Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės, Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) A. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėj byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Siaurio šnauceris“ dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas turėjo aiškiai atskirti VVTAT nutarimo privalomąją galią nuo jo įrodomosios reikšmės. Net ir laikydamas, kad nutarimas neįgijo privalomosios galios, teismas negalėjo jo faktiškai nuvertinti kaip nereikšmingo įrodymo be išsamių motyvų.

Teismas, nagrinėdamas bylą, neišaiškino, kad ginčas bus sprendžiamas vertinant aplinkybes, susijusias su VVTAT nutarimo įsigaliojimu. Ieškovė viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad šio nutarimo neskundžia ir reiškia savarankišką reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tokie teismo veiksmai laikytini esminiu procesinių teisės normų pažeidimu, kadangi buvo pažeisti rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai. Todėl buvo apribota ieškovės teisė veiksmingai įgyvendinti procesines teises, numatytas LR civilinio proceso kodekse, įskaitant teisę atsisakyti ieškinio, pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, taip pat prašyti bylos nagrinėjimą atidėti ir pateikti papildomus argumentus bei įrodymus.

Teismas sprendimo 41–47 punktuose konstatavo, kad VVTAT nutarimas neįsigaliojo, tačiau iš šios išvados padarė pernelyg plačias pasekmes, faktiškai nuvertindamas nutarimo įrodomąją reikšmę. Teismas, nesutikdamas su kompetentingos institucijos nustatytomis aplinkybėmis, privalėjo pateikti aiškius, išsamius ir konkrečiais byloje esančiais įrodymais pagrįstus motyvus. Nagrinėjamu atveju tokie motyvai nepateikti. VVTAT nutarime nustatytos aplinkybės buvo faktiškai paneigtos formaliai, todėl teismo išvada, kad pažeidimai neįrodyti, prieštarauja įrodymų visumos vertinimo principui.

Ginčo ribos buvo aiškiai apibrėžtos: bylos dalykas buvo tik neturtinės žalos klausimas, o ne VVTAT nutarimo teisėtumas ar įsigaliojimas.

Teismas pernelyg susiaurino ginčo vertinimą iki tiesioginio medicininio priežastinio ryšio tarp procedūros ir gyvūno mirties, nepakankamai įvertindamas kitus reikšmingus paslaugos tinkamumo aspektus: netinkamą informavimą, profesinio rūpestingumo pareigos pažeidimą, netinkamą pasirengimą procedūrai, netinkamą poprocedūrinę priežiūrą ir neveikimą kritinės situacijos metu, dėl kurių ieškovei buvo apribota reali galimybė laiku imtis veiksmų žalai išvengti ar jai sumažinti.

Teismas sprendimo 28 punkte sutikimą taikyti bendrąją anesteziją nepagrįstai prilygino tinkamam informavimui apie galimas komplikacijas. Toks vertinimas neatitinka nei dokumento turinio, nei teisės normų; vien šio dokumento buvimas nepatvirtina, kad realus ir išsamus informavimas buvo suteiktas. Jeigu ieškovei būtų buvusi aiškiai nurodyta reali gyvybei pavojingų komplikacijų rizika, ji nebūtų sutikusi su planine burnos higienos procedūra arba būtų reikalavusi papildomų tyrimų, kardiologo konsultacijos prieš procedūrą ir saugesnio priežiūros plano ar atsisakiusi procedūros. Teismas, pripažindamas informavimo pareigą įvykdyta vien formalaus dokumento pagrindu, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą.

Teismo išvada, kad prieš procedūrą buvo suteikta daugiau nei pusvalandžio konsultacija, prieštarauja bylos medžiagai. Ieškovė teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad konsultacija truko apie 5 minutes, o likęs laikas buvo skirtas tyrimams atlikti. Teismas šios aplinkybės nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, todėl nepagrįstai rėmėsi vien atsakovo žodiniais teiginiais.

Teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl būtinybės įvertinti kardiologinę riziką prieš procedūrą, nes toks rizikos veiksnys buvo nustatytas širdies auskultacijos metu. Prieš taikant anesteziją planinei, neskubiai procedūrai, paslaugos teikėjas privalėjo individualiai įvertinti riziką, aiškiai informuoti savininką ir, esant indikacijoms, rekomenduoti atidėti procedūrą iki kardiologinio įvertinimo.

Teismas nepagrįstai susiaurino paslaugos turinį iki pačios procedūros atlikimo. Vien procedūros atlikimas savaime nereiškia tinkamo paslaugos suteikimo, jei nėra užtikrinama tinkama priešprocedūrinė analizė ir poprocedūrinė priežiūra bei aiškus veiksmų planas komplikacijų atveju.

Bylos medžiaga patvirtina, kad joks konsiliumas prieš procedūrą nevyko, o vienintelis konsiliumas įvyko jau po šunelio mirties, todėl teismo išvada grindžiama neegzistuojančia aplinkybe.

Byloje buvo pateiktos telefoninių pokalbių išklotinės, patvirtinančios, kad atsakovei buvo skambinta ne vieną kartą, o tris kartusIeškovė aktyviai siekė gauti skubią veterinarinę pagalbą ir konsultacijas blogėjant augintinės būklei, tačiau reali pagalba nebuvo suteikta. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų tinkamai neįvertino ir sprendime nepasisakė, kodėl ignoruoja telefoninių pokalbių išklotines, todėl pažeidė pareigą vertinti visus byloje esančius įrodymus jų visumoje bei pareigą motyvuoti sprendimą.

Teismas nepagrįstai susiaurino priežastinio ryšio sampratą iki tiesioginio medicininio ryšio tarp procedūros ir šunelio mirties. Šiuo atveju atsakovo veiksmai ir neveikimas lėmė ne tik galimą padidėjusią komplikacijų riziką, bet ir apribojo ieškovės galimybę laiku imtis adekvačių veiksmų, tai vertintina kaip priežastinis ryšys tarp pažeidimų ir kilusių pasekmių.

Šiuo atveju egzistuoja aiški ir logiškai nepertraukiama įvykių seka: planinė veterinarinė intervencija, anestezija, trumpas laikotarpis po procedūros, staigus šunelio būklės pablogėjimas, skambučiai atsakovui, pagalbos nesuteikimas ir šunelio mirtis. Šioje byloje priežastinis ryšys grindžiamas ne vien medicinine išvada dėl konkrečios mirties priežasties, bet ir tuo, kad dėl netinkamo informavimo, nepakankamos rizikos analizės ir aiškių veiksmų komplikacijų atveju nebuvimo ieškovei buvo apribota reali galimybė laiku imtis veiksmų žalai išvengti ar jai sumažinti.

Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog nėra objektyvių duomenų apie gyvūno mirties laiką ar priežastį, nors šių duomenų nebuvimą iš esmės lėmė pati atsakovė, atsisakiusi atlikti ekspertizę bei nepateikęs reikšmingų duomenų, įskaitant telefoninių pokalbių įrašus. Tačiau teismas tiek Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos el. paštu gauto atsakymo, pateikto bylos medžiagoje, tiek telefonų pokalbių išklotinės visai neįvertino ir padarė išvadas, kurios neatitinka bylos medžiagos.

Atsakovė nepateikė jokios įrodymais pagrįstos alternatyvios mirties priežasties. Būdama profesionali paslaugos teikėja, atsakovė negali apsiriboti abstrakčiu neigimu ir perkelti visą neaiškumo riziką vartotojui, todėl kilęs neaiškumas negali būti vertinamas ieškovės nenaudai, o turi būti priskirtas profesionaliam paslaugos teikėjui, kuris turėjo pareigą tinkamai dokumentuoti ir pagrįsti savo teiginius bei veiksmus.

Teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą apklausti tris liudytojus, galėjusius patvirtinti aplinkybes reikšmingas bylai. Tokiu būdu ieškovei buvo apribota galimybė įrodyti savo teiginius, o byla išnagrinėta neišsamiai, neatskleidus visų reikšmingų faktinių aplinkybių.

Ieškovė byloje veikė be profesionalaus atstovo, todėl teismo pareiga tinkamai išaiškinti procesiškai reikšmingas aplinkybes buvo ypač svarbi. Teismas neužtikrino, kad ieškovei būtų suprantamai ir išsamiai išaiškinti esminiai nagrinėjamo ginčo aspektai, taip apribodamas jos galimybes tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Be to, teismas, vertindamas VVTAT nutarimo reikšmę ir civilinės atsakomybės sąlygas, privalėjo užtikrinti, kad būtų įvertinti visi reikšmingi bylos duomenys, įskaitant VVTAT nutarimą su jo priedais, telefoninių skambučių išklotines, ligos istorijos išrašą ir šalių paaiškinimus. Šių įrodymų nepakankamas įvertinimas lėmė neišsamų bylos aplinkybių nustatymą.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl VVTAT nutarimo teisinės reikšmės, bylos nagrinėjimo ribų neperžengė; nesprendė jokio savarankiško reikalavimo dėl nutarimo panaikinimo ar pakeitimo. Teismas įvertino dokumento, kuriuo pati ieškovė grindė ieškinį, teisinį statusą ir įrodomąją reikšmę (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

Teismas sprendime aiškiai pasisakė dėl nutarimo, nurodė jo turinį, aptarė VTAĮ 28–29 straipsnių nuostatas ir pagrįstai konstatavo, kad nutarimas neturi prejudicinės galios, nėra teismui privalomas ir vertintinas tik kaip vienas iš rašytinių įrodymų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Nutarimu ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas kaip neįrodytas ir nepagrįstas. Apeliacinio skundo argumentacija dėl nutarimo galiojimo yra ne tik teisiškai nepagrįsta, bet ir iš esmės prieštaringa.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančiais objektyviais įrodymais: ieškovės pasirašytu savininko sutikimu, ligos istorijos duomenimis, klinikinio vertinimo ir kraujo dujų tyrimo atlikimu, procedūros eiga, po procedūros taikyta oksigenacija, pakartotiniu gyvūno būklės įvertinimu ir tuo, kad augintinė buvo perduota ieškovei stabilios būklės. Toks įrodymų vertinimas atitinka CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtintą įrodinėjimo bei laisvo įrodymų vertinimo modelį.

Civilinės atsakomybės taikymui nepakanka abstrakčiai teigti, kad informacija galėjo būti dar detalesnė. Ieškovė turėjo įrodyti, kokia konkreti būtina informacija jai nebuvo suteikta, kaip tai lėmė jos apsisprendimą ir kaip tai priežastiniu ryšiu susiję su vėlesne žala. Sutikime buvo nurodyti klausimai, kuriuos gyvūno savininkas galėjo ir turėjo užduoti prieš procedūrą, įskaitant klausimą dėl grėsmės gyvūno gyvybei naudojant anesteziją. Ieškovė teiginys, kad jeigu būtų žinojusi apie rizikas, būtų atsisakiusi procedūros arba reikalavusi papildomų tyrimų, yra retrospektyvus ir bylos baigties nulemtas teiginys, nepagrįstas objektyviais įrodymais. Byloje nustatyta, kad procedūra buvo mediciniškai pagrįsta, gyvūno burnos ertmės būklė buvo bloga, buvo atliktas klinikinis vertinimas ir kraujo dujų tyrimas, o po šių duomenų įvertinimo procedūra laikyta galima.

Ligos istorijos duomenys patvirtina, kad prieš procedūrą gyvūnui buvo atliktas klinikinis įvertinimas, kraujo dujų tyrimas; širdies auskultacijos metu fiksuoti tik minimalūs ūžesiai, o plaučių auskultacijos metu patologinių garsų nefiksuota. Ieškovė nepateikė jokio veterinarijos specialisto išvados, ekspertizės ar kito objektyvaus įrodymo, kad konkrečiu atveju minimalūs širdies ūžesiai sudarė kontraindikaciją sedacijai ar procedūrai, o rekomendacija kreiptis profilaktiniam kardiologiniam įvertinimui nėra lygi išvadai, kad procedūros atlikti nebuvo galima. Apeliantė iš esmės siekia, kad jos pačios subjektyvi nuomonė dėl būtinos kardiologo konsultacijos būtų prilyginta įrodytai veterinarinei išvadai.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad konkrečiu atveju toks stebėjimo laikotarpis buvo nepakankamas ar neatitiko veterinarinės praktikos. Ieškovė nepateikė nei specialisto išvados, nei ekspertizės, nei teisės akto ar profesinio standarto, kuris patvirtintų, kad po tokios procedūros gyvūnas privalėjo būti stebimas ilgiau. Vien tai, kad vėliau namuose gyvūno būklė, ieškovės teigimu, pablogėjo, savaime nereiškia, kad išleidimo iš klinikos metu gyvūno būklė buvo netinkamai įvertinta. Ligos istorijos duomenys patvirtina priešingai – gyvūnas išleistas atsigavęs, kraujo spaudimas ir širdies darbas buvo normos ribose.

Apeliantės argumentas dėl tariamai „neegzistuojančio“ konsiliumo nepaneigia nei pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nei sprendimo išvados, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė grindžiama byloje esančių įrodymų visuma, o ne vien konsiliumo aplinkybe. Apeliantė neįrodė, kad aptariama formuluotė dėl konsiliumo nulėmė bylos baigtį ar kad be jos teismas būtų turėjęs pagrindą kitaip vertinti civilinės atsakomybės sąlygas.

Iš telefoninių skambučių fakto savaime negalima daryti išvados, kad atsakovė suteikė netinkamą konsultaciją, kad buvo privaloma imtis kitokių veiksmų ar kad kitokie veiksmai būtų leidę išvengti gyvūno nugaišimo. Apeliantė nepateikia objektyvių duomenų, kokia konkreti pagalba tokiomis aplinkybėmis privalėjo būti suteikta, kokie nurodymai buvo būtini ir kaip jų nesuteikimas priežastiniu ryšiu nulėmė augintinės mirtį. Byloje taip pat nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių tikslią gyvūno nugaišimo valandą ir priežastį. Gyvūnui nebuvo atliktas skrodimas ar ekspertizė, jis nebuvo nedelsiant pristatytas veterinarijos gydytojui nugaišimo faktui, laikui ir priežasčiai nustatyti. Gyvūnų augintinių registre nugaišimo data buvo įvesta tik vėliau, remiantis pačios savininkės (ieškovės, apeliantės) nurodyta data. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad objektyvių duomenų apie tikslų nugaišimo laiką ir priežastį nėra.

Nagrinėjamu atveju vien tuo, kad augintinės būklė pablogėjo po procedūros, dar neįrodoma, kad būtent procedūra ar atsakovės veiksmai buvo šio pablogėjimo ar nugaišimo priežastis. Vien laiko seka nėra pakankama civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti.

Ieškovė turėjo realią galimybę po augintinės nugaišimo pasirūpinti objektyviu nugaišimo fakto, laiko ir priežasties nustatymu. Tačiau gyvūnas nebuvo pristatytas veterinarijos gydytojui nugaišimo faktui ir priežasčiai nustatyti, nebuvo atliktas skrodimas ar ekspertizė. Dėl to susidariusi įrodymų stoka negali būti perkelta atsakovei.

Jeigu ieškovė laikė tam tikrus duomenis esminiais bylai, ji turėjo procesines galimybes prašyti teismo juos išreikalauti CPK nustatyta tvarka; net ir telefoninių pokalbių faktas ar turinys savaime nepakeistų esminės bylos aplinkybės – nėra objektyviai nustatyta gyvūno nugaišimo priežastis ir jos ryšys su atsakovės suteiktomis paslaugomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė šiai aplinkybei tokios reikšmės, kokią jai siekia suteikti apeliantė.

Aplinkybė, kad ieškovė veikė be profesionalaus atstovo, nereiškia, kad teismas turėjo tapti jos procesiniu atstovu ar savo iniciatyva rinkti jai palankius įrodymus. Ieškovė aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis: teikė ieškinį, atsikirtimus, įrodymus, prašymus, dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus ir vėliau pateikė išsamų apeliacinį skundą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad jos teisė į veiksmingą procesinę gynybą buvo apribota.

Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo vertinti ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų taip, kaip jas siekia aiškinti apeliantė. Bet kuriuo atveju priežastinis ryšys taip pat nėra įrodytas, nes gyvūno nugaišimo priežastis nenustatyta.

Apeliantė nenurodo tokių esminių procesinių pažeidimų, kurių nebūtų galima įvertinti apeliacinės instancijos teisme ir kurie sudarytų pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Absoliuti dauguma apeliacinio skundo argumentų susijusi ne su realiais procesiniais pažeidimais, o su apeliantės nesutikimu dėl įrodymų vertinimo ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantė, nereiškia bylos esmės neatskleidimo ar proceso teisės normų pažeidimo.

Neturtinė žala gali būti priteisiama tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Šiuo atveju jos nėra įrodytos. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, kad atsakovės veiksmai buvo neteisėti, kad jie lėmė augintinės nugaišimą ir kad egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų bei ieškovės nurodomos žalos.

Emocinis ryšys su augintine ir ieškovės patirti išgyvenimai žmogiškai suprantami, tačiau civilinė atsakomybė negali būti taikoma vien dėl skaudžios pasekmės. Teisės prasme būtina įrodyti, kad ši pasekmė kilo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Tokių įrodymų byloje nėra. Todėl pagrindo priimti naują sprendimą ir tenkinti ieškinį nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos, kilusios iš vartojimo teisinių paslaugų, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė pateikė įmonės interneto svetainės ekrano kopiją apie kasdienius 14.00–15.00 val. konsiliumus.

Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Spręsdama dėl šio dokumentų priėmimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas įrodymas yra viešai prieinamas interneto svetainėje, todėl jo pridėti prie bylos medžiagos nėra tikslinga (CPK 179 straipsnis).

Dėl atsikirtimo į apeliacinį skundą

Apeliantė 2026 m. sausio 19 d. pateikė atsikirtimą į atsakovės apeliacinį skundą.

Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai, o terminui pasibaigus, draudžiama keisti (papildyti) skundą (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

Nagrinėjamu atveju iš apeliantės teikiamo procesinio dokumento turinio matyti, kad apeliantė pasisako dėl atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų teiginių, pakartodama ir papildydama apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės rašytinių paaiškinimų turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir formuojamos teismų praktikos kontekste, nutaria nevertinti apeliantės atsikirtime nurodytų teiginių, kaip pažeidžiančių CPK 323 straipsnio reikalavimus.

Dėl reikšmingų faktinių bylos aplinkybių

Byloje pateiktame Gyvūno augintinio pase nurodyta, kad šuniuko, vardu M., gimusios (duomenys neskelbtini), savininkė buvo ieškovė A. B..

Gyvūno ligos istorijoje nurodyta, kad gyvūnas 2024 m. rugsėjo 25 d. lankėsi veterinarijos klinikoje UAB „Siaurio šnauceris“; fiksuoti fiziologiniai duomenys: kraujospūdis 151/103, pulsas 132, temperatūra 39,0, kvėpavimas tankus, svoris 3,14. Anamnezėje nurodyta, kad gyvūnas atvyko planiniam dantų apnašų valymui; klinikinės apžiūros metu fiksuojama dantų akmenys, apnašos, halitozė; dantys stipriai pigmentuoti, dantenos hipermetiškos; širdies auskultacijos metu girdimi minimalūs ūžesiai, plaučių auskultacija – patologinių garsų nefiksuota; ant kaktos apie 0,3x0,3 cm papiloma; išnirusi užpakalinės dešinės kojos girnelė; pilvas atpalaiduotas, peristaltika normali. Atliktas kraujo dujų tyrimas, pakitimai: Lac 3,19, UREA 9,6. Gyvūnas seduotas, intubuotas, nuvalytos dantų apnašos, akmenys; pašalinta papildoma, nukarpyti nagai; procedūros pradžia 16.25, pabaiga 16.51; po procedūrų taikyta oksigenacija deguonies kameroje; kraujo spaudimas, širdies darbas normos ribose; į namus gyvūnas atiduotas pilnai atsigavęs po narkozės; rekomenduotas vizitas pas kardiologą.

2024 m. rugsėjo 25 d. ieškovė pasirašė Savininko sutikimą gyvūnui taikyti bendrąją anesteziją ir atlikti jam reikalingas procedūras.

Gyvūnų augintinių registre (toliau – GAR) gyvūno augintinio (šuns), mikroschemos Nr. (duomenys neskelbtini), nugaišinimo įvykį 2025 m. gruodžio 12 d. (16.03 val.) GAR įregistravo privati veterinarijos gydytoja I. Š., veterinarijos praktikos licencijos Nr. (duomenys neskelbtini), nugaišinimo įvykio data: 2024 m. rugsėjo 25 d.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) vartotojos A. B. reikalavimas paslaugos teikėjui UAB „Siaurio šnauceris“ buvo patenkintas iš dalies ir paslaugos teikėjas įpareigotas grąžinti vartotojai A. B. už paslaugas ir ligos išrašą sumokėtus 130 Eur, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą, nurodydama, kad atsakovė pažeidė pareigą teikti saugias ir tinkamos kokybės paslaugas, suteikti vartotojui visą išsamią ir teisingą informaciją apie paslaugą, jos rizikas bei galimas pasekmes, suteikti gyvūno laikytojui informaciją apie diagnozę, prognozę, galimas pasekmes ir gydymo metodus, veikti sąžiningai, protingai, laikantis profesinių standartų, užtikrinant kliento interesų apsaugą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta, jog atsakovės veterinarijos gydytojai atliko neteisėtus veiksmus, todėl ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

Byloje šalys pripažino, kad ieškovė veterinarijos klinikoje užsakė paslaugas šuniui (burnos higiena, papilomos pašalinimas, nagų nukarpymas), rašytinė sutartis sudaryta nebuvo.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis įtvirtina vartotojo sąvoką ir nustato, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Taigi, sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi, jei ji atitinka šiuos požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę veiklą. Ieškovės už atliktą paslaugą sumokėti pinigai patvirtina, kad tarp ginčo šalių (t. y. ieškovės ir UAB „Siaurio šnauceris“) susiklostė vartojimo sutartiniai teisiniai santykiai.

Tarp ginčo šalių susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, kurių dalykas yra atlygintinų paslaugų teikimas, taikomos atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (Civilinio kodekso XXXV skyriaus „Atlygintinų paslaugų teikimas“ 1 skirsnis – „Bendrosios nuostatos“) bei Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis (pagal Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 4 dalį).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnis). Vartotojo teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal kasacinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus, sprendžiant dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo, taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę (pvz. 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir kaltė. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta. Žalos padarymo faktą, remiantis CPK 178 straipsniu, turi įrodyti tai teigianti šalis (nagrinėjamos bylos atveju – ieškovė).

Dėl VVTAT 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini)

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) įsigaliojimu, nors ieškovė šio nutarimo neskundė.

Ieškovė savo ieškinį grindė 2025 m. rugsėjo 25 d. VVTAT nutarimu, jame nurodytomis aplinkybėmis ir teigė, kad būtent šis nutarimas patvirtina netinkamą atsakovės paslaugų teikimą. Kadangi ieškovė savo procesiniuose dokumentuose akcentavo, kad, jos vertinimu, VVTAT nutarimas yra galiojantis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė dėl minėto nutarimo teisinio statuso.

VTAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartotojas, manydamas, jog pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, vartotojų ginčus nagrinėjančias institucijas (tarp jų ir į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą) ar į teismą. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad ginčo nagrinėjimas vartotojų teisių apsaugos institucijoje yra tik vienas iš vartotojo teisių gynimo būdų, nekonkuruojantis su teisminiu ginčo nagrinėjimu. VTAĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Taigi ginčo nagrinėjimas vartotojų teisių apsaugos institucijoje nėra privalomas; šalis turi teisę dėl ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo, priimto išsprendus individualų vartotojo bei paslaugos teikėjo ginčą, ir teismo sprendimo dėl to paties ginčo santykio. Šis santykis atskleistas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, kurio 29 straipsnyje nurodyta, kad ginčo šalies kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Taigi vartotojų teisių apsaugos institucijos ir teismo nesieja instanciniai santykiai, tai yra dvi savarankiškos vartotojų ginčus nagrinėjančios institucijos, nepriklausomos viena nuo kitos ir įgyvendinančios kiekvienai iš jų priskirtą savarankišką kompetenciją šioje srityje. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas, priimtas dėl individualaus vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčo, yra tik rekomendacinio pobūdžio, juo šalims įvertinus ginčo aplinkybes pasiūlomas ginčo sprendimo variantas, tačiau nenustatoma privalomų įpareigojimų (VTAĮ 27 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Tuo jis skiriasi nuo teismo sprendimo, turinčio privalomąją galią (CPK 18 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepagrįstai ignoravo ar selektyviai vertino byloje esančius įrodymus.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo arba atsikirtimo pagrindą, tenka šaliai, turinčiai įrodinėjimo pareigą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26 punktas).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas turi pareigą įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visumą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrindžiamos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024, 33–34 punktai).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė įrodyti faktą, kad atsakovė neužtikrino tinkamo informavimo apie procedūros rizikas, neužtikrino visų būtinų profesinių standartų laikymosi ir pažeidė vartotojų teises, o tai lėmė neturtinės žalos atsiradimą ieškovei, praradusiai augintinį. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad nebuvo tinkamai informuota apie realias anestezijos rizikas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2012 yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja paslaugų teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė šiuo atveju yra vartotoja, kuri, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – atsakove (paslaugų teikėju).

Išanalizavus nagrinėjimo metu pateiktus dokumentus ir įrodymus, vertinant apeliantės augintinei suteiktų paslaugų (šuns burnos higiena, papilomos pašalinimas, nagų nukarpymas) kokybę, t. y., ar UAB „Siaurio šnauceris“, vykdydama tarp jos ir ieškovės sudarytą atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, veikė sąžiningai, protingai ir laikydamasi profesinių standartų, nustatyta, kad ieškovė pretenzijų dėl atliktų paslaugų (šuns burnos higiena, papilomos pašalinimas, nagų nukarpymas) kokybės nereiškė.

CK 6.163 straipsnio 1 dalyje yra pažymima, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams, todėl paslaugų teikėjai esant ikisutartiniams santykiams, prieš priimant gyvūną turėtų jį apžiūrėti, o pastebėję atitinkamus sveikiems gyvūnams nebūdingus požymius, turėtų apie tai informuoti klientus, užfiksuoti, kad klienas sutinka, jog gyvūnui, turinčiam tam tikrų sutrikimų, būtų atliktos užsakytos paslaugos, o tam tikrais atvejais, net atsisakyti teikti paslaugas. Taigi, vartojimo sutarties atveju paslaugų teikėjas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją, įgalinančią užsakovą pasirinkti jo poreikius atitinkantį paslaugos rezultatą.

Bylos duomenimis, ieškovė kreipėsi į veterinarijos kliniką dėl planinio augintinės dantų apnašų valymo. Prieš numatomą procedūrą buvo patikrinti augintinės fiziologiniai duomenys, atlikta širdies ir plaučių akustacija, įvertinta peristaltika, atliktas kraujo dujų tyrimas, skirtas įvertinti bendrą metabolinę ir respiracinę būklę prieš sedaciją; širdies auskultacijos metu fiksuoti minimalūs ūžesiai, o plaučių auskultacijos metu patologinių garsų nefiksuota; veterinarijos gydytojas nusprendė, kad nėra kliūčių atlikti dantų apnašų valymą.

Apeliantės skunde akcentuojama, kad ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie realias anestezijos rizikas. Apeliantės teigimu, augintinės širdies ūžesiai ir po procedūros rekomenduota kardiologo konsultacija reiškė, jog procedūra turėjo būti atidėta.

Kilus ginčui dėl informacijos nepakankamumo, pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka užsakovui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija – paslaugų teikėjui (CPK 178 straipsnis). Ar paslaugų teikėjo pateikta informacija atitiko įstatyme nustatytus reikalavimus, turi būti sprendžiama neapsiribojant subjektyviuoju kriterijumi, t. y. kaip konkretus vartotojas suvokė pateiktą informaciją, lemiama reikšmė tokiu atveju turi būti teikiama objektyviam kriterijui – ar paslaugos teikėjo pateikta informacija buvo pakankama ir tinkama suvokti „vidutiniam vartotojui“, t. y. profesionalių žinių neturinčiam.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. B1-457 patvirtintų Reikalavimų veterinarijos paslaugų teikėjams 43.2 papunktis numato, kad veterinarijos paslaugas teikiantis privatus veterinarijos gydytojas turi suteikti gyvūnų laikytojui informaciją apie klinikinio tyrimo rezultatus, gyvūno sveikatos būklę, apie reikalingus atlikti laboratorinius ar kitus tyrimus, siekiant diagnozuoti gyvūno ligas, atliktų tyrimų rezultatus, diagnozuotas ligas, galimai jas sukėlusias priežastis, pasekmes, prognozę, galimus gyvūno gydymo metodus, gyvūnui gydyti naudotus ar skiriamus veterinarinius vaistus ar vaistinius preparatus (pavadinimus, kiekius), galimą jų šalutinį poveikį, taip pat išlauką, jei veterinariniai vaistai naudoti gydyti maistinį gyvūną, profilaktines priemones ir paaiškinti atliekamo gydymo, taikomų profilaktinių priemonių ir tyrimų reikalingumo priežastis.

Pažymėtina, kad vien įrodinėjamu faktu suinteresuoto asmens žodinių paaiškinimų (teiginių) tokioje situacijoje aiškiai nepakanka. Kaip minėta, apeliantė savo poziciją, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie rizikas, grindžia ir VVTAT nutarimu, kuriame padaryta išvada, jog ieškovė negavo išsamios paslaugos specifiką atitinkančios informacijos ir sutiko augintinei atlikti procedūrą paslaugos teikėjo klinikoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Kaip matyti iš VVTAT nutarimo turinio, komisija vadovavosi šalių pateiktais paaiškinimais, tačiau komisijai nebuvo pateiktas ir komisija nevertino apeliantės 2024 m. rugsėjo 25 d. duoto sutikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, komisijos išvada, padaryta išanalizavus ne visą sprendžiamam ginčui reikalingą medžiagą, priešingai nei teigia apeliantė, nepatvirtina tokio jos įrodinėto fakto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė VTTAT komisijos nutarimu.

Ginčo šalys nurodė skirtingas aplinkybes dėl suteiktos informacijos apimties. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad negalima vertinti ginčo šalių žodinių pokalbių turinio apie suteiktą ar nesuteiktą informaciją ir kitas ginčo aplinkybes, todėl vadovaujasi nagrinėjimo metu pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina ar paneigia vieną ar kitą aplinkybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, kai šalys priešingai aiškina ieškovės informavimo apie procedūrą aplinkybes, t. y. ieškovei teigiant, jog jai nebuvo aiškiai nurodyta augintinės gyvybei pavojingų komplikacijų rizika, o atsakovei tvirtinant, jog gydytojas su ieškove aptarė planuojamos procedūros pobūdį, apimtį ir atlikimo sąlygas, būtina remtis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, konkrečiai – 2024 m. rugsėjo 25 d. ieškovės parašu patvirtintu sutikimu gyvūnui taikyti bendrąją anesteziją ir atlikti jam reikalingas procedūras, kuriame, be kita ko, yra ieškovės patvirtinimas, kad gydytojas pilnai išaiškino gyvūnui skiriamų procedūrų, medicininių manipuliacijų esmę ir tikslus, galimas komplikacijas ir rizikas, taip pat alternatyvius gydymo metodus, o sutikdama gyvūnui taikyti anesteziją ir numatomas procedūras, manipuliacijas, intervencijas, supranta jų rizikas ir galimas pasekmes.

Šis sutikimas reiškia, kad ieškovė gavo visą tinkamą informaciją, taigi, ir turėjo galimybę nesutikti su planine augintinės burnos higienos procedūra, reikalavusi papildomų tyrimų, kardiologo konsultacijos prieš procedūrą ir saugesnio priežiūros plano ar atsisakiusi procedūros. Taigi, apeliantės deklaratyvūs teiginiai, kad dėl nepakankamo informavimo ji neturėjo galimybės apsispręsti dėl atliekamų procedūrų yra paneigti rašytiniais įrodymais.

Apeliantė taip pat nurodo, kad jai nebuvo paaiškinta, kokie požymiai po procedūros laikytini pavojingais; jai buvo suformuota klaidinga nuostata, kad komplikacijų atveju reikia skambinti tai pačiai klinikai; jai nebuvo nurodyta, kad galimam kritiniam atvejui reikia iš anksto būti susitarus dėl artimiausios veterinarinės pagalbos.

Atsakovės teigimu, pagal iki procedūros ir po jos turėtus klinikinius duomenis nebuvo objektyvaus pagrindo pagrįstai prognozuoti, kad po procedūros ieškovės augintinei pasireikš galimas nepatikslintas širdie ar kvėpavimo nepakankamumas; išleidžiant augintinę iš klinikos buvo atsižvelgta į tuo metu nustatytus sveikatos būklės parametrus, kurie neturėjo tendencijos blogėti; ieškovei buvo nurodyta, kad esant reikalui ji gali visą parą skambinti į kliniką, jeigu kils klausimų dėl vaistų vartojimo, mitybos ar kitų klausimų dėl suteiktų paslaugų (kraujuojančios, per ilgai uždegimiškos dantenos, prastai gyjanti žaizda papilomos pašalinimo vietoje ir pan.); augintinio būklė pasikeitė namuose ir ieškovei kreipusis telefonu buvo rekomenduota atvykti apžiūrai.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog būtent atsakovės veterinarijos gydytojų veiksmai (neveikimas) sąlygojo ieškovės augintinės nugaišimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad po paslaugos suteikimo atsigavęs augintinis atiduotas ieškovei, ieškovei perduoti augintiniui skirti vaistai. Taigi apeliantei buvo suteikta visa reikalinga informacija, susijusi su jos augintinei klinikoje atliktomis paslaugomis. Apeliantės augintinei nagrinėjamu atveju kardiologinė pagalba nebuvo teikiama, nes tokios paslaugos apeliantė nebuvo užsakiusi - nurodyta tik rekomendacija dėl kardiologo konsultacijos, o augintinio būklei pasikeitus namuose ir ieškovei kreipusis telefonu buvo rekomenduota toliau siekti ne telefoninės konsultacijos, o skubiai atvykti apžiūrai. Pažymėtina, kad šuniukui nebuvo atliktas skrodimas, nebuvo atlikta ekspertizė nugaišimo priežasčiai nustatyti, šuniuko nugaišimo laikas nustatytas pagal pačios ieškovės paaiškinimus.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo apklausti tris ieškovės nurodytus liudytojus, neįvertino telefoninių pokalbių išklotinės, nepakankamai išaiškino procesines teises ieškovei, kuri procese dalyvavo be profesionalaus atstovo.

Sprendžiant įrodymų panaudojimą civilinėje byloje svarbu, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku. Pagal LR CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų turinio ryšys su įrodinėjimo dalyku vadinamas įrodymų sąsajumu. Teismui privalu taikyti įrodymų sąsajumo taisyklę, o įrodymus, neturinčius ryšio su įrodinėjimo dalyku teismas atsisako priimti.

Reikšmingais ir turinčiais ryšį su byla laikomi įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodomas aplinkybes. Dėl įrodymų reikšmingumo kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgęs į šalių procesiniuose dokumentuose keliamus reikalavimus ir nurodomus atsikirtimus. Ieškovė proceso metu prašė apklausti liudytojus, kurie patvirtintų augintinio mirties aplinkybes, o ne atsakovės suteiktų paslaugų tinkamumą, todėl spręstina, jog nurodytų liudytojų apklausa nagrinėjamu atveju nebuvo tikslinga. Tokia pati situacija yra ir su telefoninių pokalbių išklotinėmis, kurios negali nei paneigti, nei pavirtinti informacijos ieškovei suteikimo (ne)pakankamumo fakto.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad įstatyme įtvirtintos ne tik šalių teisės, bet ir pareigos, užtikrinančios šalių lygiateisiškumą ir proceso efektyvumą. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Šios principinės civilinio proceso nuostatos detalizuotos CPK 42 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių procesines teises.

Nors ieškovė pirmosios instancijos teisme dalyvavo be advokato, ji aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, teikė procesinius dokumentus, dalyvavo teismo posėdžiuose. Taigi proceso eiga neduoda pagrindo išvadai, kad dėl advokato nebuvimo ar teismo neveikimo ji negalėjo veiksmingai naudotis procesinėmis teisėmis. Pastebėtina, kad ir apeliacinio skundo parengimui ieškovė profesionalaus teisininko pagalba nesinaudojo, todėl apeliacinės instancijos teismas procesinių ieškovės teisių pažeidimų nagrinėjamu atveju neįžvelgia.

Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų nepažeidė ir pirmiau aptartų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareigas šalims paskirstė tinkamai. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė informavimo pareigą ir byloje nustatytos faktines aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingus faktus, tinkamai aiškino ir taikė teisę, padaręs pagrįstą išvadą, jog nėra nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė nurodė patyrusi 3176,25 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą galėtų būti 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą būtų 3 416.66 Eur.

Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 3176,25 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2026 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3176,25 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt šešis eurus 25 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės UAB „Siaurio šnauceris“, juridinio asmens kodas 134037654, naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.