelių investicijų.

30.6. Ieškovės ir apelianto santykiai yra itin konfliktiški, dėl apelianto elgesio ji ne kartą kreipėsi į policiją. Be to, teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojo apeliantą netrukdyti ieškovei naudotis bei valdyti namų valdą. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas prieš ieškovę ne kartą naudojo psichologinį smurtą, įvairiais būdais bandė morališkai palaužti, apsunkti kasdienybę (pvz. žiemos metu atjungė šildymą, sugadino dujinį katilą ir pan.). Be to, apeliantas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl neteisėtų duomenų rinkimo apie ieškovę, kuomet namų valdoje įrengė pasiklausymo aparatūrą ir ieškovės asmeninį gyvenimą stebėjo ilgą laiką. Šalių itin sudėtingus santykius 2023 m. balandžio 7 d. teismo posėdyje paliudijo ir jų sūnus S. P., kuris patvirtino, kad name gyventi abiem tėvams neįmanoma, nes tai reikštų nesibaigiančius konfliktus ir tėvo išpuolius prieš mamą. Sūnaus vertinimu, apelianto prašomas gyvenamojo namo paskirstymas sudarytų jam galimybę kenkti mamai, kadangi į apelianto dalį patenka patalpa, kurioje yra šildymo įranga, boileris, vandentiekis, vandens filtrai, dalis elektros ir t.t., todėl ieškovei reikėtų viską griauti ir daryti iš nauja.

30.7. Apeliantas iš bendro būsto išsikėlė daugiau kaip prieš penkerius metus ir juo visiškai nebesinaudoja, todėl tarp šalių susiklostė ir faktiniai naudojimosi turtu santykiai. Namų valda išimtinai naudojasi ieškovė, o įmonės turtu apeliantas, kuris ir gyvena įmonės patalpose, kurių dalis yra pritaikyta gyvenamajai paskirčiai.

30.8. Apeliantas turto dalumą procese įrodinėjo ir (duomenys neskelbtini) padalinimo pasiūlymais, tačiau teismas pripažino, jog šie pasiūlymai laikytini aiškiai nepakankamais šiam atsidalijimui pagrįsti. Be to, apeliantas dėl to teisme nereiškė jokių reikalavimų ir šie sprendiniai teisme nebuvo išanalizuoti, kita vertus, buvo nustatyti akivaizdūs jų trūkumai. Pateikti sprendiniai tik teoriniai, o byloje nebuvo sprendžiamas jų įgyvendinimo klausimas. Byloje nėra duomenų, kad toks paskirstomas plotas atitiktų namo idealines dalis. Pagal atsakovo pateiktą projektą padalinti gyvenamąjį namą į du funkcionalius nekilnojamojo turto vienetus nėra jokių realių ir techninių galimybių. Kadangi gyvenamasis namas buvo pastatytas kaip vieno buto pastatas, skirtas gyventi vienai šeimai, turintis vieną ir vientisą šildymo sistemą, vieną virtuvę, vieną stogą, vieną kaminą ir t.t., todėl jo atidalinimas į du turtinius vienetus neįmanomas.

30.9. Netgi sprendžiant, kad gyvenamojo namo atidalinimas į du turtinius vienetus yra realiai įgyvendinamas, su kuo ieškovė nesutinka, gyvenamajam namui būtų reikalinga didelė rekonstrukcija, perplanuojant šildymo, elektros, vandentiekio ir kitas sistemas, laikančiąsias konstrukcijas, kas kainuotų mažiausiai pusę turto vertės, t. y. būtų finansiškai nenaudinga nei vienai šaliai. Be to, apelianto vertinimu, tas išlaidas turėtų dengti ieškovė, kas aiškiai pažeidžia CK 1.5 straipsnio principus, nors tokių išlaidų apskaičiavimas ir paskirstymo klausimas yra ypatingai reikšmingas tokio pobūdžio byloje.

Šalies argumentai

30.10. Apelianto pozicija dėl įmonės vertės, kurią jis prašo nustatyti remiantis 2020 m. gegužės 11 d. ataskaita, vertintina kaip visiškai nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti elementariems protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantui deklaruojant, jog turtas (įskaitant įmonės turtą) turi būti vertinamas teismo sprendimo priėmimo datai, akivaizdu, jog jo užsakymu atliktas įmonės turto vertinimas 56 700 Eur sumai ir 2019 m. gruodžio 31 d. datai prieštarauja jo nurodytai pozicijai, kadangi įmonė apelianto užsakymu nebuvo pervertinta pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu.

30.11. Apelianto nurodomos įmonės vertės nelogiškumą patvirtina ir įmonės, kaip visumos, vertės 2019 m. gruodžio 31 d. santykis su teismo eksperto M. K. nustatyta įmonės nekilnojamojo turto verte, kadangi vien įmonės nekilnojamojo turto vertė yra gerokai aukštesnė nei apelianto nurodyta visos įmonės vertė. Be to, šalių gyvenimo skyrium laikotarpiu įmonės vardu buvo registruoti vertingi automobiliai, kurių bendra vertė 22 300 Eur, įmonės sąskaitoje buvo 23 093,97 Eur, trumpalaikio turto vertė balanse buvo 78 468 Eur.

30.12. Teismo ekspertizės aktas, nustatantis įmonės vertę sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo datai – (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) 2020 m. gegužės 11 d. įmonės rinkos vertės nustatymo ataskaita patvirtina ryškų įmonės vertės sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Ieškovės vertinimu, tai sąlygojo įmonei priklausančio turto (pvz., vertingo automobilio) pardavimas ir kiti veiksniai, kurie apelianto atlikti šalims gyvenant skyrium, nebepalaikant santuokinių ryšių, prasidėjus santuokos nutraukimo bylai. Toks esminis įmonės vertės pokytis per palyginti trumpą laiko tarpą patvirtina nesąžiningus apelianto veiksmus tikslu sumažinti santuokoje įgyto dalintino turto – įmonės – vertę. Todėl apelianto pozicija remtis ataskaita, nustatančia įmonės vertę 2019 m. gruodžio mėnesiui, o ne teismo ekspertizės aktu, nustatančiu įmonės vertę sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo datai, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir nesąžininga. Be to, apeliantas neginčija sprendimu nustatytos aplinkybės, kad šalių santuoka nutrūko ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado (duomenys neskelbtini), ši teismo patvirtinta aplinkybė sukuria teisines pasekmes, kurias ginčija apeliantas.

30.13. Apeliantas cituoja teisminę praktiką, nustatančią, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje CK 3.119 straipsnyje. Tačiau konkrečios kasacinio ir apeliacinio teismo nutartys nurodo tokį turto vertės skaičiavimo principą nekilnojamajam turtui, kai nėra taikytos CK 3.67 straipsnio sąlygos.

30.14. Teismui nustačius sutuoktinių gyvenimo skyrium datą, kaip bendroji jungtinė nuosavybė, dalijamas tas įmonės turtas, kuris buvo įgytas/sukurtas iki faktinio gyvenimo skyriumi pradžios – būtent šiam momentui ir yra nustatyta įmonės vertė teismo nutarties pagrindu paskirtos ekspertizės aktu. Bet koks vėlesnis įmonės vertės pokytis (vertės mažėjimas ar didėjimas) negali turėti įtakos ieškovės teisių apimčiai, kadangi šalims ėmus gyventi skyriumi, ieškovė tiek su apeliantu, tiek su jo vykdoma ūkine veikla nebeturėjo nei teisinio, nei faktinio ryšio. Ieškovė pažymėjo, kad ji sutinka su santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto (įskaitant ir įmonei priklausančių statinių) vertėmis ir jų nustatymo datomis pagal teismo ekspertizės aktą ir turto vertinimo ataskaitą, kadangi vadovavimasis šiomis vertėmis atitinka CK 3.119 straipsnio, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei suformuotą teisminę praktiką. Kadangi nekilnojamojo turto kainų pokyčiui šalių veiksmai neturi įtakos, nes jis yra objektyvus ir sąlygotas rinkos sąlygų, todėl šio turto dalijimas pagal kainas, artimas teismo sprendimo priėmimo dienai, vertintinas kaip teisingas ir pagrįstas.

30.15. Ieškovė nurodė, kad po 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties priėmimo, po kurios apeliantas tapo sūnaus globėju ir jo turto administratoriumi, visos valstybės ir savivaldybės mokamos išmokos yra pervedamos į apelianto sąskaitą. Apeliantas pateikė įrodymus, jog sūnui yra išmokama virš 730 Eur pašalpų (šiuo metu ši suma siekia 800 Eur). Be to, apeliantui (duomenys neskelbtini) išėjus iš šeimos namų, ieškovė išlaikymo sūnui neprašė ir jokio papildomo išlaikymo apeliantas neteikė.

30.16. Apeliantas savo 2023 m. balandžio 4 d. prašyme pateikė tik teorinę vaiko poreikių lentelę, tačiau nepateikė absoliučiai jokių realias išlaidas patvirtinančių dokumentų, kad sūnaus išlaidos viršija valstybės skiriamas išmokas. Ieškovės vertinimu, didžioji dalis apelianto nurodytų išlaidų yra aiškiai per didelės, nerealios, pvz. 500 Eur maisto išlaidoms, nors šalių sūnus lanko dienos centrą, kuriame jam suteikiamas pilnas maitinimas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad sūnaus sveikatos priežiūros ir gydymo išlaidoms reikia 80 Eur, nors asmenims, kuriems diagnozuotas (duomenys neskelbtini), valstybė visas gydymo išlaidas kompensuoja. Niekuo nepagrįstos ir 80 Eur išlaidos transportui bei 80 Eur telefonui, internetui ir komunalinėms paslaugoms. Ieškovės vertinimu, valstybės skiriamų lėšų ir pagalbos pilnai pakanka išlaikyti šalių sūnų, todėl apelianto prašytas išlaikymas nepriteistas pagrįstai.

30.17. Iki (duomenys neskelbtini) nutarties ieškovė buvo pilnamečio sūnaus globėja (duomenys neskelbtini) teismo sprendimo pagrindu, taigi, turėjo teisę gauti visas išmokas sūnui prižiūrėti. Civilinėje byloje dėl neveiksnaus asmens globėjo pakeitimo buvo konstatuota, kad būtent apeliantas 2019 m. lapkričio 15 d. savavališkai išsivežė sūnų, neleido ieškovei bendrauti su sūnumi ir nuo to laiko sūnus gyvena kartu su tėvu. Nors apeliantui buvo žinomos aplinkybės apie ieškovės gaunamas išmokas, tačiau iki priešieškinio pateikimo jokių pretenzijų dėl jų jis nereiškė, nes net ir sūnui negyvenant kartu, ieškovė gaunamas išmokas naudojo sūnaus reikmėms, pirkdama jam reikalingus daiktus, tai patvirtina byloje pateikti įrodymai. Savavališkai išsivežęs sūnų, globėjo pakeitimo bylą apeliantas inicijavo tik po kurio laiko, neprašė teismo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sustabdant išmokų ieškovei mokėjimą. Todėl akivaizdu, jog įmokos pagrįstai šiuo laikotarpiu buvo mokamos ieškovei, dėl ko šioje dalyje apelianto reikalavimas buvo atmestas pagrįstai.

30.18. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Šio ginčo atveju ieškovė pareiškė ieškinį, kuris teismo buvo tenkintas pilnai. Apelianto priešieškinis buvo atmestas. Apeliantas nereiškė reikalavimo dėl santuokinio turto padalijimo būdo, todėl laikytina, jog sutiko su dalimi ieškovės reikalavimų (juos pripažino). Teismas nenustatė, jog ieškovės procesinis elgesys buvo netinkamas – priešingai, ieškovės iniciatyva buvo surinkti visi įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, todėl akivaizdu, jog bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos laikantis CPK 93 straipsnye nustatytų taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

33. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

34. Apeliacijos objektas yra patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, dalindamas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, teisingai nusprendė dėl individualios įmonės padalijimo būdo ir vertės, ar pagrįstai netenkino reikalavimų dėl išlaikymo bei valstybės išmokų, skirtų neįgaliam pilnamečiam sūnui, priteisimo iš ieškovės.

Dėl individualios įmonės padalijimo būdo ir vertės nustatymo

35. Apeliantas nesutinka su (duomenys neskelbtini) padalijimo būdu ir teismo nustatyta jos verte.

Žemesnės instancijos teismas

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad individuali įmonė yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, jos vertė yra 175 493 Eur (apvalinant 175 500 Eur) ir padalino individualią įmonę šalims po ½ dalį.

37. Sutuoktinių turto padalijimo būdai įtvirtinti CK 3.127 straipsnio nuostatose, iš kurių prioritetiniu laikomas turto padalijimas natūra. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą natūra, taip pat turi būti atsižvelgiama į dalijamo turto vienetų ypatumus bei, kiek tai įmanoma, turtas padalijamas taip, kad galima būtų ateityje išvengti su tokio turto nuosavybės teisės įgyvendinimu susijusių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. N. R. , bylos Nr. 3K-3-411/2012). Dalydamas turtą, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kokio pobūdžio turtas yra dalijamas ir ar tokio turto padalijimas lygiomis dalimis netrukdys turto racionaliai naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir neribos galimybių išgauti didžiausią naudą iš šio turto. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2013). Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

38. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnį, individualioje įmonėje yra vienas savininkas, kuris tuo pačiu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas. Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, jeigu individualios įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas.

39. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), šalims būnant santuokoje, buvo įsteigta (duomenys neskelbtini). Kaip nurodo atsakovas, minėta įmonė buvo įkurta asmeniškai atsakovo, ieškovė visą tą laiką niekada nedalyvavo įmonės veikloje, ja nesidomėjo ir prie jos veiklos niekaip neprisidėjo. Ji vykdė savo individualią veiklą, užsiimdama manikiūro, pedikiūro, plaukų dažymo teikimo paslaugomis. Atsakovas (duomenys neskelbtini) visuomet, taip pat ir 6 metus nuo (duomenys neskelbtini), kai šalys pradėjo gyventi skyrium, vienas vykdė visas funkcijas šioje įmonėje ir rūpinosi jos veikla. Ieškovė, 2019 m. lapkričio 19 d. teikdama byloje ieškinį, taip pat prašė individualią įmonę priteisti atsakovui ir tik vėliau, 2023 m. sausio 2 d. ir 2023 m. rugpjūčio 17 d. tikslindama ieškinį, pareiškė alternatyvų reikalavimą – padalinti įmonę šalims po ½ dalį.

40. Teisėjų kolegija pažymi, jog turto padaljimo natūra prioritetas nėra absoliutus ir kiti turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam turto padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į dalijamo turto specifiką, t. y., kad individualioje įmonėje gali būti tik vienas savininkas, į tai, kad ieškovė nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, jog įmonės veikloje visą laiką dalyvavo ir rūpinosi jos veiklos vystymu tik atsakovas, taip pat į tai, kad pati ieškovė prašė individualią įmonę priteisti atsakovui ir tik vėliau pareiškė alterantyvų reikalavimą dėl įmonės padalijimo natūra, sprendžia, jog, pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą individualios įmonės padalijimo būdą, todėl šalių pozicijai dėl apelianto siūlomo turto padalijimo būdo faktiškai sutampant ir siekiant racionalaus turto naudojimo, ši teismo sprendimo dalis keistina – (duomenys neskelbtini) natūra priteistina atsakovui G. P..

41. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė (duomenys neskelbtini), kaip turtinio vieneto, vertę iš dalies vadovaudamasis 2022 m. rugsėjo 20 d. teismo ekspertizės akte eksperto nustatyta įmonės verte (duomenys neskelbtini) (kai šalys pradėjo gyventi skyrium) ir iš dalies – konsultacine išvada dėl dalies įmonės nekilnojamojo turto vertės nustatymo 2023 m. liepos 19 d. nurodyta verte. Apeliantas prašo padalinti šį turtą teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis turto rinkos kainomis, t .y. pagal jo pateiktą (duomenys neskelbtini) rinkos vertės nustatymo ataskaitą, pagal kurią įmonės vertė 2022 m. gruodžio 31 dienai buvo 51 300 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

42. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad individualios įmonės vertė yra 175 493 Eur (apvalinant 175 500 Eur), rėmėsi teismo ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyto įmonės kilnojamojo ir trumpalaikio turto verte (duomenys neskelbtini) (kai šalys faktiškai pradėjo gyventi skyrium), o kito įmonės turto, t. y. nekilnojamojo, vertę, nustatė remdamasis ieškovės pateikta teismo eksperto M. K. konsultacine išvada, kurioje buvo pateikta nuomonė dėl šio įmonės turto vertės 2023 m. liepos 19 dienai. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu turto vertės nustatymu nesutinka.

43. Dalijamo turto vertė turi būti nustatyta pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.). Tuo tarpu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindai reglamentuojami CK 3.100 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia ne tik nutraukus santuoką (4 punktas), bet ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis CK 3.67 straipsnio 2 dalimi, teismas ieškovės prašymu sprendime nustatė, kad ieškovės A. P. ir G. P. sudaryta santuoka nutrūko ir teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado (kilo) nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyriumi ir bendro ūkio vedimo nutraukimo – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog ieškovė tokį reikalavimą reiškė būtent tuo tikslu, kad bendras šalių turtas būtų dalinamas tomis kainomis, kurios buvo jiems pradėjus gyventi skyrium. Šios sprendimo dalies nei viena šalis neskundžia. Todėl teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šalių bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė būtent šiuo teismo nustatytu momentu, todėl nustatant individualios įmonės vertę turi būti vadovaujamasi rinkos kaina, kuri buvo (duomenys neskelbtini).

44. Byloje yra pateikti tokie duomenys apie ginčo turto vertę: 1) teismo paskirtos 2022 m. rugsėjo 20 d. ekspertizės išvada, kad (duomenys neskelbtini) įmonės rinkos vertė (duomenys neskelbtini) buvo 126 000 Eur (DOK-37292); 2) ieškovės pateikta teismo eksperto M. K. 2023 m. liepos 27 d. įmonės dalies pastato 12P1p ir pastato 27 P1g rašytinė konsultacija dėl NT objekto rinkos vertės, pagal kurią šių pastatų rinkos vertė 2023 m. liepos 19 d., nustatyta pajamų (kapitalizavimo) metodu, yra 76 200 Eur (DOK-36650); 3) ieškovės pateikta 2020 m. rugpjūčio 18 d. įmonės nekilnojamojo turto mechaninių dirbtuvių (12P1p) vertinimo ataskaita, pagal kurią dirbtuvių vertė 2020 m. liepos 9 d. buvo 35 300 Eur (DOK-30371); atsakovo pateikta (duomenys neskelbtini) IĮ rinkos vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią įmonės vertė 2019 m. gruodžio 31 d. buvo 56 700 Eur (DOK-18581) ir atsakovo pateikta (duomenys neskelbtini) IĮ rinkos vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią įmonės vertė 2022 m. gruodžio 31 d. buvo 51 300 Eur (DOK-41600).

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialiąja įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-219/2018; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-10-469/2023, 40 punktas).

46. Nagrinėjamu atveju byloje yra atlikta teismo ekspertizė apie individulios įmonės, kaip turtinio komplekso, vertę (duomenys neskelbtini). Atliekant ekspertizę buvo naudotas pajamų metodas ir turto požiūrio metodų derinys. Buvo vertinta visa įmonės verslo vertė (visas tuo metu buvęs įmonės turtas (kilnojamasis ir nekilnojamasis, materialusis ir nematerialusis), pelningumas (generuojami pinigų srautai, įvertinus paslaugų savikainą, veiklos sąnaudas, įsipareigojimus). Teisėjų kolegijai nenustačius, kad ekspertizės išvados turinys būtų prieštaringas, kad teismo eksperto išvada buvo pateikta neatlikus ar neišsamiai atlikus tyrimą ar kad paskirtas teismo ekspertas buvo šališkas ar nekompetentingas atlikti šio turto vertės ekspertizę, spręstina jog ekspertizės akte nustatyta (duomenys neskelbtini) vertė yra teisinga, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovei priteistinos piniginės kompesnacijos dydį, vadovaujasi būtent šia specialia ir patikimesne įrodinėjimo priemone, kuri patvirtina turto vertę būtent (duomenys neskelbtini).

47. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu individualios įmonės vertės nustatymo (skaičiavimo) būdu. Įmonės, kaip verslo komplekso, vertės skaičiavimas pasižymi specifiškumu, nes turi būti vertinama ne tik turimas įmonės turtas, bet ir jos apyvarta, veiklos sąnaudos, įsipareigojimai ir pan., todėl teismo ekspertizės akte nurodytos kilnojamojo ir trumpalaikio turto vertės, buvusios (duomenys neskelbtini), sudėjimas su teismo eksperto M. K. rašytinėje konsultacijoje nustatyta įmonės nekilnojamojo turto (dalies pastato 12P1p ir pastato 27 P1g) verte 2023 m. liepos 19 dienai, visiškai neatspindi tikrosios įmonės vertės, nes: 1) šios vertės galiojo skirtingais momentais; 2) vertinant tik kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertę, lieka nenustatyta individualios įmonės, kaip verslo komplekso, vertė. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis ieškovės pateiktomis rašytine konsultacija (DOK-36650) ir vertinimo ataskaita (DOK-30371), nes jose taip pat nustatyti ne individualios įmonės, kaip komplekso, bet atskirų įmonės nekilnojamojo turto vienetų vertė, ir ne (duomenys neskelbtini), o bylos nagrinėjimo dienai. Atsakovo pateiktose įmonės vertės nustatymo ataskaitose įmonės vertė taip pat paskaičiuota ne (duomenys neskelbtini), o bylos nagrinėjimo momentui. Kita vertus, teismo eksperto išvada vis tik laikytina patikimesniu įrodymu negu ne teismo eksperto paruoštos ataskaitos.

48. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais motyvais, teismo sprendimas iš dalies pakeistinas ir atsakovui natūra priteisus individualią įmonę, vadovaujantis teismo ekspertizės akte nustatyta 126 000 Eur kaina, ieškovei iš atsakovo priteistina 63 000 Eur piniginė komensacija.

Dėl išlaikymo neįgaliam pilnamečiui sūnui priteisimo

49. Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė priešieškinio reikalavimą dėl 200 Eur išlaikymo priteisimo iš ieškovės neįgaliam pilnamečiui sūnui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas prašo sūnui išlaikymo todėl, kad anksčiau to prašė pati ieškovė, tačiau jis nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kad sūnui neužtenka valstybės skiriamų jam lėšų.

50. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais.

51. CK 3.194 straipsnis nustato, kad išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas. Pareiga išlaikyti pilnamečius nedarbingus vaikus priklauso nuo dviejų sąlygų: pilnamečiai vaikai turi būti nedarbingi ir reikalingi paramos.

52. Byloje nustatyta, kad šalių sūnui G. P. yra nustatytas 20 proc darbingumas, tai reiškia, kad jis yra visiškai nedarbingas.

53. Paramos reikalingais pripažįstami tokie pilnamečiai nedarbingi vaikai, kuriems pragyventi nepakanka jų turimų lėšų šaltinių (gaunamų pensijų, pašalpų ir pan.). Nustatant išlaikymo dydį atsižvelgiama į tėvų materialinę padėtį ir į vaikų galimybę gauti išlaikymą iš kitų asmenų. Sprendžiant dėl paramos pilnamečiam vaikui nustatymo ir jos dydžio, būtina atsižvelgti ir į tai, kad negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančio tėvo (motinos) ar kitų šeimos narių padėties, nustatyti paramos teikimą tais atvejais, kai ji daro esminę žalą tėvui (motinai), teikiančiam paramą, ar kitų asmenų teisėms, taip pat tais atvejais, kai dėl tėvo (motinos) turtinės padėties nustatyta parama apskritai negalėtų būti įvykdyta. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai, jis turi užtikrinti būtinas vaiko vystymuisi sąlygas (CPK 3.192 str.). Todėl siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl vaiko išlaikymo dydžio turi būti nustatomi konkretaus vaiko poreikiai bei tėvų turtinė padėtis.

54. Ieškovė patikslintame ieškinyje (DOK-36650) neneigė savo pareigos teikti papildomą išlaikymą neveiksniam sūnui, tačiau nurodė, jog atsakovui nepateikus jokių duomenų, nėra galimybės nustatyti, kokio papildomo išlaikymo dydis sūnui yra reikalingas. Pažymėtina, jog byloje atsakovas 2024 m. balandžio 4 d. pateikė sūnaus poreikių lentelę (DOK-15149), pagal kurią sūnaus mėnesio poreikiai sudaro apie 1 170 Eur. Ieškovė jokių esminių prieštaravimų dėl konkrečių atsakovo nurodytų išlaidų ar jų dydžio bylos nagrinėjimo metu nepareiškė, nenurodė, kad jos perteklinės. Kadangi pati ieškovė 2019 m. lapkričio 19 d., reikšdama ieškinį ir reikalavimą dėl 200 Eur išlaikymo sūnui priteisimo, taip pat nurodė, jog sūnui, kuris tuo metu gyveno su ja, per mėnesį reikalingas 800 Eur išlaikymas ir 400 Eur sumą ji dengia iš savo asmeninių lėšų (CBP-7489), laikytina jog ji pripažįsta, kad valstybės skiriamų išmokų (apie 700 Eur) sūnaus išlaikymui nepakanka, todėl atsakovo prašomas priteisti 200 Eur išlaikymas, atsižvelgiant į specialiuosius sūnaus sveikatos poreikius dėl nustatyto (duomenys neskelbtini), kurie linkę didėti (nes didėja sūnaus priežiūros išlaidos, daug lėšų reikia skirti jo laisvalaikiui, kad užtikrinti jo nuolatinį užimtumą) ir besikeičiančią ekonominę situaciją, sūnui yra reikalingas ir vertintinas kaip protingo dydžio. Šalių sūnui skiriamos lėšos jo ugdymui, tobulėjimui, sveikatinimui, aktyvesniam socialiniam gyvenimui, nevertintinos kaip perteklinės. Tai padidina sūnaus bendravimo galimybes, kasdienę veiklą, adaptaciją visuomenėje. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su, jos nuomone, išdidintomis išlaidomis maistui, sveikatos priežiūrai, transporto išlaidoms, telefonui, internetui ir komunalinėms paslaugoms, nurodė, kad jos iš viso nepatiriamos arba yra per didelės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovo nurodyta sūnaus poreikių suma sudaro 1 170 Eur, išmokos padengia apie 700 Eur, todėl likusi išlaikymo dalis abiems tėvams sudarytų po 235 Eur. Kadangi atsakovas prašo iš ieškovės priteisti tik 200 Eur, laikytina, jog jis pats ir prisiima sau didesnę nurodytų sūnaus išlaidų dalį.

55. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis. Ieškovė nei bylos nagrinėjimo metu, nei atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė argumentų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ji neturi galimybės teikti sūnui 200 Eur dydžio išlaikymą, todėl konstatuotina, kad ieškovė yra finansiškai pajėgi teikti tokį išlaikymą.

56. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nutarties 54–55 punktuose nurodytais argumentais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus reglamentuojančias įstatymo nuostatas, todėl yra pagrindas šią sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovės A. P. pilnamečio neįgalaus sūnaus G. P. išlaikymui po 200 Eur sumą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio priėmimo dienos (2022 m. lapkričio 15 d.) (CK 3.200 straipsnis) iki (duomenys neskelbtini), išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, pavedant minėtas lėšas administruoti G. P. globėjui ir turto administratoriui G. P..

Dėl lėšų, skirtų pilnamečiam neįgaliam asmeniui išlaikyti, priteisimo

57. Apeliaciniu skundu skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė priešieškinio reikalavimą dėl lėšų, gautų iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pervedimo šalių sūnui G. P.. Apeliantas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. sūnus gyveno su juo, tačiau išmokas iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo, skirtas neįgaliam sūnui, gavo ieškovė. Kadangi tuo laikotarpiu sūnumi rūpinosi ir jį išlaikė atsakovas, ieškovė turi grąžinti sūnui skirtas valstybės išmokas.

58. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad neįgaliam šalių sūnui G. P. yra skirtos Marijampolės savivaldybės administracijos išmoka už slaugą ir priežiūrą bei VSDFV išmokos (DOK -15149). Laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ieškovei, kaip teismo sprendimu paskirtai sūnaus globėjai ir turto administratorei, buvo pervesta iš viso 8 722,88 Eur sūnui skirtų išmokų. Ieškovė neginčija, kad minėtu laikotarpiu, nors ji ir buvo paskirta sūnaus globėja, tačiau faktiškai sūnus gyveno pas atsakovą, kuris juo rūpinosi. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nepgrįstai valdo kitam asmeniui, t. y. pilnamečiam neįgaliam sūnui, priklausančias pinigines lėšas, kurias privalo grąžinti (CK 6.237 straipsnis).

59. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą atmetė, nurodydamas, kad civilinėje byloje dėl neveiksnaus asmens globėjo pakeitimo buvo konstatuoti faktai, jog būtent atsakovas G. P. 2019 m. lapkričio 15 d. savavališkai išsivežė neveiksnų sūnų ir nuo to laiko G. P. gyvena kartu su tėvu. Atsakovui G. P. buvo žinomos aplinkybės apie A. P. gaunamas išmokas, tačiau iki priešieškinio pateikimo jokių pretenzijų dėl jų nereiškė, kadangi jam buvo žinoma, kad net ir sūnui negyvenant kartu, A. P. gaunamas išmokas naudojo sūnaus reikmėms, pirkdama jam reikalingus daiktus, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai.

60. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo savavališko sūnaus išvežimo aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, kadangi esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad valstybės išmokos yra skirtos ne atsakovui, o būtent neįgaliojo asmens G. P. poreikiams tenkinti, tai yra jo nuosavybė, todėl šios lėšos turi būti grąžintos teisėtam savininkui, atstovaujamam įstatyminio atstovo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad ieškovė buvo nurodžiusi, jog minėtas lėšas kaupė savo sąskaitoje ir ketino panaudoti sūnaus interesais, tačiau nesant objektyvių įrodymų, kad lėšas grąžino ar panaudojo neįgaliojo asmens G. P. poreikiams tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, atsakovo reikalavimas tenkintinas – iš ieškovės A. P. G. P. priteistinos 8 722,88 Eur lėšos, gautos iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pavedant minėtas lėšas administruoti G. P. globėjui ir turto administratoriui G. P..

61. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad atsakovas G. P. iki priešieškinio pateikimo jokių pretenzijų ieškovei dėl išmokų grąžinimo nereiškė, neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir sustabdyti išmokų mokėjimą ieškovei, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl to galėtų būti apribota atsakovo teisė savo atstovaujamojo vardu reikšti reikalavimą teismine tvarka.

Dėl bylos procesinės baigties

62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokinio turto padalijimą, išlaikymą ir valstybės skiriamų išmokų neįgaliam pilnamečiam sūnui priteisimą, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, todėl teismo sprendimas iš dalies naikinamas ir reikalavimai dėl išlaikymo bei 8 722,88 Eur lėšų, valstybės skirtų neįgaliam pilnamečiam sūnui, priteisimo tenkinami, taip pat pakeičiama teismo sprendimo dalis dėl santuokinio turto padalijimo, (duomenys neskelbtini) natūra priteistina atsakovui G. P., ieškovei iš atskovo priteisiant 63 000 Eur piniginę komensaciją, atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

63. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė ir priteisė šalims bylinėjimosi išlaidas, nes neatsižvelgė į šalių elgesį viso proceso metu, į tai, dėl ko susidarė bylinėjimosi išlaidos, taip pat neteisingai nustatė patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją.

64. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

65. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos pirmojoje instancijoje patirtos išlaidos, įvertinant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

66. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme sumokėjo 500 Eur žyminį mokestį už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 5 244 Eur už advokato paslaugas ir 5 590 Eur išlaidas už turto vertinimą/ekspertizes (690 Eur už vertinimo ataskaitą NB 20-07(237), 600 Eur apmokėjimas už konsultacinę išvadą Nr. NB 21-09(25)K, 1 000 Eur apmokėjimas ekspertui M. K. už turto vertinimą, 3 000 Eur už (duomenys neskelbtini) teismo ekspertizę ir 300 Eur už namo ir žemės sklypo rinkos vertės nustatymo ekspertizę). Iš viso 11 334 Eur.

67. Atsakovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 39 Eur žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2 420 Eur už įmonės vertinimą ir 1 936 Eur už advokato paslaugas. Iš viso 4 395 Eur.

68. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidos byloje dalyvaujantiems asmenims yra skirstytinos atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą, o ne vertinant atskirus procesinius veiksmus, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas neteisingai sprendė dėl gyvenamojo namo vertės ekspertizės išlaidų priteisimo.

69. Ieškovė byloje 2023 m. rugpjūčio 17 d. patikslintu ieškiniu reiškė reikalavimus: 1) nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės (reikalavimas patenkintas); 2) nustatyti, kad teisinės pasekmės šalių turtinėms teisėms atsirado nuo (duomenys neskelbtini) (reikalavimas patenkintas); 3) padalinti 202 000 Eur vertės namų valdą ir priteisti ją ieškovei (reikalavimas dėl namų valdos vertės ir padalijimo būdo tenkintas pilnai pagal alternatyvius ieškovės reikalavimus, nes padalinti namų valdą po ½ dalį ieškovė alternatyviai prašė jau nuo 2021 m. lapkričio 11 d.); 4) atsakovui priteisti (duomenys neskelbtini) 175 500 Eur vertės ir 13 250 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį arba 3) šalims po ½ dalį padalinti (duomenys neskelbtini) (reikalavimas tenkintas 70 proc., nes individualios įmonės padalijimo būdas buvo nustatytas pagal ieškovės alternatyvius reikalavimus, tačiau įmonės vertė buvo nustatyta vadovaujantis teismo ekspertizės išvada (duomenys neskelbtini), todėl reikalavimas laikytinas patenkintu iš dalies); 5) priteisti iš atsakovo 2 034,65 Eur kompensaciją už sumokėtus mokesčius (reikalavimas patenkintas) ; 6) nustatyti bendravimo tvarką su sūnumi (reikalavimas patenkintas). Patikslintas ieškinys tenkintas 95 proc. (570/6=95).

70. Atsakovas priešieškiniu prašė: 1) priteisti iš ieškovės išlaikymą pilnamečiam neįgaliam sūnui; 2) priteisti iš ieškovės 8 722,88 Eur lėšas, gautas iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios buvo pervedamos A. P. dėl pilnamečio neįgalaus sūnaus G. P. neįgalumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies panaikinus ir pakeitus, priešieškinis tenkintas pilnai.

71. Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dydžiui, ieškovei iš atsakovo priteistina 10 767,30 Eur, atsakovui iš ieškovės – 4 395 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atlikus vienarūšių piniginių mokėjimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 6 372,30 Eur.

72. Pirmosios instancijos teisme patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei iš šalių priteistinos lygiomis dalimis po 45,25 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

73. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 740 Eur žyminį mokestį, apie kitas turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje įrodymų nepateikė.

74. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 1 573 Eur.

75. Apeliacinis skundas patenkintas 87 procentų: 1) reikalavimas dėl (duomenys neskelbtini) padalijimo būdo ir vertės patenkintas 60 proc.; 2) reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo patenkintas pilnai; 3) reikalavimas dėl valstybės skirtų lėšų pilnamečiam sūnui priteisimo patenkintas pilnai, todėl iš ieškovės atsakovui priteistinos 643,80 Eur, ieškovei iš atsakovo – 204,49 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atlikus vienarūšių pinigių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovės atsakovui priteistina 439,31 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

76. Iš dalies panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinus priešieškinio reikalavimus, iš ieškovės valstybei priteistinas 54 Eur žyminis mokestis už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo ir 197 Eur žyminis mokestis už reikalavimą dėl valstybės skirtų lėšų pilnamečiam sūnui priteisimo, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovas už šį reikalavimą būtų mokėjęs žyminį mokestį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo ir valstybės neįgaliam pilnamečiui asmeniui skirtų lėšų priteisimo.

Priimti naują sprendimą ir priteisti iš ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pilnamečio neįgalaus sūnaus G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 200 Eur sumą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo dienos (2022 m. lapkričio 15 d.) iki (duomenys neskelbtini), išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, pavedant minėtas lėšas administruoti G. P. globėjui ir turto administratoriui G. P..

Priteisti iš ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. P. 8 722,88 Eur lėšas, gautas iš Marijampolės savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pavedant minėtas lėšas administruoti G. P. globėjui ir turto administratoriui G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo dalį dėl G. P. (duomenys neskelbtini) padalijimo. Priteisti G. P. (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas 165793685), 126 000 Eur vertės, atsakovui G. P.. Priteisti iš atsakovo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 63 000 Eur piniginę kompensaciją.

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 6 372,30 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 45,25 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 439,31 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 251 Eur žyminį mokestį. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Virginija GudynienėTomas RidikasEdita Šliumpienė