Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Donata Šimkutė

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2026 m. rugpjūčio 25 d. teisme priimtas PRS1 pareiškimas, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad PRS1 , gimusios (duomenys neskelbtini), motinai ASM1 (duomenys neskelbtini), gimusiai (duomenys neskelbtini), pasibaigus jos tremčiai ir gavus leidimą grįžti bei gyventi Lietuvoje, buvo suvaržytos realios galimybės sugrįžti ir nuolat apsigyventi Lietuvoje. Nurodoma, kad jos tėvams – ASM2, gimusiam (duomenys neskelbtini), ir ASM1 (mergautinė pavardė – (duomenys neskelbtini)), gimusiai (duomenys neskelbtini), pasibaigus jų tremčiai ir gavus formalų leidimą grįžti bei gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, faktiškai buvo suvaržytos galimybės sugrįžti ir nuolat apsigyventi Lietuvoje, be kita ko, dėl buvusiems tremtiniams taikytų gyvenamosios vietos registravimo ir su tuo susijusių įsidarbinimo bei apsigyvenimo apribojimų. Šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjai būtina nustatyti siekiant, kad jai būtų pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį. Pareiškėja gimė 1968 m. vasario 21 d. Irkutsko srityje, buvusioje SSRS, ASM2 ir ASM1 šeimoje jau po formalaus tėvų tremties laikotarpio pabaigos. Tačiau jos tėvų pasilikimą už Lietuvos ribų nulėmė ne jų laisvas apsisprendimas nesugrįžti į Lietuvą, o objektyvios to meto politinės, administracinės ir socialinės aplinkybės, faktiškai užkirtusios galimybę šeimai sugrįžti į Lietuvą ir joje teisėtai bei nuolat apsigyventi (CBP-16355). Pareiškėja, jos atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas tenkintinas

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punkte numatyta, kad ypatingąja teisena teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, 445 straipsniu teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kai (1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. sukelia pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas, (2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą, (3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021, 20–21 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, svarbu, kad kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė nei tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiais įrodymais atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-369/2018). Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą turi būti vertinami ne tik prašomą nustatyti faktą patvirtinantys įrodymai, bet ir duomenys paneigiantys arba patvirtinantys kitokius faktus, kurie leistų daryti išvadą, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neegzistavo, nes kiti faktai pašalina tokio fakto egzistavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, kad jai būtų pripažintas nukentėjusiojo nuo okupacijų 1939-1990 metais asmens – tremtinio teisinis statusas, tačiau neturi rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jos motina neturėjo realios galimybės sugrįžti į Lietuvą.

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (toliau – ir Įstatymas), apibrėžiantis nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustatantis nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio nuostatas, tremtiniams prilygintais asmenimis yra pripažįstami politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje arba už Lietuvos ribų, jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje.

Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis Įskaitos (tremties) bylų archyviniame fonde Nr. V-5 saugomos Šiurylų šeimos tremties bylos duomenimis ASM1 (duomenys neskelbtini) buvo ištremta iš (duomenys neskelbtini), ir iki (duomenys neskelbtini) buvo spec. ištrėmime (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1959 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), ASM1, (duomenys neskelbtini), g. (duomenys neskelbtini), buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

Pareiškėja PRS1 (iki santuokos PRS1) gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai yra ASM1 ir ASM2.

Pareiškėjos tėvai ASM1 (po santuokos ASM1) ir ASM2 susituokė (duomenys neskelbtini) , santuoka registruota Irkutsko srityje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 1999 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 26 pareiškėjos motinai ASM1 buvo pripažintas nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statutas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 162 pareiškėjos tėvui ASM2 buvo pripažintas nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statutas.

Abu pareiškėjos tėvai Asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, anketose, užpildytose 1998 m. lapkričio 15 d., nurodė, kad negalėjo gyventi Lietuvoje.

ASM2 2013 m. sausio 30 d. mirė.

Nors pareiškėja 2026 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą prašydama pripažinti jai nukentėjusio asmens – tremtinio statusą, Asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, anketoje ji nurodė, kad tėvams buvo uždrausta grįžti ir prisiregistruoti Lietuvoje, Centras 2026 m. birželio 15 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėją informavo, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2026 m. balandžio 15 d. prašymą, pateikė Centrui išvadą, įformintą 2026 m. birželio 4 d. posėdžio protokolu Nr. 2PD-2(292), nepripažinti pareiškėjai jos prašomo teisinio statuso, nes ji nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jos motinai ASM1 (duomenys neskelbtini) buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą po to, kai Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1959 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 176-s pareiškėjos motinai buvo leista grįžti į Lietuvą. Komisijos išvadoje yra pažymėta, kad Pareiškėjos gimimo metu jos motinai ASM1 nebebuvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos (prievolė periodiškai registruotis specialiojoje komendantūroje, skirtoje tremtinių priežiūrai ir kontrolei) ir nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (nebuvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Komisijos 2026 m. birželio 4 d. protokole pažymėta ir tai, kad šiuo atveju būtina dokumentais pagrįsti galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymą po to, kai Pareiškėjos motinai po tremties buvo leista sugrįžti ir gyventi Lietuvoje. Tačiau, jei tokių dokumentų nėra, aptariama aplinkybė (galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymas) gali būti nustatoma bendrosios kompetencijos teisme kaip juridinę reikšmę turintis faktas (minėtas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis). Taigi, galimybių sugrįžti į Lietuvą ir joje gyventi, dirbti suvaržymas ir tokių aplinkybių patvirtinimas dokumentais yra būtinoji šio įstatymo taikymo sąlyga. Nors dėl minėtos Komisijos išvados pareiškėja pateikė 2026 m. birželio 25 d. skundą Centro generaliniam direktoriui, tačiau ji nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jos motinai ASM1 (duomenys neskelbtini) buvo taikomas politinio ir (ar) administracinio pobūdžio suvaržymas grįžti jai į Lietuvą ir joje gyventi, dirbti po minėto 1959 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 176-s. Tokių duomenų neturi ir Centras.

Įvertinus pareiškėjos ir liudytojos ASM1 paaiškinimus matyti, kad ASM1 su sutuoktiniu ir dukra PRS1 sugrįžo į Lietuvą gyventi tik 1968 m., nors ASM1 dar 1961 m. buvo atvykusi į Lietuvą ieškodama galimybės šeimai apsigyventi Lietuvos teritorijoje ir asmens, kuris sutiktų ją bei šeimą priregistruoti savo gyvenamojoje vietoje, tačiau niekas nesutiko suteikti jai ir jos šeimai gyvenamosios vietos registracijos, savo nekilnojamojo turto neturėjo, todėl ji buvo priversta sugrįžti į Sibirą, kur toliau gyveno, susipažino su sutuoktiniu ASM2, susilaukė dukters ir tik 1968 m. balandžio 15 d. sugrįžo į Lietuvą. Nepaisant formalaus 1959 m. leidimo gyventi Lietuvos TSR, ASM1 (iki santuokos (duomenys neskelbtini)) realios galimybės nuolat apsigyventi Lietuvoje neturėjo, nes jos tėvų turtas buvo nacionalizuotas, žmonės nenorėjo priimti iš tremties grįžusius žmones, nes bijojo, kad patys sulauks represijų iš valdžios, o neturint gyvenamosios vietos registracijos negalėjo susirasti darbo. Aplinkybę, kad 1961 m. ASM1 buvo atvykusi į Lietuvą ieškodama galimybės savo šeimai apsigyventi Lietuvos teritorijoje ir asmens, kuris sutiktų ją bei šeimą priregistruoti savo gyvenamojoje vietoje, bet jai nepavyko, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai AMS3 ir ASM4 bei 1961 m. darytos nuotraukos (duomenys neskelbtini), kuriose matoma ASM1, ASM3 bei kiti asmenys.

Teismų praktikoje aiškinama, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio normos kalbinė formuluotė toje apimtyje, kiek joje yra kalbama apie suvaržytas galimybes sugrįžti į Lietuvą, gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimą, suponuoja, kad įstatymų leidėjas, priimdamas šią teisės normą, omenyje turėjo administracinio, politinio pobūdžio suvaržymus ir (ar) ribojimus. 2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2325 paruošiamųjų dokumentų turinys sudaro pagrindą konstatuoti, kad apibrėžtys „suvaržytos galimybes sugrįžti į Lietuvą“, „gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimai“ turėtų būti aiškinamos plečiamai (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-10617-592/2022).

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pakeitimo projekto 2018 m. rugpjūčio 14 d. aiškinamajame rašte Nr. XIIIP-2442 išskirta, kad projekto tikslas sudaryti sąlygas gauti gimusiųjų tremtyje statusą atsižvelgiant į tai, jog 1954–1959 metais buvo taikomos papildomos priemonės, kurios apsunkino šių žmonių sugrįžimą (pvz., A. Sniečkaus 1956 m. lapkričio 16 d. prašymas SSKP CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“; 1957 m. sausio 14 d. SSRS MVD sprendimas Kauną paskelbti „miestu su ypatingu pasų režimu“, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“; 1957 m. sausio 21 d. J. Paleckio įsakas, kuriuo taikyti papildomi draudimai sugrįžti asmenims, jų neįrašant į jokias buvusių kalinių ar tremtinių bylas). Aiškinamajame rašte taip pat išskirta, kad 1958 m. lietuviams leisti gyventi Lietuvoje galėjo leisti tik LSSSR Ministrų Taryba, kurios leidimą buvę tremtiniai ar politiniai kaliniai sunkiai begalėjo gauti. Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 10 d. papildomoje išvadoje Nr. 103-P-27, pasisakant dėl galimybės įrodyti administracinio, politinio pobūdžio suvaržymus ir (ar) ribojimus prielaidų įtvirtinimo Teisinio statuso įstatymo pakeitimo projekte, detalizuota, kad oficialiai tremties apribojimai buvo panaikinti, tačiau neoficialiuose teisės aktuose buvo padaryta išimtis lietuviams, latviams ir estams – jie turėjo susijungti su tremtyje esančiomis šeimomis ir ten likti. Tokie apribojimai jokiose bylose neatsispindėjo. Paskutiniai tokie lietuviai tremties vietas galėjo palikti 1963 m. gruodžio mėn., tačiau žinodami Lietuvoje galiojusius sugrįžimo apribojimus, jie negalėjo laisvai pasinaudoti menamu „išlaisvinimu“ ir realiai sugrįždavo keliais metais vėliau.

Apibendrinant nurodytą, spręstina, kad įstatymų leidėjas, papildydamas Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalį 5 punkto b papunkčiu, nesiekė nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, pagal kurį gimusio tremtyje statuso suteikimo procesas būtų apsunkintas pareiga pagrįsti suvaržymų, ribojimų grįžti į Lietuvą faktą individualizuoto pobūdžio duomenimis. Priešingai, iš paruošiamųjų 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 dokumentų aišku, kad juridiniam faktui, jog vienam iš suinteresuoto asmens tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje, pagrįsti turi pakakti bent netiesioginių duomenų, jog tremtyje gimusio (įvaikinto) asmens tėvai (įtėviai) iš tremties, pasibaigus jos laikui, negalėjo grįžti dėl to, kad jiems buvo pranešta (pvz., artimųjų), jog yra taikomi suvaržymai įsidarbinti, prisiregistruoti ir pan. Aukštesnio įrodinėjimo naštos laipsnio nustatymas būtų nesuderinamas su 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 tikslais ir, įvertinus reglamentuojamų klausimų specifinį pobūdį, sudarytų prielaidas įstatymo pakeitimams tapti neįgyvendinamais tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys neturi išlikusių dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti atskiras faktines aplinkybes (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2YT-3073-1089/2021; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-10617-592/2022).

Įvertinus pareiškime nurodytas aplinkybes, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėjos motinai ASM1, gimusiai (duomenys neskelbtini) , pasibaigus jos tremčiai ir gavus leidimą grįžti bei gyventi Lietuvoje, buvo realiai suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą dėl to, kad ji neturėjo, kur sugrįžti, buvo ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas, galimybės įsidarbinti. Šio fakto nustatymas turės juridinę reikšmę pareiškėjai, nes ji galės kreiptis dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo, pareiškėjos pareiškimas tenkintinas ir nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 445, 448 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265–270 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

tenkinti pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos PRS1 , gimusios (duomenys neskelbtini) , motinai ASM1, gimusiai (duomenys neskelbtini), pasibaigus jos tremčiai ir gavus leidimą grįžti bei gyventi Lietuvoje, buvo suvaržytos realios galimybės sugrįžti ir nuolat apsigyventi Lietuvoje.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatyta, kad pareiškėja PRS1 galėtų kreiptis dėl tremtinio teisinio statuso gavimo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.