Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Mildos Skersienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės JVN apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės JVN patikslintą ieškinį atsakovei individualiai įmonei G. V. automobilių remonto dirbtuvei dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliantės nuomone, teismui priimant sprendimą už akių ir nustatant, kad ieškovė neturi teisės išsireikalauti automobilio iš neteisėto valdymo, nepakako atlikti vien tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą tam, kad byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Kadangi ieškovės procesiniuose dokumentuose buvo nurodytos aplinkybės dėl automobilio sulaikymo neteisėtumo, teismas turėjo vertinti ir pasisakyti dėl sulaikymo pagrįstumo bei kitų aplinkybių, susijusių su atsakovės daikto sulaikymo teisės įgyvendinimo tinkamumu, tačiau to nepadarė.

Nurodė, kad teismas nevertino ir nenustatė aplinkybių, kad ieškovė už 2025 m. rugsėjo 30 d. suderintus papildomus dešinės pusės darbus su atsakove visiškai atsiskaitė 2025 m. lapkričio 5 d. ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėjo, kad jokių kitų kairės pusės automobilio remonto darbų ieškovė su atsakove suderinusi nebuvo. Darbai net nėra atlikti iki galo, kad rangos darbų rezultatą būtų galima perduoti ir reikalauti už jį apmokėjimo, todėl, ieškovės nuomone, automobilis atsakovės laikomas neteisėtai.

Nurodė, kad teismas, konstatuodamas, kad ieškovės prašytas taikyti civilinių teisių gynimo būdas (vindikacija) nėra galimas, atlikęs tik formalų įrodomų tyrimą, neįvertino visų su šiuo civilinių teisių gynimo būdu susijusių aplinkybių.

Nurodė, kad ieškovės nurodytas ieškinio teisinis pagrindas nesaisto pirmosios instancijos teismo ir jis pats turi kvalifikuoti ginčo teisinius santykius; esant pagrindui, patikslinti šalių pareigą įrodinėti.

Esant neaiškioms bylos aplinkybėms, teismas neturėjo priimti sprendimo už akių, o turėjo bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, nes šiuo atveju svarbiausios teisinės ir faktinės bylos aplinkybės liko nenustatytos ir neįvertintos. Todėl, ieškovės nuomone, yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą už akių ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo už akių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Faktinės aplinkybės

Nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta 2025 m. rugpjūčio 13 d. transporto priemonės remonto sutartis Nr. 2481. Perduodant automobilį atsakovei, 2025 m. rugsėjo 30 d. buvo surašytas Transporto priemonės priėmimo apžiūros aktas, suderinta remontuoti automobilio dešinę pusę, kuri buvo apgadinta po eismo įvykio.

Ieškovė neginčija, jog tuo metu papildomai buvo suderinti ir kai kurie papildomi dešinės pusės darbai. 2025 m lapkričio 5 d. ieškovė su atsakove atsiskaitė už sutartus automobilio remonto darbus. Tačiau ieškovė teigia, kad atsakovė savavališkai, be suderinimo su ieškove pradėjo vykdyti automobilio kairės pusės remonto darbus, todėl nepagrįstai reikalauja ieškovės už juos sumokėti papildomai.

Byloje pateiktas 2025 m. gruodžio 12 d. atsakovės atsakymas į 2025 m. gruodžio 9 d. ieškovės pretenziją, kurioje nurodyta, kad atsakovė automobilio kairės pusės darbus atliko teisėtai, nes darbai buvo suderinti žodžiu ir tai paminėta 2025 m. rugsėjo 30 d. Transporto priemonės priėmimo apžiūros akte. Todėl, kol nebus apmokėta papildomų remonto darbų 4 472,25 Eur + PVM kaina, atsakovė automobilio ieškovei negrąžins.

Ieškovės nuomone, atsakovė nepagrįstai negrąžina automobilio ir naudojasi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.69 straipsnio 1 dalyje numatyta sulaikymo teise, todėl ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Atsakovė atsiliepimo nepateikė, teismas priėmė skundžiamą sprendimą už akių, kuriuo ieškinį atmetė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė su teismo sprendimu už akių nesutinka, teigia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių ir atlikdamas formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą pagal įrodymų vertinimo taisykles, jų visapusiškai neištyrė, į juos neįsigilino, nenustatė šiai bylai svarbių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Nors šiuo atveju ir buvo procesinės prielaidos priimti sprendimą už akių, pagal bylos aplinkybes, byla turėjo būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo eisenos taisykles. Tuo atveju, jeigu, priimant sprendimą už akių, teismui kilo klausimų dėl to, kad ieškovė neįrodė kokių nors aplinkybių, teismas turėjo bylą nagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka.

CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, užtikrindamas vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, yra išaiškinęs, jog CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018 ir joje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, esant nepakankamiems įrodymams, teismas neprivalėjo priimti spendimo už akių, o turi nagrinėti bylą įprastine tvarka. Bylos nagrinėjimas įprastine tvarka reikštų bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai, apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama įrodymų, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir išnagrinėti bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008). Kartu pažymėtina, kad civilinio proceso įstatymas imperatyviai nereikalauja išspręsti bylos iš esmės pagal ieškovo pateiktus įrodymus tuo atveju, kai tinkamai informuotas atsakovas nepateikia atsiliepimo į ieškinį. Priešingai, esant tokiai procesinei situacijai, teismas nenagrinėja bylos iš esmės, jei mano, kad byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti (CPK 285 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 4 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį konstatavo, kad tarp šalių yra kilęs nesutarimas dėl sutartų automobilio remonto darbų apimties bei atsiskaitymo už šiuos darbus. Nurodė, kad šalys nesutaria dėl paties prievolinio santykio pobūdžio, trukmės, atsiskaitymo tvarkos, taip pat dėl to, ar prievolinis santykis jau yra pasibaigęs, ir dėl automobilio grąžinimo. Pažymėjo, kad ieškovė ginčo automobilį atsakovei atidavė laisva valia sutarties pagrindu.

Nors atskiro rašytinio susitarimo dėl automobilio kairės pusės remonto šalys nebuvo sudariusios, tačiau iš byloje pateikto 2025 m. gruodžio 12 d. atsakymo į ieškovės pretenziją matyti, kad atsakovė susitarimą dėl ieškovės ginčijamų darbų, reikalavimą už juos atsiskaityti ir automobilio sulaikymo teisę grindžia 2025 m. rugsėjo 30 d. Transporto priemonės priėmimo apžiūros aktu (Skiltis „Papilomai“), kuriame, be kita ko, nurodyti ir kiti, papildomi, tai yra kairės pusės automobilio remonto darbai. Šios aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmės išvados ir kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo, kad prievoliniai santykiai dėl automobilio remonto darbų yra pasibaigę. Atlikęs tik formalų įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas šių abejonių nepašalino, nevertino atsakovės veiksmų teisėtumo (savavališko remonto).

Pažymėtina, kad teismo sprendimo už akių priėmimas yra tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, kuri turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą išnagrinėjus pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tinkamai ištyrus ir įvertinus visus šalių pateiktus įrodymus, gali paaiškėti naujos aplinkybės dėl sutartų darbų apimties bei atsiskaitymo už darbus.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos nuomone, esant tokiems ginčytiniems įrodymams ir tokiai procesinei situacijai, pirmosios instancijos teismui kilus abejonėms dėl atsakovės veiksmų teisėtumo, ieškovės įrodinėjamo savavališko automobilio remonto ir jo sulaikymo teisės pagrįstumo, manydamas, kad byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, nepagrįstai nenagrinėjo bylos iš esmės, o pasinaudodamas formalia galimybe priimti sprendimą už akių, neatskleidė bylos esmės.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nustačius, jog byloje formalus įrodymų tyrimas nėra pakankamas tinkamam ir teisingam bylos išnagrinėjimui – kai kurie įrodymui turi trūkumų, reikalinga papildomai išsiaiškinti bylos aplinkybes, gauti žodinius paaiškinimus, byla turėjo būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, skiriant teismo posėdį, tai yra teismas turėjo atlikti ne formalų, o išsamų įrodymų tyrimą ir įrodymus įvertinti pagal CPK 185 straipsnio taisykles.

Be to, pirmosios instancijos teismas, ieškovės vindikacinį ieškinį dėl ginčo automobilio išreikalavimo iš atsakovės valdymo atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė visų privalomų jos teisę reikšti vindikacinį ieškinį sukuriančių sąlygų.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas bylos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir konstatuodamas, kad ieškovės prašytas taikyti civilinių teisių gynimo būdas (vindikacija) nėra galimas, nenustatė, kokie teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp šalių.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019 ir kt.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jam įstatymo nurodyta pareiga kvalifikuoti materialiuosius ginčo teisinius santykius, iš kurių kildinamas aptariamas reikalavimas atsakovei. Jei teismas manė, kad ginčo šalis siejo prievoliniai ar kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, teismas turėjo nagrinėti bylą įprastine tvarka, savarankiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, nustatyti teisinį pagrindą, taip pat atlikti visus veiksmus, būtinus teisingam bylos išnagrinėjimui, šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti, iš jų, esant pagrindui, patikslinti šalių pareigą įrodinėti, pasiūlyti ieškovei tikslinti ieškinį, pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jos įrodinėjamas aplinkybes (CPK 179 straipsnio 2 dalis), o ne priimti spendimą už akių ir formaliai atmesti ieškinį.

Pirmosios instancijos teismas remiasi Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1685-886/2024, kurioje pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ieškovui neįrodžius visų privalomų jo teisę reikšti vindikacinį ieškinį sukuriančių sąlygų, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nurodytu atveju, byla buvo išnagrinėta iš esmės, priimant sprendimą, todėl nurodytos bylos ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, prieš tai nepašalinęs byloje esančių įrodymų trūkumų, jų neišsamumo, negalėjo tinkamai atskleisti visų bylos aplinkybių ir pasiekti pagrindinio civilinio proceso tikslo – teisingo bylos išnagrinėjimo. Dėl šio procesinės teisės normų pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą už akių.

Dėl procesinės bylos baigties

Kadangi aptariamas sprendimas už akių priimtas atlikus tik formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, bylos esmė liko neatskleista, apeliacinės instancijos teisme pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės negalima (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme apribotų šalių teisę į apeliaciją, todėl apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad neatskleista bylos esmė ir skundžiamą sprendimą už akių panaikinus, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą už akių panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.