- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-04
- Bylos Nr.
- 2YT-3073-1089/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33841-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Virkutis
- Pareiškėjas
- D. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja D. S. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į Lietuvą buvo suvaržytos, jie dėl objektyvių aplinkybių negalėjo iš karto sugrįžti į Lietuvą. Pareikštą prašymą pareiškėja grindžia tokiais esminiais argumentais:
1.1. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. pažymėjimuose apie tremtį nurodyta, kad pareiškėjos tėvams 1957 m. (motinai 1957 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintu nutarimu, tėvui 1957 m. balandžio 11 d. patvirtintu nutarimu) buvo leista gyventi Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – Lietuvos TSR) teritorijoje. Motinos tremties laikotarpis nurodytas nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1957 m. lapkričio 18 d. (taip daugelyje dokumentų, byloje ir 1957 m. gruodžio 10 d.), o tėvo – nuo 1951 m. spalio 29 d. iki 1957 m. gegužės 11 d. (taip dokumentuose). Tačiau nėra aiškumo, nuo kada vis tik jie galėjo grįžti į Lietuvą, nes datos nesutampa, specištrėmimas tėvams baigėsi vėliau (pareiškėjai mama pasakojo, kad dar ilgai privalėjo eiti į komendantūrą atsižymėti).
1.2. Be to, ir leidus gyventi Lietuvoje, pareiškėjos tėvai iš karto negalėjo grįžti, nes neturėjo tam lėšų. Taip pat (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjos sesuo A. A. (B.), o (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėja, todėl nebuvo įmanoma su vienu paskui kitą gimusiais kūdikiais leistis į ilgą kelionę, nežinant kas jų laukia.
1.3. Iš tėvų pasakojimų pareiškėjai žinoma, kad tėvai susirašinėjo su giminėmis Lietuvoje, domėjosi apsigyvenimu Lietuvoje, tačiau giminės, artimieji rašydavo, jog grįžusiems iš tremties labai sunku įsidarbinti, niekas jų nenori registruoti, suteikti gyvenamąją vietą. Vis tik tėvams apie 1961–1962 m. nusprendus grįžti į Lietuvą, pareiškėja su seserimi buvo dar labai mažos, o tėvai pasakojo, kokia varginanti buvo kelionė, pareiškėja ir jos sesuo sunkiai susirgo, vaistų nebuvo, vos išgyveno. Iš tėvų pasakojimų pareiškėjai taip pat žinoma, kad grįžus į Lietuvą, tėvai glaudėsi tiek pas mamos gimines, artimuosius Prienuose, Kauno rajone, tiek pas tėvo gimines Ukmergės rajone, negalėjo niekur įsidarbinti. Tik apie 1962 m. tėvui pavyko įsidarbinti.
1.4. Pareiškėja juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti prašo tremtinio teisinio statuso gavimo tikslu. Dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo pareiškėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – ir Centras), tačiau Centras 2020 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 55R-818 nurodė, kad Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija pasiūlė Centro generaliniam direktoriui nepripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso. Atsisakymas motyvuojamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – Teisinio statuso įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį, būtina dokumentais pagrįsti (įrodyti) galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymą po to, kai tėvams po tremties buvo leista sugrįžti ir gyventi, nesant tokių dokumentų, šios aplinkybės gali būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas.
1.5. Nuo tėvų tremties praėjo daugiau nei 60 metų, todėl nėra išlikusių dokumentų (susirašinėjimo su giminėmis, lėšų neturėjimo ir kt.), nėra liudytojų (tėvai ir jų artimieji yra mirę), kurie patvirtintų nurodytas aplinkybes, kad dėl objektyvių priežasčių tėvai ne iš karto grįžo į Lietuvą, tėvų galimybės grįžti į Lietuvą buvo suvaržytos. Kitokia, t. y. ne teismo, tvarka pareiškėja negali gauti dokumentų, patvirtinančių pareiškime nurodytas aplinkybes, o prarastų dokumentų negalima atkurti.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į pareiškimą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdyje pareiškėja palaikė pareiškime išdėstytas aplinkybes, prašė tenkinti pareiškimą. Papildomai paaiškino, kad tėvų sugrįžimą į Lietuvą apsunkino tiek susiklosčiusios sunkios gyvenimiškos aplinkybės, tiek buvę administraciniai suvaržymai. Nors ir gavę leidimą grįžti į Lietuvą, tėvai iš karto to padaryti negalėjo, nes ilgą laiką mama turėjo eiti į komendantūrą atsižymėti. Nurodė, kad tiksliai neprisimena, kada tėvai sugrįžo į Lietuvą, bet tai galėjo būti 1961 m. pabaiga (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 17 sek. – 26 min. 2 sek.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010).
5. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir pareiškėjos paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja D. S. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nustatytu pagrindu siekia, kad jai būtų pripažintas tremtinio teisinis statusas. Dėl to pareiškėja kreipėsi į Centrą. Kartu su prašymu Centrui pareiškėja pateikė turimus dokumentus, turinčius patvirtinti, kad egzistuoja Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nustatytos sąlygos tremtinio teisiniam statusui gauti. Pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. posėdyje. Išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2020 m. rugpjūčio 26 d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-5(266) išvada nusprendė pareiškėjai nepripažinti tremtinio teisinio statuso pagal Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį. Komisija išvadoje nurodė, kad pareiškėjos nurodytų duomenų nepakanka pripažinti pareiškėjai tremtinio statuso, ir išaiškino, jog dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (b. l. 18–20). Pareiškėjos pareiškime nurodytas juridinis faktas gali būti nustatytas CPK XXVI skyriuje apibrėžta tvarka (Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis).
6. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009).
7. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).
8. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į Lietuvą buvo suvaržytos, jie dėl objektyvių aplinkybių negalėjo iš karto sugrįžti į Lietuvą, kad galėtų pagrįsti, jog jai turėtų būti pripažintas tremtinio statusas pagal Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį.
9. Teisinio statuso įstatymas apibrėžia Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nuo 2020 m. sausio 1 d. papildyta 5 punktu (2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2325). Nurodyto 5 punkto b papunktyje nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes asmenys pagrindžia dokumentais.
10. Tremtinio statusas asmeniui pagal Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį gali būti pripažintas, jeigu yra tenkinamos šios būtinosios sąlygos:
10.1. asmuo gimė (buvo įvaikintas) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimoje už Lietuvos ribų;
10.2. vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas;
10.3. nurodytos aplinkybės lėmė, kad jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą.
11. Nagrinėjamu atveju pareiškėja D. S. negali kitokia tvarka, nei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, gauti dokumentų, galinčių patvirtinti, kad vienam iš jos tėvų buvo suvaržytos galimybės sugrįžti Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas. Tai yra, pareiškėja neturi dokumentų, kurie pagrįstų, kad egzistuoja šio sprendimo 10.2 papunktyje nurodyta sąlyga.
12. Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. pažymėjimu apie tremtį Nr. 1AP-69 nustatyta, kad pareiškėjos motina E. A. specištrėmime (duomenys neskelbtini) sr., (duomenys neskelbtini) m. buvo nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1957 m. lapkričio 18 d. (taip daugelyje dokumentų; byloje ir 1957 m. gruodžio 10 d.). Iš šio pažymėjimo taip pat nustatyta, kad 1957 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. rugpjūčio 8 d. (taip dokumente) nutarimu Nr. 28, E. A. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (b. l. 4). Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. pažymėjimo apie tremtį Nr. 1AP-68 nustatyta, kad pareiškėjos tėvas A. A. specištrėmime (duomenys neskelbtini) sr., (duomenys neskelbtini) r. buvo nuo 1951 m. spalio 29 d. iki 1957 m. gegužės 11 d. (taip dokumentuose). Iš šio pažymėjimo taip pat nustatyta, kad 1957 m. balandžio 11 d. patvirtintu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. kovo 18 d. (taip dokumente) nutarimu Nr. 7, A. A. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (b. l. 5). Taigi aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos tėvams 1957 m. leista grįžti į Lietuvos TSR teritoriją. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjos tėvai A. A. ir E. A. susituokė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miesto Civilinės metrikacijos biure (b. l. 6–7). Byloje esantis pareiškėjos sesers A. A. gimimo liudijimas patvirtina, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) RTFSR (b. l. 12–13). Pareiškėjos gimimo liudijimas patvirtina, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) RTFSR (b. l. 8–9).
13. Kaip nurodyta, pareiškėjos tėvams 1957 m. buvo leista grįžti į Lietuvos TSR teritoriją. Pareiškėja paaiškino, kad neatsimena tikslios datos, kada tėvai sugrįžo į Lietuvą, tačiau paaiškino, jog tai galėjo būti 1961 m. pabaiga (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 15 min. 58 sek. – 16 min. 7 sek.). Iš pateikto pareiškėjos tėvo A. A. darbo knygelės išrašo aišku, kad pareiškėjos tėvas nuo 1962 m. rugsėjo mėn. pradėjo eiti (duomenys neskelbtini) pareigas (b. l. 15). Kad pareiškėjos tėvas įsidarbino 1962 m. patvirtino ir pati pareiškėja. Atsižvelgiant į tai, darytina labiau tikėtina išvada, kad pareiškėjos tėvai po tremties į Lietuvą sugrįžo 1961 m. pabaigoje (CPK 185 straipsnis).
14. Tiek pareiškime, tiek nuotolinio teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad, leidus tėvams gyventi Lietuvoje, jie iš karto negalėjo grįžti, nes neturėjo tam lėšų, taip pat buvo ką tik gimusios pareiškėja su seserimi, todėl pareiškėjos tėvai bijojo vykti į Lietuvą visiškai neaiškiomis sąlygomis ir tokiu būdu rizikuoti vaikų sveikata, o tai taip pat turėjo įtakos negrįžimui į Lietuvą. Iš tėvų pasakojimų pareiškėjai taip pat žinoma, kad tėvai susirašinėjo su giminėmis Lietuvoje, domėjosi apsigyvenimu Lietuvoje, tačiau artimieji rašydavo, jog grįžusiems iš tremties labai sunku įsidarbinti, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad grįžimą į Lietuvą tėvams apsunkino ir buvę administraciniai suvaržymai, nes ilgą laiką pareiškėjos motinai toliau buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 17 sek. – 26 min. 2 sek.). Nurodytas pareiškėjos aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta A. B. (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 28 min. 7 sek. – 35 min. 7 sek.).
15. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio normos kalbinė formuluotė toje apimtyje, kiek joje yra kalbama apie suvaržytas galimybes sugrįžti į Lietuvą, gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimą, suponuoja, kad įstatymų leidėjas, priimdamas šią teisės normą, omenyje turėjo administracinio, politinio pobūdžio suvaržymus ir (ar) ribojimus. 2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2325 paruošiamųjų dokumentų turinys sudaro pagrindą konstatuoti, kad apibrėžtys suvaržytos galimybes sugrįžti į Lietuvą, gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimai turėtų būti aiškinamos plečiamai.
16. Visų pirma, pirminio Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pakeitimo projekto 2018 m. rugpjūčio 14 d. aiškinamajame rašte Nr. XIIIP-2442 išskirta, kad projekto tikslas sudaryti sąlygas gauti gimusiųjų tremtyje statusą atsižvelgiant į tai, jog 1954–1959 metais buvo taikomos papildomos priemonės, kurios apsunkino šių žmonių sugrįžimą (pvz., A. Sniečkaus 1956 m. lapkričio 16 d. prašymas SSKP CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“; 1957 m. sausio 14 d. SSRS MVD sprendimas Kauną paskelbti „miestu su ypatingu pasų režimu“, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“; 1957 m. sausio 21 d. J. Paleckio įsakas, kuriuo taikyti papildomi draudimai sugrįžti asmenims, jų neįrašant į jokias buvusių kalinių ar tremtinių bylas). Aiškinamajame rašte taip pat išskirta, kad 1958 m. lietuviams leisti gyventi Lietuvoje galėjo leisti tik LSSSR Ministrų Taryba, kurios leidimą buvę tremtiniai ar politiniai kaliniai sunkiai begalėjo gauti.
17. Antra, Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 10 d. papildomoje išvadoje Nr. 103-P-27, pasisakant dėl galimybės įrodyti administracinio, politinio pobūdžio suvaržymus ir (ar) ribojimus prielaidų įtvirtinimo Teisinio statuso įstatymo pakeitimo projekte, detalizuota, kad oficialiai tremties apribojimai buvo nuimti, tačiau neoficialiuose teisės aktuose buvo padaryta išimtis lietuviams, latviams ir estams – jie turėjo susijungti su tremtyje esančiomis šeimomis ir ten likti. Tokie apribojimai jokiose bylose neatsispindėjo. Paskutiniai tokie lietuviai tremties vietas galėjo palikti 1963 m. gruodžio mėn., tačiau žinodami Lietuvoje galiojusius sugrįžimo apribojimus, jie negalėjo laisvai pasinaudoti menamu „išlaisvinimu“ ir realiai sugrįždavo keliais metais vėliau.
18. Apibendrinant nurodytą, spręstina, kad įstatymų leidėjas, papildydamas Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalį 5 punkto b papunkčiu, nesiekė nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, pagal kurį gimusio tremtyje statuso suteikimo procesas būtų apsunkintas pareiga pagrįsti suvaržymų, ribojimų grįžti į Lietuvą faktą individualizuoto pobūdžio duomenimis. Priešingai, iš paruošiamųjų 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 dokumentų aišku, kad juridiniam faktui, jog vienam iš suinteresuoto asmens tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje, pagrįsti turi pakakti bent netiesioginių duomenų, jog tremtyje gimusio (įvaikinto) asmens tėvai (įtėviai) iš tremties, pasibaigus jos laikui, negalėjo grįžti dėl to, kad jiems buvo pranešta (pvz., artimųjų), jog yra taikomi suvaržymai įsidarbinti, prisiregistruoti ir pan. Aukštesnio įrodinėjimo naštos laipsnio nustatymas būtų nesuderinamas su 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 tikslais ir, įvertinus reglamentuojamų klausimų specifinį pobūdį, sudarytų prielaidas įstatymo pakeitimams tapti neįgyvendinamais tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys neturi išlikusių dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti atskiras faktines aplinkybes.
19. Kaip nustatyta iš pateiktų rašytinių įrodymų, pareiškėjos tėvai susituokė ir pareiškėja su seserimi gimė jau po leidimo grįžti į Lietuvą gavimo, tačiau įvertinus tiek pareiškėjos paaiškinimus, tiek liudytojos parodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos tėvams buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą dėl taikomų specialios įskaitos (komendantūros) sąlygų, taip pat ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas, buvo sunku įsidarbinti. Nėra pagrindo abejoti pareiškėjos, liudytojos nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjos paaiškinimai ir liudytojos parodymai tarpusavyje neprieštarauja, jie dera su bendru istoriniu kontekstu. Taigi šiuo atveju formaliai egzistuoja dalis Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje įtvirtintų sąlygų. O būtent tai, kad tikėtina, jog dėl administracinio, politinio pobūdžio priežasčių pareiškėjams tėvams buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, pasibaigus jų tremčiai.
20. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjos pareiškimas tenkinamas ir nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, jog E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į Lietuvą buvo suvaržytos. Juridinis faktas nustatomas, kad pareiškėja galėtų realizuoti teisę dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti.
Nustatyti, kad E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į Lietuvą buvo suvaržytos.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.