Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Irmanto Šulco ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį atsakovams J. D. (J. D.), S. D., J. D., dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, M. D. (M. D.), dėl civilinio turto konfiskavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių gyventojų turto deklaracijose nurodytų duomenų teisingumo prezumpciją, ir šiuo aspektu suformuotos administracinių teismų praktikos taikymo civilinio turto konfiskavimo bylose.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad mokesčių administratoriui teikiamų turto deklaracijų teisingumo prezumpcija taikytina bylose dėl civilinio turto konfiskavimo, todėl nuo jų pateikimo praėjus reikšmingam laiko tarpui pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė šiose deklaracijose nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo įrodinėjimo naštą atsakovui ir atsisakė vadovautis deklaracijų duomenimis, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mokesčių administravimo santykius, civilinį turto konfiskavimą (CTKĮ 2 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 2 dalis), dėl to netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Mokestinius santykius reglamentuojančios Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 29 d.) 9 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio nuostatos, kuriomis teismas grindė savo išvadas dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumo prezumpcijos, nustato tik turto deklaravimo tvarką ir vietos mokesčių administratoriaus veiklos ribas laiko atžvilgiu, tačiau nesukuria materialiosios teisės prezumpcijos dėl deklaruoto turto įsigijimo šaltinių teisėtumo taikant civilinio turto konfiskavimo institutą. Šioje byloje teismas, mokestinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ir teismų praktikos tokio pobūdžio bylose pagrindu padaręs išvadą, jog įstatymų nustatytu laiku nepaneigti atsakovo turto deklaracijos duomenys įgijo teisinį stabilumą ir negali būti kvestionuojami ne tik mokestinių santykių aspektu, bet ir civilinio turto konfiskavimo kontekste, nepagrįstai išplėtė teisėtų lūkesčių ir teisinio stabilumo principų turinį. Šie principai saugo tik teisėtus asmenų interesus ir negali būti aiškinami taip, kad vien deklaravimo faktas ir mokesčių administratoriaus pretenzijų dėl deklaracijos turinio nepareiškimas per įstatyme nustatytą laiką sukurtų deklaruojančiam asmeniui teisėtą lūkestį, jog turtas savaime bus laikomas teisėtu kituose teisiniuose procesuose, atleidžiant deklaruojantį asmenį nuo pareigos įrodyti deklaruoto turto teisėtą kilmę. Turto deklaracija yra vienašalis asmens pareiškimas, kuris savaime nepatvirtina nei pajamų gavimo fakto, nei jų teisėtumo. Todėl deklaracijos duomenų teisingumo prezumpcija negali būti tapatinama su turto kilmės teisėtumo prezumpcija. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas deklaravimą naudoti kaip priemonę galimai neteisėtos kilmės turtui įteisinti, o tai prieštarauja civilinio turto konfiskavimo instituto paskirčiai. CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti asmenys, kurie buvo įtariami, kaltinami ar nuteisti už nusikaltimų, nustatytų šioje įstatymo normoje išvardintuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose, padarymą, jei asmuo patenka į CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nustatytą subjektų ratą ir jo nuosavybės teise turimo turto bendra vertė neatitinka šio asmens teisėtų pajamų. Taigi, CTKĮ įtvirtinta turto, kuris nėra gautas teisėtu būdu, prezumpcija, jei asmuo patenka į CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nustatytą subjektų ratą ir jo valdomo turto bendra vertė neatitinka šio asmens teisėtų pajamų. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, jog atsakovo valdomas turtas yra susijęs su jo neteisėtais veiksmais ir yra jo neteisėtų veiksmų rezultatas. Tokiu būdu atsakovo turto, kurio bendra vertė neatitinka šio asmens teisėtų pajamų, kilmė jau preziumuojama kaip neteisėta. CTKĮ nėra įtvirtinta pareiga ieškovui įrodyti, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu. Ieškovė turi įrodyti prezumpcijos sąlygas, t. y. pateikti faktus ir įrodymus, kurie leidžia preziumuoti, kad atsakovo turtas yra neteisėtos kilmės, o atsakovas – paneigti CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kuri remiasi disproporcija tarp jo turto vertės ir jo teisėtų pajamų, t. y. įrodyti, kad turto kilmė nėra neteisėta. Tačiau teismas be jokio teisėto pagrindo, paneigdamas CTKĮ 2 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, jog turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti CTKĮ 2 straipsnyje išvardinti asmenys, deklaruoto turto įgijimo šaltinių teisėtumo įrodinėjimo pareigą perkėlė ieškovei. Teismas šiuo atveju nepagrįstai ieškovei pritaikė įstatyme nenustatytą įrodinėjimo pareigą ir paneigė įstatyme nustatytą pareigą atsakovui pagrįsti turto deklaracijoje nurodytų lėšų gavimo šaltinių teisėtumą, teigdamas, jog, įvertinus ilgą laiko tarpą nuo deklaracijų pateikimo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcija turėjo būti paneigiama, tačiau byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovo paaiškinimus dėl deklaruotų lėšų gavimo šaltinių.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas ne tik CTKĮ įtvirtintą turto, kuris nėra gautas teisėtu būdu, prezumpciją, bet ir įrodymų vertinimo taisykles, visiškai ignoravo ir nevertino ieškovės argumentų dėl atsakovo turto deklaracijose pateiktų duomenų apie sukauptas lėšas teisėtumo ir pagrįstumo. Deklaracijų duomenys nėra laikytini pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu turto teisėtą kilmę, jei jie nepagrįsti faktiniais duomenimis – darbo užmokesčio, veiklos pajamų, paskolų ar kitais dokumentais. Atsakovo oficialiai pagrįstos pajamos nesudarė pagrindo manyti, jog jis galėjo sukaupti tokias pinigų sumas, kurios buvo nurodytos jo pateiktose turto ir pajamų deklaracijose. 2008 m., 2009 m. pajamų ir turto deklaracijose nurodyta sukauptų lėšų suma daugiau nei du kartus, o 2010 m. – beveik 4 kartus viršijo oficialių pajamų sumą. Tyrimo metu nebuvo gauta jokių patikimų duomenų apie atsakovo pajamas tyrimui aktualiu laikotarpiu (darbo užmokestį, pajamas iš individualios veiklos, paskolas ir pan.), kurios patvirtintų realias įplaukas ir leistų daryti išvadą, jog deklaruotos lėšos yra sukauptos iš teisėtų šaltinių ir jos realiai egzistuoja. Ieškovė teiktuose proceso dokumentuose (dublikuose, atsiliepime į apeliacinį skundą) yra neginčijamai paneigusi atsakovo ir jo sutuoktinės teiginius apie deklaracijose nurodytų sukauptų lėšų kilmę. Atsakovas nurodo, kad pilnametystės proga 2004 m. jo seneliai jam dovanojo po maždaug 5 000 eurų / dolerių. Tačiau atsakovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tokios dovanojimo sutartys buvo sudarytos. Atsakovų paaiškinimai apie santuokos sudarymo metu gautas dovanas, kurių bendra suma apie 5 000 dolerių, taip pat nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovo ir jo sutuoktinės paaiškinimai, esą atsakovo sutuoktinės tėvai kas savaitę dovanojo pinigų (po kelis šimtus JAV dolerių), atsižvelgiant į šių asmenų turtinę padėtį, taip pat negali būti laikomi pagrįstais įrodymais, patvirtinančiais, kad atsakovas ir jo sutuoktinė turėjo pakankamai teisėtų lėšų žemės sklypui ir namui įsigyti. Apeliacinės instancijos teismas, pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, netyrė ir nevertino ieškovės pateiktų argumentų, atsikirtimų į atsakovų argumentus dėl deklaruotų sukauptų lėšų šaltinių teisėtumo ir pagrįstumo ir be jokio pagrindo vadovavosi deklaracijose pateiktų duomenų prezumpcija kaip neginčijamu šių lėšų įgijimo teisėtumo pagrindu, dėl to padarė išvadas, nepagrįstas byloje esančiais įrodymais, ir taip pažeidė proceso teisės normas, įtvirtintas CPK 176 straipsnio 1 dalyje, 177 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnyje, 185 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatytą 5 metų terminą deklaracijoje nurodytiems duomenims ginčyti, neatsižvelgė į CTKĮ 5 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatas, įtvirtinančias, kad turto tyrimas atliekamas dėl turto, kuris įgytas ne anksčiau kaip prieš 10 metų iki sprendimo asmenį pripažinti įtariamuoju baudžiamajame procese priėmimo, kai yra šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose nustatyti pagrindai ir gali būti tiriamas ne ilgesnis kaip 10 metų laikotarpis iki turto įsigijimo, tuo nepagrįstai susiaurindamas CTKĮ nustatytą tyrimo laikotarpį. Turto tyrimo CTKĮ pagrindu tikslas yra įvertinti realų turto įsigijimo šaltinių pagrįstumą ir jo apimtis negali būti ribojama mokestinių terminų pagrindu. Teismo pozicija, kad atsakovas, pasibaigus mokestinio patikrinimo terminams, neturi pareigos pagrįsti deklaruojamo turto įsigijimo šaltinių civilinio turto konfiskavimo procese, iš esmės paneigia CTKĮ 5 straipsnio 6 dalies prasmę ir apriboja įstatyme nustatytą 10 metų tyrimo laikotarpį iki 5 metų laikotarpio.

Net ir pripažinus atsakovo deklaracijoje nurodytas santaupas teisėtomis pajamomis, apeliacinis teismas, pažeisdamas CTKĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias, kad konfiskuojamas skirtumas tarp asmens turto ir teisėtų pajamų, iš nesąžiningos įgijėjos (atsakovo motinos) konfiskuotino turto vertę nepagrįstai sumažino 26 065,80 Eur, t. y. suma, už kurią atsakovas įsigijo žemės sklypą. Darant prielaidą, kad atsakovai, be tyrimo metu pripažintomis pagrįstomis pajamomis papildomai turėjo 23 170 Eur, kurias nurodė turto deklaracijoje ir kurių teisėtumas preziumuojamas, teismas konfiskuotino turto dydį galėjo sumažinti tik 23 170 Eur, kadangi pagal pirmiau minėtą CKTĮ normą konfiskuotinas skirtumas tarp turto vertės ir jo teisėtų pajamų. Teismas nepagrįstai sutapatino turto įsigijimą su teisėtomis pajamomis ir dėl to neteisingai sumažino konfiskuotiną sumą visa turto (žemės sklypo) verte, nors galėjo ją mažinti tik įrodytų teisėtų pajamų apimtimi.

Ieškovei, kaip valstybės institucijai, inicijuojančiai civilinio turto konfiskavimo bylą, tenka pareiga įrodyti CTKĮ taikymo sąlygas, jog prašomas konfiskuoti turtas atitinka CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, o asmuo, kurio įgytą ar perleistą kitiems asmenims turtą prašoma konfiskuoti, atitinka bent vieną iš CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Be to, ieškovei tokioje byloje tenka pareiga įrodyti, kad prašomas konfiskuoti turtas ar turtinė nauda yra susijęs su neteisėta (galimai nusikalstama) veikla, kurios prevencijai skirtas CTKĮ, kurią galbūt atliko ar su kuria yra susijęs asmuo, kurio turtą prašoma konfiskuoti, ar toks asmuo turi artimus ryšius su kitais asmenimis, galbūt atlikusiais neteisėtus veiksmus ar su jais susijęs (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Atitinkamai atsakovo procesinę padėtį užimančiam asmeniui tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad prašomas konfiskuoti turtas yra teisėtos kilmės, t. y. įgytas teisės aktuose neuždraustu būdu. Taip pat atsakovui turi būti suteikta procesinė galimybė paneigti valstybės institucijos įrodymus dėl galimai neteisėtos prašomo konfiskuoti turto kilmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-790/2024). Ieškovė nepateikė visiškai jokių įrodymų, kad lėšos, kurios buvo mokėtos už žemės sklypą, galimai gautos iš neteisėtos veiklos, todėl ir dėl šios priežasties kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nuspręsdamas, kad ieškovė privalėjo paneigti deklaracijų duomenų teisingumą. Ieškovė, nepripažindama atsakovo deklaracijose nurodytų duomenų kaip pagrindžiančių turimų lėšų ir turto teisėtumą, į bylą neteikė įrodymų, kad atsakovas nuo 2007 iki 2011 metų atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių galėjo gauti neteisėtų pajamų, jas deklaruoti ir taip įteisinti, o tik formaliai teigė, kad atsakovo deklaracijos neįrodo, jog atsakovas turėjo atitinkamą kiekį lėšų. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas vertinti atsakovo deklaracijas ir jų duomenis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką situaciją (kai gyventojas savo pajamų šaltinius 2007–2010 metų laikotarpiu grindė vienkartinėje turėto turto 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytomis lėšomis, o mokesčių administratorius gyventojo patikrinimą atliko 2012 metais), 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 nurodė, kad mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos deklaracijos duomenis. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pripažinti, kad atsakovas 2011 metais turėjo nurodomo dydžio santaupas, kurios buvo deklaruotos metinėse turto ir pajamų deklaracijose. VMI, atlikusi atsakovo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų analizę, nepagrįstai, pažeisdama tiek Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies ir 73 straipsnio nuostatas, tiek teisėtų lūkesčių apsaugos principą, ignoravo deklaruotas atsakovo santaupas. Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad VMI ir FNTT, atlikdamos atsakovo turto tyrimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti atsakovą pateikti turto deklaracijose nurodytų 2007–2012 m. laikotarpio duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – laikyti, kad atsakovas neturėjo tokių lėšų, o deklaracijose įrašyti duomenys yra neteisingi arba neatitinka tikrovės, kaip nepagrindžiantys 2007–2012 metais atsakovo turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad žemės sklypas, nesant duomenų apie tai, jog atsakovas aktualiu laikotarpiu atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gavo neteisėtų pajamų, buvo įsigytas už lėšas, kurios buvo gautos teisėtu būdu, todėl šiam turtui įsigyti panaudotos lėšos turėjo būti įtrauktos į atsakovo balansą kaip teisėtos, o ne kaip nepateisintos ar gautos neteisėtais būdais.

Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CTKĮ 2 straipsnio 1 dalies, sumažindamas konfiskuotino turto vertę 26 062 Eur, o ne 23 170 Eur. Kaip minėta, ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad atsakovas aktualiu laikotarpiu galėjo vykdyti ir galimai vykdė neteisėtą veiklą. Įvertinus laikotarpį (2006–2012 m.), aktualų žemės sklypams įsigyti panaudotų lėšų kilmės tyrimui, laikytina, kad ieškovė įrodinėjo minėto laikotarpio pajamų ir išlaidų santykį, o ne turto (pinigų) kilmės šaltinius. Taigi atliekamas tyrimas nebuvo susijęs su neteisėtos veiklos nustatymu ir iš to gauta nauda. Nesant neteisėtų pajamų prezumpcijos, šioje civilinėje byloje ieškovei kilo pareiga įrodyti, kad atsakovas mokėjo už žemės sklypą neteisėtomis pajamomis CTKĮ prasme. Byloje nebuvo nustatyta, kad visa pinigų suma, kurią atsakovas sumokėjo už žemės sklypą, būtų gauta uždraustu ar nusikalstamu būdu, todėl apeliacinės instancijos teismo nustatyta ir sumažinta turto vertė yra teisinga ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl gyventojų turto deklaracijose nurodytų duomenų teisingumo prezumpcijos taikymo civilinio turto konfiskavimo bylose

Byloje keliamas klausimas, ar mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos ir jų pagrindu suformuota administracinių teismų praktika dėl gyventojų turto deklaracijų ir jose esančių duomenų teisingumo prezumpcijos taikoma civilinio turto konfiskavimo bylose sprendžiant dėl turto kilmės (pajamų) teisėtumo.

Nurodytas klausimas yra susijęs su įrodinėjimo pareigos civilinio turto konfiskavimo bylose paskirstymu ir gyventojų turto deklaracijų įrodomąja reikšme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. sauso 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, pradėjo formuoti teismų praktiką dėl įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo bylose dėl civilinio turto konfiskavimo.

Civilinio turto konfiskavimo teisinius pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato CTKĮ (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). CTKĮ kaip specialiojo įstatymo normų aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Šio įstatymo tikslas yra organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija (CTKĮ 1 straipsnio 2 dalis). CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta turto neteisėtumo prezumpcija – preziumuojama, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti tam tikras sąlygas atitinkantys asmenys. Taigi CTKĮ ir konkrečiai 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta turto neteisėtumo prezumpcija aiškintini, visų pirma, taikant teleologinį (įstatymo tikslo) ir įstatymų leidėjo ketinimų metodą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025 59 ir 64 punktus).

Civilinio turto konfiskavimo sąlygų reglamentavimo ypatybės lemia įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose. CTKĮ turi būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į jo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tikslą. Šis tikslas akivaizdžiai negalėtų būti pasiektas, jei jame įtvirtinta turto neteisėtumo prezumpcija būtų taikoma formaliai, neatsižvelgiant į turto sąsajas su neteisėta (nusikalstama) veikla, kuriai užkardyti CTKĮ ir yra skirtas. Bylose dėl civilinio turto konfiskavimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Įrodinėjimo dalyką tokiose bylose sudaro aplinkybės, pagrindžiančios, kad egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevenciją (kaip prielaida pareikšti ieškinį ginant tokį interesą), ir viešojo intereso pažeidimo sudėtį pagrindžiančios aplinkybės (įstatymo nustatyto dydžio turto, kuris nėra gautas teisėtu būdu, turėjimas nuosavybės teise) kaip sąlyga ieškiniui patenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025 65 ir 67 punktus).

Kasacinis teismas pabrėžė, kad nuoseklioje EŽTT jurisprudencijoje aiškiai suformuluotas reikalavimas turto konfiskavimo procese įrodyti priežastinį ryšį tarp konfiskuotino turto ir neteisėtos (nusikalstamos) veiklos; vertinant proporcingumą, esminę reikšmę turės tai, ar nacionalinės institucijos pateikė tam tikrų konkrečių duomenų, atsižvelgiant į taikomą įrodinėjimo standartą, pagrindžiančių konfiskuotino turto ryšį su nusikaltimu ar nusikalstama veikla, kurios kontekste vykdomas konfiskavimo procesas. Įpareigojimas nustatyti turto ir neteisėtos (nusikalstamos) veiklos ryšį traktuojamas kaip tam tikra valstybės pranašumą atsverianti garantija pareiškėjams, kuriems konfiskavimo procese pereina įrodinėjimo našta įrodyti savo pajamų ir turto teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025, 70 punktas).

Taigi, ieškovui (viešąjį interesą ginančiam prokurorui) civilinio turto konfiskavimo byloje tenka pareiga įrodyti ne tik turto valdymo nuosavybės teise faktą, jo vertę ir CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos sąlygas, bet ir priežastinį ryšį tarp konfiskuotino turto ir neteisėtos (galimos nusikalstamos) veiklos, kurios prevencijai skirtas CTKĮ. O atsakovui, vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, tenka įrodinėjimo pareiga paneigti ieškovo pateiktus duomenis (be kita ko, duomenis dėl priežastinio ryšio tarp konfiskuotino turto ir neteisėtos (galimos nusikalstamos) veiklos, duomenis apie teisėtas pajamas (kad jos didesnės negu nurodytos prokuroro) ir (arba) išlaidas (kad jos mažesnės negu nurodytos prokuroro)) ir įrodyti savo pajamų ir turto teisėtumą.

EŽTT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tokia įrodinėjimo pareiga asmeniui turto kilmės patikrinimo bylose savaime neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, jeigu ji nustatyta aiškiu ir nuspėjamu teisiniu reguliavimu, o procesas nėra savavališkas. Įrodinėjimo pareiga atsakovui Konvencijos (6 straipsnio 1 dalies, Protokolo Nr. 1 1 straipsnio) požiūriu vertinama ne izoliuotai, o atsižvelgiant į viso proceso teisingumą ir realias asmens galimybes apginti savo poziciją. Šiuo aspektu reikšminga, ar jam buvo užtikrintos pakankamos procesinės garantijos, tokios kaip tinkamas atstovavimas procese, galimybė pateikti savo argumentus administracinėms institucijoms bei teismams tiek rašytiniuose, tiek žodiniuose teismo posėdžiuose; išsamiai motyvuotas atsakymas į bylai reikšmingus argumentus ir prašymus, institucijų savavališkumo apraiškų nebuvimas, nuoseklus galiojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas (pvz., EŽTT 2001 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Phillips prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 41087/98; 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Gruziją (Sakartvelą), peticijos Nr. 36862/05; 2021 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Todorov ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 50705/11 ir kt.; 2025 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Păcurar prieš Rumuniją, peticijos Nr. 17985/18; 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Isaia ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 36551/22, 36926/22 ir 37907/22).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė priežastinį ryšį tarp konfiskuotino turto (gyvenamojo namo dalies) ir atsakovo neteisėtos veiklos. Atsakovai byloje nėra pateikę kasacinio skundo, toks priežastinis ryšys nėra ginčijamas.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad iš atsakovų konfiskuotina ginčo gyvenamojo namo dalies, kurios teisėto įgijimo atsakovai nepagrindė, vertė. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad konfiskuotina ginčo gyvenamojo namo dalies vertė, kurios teisėto įgijimo atsakovai nepagrindė, yra 181 468, 34 Eur, o apeliacinės instancijos teismas konfiskuotiną ginčo gyvenamojo namo dalies vertę sumažino 26 065,81 Eur, sumažindamas priteistiną iš atsakovų Lietuvos valstybei sumą iki 155 402,54 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis administracinių teismų formuojama praktika dėl gyventojų turto deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcijos (šios nutarties 16–19 punktai), nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovei teko įrodinėjimo našta paneigti atsakovo gyventojo turto deklaracijos duomenų teisingumą. Ieškovei to nepadarius, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas, remdamasis gyventojo turto deklaracijomis, įrodė, kad papildomai gavo 26 065,81 Eur teisėtų pajamų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir pripažino, jog, skirtingai nei mokesčių administravimo kontekste, turto deklaracijų duomenys gali būti kvestionuojami byloje dėl civilinio turto konfiskavimo, tačiau, įvertinęs nuo turto deklaracijų pateikimo praėjusį ilgą laiko tarpą, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, nurodė, kad deklaracijų duomenų teisingumo prezumpciją turėjo paneigti ieškovė. Teisėjų kolegija, laikydama pagrįstais ieškovės kasacinio skundo argumentus, su tokiu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nesutinka.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai savo praktiką dėl turto deklaracijų ir jose esančių duomenų teisingumo prezumpcijos suformavo aiškindami mokestinius teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus (Mokesčių administravimo įstatymą, Gyventojų turto deklaravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą). Ši praktika buvo suformuota aiškinant mokestinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose apibrėžtą mokesčių administratoriaus teisę (jos apimtį) kvestionuoti turto deklaracijose nurodytus duomenis, t. y. tam tikrą įstatyme apibrėžtą laikotarpį tikrinti turto deklaracijos duomenų tikrumą, nustatant asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius jų teisėtumo aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokestinius teisinius santykius reguliuojantys įstatymai ir CTKĮ reguliuoja skirtingus procesus, kurių tikslai skiriasi. Mokestinio proceso tikslas yra nustatyti ir išieškoti nesumokėtus mokesčius, o civiliniu konfiskavimu siekiama atimti neteisėtu (galimai nusikalstamu) būdu gautą turtą ir iš jo gautą turtinę naudą. CTKĮ specialus tikslas – organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija – nulemia ir šio proceso – civilinio turto konfiskavimo – reguliavimo ypatumus, įskaitant ir šiuo įstatymu nustatytas turto tyrimą atliekančių institucijų teises ir pareigas, turto tyrimo terminus, įrodinėjimo naštos paskirstymą civilinio turto konfiskavimo bylose.

Antra, specialūs CTKĮ tikslai lemia ir specialią šio įstatymo įgyvendinimo tvarką terminų aspektu – šio įstatymo įsigaliojimo, taikymo ir turto tyrimo terminus. CTKĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2020 m. liepos 1 d.; 3 dalyje – kad šis įstatymas taikomas turtui, kuris įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d.; 4 dalyje – kad civilinio turto konfiskavimo procedūra gali būti pradėta tik tais atvejais, kai bent viena iš šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytų civilinio turto konfiskavimo sąlygų atsirado ne anksčiau kaip įsigaliojus šiam įstatymui. Kaip nurodė kasacinis teismas, CTKĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, kad šis įstatymas taikomas turtui, kuris įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d., susietas su išplėstinio turto konfiskavimo instituto įtvirtinimu Lietuvos teisės sistemoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025 52 punktą). Turto tyrimas atliekamas dėl turto, kuris įsigytas ne anksčiau nei prieš 10 metų iki įstatyme nustatytų aplinkybių (CTKĮ 5 straipsnio 3 dalis). O Mokesčių administravimo 68 straipsnyje nustatyta mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis (mokesčių administratoriaus teisė apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį už tam tikrą laikotarpį), kurios terminai skiriasi priklausomai nuo mokesčio rūšies ir kitų įstatyme nustatytų aplinkybių. Mokestinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose ir CTKĮ nustatyti terminai turi skirtingą tikslą ir teisinę reikšmę. Turto deklaracijų ir jose esančių duomenų teisingumo prezumpcijos taikymas mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų nustatytais terminais susiaurintų CTKĮ nustatytą 10 metų tyrimo laikotarpį, o tai neatitiktų CTKĮ nustatyto specialaus tikslo, juo įtvirtintos terminų sistemos.

Trečia, teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad pareiga ieškovei paneigti atsakovo gyventojų turto deklaracijos duomenų teisingumą prieštarauja specialiame įstatyme (CTKĮ) įtvirtintam įrodinėjimo naštos paskirstymui. Kaip minėta pirmiau, civilinio turto konfiskavimo bylose atsakovui atsikertant į ieškovo argumentus, būtent jam ir tenka našta įrodyti savo turto ir pajamų teisėtumą. Įrodyti, kad gavo tam tikras pajamas ir kokių sandorių pagrindu, gali tas, kas tokius sandorius sudarė. O įpareigojimas ieškovui įrodyti, kad tam tikri sandoriai nebuvo sudaryti, gali reikšti reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica).

Ketvirta, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai civilinio turto konfiskavimo byloje yra užtikrinami mažiausiai keliais aspektais: ribota šio įstatymo taikymo apimtimi (pvz., nusikalstamų veikų sąrašas, turto bendros vertės ir pajamų skirtumo dydis), ribotu jo taikymo terminu, proporcingu, kaip minėta pirmiau, įrodinėjimo naštos paskirstymu, be kita ko, nustatant ieškovui pareigą įrodyti priežastinį ryšį tarp konfiskuotino turto ir atsakovo neteisėtos veiklos, atsakovo teise veiksmingai gintis nuo ieškovo (viešąjį interesą ginančio prokuroro) reikalavimo.

Atsakovas, civilinio turto konfiskavimo byloje vykdydamas savo įrodinėjimo pareigą, t. y. siekdamas paneigti ieškovo (viešąjį interesą ginančio prokuroro) pateiktus duomenis ir įrodyti savo pajamų ir turto teisėtumą, turi teisę remtis visais įstatymų leidžiamais įrodymais. CTKĮ nenustato specialių reikalavimų atsakovo įrodinėjimo pareigai, kaip ir neriboja atsakovo teisės remtis visais įstatymų leidžiamais įrodymais. Gyventojų turto deklaracija kaip rašytinis įrodymas gali būti vienas iš įrodymų, kuriais atsakovas grindžia savo atsikirtimus į ieškovo įrodinėjamas aplinkybes.

Kasacinio teismo praktikoje, kuri taikytina ir civilinio turto konfiskavimo bylose, išaiškinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą). Teismas, įvertinęs kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, įrodymų visetą, iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

CTKĮ taikymo tikslais gyventojų turto deklaracija gali būti teisiškai reikšmingas įrodymas, tačiau ji savaime nepatvirtina visų jose nurodytų pajamų teisėtumo. Nustatant pajamų gavimo faktą, jų šaltinį, galimybę jomis grįsti turto įsigijimą, gyventojų turto deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumas ir ja grindžiamas pajamų ir turto teisėtumas vertinami kartu su kitais civilinio turto konfiskavimo byloje esančiais įrodymais. Šiam vertinimui ir teismo įsitikinimui dėl konkrečių byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo gali turėti reikšmės ir tokios aplinkybės kaip nuo deklaracijos pateikimo praėjęs laikas, jo objektyvus poveikis atsakovo galimybei įvykdyti savo procesinę įrodinėjimo pareigą, įrodymų išnykimo tikimybė laikui bėgant ir pan.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija išaiškina, kad, civilinio turto konfiskavimo bylose nustatant pajamų teisėtumo faktą, gyventojų turto deklaracijų duomenims nėra taikoma gyventojų turto deklaracijos duomenų teisingumo prezumpcija, suformuota administracinių teismų praktikoje aiškinant mokestinius teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai civilinio turto konfiskavimo byloje spręsdamas dėl turto kilmės teisėtumo, taikė mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir jų pagrindu suformuotą administracinių teismų praktiką dėl gyventojų turto deklaracijose esančių duomenų teisingumo prezumpcijos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Teisėjų kolegija, pripažinusi ieškovės kasacinio skundo argumentus pagrįstais, sutinka, kad yra pagrindas panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 5 d. nutarties dalį. Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimas ir sumažinta Lietuvos valstybei priteistina suma, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Toks procesinis prašymas negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su atsakovų J. ir J. D. apeliacinio skundo argumentu dėl mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir jų pagrindu suformuotos administracinių teismų praktikos dėl gyventojų turto deklaracijose esančių duomenų teisingumo prezumpcijos taikymo civilinio turto konfiskavimo byloje, naikinamoje nutartyje neatliko pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pajamų, už kurias įsigytas žemės sklypas, teisėtumu. Tokio vertinimo neatlikus galėjo būti neteisingai išnagrinėta ši bylos dalis. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį panaikinus, ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinis teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė. Kasaciniam teismui nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimas ir sumažinta Lietuvos valstybei priteistina suma, priteista atsakovams atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, ir šią bylos dalį grąžinant apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui, atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria priteista Lietuvos valstybei iš atsakovės nesąžiningos įgijėjos J. D. 155 402,54 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria sumažinta Lietuvos valstybei iš atsakovės nesąžiningos įgijėjos J. D. priteista turto vertę atitinkanti pinigų suma (t. y. ši suma sumažinta 26 065,80 Eur), priteistas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.