Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dage Capital“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dage Capital“ ieškinį atsakovui ATS1 ( ATS1 ) dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Dage Capital“ ieškiniu prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą su darbuotoju ATS1 teisėtu ir pripažinti, kad su darbuotoju yra tinkamai atsiskaityta; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinys atmestas, pripažinta, kad UAB „Dage Capital“ neteisėtai nutraukė darbo sutartį Nr. 076 su atsakovu ATS1, negrąžinant atsakovo į darbą, pripažinta, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta DK 54 straipsnio pagrindu nuo 2025 m. rugsėjo 9 d., iš ieškovės UAB „Dage Capital“ atsakovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2025 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (bet ne ilgiau kaip už vienerius metus), 7 894,47 Eur dienpinigių, 9 201,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų ir 4 503,22 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad šalys 2024 m. birželio 25 d. sudarė darbo sutartį Nr. 076, kuria nuo 2024 m. liepos 1 d. atsakovas buvo įdarbintas pas ieškovę įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi. Viso darbo sutarties galiojimo metu savo darbo pareigas atsakovas iš esmės atliko komandiruotėse užsienyje. Teismas pažymėjo, kad darbuotojas nemoka valstybinės kalbos, todėl laikytinas silpnesniąja darbo santykių šalimi, o susirašinėjimas ir bendravimas su darbdaviu vyko rusų kalba.

Teismas nustatė, kad darbuotojai kas mėnesį negauna atsiskaitymo lapelių pagal DK 148 straipsnio reikalavimus, be to, darbuotojams nėra žinoma ir jie nebuvo supažindinti su įmonėje patvirtinta Darbo apmokėjimo sistema, kurioje, be kitų darbo apmokėjimo nuostatų, yra nuostata ir apie dienpinigių mokėjimo tvarką įmonėje. Be to, atsakovas viso Darbo įmonėje laikotarpiu nėra gavęs atsiskaitymo lapelių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, komandiruočių įsakymų, avanso apyskaitų, kelionės dokumentų, dienpinigių apskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentų ar kita forma privalomos teikti informacijos. Teismas nustatė, kad įmonėje nėra personalo skyriaus darbuotojo, o visi įdarbinimo, apmokėjimo ir atleidimo klausimai sprendžiami per LIU1, apklaustą kaip liudytoją, kuris parodė duomenis teikiantis įmonės buhalterei ar vadovui. Teismas nustatė, kad būtent liudytojas atsakovui pateikė atleidimo iš darbo formą rusų kalba, kurioje buvo įrašytas tekstas „Prašau atleisti mane nuo 09.09.2025 iš darbo šalių susitarimu“, o vėliau šį prašymą pateikė įmonės vadovui ir buhalterei. Taigi, atsakovas pateikė darbdaviui prašymą rusų kalba, kuriame išreiškė valią nutraukti sutartį šalių susitarimu nuo 2025 m. rugsėjo 9 d., o ieškovė darbo sutartį nutraukė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.

Teismas nurodė, kad pagal DK 54 straipsnio 1 dalį bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). DK 54 straipsnio 3 dalis nurodo, kad jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas. Tuo tarpu, nutraukiant darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti aiškiai išreikšta tikroji darbuotojo valia atleisti jį iš darbo būtent šiuo pagrindu, t. y. darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos.

Teismas vertino, kad, priešingai ieškovės teiginiams, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų darbuotojo aiškiai išreikštą valią atleisti jį iš darbo būtent pagal DK 55 straipsnio normas jo paties prašymu, juo labiau kad nagrinėjamu atveju darbuotojas apie savo atleidimo faktą ir pagrindą sužinojo tik po to, kai kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją konsultacijos. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė ir nepateikė duomenų, kad buvo tinkamai atlikta atsakovo – darbuotojo, silpnesniosios santykio šalies, nemokančios valstybinės kalbos, atleidimo iš darbo procedūra pagal jo pateiktą prašymą. Be to, darbuotojui atleidimo dieną nebuvo pateikti jokie duomenys, susiję su jam priklausančiomis priskaičiuotomis išmokomis ir kompensacijomis. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtai atleido darbuotoją nepaisydama jo valios, todėl yra pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir pakeisti darbuotojo atleidimo nuo 2025 m. rugsėjo 9 d. pagrindą į DK 54 straipsnį. Pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika. Pripažinęs atleidimą neteisėtu teismas taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą sankciją ir priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos. Apskaičiavęs, jog atsakovo vienos dienos darbo užmokestis sudaro 73,03 Eur, o vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 1 533,63 Eur, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi teismas atsakovui priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2025 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taikant penkių darbo dienų savaitės darbo režimą.

Teismas nusprendė, kad ieškovės buhalterinė apskaita yra tvarkoma netinkamai, darbdavys nevykdė jam DK 148 straipsnyje įtvirtintos pareigos kas mėnesį teikti duomenis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, atliekant mokėjimus neatskirtos darbo užmokesčio, dienpinigių ir avanso lėšos.

Iš ieškovės išduotų ir atsakovo užpildytų komandiruočių kelionės lapų teismas nustatė, kad iš viso atsakovui už jo darbą komandiruotėse darbdavys privalėjo išmokėti mažiausiai 11 760 Eur dienpinigių. Pačios ieškovės pateiktais duomenimis dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, ieškovė atsakovui iš viso turėjo išmokėti 16 070,48 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio (13 643,97 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio – ši suma yra nurodyta pačios ieškovės atsakovui pateiktoje 2025 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje apie atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už darbo laikotarpį iki 2025 m. liepos mėnesio įskaitytinai; 2 426,51 Eur (atskaičius mokesčius) – šią sumą ieškovė atsakovui sumokėjo tik 2025 m. spalio 27 d. ir apie ją užsiminė tik darbo bylą nagrinėjant DGK, teigdama, kad tai darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2025 m. liepos 31 d. iki 2025 m. rugsėjo 9 d.).

Iš atsakovo pateikto banko išrašo nustatė, kad iki atsakovo kreipimosi į DGK dienos 2025 m. spalio 6 d. ieškovė buvo išmokėjusi bendrą 14 760 Eur (atskaičius mokesčius) sumą. Prie šios sumos pridėjus minėtą 2 426,51 Eur sumą, sumokėtą 2025 m. spalio 27 d., 2 550 Eur sumą, sumokėtą 2025 m. spalio 29 d., pavedimo paskirtyje nurodant, kad tai dienpinigiai, ir 199,50 Eur sumą, sumokėtą 2025 m. spalio 31 d., taip pat nurodant, kad tai dienpinigiai, darbuotojas iš viso yra gavęs 19 936,01 Eur. Taigi, skirtumas tarp visos atsakovo iš ieškovės gautos sumos, t. y. 19 936,01 Eur, ir ieškovės pateiktuose dokumentuose nurodytos sumos (ieškovės 2025 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje apie atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo už mokestį ir 2025 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodyme kaip darbo užmokesčio nurodytos 16 070,48 Eur (atskaičius mokesčius) sumos) laikytinas atsakovui per visą jo darbo laikotarpį išmokėta dienpinigių suma. Tai reiškia, jog ieškovė atsakovui yra išmokėjus tik 3 865,53 Eur (19 936,01 Eur – 16 070,48 Eur) dienpinigių, nors iš esmės visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas vykdydamas darbo pareigas praleido komandiruotėse Europos valstybėse.

Nors ieškovės atstovas iš esmės sutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie komandiruotėse išbūtą laiką ir dienpinigių apskaičiavimu, tačiau prašė atsižvelgti į tai, kad sudarydamas darbo sutartį darbuotojas žinojo ir turėjo suprasti, kad sutartyje yra aptarta dienpinigių mažinimo norma. Teismas pažymėjo, kad nustatyta, jog darbuotojas, nemokantis valstybinės kalbos, nebuvo nei žodžiu, nei raštu supažindintas su įmonėje galiojančia darbo apmokėjimo sistema, negalėjo tinkamai išreikšti tikrosios savo valios ir iki galo suprasti savo sutikimo su jo darbo sąlygas bloginančiomis sutarties nuostatomis, t. y. mažesnis dienpinigių dydis nustatytas vidiniame norminiame akte, kuris nebuvo tinkamai išviešintas ir su kuriuo nebuvo supažindinti darbuotojai, todėl darbdavys nepagrįstai įtraukė į darbo sutarties sąlygas dienpinigių dydį mažinančias nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo skaičiavimais, kad ieškovė turėjo išmokėti mažiausiai 11 760 Eur dienpinigių, taigi, pagal atsakovo pateiktus skaičiavimus, kurių ieškovė nepaneigė, atsakovui turi būti išmokėta 7 894,47 Eur dienpinigių (11 760 Eur – 3 865,53 Eur).

Teismas pažymėjo, kad DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Taigi, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.

Nustatęs, kad darbo santykiai tarp šalių nutrūko 2025 m. rugsėjo 9 d., tačiau iki šiol atsakovė ieškovui nėra įvykdžiusi savo prisiimtų įsipareigojimų laiku mokėti darbo užmokestį, ir vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi, teismas priteisė atsakovui 9 201,78 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką (1 533,63 Eur (t. y. 73,03 Eur x 21 d.) x 6 mėn.) neatskaičius mokesčių. Teismas pažymėjo, kad netesybų dydis, ieškovės finansinė padėtis ir kt. aplinkybės nėra pagrindas spręsti dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos sumažinimo, taigi, nėra pagrindo mažinti mokėtinas atsakovui darbuotojui netesybas.

Atmetęs ieškinį teismas iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 4 503,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovė UAB „Dage Capital“ (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė keturias esmines klaidas, iš kurių kiekviena lemia savarankišką sprendimo neteisėtumo pagrindą. Visų pirma, buvo ignoruota darbuotojo valia, nes darbuotojas pats inicijavo darbo santykių nutraukimą: šešias savaites nedirbo, atsisakė komandiruotės, ankstesniuose pokalbiuose išreiškė ketinimą išeiti iš darbo ir galiausiai pateikė besąlyginį prašymą atleisti iš darbo nuo konkrečios datos. Darbuotojas pasirašė darbdavio iš anksto paruoštą prašymą atleisti iš darbo, kuriame buvo įrašyti žodžiai „šalių susitarimu“, t. y. būtent šie žodžiai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo atleidimo pagrindą, nebuvo paties darbuotojo sugalvoti kaip jo valios išraiška derėtis. Darbdavys šiuo ruošiniu nesiekė inicijuoti derybų pagal DK 54 straipsnį, bet siekė padėti darbuotojui įforminti jo paties išreikštą valią nutraukti darbo santykius darbuotojo pareiškimu be jokių išankstinių sąlygų. Nepaisant šios esminės aplinkybės, pirmosios instancijos teismas visą sprendimą grindė vienintele formalia ruošinio formuluote, nevertindamas darbuotojo elgesio ir tikrosios valios visumos.

Pažymi, kad atsakovas 2025 m. liepos 25 d. aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė vykti į komandiruotę, teigdamas, jog nenori, iki 2025 m. rugsėjo 8 d. faktiškai nevykdė jokių darbo funkcijų, nors darbo santykiai tęsėsi, tokia situacija tęsėsi ilgiau nei 6 savaites, iki pareiškimo pateikimo atsakovas buvo išreiškęs darbdaviui ketinimą nutraukti darbo santykius ir 2025 m. rugsėjo 8 d. pats inicijavo komunikaciją dėl darbo santykių nutraukimo, 2025 m. rugsėjo 9 d. prašyme nurodė tą pačią atleidimo iš darbo dieną. Taigi, atsakovo sprendimas nutraukti darbo santykius buvo nuoseklus, apgalvotas ir galutinis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas tikėjosi derybų ar siekė tęsti darbo santykius pakeistomis sąlygomis, prašyme nenurodė jokių atleidimo iš darbo sąlygų pagal DK 54 straipsnio 2 dalį, prašymą pateikė po to, kai nustojo vykdyti darbo funkcijas. Tuo tarpu darbuotojui pateiktame ruošinyje pavartota netiksli formuluotė „šalių susitarimu“ laikytina techninio pobūdžio netikslumu, o ne šalių bendros valios pradėti derybų procesą išraiška. Teismas šiai formuluotei suteikė pernelyg didelę reikšmę ir bylą išnagrinėjo formaliai.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovo valstybinės kalbos nemokėjimą kaip aplinkybę, nulėmusią jo silpnesnę padėtį, nors visas bendravimas vyko rusų kalba, kurią atsakovas moka, šia kalba buvo surašytas pareiškimas dėl atleidimo, atsakovas pats inicijavo atleidimo procedūrą – pats kreipėsi, pats surašė pareiškimą ir pats nurodė konkrečią atleidimo data, o kalbos barjeras negali būti universalus pagrindas kvestionuoti bet kurį darbuotojo valios pareiškimą, ypač kai jis pateiktas darbuotojui suprantama kalba ir atitinka jo faktinį elgesį. Silpnesniosios šalies apsauga neturi virsti neribotu valios pareiškimų revizavimu.

Antra, teismas individualų šalių susitarimą dėl 75 proc. dienpinigių normos darbo sutartyje (3 punkte) nepagrįstai pavertė vietiniu, darbdavio priimtu norminiu teisės aktu. Teismas nepagrįstai šį susitarimą traktavo taip, tarsi jis būtų darbdavio vienašališkai priimtas vietinis norminis aktas. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įmonės Darbo apmokėjimo sistema, su kuria, kaip nustatyta byloje, nebuvo supažindintas nė vienas darbuotojas. Informavimo ir konsultavimo procedūros pagal DK taikomos, kai darbdavys nustato ar keičia bendro pobūdžio darbo apmokėjimo sistemą arba priima lokalinius norminius aktus. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės neegzistavo. Dėl šios klaidos teismas priteisė 7 894,47 Eur dienpinigių skirtumą, kuris neegzistuotų, jei darbo sutarties sąlyga būtų įvertinta teisingai. Pažymi, kad darbo sutarties galiojimo laikotarpiu darbuotojas niekada neginčijo darbo sutarties sąlygų dėl dienpinigių dydžio, neginčijo gautų mokėjimų, neteikė pretenzijų nei raštu, nei žodžiu, nesikreipė į jokias institucijas. Taigi, nuoseklus ilgalaikis darbuotojo neveikimas per 14 mėnesių laikotarpį žinant apie darbo sutarties sąlygas rodo, kad darbuotojas sutiko su taikomomis sąlygomis arba turėjo pakankamą pagrindą žinoti apie tariamą teisės pažeidimą, tačiau pasirinko nesiginčyti. Ilgalaikis darbuotojo neveikimas, o vėliau reikalavimų pareikšimas nepaisant DK nustatyto 3 mėnesių termino rodo jo elgesio nesąžiningumą.

Trečia, teismas nepagrįstai priteisė netesybas už maksimalų terminą ignoruodamas faktinį atsiskaitymą. Pirmosios instancijos teismas priteisė 6 mėnesių dydžio netesybas (9 201,78 Eur), nors darbdavys su darbuotoju faktiškai atsiskaitė per pusę antro mėnesio – 2025 m. spalio 27 d., 29 d. ir 31 d. pavedimais. Teismas neatsižvelgė į faktinį vėlavimo laikotarpį, nevertino proporcingumo ir nevykdė pareigos motyvuoti, kodėl taikė būtent maksimalų, o ne proporcingą terminą.

Ketvirta, pirmosios instancijos teismas taikė neproporcingą finansinę naštą kaip sankciją. Bendra priteistų sumų apimtis – vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki 1 metų (skaičiuojant nuo 2025 m. rugsėjo 9 d.), 7 894 Eur dienpinigių, 9 201 Eur netesybų ir 4 503 Eur bylinėjimosi išlaidų – viršija visą darbuotojo per darbo santykių laikotarpį gautą darbo užmokestį. Tokia finansinė našta neatitinka kompensacinės darbo teisės paskirties ir peržengia proporcingumo ribas, nors darbdavys veikė sąžiningai, o vėlavimą atsiskaityti lėmė finansiniai sunkumai, o ne tyčinis vengimas atsiskaityti.

Atsakovas ATS1 atsiliepimu su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

Teigia, kad niekada nereiškė valios vienašališkai nutraukti darbo sutartį DK 55 straipsnio pagrindu, o ieškovės bandymas žodžius „šalių susitarimu“ laikyti nereikšmingu techniniu netikslumu yra nepagrįstas. Darbdavys negali darbuotojo vardu nuspręsti, kad darbuotojas iš tikrųjų siekė kito, jo pareiškime nenurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Ieškovė pati darbuotojui pateikė ruošinį su formuluote „šalių susitarimu“, būtent ieškovei, kaip profesionaliai ir stipresniajai darbo santykių šaliai, tenka tokio jos pačios sukurto neaiškumo rizika. Jei ieškovei kilo klausimų, ji galėjo aiškintis tikrąją darbuotojo valią, prašyti ją patikslinti, tačiau to nedarė, todėl savo pačios parengto dokumento negali aiškinti darbuotojo nenaudai.

Apeliantė siekia ankstesnius atsakovo pasvarstymus apie darbo keitimą, 2025 m. liepos 25 d. atsakymą „nenoriu“ į pasiūlymą vykti į konkrečią komandiruotę ir laikotarpį, kuriuo atsakovui buvo suteiktos atostogos ir jis nebuvo siunčiamas į reisus, prilyginti galutinei valiai nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį. Pripažįsta kad 2025 m. liepą svarstė apie darbo keitimą. Tačiau pati ieškovė pasiūlė neskubėti, pasinaudoti atostogomis ir po jų apsispręsti. Taigi, šalys tuo metu susitarė ne nutraukti darbo santykius, o juos tęsti bent iki galutinio atsakovo apsisprendimo. Vien atsisakymas vykti į vieną konkrečią komandiruotę, juolab šalių aptartų atostogų ir apsisprendimo laikotarpiu, nėra ir negali būti prilyginamas DK 55 straipsnyje nustatytam rašytiniam darbuotojo pareiškimui nutraukti darbo sutartį. Šalių bendravimas po 2025 m. rugsėjo 9 d. prašymo pateikimo paneigia apeliantės teiginius, kad atsakovo valia buvo aiški ir galutinė. Pati ieškovė iš pradžių prašė darbuotojo nutraukti darbo santykius atgaline data, t. y. bandė suformuoti jai palankius darbo santykių nutraukimo dokumentus. Atsakovo 2025 m. rugsėjo 10 d. žinutė patvirtina, kad jis pagrįstai laikė, jog darbo sutarties nutraukimo klausimas dar nėra tinkamai išspręstas, t. y. žinutėje nurodo, kad jam pasakė jokiu būdu nepasirašyti atgaline data. Pažymi, kad DK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos išdėstomos pagal poreikį, nėra privaloma jas nurodyti. Šiuo atveju ieškovė savavališkai, nepranešusi darbuotojui, pakeitė darbo sutarties nutraukimo pagrindą.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas darbuotojo valstybinės kalbos nemokėjimą pavertė savarankišku pagrindu paneigti jo valią. Teismas šią aplinkybę vertino ne izoliuotai, o kartu su faktu, kad dokumento ruošinį pateikė darbdavio darbuotojas, darbdavys nepaaiškino skirtingų darbo sutarties nutraukimo pagrindų teisinių pasekmių ir vėliau savavališkai pasirinko kitą darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą. Pagal DK 214 straipsnio 3 dalį būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą. Darbdavio įsakymas dėl atleidimo patvirtina tik paties darbdavio priimtą sprendimą, bet ne darbuotojo aiškią valią nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte ginčo laikotarpiu buvo nustatyta, kad mažesni konkretūs dienpinigių dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, gali būti nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jeigu jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Galimybės mažesnį dienpinigių dydį nustatyti vien individualioje darbo sutartyje ši teisės norma nenumatė, todėl darbo sutarties 3 punkto nuostata apie 75 procentų dienpinigių normą savaime nesudarė teisėto pagrindo mažinti mokamus dienpinigius. Priešinga apeliantės pozicija grindžiama iki 2022 m. liepos 1 d. galiojusiu reglamentavimu. Apeliantė nebuvo nustačiusi objektyvių dienpinigių diferencijavimo kriterijų, nebuvo atlikusi informavimo ir konsultavimo procedūrų ir atsakovas su jokiu vietiniu norminiu ar vidaus administravimo aktu nebuvo supažindintas.

Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatyto dienpinigių skolos apskaičiavimo. Atsakovas pateikė jo pildytus kelionės lapus, kurių formas buvo pateikusi pati ieškovė. Ieškovės pateikti komandiruočių įsakymai ir avanso apyskaitos už laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. liepos 14 d. patvirtino atsakovo kelionės lapuose nurodytas komandiruočių datas ir maršrutus. Apeliantė, kaip darbdavys, kuriam tenka pareiga tinkamai dokumentuoti komandiruotes ir atsiskaitymą su darbuotoju, nei atsakovui asmeniškai per visą jo darbo laikotarpį, nei bylą nagrinėjant DGK, nei pirmosios instancijos teisme nepateikė visų komandiruočių įsakymų, avanso apyskaitų, dienpinigių apskaičiavimo dokumentų ir atsiskaitymo lapelių. Dėl to darbuotojui negali būti perkeliamos neigiamos įrodymų nepateikimo pasekmės. Atsakovė nepateikė jokio dokumento, kuriame būtų nurodyta, kiek dienpinigių už kiekvieną konkrečią komandiruotę buvo apskaičiuota, kada jie buvo išmokėti.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad dienpinigių skirtumas galėjo būti priteistas tik už paskutinius tris mėnesius iki atsakovo kreipimosi į darbo ginčų komisiją. Šis argumentas grindžiamas nepagrįsta prielaida, kad atsakovas apie konkretų savo teisės pažeidimą turėjo žinoti vien todėl, jog darbo sutartyje buvo įrašyta 75 procentų dienpinigių norma. DK 220 straipsnio 1 dalyje termino pradžia siejama ne su darbo sutarties pasirašymo ar išmokos laikotarpio data, bet su diena, kada darbuotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie konkretų savo teisės pažeidimą. Nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju atsakovui per visą darbo santykių laikotarpį nebuvo teikiami atsiskaitymo lapeliai, komandiruočių įsakymai, avanso apyskaitos, dienpinigių apskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentai, todėl jis objektyviai negalėjo nustatyti, kokia kiekvieno pavedimo dalis yra darbo užmokestis, kokia – avansas, o kokia – dienpinigiai. Tik nutraukus darbo sutartį, pasikonsultavus su teisininkais, gavus ieškovės darbo ginčų komisijai pateiktus dokumentus tapo įmanoma nustatyti konkretų dienpinigių nepriemokos dydį. Ieškovė negali remtis termino praleidimu, kai pati nevykdė pareigos teikti darbuotojui informaciją, juo labiau kad nėra praleistas DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

Nors apeliantė teigia, kad su atsakovu faktiškai atsiskaitė 2025 m. spalio 27 d., 29 d. ir 31 d. mokėjimais, todėl netesybos turėjo būti skaičiuojamos tik už maždaug pusantro mėnesio, šis argumentas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes apeliantė nepagrįstai dalinius mokėjimus tapatina su visišku atsiskaitymu su darbuotoju. Šiais pavedimais ieškovė sumokėjo dalį darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir dalį dienpinigių, tačiau net ir po šių pavedimų liko neišmokėta 7 894,47 Eur dienpinigių suma, kurią priteisė tiek darbo ginčų komisija, tiek pirmosios instancijos teismas. Dėl to apeliantės nurodytomis datomis galutinis atsiskaitymas su atsakovu nebuvo atliktas. Apeliantės teiginiai apie finansinius sunkumus yra deklaratyvūs ir nepatvirtinti jokiais finansiniais dokumentais bei negali pateisinti ilgalaikio neatsiskaitymo su darbuotoju.

Pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir nustačius, kad atsakovas negali būti grąžintas į ankstesnį darbą, DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra įstatyme tiesiogiai nustatyta neteisėto atleidimo pasekmė.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, kuriuo ji prašė pripažinti teisėtu darbo sutarties nutraukimą ir pripažinti, kad su darbuotoju yra tinkamai atsiskaičiusi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl darbo santykių pabaigos

Apeliantė (ieškovė) argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių darbo santykių pabaigos klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pernelyg didelę reikšmę suteikė ieškovės parengto prašymo formuluotei ir sąvokoms, tačiau nepagrįstai neįvertino atsakovo valios nutraukti darbo santykius, nevertino faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės (ieškovės) argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo byloje, kaip ir bet kokioje kitoje civilinėje byloje, galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017).

Kartu pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atleidimo iš darbo bylose teisėtumą privalo įrodyti darbdavys, o teismas privalo išsiaiškinti, ar egzistavo darbdavio nurodytas darbo santykių nutraukimo pagrindas, taip pat ar darbo santykių nutraukimas atliktas nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų procedūrų. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos. Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Taigi, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).

Pirmosios instancijos teismas atsakovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu pritaręs atsakovo teiginiams, kad jis neturėjo valios būti atleistas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, nes jo valia buvo būti atleistam DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu – šalių susitarimu.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje kilusį ginčą dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo, pažymi, jog įstatymo nuostatos šalių valios nutraukti darbo sutartį susitarimu neriboja. Tačiau tai nereiškia, kad darbo sutarties nutraukimui šalių susitarimu jokie reikalavimai nėra keliami.

Pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); sutikimą su pateiktu pasiūlymu kita darbo sutarties šalis taip pat išreiškia raštu, o jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis). Taigi, darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu yra galima tik tada, kai darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta abiejų šalių valia – darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Be to, esminė aplinkybė sprendžiant, ar pasiūlymas pateiktas tinkamai, yra tai, ar šalies pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai.

DK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis).

Aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pavyzdžiui, konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos, kuri suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi. Dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Taigi, darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nusprendžia, kad darbuotojo pateiktas prašymas dėl darbo santykių pabaigos neatitiko pasiūlymui nutraukti darbo santykius būtent šalių susitarimu keliamų reikalavimų DK 54 straipsnio požiūriu, neturėjo jokių šioje teisės normoje numatytų požymių, tačiau atitiko DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodytą darbuotojo pareiškimą nutraukti darbo sutartį be svarbių priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad darbdavys vienašališkai pakeitė darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindą.

Nustatyta, kad darbuotojas (atsakovas) ieškovei pateikė pačios ieškovės atstovo parengtą atleidimo iš darbo formą rusų kalba, kurioje buvo įrašytas tekstas, byloje išverstas kaip „prašau atleisti mane nuo 09.09.2025 iš darbo šalių susitarimu“. Vien šio vertimo pagrindu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbuotojas siekė inicijuoti šalių derybas dėl darbo santykių pabaigos ir būti atleistas DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, jog prašymo formos lietuvių kalba nėra, todėl, visų pirma, darbuotojo rusų kalba pasirašytame prašyme buvusi ir į lietuvių kalbą atsakovo išversta formuluotė „šalių susitarimu“ lygiai taip pat gali būti verčiama ir kaip „šalių sutikimu“ (pavyzdžiui, https://rusu.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-rusu-vertejas), t. y. abiem šalims sutinkant su darbuotojo atleidimo faktu, jam pritariant, bet nebūtinai dėl to sudarius kokį nors susitarimą DK 54 straipsnio požiūriu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovas, teikdamas prašymą atleisti jį iš darbo, teikė pasiūlymą ir siekė inicijuoti susitarimą su darbdaviu dėl atleidimo sąlygų pagal DK 54 straipsnį. Priešingai, darbuotojo pateiktą prašymą atleisti iš darbo sudaro vienas sakinys, nurodyta tik data, nuo kuriuos darbuotojas pageidauja būti atleistas. Nagrinėjamu atveju atleidimo iš darbo data sutapo su prašymo pasirašymo data – 2025 m. rugsėjo 9 d. – ir prašymo tekstas nesudaro pagrindo niekaip kitaip interpretuoti šią aplinkybę. Darbuotojas 2025 m. rugsėjo 9 d. prašymu labai aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią būti atleistas iš darbo tą pačią 2025 m. rugsėjo 9 d. Taigi, šiame kontekste yra visiškai nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, kad jis nežinojo ar nesuprato, jog yra atleistas iš darbo, kad šią aplinkybę neva sužinojo tik kreipęsis į Valstybinę darbo inspekciją konsultacijos. Kaip minėta, darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus kai darbdavys sutinka jo netaikyti, o nagrinėjamu atveju taip ir buvo, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis). Taigi, vidutiniškai protingas darbuotojas, 2025 m. rugsėjo 9 d. pateikęs prašymą ir jame aiškiai išreiškęs valią iš darbo būti atleistas tą pačią 2025 m. rugsėjo 9 d., negalėjo nesuprasti tokio prašymo turinio ir kilsiančių pasekmių, kurios jam negalėjo būti netikėtos, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad darbuotojas kada nors vėliau būtų siekęs atšaukti savo valią dėl darbo santykių pabaigos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darbuotojas, 2025 m. rugsėjo 9 d. prašymu išreiškęs valią būti atleistas iš darbo tą pačią 2025 m. rugsėjo 9 d., negalėjo nesuvokti ir to, kad pats objektyviai nesudarė jokių sąlygų deryboms (susitarimui) su darbdaviu ir jų neinicijavo. DK 54 straipsnyje nurodytą susitarimą sudaro abi darbo santykių šalys – darbuotojas ir darbdavys. Darbdavio valiai atleisti darbuotoją jo siūlomomis ar kitomis, darbdaviui priimtinomis, sąlygomis susiformuoti taip pat yra reikalingas laikas, todėl išreiškęs pageidavimą būti nedelsiant (tą pačią dieną) atleistas darbuotojas turėjo ir galėjo suvokti, kad pats savo veiksmais nesudarė sąlygų deryboms, ir negalėjo tikėtis, kad kokias nors derybas inicijuos darbdavys. Pats darbuotojas jokių sąlygų, kuriomis siekia būti atleistas iš darbo, išskyrus atleidimo datą, prašyme nenurodė. Taigi, šiuo atveju darbdavys neturėjo teisinio pagrindo abejoti darbuotojo valia būti atleistam jo iniciatyva be svarbių priežasčių ar papildomai aiškintis darbuotojo prašymo turinį, ypač dėl to, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog darbuotojo valia nutraukti darbo santykius formavosi pakankamai ilgą laiką, nekilo spontaniškai ar darbdaviui neteisėtai paveikus darbuotojo valią. Atsakovas pripažino ir bylos duomenys patvirtina, kad faktiškai darbuotojas dirbo iki 2025 m. liepos 16 d., jis svarstė darbo pakeitimą, tačiau darbdavys įtikino dar pamąstyti ir 2025 m. rugpjūtį suteikė kasmetines atostogas, kurioms pasibaigus darbuotojo valia nutraukti darbo santykius nebuvo pasikeitusi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neginčija savo atleidimo iš darbo iš esmės, o reikalavimą grindė tik pažodine prašymo formuluote, kuri, kaip minėta, gali būti verčiama įvairiai. Atleidimas DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu nelemia jokių papildomų garantijų ar išmokų darbuotojui lyginant su atleidimu pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų kreipęsis į darbdavį dėl atleidimo pagrindo pakeitimo, taip pat jis nenurodo ir nepagrindžia, kokias neigiamas teisines pasekmes jam sukelia atleidimas DK 55 straipsnio 1 dalies, o ne DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu, o teigdamas, kad prašyme dėl atleidimo iš darbo nėra būtina nurodyti pageidaujamas / siūlomas atleidimo iš darbo sąlygas, iš esmės pripažįsta, kad atleidimo sąlygų neturėjo, jų nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, inicijavęs šį ginčą atsakovas nesielgė itin sąžiningai. Bylos duomenys nepatvirtina atsakovo siekio tartis su darbdaviu dėl atleidimo sąlygų, o, priešingai, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, ankstesnę šalių komunikaciją atleidimo iš darbo klausimu, faktinį darbo santykių nutrūkimą daug anksčiau nei pasirašytas prašymas, darbuotojo valios formavimosi laikotarpį, kuris buvo daugiau nei pakankamas apsvarstyti tiek patį atleidimą iš darbo, tiek sąlygas, kuriomis siekė būti atleistas, jokių atleidimo sąlygų ir pasiūlymų nepateikimą darbdaviui ir nesant požymių, kad darbuotojas siekė inicijuoti susitarimą pagal DK 54 straipsnį, nesant duomenų, kad darbuotojo valia dėl atleidimo iš darbo susiformavo veikiant kokiai nors neteisėtai ar neleistinai darbdavio įtakai, remiantis vien rusų kalba parašyto prašymo atleisti iš darbo formuluote, kuri gali būti verčiama nebūtinai taip, kaip siekia darbuotojas, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad darbdavys vienašališkai pakeitė darbuotojo atleidimo pagrindą ir dėl to darbuotoją atleido neteisėtai. Konstatuotina, kad atsakovas 2025 m. rugsėjo 9 d. iš darbo UAB „Dage Capital“ DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu atleistas teisėtai, ir ši ieškovės ieškinio dalis tenkintina, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pripažinus, kad atsakovas iš darbo atleistas teisėtai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį atsakovo reikalavimą ir taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas teisines pasekmes.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo ir logikos klaidą, kadangi nurodytoje DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos teisinės pasekmės yra taikomos pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir laikant, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pakeitė tik darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindą, bet nekeitė (ir darbuotojas neprašė) atleidimo datos. Taigi, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją už priverstines pravaikštas, kadangi jų šiuo atveju nebuvo.

Dėl atsiskaitymo su atsakovu

Ieškovė reikalavo pripažinti, kad yra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoju, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nėra sumokėjusi atsakovui 7 894,47 Eur dienpinigių. Ieškovė argumentuoja, kad individualiu šalių susitarimu darbo sutartyje (3 punkte) sutarta dėl 75 proc. dienpinigių normos ir pirmosios instancijos teismas šią darbo sutarties sąlygą įvertino neteisingai, nepagrįstai šį susitarimą traktavo taip, tarsi jis būtų darbdavio vienašališkai priimtas vietinis norminis aktas, be to, ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad turėjo būti atliktos darbuotojų informavimo ir konsultavimo procedūros. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

DK 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžta darbuotojo komandiruotės sąvoka, t. y. darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti (DK 107 straipsnio 2 dalis). Be to, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 nutarimu Nr. 526 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2026 m. birželio 15 d.) patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 punkte nurodyta, jog mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai. Prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros DK nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas. Taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte ir pagrįsti objektyviais kriterijais. Be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai. Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, darbdavys turi teisę tam tikra apimtimi mažinti dienpinigių dydį, laikydamasis teisės aktuose nustatytos imperatyvios tvarkos ir reikalavimų. Leistina apimtimi spręsti dėl sumažintų dienpinigių dydžių ir dienpinigių sumažinimo kriterijų yra darbdavio diskrecija, įtvirtinta teisės aktuose. Vis dėlto ši darbdavio teisė spręsti nėra neribota, o darbdavys, naudodamasis šia diskrecija, negali pažeisti nustatyto teisinio reglamentavimo, iš kurio išplaukia ne tik apibrėžtas dydis (jo intervalas), kuriuo leistina mažinti dienpinigius, tačiau ir kriterijai, kuriais remiantis toks mažinimas galimas, taip pat ir aktai, kuriuose galima tai daryti, o darbo sutartis tarp jų nenumatyta. Pažymėtina, kad iki 2022 m. liepos 1 d. galiojusiame teisiniame reglamentavime mažesnius dienpinigių dydžius buvo galima numatyti kolektyvinėje sutartyje arba darbo sutartyje. Nagrinėjamu atveju darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta 2024 m. birželio 25 d., taigi, ieškovė, siekdama pasinaudoti dienpinigių sumažinimo galimybe, atitinkamame vidaus teisės akte turėjo įtvirtinti objektyvius dienpinigių sumažinimo kriterijus ir tuo teisės aktu supažindinti darbuotojus raštu DK 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta tvarka. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šios darbuotojų informavimo pareigos ieškovė neįvykdė, su įmonės Darbo apmokėjimo sistema, kaip pati pripažįsta, nėra supažindinusi nė vieno darbuotojo, nors, ieškovės pateiktais duomenimis, ši Darbo apmokėjimo sistema patvirtinta dar 2023 m. kovo 2 d. Taigi, nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbuotojui nebuvo tinkamai išaiškintos jo darbo apmokėjimo sąlygos, todėl jis negalėjo tinkamai išreikšti tikrosios savo valios dėl šių sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė iš esmės pripažino ir patvirtino atsakovo nurodytus laikotarpius, kuriais jis buvo komandiruotėse ir už kuriuos jam turėjo būti mokami dienpinigiai. Taip pat atsakovė nepaneigė ir neginčijo atsakovo pateikto dienpinigių skaičiavimo. Priešingai, nei ieškovės pateiktoje 2025 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, nei ieškovės pateiktuose atlyginimo lapeliuose, kurių atsakovas tvirtino niekada negavęs, dienpinigiai nenurodyti, jokių duomenų apie dienpinigius nėra. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo naudai priteisė ieškovės jam nesumokėtus dienpinigius.

Ieškovės direktoriaus 2025 m. rugsėjo 9 d. įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo nurodyta atsiskaityti su darbuotoju teisės aktuose nustatyta tvarka, t. y. DK 146 straipsnio 2 dalyje (darbo sutarties nutraukimo metu galiojusi DK redakcija) nustatyta tvarka – vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tokį susitarimą, todėl darbdavys su atleidžiamu atsakovu privalėjo atsiskaityti paskutinę darbo santykių dieną – 2025 m. rugsėjo 9 d., tačiau to nepadarė. Aplinkybė, kad 2025 m. spalio 27 d., 29 d. ir 31 d. pavedimais ieškovė dar atsiskaitinėjo su atsakovu, nepaneigia fakto, kad vis tiek liko darbuotojui skolinga 7 894 Eur dienpinigių.

Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė su atsakovu jo atleidimo dieną iki galo neatsiskaitė: nesumokėjo visų su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų – visų priklausiusių dienpinigių. Byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų vėlavusi atsiskaityti dėl atsakovo (darbuotojo) kaltės. Tuo tarpu ieškovės finansiniai sunkumai nesudaro teisinio pagrindo pateisinti delsimą atsiskaityti su atleistu darbuotoju arba iš viso nemokėti jam priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų.

DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).

Tenkinus reikalavimą dėl nesumokėtos 7 894 Eur dienpinigių sumos, kuri viršija atsakovo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį (1 533,63 Eur neatskaičius mokesčių), priteisimo, spręstinas klausimas ir dėl netesybų už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju priteisimo DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu. Uždelsto atsiskaitymo laikotarpis nagrinėjamu atveju yra ilgesnis nei 6 mėn., dėl šio vėlavimo darbuotojo kaltės nėra, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 9 201,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką.

Šiuo požiūriu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimams ir išvadoms ir jų plačiau nekartoja. Sprendimo dalis, kuria atsakovo naudai priteisti dienpinigiai ir netesybos, paliktina nepakeista, nes apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją pakeisti ar panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-141-23619/2025) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Ieškovė UAB „Dage Capital“ patyrė 3 131 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, iš jų 2 662 Eur atstovavimo išlaidos ir 469 Eur žyminis mokestis už ieškinį. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 496 Eur žyminį mokestį, duomenų apie kitas patirtas išlaidas iki civilinės bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 4 503,22 Eur bylinėjimosi išlaidų advokatės teisinei pagalbai. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 439,90 Eur išlaidų advokatės teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškovės ir atsakovo reikalavimų apimtį, laikytina, kad patenkinta 50 procentų ieškovės ieškinio ir 50 procentų apeliacinio skundo. Taigi, ieškovei iš atsakovo priteistinas 1 565,50 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas ir 234,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas. Atsakovui iš ieškovės priteistinas 2 251,61 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas ir 719,95 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad UAB „Dage Capital“ neteisėtai nutraukė darbo sutartį Nr. 076 su atsakovu ATS1 (ATS1), negrąžinant atsakovo į darbą, pripažinta, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta DK 54 straipsnio pagrindu nuo 2025 m. rugsėjo 9 d., iš ieškovės UAB „Dage Capital“ atsakovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2025 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (bet ne ilgiau kaip už vienerius metus), ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad UAB „Dage Capital“ teisėtai nutraukė darbo sutartį Nr. 076 su atsakovu ATS1 nuo 2025 m. rugsėjo 9 d. DK 55 straipsnio pagrindu. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovo ATS1 ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dage Capital“ naudai priteisti 1 565,50 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt penki eurai 50 centų) pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą ir 234,50 Eur (du šimtai trisdešimt keturi eurai 50 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dage Capital“ atsakovo ATS1 naudai priteisti 2 251,61 Eur Eur (du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt vienas euras 61 centas) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir 719,95 Eur (septyni šimtai devyniolika eurų 95 centai) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisiją.