Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ilonos Jakubėnienės ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K., V. V. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Sauliaus Kulikausko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, skirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, E. K. skirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir E. K. skirta galutinė 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, E. K. pripažintas recidyvistu.

V. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, skirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, V. V. skirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL (2000 Eur) bauda, ir V. V. skirti galutinė 7 mėnesių laisvės atėmimo ir 40 MGL (2000 Eur) dydžio baudos bausmė. Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio V. V. sulaikymo, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, V. V. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu taip pat išspręsta kardomųjų priemonių klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistųjų V. V. ir E. K. apeliaciniai skundai atmestini

Prokuroras ir nuteistieji V. V. bei E. K. apeliaciniuose skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, V. V. ir E. K. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikacijos. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą aplinkybę nepagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Nuteistieji V. V. ir E. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir skirti jiems švelnesnę bausmę arba sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl V. V. ir E. K. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, esmingai nusižengė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nukentėjusiosios R. P. parodymų

Nuteistieji E. K. ir V. V. apeliaciniuose skunduose neprašo jų išteisinti, tačiau nurodo, kad nukentėjusiosios R. P. parodymuose yra tam tikri prieštaravimai dėl įvykio aplinkybių bei konkrečių veiksmų atlikimo. Nukentėjusiosios R. P. parodymai skirtinguose proceso etapuose nebuvo visiškai nuoseklūs. Vienuose parodymuose ji teigė mačiusi smurto veiksmus, kituose nurodė tik girdėjusi konfliktą ar triukšmą už durų.

Teisėjų kolegija susipažinusi su skundžiamo nuosprendžio motyvais bei baudžiamosios bylos medžiaga pažymi, kad nukentėjusioji R. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad jai nuėjus į miegamąjį kambarį pažiūrėti kas vyksta, pamatė, kad E. K., V. V. ir A. S. ne tik žodžiu konfliktuoja, bet V. V. jau muša ant žemės gulintį A. S. ir pradėjo raminti V. V., tačiau E. K. bandė ją iš kambario išstumti, ir uždaryti duris, kad ji nematytų kaip V. V. muša A. S. Galiausiai jėga pradarė duris, kurias laikė užrėmęs E. K., ir ėjo į kambarį. Tuomet E. K. pradėjo jai sakyti „ko tu čia kišies?“ ir nuėjo prie gulinčio A. S., ji matė, kad E. K. vieną kartą tikrai iš dešinės rankos trenkė A. S. į veido sritį (1 t., b. l. 7-19). Akistatos metu su nuteistaisiais, nukentėjusioji parodė, kad nuteistieji pradėjo abu konfliktuoti su jos sugyventiniu A. S. dėl to, kad kažkuris iš atėjusių asmenų jai norėjo trenkti per sėdmenis. Po to vienu konflikto metu E. K. rankos kumščiu vieną ar du kartus sudavė A. S. į veido sritį. Kiek buvo suduota smūgių, nepamena, sužalojimų ant A. veido nesimatė. Po to A. nuėjo miegoti į kambarį dėl girtumo, o jie visi liko vartoti alkoholį. Po to V. V. ir E. K. nuėjo į miegamojo kambarį pas A. S. Tuomet išgirdo žodinį konfliktą tarp E. K., V. V. ir A. S. Jai nuėjus į miegamąjį kambarį pažiūrėti kas vyksta, pamatė, kad V. V. su E. K. muša vaikiškoje lovytėje gulintį A. S. Kiek smūgių kuris asmuo ir kur sudavė negali pasakyti, neatsimena. Pradėjo raminti abu asmenis, tačiau kažkuris vienas iš jų, dabar tiksliai nebe pamena, bandė ją išstumti iš kambario ir uždaryti duris. Tačiau tikrai matė, kad abu asmenys A. S. rankomis ir kojomis sudavė nemažiau nei po 2 smūgius į įvairias kūno vietas. Po to ji įėjo į kambarį ir pamatė, kad A. yra visas kruvinas bei matė, kad E. K. vieną kartą tikrai iš dešinės rankos trenkė A. S. į veido sritį. (1 t., b. l. 63-68, 73-78)

Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji R. P. nurodė, kad tiksliai nematė, bet kažkuriuo metu E. K. sudavė A. S., ir šis išėjo į kitą kambarį. Vėliau abu kaltinamieji nuėjo į kambarį, jai bandant užeiti V. V. laikė duris, pro duris pamatė A. S., visą kruviną, gulintį vaikiškoje lovelėje. Mušimo veiksmo nematė.

Nors šie nukentėjusiosios parodymai neatitinka jos parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teisėjų kolegija remiasi nukentėjusiosios parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo duoti praėjus nedideliam laikui nuo įvykio. Be to, šiuos nukentėjusiosios parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir liudytojai N. N. ir R. J. Be to, kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, nukentėjusiajam A. S. suduotų smūgių gausą ir intensyvumą patvirtina 2025-03-10 asmens apžiūros protokolas, be to, parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis labai detaliai ir smulkiai, naudodamas manekeną, parodė, kaip ir kuriose vietose buvo žalojamas abiejų nuteistųjų.

Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios R. P. parodymuose yra tam tikri prieštaravimai dėl įvykio aplinkybių bei konkrečių veiksmų atlikimo, tačiau minėti prieštaravimai niekaip nepaneigia nuteistųjų neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu, kadangi ir patys nuteistieji neneigia, kad buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam A. S..

Nors nuteistieji E. K. ir V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė smurtavę prieš nukentėjusiąją R. P., tačiau pirmos instancijos teismas ištyręs teismo posėdžio metu baudžiamojoje byloje esančius įrodymus konstatavo nuteistų kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. nukentėjusiosios R. P. atžvilgiu. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčija nukentėjusiosios parodymus, kur vienuose ji teigia mačiusi smurto veiksmus, o kituose tik girdėjusi konfliktą ar triukšmą už durų (nukentėjusiojo A. S. sumušimo epizodas), tačiau minėtuose skunduose nėra ginčijamas nukentėjusiosios R. P. sumušimas, todėl teisėjų kolegija dėl šios nusikalstamos veikos nukentėjusiosios R. P. atžvilgiu nepasisako.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. V. ir E. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami recidyvistais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 27 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiam, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis). Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sprendimas pripažinti V. V. ir E. K. recidyvistais grindžiamas tuo, kad byloje yra nustatytos BK 27 straipsnyje nurodytos sąlygos – nusikalstamų veikų padarymo metu V. V. buvo teistas 8 kartus, E. K. - 3 kartus, šiuo metu E. K. teistas 4 kartus, teistumai neišnykę, be to, nuteistieji buvo teisti už tyčinius nusikaltimus, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus (BK 284 straipsnis) bei fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui (BK 140 straipsnio 1 dalis), bausti administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka. Tokios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad yra BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, todėl V. V. ir E. K. pripažinti recidyvistais. Su šia išvada aukštesnysis teismas sutinka, tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. V. ir E. K. recidyvistais, jiems taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė būdami recidyvistais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Todėl sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026). Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas panaikinant V. V. ir E. K. taikytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kadangi asmenys tik šiuo skundžiamu nuosprendžiu yra pripažinti recidyvistais.

Dėl nuteistajam V. V. ir E. K. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą ir teisingą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

Papildomai pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmens asmenybę, nėra per griežta.

Skundžiamu nuosprendžiu V. V. ir E. K. pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), už šių nusikaltimų padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas V. V. ir E. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už kiekvieną nusikaltimą skyrė po 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurias vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis subendrino iš dalies jas sudedant prie griežčiausios (4 mėnesių laisvės atėmimo) bausmės pridedant minimalią (3 mėnesių laisvės atėmimo) bausmę ir paskyrė subendrintą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Taigi, matyti, jog pirmos instancijos teismas už padarytas nusikalstamas veikas apeliantams V. V. ir E. K. paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį, kurios dydį nustatė mažesnį už sankcijoje numatytą vidurkį. Šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės vidurkis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra 7 mėnesiai ir 15 dienų.

Vertinant V. V. ir E. K. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmes, pagrįstai atsižvelgė į nuteistųjų V. V. ir E. K. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, tai, jog V. V. ir E. K. padarė dvi tyčines, baigtas, nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas (BK 140 straipsnio 1 dalis, BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas pagrįstai nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, kad asmenys nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jų padarymui, bei abu nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Taip pat pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistųjų asmenybę – V. V. anksčiau teistas 8 kartus, E. K. nusikalstamų veikų padarymo metu teistas 3 kartus, šiuo metu teistas 4 kartus, abu – vien už tyčinius nusikaltimus, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus (BK 284 straipsnis) bei fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui (BK 140 straipsnio 1 dalis) (2 t., 75-81, 120-124), abu bausti administracine tvarka (2 t., b. l. 82, 125-126). V. V. niekur nedirba, (2 t., b. l. 83), girtuokliauja, neturi šeimos, gyvena asocialų gyvenimo būdą. E. K. taip pat piktnaudžiauja alkoholiu, niekur nedirba (2 t., b. l. 127), šeimos neturi, atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pirmos instancijos teismas taip pat įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį - nors ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos nepareikšti, teismas įvertino abiejų nuteistųjų intensyvius veiksmus suduodant daugybinius smūgius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. V. ir E. K. iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė ir nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės normas, taisytis nėra suinteresuoti, nors ir būdami jauno amžiaus, jau ilgą laiką nuolat daro naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, jog konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, keisti nuteistiesiems paskirtas bausmes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, nusikalstamas veikas, už kurias teisiami skundžiamu nuosprendžiu, nuteistieji E. K. ir V. V. padarė būdami eilę kartų teisti, po šių nusikalstamų veikų padarymo E. K. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį realia laisvės atėmimo bausme, kurią šiuo metu atlieka, o nuteistasis V. V. iki šiol nėra įvykdęs bausmės pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023-10-25 teismo baudžiamąjį įsakymą (paskirta bauda iki šiol nesumokėta), todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, dar labiau švelninti V. V. ir E. K. skirtas bausmes nėra pagrindo.

Be to, pirmos instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems subendrintas laisvės atėmimo bausmes, teisingai subendrino bausmes pagal BK 63 straipsnio 1, 4 , 9 dalių ir 64 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Nuteistasis E. K. 2026-03-12 Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnį nuteistas 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Kadangi E. K. šiuo skundžiamu nuosprendžiu nusikalstamas veikas padarė 2025-03-03, t. y. prieš priimant 2026-03-12 Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje nuosprendį, todėl šiuo skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė pagal BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2026 m. kovo 12 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 10 mėnesių bausme, ir asmeniui teismas teisingai paskyrė laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Nuteistasis V. V. nuteistas 2023-10-25 Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ str. 1 d., ir jam paskirta 40 MGL (2000 Eur.) bauda, kuri turėjo būti sumokėta iki 2024-07-15, tačiau bauda iki šiol nesumokėta, todėl pirmos instancijos teismas pagristai paskirtą subendrintą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino pagal BK 64 straipsnio 1, 2 dalis visiško sudėjimo būdu su 2023 m. spalio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 MGL (2000 Eur), ir paskyrė galutinę bausmę - laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams ir 40 MGL (2000 Eur) baudą.

Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo E. K. ir V. V. taikyti BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad arešto bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 75 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto imperatyvo, t. y. motyvuotai pasisakė dėl galimybės taikyti nuteistiesiems E. K. ir V. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo atlikimo. Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, E. K. nesusilaiko nuo nusikaltimų darymo, ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, o V. V. taip pat, 2023 m. spalio 25 d. nubaustas baudžiamuoju įsakymu, praėjus vos 1,5 metų, 2025 m. kovo 3 d. vėl padarė naują nusikaltimą, t. y. asmenys yra linkę nusikalsti. Be to, V. V. anksčiau teistas 8 kartus, E. K. nusikalstamų veikų padarymo metu teistas 3 kartus, šiuo metu teistas 4 kartus, abu – vien už tyčinius nusikaltimus, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus (BK 284 straipsnis) bei fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui (BK 140 straipsnio 1 dalis), bausti administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, kas rodo, kad asmenys išvadų iš savo elgesio nedaro. Būtent aptartas nuteistųjų elgesys yra dėsningas jų sistemingos su įstatymų normomis nesuderinamos veiklos rezultatas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistiesiems bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus E. K. ir V. V. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jų atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. rugsėjo 9 d. pažyma Nr. APD-2026-09127 ir 2026 m. birželio 11 pažyma Nr. APD-2026-06781 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymose nurodyta, kad V. V. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 162,50 Eur, E. K. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 112,50 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji nebuvo sudaręs teisinių paslaugų sutarties su savo pasirinktais gynėjais, Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartimi jiems buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinkti gynėjai. Taigi, apeliaciniame procese gynėjai buvo paskirta ne nuteistųjų, o valstybės iniciatyva, kuri jiems garantuoja tokią teisę. Spręsdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistųjų klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų ir prokuratūros apeliacinius skundus, prokuratūros skundas yra tenkinamas pilna apimtimi dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įstatymo taikymo, be to, asmenys siunčiami atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, kur galimybė dirbti ir atlyginti patirtas procesines išlaidas yra ribota. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti asmenims gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kadangi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas būtų neteisingas ir neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų, todėl išlaidos už nuteistiesiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jų neišieškotinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų E. K. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 4 d. nuosprendžio atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti E. K. ir V. V. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš E. K. ir V. V. nepriteisti.