Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų L. G. ir D. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. gegužės 28 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-95-1203/2026, priimto dalyje pagal pareiškėjo E. G. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo suinteresuotiems asmenims D. G., L. G. ir Ukmergės rajono 2-ojo notaro biuro notarei N. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

2025 m. gegužės 30 d. ieškovo E. G. atstovė (rūpintoja ir turto administratorė) I. P. pateikė Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmams ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp D. G. ir L. G. 2024 m. lapkričio 26 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Ukmergės rajono 2– ojo notaro biuro notarės N. P., ir taikyti vienašalę restituciją grąžinant nekilnojamąjį turtą – negyvenamąją patalpą–vaistinę su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius–kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą–butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), D. G. nuosavybėn; 2) priteisti iš atsakovų E. G. turėtas bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-9261-1203/2025).

Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad 2024 m. lapkričio 26 d. pagal sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė D. G. santuokos nutraukimo byloje dalintiną nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovui L. G. už 4 700 Eur. Civilinėje byloje Nr. eA2-218-1203/2025, kurioje sprendžiami klausimai dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių pagal atnaujintą santuokos nutraukimo procesą, nebeliko dalintino nekilnojamojo turto atsakovei jį pardavus, todėl siekiant panaikinti neteisėtą sandorį ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą ir tokiu būdu ginti savo pažeistas teises. Pažymėjo, kad atsakovė D. G., žinodama apie vykstantį teisminį procesą, jame dalyvaudama, būdama susipažinusi su teismo nutartimi dėl teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo E. G., skubos tvarka nekilnojamąjį turtą pardavė savo dabartinio sugyventinio artimam giminaičiui (tėvui) L. G. Ieškovas teigė, kad 2024 m. lapkričio 26 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris. Taip pat teigė, kad yra įsitikinęs, jog ginčijamo sandorio metu nebuvo mokama sutartyje nurodyta pinigų suma už parduodamą nekilnojamąjį turtą, todėl teismo prašė taikyti vienašalę restituciją grąžinant nekilnojamąjį turtą D. G. nuosavybėn.

Suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono 2–ojo notaro biuro notarė N. P. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškimą su savarankiškais reikalavimais nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 1.86 straipsnio nuostatas bei pažeidė sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis). Teismas sprendime padarė akivaizdžią materialiosios teisės taikymo klaidą pripažindamas sandorį tariamuoju, nors byloje surinkti įrodymai ir paties teismo konstatuoti faktai patvirtino visišką ir realų sutarties įvykdymą. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį, tariamuoju pripažįstamas tik toks sandoris, kuris sudaromas neketinant sukurti teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pirkėjas L. G. sumokėjo D. G. 4 700 Eur sumą; D. G. pinigus gavo ir šias pajamas deklaravo valstybės institucijoms; nuosavybės teisės buvo oficialiai registruotos pirkėjo vardu Registrų centre. Vien šių trijų faktų fiksavimas teisiškai užkirto kelią taikyti CK 1.86 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą konstatavo, jog įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, kadangi prievolės įvykdymas (pinigų sumokėjimas, teisių registracija) savaime sukuria realias civilines teises ir pareigas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-378/2024; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas realiai apmokėtą ir įregistruotą sandorį niekiniu dėl tariamumo, tiesiogiai pažeidė kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo doktriną.

Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad po sandorio sudarymo turtas buvo iš esmės ir reikšmingai pagerintas: atlikti kapitalinio pobūdžio remonto ir atstatymo darbai, investuotos reikšmingos asmeninės lėšos į pastato konstrukcijų, inžinerinių sistemų ir apdailos atnaujinimą. Tokie veiksmai objektyviai pakeitė turto fizinę būklę ir funkcionalumą, kas yra būdinga tik realiai įgytam ir faktiškai valdomam turtui. Byloje pateikti UAB „Ermitažas“, UAB „Kesko Senukai Lithuania“, UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Makveža“ čekiai bei Revolut banko išrašai patvirtina, kad L. G. pirko lauko duris (390 Eur), akmens vatą, profilinius profilius, gipso plokštes, plyteles, dažus, statybinį gruntą bei šildymo sistemų įrangą (vandens šildytuvą už 730 Eur). Taip pat 2025 m. sausio 2 d. apeliantas savo vardu sudarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „Ukmergės vandenys“, prisiimdamas ilgalaikius prievolinius įsipareigojimus. Šie rašytiniai įrodymai ir paties apelianto paaiškinimai liudija, kad jis iškart po sutarties pasirašymo pradėjo elgtis kaip aktyvus, rūpestingas ir teisėtas turto savininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl sandorio tariamumo, būtina kompleksiškai tirti šalių elgesį ne tik sandorio sudarymo metu, bet ir po jo sudarymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė ypatingą reikšmę aplinkybei, kad apelianto sūnus A. G. yra D. G. sugyventinis, ir šią aplinkybę interpretavo kaip pagrindą daryti išvadą, jog sandoris sudarytas siekiant „išsaugoti turtą D. G. žinioje“. Toks argumentavimas yra teisiškai nepagrįstas, nes peržengia CK 6.156 straipsnyje įtvirtinto sutarties laisvės principo ribas. Civilinėje teisėje galioja bendras principas, kad savininkas turi teisę laisvai pasirinkti kontrahentą, o sandorio šalių pasirinkimas gali būti grindžiamas asmeniniais, socialiniais ar subjektyviais ryšiais, kurie patys savaime nereiškia nei sandorio fiktyvumo, nei piktnaudžiavimo teise. Būtent Lietuvos teisės sistema nenumato jokių draudimų ar apribojimų nekilnojamojo turto savininkui perleisti turtą asmenims, susijusiems su jo šeimos nariais, giminystės ar kitais artimais ryšiais. Vien tik tokie ryšiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti sandorio tariamumą ar jo neteisėtą tikslą. Be to, teismas nepagrįstai sutapatino apelianto sūnaus asmeninius santykius su apelianto L. G. valios formavimu ir jo, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, savarankiškumu. L. G. civiliniuose santykiuose veikia kaip visiškai savarankiškas ir veiksnus teisės subjektas, disponuojantis savo asmeninėmis lėšomis ir turto perleidimo teise.

Teismas taikė selektyvų įrodymų vertinimą ir nepagrįstai suteikė prioritetą prielaidoms, o ne oficialiems ir objektyviems rašytiniams įrodymams. Teismas visą sprendimo motyvaciją grindė pareiškėjo atstovų pateiktomis subjektyviomis interpretacijomis ir liudytojų (pareiškėjo giminaičių L. C., V. K., S. J.) parodymais, kurie iš esmės prilygsta apkalboms. Liudytojos pasakojo, kaip lankėsi pas D. G. „tvarkytis nagų“, matė ją kubile su A. G. ir darė prielaidas apie jų bendrą gyvenimą. Tuo tarpu apelianto pateikti rašytiniai įrodymai – PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų dokumentai, banko sąskaitų išrašai, teismo paskirto eksperto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita bei notarine forma sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis - oficialūs, objektyvūs ir teisiškai reikšmingi įrodymai, patvirtino sandorio sudarymą ir jo realų įvykdymą. Šių įrodymų teismas iš esmės neanalizavo individualiai ir sistemiškai, o jų atmetimą grindė tik bendro pobūdžio motyvu, kad jie „nepaneigia sandorio tariamumo“, taip nesudarant aiškios ir patikrinamos įrodymų vertinimo logikos. Tokiu būdu buvo pažeista ne tik CPK 185 straipsnyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, bet ir teismo pareiga motyvuoti sprendimą, kad būtų aišku, kodėl vieni įrodymai laikomi patikimesniais už kitus. Taip pat teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantui, faktiškai reikalaudamas paneigti ne įrodymais pagrįstus pareiškėjo teiginius, o jo subjektyvias prielaidas dėl galimai kitokios sandorio eigos.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi tuo, kad pirkėjas L. G. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė 4 000 Eur kainą, nors pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai įtvirtinta 4 700 Eur suma, ir šį neatitikimą interpretavo kaip itin reikšmingą aplinkybę sandorio vertinimui. Pažymėtina, kad civiliniame procese pavieniai asmens paaiškinimų netikslumai, pateikti kitame – ikiteisminio tyrimo – kontekste, negali būti laikomi pakankamu pagrindu paneigti rašytinių ir oficialių įrodymų turinį, ypač kai jie yra patvirtinti notarine tvarka sudarytoje sutartyje bei pateikti VMI. Taip pat, apelianto vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai negali būti vertinami izoliuotai nuo jų pateikimo aplinkybių ir negali turėti didesnės įrodomosios reikšmės nei oficialūs civilinės apyvartos dokumentai, kuriuose sandorio kaina yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta.

Teismas ignoravo sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą. Pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį, net ir pripažinus sandorį negaliojančiu, turtas negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens. Apelianto sąžiningumą sandorio sudarymo momentu patvirtino objektyvūs kriterijai: 1) viešo registro duomenys - sandorio sudarymo metu Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė buvo įregistruota D. G. vardu, o jokių apribojimų, areštų ar žymų apie ginčą ar trečiųjų asmenų pretenzijas registre nebuvo, tai sudarė teisėtą pasitikėjimo pagrindą civilinės apyvartos dalyviams; 2) notaro patikinimas - sandoris buvo sudarytas notarine forma, o notarė N. P., vykdydama jai įstatymu pavestas viešojo administravimo funkcijas, patikrino registrų duomenis, šalių tapatybę bei valios išraišką. Sutartyje taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad turtas nėra teisminio ginčo objektas. Esant tokiai teisinei situacijai, apeliantas, kaip įprastas civilinės apyvartos dalyvis, neturėjo pagrindo abejoti viešų registrų ir notarinio patvirtinimo duomenų teisingumu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto, kaip teisėto pirkėjo, interesai viešojo registro stabilumo aspektu turėjo būti iškelti aukščiau už pareiškėjo interesus, ypač kai pareiškėjas pats elgėsi aplaidžiai ir laiku nepasirūpino laikinųjų apsaugos priemonių (perleidimo draudimo žymos) įregistravimu Registrų centre kai inicijavo proceso atnaujinimą.

Teismo pritaikyta restitucija natūra pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį, teismas turi išimtinę teisę keisti restitucijos būdą arba jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje byloje susiklostė būtent tokia išimtinė situacija, kurią teismas visiškai ignoravo. L. G. nupirko apleistą turtą už 4 700 Eur. Per pusę metų jo lėšomis bei darbu turtas buvo visiškai atstatytas ir suremontuotas bei šiuo metu vertas apie 30 000 Eur. Taikydamas restituciją natūra, teismas priteisė buvusiems sutuoktiniams suremontuotą ir įrengtą, gyventi tinkamą nekilnojamąjį turtą, o apeliantui grąžino tik jo sumokėtus 4 700 Eur. Tai reiškia, kad pareiškėjas, neįdėjęs nei vieno euro ir neatlikęs nei vieno darbo veiksmo, dovanų gauna didelės vertės pagerinimus. Tai yra klasikinis nepagrįsto praturtėjimo pavyzdys, kurį tiesiogiai uždraudžia CK 6.242 straipsnis, ir kurį savo sprendimu įteisino pirmosios instancijos teismas.

Teismo siūlymas investicijų klausimą spręsti kitoje byloje, yra fiktyvus ir neįgyvendinamas. Teismas privalo išspręsti teisinį ginčą iš esmės, o ne skatinti naujų bylų inicijavimą, kas tiesiogiai prieštarauja CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams. Restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo pilno šalių grąžinimo į pradinę padėtį, įskaitant ir atsiskaitymus už turto pagerinimą. Taip pat teismas neatsižvelgė į pareiškėjo turtinę padėtį. Byloje nustatyta ir niekas neginčijo fakto, kad pareiškėjas E. G. yra ribotai veiksnus, nedirbantis, gaunantis minimalias pajamas iš valstybės išmokų, o visą turtą užsienyje išvaistęs ir tapęs benamiu. Tai reiškia, kad net jei L. G. ateityje laimės atskirą bylą dėl investicijų atlyginimo, šio teismo sprendimo įvykdymas bus faktiškai neįmanomas, nes ieškovas neturi ir niekada neturės jokių lėšų. Nagrinėjamu atveju teismas, atimdamas turtą iš apelianto dabar, o finansinių nuostolių išieškojimą nukeldamas į ateities utopinę bylą, pasmerkė apeliantą visiškam jo asmeninio turto praradimui, o pareiškėjui suteikė nepagrįstą finansinę naudą. Tokia teismo pozicija pažeidžia proporcingumo principą ir negali būti laikoma teisingumo įvykdymu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio prasme.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2024 m. lapkričio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį kvalifikavo tariamuoju sandoriu remiantis CK 1.86 straipsnio pagrindu. Tariamojo sandorio esmė yra ne tai, kad sandoris tretiesiems asmenims (ne sandorio šalims) atrodo ekonomiškai nenaudingas, sudarytas jiems nepalankiu metu ar su jai nepriimtinais asmenimis, bet tai, kad sandorio šalys, sudarydamos sandorį, iš tikrųjų neketino sukurti jokią jo prigimtį atitinkančią civilinių teisinių padarinių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ne abstraktų įtarimą, ne ieškovo ar jo šeimos narių subjektyvų įsitikinimą ir ne sutarties šalių tarpusavio santykių kontekstą, o konkrečiais įrodymais pagrįstas aplinkybes: kad tiek pardavėja, tiek pirkėjas turėjo suderintą valią imituoti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau realiai šių padarinių niekuomet nesiekė. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta. Priešingai, byloje nustatyti faktai patvirtino būtent realų, sandorio prigimtį atitinkantį jo įvykdymą: pardavėja (atsakovė) perleido nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, o pirkėjas (atsakovas) šį turtą priėmė, sumokėjo sutartyje nurodytą kainą - 4 700 Eur, o vėliau kaip turto savininkas ženkliai investavo į įgytą turtą jį esmingai pagerindamas. Šios aplinkybės paneigia tariamojo sandorio esmę - realių sandorio padarinių neatsiradimą. Tarp atsakovės ir atsakovo įvyko realūs civilinėje apyvartoje teisėti mainai: nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą perleista, o už jį sutarta kaina buvo sumokėta. Dėl atliktų atsakovo pagerinimų, nuo įsigijimo jo valdomo nekilnojamojo turto vertė išaugo 6 kartus.

Pagrindinis ir esminis sutarties sudarymo motyvas, kuris buvo nurodytas bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismo neįvertintas, buvo tai, kad L. G., įžvelgdamas potencialą nekilnojamame turte ir siekdamas pastarojo vertę padidinti - prisitaikyti savo poreikiams, įsigijo turtą iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo tariamojo sandorio, įtvirtinto CK 1.86 straipsnyje, instituto ribų ir ėmė nepagrįstai analizuoti sutarties naudingumą kitiems asmenims (ieškovui ir jo šeimai). Nors teismas sprendime konstatavo, kad: „Sandorio tariamumo faktas gali būti konstatuotas tik esant nustatytoms konkrečioms faktinėms aplinkybėms“, tačiau vėliau teismas ėmėsi atsakovės ir atsakovo tarpusavio santykių „artimumo“ nustatymo ir vertinimo, atsakovo sūnaus asmeninio gyvenimo tyrimo bei santykių su atsakove kvalifikavimo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuvertino aplinkybę, jog sutartis tarp atsakovės ir atsakovo buvo sudaryta notarine forma. Atsakovai ne tik sudarė pirkimo - pardavimo sandorį, bet ir laikėsi įstatymo reikalaujamos privalomosios jo formos: sutartis buvo patvirtinta notarės, šalys identifikuotos, jų valia išreikšta tinkamai, o disponavimo nekilnojamuoju turtu kliūčių nenustatyta. Taip pat byloje nebuvo nustatyta duomenų, paneigiančių sandorio sudarymo teisėtumą. Nei notarė, nei pačios sandorio šalys sutarties sudarymo metu nenustatė aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios perleisti nekilnojamąjį turtą ar identifikavusios sutarties šalių valios ydas. Nekilnojamasis turtas nebuvo nei įkeistas, nei areštuotas, jo valdymas ar disponavimas nebuvo niekaip apribotas viešame registre. Tai reiškia, kad civilinės apyvartos požiūriu sutartis buvo sudaryta teisėtai, laikantis jai keliamų formos ir turinio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas tokį sandorį tariamuoju, faktiškai paneigė notarinio sandorio stabilumą ir patikimumą civilinėje apyvartoje, nepateikdamas tam jokio pakankamo pagrindo ir motyvų. Teismo deklaratyvi išvada reiškia, kad notarine tvarka patvirtintas ir realiai įvykdytas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris buvo panaikintas ne dėl nustatytų konkrečių šalių valios trūkumų ar teisinių disponavimo apribojimų, o iš esmės dėl pareiškėjo subjektyviai interpretuojamo jam nepalankaus sandorio sudarymo konteksto.

Ieškovas, reiškiant ieškinį teismui, pasirinko būtent tariamojo sandorio negaliojimo pagrindą, todėl byloje turėjo būti įrodinėjamas ne abstraktus ieškovo teisių pažeidimas ir ne tai, ar sandoris palankus ar nepalankus ieškovui bei jo artimiesiems, o konkrečios CK 1.86 straipsnio taikymo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, sprendime pripažindamas sutartį tariamuoju sandoriu, netinkamai taikė CK 1.86 straipsnį bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kad realiai ir tinkamai įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ir CPK 185 straipsnyje nustatytą reikalavimą įrodymus vertinti visapusiškai bei objektyviai. Teismas nepagrįstai prioritetą suteikė subjektyviems ieškovo samprotavimams ir asmeninio sutarties šalių ir jų artimųjų gyvenimo interpretavimui, tačiau neįvertino esminių realaus sandorio įvykdymo įrodymų - nuosavybės teisės perleidimo, realios kainos sumokėjimo ir pirkėjo elgesio kaip turto savininko.

Teismas netinkamai taikė restituciją, nes negrąžino šalių į iki sandorio sudarymo buvusią turtinę padėtį, taip neįgyvendindamas teisingumo bei faktiškai sukurdamas vienos šalies nepagrįstą praturtėjimą kitos šalies sąskaita (CK 6.242 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas pardavėjai (atsakovei) grąžino ne tokį pat objektą, kuris buvo perleistas pagal sutartį, o iš esmės pirkėjo (atsakovo) lėšomis pagerintą turtą, kurio vertė, byloje pateiktais objektyviais duomenimis, padidėjo nuo 4 700 Eur iki 30 000 Eur. Šiuo atveju teismas ne sprendė ginčą iš esmės, o sukūrė naują ginčą, palikdamas pirkėją neapibrėžtoje teisinėje padėtyje su nuoroda inicijuoti naują civilinį procesą. Tokia išvada iš esmės reiškia, kad asmuo, kurio turtas teismo sprendimu sugrąžinamas pardavėjui restitucijos pagrindu, turi pradėti naują procesą tam, kad galėtų susigrąžinti vertę, kurią pats sukūrė. Tai neatitinka proceso koncentracijos bei ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis). Tokia situacija, teisinis neapibrėžtumas, teisinėje valstybėje negalima.

Tai, kad teismo priimtas dalinis sprendimas buvo grindžiamas ne subjektyviu įsitikinimu, o pagrįstais įrodymais, patvirtina tai, jog teismas rėmėsi pateiktomis fotonuotraukomis, vaizdo įrašu, liudytojų L. C., V. K., S. J. ir A. K. teiktais parodymais, kurie nebuvo paneigti teisminio proceso metu. Apeliantė apeliaciniu skundu šių įrodymų taip pat neginčija. Be to, teismas nurodė ir tai, kad ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu L. G. nebuvo perleistas pagrindinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, jog sudarytas sandoris negali būti įstatymo saugomas.

Apeliacinio skundo argumentai, jog L. G. rūpinosi turtu, jį gerino savo asmeninėmis lėšomis ir darbu, o apeliantė sugyventinio neturi, yra visiškai nepagrįsti ir laikytini D. G. gynybine versija. Taip pat byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad pats L. G. būtų pirkęs kokias nors statybines medžiagas ir jas naudojęs ginčo objektui, tačiau tai, jog tam tikras medžiagas pirko A. G., D. G. sugyventinis, byloje buvo neginčijamai įrodyta.

Apeliantė skundu taip pat akcentuoja, kad jos asmeninio gyvenimo aplinkybės yra nesusijusios su nagrinėtina byla, todėl negalėjo būti vertinamos ir analizuojamos, pažymint, jog apeliantei nėra uždrausta palaikyti draugiškus santykius su aplinkiniais, susitikti ar bendrauti su pažįstamais asmenimis. Pažymėtina, kad apeliantės teisė bendrauti su aplinkiniais nebuvo analizuojama ir vertinama teisminio proceso metu. Byloje buvo sprendžiama, ar D. G. ir A. G. yra sugyventiniai, nes tai buvo itin svarbu sprendžiant klausimą dėl sandorio fiktyvumo. Tiek liudytojai, tiek rašytiniai įrodymai, tiek ir video medžiaga neginčytinai patvirtino faktą, kad D. G. ir A. G. yra sugyventiniai, būtent dėl šios priežasties L. G. vengė teismui pateikti savo sūnaus kontaktinius duomenis, galiausiai liudytoju kviečiamas A. G. į teismo posėdį neatvyko. Būtent turto perleidimas ne svetimam asmeniui, o artimam asmeniui, sugyventinio tėvui, rodo sandorio fiktyvumą, tikslo sukurti teisinius padarinius nebuvimą. Turto perleidimas artimam asmeniui iš esmės užtikrina, kad pasibaigus teisminiam procesui, turtas realiai bus grąžintas prieš sandorį buvusiam savininkui.

Apeliaciniu skundu nebuvo paneigta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kuri buvo grindžiama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog vien pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimas notarine tvarka neįrodo ginčo sandorio tikrumo. Be to, šioje byloje buvo paminėta ne viena aplinkybė, kuri patvirtina, kad sandorį tvirtinusiai notarei nebuvo suteikta visa reikiama informacija, o padaryta sandorio tvirtinimo klaida iš esmės daro sandorį negaliojančiu.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš 2024 m. lapkričio 26 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties nėra matyti, jog L. G. būtų parduotas pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pakartotinai patikrinus VĮ Registrų centras išrašus matyti, kad į objektą – gyvenamąjį namą, nors nuosavybės pagrindas ir yra teismo sprendimas, tačiau nuosavybės teisė VĮ Registrų centras pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neįregistruota, todėl šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog ginčijamas sandoris sudarytas tik dėl akių, nesiekiant realių sandorio padarinių.

Duodamas paaiškinimus L. G. negalėjo įvardinti atliktų darbų kiekio, jų kainos, patirtų išlaidų, kurias galėjo patirti per itin trumpą laikotarpį, t. y. nuo turto įsigijimo 2024 m. lapkričio 26 d. iki 2025 m. birželio 9 d. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, pateiktas turto vertinimas yra apie tai, kokia turto vertė yra šiai dienai, vertinant ir žemės sklypą bei statinius, kurie nugriauti, ir kuriuose jokie turto tvarkymo ar remonto darbai nebuvo atlikti.

Pareiškėjo E. G. atsiliepimas į L. G. apeliacinį skundą grindžiamas šiais papildomais argumentais:

Ginčo turtas restitucijos pagrindu buvo grąžintas D. G., o ne E. G., tačiau D. G., kaip turto pardavėjai, L. G. priekaištų nereiškė. Ši aplinkybė patvirtina, kad buvo sudarytas tariamas sandoris tarp artimų asmenų.

Vien sandorio deklaracija VMI nepatvirtina, kad D. G. toliau nedisponavo ginčo turtu, įvertinus tai, jog teismui buvo pateikta vaizdo medžiaga, kurioje aiškiai matoma, kad D. G. su A. G. po sandorio sudarymo atvyksta į ginčo objektą. A. G. investavo savo lėšas į ginčo turto remonto darbus, o kadangi jis su D. G. yra sugyventiniai, todėl ir skirtos lėšos remontui buvo jų abiejų. Be to, suvokiant, kad sudarytas sandoris bus ginčijamas teisme, natūralu, jog ginčijamo sandorio šalys, siekdamos išvengti sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi atlikti tam tikrus simuliacinius veiksmus, kuriais būtų galima įrodinėti tariamo sandorio realumą. Tačiau byloje esanti kitų įrodymų gausa patvirtina, kad sandoris nebuvo sudarytas siekiant realių tikslų, o sudarytas siekiant išvengti ginčo turto padalijimo natūra.

Apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai sureikšmino apelianto parodymų netikslumus dėl ginčo objekto kainos. Ginčo objekto kaina buvo ne vienintelis netikslumas. Apeliantas ne tik, kad ginčo objekto kainos negalėjo įvardinti, bet ir įvardinti tariamai atliktų darbų, tariamai patirtų išlaidų, darbų atlikimo periodo. Be to, apeliantas pripažino, jog ginčo objekto nuotraukas darė ne jis, o jo sūnus. Tuomet kyla klausimas, kaip jo sūnus, kuris neturi ryšių su D. G., galėjo padaryti ginčo objekto nuotraukas prieš ginčijamą sandorį, jei ir pati D. G. nurodė, kad dėl ginčo objekto pardavimo jokio skelbimo nebuvo ir L. G. buvo vienintelis pirkėjas. L. G. parodymų nenuoseklumas, netikslumas, privalėjo būti pirmosios instancijos teismo vertinamas, nes tai patvirtina, jog ginčo sandoris nebuvo realiai vykdomas.

Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad teismas turėjo ginčą išspręsti iš esmės, o ne sudaryti sąlygas kito ginčo kilimui dėl pagerinimo išlaidų priteisimo. L. G., atstovaujamas profesionalaus teisininko, turėjo visas galimybes reikšti savarankišką ir (ar) priešpriešinį reikalavimą, reikalaujant išlaidas priteisti būtent tame pačiame procese, tačiau tokios valios neišreiškė, todėl paties apelianto atlikti procesiniai veiksmai patvirtina, kad teismas nepažeidė proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinami.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 5 d pareiškėjai E. G. ir D. G. pateikė teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kuriuo prašė: 1) nutraukti bendru sutikimu jų santuoką, sudarytą ir įregistruotą (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini); 2) patvirtinti jų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-11469-1104/2023 buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios, be kita ko, 4 punktą šalys patvirtino, kad nekilnojamasis turtas, nurodytas sutarties 4 straipsnio 3 punkte, po teismo sprendimo, kuriuo bus patvirtinta ši sutartis, įsiteisėjimo dienos lieka asmenine D. G. nuosavybe.

Pareiškėjas 2024 m. gegužės 23 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė: 1) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-11469-1104/2023, kurioje buvo nutraukta D. G. ir E. G. santuoka bendru sutikimu ir patvirtinta santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis; 2) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-11469-1104/2023, dalį – 3 straipsnio 1 punktą, 4 straipsnio 3 punktą, 4 punktą ir 5 punktą; 3) santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą padalinti – E. G. asmeninės nuosavybės teise priteisti negyvenamąją patalpą – vaistinę su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė pareiškėjo vertinimu yra 4 700 Eur; 4) priteisti iš E. G. D. G. naudai 2 350 Eur piniginę kompensaciją už E. G. tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį; 5) priteisti iš D. G. išlaikymą E. G., mokamą periodinėmis išmokomis po 150 Eur 3 metų laikotarpiui nuo pareiškimo teismui pateikimo dienos, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, išlaikymą pervedant į E. G. banko sąskaitą; 6) priteisti iš D. G. E. G. turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai 2024 m. birželio 25 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-11469-1104/2023.

Pardavėja D. G. ir pirkėjas L. G. 2024 m. lapkričio 26 d. sudarė ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią L. G. įsigijo nekilnojamąjį turtą: butą/patalpą–butą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą–vaistinę, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.1.2. papunktis); pastatą–sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą–garažą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą–sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius - kiemo statinius, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo E. G. atstovė (rūpintoja ir turto administratorė) I. P. 2025 m. gegužės 30 d. pateikė Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmams ieškinį, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp D. G. ir L. G. 2024 m. lapkričio 26 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Ukmergės rajono 2–ojo notaro biuro notarės N. P., ir taikyti vienašalę restituciją grąžinant nekilnojamąjį turtą – negyvenamąją patalpą–vaistinę su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius–kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą–butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), D. G. nuosavybėn; priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. birželio 6 d. nutartimi civilinės bylos sujungtos į vieną civilinę bylą. Po bylos prijungimo E. G. pateiktas ieškinys laikytas jo savarankišku reikalavimu.

2026 m. gegužės 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai priėmė dalinį sprendimą, kuriuo pareiškimą su savarankiškais reikalavimais patenkino visiškai. Teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento tarp D. G. ir L. G. 2024 m. lapkričio 26 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Ukmergės rajono 2–ojo notaro biuro notarės N. P., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 straipsnio pagrindu, ir taikė dvišalę restituciją: priteisė (grąžino) iš suinteresuoto asmens L. G. suinteresuotam asmeniui D. G. asmeninės nuosavybės teise: butą/patalpą–butą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą–vaistinę, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); pastatą–sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą–garažą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą–sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–kiemo statinius, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas priteisė iš suinteresuoto asmens D. G. suinteresuoto asmens L. G. naudai 4 700 Eur dydžio piniginę sumą.

Dėl priimto dalinio sprendimo suinteresuoti asmenys D. G. ir L. G. pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. G. savarankišką reikalavimą atmesti visiškai. Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai vertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai aiškino ir pritaikė CK 1.86 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pažeidė restitucijos taikymo taisykles.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei vadovaudamasi toliau išdėstytais motyvais, turi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų kilo ginčas dėl to, ar 2024 m. lapkričio 26 d. sutartis yra tariamasis sandoris, t. y. sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, ar ja buvo siekiama realiai perleisti nuosavybės teisę į ginčo turtą.

Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas sandoris tariamasis, sudarytas neketinant sukelti teisinių pasekmių, kadangi D. G. turtą pardavė vykstant teisminiam procesui, kurio metu turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl parduoto nekilnojamojo turto padalinimo. Pareiškėjo vertinimu, tokiu būdu D. G. siekė išvengti nekilnojamojo turto pasidalijimo natūra. Taip pat sandorio tariamumą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad D. G. turtą pardavė artimais ryšiais susijusiam asmeniui (sugyventinio tėvui), po sandorio sudarymo su ginčo turtu elgėsi kaip turto savininkė (jame lankydavosi), ginčo turto remonto darbus atliko ne L. G., o jo sūnus A. G. (D. G. sugyventinis).

Suinteresuotų asmenų D. G. ir L. G. teigimu, ginčo sandoris buvo realiai vykdomas: jį patvirtino notarė, o nuosavybės teisė ir kiti juridiniai faktai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, sutartyje numatyta kaina buvo sumokėta tiesiogiai pardavėjai (D. G.), po sandorio sudarymo turto įgijėjas L. G. elgėsi kaip aktyvus ir teisėtas turto savininkas – sudarė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį, atliko kapitalinio pobūdžio remonto ir atstatymo darbus, tuo iš esmės pagerindamas įsigytą turtą. Suinteresuotų asmenų vertinimu, ginčo sutartimi buvo siekiama sukurti ir realiai buvo sukurti teisiniai padariniai sandorio šalims, todėl nebuvo teisinio pagrindo pripažinti šią sutartį tariamuoju sandoriu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs fiktyvaus sandorio sudarymo tikslus – D. G. siekį išvengti galimų buvusio sutuoktinio reikalavimų, taip pat ginčo nekilnojamojo turto padalijimo, pripažino jį tariamu (sudarytu tik dėl akių), sutarties šalių veiksmus – nesąžiningais. Teismas konstatavo tai, kad tikroji šalių valia neatitiko išoriškai deklaruojamo aptariamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties tikslo, t. y. šalių valia buvo ne perleisti turtą nuosavybėn, o sukurti nuosavybės teisės perėjimo L. G. regimybę. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad sandoris buvo sudarytas artimais šeimyniniais ryšiais susijusių asmenų (L. G. D. G. pažinojo kaip savo sūnaus sugyventinę), pasatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), ginčo sutartimi nebuvo parduotas L. G., D. G. neinformavo ginčo sutartį tvirtinusios notarės, jog dėl parduodamo nekilnojamojo turto yra iškelta ir nagrinėjama civilinė byla, po sandorio sudarymo D. G. su ginčo turtu toliau elgėsi kaip turto savininkė (lankėsi ginčo objekte, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad turtu disponuoja L. G., ginčo turte gyveno L. G. sūnus A. G.). Taip pat teismas neanalizavo suinteresuoto asmens L. G. pateiktų mokėjimų duomenų apie patirtas ginčo turto remonto išlaidas, motyvuodamas tuo, kad tai nėra bylos dalykas, bei tuo, kad iš pateiktų duomenų nėra aišku, kuriems tiksliai daiktams pagerinti jie buvo panaudoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas pripažinti 2024 m. lapkričio 26 d. sutartį tariamu sandoriu yra nepagrįstas, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai ir teisiškai nuosekliam šalių elgesiui, o pirmosios instancijos teismo išvados, patvirtinančios tokio reikalavimo pagrįstumą, priimtos netinkamai taikant tiek materialiosios teisės normas (CK 1.86 straipsnis), tiek procesinės teisės normas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su turto perleidimo sandorio turiniu, bei nepagrįstai priimto sprendimo išvadas grindė ne byloje esančiais ir objektyviais įvertintais rašytiniais įrodymais, o pareiškėjo atstovės bei liudytojų teiktais subjektyviais paaiškinimais apie suinteresuoto asmens D. G. artimus ryšius su suinteresuoto asmens sūnumi A. G..

Pažymėtina, kad tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje: tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 38 punktas).

Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).

Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, kad sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi, pirkimo–pardavimo sutartimi, kaip vienu iš CK 4.47 straipsnyje išvardintų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų, yra sukuriama nuosavybės teisė į tam tikrą turtą. Siekiant nustatyti tokios sutarties vykdymo aplinkybes, reikšmingas ir atsiskaitymo - kainos sumokėjimo faktas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2024 m. lapkričio 26 d. sudarė ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, jog D. G. parduoda L. G. ginčo turtą už 4 700 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad labiau tikėtina, jog pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą sumą L. G. grynaisiais pinigais sumokėjo D. G.. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek sandorio šalių paaiškinimus, tiek suinteresuoto asmens D. G. pateiktą įrodymą – VMI pajamų deklaraciją apie 2024 m. lapkričio 26 d. gautas 4 700 Eur pajamas, sprendžia, kad šių duomenų pakanka padaryti išvadai, jog pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą už ginčo turtą L. G. sumokėjo. Pareiškėjas nepateikė jokių šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, nors būtent jam, siekiant paneigti pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintas atsiskaitymo už turtą aplinkybes, kilo pareiga pagrįsti sandorio tariamą pobūdį. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal ginčijamos sutarties sąlygas faktiškai buvo atsiskaityta. Taip pat byloje pateikti duomenys patvirtina, kad po ginčijamo sandorio sudarymo suinteresuoto asmens L. G. nuosavybės teisės buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad suinteresuotas asmuo L. G. įgyvendino savo, kaip ginčo turto savininko, teises (teisę disponuoti turtu).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tariamą šalių sandorį patvirtina tai, jog ginčijamu sandoriu nebuvo parduotas pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis tuo pačiu adresu kaip ir kiti ginčo objektai (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, jog pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suskirstytas į du atskirus turto vienetus – butą/patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – vaistinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Abu šie turto vienetai ginčijama sutartimi parduoti suinteresuotam asmeniui L. G.. Pagal CK 4.82 straipsnio nuostatas, pardavus visas pastate esančias patalpas, teisė į patį pastatą (bendrojo naudojimo konstrukcijas, stogą, pamatus, sienas) proporcingai pereina patalpų pirkėjams kaip bendroji dalinė nuosavybė. Kadangi pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotos abi (tai yra visos) name esančios patalpos, pirkėjas faktiškai įgijo nuosavybės teises į visą pastatą.

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo įrodinėtos aplinkybės apie ginčijamo sandorio šalių artimus tarpusavio santykius bei tai, kad D. G. po sandorio sudarymo lankėsi ginčo objekte, šiuo konkrečiu atveju yra teisiškai nereikšmingos ir jokia apimtimi nepatvirtina, jog D. G. ir toliau liko faktiniu turto savininku ir valdytoju, o ginčo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių. Pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybes, jog po sandorio sudarymo suinteresuotas asmuo D. G. įtakojo ar galėjo įtakoti su ginčo turto valdymu susijusius sprendimus, juo naudojosi kaip savo, sprendė su turto disponavimu susijusius klausimus, t. y. faktiškai toliau liko turto savininke.

Pareiškėjo teiginiai, kad byloje nustatytos aplinkybės apie tai, jog ginčo turtu naudojosi ir turto pagerinimo darbus atliko suinteresuoto asmens L. G. sūnus A. G., teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat niekaip nepatvirtina ginčo sandorio tariamumo požymio. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateikta turto vertinimo ataskaita neginčijamai įrodo, jog po sandorio sudarymo naujasis turto savininkas atliko ginčo turto remonto darbus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių turto vertinimo ataskaitoje pateiktas išvadas. Todėl nepaisant to, ar šiuos darbus atliko pats turto savininkas, ar jo pavedimu sūnus, ar kiti asmenys, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės įrodo realų L. G. nuosavybės teisių turėjimą ir įgyvendinimą. Be to, kaip pagrįstai nurodė apeliantai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. G. po 2024 m. lapkričio 26 d. sutarties sudarymo elgėsi kaip turto savininkas – ne tik atliko turto remonto darbus, tačiau taip pat 2025 m. sausio 2 d. sudarė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, kad tokiais veiksmais suinteresuoti asmenys tik siekė sudaryti ginčo sandorio realumo įvaizdį, atmeta kaip deklaratyvius ir teisiškai neparemtus samprotavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų faktinių aplinkybių visuma, priešingai nei pripažino pirmosios instancijos teismas, įrodo buvusią šalių valią ginčo sandoriu perduoti nuosavybės teises L. G. ir nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad sandoris buvo tariamasis (simuliuojamas), t. y. jog šalys neketino realiai perleisti nuosavybės teisių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis sandorio tikslas buvo būtent nuosavybės teisės L. G. perleidimas. Aplinkybė, kad D. G. sandorio metu nepateikė sutartį tvirtinusiai notarei duomenų apie vykstantį teisminį ginčą, kurio objektu buvo parduodamas turtas, nėra sandorį tariamuoju kvalifikuojantis požymis ir šiuo atveju gali būti reikšmingas sprendžiant kompensacijos už parduotą turtą priteisimo klausimą, o ne patvirtinantis suinteresuoto asmens siekį neprarasti šeimai priklausančio turto.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2024 m. lapkričio 26 d. sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu ir dėl to negaliojančiu, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą bei nepagrįstai pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ginčijamo sandorio šalių artimų santykių bei D. G. lankymosi ginčo objekte po sandorio sudarymo pripažino pakankamu pagrindu ginčo sandorį kvalifikuoti tariamuoju. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės (sumokėta kaina už parduotą turtą, nuosavybės teisių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, faktinis turto valdymas atliekant remonto darbus bei sudarant su nekilnojamojo turto naudojimu susijusių paslaugų sutartį) objektyviai patvirtino ir įrodė, kad esminis sandorio tikslas buvo nuosavybės teisės perleidimas, sandoris buvo įvykdytas ir sukėlė atitinkamas teisines pasekmes – suinteresuotas asmuo L. G. įgijo nekilnojamąjį turtą, kurį, bylos duomenimis, naudoja ir valdo savo nuožiūra. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad po sandorio sudarymo ginčo turtas liko suinteresuoto asmens D. G. nuosavybėje, teisėjų kolegija nenustatė. Pareiškėjo atstovės bei liudytojų pateikti paaiškinimai apie galimus suinteresuoto asmens D. G. ir byloje nedalyvaujančio asmens A. G. santykius šiuo atveju nesuteikia jokio teisinio pagrindo padaryti priešingas išvadas.

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaujantis nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo savarankišką reikalavimą dėl sandorio pripažinimo tariamuoju, todėl teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo E. G. savarankiškas reikalavimas dėl 2024 m. lapkričio 26 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėjui neįrodžius 2024 m. lapkričio 26 d. sutarties negaliojimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas taikyti restituciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Nagrinėjamu atveju suinteresuotų asmenų D. G. ir L. G. apeliacinius skundus tenkinus ir pareiškėjo savarankišką reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu atmetus, pirmosios instancijos teisme pareiškėjo E. G. (jo atstovės pagal įstatymą - rūpintojos ir turto administratorės I. P.) patirtos 1 787,50 Eur bylinėjimosi išlaidos iš suinteresuotų asmenų nepriteisiamos.

Iš bylos duomenų matyti, kad suinteresuotas asmuo L. G. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2 069,10 Eur bylinėjimosi išlaidų (859,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 210 Eur turto vertinimo išlaidų). Suinteresuotas asmuo D. G. patyrė 3 025 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Atmetus pareiškėjo savarankišką reikalavimą, suinteresuotų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš pareiškėjo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis).

Bylos duomenimis, suinteresuotas asmuo L. G. už apeliacinį skundą sumokėjo 106 Eur žyminį mokestį, duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas nepateikė. Suinteresuotas asmuo D. G. pateikė duomenis, kad už apeliacinio skundo parengimą patyrė 1 921 Eur bylinėjimosi išlaidų (106 Eur žyminio mokesčio ir 1 815 Eur atstovavimo išlaidų už apeliacinio skundo parengimą). Pareiškėjas E. G. patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą.

Suinteresuotų asmenų D. G. ir L. G. apeliacinius skundus tenkinus, pareiškėjui E. G. bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Suinteresuotam asmeniui L. G. iš pareiškėjo E. G. priteisiamas 106 Eur žyminis mokestis, o suinteresuotam asmeniui D. G. iš pareiškėjo E. G. priteisiamos 1 921 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. gegužės 28 d. dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo E. G. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 3 025 Eur (tris tūkstančius dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 1 921 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš pareiškėjo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 069,10 Eur (du tūkstančius šešiasdešimt devynis eurus 10 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 106 Eur (vieną šimtą šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. birželio 9 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Pranešti valstybės įmonei Registrų centras apie šio sprendimo priėmimą civilinėje byloje dėl šio registruoto nekilnojamojo turto: buto/patalpos–buto, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos–vaistinės, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastato–sandėlio, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastato–garažo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastato–sandėlio, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini).

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.