Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.7; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.13; 1.1.10.1; 1.2.20.13; 1.2.25.5; 2.4.2.1.; 2.4.6.1; 2.4.6.4.4; 2.4.7

2026 m. lapkričio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje bei 243 straipsnyje, ir jam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį paskirtas 30 parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir D. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. S. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. S. laikino sulaikymo laikas nuo 2026 m. liepos 21 d. 19.38 val. iki 2026 m. liepos 22 d. 15.48 val. (viena para) ir laikoma, kad D. S. atliko 1 (vieną) laisvės atėmimo dieną.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, D. S. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- draudimas D. S. naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo tada, kai D. S. atliks jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba lygtinai bus paleistas iš pataisos įstaigos (BPK 357 straipsnio 3 dalis);

- turto konfiskavimas, konfiskuojant D. S. nuosavybės teise priklausantį automobilį „VW Polo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, dėl įvykdyto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281ˡ straipsnio 1 dalyje, D. S. pripažintas recidyvistu.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2026 m. liepos 22 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į automobilį „VW Polo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taikytinas toliau iki automobilio „VW Polo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo vykdymo pradžios.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 73 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta toliau vykdyti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžiu D. S. skirtas baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones 5 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. sausio 15 d., bei nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos – 910 Eur išieškojimą (jei paminėto turto konfiskacija nuosprendžio priėmimo dienai dar neįvykdyta).

Neišieškoti iš D. S. 95,83 Eur proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl gynėjos advokatės dalyvavimo byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. S. 2026 m. liepos 21 d., apie 19.35 val., (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „VW Polo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, tai yra alkoholio matavimo prietaisu „Drager Alcotest 7510“, Nr. ARRF-0108 (patikros sertifikato Nr. 2487447) jam nustatytas 2,30 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo transporto priemonę, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

Taip pat D. S. vengė vykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, tai yra žinodamas, kad 2025 m. kovo 25 d. Tauragės apylinkės teismo nuosprendžiu jam yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise, tai yra vairuoti kelių transporto priemones 5 metus (iki 2030 m. liepos 29 d.) ir 2025 m. kovo 25 d. Tauragės apylinkės teisme Tauragės rūmuose būdamas pasirašytinai supažindintas su teismo nuosprendžiu ir žinodamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo sąlygas, tvarką ir teisines pasekmes, tyčia 2026 m. liepos 21 d., apie 19.35 val., (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „VW Polo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,30 promilių neblaivumas, ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo sušvelninti jam Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu paskirtą per griežtą bausmę ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nuteistasis prašo atsižvelgti, kad jis pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Atkreipia dėmesį, kad turi sūnų, kurį reikia prižiūrėti ir išlaikyti bei padėti sūnų auginančiai draugei. Pažada daugiau nebenusikalsti.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teismo posėdyje nuteistasis D. S. bei jo gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas)

Nuteistasis D. S. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis ir nustatydamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl D. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, prašo jam skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir pagal bendrąsias bausmių skyrimo taisykles tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).

Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamas veikas paskyrė per griežtą bausmę.

Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą straipsnio sankcijoje yra numatytos šios bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų, o už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnyje, padarymą straipsnio sankcijoje yra numatytos šios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl nuteistajam D. S. paskirtų bausmių rūšių ir jų dydžių matyti, kad apylinkės teismas įvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą – padarytas vienas nesunkus nusikaltimas ir vienas baudžiamasis nusižengimas, nusikalstamos veikos yra baigtos, jo asmenybę, konstatuodamas, jog nuteistasis nusikalto būdamas 4 kartus teistas, tame tarpe – du kartus už analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 281ˡ straipsnio 1 dalyje, padarymą; penkerių metų laikotarpyje tris kartus baustas administracine tvarka, tame tarpe – už vairavimą neįgijus teisės vairuoti (b. l. 68–71), yra nedirbantis (b. l. 72), turi mažametį vaiką, gim. 2025 m. Teismas nustatė vieną nuteistojo D. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi, taip pat pagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nes recidyvistu jis buvo pripažintas Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžiu. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad nuteistasis D. S., būdamas Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžiu pripažintas recidyvistu, esant šiam nuosprendžiui įsiteisėjus ir padarius naujas nusikalstamas veikas skundžiamu nuosprendžiu dar kartą buvo pripažintas recidyvistu. Asmuo recidyvistu laikomas nuo tokio nuosprendžio, kuriuo jis jau buvo pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo momento, todėl vėliau nagrinėjant kitą baudžiamąją bylą jo pakartotinai pripažinti recidyvistu nebereikia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos nuosprendis keistinas panaikinant D. S. pakartotinį pripažinimą recidyvistu (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Vis dėlto šios aplinkybės panaikinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti D. S. paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą ir nusprendė, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti paskyrus D. S., kaip recidyvistui, teistam jau keturis kartus, iš jų jau trečią kartą teisiamam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, nedarančiam reikiamų išvadų dėl savo netinkamo elgesio, už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikalstamo padarymą būtent laisvės atėmimo bausmę, o už BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą – arešto bausmę. D. S. skundžiamu nuosprendžiu už vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje, paskirtos griežčiausios straipsnių sankcijose numatytos bausmių rūšys – laisvės atėmimas ir areštas, kurių dydis nustatytas kiek didesnis nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bei kiek didesnis nei arešto bausmės, skiriamos asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus, vidurkis. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą D. S. buvo paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kai sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 7 mėnesiai 15 dienų, o už BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą D. S. buvo paskirta 30 parų arešto bausmė, kai šios bausmės rūšies vidurkis padarius baudžiamąjį nusižengimą yra 27 paros (BK 49 straipsnio 3 dalis).

Taip pat, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, apylinkės teismas už atskiras nusikalstamas veikas D. S. paskirtas bausmes, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrino apėmimo būdu ir paskyrė subendrintą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi nuteistasis D. S. savo kaltę pripažino visiškai ir baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė pagrįstai, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant sumažintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šios bausmės laikyti neadekvačia ar neproporcinga nuteistojo asmenybei ir jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui bei ją dar labiau švelninti ar skirti švelnesnę su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija nemato jokio teisinio pagrindo. Priešingai, bylos duomenys apie sistemingą apelianto nusikalstamą elgesį rodo, kad jis nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų ir neatsisako savo kriminalinių polinkių.

Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia ir asmens nubaudimas. Šiuo atveju nuteistasis jau ne pirmą kartą darydamas nusikalstamas veikas ir žinodamas apie gresiančią bausmę, ir vis dėlto pasirinkęs pakartotinai daryti nusikalstamą veiką, prisiėmė ir galimas neigiamas pasekmes, kurias jam sukuria bausmės taikymas bei jos vykdymas. D. S. atsainus požiūris į jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą, nekritiškumas savo veiksmams bei elgesio nekeitimas, taip pat tai, jog anksčiau taikytos gana griežtos arešto, laisvės atėmimo bausmės, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos instituto taikymas D. S. jokios teigiamos įtakos nepadarė, leidžia spręsti, kad BK 41 straipsnio 4 punkte numatytas tikslas – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apelianto atžvilgiu pasiektas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu D. S. už dvi nusikalstamas veikas parinktos bausmės rūšys, nustatyti jų dydžiai, paskirtų bausmių bendrinimas taikant bausmių apėmimo būdą, bei paskirtos bausmės sumažinimas vienu trečdaliu ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, yra tinkama ir adekvati bausmė, proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, nuteistojo asmenybei bei užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apibendrindama visa, kas išdėstyta ankščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo. Tai, kad paskirta bausmė netenkina subjektyvių apelianto lūkesčių, neįpareigoja teismo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama individualizuotai, įvertinus aplinkybių visumą.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis).

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu D. S. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 243 straipsnis, 12 straipsnis), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam D. S. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Analogišką išvadą skundžiamame nuosprendyje padarė ir pirmosios instancijos teismas. Kaip jau minėta, nuteistasis D. S. anksčiau teistas 4 kartus, net tris kartus teistas ir už analogiškas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, yra linkęs nusikalsti, nusikalsta sistemingai, iš netinkamo elgesio nepasimoko, išvadų nedaro. Be to, iš ankstesnių nuteistojo D. S. teistumų matyti, kad jam buvo taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos įstaigos, tačiau tai D. S. teigiamo poveikio nepadarė – jis nekeitė savo elgesio, toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus nuteistojo D. S. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo D. S. apeliacinį skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartimi nuteistajam D. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. spalio 28 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2026-11141, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 11, 14.2.3. punktais, prašoma valstybės naudai priteisti 87,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už D. S. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nutarė atmesti nuteistojo D. S. apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu. Gynėjas nuteistajam D. S. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

Nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. S. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, tačiau, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį – jis šiuo metu niekur nedirba, turi mažametį sūnų, kurį reikia išlaikyti, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, D. S. buvo pripažintas recidyvistu.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš D. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų.