Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-2562Nr. eCIK-786/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00117-2025-3Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės, susipažinusi su 2026 m. liepos 17 d. paduotu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG VPP vystymas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG VPP vystymas“ ieškinį atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Spi 1“, dėl sprendimų viešajame pirkime Nr. 652650 panaikinimo ir pirkimo nutraukimo, procese išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba, peržiūrėjimo. Minėta nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas.Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 2 punkte įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai: 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino teisinio suinteresuotumo institutą (CPK 5 straipsnis) ir nukrypo nuo jį aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė tariamai neturi teisinio suinteresuotumo vien dėl hipotetinės prielaidos, jog jos atžvilgiu ateityje galėtų būti taikomas pašalinimo iš viešojo pirkimo pagrindas. Toks aiškinimas neatitinka kasacinio teismo praktikos, pagal kurią tiekėjo teisinis suinteresuotumas siejamas su jo siekiu sudaryti viešojo pirkimo sutartį, o ne su bylos nagrinėjimo metu dar nevertintomis ar apskritai neegzistuojančiomis prielaidomis dėl galimų būsimų pirkimo vykdytojo sprendimų. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės pats atliko pašalinimo pagrindų vertinimą, nors toks vertinimas nėra nei ginčo dalykas, nei teismo kompetencija, nes jokio sprendimo dėl ieškovės pašalinimo pats pirkimo vykdytojas nebuvo priėmęs. Tokiu būdu teismas „sukūrė“ naują teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią teisė kreiptis į teismą tampa priklausoma nuo hipotetinių prielaidų apie galimus ateities sprendimus. Be to, teismas visiškai neįvertino, kad ginčas buvo susijęs ne vien su P1 parametro vertinimu, bet ir su trečiojo asmens pasiūlymo atitiktimi techninei specifikacijai, todėl net ir hipotetiškai vertinant pašalinimo klausimą, bylos baigtis galėjo lemti visos pasiūlymų eilės perskaičiavimą. Tokiu būdu Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė ieškovės teisę į veiksmingą teisminę gynybą bei nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos dėl teisinio suinteresuotumo instituto. 2. Susiklostė ir teisiniam apibrėžtumui iš esmės prieštaraujanti procedūrinė situacija: Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi nusprendė esą ieškovė jau nebeturi teisinio suinteresuotumo pirkime, tačiau tą pačią dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje pačioje viešojo pirkimo byloje tenkino ieškovės kasacinį skundą bei grąžino civilinę bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui dėl pačios ieškovės pasiūlymo vertinimo pagal P2 vertinimo kriterijų. 3. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio pareiškimo terminas buvo praleistas be svarbių priežasčių, nors visa procesinė situacija susiklostė tik dėl kito teismo atsisakymo priimti laiku pateiktą patikslintą ieškinį. Ieškovė viso proceso metu veikė aktyviai, sąžiningai ir laikydamasi įstatyme nustatytų terminų. Naujas ieškinys buvo pareikštas iš karto po to, kai teismas atsisakė priimti patikslintą ieškinį, todėl termino praleidimas buvo minimalus ir atsirado ne dėl ieškovės neveikimo. Nepaisydamas šių aplinkybių, Lietuvos apeliacinis teismas prioritetą suteikė formaliam terminų skaičiavimui, o ne teisei į veiksmingą teisminę gynybą. Toks aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią procesiniai terminai viešųjų pirkimų bylose negali būti taikomi taip formaliai, kad paneigtų realią tiekėjo galimybę apginti savo teises. 4. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės argumentai iš esmės buvo susiję tik su tiekėjų pasiūlymų tarpusavio palyginimu, todėl atsisakė vertinti, ar atsakovė analogiškiems techniniams sprendiniams skirtingų tiekėjų pasiūlymuose taikė vienodus vertinimo standartus. Toks aiškinimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje įstatymo 6 straipsnio turinio ir kasacinio teismo praktikos. Lygiateisiškumo principas reiškia pareigą tapačius sprendinius vertinti vienodai, o ne draudimą tikrinti, ar vertinimo kriterijai visiems tiekėjams buvo taikomi nuosekliai. Palikus galioti tokį aiškinimą, būtų iš esmės eliminuota teisminė kokybinių ekonominio naudingumo kriterijų kontrolė, nes bet kokie argumentai dėl nevienodo vertinimo galėtų būti atmesti vien remiantis tuo, kad pasiūlymai buvo vertinami individualiai. Ieškovei nėra suprantama, kaip tos pačios kokybinės aplinkybės pas vieną viešojo pirkimo dalyvį gali būti vertinama kaip kokybinis pranašumas, o pas ieškovę laikoma trūkumu ir pagrindu mažinti kokybinį balą. 5. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl ekspertizės skyrimo ir aktyvaus teismo vaidmens viešųjų pirkimų bylose. Byloje buvo sprendžiami sudėtingi techninio pobūdžio klausimai, kuriems reikėjo specialiųjų žinių. Ieškovė nuosekliai prašė skirti teismo ekspertizę, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šio prašymo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas pats išsprendė specialiųjų žinių reikalaujančius klausimus, nors kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad tokiais atvejais teismas negali pakeisti eksperto savo vertinimu. Vien tai, kad atsakovės komisija atliko vertinimą, nereiškia, jog kokybinis vertinimas negali būti peržiūrimas ir, be kita ko, kvestionuojami ekspertiniai vertinimai. Be to, viešųjų pirkimų bylose teismui tenka aktyvaus arbitro vaidmuo, todėl jis privalo imtis priemonių, būtinų teisingam bylos išnagrinėjimui. Šios pareigos nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdytos. 6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo ribų nustatymą (CPK 320 straipsnis), ir neišnagrinėjo savarankiško ieškinio pagrindo dėl trečiojo asmens pasiūlymo atitikties techninei specifikacijai. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, konstatuodamas, kad ginčo esmė yra susijusi tik su P1 parametro vertinimu. Toks aiškinimas neatitinka nei ieškovės pretenzijų, nei ieškinio turinio. Ieškovė viso proceso metu reiškė savarankišką reikalavimą dėl trečiojo asmens pasiūlymo neatitikties privalomiesiems techninės specifikacijos reikalavimams. Šis reikalavimas nebuvo vien argumentas dėl P1 kriterijaus vertinimo, o savarankiškas ieškinio pagrindas, galėjęs lemti trečiojo asmens pasiūlymo atmetimą. Lietuvos apeliacinis teismas šio reikalavimo apskritai neišnagrinėjo ir pats neteisėtai performulavo bylos ribas. Tokiu būdu buvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimo ribas, ir nebuvo išspręstas visas tarp šalių kilęs ginčas. Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.Kasacinį skundą atsisakoma priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.