Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2; 2.6.10.5.2.19; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

2026 m. lapkričio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ieškovė IES1 (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo ATS1 (toliau – ir atsakovas) 3 678,29 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė šias aplinkybes:

Teigia, kad jai nuosavybės teise priklauso 2,0700 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), jis 2003 m. sausio 8 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, jo ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos pagal atliktus preliminarius matavimus.

Greta ieškovei priklausančio žemės sklypo yra atsakovui priklausantis 4,0500 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gretimas sklypas), jis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2003 m. gegužės 13 d., jo ribos pažymėtos pagal preliminarius matavimus.

Nurodo, kad 2019 m. lapkričio 12 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Auneda“, atstovaujama matininko R. M., atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus, kurių metu žemės sklypo ribų paženklinimo akte Nr. 57 (toliau – Aktas) pasirašė ieškovė, gretimų žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkai, įskaitant ir atsakovą. Atlikus kadastrinius matavimus, žemės sklypo ribos buvo paženklintos riboženkliais ir parengtas žemės sklypo planas.

Ieškovės teigimu, atsakovas, neatlikęs gretimo sklypo kadastrinių matavimų, 2022 m. kovo mėn. pradėjo miško kirtimo darbus, kurių metu ištraukė žemės sklypo ir gretimo sklypo ribą žyminčius riboženklius ir iškirto ne tik gretimame sklype, t. y. jam priklausantį mišką, bet ir dalį miško, esančio ieškovei priklausančiame žemės sklype. Nurodo, jog šią aplinkybę patvirtina 2022 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-33 ir 2022 m. gegužės 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus (toliau ir NŽT Šiaulių skyrius) faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-1433-(14.31.141.).

Pabrėžia, jog atsakovas tik po to, kai iškirto dalį miško žemės sklype ir kai 2022 m. balandžio 21 d. buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, 2022 m. balandžio 24 d. prašymais kreipėsi į UAB „Auneda“ ir NŽT Šiaulių skyrių, prašydamas jo parašą Akte laikyti negaliojančiu. NŽT Šiaulių skyrius 2022 m. gegužės 23 d., išnagrinėjęs atsakovo prašymą, nurodė, kad matininkas, atlikdamas ieškovės žemės sklypo ženklinimą, nepažeidė Kadastro nuostatų 32.1.1.2, 32.1.1.3 papunkčiuose nurodytų reikalavimų, o su žemės sklypo kadastriniais matavimais nesutinkant, pasiūlė atsakovui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.45 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė šiuos pagrindinius nesutikimo su ieškiniu argumentus:

Nurodo, kad 2022 m. kovo mėn. jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pradėjo įgyvendinti miškotvarkos projekto, išduoto 2011 m., sprendinius ir jo metu paaiškėjo UAB „Auneda“ matininko apgaulė – riboženklis (tarp ieškovės ir atsakovo besiribojančių žemės sklypų) buvo perkeltas per 11,5 m į jo sklypą Nr. 20, teigiant, jog dokumentuose nurodytas sklypo pločio linijos ilgis 140 m yra išlaikytas.

Tvirtina, jog miško kirtimo darbai buvo atliekami tik jam nuosavybės teise priklausančio miškų ūkio paskirties žemės sklype, todėl ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįstas.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo 3 678,29 Eur nuostolių atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 678,29 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. balandžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 424,35 Eur bylinėjimosi išlaidų; taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 26,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Esminiai pirmosios instancijos teismo argumentai:

Nustatęs ir įvertinęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovas, vykdydamas miško kirtimo darbus jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kirto medžius ir ieškovei priklausančiame žemės sklype. Pabrėžė, kad šią aplinkybę patvirtina 2022 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-33, 2022 m. gegužės 4 d. NŽT faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-1433-(14.31.141.), taip pat įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-115-1051/2024 ir Kauno apygardos teismo procesinis sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Nurodė, jog šiai bylai prejudicinę galią turi įsiteisėjusio Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendime civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovės žemės sklypo ribos, nustatytos pagal 2019 m. lapkričio 12 d. UAB „Auneda“ parengtą situacijos brėžinį, yra teisingos ir atitinka teritorijų planavimo dokumentų duomenis. Atsakovas, pasirašydamas 2019 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte, jokių pastabų dėl nustatomų ribų neteikė, o pretenzijas dėl sklypų ribų pradėjo reikšti tik po to, kai atliko miško kirtimo darbus.

Pirmosios instancijos teismas atmetė, kaip nepagrįstus, atsakovo argumentus, kad miško kirtimo darbai buvo atliekami tik jam priklausančiame sklype. Pabrėžė, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą žemės sklypų ribą. Priešingai, tiek NŽT išvados, tiek teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad ieškovės atlikti kadastriniai matavimai buvo teisėti ir tikslūs, o atsakovo pozicija dėl tariamai neteisingai nustatytų ribų yra nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo veiksmai, ištraukiant riboženklius ir iškertant medžius ieškovės žemės sklype, laikytini neteisėtais. Kadangi po atsakovo vykdytų miško kirtimo darbų riboženkliai ginčo vietoje nebuvo rasti, o pats atsakovas vykdė kirtimo darbus būtent palei ginčo ribą, teismas, vertindamas įrodymų visumą pagal CPK 185 straipsnį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad riboženklių pašalinimas yra susijęs su atsakovo atliktais veiksmais.

Nurodė, jog atsakovas ne tik dalyvavo 2019 m. lapkričio 12 d. atliekant ieškovės žemės sklypo kadastrinius matavimus, bet ir savo parašu patvirtino nustatytas žemės sklypo ribas. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas turi specialių žinių geodezinių matavimų srityje, todėl nėra pagrindo manyti, jog jis nesuprato pasirašomo dokumento turinio ar jo sukeliamų teisinių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo elgesys po atliktų miško kirtimo darbų taip pat patvirtina jo nesąžiningumą ir nepakankamą rūpestingumą – atsakovas dėl tariamai neteisingų ieškovės sklypo matavimų pretenzijas pradėjo reikšti tik po to, kai buvo konstatuotas ieškovei priklausančio miško iškirtimo faktas, kreipdamasis į UAB „Auneda“ ir NŽT, prašydamas jo parašą žemės sklypo ribų paženklinimo akte laikyti negaliojančiu.

Nurodė, jog atsakovas, prieš pradėdamas miško kirtimo darbus teritorijoje, kurios ribos buvo pažymėtos riboženkliais ir anksčiau jo paties patvirtintos, turėjo pareigą įsitikinti, kad darbai atliekami nepažeidžiant gretimo žemės sklypo savininko teisių. To nepadaręs, atsakovas veikė nerūpestingai ir neatsargiai.

Pasisakydamas dėl žalos fakto ir dydžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žalos dydį ieškovė grindžia bylai pateiktais rašytiniais įrodymais: medžių tūrio apskaičiavimais, iškirstos medienos vertės apskaičiavimu, specialiųjų žinių pagrindu parengtais žalos dydžio apskaičiavimo dokumentais bei kitais byloje esančiais duomenimis apie iškirsto miško kiekį ir vertę.

Įvertinęs ieškovės pateiktus žalos apskaičiavimo dokumentus, taip pat atsižvelgęs į tai, kad žalos dydis nustatytas remiantis objektyviais ir patikrinamais kriterijais – iškirstų medžių kiekiu, jų tūriu, medžių rūšimis bei medienos verte, o atsakovas nepateikė alternatyvaus specialisto vertinimo, neprašė skirti ekspertizę ar kitų objektyvių duomenų, kurie leistų teismui pagrįstai abejoti ieškovės pateiktais paskaičiavimais, padarė išvadą, jog ieškovės netektas konkretus medienos kiekis ir jo vertė sudaro tiesioginius jos nuostolius, t. y. 3 678,29 Eur.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog neteisėtu miško iškirtimu padaryta žala negali būti tapatinama vien su hipotetine viso miško ūkio objekto pardavimo kaina. Miško, kaip turtinio objekto, vertė nėra tapati neteisėtai iškirstos medienos vertei, nes medienos vertė nustatoma pagal konkrečiai iškirstų medžių kiekį, jų tūrį, rūšinę sudėtį, kokybinius rodiklius ir ūkinę vertę. Atsižvelgdamas į tai, nurodė, jog atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo pardavęs teisę iškirsti jo žemės sklype augantį mišką už tam tikrą kainą, savaime neturi tiesioginės reikšmės nustatant konkrečią ieškovės patirtą žalą, kadangi bendra augančių medžių (medienos) vertė nėra tapati konkrečiame sklype neteisėtai iškirstos medienos vertei.

Nurodė, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent dėl atsakovo vykdytų miško kirtimo darbų ieškovė neteko jos žemės sklype augusių medžių. Atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir duomenų, paneigiančių jo kaltę, byloje nepateikta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas ATS1 (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Apelianto teigimu, ne kadastriniai matavimai yra sąlyga pradėti kirsti mišką, o miškotvarkos projektas ir leidimas kirsti mišką nustatytame sklype. Tvirtina, jog pateikė bylai dokumentus, įrodančius, kad mišką kirto tik jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Nurodo, kad jo 2022 m. kovo 27 d. raštišku prašymu, siekiant įteisinti 20 sklypo ribų teisingumą, UAB „Žemaitijos projektai“ 2022 m. balandžio 20 d. atliko kadastrinius matavimus ir patvirtino, jog ant 20 sklypo yra užmatuota 19 sklypo riba, tačiau, galbūt nenorėdami konflikto su NŽT Šiaulių skyriumi, atsisakė juos pateikti bylai.

Teigia, jog riboženkliai nėra sklypus skiriantys riboženkliai, o naujai perkelti riboženkliai į jam priklausantį 20 sklypą, kurie trukdė miškotvarkos darbams, todėl, kad nebūtų sunaikinti dirbančios technikos, buvo saugiau padėti prie sklypus skiriančio riboženklio, esančio nuosavybės dokumentuose nurodytu 140 m atstumu, pamatuotu nuo miško kvartalinės linijos.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi NŽT Šiaulių skyriaus prielaida, kad žemės sklypų Nr. 19, 17 ir 4 ribos, nustatytos atliekant geodezinius matavimus, yra teisingos. Teigia, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype R. M. perkeltu riboženkliu į jo sklypą per 11,5 m sklypo dalis niekada nepriklausė ieškovei, tai yra du atskiri sklypai.

Apelianto teigimu, atliekant žemės sklypo Nr. 17 preliminarius matavimus, buvo padaryta klaida, tačiau NŽT skyrius matavimų bylą suderino, patvirtino ir perdavė įregistruoti valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui. Tvirtina, jog 2019 m. atliekant žemės sklypo Nr. 19 (ieškovės) kadastrinius matavimus, klaida, nustatant ribą tarp žemės sklypų Nr. 17 ir 19, nebuvo ištaisyta, o perkelta atsakovui priklausančiam žemės sklypui Nr. 20. Nebuvo siekiama atsiimti užmatuotą sklypo dalį iš 17 sklypo savininkų.

Nurodo, jog matininkui R. M.vienasmeniškai perkėlus žemės sklypų Nr. 17 ir 19 ribą per 11,5 m į jo žemės sklypo ribą, NŽT Šiaulių skyrius 2022 m. gegužės 4 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje. Tačiau patikrinimo akte nėra nagrinėjama, kokiu atstumu nuo jo žemės sklypo išorinės ribos yra naujai sukalti riboženkliai ir konstatuota, kad iškirstas miškas žemės sklype Nr. 19 (ieškovės).

Teigia, kad jokių neleistinų veiksmų neatliko, tačiau dėl kitų asmenų nerūpestingumo ir neatsakingumo tapo atsakovu byloje, turėjo atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, neteko dalies nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, ir dabar ieškovė siekia prisiteisti žalą, kurios jis nepadarė. Ieškovė jokios žalos nepatyrė, kadangi jis mišką kirto tik savo sklypo ribose.

Ieškovė IES1 atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Esminiai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Teigia, kad atsakovas iš esmės neginčija savarankiškų šios bylos civilinės atsakomybės sąlygų teisės taikymo aspektu, o pakartotinai kelia žemės sklypų ribos nustatymo, 2019 m. UAB „Auneda“ atliktų kadastrinių matavimų, NŽT išvadų ir tariamai išlikusio riboženklio klausimus, kurie buvo įvertinti ir išspręsti ankstesnėje Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-115-1051/2024. Aptariamoje byloje buvo nustatyta ieškovės ir atsakovo žemės sklypų riba, o šioje byloje sprendžiamas tik atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės už ieškovės sklype iškirstus medžius klausimas.

Ieškovės teigimu, apeliacinio skundo argumentai dėl ribos „perkėlimo“, išlikusio riboženklio, 140 sklypo pločio, NŽT išvados, klaidos tarp sklypų Nr. 17 ir Nr. 19 ir ploto „atsiėmimo“ iš sklypo Nr. 17, pažeidžia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicijos institutą, kadangi visos šios aplinkybės ir apelianto argumentai buvo įvertini Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 16 d. sprendime, kuris Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-735-894/2025 paliktas nepakeistas.

Nurodo, jog atsakovo neteisėti veiksmai įrodyti ne tik minėtoje Šiaulių apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje, bet ir ieškovės pateiktais duomenimis. Aptariamoje byloje nustatyta, kad sklypų riba eina pagal 2019 m. lapkričio 12 d. UAB „Auneda“ brėžinį; atsakovas ribų paženklinimo metu dalyvavo, Aktą pasirašė be pastabų ir pretenzijas pradėjo reikšti tik po atlikto miško kirtimo.

Atsakovo argumentas, kad miško kirtimui pakako miškotvarkos projekto ir leidimo kirsti mišką, nepaneigia jo neteisėtų veiksmų, kadangi atsakovas, vykdydamas kirtimą, peržengė jam priklausančio sklypo ribą ir iškirto ieškovės sklype augusius medžius.

Mano, kad atsakovo teiginys, jog ieškovė žalos nepatyrė, nes kirtimas neva vyko jo sklype, yra bandymas pakartotinai ginčyti prejudiciškai nustatytą žemės sklypo ribą. Atsakovo argumentas, jog ieškovė turėtų reikalauti ne medienos, o miško vertės, yra nepagrįstas, kadangi ieškovė neteko konkrečių medžių / medienos, kuri turi savarankišką ekonominę vertę.

Tvirtina, jog šiuo atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi atsakovui neatlikus kirtimo veiksmų, ieškovė nebūtų netekusi jai priklausančiame sklype augusių medžių. Atsakovo kaltė yra preziumuojama. Atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių ieškovės žalos dydį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis, teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektas yra Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, juos įvardijant kaip NŽT priedas.

CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas pasunkėtų ar netgi taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktų papildomų įrodymų turinį ir jų sukūrimo, parengimo datas, daro išvadą, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kaip matyti, apeliantas pateikia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atsiliepimą, jo priedus, prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo (su priedais) 2022 m. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių skyriaus nagrinėtoje byloje Nr. AG3-54/23-2022 pagal apelianto (toje byloje pareiškėjo) skundą atsakovui NŽT Šiaulių skyriui. Į aptariamus dokumentus įeina 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projektas, jo 2002 m. ir 2003 m. papildymas; 2003 m. sausio 6 d. ribų nustatymo abrisas ir tos pačios datos žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktas; 2003 m. gegužės 15 d. žemės sklypo planas; Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. birželio 4 d. įsakymas dėl Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II etapo patvirtinimo Nr. 1532, taip pat kiti 2000 m., 2003 m., 2009 m. Šiaulių apskrities viršininko įsakymai; kiti 2002–2003 m., 2008 m., 2010 m. su žemės sklypo kadastro duomenimis, ribomis susiję dokumentai; 2022 m. gegužės 4 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 31fd-1433-(14.31.141) ir jo priedas; 1996 m. dokumentai ir kiti priedai, apie kurių buvimą apeliantui neabejotinai buvo žinoma dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo (2026 m. gegužės 26 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi iš esmės visi apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai yra parengti iki skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl apeliantas turėjo visas galimybes juos pateikti civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Nusprendžiant dėl apelianto pateiktų dokumentų priėmimo, taip pat įvertintina aplinkybė, jog atsakovas apeliaciniu skundu apskritai nepateikė prašymo priimti pateikiamus papildomus įrodymus. Apeliantas ne tik neprašo priimti naujų dokumentų, bet taip pat net nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių, dėl kokių priežasčių papildomų įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui arba jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Taip pat, susipažinus su apelianto pateiktų papildomų dokumentų turiniu, matyti, kad dalis jų, kaip pavyzdžiui, 2002 m. rugsėjo 28 d. ribų nustatymo abrisas, 2002 m. rugsėjo 28 d. žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktas, 2002 m. gruodžio 17 d. Šiaulių apylinkės Šiaulių rajono žemės sklypo kadastro duomenys, NŽT Šiaulių skyriaus 2022 m. gegužės 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-1433-(14.31.141.) ir jo priedai, 2003 m. sausio 6 d. ribų nustatymo abrisas, 2019 m. lapkričio 12 d. UAB „Auneda“ žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas Nr. 57 ir kiti, jau yra civilinės bylos medžiagoje, todėl pakartotinis jų priėmimas yra nereikalingas ir būtų perteklinis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus.

2026 m. rugpjūčio 10 d. gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai (DOK-76144), juos prašo priimti ir įvertinti.

CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Tai reiškia, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, pasibaigus įstatymų nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti, jau nebegali būti priimami. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais rašytiniais paaiškinimais, jų turiniu, daro išvadą, jog apeliantas jais iš esmės atsako, atsikirtinėja į ieškovės pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, taip papildydamas apeliacinį skundą ir jame nurodytų argumentų mastą. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, jog civiliame procese įrodinėjimas negali būti neribotas. Nors teisingumo vykdymas reikalauja išsamaus visų aplinkybių ištyrimo, teisės sistemoje yra nustatytos aiškios ribos, užtikrinančios proceso efektyvumą, ekonomiškumą ir šalių teisių apsaugą. Apeliantas apeliaciniame skunde turėjo galimybę nurodyti visus nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu argumentus ir pateikti savo poziciją dėl, jo manymu, reikšmingų aplinkybių, todėl vėlesnis apelianto rašytinių paaiškinimų priėmimas, atsižvelgiant į tai, kad juose pateikiami atsikirtimai į ieškovės atsiliepimą, būtų nesuderinama su proceso šalių lygiateisiškumo principu (CPK 17 straipsnis) ir iš esmės vienai proceso šalių suteiktų didesnį pranašumą, taip pat neatitiktų apeliacijos ribų (draudimo papildyti apeliacinį skundą). Dėl nurodytų priežasčių apelianto 2026 m. rugpjūčio 10 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai nepriimami, juose nurodytų aplinkybių, argumentų apeliacinės instancijos teismas nevertins ir dėl jų nepasisakys.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 2,0700 ha miško ūkio žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2003 m. sausio 8 d. Žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus.

Iš byloje esančio VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 4,0500 ha miško ūkio žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2003 m. gegužės 13 d. Žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius kadastrinius matavimus.

2019 m. lapkričio 12 d. UAB „Auneda“ matininkas R. M. atliko ieškovei priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengė žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą Nr. 57 (toliau – Aktas). Nustatant žemės sklypo ribas dalyvavo ir Akte pasirašė ieškovė, gretimo (besiribojančio) žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas atsakovas ATS1, žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas A. P. Akte nurodyta, kad, nustatant žemės sklypo ribas, jo ribos paženklintos aštuoniais riboženkliais.

Antstolis Ričardas Kudrauskas 2022 m. balandžio 21 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 98-33, jame, be kita ko, nurodyta, kad ieškovei priklausančiame žemės sklype pašalinti du riboženkliai ir pamesti sklypo pakraštyje, taip pat iškirsta apie 8-10 arų sklypo medžių (eglių, beržų, drebulių).

Iš NŽT Šiaulių skyriaus 2022 m. gegužės 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FD-1433-(14.31.141.) ir jo priedų matyti, kad iškirsta 11,5 m miško už riboženkliu paženklintos ieškovei priklausančio žemės sklypo ir atsakovui priklausančio gretimo žemės sklypo ribos.

Atsakovas 2022 m. balandžio 24 d. prašymais kreipėsi į UAB „Auneda“ ir NŽT Šiaulių skyrių, prašydamas: i) jo parašą žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paženklinimo akte (dėl matavimų metu neteisingai nustatytos jo sklypo linijos ilgio ir posūkio taško 5 vietos) laikyti negaliojančiu nuo pasirašymo dienos; ii) UAB „Auneda“ permatuoti vietoje linijos (5-6, 7-8) ilgį ir 5 posūkio taško vietą; iii) netvirtinti (nepritarti) žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), besiribojančio su jo nuosavybės teise valdomu sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), matavimų bylos (dėl neteisingų išmatavimų).

NŽT Šiaulių skyrius 2022 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 31SD-2615-(14.31.137 E), atsakydamas į atsakovo 2022 m. balandžio 24 d. prašymus ir 2022 m. gegužės 9 d. skundą, be kita ko, nurodė, jog ieškovei priklausantis žemės sklypas (Nr. 19) negalėjo būti „užmatuotas“ ant atsakovui priklausančio žemės sklypo (Nr. 20); žemės sklypų Nr. 19, Nr. 17 ir Nr. 4 ribos, nustatytos atliekant geodezinius matavimus, yra teisingos; UAB „Auneda“ matininkas R. M., atlikdamas žemės sklypo Nr. 19 ženklinimą, nepažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų.

2022 m. gegužės 10 d. raštu ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama nedelsiant nutraukti jai priklausančio miško žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kirtimo veiksmus.

Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje e2-115-1051/2024 tenkino ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1, tretiesiems asmenims NŽT prie Aplinkos ministerijos, UAB „Auneda“ dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir nustatė ieškovei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ribą pagal 2019 m. lapkričio 12 d. matininko UAB „Auneda“ parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį, nustatant tokią žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pietvakarinę ribą, apibrėžtą koordinačių taškais: <...>; taip pat 2019 m. lapkričio 12 d. matininko UAB „Auneda“ parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį nusprendė laikyti sudedamąja teismo sprendimo dalimi. Kauno apygardos teismas 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-735-894/2025 minėtą Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žemės sklypo ribomis

Nagrinėjamu atveju, įvertinus apeliacinio skundo turinį, darytina išvada, kad apeliantas savo nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia argumentais dėl netinkamai, neteisingai nustatytos ieškovei priklausančio žemės sklypo ir šalia esančio atsakovo besiribojančio žemės sklypo ribos, tvirtindamas, jog i) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi NŽT Šiaulių skyriaus prielaida, kad žemės sklypų Nr. 19, 17 ir 4 ribos, nustatytos atliekant geodezinius matavimus, yra teisingos; ii) kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype matininko R. M. perkeltu riboženkliu į jo sklypą per 11,5 m sklypo dalis niekada nepriklausė ieškovei; iii) 2019 m. atliekant žemės sklypo Nr. 19 (ieškovės) kadastrinius matavimus, klaida, nustatant ribą tarp žemės sklypų Nr. 17 ir 19, nebuvo ištaisyta, o perkelta atsakovui priklausančiam žemės sklypui Nr. 20 per 11,5 m.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgiant į apelianto apeliacinio skundo argumentus, taip pat įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, šiuo atveju svarbi yra įsiteisėjusio teismo sprendimo galia, privalomumas ir jame nustatytų aplinkybių prejudicinė reikšmė.

CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Pasisakant dėl teismo pareigos paisyti aukštesnės instancijos teismų išaiškinimų ir dėl jų privalomumo kitoje civilinėje byloje yra aktualus CPK 182 straipsnis. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo atsikirtimus į ieškinį, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-115-1051/2024 ir Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-735-894/2025, kuria minėtas Šiaulių apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas, nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei priklausantis miško ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 19 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovui priklausantis miško ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 20 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), yra besiribojantys žemės sklypai. Ginčo taip pat nėra dėl to, kad atsakovas 2022 m. kovo mėn. vykdė miško kirtimo darbus, tačiau šalys nesutaria dėl to, ar atsakovas, vykdydamas miško kirtimo darbus, iškirto dalį ieškovei priklausančio miško. Apeliantas tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog kirto mišką tik jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, iš esmės ginčydamas ir nesutikdamas su 2019 m. lapkričio 12 d. UAB „Auneda“ matininko R. M. parengtu žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktu Nr. 57. Svarbu pažymėti, jog minėtos Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-115-1051/2024 dalykas buvo nustatyti ieškovei priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas tokias, kokios apibrėžtos koordinačių taškais pagal to paties matininko UAB „Auneda“ 2019 m. lapkričio 12 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį. Aptariamoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu konstatuota, kad 2019 m. lapkričio 12 d. matuojant ieškovės žemės sklypo ribas atsakovas dalyvavo ir pasirašė UAB „Auneda“ 2019 m. lapkričio 19 d. Akte, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų reiškęs pastabas ar nesutikęs su žemės sklypo ribų paženklinimu. Minimame sprendime padaryta išvada, kad atsakovas visas pretenzijas dėl ginčo žemės sklypų ribų pradėjo reikšti tik po to, kai atliko miško kirtimo darbus, ir ši aplinkybė yra tikroji atsakovo nesutikimo su ieškiniu priežastis, nes nuo 2019 m. lapkričio 12 d., daugiau nei du metus, t. y. iki 2022 m. pavasario, atsakovą tenkino nustatytos žemės sklypo ribos. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka patikrinęs aptariamo Šiaulių apylinkės teismo sprendimo teisėtumą, taip pat konstatavo, jog atsakovas, be pastabų pasirašydamas 2019 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Nr. 57, išreiškė savo valią sutikti su ieškovės žemės sklypo ribomis. Apeliacinės instancijos teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad atsakovas turi specialių žinių geodezinių matavimų srityje, todėl turėjo suvokti tiek pasirašomo dokumento turinį, tiek ir pasirašymu jam sukuriamas teisines pasekmes. Vadinasi, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad atsakovas, pasirašydamas 2019 m. lapkričio 12 d. Akte, iš esmės sutiko su ieškovei priklausančio žemės sklypo nustatytomis ribomis, jokių pretenzijų dėl to nereiškė, todėl apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neteisingai, netinkamai nustatytos ieškovės žemės sklypo ribos, kiek tai susiję su UAB „Auneda“ atliktais veiksmais, atmestini kaip nepagristi, kadangi dėl šių aplinkybių jau buvo pasisakyta ir jos buvo vertintos įsiteisėjusiais anksčiau minėtais teismų procesiniais sprendimais (CPK 182 straipsnis) ir apeliantas negali jų ginčyti bei prašyti jas vertinti iš naujo.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog 2019 m. atliekant žemės sklypo Nr. 19 (ieškovės) kadastrinius matavimus, klaida, nustatant ribą tarp žemės sklypų Nr. 17 ir 19, nebuvo ištaisyta, o perkelta atsakovui priklausančiam žemės sklypui Nr. 20, o matininkas R. M. vienasmeniškai perkėlė žemės sklypų Nr. 17 ir 19 ribą per 11,5 metrų į jo žemės sklypo Nr. 20 ribą. Taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi NŽT Šiaulių skyriaus prielaida, kad žemės sklypų Nr. 19, 17 ir 4 ribos, nustatytos atliekant geodezinius matavimus, yra teisingos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog dėl šiame punkte nurodytų apelianto argumentų taip pat jau yra pasisakyta ir jų pagrįstumas įvertintas minėta įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-735-894/2025. Nutarties 57–58 punktuose aiškiai konstatuota, jog NŽT, vadovaudamasi Kadastro nuostatų 21 punkte numatyta tvarka, išnagrinėjusi besiribojančių ieškovės ir atsakovo žemės sklypų suformavimo dokumentus, nustatė žemės sklypo ribų (konfigūracijos) skirtumo priežastis – atliekant preliminarius matavimus nustatyti žemės sklypų (sklypo Nr. 20, sklypo Nr. 19, sklypo Nr. 17 ir sklypo Nr. 4) pietrytinės ribos linijų ilgiai yra neteisingi, nes jie neatitinka Projekte įbraižytų žemės sklypų ribų ir natūroje nustatyto bendro linijos ilgio. Taip pat NŽT padarė išvadą, kad nagrinėjamų žemės sklypų (sklypo Nr. 19, sklypo Nr. 17 ir sklypo Nr. 4) ribos, nustatytos atliekant geodezinius matavimus, yra teisingos. Kauno apygardos teismo vertinimu, tokios įgaliotos institucijos išvados patvirtina, kad ieškovei atlikus kadastrinius matavimus, ieškovės žemės sklypo ribos (konfigūracija) atitinka teritorijų planavimo dokumento (Projekto) duomenis. Dar daugiau, aptariamoje įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad 2022 m. gegužės 23 d. atsakovui adresuotame NŽT Šiaulių skyriaus rašte Nr. 31SD-2615-(144.31.137E) „Dėl gretimo žemės sklypo matavimų“, kuriuo pateiktas atsakymas į atsakovo 2022 m. balandžio 24 d. prašymą ir 2022 m. gegužės 9 d. skundą, nurodyta, kad Šiaulių skyrius daro išvadą, jog tikimybė, kad atliekant sklypo Nr. 19 kadastrinius matavimus, sklypo riba ties kampu Nr. 5 (pagal atsakovo sklypo planą) buvo paslinkta į pietų pusę, sumažinant atsakovo sklypą, atmetama. Rašte taip pat nurodyta, kad patikrinus UAB „Auneda“ matininko R. M. pateiktą sklypo Nr. 19 kadastro duomenų bylą, nustatyta, kad matininkas, atlikdamas žemės sklypo ženklinimą, nepažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1.2, 32.1.1.3 papunkčiuose nurodytų reikalavimų. Kauno apygardos teismas pabrėžė, jog minėtas NŽT raštas atsakovo nėra nuginčytas, todėl atmetė, kaip nepagrįstus, atsakovo argumentus, kad matininkas R. M. kadastrinių matavimų metu (2019 m. lapkričio 12 d.) savavališkai ir klaidingai perkėlė pietvakarinės ribos liniją per 11,5 m į atsakovo sklypo Nr. 20 teritoriją, ir klaidingai nustatė sklypo Nr. 19 ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nutarties 27–33 punktuose nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į CPK 279 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnį, konstatuoja, jog minėtose civilinėse byloje, t. y. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendime ir Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartyje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas galima laikyti prejudiciniais faktais šioje byloje. Visų pirma tiek šioje civilinėje byloje, tiek aptartose bylose dalyvauja tos pačios šalys, jų procesinė padėtis taip pat tokia pati. Antra, minėtose civilinėse bylose nustatytos aplinkybės, dėl ieškovės žemės sklypo ribų, UAB „Auneda“ matininko R. M. 2019 m. atliktų ieškovės žemės sklypo kadastrinių matavimų, Akto parengimo ir jo pasirašymo (jame pasirašė atsakovas), atsakovo pretenzijų reiškimo laiko (datos) dėl ieškovės žemės sklypo nustatytos ribos, taip pat NŽT 2022 m. gegužės 23 d. rašto, sudarė nurodytų bylų įrodinėjimo dalyką, kuris yra reikšmingas ir tiesiogiai susijęs su nagrinėjama civiline byla, kadangi sprendžiamas klausimas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo atlyginti nuostolius už atsakovo jos miško ūkio paskirties žemės sklype esančių medžių iškirtimą. Pabrėžtina, jog aptariamo Šiaulių apylinkės teismo sprendimo ir Kauno apygardos teismo nutarties išvados ir nustatytos aplinkybės yra galiojančios, nėra paneigtos aukštesnės instancijos teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo), todėl jų ginčijimas nėra galimas, kadangi tai iš esmės paneigtų įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą ir sudarytų neribotas galimybes ir sąlygas kvestionuoti, iš naujo, pakartotinai vertinti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) išvadas. Kadangi apeliantas didžiąją dalį apeliacinio skundo argumentų skiria aplinkybėms, susijusiomis su ieškovės žemės sklypo ribų nustatymu, dėl kurių yra pasisakyta tiek įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje e2-115-1051/2024, tiek įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-735-894/2025, kurios yra laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako ir jų pagrįstumo iš naujo nevertina.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos sąlygų

Apeliantas nurodo, kad jis jokių neleistinų veiksmų neatliko, tačiau dėl kitų asmenų nerūpestingumo ir neatsakingumo tapo atsakovu byloje, turėjo atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, neteko dalies nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, ir dabar ieškovė siekia prisiteisti žalą, kurios jis nepadarė. Tvirtina, kad jog pateikė bylai dokumentus, įrodančius, jog mišką kirto tik jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir ieškovė jokios žalos nepatyrė. Apelianto teigimu, ne kadastriniai matavimai yra sąlyga pradėti kirsti mišką, o miškotvarkos projektas, ir leidimas kirsti mišką nustatytame sklype.

Pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytu reglamentavimu ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl deliktinės civilinės atsakomybės atsakovui taikymo.

Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.250 straipsniai). Sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši specialioji deliktinės atsakomybės norma yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai išraiška deliktų teisėje.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Nuostolių apskaičiavimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad pareikšti ieškinius dėl neteisėta veika padarytos žalos turi teisę miško valdytojai, savininkai ir naudotojai, kurių miškui, turtui ar teisėtiems interesams padaryta žala; aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, kai žala padaryta aplinkai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog apeliantas iš esmės nesutinka su viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtais veiksmais, tvirtindamas, jog medžius kirto tik jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose pagal miškotvarkos projektą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą patvirtina ši bylos rašytinė medžiaga: 2022 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių protokolas Nr. 98-33, 2022 m. gegužės 4 d. NŽT faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-1433-(14.31.141.), taip pat įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-115-1051/2024 ir Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-735-894/2025, kuria minėtas Šiaulių apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia skundžiamo sprendimo išvada.

Svarbu atkreipti dėmesį į aplinkybę, nors apeliantas teigia, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir medžius kirto tik savo žemės sklype, tvirtindamas, jog bylai pateikti tai patvirtinantys įrodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka. Priešingai, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu (kuriame nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje pagal CPK 182 straipsnį) konstatuota, jog ieškovės žemės sklypo ribos, nustatytos pagal 2019 m. lapkričio 12 d. UAB „Auneda“ parengtą situacijos brėžinį, yra teisingos ir atitinka teritorijų planavimo dokumentų duomenis. Pabrėžtina, jog įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (sprendimu ir nutartimi) konstatavus, jog ieškovės žemės sklypo ribos yra teisingos, faktą, jog atsakovas, atlikdamas miško, medžių kirtimą jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype taip pat iškirto medžius ir ieškovei priklausančiame žemės sklype, besiribojančiame su atsakovo žemės sklypu, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, patvirtina tiek minėtas antstolio Ričardo Kudrausko 2022 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-33, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad ieškovei priklausančiame žemės sklype pašalinti du riboženkliai ir pamesti sklypo pakraštyje, taip pat iškirsta apie 8-10 arų sklypo medžių (eglių, beržų, drebulių), tiek NŽT Šiaulių skyriaus 2022 m. gegužės 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-1433-(14.31.141.) ir jo priedai, kuriuose, be kita ko, nustatyta, jog iškirsta 11,5 m miško už riboženkliu paženklintos ieškovei priklausančio žemės sklypo ir atsakovui priklausančio gretimo žemės sklypo ribos. Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šių aplinkybių nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

Taip pat pabrėžtina, nors apeliantas teigia, kad ne kadastriniai matavimai yra sąlyga pradėti kirsti mišką, o miškotvarkos projektas, ir leidimas kirsti mišką nustatytame sklype, tačiau svarbu pažymėti, jog nei miškotvarkos projekto buvimas, nei leidimo kirsti medžius, mišką turėjimas, nepaneigia asmens pareigos elgtis apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, nepažeidžiant kito asmens teisių, teisėtų interesų ir nepadarant jam žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad atsakovui priklausančio žemės sklypo miškotvarkos projektas Valstybinėje miškotvarkos tarnyboje patvirtintas dar 2011 m. birželio 6 d., registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. dar iki 2019 m. lapkričio 12 d. Akto, kuriuo nustatytos ieškovės žemės sklypo ribos, parengimo, ir kuriame atsakovas pasirašė be jokių pretenzijų ir pastabų dėl jo neišreiškė. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, jog dar 2011 m. birželio 6 d. patvirtintas atsakovui priklausančio žemės sklypo žemėtvarkos projektas, o 2019 m. lapkričio 12 d. nustatytos ieškovės žemės sklypo, besiribojančio su atsakovo žemės sklypu, ribos, atsakovas, 2022 m. kovo mėn. atlikdamas miško kirtimą, turėjo elgtis apdairiai, rūpestingai ir įsitikinti, ar, kirsdamas medžius, neperžengia nustatytos ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos, juo labiau įvertinus tai, kad atsakovas turi specialių žinių geodezinių matavimų srityje (šią aplinkybę nustatė Kauno apygardos teismas 2025 m. gruodžio 9 d. nutartyje, remdamasis Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu). Tai, jog apeliantas galbūt dėl nepakankamo apdairumo ir rūpestingumo, kirsdamas medžius jam priklausančiame žemės sklype, peržengė dar 2019 m. lapkričio 12 d. nustatytą ieškovės žemės sklypo ribą ir iškirto dalį medžių (8-10 arų sklypo medžių), esančių ieškovės žemės sklype, niekaip negali eliminuoti ir panaikinti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo fakto. Atsakovas, iškirsdamas dalį medžių ieškovės žemės sklype, iš esmės pažeidė ne tik kito asmens (ieškovės) nuosavybės teisę, bet taip pat pažeidė ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Apelianto apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog, atsakovo prašymu, 2022 m. balandžio 27 d. UAB „Žemaitijos projektai“ atliko kadastrinius matavimus ir patvirtino, jog ant žemės sklypo Nr. 20 (atsakovui priklausančio) yra „užmatuota“ 19 sklypo riba, nepatvirtina ir neįrodo atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų teisėtumo (CPK 178 straipsnis). Kaip jau ne kartą minėta šioje nutartyje, ieškovės žemės sklypo, besiribojančio su atsakovo žemės sklypu, ribos yra nustatytos ir patvirtintos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, todėl apelianto argumentai, kad jis miško kirtimo darbus atliko tik jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant atsakovo elgesio, veiksmų teisėtumą / neteisėtumą, svarbia aplinkybe laikytina ir tai, jog pretenzijas dėl tariamai neteisingų ieškovės sklypo matavimų atsakovas pradėjo reikšti tik po to, kai buvo konstatuotas ieškovei priklausančio miško iškirtimo faktas (2022 m. balandžio 21 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu). Tik po to, 2022 m. balandžio 24 d., apeliantas kreipėsi į UAB „Auneda“, atlikusią ieškovei priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir 2019 m. lapkričio 12 d. parengusią žemės sklypo ribų paženklinimo aktą Nr. 57, ir Nacionalinę žemės tarnybą, t. y. daugiau nei po dvejų metų, be kita ko, prašydamas jo parašą Akte laikyti negaliojančiu. Tai, jog atsakovas, turintis specialių geodezinių matavimų žinių, pretenzijas dėl ieškovės nustatytų žemės sklypo ribų, su kuriomis jis sutiko ir patvirtino parašu, pradėjo reikšti praėjus daugiau nei dviem metams, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog iki tol apeliantas su ieškovės nustatytomis žemės sklypo ribomis sutiko, o vėlesnis pretenzijų reiškimas prasidėjo dėl galbūt atsakovo turimo siekio išvengti žalos atlyginimo dėl neteisėtai iškirsto dalies ieškovės miško, pažeidžiant ieškovei priklausančio žemės sklypo ribą.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, buvimą, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą.

Kita privaloma deliktinės civilinės atsakomybės kilimo sąlyga – žala. Pagal CPK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016, 32 punktas; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, 37 punktas). Rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos patyrusiam asmeniui (ieškovui) tenka pareiga įrodyti tokios žalos dydį, atsakovui – paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai).

Pažymėtina, jog iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų argumentų matyti, kad paties žalos dydžio, jos apskaičiavimo būdo, metodikos apeliantas iš esmės neginčija, teismo sprendimo nepagrįstumą siedamas su tuo, kad jis neatliko neteisėtų veiksmų, todėl ieškovei jokia žala nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl žalos fakto ir jos nustatymo dydžio, bylos rašytinę medžiagą, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė 3 678,29 Eur nuostolius, atsiradusius dėl atsakovo neteisėtai iškirsto miško ieškovei priklausančiame žemės sklype ir kad tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nebuvus atsakovo neteisėtų veiksmų – jam neiškirtus dalies ieškovės miško, ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių, nebūtų netekusi jos žemės sklype augusių medžių, kurie turi savarankišką ekonominę vertę.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, žalos dydį ieškovė įrodė bylai pateiktais rašytiniais įrodymais: medžių tūrio apskaičiavimais, iškirstos medienos vertės apskaičiavimu, specialiųjų žinių pagrindu parengtais žalos dydžio apskaičiavimo dokumentais. Žalos dydį patvirtina ir 2022 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-33, jame nurodyti, kokie medžiai (drebulė, eglė, beržas) ir kokie jų kiekiai, kokio diametro, ilgio, buvo iškirsti. Taip pat 2022 m. gegužės 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FD-1433-(14.31.141.) užfiksuoti duomenys apie iškirsto miško apimtį ieškovės žemės sklype. Ieškovė ieškinyje aiškiai nurodė, kuo remdamasi ir kaip apskaičiavo atsakovo iškirstų jos žemės sklype augusių medžių vertę (drebulių iškirsta 15,18 kub. m x 80,00 Eur (už 1 kub. m) = 1 214,40 Eur; eglių iškirsta 19,728 kub. m x 106,00 Eur (už 1 kub. m) = 2 091,17 Eur; beržų iškirsta 1,716 kub. m x 90,00 Eur (už 1 kub. m) = 154,44 Eur, iš viso 3 460,01), taip pat apskaičiuota 218,28 Eur kirtimo liekanų kaina už 6,226 kub. m, todėl iš viso ieškovė patyrė 3 678,29 Eur (3 460,01 Eur + 218,28 Eur) nuostolių. Apskaičiuodama žalos dėl jos žemės sklype iškirstų medžių dydį, ieškovė rėmėsi Privačių miškų savininkų asociacijos skelbiamomis 2022 m. gegužės mėn., t. y. buvusiomis iškirstų medžių metu, medienos kainomis. Spręsdamas klausimą dėl ieškovės prašomų priteisti nuostolių atlyginimo, pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir apelianto išreikštą poziciją ir jo nesutikimą su žalos dydžiu, pagal kurią, anot atsakovo, ieškovė nepagrįstai prašo atlyginti iškirsto medienos, o ne augančio miško vertę (taip pat kad jis buvo pardavęs teisę iškirsti 2 ha žemės sklype augantį mišką už 17 000,00 Eur). Pasisakydamas dėl šių atsakovo argumentų, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog neteisėtu miško iškirtimu padaryta žala negali būti tapatinama vien su hipotetine miško ūkio objekto pardavimo kaina, kadangi miško, kaip turtinio objekto vertė, nėra tapati neteisėtai iškirsto medienos vertei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai skundžiamo teismo sprendimo išvadai. Analizuojant šiuo klausimu aktualią teismų praktiką, matyti, jog esminė taisyklė, reikalaujant atlyginti miško savininkui padarytą turtinę žalą, yra tokia, kad nuostoliai skaičiuojami pagal neteisėtai iškirstos medienos kiekį ir jos vertę, o ne pagal viso miško sklypo, miško, kaip ūkio objekto, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008). Būtent tokią nuostolių apskaičiavimo metodiką pasirinko ir taikė ieškovė, o atsakovas, savo ruožtu, ieškovės apskaičiuotų nuostolių dydžio CPK 177 straipsnyje numatytomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020). Nagrinėjamu atveju atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįrodė ieškovės paskaičiuotų nuostolių dydžio neteisingumo ir nepagrįstumo (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovo nesutikimas su nuostolių dydžiu iš esmės buvo grindžiamas tik subjektyvia nuomone, kuri nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pabrėžtina, jog atsakovas, nesutikdamas su ieškovės nuostolių apskaičiavimo dydžiu, turėjo procesinę pareigą paneigti ieškovės žalos dydį pagrindžiančius argumentus, įrodymus, pateikdamas duomenis (specialistų skaičiavimus ar kita), jog nagrinėjamu atveju nuostolių dydis galbūt yra mažesnis, juo labiau, kad teismo posėdžio metu nurodė, jog sutiktų ieškovei atlyginti apie 700,00 Eur, tačiau šios procesinės pareigos tinkamai neįgyvendino. Tuo tarpu ieškovė CPK leistinais įrodinėjimo būdais įrodė ne tik, kad patyrė žalą, bet ir jos dydį, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 3 678,29 Eur nuostolių atlyginimo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nelemia kitokios teismo išvados dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą ir nustatė visas atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, pagrįstai pripažino, jog kituose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje ir ieškovės ieškinį tenkino pagrįstai. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Apeliantas pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 110,00 Eur žyminį mokestį.

Nagrinėjamu atveju, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Ieškovė pateikė teismui duomenis, kad už advokato suteiktas paslaugas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 132,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos 1 132,56 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo ATS1, asmens kodas, (duomenys neskelbtini), 1 132,56 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt du eurus ir 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.