Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bičių korys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bičių korys“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Miesto gijos“, Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės į statinius pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teigia, jog savo argumentus dėl ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų yra išdėsčiusi pateiktame procesiniame dokumente. Įvertinusi atskirojo skundo argumentus ir skundžiamos nutarties turinį, mano, kad pirmosios instancijos teismo nutarties išvados dėl atsisakymo patvirtinti taikos sutartį yra pagrįstos ir civilinė byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis, teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl taikos sutarties tvirtinimo

Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį viena iš civilinio proceso šalių – ieškovo ir atsakovo – teisių yra teisė užbaigti bylą taikos sutartimi. Šalys gali baigti bylą taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje, be kita ko, ir po teismo sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Taikos sutartis yra šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021).

Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 punktas). Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2014). Esminis šios sutarties bruožas yra ginčo šalių tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, ji turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012; 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 punktas; 2025 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-611/2025, 21 punktas).

Dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-403/2020, 57 punktas, 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021, 24 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo dėl taikos sutarties patvirtinimo, nurodė, kad: i) taikos sutartyje nenurodyta, kokiu CK 4.47 straipsnyje nustatytu pagrindu ieškovė Statinius valdo nuosavybės teise, ii) taikos sutarties 2, 4 punktais šalys siekia išspręsti ne tik nuosavybės teisės pripažinimo į valstybinės žemės sklype esančius Statinius klausimą, bet ir susitarti dėl servitutų jame nustatymo, žemės sklypo plano rengimo ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, o tai peržengia bylos nagrinėjimo ribas, ii) taikos sutarties 4 punkte ieškovės išdėstyti įsipareigojimai yra abstraktūs, nesukuriantys ieškovei konkrečių pareigų, kadangi nėra aišku, kaip, esant poreikiui, taikos sutartis bus vykdoma priverstinai, iv) taip pat nėra duomenų, kad šalių pateiktos taikos sutarties patvirtinimas nepažeistų viešojo intereso bei trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nurodytus skundžiamos nutarties motyvus, sutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį kitais, nei CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais.

Minėta, jog teismas negali patvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui ar pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Dėl nurodytų priežasčių nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog aplinkybė, kad taikos sutartyje nenurodyta, kokiu pagrindu ieškovė nuosavybės teise valdo Statinius, yra vienas iš pagrindų nepatvirtinti taikos sutarties. Šios nutarties 2 punkte nustatyta, kad ieškovė, remdamasi CK 4.68 straipsnio pagrindu, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į Statinius. CK 4.47 straipsnis nustato nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, vienas jų – įgyjamoji senatis (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Pagal CK 4.68 straipsnio 2 dalį, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliantės argumentais, jog nagrinėjamu atveju iš pareikšto ieškinio dalyko yra aišku ir suprantama, kokiu teisiniu pagrindu šalys susitarė, kad ieškovė įgyja nuosavybės teisę į Statinius. Tai, jog taikos sutartyje nėra nurodytas konkretus CK 4.47 straipsnyje numatytas nuosavybės įgijimo pagrindas, savaime nesudaro pagrindo netvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties, juolab, kad pats pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog ieškovės ieškinys pareikštas CK 4.47 straipsnio 11 dalies ir 4.68 straipsnio pagrindais. Vis dėlto, tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl ieškovės nuosavybės teisės įgijimo į Statinius pagrindo (kadangi jis nenurodytas šalių sudarytoje taikos sutartyje), jis turėjo galimybę pasinaudoti CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise taikos sutarties tvirtinimo klausimą spręsti žodinio proceso tvarka ar manant, jog tai yra reikalinga, nustatyti šalims terminą patikslinti taikos sutarties sąlygą (-as), susijusias su ieškovės nuosavybės teisės įgijimo į Statinius pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog taikos sutartyje nenurodytas ieškovės nuosavybės teisės įgijimo į Statinius pagrindas, nelemia, kad taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajam interesui ar tokiu būdu pažeidžiami trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovei, siekiant VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teisę į Statinius, pakanka pateikti įsiteisėjusią teismo nutartį, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kadangi būtent aptariama nutartis tampa nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog taikos sutarties 2, 4 punktais išeinama iš bylos nagrinėjimo dalyko ribų, kadangi šalys siekia išspręsti ne tik nuosavybės teisės pripažinimo į valstybinės žemės sklype esančius Statinius klausimą, bet ir susitarti dėl servitutų jame nustatymo, žemės sklypo plano rengimo ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

Taikos sutarties 2 punktu šalys susitarė, kad: „Ieškovui, teismo sprendimo Civilinėje byloje pagrindu įgijusiam ir įregistravusiam nuosavybės teises į Statinius 1–5 Ieškovo vardu, Atsakovo-1 valdomų Katilinės patalpų (viešpataujantis daiktas) naudai Statinio-2 (tarnaujantis daiktas) atžvilgiu teismo nutartimi, kuria patvirtinama ši Taikos sutartis, nustatomas neatlygintinas ir neterminuotas aikštelės servitutas, suteikiantis teisę netrukdomai patekti į Katilinės patalpas (prieinant ir/ar privažiuojant) naudojantis Statiniu-2 pagal pridedamą aikštelės servituto planą (Priedas Nr. 1), kuris yra neatskiriama šios Taikos sutarties dalis. <...>“. Taikos sutarties 4 punkte numatyta, jog: „Ieškovas įsipareigoja: (1) ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo Statinių 1-5 nuosavybės teisės įregistravimo VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre Ieškovo vardu dienos parengti naują Žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirtos ir nurodytos Žemės sklypo dalys kiekvienam iš Žemės sklype esančių statinių (jų priklausinių) eksploatuoti, nustatytas jų plotas, nepabloginant esamos Atsakovo-1 padėties; (2) apie rengiamą Žemės sklypo planą informuoti Atsakovą-1 ir tokio Žemės sklypo plano sprendinius suderinti su Atsakovu-1 vadovaujantis galiojančioms žemės sklypų planų rengimo metodikomis ir taisyklėmis; (3) parengtą ir suderintą Žemės sklypo planą kartu su prašymu sudaryti (patikslinti) valstybinės žemės nuomos sutartį pateikti Atsakovui-2; (4) parengto Žemės sklypo pagrindu nustatyti su Atsakovu-1 naudojimosi Žemės sklypu tvarką, kurioje būtų aiškiai apibrėžta nevaržoma ir netrukdoma Atsakovo-1 teisė patekti į Katilinės patalpas ir jas eksploatuoti; (5) Žemės sklypo plano, kuriame išskiriamos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos Žemės sklypo dalys ir nustatomas šių dalių plotas, vertinimo ir tvirtinimo procedūros ir valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymo procedūros Vilniaus miesto savivaldybėje bus vykdomos pagal prašymo pateikimo metu galiojančias teisės aktų nuostatas“.

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatymai nedraudžia šalims susitarti taikos sutartyje ir dėl papildomų įsipareigojimų, inter alia (be kita ko), dėl priešpriešinių, kurie tiesiogiai nepatenka į byloje sprendžiamo ginčo dalyką, bet būtini tam, kad šalys galėtų išspręsti ginčą taikiai, t. y. sudarydamos taikos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017, 23 punktas). Nepaisant to, pirmosios instancijos konstatavo, jog taikos sutarties 2 ir 4 punktais yra peržengiamos civilinės bylos nagrinėjimo ribos. Apeliacinės instancijos teismo manymu, aptariama pirmosios instancijos teismo išvada yra neteisinga. Minėti taikos sutarties 2 ir 4 punktų susitarimai dėl servituto nustatymo (2 punktas), dėl žemės sklypo plano parengimo ir naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo (4 punktas) yra glaudžiai susiję su ieškinio pagrindu ir jo dalyku. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė ir atsakovė AB „Miesto gijos“ valstybinės žemės nuomos sutarčių pagrindu laikinai valdo ir naudojasi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), kurį patikėjimo teise valdo atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė. Aptariamame žemės sklype yra Statiniai, kuriuos ieškovė taikos sutartimi siekia įgyti nuosavybės teise, taip pat katilinės patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ją nuosavybės teisę valdo atsakovė AB „Miesto gijos“. Esant nustatytoms šioms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad šalių susitarimas dėl servituto nustatymo išeina už civilinės bylos ribų, priešingai, toks susitarimas yra susijęs su ieškinio dalyku, kadangi atsakovė AB „Miesto gijos“ patekti į jai nuosavybės teise priklausančią katilinės patalpą gali būtent naudojantis Statiniu 2 (aikštele), kurią, be kita ko, ieškovė siekia įgyti nuosavybės teise, dėl to susitarta taikos sutarties 1 punktu.

Taikos sutarties 4 punkto susitarimas dėl žemės sklypo plano parengimo ir susitarimas, jog parengto žemės sklypo plano pagrindu bus nustatyta ieškovės ir atsakovės AB „Miesto gijos“ naudojimosi žemės sklypu tvarka, taip pat nelaikytinas susitarimu, peržengiančiu civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Aptariamo pobūdžio susitarimu šalys, siekdamos išvengti galimų kilti nesutarimų ateityje, susitaria dėl konkrečių veiksmų eiliškumo, terminų po to, kai ieškovė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruos nuosavybės teises į Statinius. Aptariamu taikos sutarties 4 punktu susitariama būtent dėl žemės sklypo, kuriame yra Statiniai, plano parengimo ir naudojimosi juo tvarkos nustatymo, todėl laikytina, kad toks susitarimas, kaip papildomas, yra susijęs su ieškinio dalyku. Dar daugiau, susitarimas dėl ieškovės ir atsakovės AB „Miesto gijos“ naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, net ir tuo atveju, jeigu šalių sudaryta taikos sutartis būtų patvirtinta ir įgytų res judicata galią, tai neužkerta kelio šalims ateityje susitarti dėl kitokios žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo ir kreiptis į teismą dėl taikos sutarties sąlygų pakeitimo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundžiamos nutarties argumentais, jog minėtas taikos sutarties 4 punktas yra abstraktus, nesukuriantis ieškovei konkrečių įpareigojimų, kadangi nėra aišku, kaip taikos sutartis bus vykdoma priverstinai tuo atveju, jeigu ieškovė nesilaikys sutarties sąlygų. Įvertinus aptariamo taikos sutarties 4 punkto nuostatas, matyti, kad juo ieškovei yra nustatyti konkretūs įpareigojimai, t. y. ieškovei VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registre įregistravus nuosavybės teisę į Statinius, ji įsipareigoja atlikti kitus veiksmus (per nustatytą terminą parengti žemės sklypo planą, apie jo rengimą informuoti atsakovę AB „Miesto gijos“ ir žemės sklypo plano sprendinius suderinti su AB „Miesto gijos“, parengto žemės sklypo plano pagrindu nustatyti su atsakove AB „Miesto gijos“ naudojimosi žemės sklypu tvarką ir kita). Tai, kad aptariamame taikos sutarties 4 punkte nėra nurodytos pasekmės (ieškovei kylanti atsakomybė, papildomos pareigos / įsipareigojimai) tuo atveju, jei ieškovė tinkamai nevykdytų jame numatytų įsipareigojimų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl to minimas taikos sutarties punktas yra neaiškus, nekonkretus ar abstraktus. Iš taikos sutarties turinio matyti, kad šalys susitaria tik dėl tolesnio veiksmų plano – ateityje parengti žemės sklypo planą, jį suderinti, nustatyti naudojimosi tvarką. Pažymėtina, jog ne visos šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos yra ir turi būti vykdomos priverstinai ir jų pagrindu išduodamas vykdomasis raštas. Taikos sutartimi žemės sklypo planas ar naudojimosi tvarka nėra tvirtinama. Todėl visais atvejais, šalims nesuderinus žemės sklypo plano ar naudojimosi tvarkos, toks ginčas galės būti sprendžiamas teisme ginčo teisenos tvarka.

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad taikos sutarties patvirtinimas joje nurodytomis sąlygomis nepažeistų viešojo intereso ir trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei 2026 m. kovo 31 d. pateikus prašymą patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį (DOK-47942), pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 31 d. rezoliucija jį priėmė, nustatė visiems tretiesiems asmenims 14 dienų terminą pareikšti nuomonę dėl pateikto prašymo ir taikos sutarties klausimą nutarė išspręsti rašytinio proceso tvarka. Per teismo nustatytą terminą trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ 2026 m. balandžio 7 d. pateikė nuomonę (DOK-50838), nurodydamas, jog taikos sutarties patvirtinimui neprieštarauja. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2026 m. balandžio 23 d. pateikė nuomonę (DOK-60939, teisėjos rezoliucijomis du kartus tenkinus trečiojo asmens prašymus pratęsti terminą nuomonei pateikti), jog neprieštarauja taikos sutarties sudarymui, taip pat pabrėžė, kad jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, nepažeidžia šalių, trečiųjų asmenų teisių ir viešųjų interesų. Kiti tretieji asmenys nuomonės į pateiktą prašymą patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog taikos sutartis nepažeidžia viešojo intereso ir trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Tretiesiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti nuomonę dėl pateiktos taikos sutarties, ir jokių prieštaravimų dėl jos patvirtinimo pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta. Be kita ko, aplinkybių, kaip pateikta tvirtinti taiko sutartis galėtų pažeisti trečiųjų asmenų teises ir kurių asmenų teise pažeidžia, skundžiamoje nutartyje nenurodė ir pirmosios instancijos teismas.

Minėta, jog taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Civilinės bylos užbaigimas taikos sutartimi atitinka civilinio proceso tikslus, dispozityvumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 2, 7, 13 straipsniai), todėl nagrinėjant bylą teisme pirmiausia turi būti siekiama sutaikyti šalis, o teismo sprendimas dėl ginčo esmės priimamas tada, kai susitaikymo galimybės nėra. Šalims sudarius taikos sutartį ir išreiškus valią ginčą baigti taikiai, teisme turi būti sudarytos visos sąlygos įstatyme nustatyta tvarka įgyvendinti tokią šalių valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 48 punktas). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors skundžiamojoje nutartyje konstatavo, jog byloje nėra pakankamai duomenų, kad taikos sutartis nepažeidžia viešojo intereso ir trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų, tačiau iš esmės detaliau nenurodė, neanalizavo, kaip, kokiu būdu taikos sutartis gali pažeisti viešąjį interesą ar trečiųjų asmenų teises, kokių duomenų trūksta, jog būtų galima padaryti priešingą išvadą. Pažymėtina, jog kaip jau minėta šios nutarties 24 punkte, pirmosios instancijos teismui kylant abejonių dėl atitinkamų taikos sutarties sąlygų turinio, jų aiškumo, detalumo, konkretumo, taip pat manant, jog byloje nėra pakankamai duomenų nuspręsti, kad taikos sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių, viešojo intereso, jis turėjo galimybę pasinaudoti CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise taikos sutarties tvirtinimo klausimą spręsti žodinio proceso tvarka ar nustatyti ieškovei terminą patikslinti taikos sutarties sąlygą (-as), esant poreikiui prašyti pateikti papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas klausimą sprendė pernelyg formaliai, iš esmės nesuteikdamas galimybės šalims patikslinti taikos sutartį, išklausyti jų nuomonę (nutarus taikos sutarties tvirtinimo / netvirtinimo klausimą spręsto žodinio proceso tvarka) dėl atitinkamų taikos sutarties sąlygų, nesudarydamas galimybės, esant poreikiui, įpareigoti šalis pateikti papildomus įrodymus, užkirto šalims kelią išspręsti kilusį ginčą taikiai, nors jokių prieštaravimų dėl pateiktos taikos sutarties patvirtinimo nebuvo gauta.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, netinkamai įvykdė jam tenkančią pareigą įvertinti taikos sutarties sąlygų atitikimą imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajai tvarkai, taip pat nustatyti, ar taikos sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodė apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė CPK 42 straipsnio 2 dalyje esančių sąlygų (-os), kurioms (-ai) esant, taikos sutartis negalėtų būti patvirtinta, t. y., jog taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, iš esmės apsiribodamas pasakymu, jog taikos sutarties sąlygos nėra pakankamai aiškios, konkrečios. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pakankamai duomenų nuspręsti, kad taikos sutartis nepažeidžia viešojo intereso ir trečiųjų asmenų teisių taip pat laikytina pakankamai deklaratyvia ir nepagrįsta konkrečiais argumentais; teismas nesiėmė priemonių šiuos duomenis surinkti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamos nutarties argumentai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti taikos sutartį, nepakankami tam, kad šalių prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo būtų atmestas, o aplinkybių, jog sudaryta taikos sutartis gali pažeisti trečiųjų asmenų teises ar teisėtus interesus, imperatyvias įstatymo nuostatas ar viešąjį interesą, teismas iš esmės netyrė ir nevertino. Taip pat pabrėžtina, kad byloje trūkstant įrodymų ar duomenų, sprendžiant ieškovės prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, pirmosios instancijos teismui manant, jog atitinkamos taikos sutarties sąlygos yra nepakankamai aiškios, jis turi pareigą taikyti trūkumų šalinimo institutą, taip pat klausimą dėl taikos sutarties tvirtinimo / netvirtinimo spręsti žodinio proceso tvarka.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, pažeidė tiek proceso, tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties tvirtinimą, iš esmės netyrė ir nevertino taikos sutarčių sąlygų atitikimo imperatyvioms įstatymų normoms ir viešajai tvarkai, o išvada, jog taikos sutartis gali pažeisti trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, padaryta nenurodant konkrečių argumentų. Nenustačius šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, šalių sudarytos taikos sutarties tvirtinimo / netvirtinimo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai, kadangi neatskleista nagrinėjamo klausimo esmė. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutartis panaikinama ir ieškovės prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.