Šiaulių apygardos teismo nutartis

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-20-953/2026Teisminio proceso Nr. 4-70-3-15192-2026-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.25.; 21.11.08.; 21.11.10.; 21.11.11 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 30 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Martynas Galvičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjo T. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje,n u s t a t ė:I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsŠiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariate 2025 m. lapkričio 9 d. gautas T. Č. pareiškimas, kuriame nurodoma, kad 2025 m. kovo 13 d., apie 17.50 val. gatvėje lakstė palaidas A. P. šuo. Teigiama, kad tokiu būdu buvo neužtikrintas aplinkinių saugumas ir pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 346 straipsnis. Pareiškėjas T. Č. (toliau – Pareiškėjas) nurodė, kad 2025 m. kovo 13 d., 17.50 val. A. P. šuo lakstė palaidas (duomenys neskelbtini). Mano, kad buvo pažeista ANK 346 straipsnio 3 dalis, nes A. P. turi du administracinius nurodymus, įvykdytus šių metų (2025 m.) sausio bei kovo mėnesiais už analogiškus pažeidimus. Nurodo, kad pagal ANK 40 straipsnio nuostatas tai pakartotinis atvejis. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus tyrėja R. B. 2026 m. gegužės 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 41-ANR_N-319-2026 (ROIK: 25290293841) (toliau – ir Nutarimas) nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną A. P., padarius išvadą, kad padaryta veika nėra tokio pavojingumo, kad užtrauktų asmeniui administracinę atsakomybę.Nesutikdamas su priimtu nutarimu, pareiškėjas T. Č. pirmosios instancijos teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Institucijos nutarimą, kuriuo administracinio nusižengimo bylos teisena A. P. pagal ANK 346 straipsnį nutraukta. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo T. Č. skundas netenkintas, o Institucijos nutarimas paliktas nepakeistu. II. Apeliacinio skundo argumentai bei prašymaiŠiaulių apygardos teismui pateiktu skundu T. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir panaikinti Institucijos 2026 m. gegužės 20 d. nutarimą; grąžinti bylą institucijai papildomam tyrimui, įpareigojant iš naujo ir visapusiškai įvertinti pakartotinumo faktą pagal ANK 346 straipsnio 3 dalį, sisteminį priežiūros neužtikrinimą (20 metų be vartų esantis kiemas), formaliosios sudėties požymius, kuriuos pirmosios instancijos teismas ir institucija neteisingai materializavo arba jei teismas mano esant galimybę, išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinėje instancijoje ir pripažinti A. P. kaltu pagal ANK 346 straipsnio 3 dalį. Nurodo, jog ANK 346 straipsnio 1 ir 3 dalys yra blanketinės ir akcentuojančios formaliosios sudėties nusižengimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad formaliosios sudėties administraciniuose nusižengimuose padariniai nėra būtinas sudėties požymis, pakanka, kad būtų padaryta pati įstatymo uždrausta veika, ji yra baigtinė nuo padarymo momento. Teismas, pripažinęs, kad objektyvioji pusė formaliai atitinka Gyvūnų laikymo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 6.11 punktą (šuo be priežiūros gatvėje), vis tiek reikalavo realios agresijos, žmonių buvimo ar kitų materialiųjų padarinių. Toks požiūris yra neteisėtas – jis materializuoja formalųjį nusižengimą ir prieštarauja LAT praktikai. Formali nusižengimo sudėtis tam ir yra sukurta - draudžiamuoju veiksmu užtikrinti prevenciją, kad kuo mažiau kiltų materialiųjų, neigiamų pasekmių. Pavojingumas įstatymų leidėjo jau yra preziumuotas iš anksto. Pažymi, jog Šiaulių miesto savivaldybės mero 2023 m. spalio 9 d. potvarkiu Nr. M-964 patvirtintų taisyklių 6.11 punktas imperatyviai įpareigoja laikytoją užtikrinti, kad gyvūnas be priežiūros nepatektų į viešąsias vietas. Mieste kabo oficialūs, savivaldybės aprobuoti ir sertifikuoti įspėjamieji ženklai, aiškiai nurodantys atsakomybę pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį už šuns vedžiojimą be pavadėlio. Teismas šias normas ir oficialius ženklus praktiškai neutralizavo, reikalaudamas papildomų materialiųjų požymių. Tokiu būdu teismas savavališkai pakeitė savivaldybės nustatytą teisės reguliavimą. Taip pat nurodo, kad Šiaulių apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarime Nr. 40-ANR_N-9661-2025 (vyriausiasis tyrėjas D. M.) jau buvo aiškiai konstatuota, jog net jei šuo pabėgo „netyčia“ ir savininkas dėjo pastangas jį sugauti, tai neatleidžia nuo atsakomybės pagal ANK 346 straipsnį, nes laikytojas privalėjo užtikrinti, kad gyvūnas apskritai nepatektų į viešąją vietą (Taisyklių 6.11 punktas). Ši Institucijos pačios suformuota praktika tiesiogiai prieštarauja skundžiamoje 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartyje taikytam požiūriui, kai reikalaujama realios agresijos ar kitų materialių padarinių. Teismas visiškai nepasisakė šiuo klausimu - tarsi jo nebūtų ir buvę. Teigia, jog byloje nustatyta, kad A. P. per penkerius metus (iš tiesų – per dvejus) buvo baustas 6 kartus pagal ANK 346 straipsnio 1 arba 3 dalis. Be to, nagrinėjamas pažeidimas padarytas vos savaitė po ankstesnės sankcijos įvykdymo. Taip pat, jo kieme jau 20 metų nėra vartų, todėl šuo turi nuolatinę galimybę bet kada išbėgti į gatvę. Teismas šių esminių aplinkybių visiškai neanalizavo. 20 metų trunkantis vartų nebuvimas objektyviai patvirtina sisteminį ir sąmoningą (ar bent nerūpestingą) pareigos užtikrinti gyvūno kontrolę nevykdymą. Pakartotinumas pagal ANK 346 straipsnio 3 dalį šiuo atveju yra akivaizdus. Atkreipia dėmesį, jog teismas švelnino situaciją pažeidėjui, pasitelkdamas kaimynų konflikto idėją. Konfliktas tarp šalių pats savaime nepanaikina objektyviai nustatyto pažeidimo fakto. Objektyvus vaizdo įrodymas, ankstesni baustumai ir ilgalaikis vartų nebuvimas negali būti neutralizuoti remiantis kalbomis apie konfliktą, santykius. O jei jau taip įdomu, tai neigiami santykiai ir kyla būtent dėl to, kad viena pusė nori gyventi socialiai tvarkingoje ir saugioje aplinkoje, o kita pusė propaguoja asocialų gyvenimo būdą, tuo dažnai pažeisdama ne tik kitų teises bei ramybę, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymus. Papildomai pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 27 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-8-1113/2026 (teisėja R. M.) dėl analogiško A. P. pažeidimo (2025 m. balandžio 18 d.) teismas jau buvo konstatavęs, kad A. P. nusižengimą (gyvūnų gerovės ir apsaugos teisės aktų pažeidimą) padarė per metus nuo 2025 m. kovo 6 d., kai įvykdė administracinį nurodymą pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį, t. y. pakartotinai (ANK 40 straipsnis), todėl veika teisingai kvalifikuota pagal ANK 346 straipsnio 3 dalį. Be to, teismas išsireikalavo iš policijos ir peržiūrėjo aštuonis vaizdo įrašus iš ankstesnių A. P. ir jo atstovės administracinių nusižengimų bylų ir nustatė, kad nė vienas iš jų nėra tapatus pareiškėjo pateiktam vaizdo įrašui — kas sugriovė pažeidėjo pusės gynybinę versiją, jog visose bylose pateikiamas „senas“ bei vienas ir tas pats video įrašas. Teismas panaikino Institucijos nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimas ir gailėjimasis), nes teismo posėdyje tiek A. P., tiek jo atstovė pažeidimą neigė, kas visiškai paneigia dabar skundžiamame nutarime išvardintus pažeidėjo naudai argumentus: „šuo pabėgo netyčia, nors kieme 20 metų nėra vartų“, nors pažeidimai daromi nuolat - kone kasdien, tačiau: „veika nepavojinga“ ir t. t.Taip pat nurodo, jog teismas 2026 m. rugsėjo 2 d. bylą išnagrinėjo nedalyvaujant pareiškėjui, nors jis buvo pateikęs 2026 m. rugpjūčio 30 d. prašymą atidėti posėdį ir pridėjęs oficialius Sodros duomenis apie galiojantį nedarbingumą iki 2026 m. rugsėjo 8 d. Tai reiškia, kad teismas žinojo, jog pareiškėjo sveikatos būklė objektyviai neleido dalyvauti procese ir vis dėl to pasirinko bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nors teismas žinojo, jog pareiškėjo sveikatos būklė yra tęstinė ir objektyviai trukdo dalyvauti posėdyje bei pareiškėjo prašymas atidėti posėdį buvo pagrįstas medicininiais dokumentais ir pateiktas laiku, byla buvo nagrinėjama be jo. Teismo motyvas, kad „Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko teismui pateikti turimus vaizdo įrašus“, yra teisiškai nepagrįstas ir prieštarauja procesinei logikai. Nedarbingumo laikotarpis nėra „pakankamas laikas“ - tai laikotarpis, kai asmuo negali veikti, negali tinkamai gintis, negali dalyvauti posėdyje ir negali pateikti papildomų įrodymų. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kad turi papildomų vaizdo įrašų ir kitų įrodymų, kuriuos ketino pateikti būtent posėdžio metu, tačiau dėl sveikatos būklės to padaryti negalėjo. Tokiu būdu teismas pažeidė kelias esmines procesines garantijas: teisę būti išlaikytam (ANK 571 straipsnis), teisingo proceso principą, kadangi byla išnagrinėta neįtraukus vienos iš proceso šalių, kuri dėl objektyvių priežasčių negalėjo dalyvauti (ANK 566 straipsnis), bei ANK 567 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią teismą užtikrinti, kad byla būtų ištirta visapusiškai ir objektyviai. Tai neįmanoma, kai teismas ignoruoja medicininius dokumentus ir nagrinėja bylą be šalies, kuri turi pateikti papildomus įrodymus. Dėl teismo sprendimo nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant, pareiškėjas neteko galimybės pateikti papildomus vaizdo įrašus, kurie turėjo esminę reikšmę bylos baigčiai, nes paneigia argumentus apie veikos ne pavojingumą (yra šuns užpuolamas žmogus) bei įrodymą, kad pažeidimai daromi šiuo metu ir yra tęsiami toliau; neteko galimybės duoti paaiškinimus, paneigti institucijos argumentus ir atsakyti į teismo klausimus, taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, kuri yra privaloma kiekvienoje administracinio nusižengimo byloje. Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, kad nedarbingumas yra pagrįsta ir objektyvi priežastis atidėti posėdį, o teismas privalo sudaryti sąlygas šaliai dalyvauti procese ir pateikti įrodymus. Šiuo atveju teismas pasirinko vadovautis „operatyvumo“ argumentu, kuris negali būti viršesnis už teisę būti išklausytam ir teisingo proceso principą. Atsiliepimu į skundą Institucija prašo pareiškėjo T. Č. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti, teismas nustatė visas bylos aplinkybes ir, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjo T. Č. skundo netenkino, priimant teisėtą ir pagrįstą nutartį. Nurodo, jog kaip teisingai buvo nustatyta administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant policijos įstaigoje bei teisme, administracinio nusižengimo byloje nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog A. P. neužtikrino savo naminio augintinio (šuns) saugumo, kuris lakstė gatvėje be priežiūros, todėl administracinio nusižengimo teisena, pradėta administracinio nusižengimo byloje Nr. 25290293841, buvo nutraukta pagrįstai ir motyvuotai vadovaujantis ANK 5651 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu teisiniu pagrindu. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nagrinėjamu atveju nebuvo surinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl A. P. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 3 dalyje. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosSkundas tenkinamas iš dalies Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų / nusižengimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022).Apygardos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, skundžiama nutartimi, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, turi pagrindą daryti išvadą, kad apylinkės teismas, palikdamas nepakeistą institucijos 2026 m. gegužės 20 d. nutarimą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą procesinį sprendimą. ANK 346 straipsnio 3 dalis numato administracinę atsakomybę asmenims už pakartotinai padarytą Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Tai blanketinė teisės norma, nukreipianti į joje nurodytuose teisės aktuose įtvirtintas konkrečias gyvūnų gerovę ir apsaugą reglamentuojančias taisykles. Nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas bei Šiaulių miesto savivaldybės mero 2023 m. spalio 9 d. potvarkiu Nr. M-964 patvirtintos Gyvūnų laikymo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje taisyklės. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad gyvūnų laikytojai privalo laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų, o tos pačios dalies 3 punkte nurodyta, kad užtikrinti, jog jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Gyvūnų laikymo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 6.11 punktas numato, jog gyvūno laikytojas, be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų privalomų veiksmų, privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į viešąsias vietas ir privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas, patalpas. Kaip matyti iš institucijos 2026 m. gegužės 20 d. nutarimo bei skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutarties turinio, tiek institucija, tiek teismas konstatavo, jog A. P. veiksmuose yra ANK 346 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, tačiau jo padaryta veika nėra tokio pavojingumo, kad užtrauktų asmeniui administracinę atsakomybę. Pažymėtina, jog nors ir konstatuota, jog padaryta mažo pavojingumo veika, visgi skundžiamuose procesiniuose dokumentuose administracinio nusižengimo teisena A. P. atžvilgiu nutraukta vadovaujantis ANK 5651 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Aukštesniojo teismo vertinimu, toks sprendimas yra dviprasmiškas, todėl negali būti laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ANK 12 straipsnyje įstatymo leidėjas yra išaiškinęs, jog jeigu padaryta mažai pavojinga administracinio nusižengimo požymių turinti veika ir šio kodekso 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą administracinės nuobaudos paskirtį galima įgyvendinti netraukiant asmens administracinėn atsakomybėn, teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną turintis pareigūnas gali jos nepradėti ir pareikšti asmeniui žodinę pastabą. Šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos asmeniui padarius šio kodekso 85 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 86 straipsnyje, 88 straipsnio 1 dalyje, 89 straipsnio 1 dalyje, 90 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse, 92 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 93 straipsnio 1, 3, 5, 7, 8 ir 9 dalyse, 108 straipsnyje, 124 straipsnio 1 dalyje, 126 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 1 dalyje, 152 straipsnio 1 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, 161 straipsnio 1 dalyje, 164 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 189 straipsnio 1 dalyje, 192 straipsnio 1 dalyje, 205 straipsnio 1 dalyje, 212 straipsnio 1 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 2172 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnyje, 235 straipsnio 3 dalyje, 246 straipsnio 1 dalyje, 247 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 258 straipsnyje, 261 straipsnio 1 dalyje, 278 straipsnyje, 279 straipsnio 1 dalyje, 283 straipsnyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 287 straipsnyje, 291 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnyje, 295 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 296 straipsnio 1 dalyje, 297 straipsnio 1 dalyje, 299 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 325 straipsnyje, 327 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 333 straipsnio 1 dalyje, 340 straipsnyje, 346 straipsnio 1 dalyje, 366 straipsnio 1 dalyje, 368 straipsnio 1 dalyje, 373 straipsnio 1 dalyje, 375, 402, 404 straipsniuose, 406 straipsnio 6 dalyje, 409 straipsnyje, 413 straipsnio 1 dalyje, 416 straipsnio 1 dalyje, 417 straipsnio 7 dalyje, 428 straipsnio 6 dalyje, 445 straipsnio 1 dalyje, 477 straipsnio 1, 3 ir 5 dalyse, 492 straipsnio 1 dalyje, 519 straipsnio 1 dalyje, 520 straipsnyje, 523 straipsnio 1 dalyje, 525 straipsnio 1 dalyje, 528 straipsnio 1 dalyje, 530 straipsnio 1 dalyje, 544 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 545 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 548 straipsnio 3 dalyje numatytų administracinių nusižengimų požymių turinčias veikas. Kaip matyti, įstatymas, be kitų administracinių nusižengimų, mažai pavojingos veikos institutą taikyti leidžia tik kai padaryta ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, o ANK 346 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymo atveju ANK 12 straipsnis negali būti taikomas. Tiek institucija, tiek ir pirmosios instancijos teismas netyrė, ar A. P. padaryta administracinio nusižengimo požymių turinti veika, t. y. be priežiūros, laisvai vaikštantis, palaidas jo šuo, patekęs į viešas erdves bei bendrojo naudojimo teritorijas, išties laikytina pakartotine, t. y. ar administracinį nusižengimą padaręs asmuo per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos, iki sueis vieni metai nuo administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos, padarė tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą (ANK 40 straipsnis). Kaip minėta, nenustačius, jog padaryta veika atitinka ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį (t. y. kai laikytina, jog veika padaryta pirmą kartą), nėra teisinio pagrindo taikyti ANK 12 straipsnio nuostatas ir konstatuoti padarius mažai pavojingą veiką. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog galimai padaryto administracinio nusižengimo tyrimas pagal T. Č. pareiškimą atliktas neišsamiai, nevertinant surinktų įrodymų tarpusavyje bei teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų laikytųjų teises ir pareigas, taip pat neteisingai taikant ANK nuostatas, reglamentuojančias mažo pavojingumo veikas. Todėl, be kita ko, siekiant užtikrinti ir byloje dalyvaujančių asmenų teisę į apeliaciją, skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti tyrimą, tirti papildomai ir naujam, motyvuotam sprendimui priimti. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a:pareiškėjo T. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir priimti naują nutartį – panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus tyrėjos R. B. 2026 m. gegužės 20 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 41-ANR_N-319-2026 nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariatui, papildomam bylos aplinkybių tyrimui atliktiNutartis neskundžiama.Teisėjas Martynas Galvičius