Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-744/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08350-2024-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.7.2.3; 1.1.7.2.5; 1.1.8.10.1; 1.2.4.1.1; 1.2.4.6.1; 1.2.23.1.2; 2.4.6.4.2 (S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. spalio 29 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),sekretoriaujant Jolantai Plungienei, Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Vaicekavičiui,nuteistajam M. N. ir jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,specialistams L. J., P. P., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį – 20 MGL (1000 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje, ir M. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams; laikinas nuosavybės teisių apribojimas į M. N. turtą – butą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo; Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš M. N. 9898,17 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmėM. N. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą kitam žmogui, o būtent: 2024 m. vasario 28 d. apie 11 val., atėjęs pas A. J. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), virtuvėje pradėjo ją keikti įvairiais necenzūriniais žodžiais bei ją kaltindamas piniginės vagyste, tris kartus trenkė rankos delnu per veidą, veido kairės pusės skruostą ir ausį, bei nagais perbrėžė dešinės pusės kaklą, sukeldamas nukentėjusiajai A. J. fizinį skausmą. Be to, M. N. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti, o būtent: ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens įgijo ir laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), virtuvės kambaryje, esančiame plastikiniame inde (kibirėlyje) psichotropinę medžiagą – Δ9-tetrahidrokanabinolį, kurios masė yra 0,012 g (1,7 %), popieriaus lapo lankstinuke laikė psichotropinę medžiagą – Δ9-tetrahidrokanabinolį, kurios masė yra 0,007 g (10,8 %), viso laikė nedidelį kiekį – 0,019 g – psichotropinės medžiagos – Δ9-tetrahidrokanabinolio, bei liniuoto popieriaus lapo gniužule laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių masė yra 0,826 g, Δ9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 7,2 %, iki kol 2024 m. kovo 1 d. 13.55 val. kratos metu šias narkotines ir psichotropines medžiagas rado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnai. Be to, M. N. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo kitą žmogų, o būtent: 2024 m. kovo 2 d. apie 10.20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), po žodinio konflikto su A. J., jai išbėgus iš buto ir lipant laiptais iš 6 aukšto žemyn, ją pasivijo laiptinėje 5 aukšte, sugriebęs nukentėjusiajai A. J. už plaukų, ją parvertęs ant laiptų bei gulint pilvu žemyn, tempė laiptais žemyn iki 4 aukšto, taip padarydamas blužnies plyšimą, veido, galvos ir kojų poodines kraujosruvas.II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymaiApeliaciniu skundu nuteistojo M. N. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl M. N. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį; 2024 m. gruodžio 2 d. nutarimu taikytą ir 2025 m. gegužės 12 d. nutartimi pratęstą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į M. N. ir A. V. turtą, tai yra butą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti; Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį atmesti. Netenkinus šio prašymo, prašoma Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti – sušvelninti M. N. paskirtą bausmę. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. N. kaltu dėl visų pareikštų kaltinimų ir pripažinęs įrodytomis visas kaltinimu jam inkriminuotas nusikalstamų veikų aplinkybes, esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje, įrodymus vertino selektyviai ir padrikai, nesujungiant jų į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, o šių pažeidimų pasekmėje teismo išvados apie M. N. neva nusikalstamus veiksmus neatitinka bylos aplinkybių ir yra nelogiškos bei prieštaringos. Toliau apeliaciniame skunde apeliantas analizuoja proceso šalių parodymus ir kitus rašytinius įrodymus, susijusius su BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje numatytomis nusikalstamomis veikomis. Dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį Dėl pirmojo epizodo (pagal BK 140 straipsnio 1 dalį) M. N. parodė, kad nukentėjusioji buvo pas jį namuose, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Ryte atsikėlęs nerado jam priklausančios piniginės. Žinojo, jog A. J. pažįsta T. J.. Jiems su T. J. nuvykus pas A. J., viskas vyko labai greitai. Jis, patekęs į butą, prašė atiduoti jam piniginę, tada A. J. pradėjo „isterikuoti“, sakė, jog kvies policiją. Pas ją užtruko 3-5 minutes, tačiau nieko jai nedarė, neradęs piniginės išėjo. Teisme apklaustas liudytojas T. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tai yra, kad M. N. prieš A. J. fizinio smurto nenaudojo, pats ragino A. J. gražinti M. N. piniginę. Buvo didelis triukšmas, A. J. išsigandusi šaukė, M. N. taip pat šaukė, kad ši gražintų piniginę, tuomet ji pradėjo šaukti, kad iškvies policiją, pradėjo „isterikuoti“. Tos visos isterijos ir paragino juos kuo greičiau išeiti iš buto. Dėl antrojo epizodo (pagal BK 135 straipsnio 1 dalį) M. N. paaiškino, kad jiems būnant bute, vienu metu atėjo kaimynas, prašė juos nurimti bei padėjo išlydėti jo svečius. Svečiai nuėjo link lifto, kaimynas pradėjo leistis į apačią. Uždarydamas namų duris jis pamatė, kad liko A. J. rankinė ir telefonas. Nubėgęs prie lifto pamatė, kad liftas jau išvažiavęs, todėl nubėgo į apačią. Pirmame aukšte susitiko A. J., jai sakė eiti pasiimti savo daiktus. Lipant laiptais į viršų A. J. pradėjo triukšmauti, kelti pretenzijas, puolė jį, stumdama jį pati nukrito ant nugaros. Jis bandė jai padėti atsistoti, tačiau ji vis dar kėlė triukšmą, kažką šaukė. Po to išgirdo kaimynus, paleido ją, atsitraukė ir nuėjo į viršų. Ten paėmė jos daiktus ir numetė į apačią, nes nenorėjo susitikti su kaimynais. Apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje M. N. atžvilgiu, apelianto nuomone, grindžiamas vienintelės nukentėjusiosios A. J. parodymais. Dėl pirmojo epizodo A. J. paaiškino, kad M. N. ją apkaltino piniginės vagyste, jie bute susistumdė tarpusavyje ir M. N. delnu jai trenkė į kairįjį skruostą du kartus. Dar apsižodžiavo ir išėjo, o ji iškvietė pareigūnus. Dėl antrojo epizodo apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. kovo 6 d. A. J. parodė, kad pasiėmusi savo kuprinę su savo daiktais ji išbėgo iš M. N. buto, lipo laiptais žemyn, kai 5 aukšte ją pasivijo M. N., suėmė jai už plaukų ir tempė laiptais žemyn į apačią. Tempė nuo 5 aukšto iki 4 aukšto jai gulint ant pilvo. Tada ji pradėjo šaukti, prašytis pagalbos. Pastebėjo, kad iš 4 aukšto butų išlindo dvi moterys, kurių prašė greičiau ją gelbėti. Tada M. N. ją paleido ir pasišalino. Apklausta papildomai 2024 m. balandžio 11 d. A. J. parodė, kad savo ankstesnius parodymus tvirtina, tą kartą viską pasakė iš karto po įvykių, o savo duotų parodymų atkartoti nelabai gali. Apelianto teigimu, kyla klausimas, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji papildomos apklausos metu „nelabai galėjo“ atkartoti savo parodymų. Apklausta teisme nukentėjusioji nurodė vadovautis tuo, kas parašyta byloje. Detaliau apklausiama apie įvykio aplinkybes, ji paaiškino, kad buvo labai girta, antro įvykio neprisimena, žino tik tiek, kad išgėrė, apsižodžiavo, susistumdė ir ji išėjo namo. Prokurorui priminus nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu ją minėjus, kad buvo tempiama už plaukų, ji paaiškino, kad M. N. ją vilko nuo 6-to iki 4-to aukšto. Ji rėkė, kad paleistų, šaukė, kad iškvies policiją. Nuo 3-čio aukšto šaukė, kad paleistų, pradėjus garsiau rėkti išlindo kaimynai. Vilko ją nuo 6-to iki 4-to aukšto, o nuo 3-čio aukšto pradėjo šaukti. Tačiau tokius nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji iš M. N. buto išėjo viena bei patyrė šio smurtą, anot apelianto, paneigia byloje apklaustų liudytojų parodymai. 2024 m. kovo 19 d. apklaustas A. G. parodė, kad 2024 m. kovo 2 d. (šeštadienį) paryčiais, apie 5 valandą ar po 5 valandos, išgirdo viršuje bildesį ir suprato, kad kaimynas iš kažkur parėjo su kompanija, nes girdėjosi, kad ne vienas vaikšto. Po kurio laiko jis atsidarė kambaryje langą, iš viršaus (bute virš jo buto) girdėjosi keiksmažodžiai ir jo sūnus paklausė, kas čia taip triukšmauja. Tada jis palipo į 6 aukštą tikslu įspėti kaimyną, kad būtų tyliau. Pabeldė į kaimyno duris, jas atidarė pas buto šeimininkas M. (N.), kurio gražiai paprašė, kad jie kažkiek ramiau būtų, nes namuose yra su vaiku ir jiems labai trukdo jų triukšmas. Dar pasakė, kad lauke geras oras, kad jie eitų į lauką. Jis į M. butą nebuvo įėjęs, stovėjo koridoriuje ir jo prašė būti ramiau. Matė jo bute dvi paneles ir dar vieną vaikiną, tad iš viso jie buvo keturiese. Po šio prašymo matė, kaip viena panelė, kuri buvo aukšto ūgio, rengėsi ir išėjo lauk su vaikinu, bet ne su M., o kita panelė taip pat lyg rengėsi, todėl jis, pamatęs, kad į jo prašymą jie sureagavo, leidosi laiptais žemyn į 5 aukštą. Lipdamas žemyn, atsisuko ir pamatė, kad būrelis asmenų nuėjo link lifto, tačiau, kas nuėjo, negali įvardinti, nes jų nestebėjo. Jis buvo patenkintas, kad asmenys išsiskirstė ir jam parėjus į savo butą, jokio triukšmo nebegirdėjo. Grįžęs į savo butą, girdėjo lifto važiavimą ir bildesį, lyg kas būtų iš viršaus bėgęs laiptais žemyn. Apklaustas teisme A. G. paaiškino, kad: „kai atėjau ir pasakiau liautis, visi ruošėsi išeiti, rengėsi. Mačiau, kai išeidinėjo iš buto. Išėjo aukšta panelė, ši panelė (nurodo nukentėjusiąją) ir dar vaikinas. Aš kai leidausi, girdėjau, kai nubėgo laiptais. Galimai kaimynas. Mačiau, kai visi išeidinėjo – dvi panelės ir vienas vaikinas – link lifto pusės. Aš tada leidausi laiptais žemyn. Bute buvo du vaikinai. Iš buto iš vaikinų išėjo ne kaimynas. Link lifto ėjo trys, o kaimynas nusileido paskui žemyn. Aš jau buvau prie savo durų, kai žemyn nubėgo kaimynas. Link lifto ėjo kitas vaikinas, ne kaimynas. Jie išėjo trys. Aš nulipau iš 6-to aukšto į 5-tą – į savo namus. 6-tame aukšte būdamas mačiau, kaip nuėjo link lifto. Aš leidausi į apačią, atidariau savo buto duris, ėjau į savo namus, eidamas į savo butą išgirdau bėgimą, bėgimo žingsnius. Spėju, kad tai buvo kaimynas. Aš jo nemačiau, tik išgirdau bėgimo žingsnius žemyn, bet nemačiau, kas. Bėgimas buvo žemyn į 4-tą aukštą“. Šie bylos baigtimi nesuinteresuoto asmens parodymai, apelianto įsitikinimu, visiškai patvirtina M. N. parodymus apie tai, kad visi jo bute buvę asmenys iš buto išėjo ir liftu nusileido kartu, M. N. nepasivijo A. J. ir netempė jos laiptais už plaukų į apačią. Analogiškai nurodė ir liudytoja M. D.. 2024 m. kovo 13 d. apklausos metu ji paaiškino, kad apie 8 val. ryto ji, M. (U.) ir A. (J.) išėjo iš M. (N.) buto ir liftu nusileido į apačią, o M. (N.) pasiliko savo bute. Išėjus į lauką, M. išėjo savo keliais, o ji užsinorėjo atsigerti, todėl A. pasiūlė nueiti iki netoliese esančios degalinės (duomenys neskelbtini) nusipirkti „kolos“, bet A. labai sunkiai paėjo, kaip suprato, buvo padauginusi alkoholio ir pradėjo rysčiotis, spaudytis, kaip norėdama vemti, bet nevėmė. Tai pamačiusi, suprato, kad su A. nenueis iki degalinės, ją paliko prie M. laiptinės ir jai pasakė laukti, kol ji grįš. Apklausta teisme M. D. parodė, kad: „M. bute vyko konfliktas. Pamatėme, kad nieko gero nebus. Aš, M. ir A. nusprendėme išeiti. Ir mes išėjome. A. buvo pas M. nepageidaujamas svetys, dėl to ir nusprendėme išeiti. Pats M. pasakė, kad A. nepageidaujama. Tiesiog pasakė išeiti. Liepė išeiti mums visiems trims. M. pasakė išeiti, mes išėjome, atsiskyrėme. Iš buto leidomės liftu – aš, M. ir A.. Po to mes visi – aš, M. ir A. atsiskyrėme. Pamenu tik tiek, kad visi trys įėjome į liftą ir visi nusileidome. Tikrai tai atsimenu“. Šie liudytojos M. D. parodymai neprieštarauja ir dar vieno nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo M. U. parodymams. 2024 m. kovo 28 d. M. U. parodė nematęs, jog M. (N.) būtų naudojęs fizinį smurtą prieš tą merginą, išskyrus garsų šaukimą vienas ant kito. Po kažkurio laiko, kelinta valanda buvo, nežino, pajuto kažkieno ranką ant savo peties, atsisukęs pamatė vyriškį, kuris pasakė „eik namo“. Tada užsidėjo batus, striukę, ir iš buto išėjo visi: jis, M. (D.), M. (N.) ir ta mergina. Pamena, kad jis nuėjo prie lifto ir juo leidosi žemyn. Ar dar kas leidosi liftu kartu žemyn, negali pasakyti, nes nepamena ir neužfiksavo, bet tik jis išlipo iš lifto, atsisuko į galą, gerai pamena, kad jam už nugaros buvo M., jai tik pasakė „čiau“, nusisuko, užsidėjo savo striukės kapišoną ir išėjo iš namo. Apklaustas teisme M. U. parodė, jog: „parodymus esu davęs, akistatoje taip pat dalyvavau. Čia viskas vyko prieš metus, gal ne pilnus, gal šiek tiek daugiau nei metus. Kažko „dadurti“ negaliu, papasakoti plačiau taip pat. Viską esu pasakęs, nieko nesu „užfiksavęs atmintyje. Praėjo laiko. Nė vieno nesu pusėje, nei vienam, nei antram nepadedu, nė su vienu nebendrauju. Remkitės parodymais ir akistata, ir viskas, kas ten yra“. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios parodymai apie neva patirto smurto aplinkybes yra paneigti byloje apklaustų liudytojų parodymais. Nors teismas apkaltinamąjį nuosprendį taipogi grindžia M. N. kaimynių (liudytojų I. L. ir D. G.) parodymais, tačiau akivaizdu, kad apie įvykio aplinkybes joms žinoma tik tai, ką joms papasakojo A. J.. Liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami patikimais, jeigu jie yra nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos. Aplinkybės rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus, kaip nepatikimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-399/2011).Pačios nukentėjusiosios A. J. parodymai, apelianto nuomone, proceso eigoje nebuvo nuoseklūs. Taip pat akivaizdu, kad nukentėjusysis, kaip fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta žala, nors ir atsako pagal BK dėl melagingų parodymų davimo, tačiau paprastai visada yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi vienaip ar kitaip asmeniškai neigiamai buvo paveiktas padarytos nusikalstamos veikos, taip pat dažniausiai siekia patirtos žalos kompensavimo baudžiamajame procese pareikšdamas civilinį ieškinį ar siekdamas jį pareikšti ateityje civilinio proceso tvarka, todėl vertinant jo parodymus, turi būti laikomasi griežtesnių įrodymų vertinimo reikalavimų nei įprastai. Dėl šių priežasčių, pasak apelianto, A. J. parodymai vertintini kritiškai, jos parodymais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, o kitų įrodymų, pagrindžiančių M. N. kaltę dėl smurtavimo prieš nukentėjusiąją, nėra.Ne mažiau svarbu ir tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 332/2024(04) nurodyta, jog A. J. padaryti sužalojimai: blužnies plyšimas, veido, galvos ir kojų poodinės kraujosruvos. Teisme apklaustas specialistas L. J. paaiškino, jog tam, kad plyštų blužnis, reikia didesnės energijos. Į tą konkrečią vietą turėtų būti suduotas smūgis. Prieš posėdį literatūroje skaitė, kad apie 10 % būna ir dėl griuvimo traumų plyšusi blužnis, o 45 laipsnių kampu kūną velkant laiptais mažai tikėtina, kad būtų galima tokius sužalojimus padaryti, nes nėra didelės energijos. Kritimas iš aukštai, nuo laiptų, gal ir padarytų, bet velkant – mažai tikėtina. Atsakydamas į prokuroro klausimus, specialistas paaiškino, kad toks blužnies plyšimas, kuris buvo diagnozuotas nukentėjusiajai, gali pasireikšti iš karto, bet būna uždelsto pasireiškimo atvejų. Pradžioje būna pokapsulinės, paskui pratrūksta kapsulė ir praplyšta. Pilvą skaudą iš karto, o nukraujavimo požymiai atsiranda truputį vėliau. Laikotarpis čia yra nuo kelių valandų iki kelių parų. Bet dažniausiai per porą valandų pasireiškia sunkūs simptomai. Judėti asmeniui nuo sužalojimo padarymo niekas netrukdo. Gali atlikti visus aktyvius judesius.Apeliantas pažymi, kad M. N. nuteistas už tai, kad „...sugriebęs nukentėjusiajai A. J. už plaukų, ją parvertęs ant laiptų bei gulint pilvu žemyn, tempė laiptais žemyn iki 4 aukšto, taip padarydamas blužnies plyšimą...“, tačiau iš specialisto paaiškinimų akivaizdu, kad kaltinime nurodytais veiksmais jis nuketėjusiajai sunkaus sveikatos sutrikdymo padaryti negalėjo, byloje nėra jokių duomenų, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu būtų atlikęs kokius nors kitokius smurtinius veiksmus (pavyzdžiui, sudavęs smūgius ar panašiai), kurie galėjo sukelti sunkų sveikatos sutrikdymą. Specialisto nurodytas galimas sužalojimo laikotarpis (iki dviejų parų) nurodo į tai, kad sužalojimas galėjo būti padarytas ir visai ne kaltinime nurodytu laiku ir, savaime suprantama, kitomis aplinkybėmis.Akcentuodamas nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus, apeliantas tvirtina, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai leidžia teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis M. N. atžvilgiu dėl smurtinių veiksmų A. J. atžvilgiu yra grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės ir neaiškumai yra aiškinami nuteistojo nenaudai, todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis.Dėl bausmėsApeliantas, cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įžvalgas teisingos bausmės sampratos klausimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo paminėtas M. N. charakterizuojančias aplinkybes, nurodo, kad M. N. neigiamai charakterizuoja jo teistumas bei baustumas administracine tvarka, be kurių jis iš esmės charakterizuojamas teigiamai. Apeliantas atkreipia dėmesį į M. N. teistumą, nes nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta tik tai, kad jis teistas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. vasario 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, tai yra jau po to, kai ši byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui bei dėl baudžiamojo nusižengimo, kuris padarytas vėliau, nei šioje byloje jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kaltinamajame akte nurodyta, kad M. N. yra neteistas. Iš skundžiamo nuosprendžio ir kaltinamojo akto galima daryti išvadą, kad M. N. yra neteistas, nes BK 97 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog „Kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais“. Be to BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai <...> asmenys...“, o BK 10 straipsnyje nurodyta, kad „Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus“. Kadangi nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje, už kurios padarymą M. N. buvo pripažintas kaltu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. vasario 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai, tai neužtraukia teistumo.Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas, parinkdamas bausmės dydį, rėmėsi sena, nebegaliojančia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, nurodydamas, kad, be kita ko, skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Nurodo, kad šiuo metu galiojanti BK 61 straipsnio 2 dalis numato, jog „Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį“, tai yra įstatymų leidėjas nebesaisto teismo reikalavimu parinkti bausmę, atsižvelgiant į sankcijos medianą. Todėl apeliantas turi pagrindą manyti, kad iš M. N. charakterizuojančios medžiagos eliminavus tam tikrus neigiamus aspektus bei taikant dabartinį teisinį reglamentavimą, teisinga būtų sumažinti jam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.Atsiliepimų į nuteistojo M. N. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą negauta.Teismo posėdžio metu nuteistasis M. N. ir jo gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašė apeliacinį skundą tenkinti. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Šarūnas Vaicekavičius prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendį. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimasApeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius, šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).Nuteistojo M. N. gynėjas advokatas Aidas Mažeika apeliaciniu skundu prašo M. N. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, kadangi šis minėtų nusikalstamų veikų nepadarė, o dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, nuosprendžio neskundžia. Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai bei tendencingai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20, 305 straipsnio nuostatas, ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, apelianto nuomone, nuteistajam M. N. paskirta neteisinga – per griežta bausmė. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas dvi nusikalstamas veikas bei dėl paskirtos per griežtos bausmės. Dėl įrodymų vertinimoPagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Be to, apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tai yra jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai). Taigi, teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nurodė, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikosM. N. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2024 m. vasario 28 d. apie 11 val. A. J. bute tris kartus trenkė rankos delnu pastarajai per veidą, veido kairės pusės skruostą ir ausį, bei nagais perbrėžė dešinės pusės kaklą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).Apeliaciniame skunde nuteistojo M. N. gynėjas teigia, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, jo kaltė grindžiama vien nukentėjusiosios A. J. parodymais, kurie nėra nuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis M. N. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepripažino ir parodė prieš A. J. fizinio smurto nenaudojęs, fizinio skausmo jai nesukėlęs. Apklausiamas teisme jis nurodė, kad su A. J. susipažino iš vakaro, jo bute kartu vartojo alkoholinius gėrimus, o ryte atsikėlęs neberado savo piniginės. Kadangi nežinojo A. J. gyvenamosios vietos, pas ją nuvažiavo su pažįstamu T. J., kuris ją pažinojo. Patekęs į A. J. butą, prašė atiduoti jo piniginę. A. J. pradėjo isterikuoti, sakė iškviesianti policiją. Pas ją užtruko gal 3-5 minutes, bet nieko jai nedarė, o neradęs piniginės išėjo. Kitą dieną A. J. jį informavo, kad buvo iškviesta policija ir medikai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. N. nurodė ir tai, kad jis su A. J. bute kalbėjosi tarp virtuvės ir koridoriaus, o T. J. stovėjo kartu su jais. Tačiau A. J. pradėjo šaukti, kad ją visi kaltina, T. J. taip pat bandė su ja kalbėtis, bet ši nenustojo šaukti, todėl jie išėjo iš jos buto. Jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo (t. 3, b. l. 166–170).Nors nuteistasis M. N. viso proceso metu vienodai tvirtino, jog kaltinime nurodytu laiku buvo A. J. bute, bet pastarosios atžvilgiu nesmurtavo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina tokių jo parodymų, o juos paneigia.Nukentėjusioji A. J., priešingai apeliacinio skundo argumentams, viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti įrodymai byloje. Apklausta teisme nukentėjusioji A. J. patvirtino su M. N. susipažinusi įvykio išvakarėse ir abu jo namuose vartoję alkoholį. Ryte, jai grįžus į namus, į duris pasibeldė pažįstamas T. J., atidarius duris į butą įėjo ne tik jis, bet ir M. N.. Pastarasis apkaltino ją piniginės vagyste. Jiedu tarpusavyje apsistumdė ir M. N. delnu trenkė jai du kartus į kairįjį skruostą, skausmą įvertina 4 balais iš 10. Dar abu apsižodžiavo, ji išsigando jo grasinimų, jiems išėjus iškvietė policiją. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. J. taipogi aiškiai nurodė M. N. jos atžvilgiu smurtavus – vos įbėgęs į jos butą M. N. pradėjo ją koneveikti necenzūriniais žodžiais, kaltinti piniginės vagyste ir ne mažiau keturių kartų trenkė delnu jai į veidą, pataikė į kairį skruostą, ausį, o po to rankos dilbiu užkimšęs jai burną, spaudė ir grasino, kad šiai pranešus policijai, įsodins į bagažinę ir išveš. M. N. bandė ją išvesti iš buto, o T. J. viską matė ir bandė jam padėti ją išvesti. Ji priešinosi, jie ją paleido ir išėjo. Jiems išėjus, ji užsirakino buto duris ir paskambino į policiją. Parodė ir tai, kad M. N. jai sukėlė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 57–60). Tokie nukentėjusiosios parodymai apie M. N. panaudotą smurtą jos atžvilgiu užfiksuoti ir pranešime bendrajam pagalbos centrui telefonu, nurodžius, kad pas ją įsibrovė du asmenys ir jai trenkė (t. 1,b. l. 6). Netrukus po pranešimo apie įvykį, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji taip pat patvirtino patyrusi smurtą, tai yra, jai atidarius duris įlėkė ir stovinčiai virtuvėje sudavė smūgius – trenkė M. (pastaba – N.), skundėsi sužalojimais, kas užfiksuota ir policijos pareigūnų kūno („Body“) kamerų vaizdo įrašuose (vaizdo įrašai PSS-202450228-111255UTC+0200 nuo 00:02:52 iki 00:03:08; PSS-202450228-111255UTC+0200 nuo 00:05:50; PSS-202450228-111255UTC+0200 nuo 00:06:20 iki 00:06:42). Asmens apžiūros protokole užfiksuoti nukentėjusios A. J. sužalojimai – ant kairės pusės skruostikaulio, žandikaulio vietose patinimas, ties žandikauliu ir ant kaklo kairėje pusėje nubrozdinimai, kairėje pusėje po akimi ties skruostikauliu kraujosruva (t. 1, b. l. 191–192, 196–198). Nors liudytojas T. J. patvirtino, kad nematė, jog M. N. būtų sudavęs smūgius A. J., galėjo tik pastumti ją įeidamas į butą (t. 5, b. l. 33), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė kaip prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, išanalizavus liudytojo T. J. parodymus matyti, kad jie yra prieštaringi, nes ikiteisminio tyrimo metu T. J. nurodė stovėjęs koridoriuje prie durų, o teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog stovėjo prie kambario durų ir matė virtuvę bei kambarį. Tačiau iš byloje esančių pareigūnų kūno kamerų įrašų matyti, jog nukentėjusioji A. J. nurodė, kad M. N. smūgius jai sudavė stovinčiai prie stalo, virtuvės zonoje (vaizdo įrašas PSS-202450228-111255UTC+0200 nuo 00:02:52 iki 00:03:08), tai yra priešingai, nei nurodė liudytojas T. J. (pastarojo teigimu, A. J. visą laiką stovėjo prie laukinių durų, šalia jo (t. 1. b. l. 161)). Esant tokioms aplinkybėms, liudytojas T. J. galėjo nematyti M. N. veiksmų prieš nukentėjusiąją A. J.. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiosios A. J. parodymai dėl M. N. jai sukelto fizinio skausmo sutampa su aukščiau nurodyta kita bylos medžiaga, teismas, priešingai apeliacinio skundo argumentams, neturi jokio teisinio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais ar juos atmesti kaip nepatikimus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad M. N. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tris kartus trenkė rankos delnu nukentėjusiajai per veidą, veido kairės pusės skruostą ir ausį, bei nagais perbrėžė dešinės pusės kaklą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai A. J. fizinį skausmą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog M. N. veikoje yra nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Dėl to tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą ir nuteistąjį išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyjeM. N. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2024 m. kovo 2 d. apie 10.20 val. A. J. išbėgus iš jo buto ir lipant laiptais iš 6 aukšto žemyn, ją pasivijo laiptinės 5 aukšte, sugriebęs nukentėjusiajai A. J. už plaukų, ją parvertęs ant laiptų bei gulinčią pilvu žemyn, tempė laiptais žemyn iki 4 aukšto, taip padarydamas blužnies plyšimą, veido, galvos ir kojų poodines kraujosruvas.Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Sunkaus, nesunkaus ir nežymaus sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (toliau – ir Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės) (BK 141 straipsnio 1 dalis), kurių 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo mastą nustato teismo medicinos ekspertai. BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020). Baudžiamosios teisės doktrinoje ir teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltininko kaltės turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: šios veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš jį ir po jo bei kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-193-895/2016).Apeliaciniame skunde nuteistojo M. N. gynėjas teigia, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. M. N. kaltė, pasak apelianto, grindžiama vien nenuosekliais nukentėjusiosios A. J. parodymais, kuriuos paneigia ir liudytojų A. G., M. D. bei M. U. parodymai. Tuo tarpu liudytojos I. L. ir D. G., kurių parodymais teismas taip pat rėmėsi, tiesiogiai įvykio nematė ir nurodė tik tiek, kiek joms apie įvykį papasakojo pati nukentėjusioji. Iš specialisto L. J. ikiteisminio tyrimo metu pateiktos išvados ir jo paaiškinimų teisme matyti, kad tam, jog plyštų blužnis, reikia didesnės energijos, todėl velkant kūną laiptais mažai tikėtina, kad būtų padarytas toks sužalojimas, be to, specialistas nurodė, kad sužalojimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas iki dviejų parų laikotarpiu, taigi galėjo būti padarytas ne kaltinime nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis M. N. kaltės pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nepripažino, o jo parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio detalių skyrėsi, jo pateikiama versija vis kito. Apklausiamas teisme M. N. parodė, kad minėtą naktį parėjus iš naktinių klubų, jo namuose buvo jis, A. (J.), M. (D.) ir M. (U.). Viskas buvo gerai, bet kažkuriuo momentu A. pamatė jį su M. susiglaudusius, apsikabinusius, tada ir pradėjo kelti „šumą“, kad vėl jį uždarys, pasodins. Jis bandė A. nuraminti, tačiau ji pasakė, kad jis ją smaugė, ji jį uždarys, pasodins. Nežinodamas, kaip apsiginti, pradėjo viską filmuoti, prašė jos išeiti iš jo namų. Vienu metu atėjo kaimynas ir prašė juos nurimti bei padėjo išlydėti jo svečius. Svečiai nuėjo link lifto, kaimynas pradėjo leistis į apačią. Uždarydamas namų duris namuose pamatė, kad liko A. rankinė ir telefonas. Nubėgęs prie lifto pamatė, kad liftas jau išvažiavo, tuomet nubėgo į apačią. Pirmame aukšte susitiko A.. Sakė jai eiti pasiimti savo daiktus. Pakeliui į butą, prašė jos vidun neiti, ši pradėjo triukšmauti, kelti pretenzijas, po to puolė jį, stumdama jį nukrito pati, atsigulė ant nugaros. Tada jis bandė jai padėti atsistoti, ji vis dar kėlė triukšmą, kažką šaukė. Jis išgirdo kaimynus, paleido ją, atsitraukęs nuėjo į viršų ir paėmė jos daiktus. Leisdamasis laiptais į apačią išgirdo didelį triukšmą, susirinkusius kaimynus, su kuriais nenorėjo susitikti ir ginčytis, todėl nusprendė numesti A. daiktus į apačią. Po to grįžo namo, apsirengė ir iškeliavo (t. 4, b. l. 181–184). Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. N. iš viso neigė laiptinėje sutikęs A. J. po to, kai, atėjus kaimynui, visi trys – A. J., M. D. ir M. U., išėjo iš jo buto ir nuėjo link lifto. Jis tvirtino, kad paskui kaimyną pats irgi leidosi laiptais žemyn ir išėjo į miestą. Lauke nė vieno iš pažįstamų nebesutiko, A. J. laiptais netempė (t. 3, b. l. 166–70). Be to, tokius nenuoseklius M. N. parodymus, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, paneigia ne nukentėjusiosios parodymai, tačiau liudytojų D. G. ir I. L. parodymai bei, iš dalies, ir liudytojo A. G. parodymai, kurie tarpusavyje sutampa esminėse detalėse ir paneigia M. N. versiją.Nukentėjusioji A. J., priešingai apeliacinio skundo argumentams, viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad M. N. laiptinėje čiupo ją už plaukų ir vilko žemyn nuo šešto iki ketvirto aukšto. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji A. J. parodė, kad tą vakarą „baliavojant“ M. N. bute, įvyko konfliktas su M., kurio metu jie apsistumdė. Kiek pamena, po konflikto išėjo namo. Laiptinėje M. N. čiupo ją už plaukų ir vilko ją žemyn nuo šešto iki ketvirto aukšto. Ji rėkė ir tuo metu išėjo kaimynai. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie nustatyta tvarka buvo paskelbti teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 89). Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad po pirmojo karto ji M. N. atleido ir po kelių dienų jie vėl kartu leido laiką naktiniuose klubuose bei jo namuose. Minėtą naktį jiedviem susipykus, kitiems dviem jo pažįstamiems išėjus iš buto, ji taip pat iš buto išbėgo, lipo laiptais žemyn iš šešto aukšto link penkto, tačiau penktame aukšte ją pasivijęs M. N. suėmė už plaukų ir tempė laiptais žemyn, nuo penkto iki ketvirto aukšto, jai gulint ant pilvo. Kai jis jai suėmė už plaukų, ji nukrito ant pilvo ir visą tą laiką, kol jis ją tempė laiptais žemyn, ji gulėjo ant pilvo. Mano, kad būtent tuo metu jai galėjo būti padaryti visi specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, nes bute M. N., išskyrus smaugimą, nieko jai nedarė. Tada laiptinėje ji pradėjo šaukti, prašytis pagalbos, pastebėjo iš ketvirto aukšto butų išėjusias dvi moteris, kurių prašė gelbėti. Tuomet M. N. ją paleido ir pasišalino. Nors iš pradžių jai skaudėjo tik galvą, o po apžiūros medikams pasakė, kad tolesnė pagalba nereikalinga, tačiau netrukus po to pasijuto labai blogai, buvo užmigusi laiptinėje, taksi automobilyje apsivėmė, todėl jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (t. 1, b. l. 68–72, 73–77, 78–81, 82–85). Šiuos savo parodymus nukentėjusioji A. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, tai yra parodė vietą, kur, suėmęs už plaukų, M. N. ją pargriovė ir tempė gulinčią ant pilvo žemyn, nuo penkto aukšto iki ketvirto aukšto, kurioje vietoje ji šaukėsi pagalbos ir kurioje vietoje ją M. N. paleido (t. 1, b. l. 104, 112-113).Tai, kad netrukus po šio įvykio A. J. pajuto negalavimus, matyti ir pareigūnų atlikto girtumo patikrinimo, kuomet nukentėjusioji susiima ranka už kairiojo šono, sakydama, kad „nebegali“, kas užfiksuota pareigūnų kūno kameros vaizdo įraše (PSS-20240302-102721UTC+0200, nuo 00:17:49). Kaip ir tai, kad nukentėjusioji pareigūnei nurodė, jog „pro laiptus vilko“, nurodė ir kaip buvo tempiama nuo laiptų (nuo 00:23:10 iki 00:23:41). Nukentėjusiosios A. J. išoriniai sužalojimai, be kita ko, užfiksuoti ir 2025 m. kovo 2 d. asmens apžiūros protokoluose (t. 2, b. l. 1–2, 3–7, 9–10, 11–12). Ligoninėje jai buvo atlikta operacija dėl blužnies sužalojimo (t. 1, b. l. 68–72, 73–77, 78–81, 82–85). Apie tai, kad ant nukentėjusios A. J. matėsi smurto požymiai, pranešta ir paskambinus bendruoju pagalbos numeriu, kurio informaciniame pranešime užfiksuota, jog sumušta A. J., kuriai kraujuoja lūpa, o pati nukentėjusioji A. J. nurodė, jog M. N. ją tempė už plaukų bei išmetė jos asmeninius daiktus (t. 1, b. l. 26). Tą aplinkybę, kad nukentėjusiajai taksi automobilyje pasidarė bloga, patvirtino ir tą vakarą taksi automobiliu ją su M. D. vežęs V. P. (t. 4, b. l. 128). Tai, kad nukentėjusioji iki šio įvykio nebuvo sužalota ir jautėsi sveika, matyti ir iš M. N. gynėjo pateiktų vaizdo įrašų, fiksuotų paties M. N. telefonu, apžiūrėtų 2024 m. birželio 27 d. objektų apžiūros protokolu (t. 2, b. l. 178–184).Be to, nukentėjusiosios parodymus bei jos nupasakotą įvykių eigą patvirtina ir liudytojų D. G. bei I. L. parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad būdamos namuose abi jos išgirdo triukšmą laiptinėje ir išėjo pasižiūrėti. Išėjusi I. L. laiptinėje pamatė ant nugaros gulinčią nukentėjusiąją, o ant pastarosios – M. N., kuris purtė nukentėjusiąją, suėmęs už rankų viršutinės dalies, o jos paklaustas, kas vyksta, iškart nubėgo į viršų, vėliau iš viršaus į apačią buvo numesti merginos daiktai. Liudytoja D. G. parodė laiptinėje išgirdusi moters klyksmą, po ko, atidariusi duris į laiptinę, pamatė ten merginą ir savo kaimynę, išgirdo bėgančius žingsnius viršun, o netrukus pamatė iš viršaus numestus merginos daiktus. Abi liudytojos nurodė, kad mergina buvo labai išsigandusi, ištikta isterijos, verkė, bijojo būti viena, o joms paaiškino buvusi pas minėtą kaimyną ir nespėjusi pabėgti, buvusi sumušta, buvo matyti kraujuojanti lūpa (t. 1, b. l.123–124, 178–179; t. 4, b. l. 121–122, 124, 125, 126–127). Tokios liudytojų nurodytos aplinkybės užfiksuotos ir pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose, darytuose netrukus po policijos pareigūnų iškvietimo (PSS-20240302-102721UTC+0200, 00:02:41, 00:12:22) (t. 2, b. l. 1–2, 3–7, 9–10). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytoja I. L. įvykio aplinkybes žino ne tik iš nukentėjusiosios pasakojimų, tačiau pati asmeniškai matė M. N. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, nors šis ikiteisminio tyrimo metu iš viso neigė ją sutikęs po išėjimo iš buto. Be to, abi kaimynės betarpiškai stebėjo ir nukentėjusiosios būklę, kurią abi nurodė vienodai – sukrėsta, ištikta isterijos, išsigandusi, verkianti, sužalota lūpa. Tuo tarpu liudytojo A. G. parodymai, priešingai apelianto įsitikinimui, nepatvirtina nuteistojo versijos, esą jis paskui minėtą liudytoją nulipo laiptais, išėjo laukan ir prieš nukentėjusiąją nesmurtavo. Liudytojas A. G., kaip matyti, nurodė matęs tik tai, kad kiti trys kaimyno svečiai nuėjo lifto link, o vėliau jis girdėjo kažką bėgant laiptais žemyn. Taigi, iš minėtų parodymų negalima tvirtinti, kad visi trys M. N. svečiai kartu liftu nusileido žemyn ir išėjo, o M. N. su nukentėjusiąja nesusitiko, nes liudytojas nurodė daugiau į laiptinę neišėjęs ir jų nebematęs (t. 4, b. l. 127–128, t. 1, b. l. 154–155).Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog liudytojai I. L., D. G. ar A. G. galėjo apkalbėti nuteistąjį M. N., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę melagingus parodymus. Byloje nenustatyta jokio šių liudytojų suinteresuotumo apkalbėti M. N., kurį iki tol pažinojo tik iš matymo, kaip kaimyną. Be to, minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šių liudytojų parodymai iš esmės nuoseklūs buvo viso proceso metu, logiški ir aiškūs, vieni kitus papildantys, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti, aukščiau nurodyti faktiniai duomenys. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo nekaltumas grindžiamas ir kitų liudytojų – M. D. bei M. U. parodymais, tačiau šių parodymų vertinimo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad liudytojos M. D. parodymai laikytini nepatikimais, o M. U. – nepaneigiančiais nukentėjusiosios parodymų. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, liudytojos M. D. teismo posėdžio metu duoti parodymai yra nepatikimi, kadangi prieštarauja kitiems bylos duomenims. Nors jos parodymai apie vakaro aplinkybes iki išėjimo iš nuteistojo buto atitinka tiek bylos medžiagą, tiek visų kitų proceso dalyvių duotus parodymus, tai yra paties M. N., nukentėjusiosios bei liudytojo M. U. parodymus, tačiau vėliau pati liudytoja nurodė nepamenanti ir negalinti paliudyti aplinkybių, kurios, be kita ko, užfiksuotos ir vaizdo įrašuose, kaip antai, į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams liudytoja pasakė, kad M. (N.) užsipuolė nukentėjusiąją, bandė ją smaugti, taip pat nurodė, jog smaugė ir ją (vaizdo įrašas PSS-20240302-102721UTC+0200), nuo 00:14:14 iki 00:15:48), o apklausta teisme jau aiškino neprisimenanti, ką kalbėjo pareigūnams pirmą kartą, nes buvo girta (t. 4, b. l. 122–124). Todėl, įvertinus aplinkybę, kad įvykio metu M. D. buvo neblaivi, jos nurodytas aplinkybes apie artimus santykius su M. N., su kuriuo nurodė palaikiusi romantiškus santykius, taip pat jos parodymų kaitą ir dėl jos pačios atžvilgiu M. N. galimai panaudoto fizinio smurto tą patį vakarą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojos M. D. parodymai prieštarauja byloje užfiksuotoms aplinkybėms ir vertintini kaip siekis palengvinti M. N. atsakomybę arba padėti jos išvengti. Tuo tarpu M. U. parodymai tik patvirtina jį tą vakarą buvus bute kartu su kitais trimis asmenimis, ten vykus konfliktą tarp nukentėjusios ir M. N., kurio detalių jis nepamena, bei išėjus iš buto ir nusileidus liftu, kadangi daugiau jokių aplinkybių šis liudytojas nurodyti negalėjo (t. 1, b. l. 172-174) (t. 4, b. l. 157). Nukentėjusiosios A. J. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 332/2024(04) (kurioje nurodyta, kad A. J. padaryti sužalojimai blužnies plyšimas, veido, galvos ir kojų poodinės kraujosruvos, kad labiausiai tikėtina, jog blužnies plyšimas padarytas mažiausiai vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu paveikus pilvo kairę pusę (t. 2, b. l. 97-98) bei specialisto L. J. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (kad blužnies plyšimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajai krentant ant laiptų, taip pat ją velkant laiptais (nors specialistas nurodė, kad mažai tikėtina, jog kūną velkant laiptais 45 laipsnių kampu plyštų blužnis, nes nėra didelės energijos, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad tokios galimybės atmesti negali), kad sunkūs blužnies plyšimo simptomai dažniausiai pasireiškia per porą valandų – pilvą skaudą iš karto, o nukraujavimo požymiai atsiranda truputį vėliau (t. 4, b. l. 154–155)). Kadangi nuteistojo M. N. gynėjas advokatas Aidas Mažeika apeliacinės instancijos teismui pateikė teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0018/26, surašytą teismo medicinos eksperto P. P., kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai A. J. nustatytas blužnies plyšimas galėjo būti antrinio (vėlyvojo) tipo, kuris pasireiškia dažniausiai po kelių dienų, nes pirmiausia traumos metu pažeidžiama blužnies parenchima, po kapsule susidaro hematoma, tačiau kapsulė plyšta tik po kurio laiko, didėjant hematomai ar veikiant fiziniam krūviui, kai tuo tarpu pirminio tipo blužnies plyšimas įvyksta traumos metu, nes smūgio ar suspaudimo metu tuo pačiu metu plyšta ir blužnies parenchima, ir kapsulė, todėl kraujavimas į pilvo ertmę prasideda iš karto, o klinikiniai simptomai (pilvo skausmas, vidinio kraujavimo požymiai, hemodinaminis nestabilumas) atsiranda netrukus po traumos; antriniam blužnies plyšimui užtenka nedidelės fizinės jėgos; tempimas laiptais nėra būdingas pirminio tipo blužnies plyšimui, tai galėtų būti tik antrinio tipo plyšimo inicijavimas (kai pirminė trauma – kraujosruva po kapsule, jau būna padaryta, dažniausiai daugiau kaip prieš dvi paras iki antrinio sužalojimo) (t. 5, b. l. 188-195), todėl specialisto išvadoje Nr. G 332/2024(04) ir konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0018/26 esantiems prieštaravimams bei apeliaciniame skunde pareikštoms abejonėms dėl nukentėjusiosios A. J. patirto blužnies plyšimo aplinkybių pašalinti, apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas – prie bylos pridėta ir ištirta minėta konsultacinė specialisto išvada, teismo iniciatyva iš VšĮ (duomenys neskelbtini) išreikalautas ir ištirtas A. J. biopsinės ir operacinės medžiagos tyrimo protokolas, be to, teismo posėdyje apklausti specialistai – teismo medicinos ekspertai P. P. ir L. J..Specialistai P. P. ir L. J., susipažinę su VšĮ (duomenys neskelbtini) pateikta histologinio tyrimo medžiaga, dėl savo pateiktų specialisto išvadų nurodė, kad nukentėjusiajai A. J. diagnozuotas blužnies plyšimas yra pirminio tipo, tai yra šviežias, – trauma nukentėjusiajai, dėl kurios plyšo blužnis, buvo padaryta dvylikos valandų (pasak specialisto L. J.) ar paros laikotarpiu (specialisto P. P. teigimu) iki nukentėjusiajai atliktos operacijos pradžios – 2024 m. kovo 2 d. 16.45 val. (kai įvykio laikas – 2024 m. kovo 2 d. 10.20 val.). Nors abu specialistai teisme nurodė, jog mažai tikėtina, kad blužnies plyšimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas ją, gulinčią ant pilvo, tempiant laiptais, kadangi toks sužalojimas paprastai padaromas tiesioginio smūgio į pilvą arba kritimo iš aukščiau pasekmėje, o tempiant už plaukų, kai kojos, dubuo remiasi, pilvas nėra stipriai sumušamas, tačiau abu ekspertai patvirtino, kad blužnies plyšimas nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis vis tik galimas, o būtent, suėmus už plaukų nukentėjusiajai ir ją parvertus ant laiptų, jei numetama su pagreičiu ir pilvu atsitrenkiama į laiptų pakopą, o ne vien velkant per laiptus. Žmogus, krisdamas savo ūgiu ant kieto buko paviršiaus tokią traumą gali patirti. Tokiu atveju, pasak specialistų, skausmą žmogus turėtų pajusti iš karto, tačiau didelis alkoholio kiekis veikia narkotizuojančiai, skausmo žmogus gali nejausti ir streso būsenoje. Šie specialistų paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia apeliaciniame skunde keliamas abejones, esą nukentėjusioji A. J. blužnies plyšimą galėjo patirti ne kaltinime nurodytu laiku ir vietoje bei ne M. N. smurtiniais padarytais veiksmais. Tai, kad nukentėjusioji A. J. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad nuteistasis M. N. ją sugriebė už plaukų laiptų aikštelėje, kurioje nėra atsikišusių paviršių (kaip baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu pažymėjo nuteistojo gynėjas), o ne ant laiptų pakopų (t. 1, b. l. 42), taip pat neleidžia abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad ji buvo sužalota būtent nuteistojo M. N. veiksmais (pastarajam sugriebus nukentėjusiąją už plaukų ir pargriaunant ant laiptų, o po to tempiant už plaukų ją, gulinčią ant pilvo, laiptais žemyn), kadangi specialistai patvirtino, kad blužnis nukentėjusiajai galėjo plyšti ir krentant jai iš stovimos padėties ant kieto buko paviršiaus (kuo laikytina laiptų aikštelė), be to, neatmestina, kad nukentėjusioji, suimta už plaukų ir tempiama žemyn, nukrito ne ant laiptų aiktelės (kur ji buvo sugriebta už plaukų), tačiau ant žemiau esančių laiptų pakopų.Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teismas neturi jokio teisinio pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. J. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, o objektyvių duomenų, kurie paneigtų nuoseklius tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojų D. G., I. L., A. G., V. P. parodymus, specialisto išvadas ir specialistų paaiškinimus bei patvirtintų nuteistojo M. N. parodymus, byloje nėra.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad M. N. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir laiku padarė nukentėjusiajai sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog M. N. veikoje yra nustatyti visi BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis M. N., sugriebdamas nukentėjusiajai A. J. už plaukų ir parversdamas ją ant laiptų taip, kad nukentėjusioji pilvu trenkėsi į laiptus, po to ją, gulinčią ant pilvo, tempdamas laiptais žemyn, turėjo suvokti, kad tokiais veiksmai gali sužaloti nukentėjusiąją, tame tarpe ir sunkiai dėl pilvo srityje esančių vidaus organų gausos, kurie nuo išorinio poveikio gali plyšti (kas ir įvyko), ir nors nenorėjo tokių padarinių (byloje tokių duomenų nėra), tačiau, nenutraukdamas tokių savo veiksmų, sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Dėl to tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimą ir jį išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyjeKadangi apeliaciniu skundu nėra ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos faktinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybės, M. N. kaltė padarius jam šį inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, už šį baudžiamąjį nusižengimą paskirta bausmė, nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl M. N. kaltės padarius jam inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, teisėjų kolegija plačiau dėl šios skundžiamo nuosprendžio dalies nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Dėl nuteistajam M. N. paskirtos bausmėsApeliaciniu skundu reiškiamas ir alternatyvus prašymas – sumažinti nuteistajam M. N. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Toks prašymas motyvuojamas tuo, kad M. N., priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, nusikalto būdamas neteistas, be to, skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta sena BK 61 straipsnio redakcija, pagal kurią bausmė buvo skaičiuojama ne nuo minimalaus dydžio, o nuo vidurkio, todėl M. N. paskirta per griežta bausmė.Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir pagal bendrąsias bausmių skyrimo taisykles tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266-648/2022).Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę griežtina ar švelnina tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes M. N. už jo įvykdytas nusikalstamas veikas, iš esmės laikėsi šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų, tačiau suklydo konstatuodamas, jog nuteistasis turi neišnykusi teistumą, nepakankamai įvertino nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnį (neatsižvelgė į tyčios rūšį (nuteistasis veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis)) bei neįvertino kitų bausmės skyrimui svarbių aplinkybių (tame tarpe ir tai, kad nusikaltimas buvo padarytas spontaniškai, po tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvykusio žodinio konflikto, kuriame aktyviai dalyvavo ir pati nukentėjusioji, tai yra nebuvo iš anksto suplanuotas), be to, netinkamai įvertino nuteistojo M. N. elgesį po jam inkriminuotų nusikaltimų įvykdymo, todėl už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė savo dydžiu per griežtą bausmę.Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuteistajam M. N. skyrė laisvės apribojimą 8 mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimą 3 metams, o už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje – 20 MGL (1000 Eur) dydžio baudą. Skirdamas bausmes M. N. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris baigtas tyčines nusikalstamas veikas (baudžiamąjį nusižengimą, nesunkų nusikaltimą bei sunkų nusikaltimą), kad jis disponavo nedideliu kiekiu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jų platinti, taip pat tyčia sukėlė kitam asmeniui fizinį skausmą bei tyčia jį sunkiai sužalojo, taip pat į nuteistojo asmenybę – nurodė, kad jis anksčiau teismo teistas, teistumas neišnykęs, po nusikalstamų veikų padarymo teistas, bausmę atlikęs (paskirtą baudą sumokėjęs), baustas administracine tvarka, baustumas neišnykęs, yra dirbantis bei darbdavio charakterizuojamas teigiamai, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą bei nepilnametį vaiką, psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai galisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai parinko už atskiras nusikalstamas veikas skirtinas bausmių rūšis, o už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje, ir bausmių dydžius. Nors pirmosios instancijos teismas pateikė klaidingą nuorodą į BK 61 straipsnio 1, 2 dalis, cituodamas ne aktualią, o senesnę šio straipsnio redakciją (galiojusią iki 2025 m. vasario 1 d.), kaip pagrįstai pastebėta apeliaciniame skunde, tačiau iš nuosprendžio turinio dalyje dėl bausmės skyrimo matyti, kad laisvės atėmimo bausmės dydį už sunkiausią iš padarytų nusikaltimų (pagal BK 135 straipsnio 1 dalį) teismas M. N. vis tik nustatė tarp sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės minimumo ir vidurkio, tai yra nepažeisdamas aktualių BK 61 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. N., neteisingai konstatavo, kad pastarojo teistumas neišnykęs. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų duomenų registro ir jo archyvo išrašo apie asmenį duomenimis, M. N. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu teistumo neturėjo (BK 97 straipsnio 1 dalis). Minėtas išrašas ir byloje esantys teismo sprendimai patvirtina, kad M. N. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 9 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, be to, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje padarymą, jam susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu (BK 38 straipsnis), o baudžiamoji byla buvo nutraukta (t. 3, b. l. 98-113), tačiau abu šie atvejai neužtraukė teistumo, kadangi turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kai 2018 m. vasario 9 d. baudžiamuoju įsakymu M. N. buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo (BK 12 straipsnis) padarymą, o 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, M. N. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. vasario 10 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už 2024 m. gruodžio 28 d. (tai yra jau po jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, už kurias buvo nuteistas skundžiamu 2025 m. gruodžio 1 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendžiu, padarymo) padarytą baudžiamąjį nusižengimą, taip pat neužtraukiantį teistumo. Todėl konstatuotina, kad nuteistasis M. N. nei jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, nei skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu teistumo neturėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. N., netinkamai įvertino pastarojo elgesį po jam inkriminuotų nusikaltimų įvykdymo. Nors M. N., kai jau buvo minėta, jau po to, kai byla su kaltinamuoju aktu buvo perduotą į teismą (2024 m. gruodžio 27 d.; t. 4, b. l. 27), tai yra 2024 m. gruodžio 28 d., padarė naują baudžiamąjį nusižengimą, už kurį buvo nuteistas 2025 m. vasario 10 d. baudžiamuoju įsakymu, tačiau po šio įvykio naujų nusikalstamų veikų nepadarė, nors iki skundžiamo 2025 m. gruodžio 1 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendžio praėjo beveik metai laiko (svarbu ir tai, kad nuteistasis naujų nusikalstamų veikų nepadarė ir iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (t. 6, b. l. 17-18, 27-28), įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), kurioje dirba iki šiol (t. 6, b. l. 15-16), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (4 t., b. l. 176). Įvertinusi šio nuosprendžio 40-42 punktuose nurodytas aplinkybes, apibūdinančiais tiek nuteistąjį M. N., tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu M. N. už sunkiausią jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta savo dydžiu, todėl mažintina iki 2 metų, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Paskyrus naują bausmę už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, nuteistajam M. N. bausmės už atskiras nusikalstamas veikas subendrintinos iš naujo, paliekant tą patį bausmių bendrinimo būdą – bausmių apėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia subendrinta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai, bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra aiškiai per griežta ar per švelni. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, BK 75 straipsnio 3 dalyje yra numatyta išimtis, dėl kurių įvykdytų sunkių nusikalstamų veikų negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, o būtent – viena iš išimčių yra XVIII skyriuje numatytos nusikalstamos veikos, iš kurių vienos padarymu M. N. ir pripažintas kaltu (pagal BK 135 straipsnio 1 dalį), todėl svarstyti taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir M. N. atidėti bausmės vykdymą, nesant teisinio pagrindo atsisakyta pagrįstai.Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodęs M. N. paskirtos bausmės vykdymo pradžią, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas šio klausimo neišsprendė, tai ištaisytina šiuo nuosprendžiu. Skundžiamu nuosprendžiu civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys M. N. išspręstas teisingai. Turtinė žala civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl neteisėtų kaltinamojo M. N. veiksmų nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu. Dėl A. J. padarytų sužalojimų už jai suteiktas gydymo paslaugas VšĮ (duomenys neskelbtini) sumokėjo civilinis ieškovas. Civilinio ieškovo civilinis ieškinys pagrįstas įrodymais, tai yra gydymo paslaugų apskaitos išrašu (t. 2, b. l. 160), todėl pareikštas 9898,17 Eur dydžio civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir pagrįstai priteistas iš M. N. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263, 6.290 straipsniai). Tenkinus Šiaulių teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo pratęstas ir procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į M. N. turtą – terminas iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo, kadangi šį procesinės prievartos priemonė reikalinga minėtam civiliniam ieškiniui užtikrinti (BPK 151 straipsnio 1, 6 ir 7 dalys). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,n u s p r e n d ž i a :Nuteistojo M. N. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti:sumažinti M. N. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 2 (dviejų) metų;panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. N. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams;vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir M. N. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;bausmės pradžią M. N. skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.Teisėjai Ernesta Montvidienė Gražvydas Poškus Laisvydas Zederštremas