Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui G. K. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, institucija teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

atsakovas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi kas antrą savaitę šeštadieniais po 7 valandas, t. y. nuo 11.00 val. iki 18.00 val. Bendravimas su sūnumi vyksta nedalyvaujant ieškovei;

ieškovė įsipareigoja ne rečiau kaip du kartus per savaitę informuoti atsakovą apie nepilnamečio sūnaus sveikatos būklę, bendrą savijautą, ugdymo ar kasdienės veiklos aktualijas, esant galimybei – pateikiant vaiko nuotraukas ar kitą su vaiko gerove susijusią informaciją. Informacija teikiama el.

vieną kartą per tą savaitę, kai atsakovas šeštadieniais tiesiogiai nebendrauja su nepilnamečiu sūnumi, atsižvelgiant į vaiko dienos režimą, ieškovė įsipareigoja sudaryti atsakovui galimybę trumpam (apie 2–3 minučių) vaizdo skambučiui su vaiku.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą, kadangi visiškai netyrė ir neanalizavo ieškovės siūlomos laikinos bendravimo tvarkos pagrįstumo, prioritetą suteikdamas ieškovės siūlomai laikinai bendravimo tvarkai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Pagal CPK 302 straipsnį, apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialioms apeliacinio proceso taisyklėms. Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus.

CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Tai reiškia, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, pasibaigus įstatymų nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti, jau nebegali būti priimami. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Pažymėtina ir tai, jog apeliaciniame procese nėra numatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimą į jį.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinęs tai, kad apelianto pateikti rašytiniai paaiškinimai (ir priedas), kuriuose atsakovas išdėsto papildomus atsikirtimus į ieškovės atsiliepimą į atskirąjį skundą, taip pat nurodo papildomus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus, laikydamasis apeliacijos ribų, apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriima, juose nurodytų aplinkybių, argumentų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl laikinos nepilnamečio vaiko ir atsakovo bendravimo tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.

CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti kito tėvo bendravimo su vaiku tvarką – yra laikinosios apsaugos priemonės, įtvirtintos CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte, dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-3235-803/2021).

CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi nustatyta jo ir sūnaus laikina bendravimo tvarka, prašo nustatyti bendravimo tvarką, pagal kurią i) atsakovas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi kas antrą savaitę šeštadieniais po 7 valandas, t. y. nuo 11.00 val. iki 18.00 val. Bendravimas su sūnumi vyksta nedalyvaujant ieškovei; ii) vieną kartą per tą savaitę, kai atsakovas šeštadieniais tiesiogiai nebendrauja su nepilnamečiu sūnumi, atsižvelgiant į vaiko dienos režimą, ieškovė įsipareigoja sudaryti atsakovui galimybę trumpam (apie 2–3 minučių) vaizdo skambučiui su vaiku.

Pažymėtina, jog skundžiama nutartimi buvo nustatyta, jog atsakovas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi kas antrą savaitę šeštadieniais po 4 valandas, t. y. nuo 11.00 val. iki 15.00 val., dalyvaujant ieškovei. Vadinasi atsakovas, prašydamas nustatyti laikiną jo ir sūnaus bendravimo tvarką, siekia bendravimą su sūnumi pailginti iki 7 val., kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi toks bendravimas buvo nustatytas 4 val.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad šalys turi sūnų, D. K., gimusį (duomenys neskelbtini) Šalių nepilnametis sūnus nuo gimimo gyvena kartu su ieškove. Ieškovė ir atsakovas gyvena skirtinguose miestuose – ieškovė gyvena (duomenys neskelbtini), o atsakovas – (duomenys neskelbtini). Ginčo tarp šalių nėra dėl to, kad iki 2025 m. gruodžio 27 d. (tuo metu šalių sūnui buvo kiek daugiau nei (duomenys neskelbtini)) atsakovas su nepilnamečiu vaiku bendravo.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi nusprendęs nustatyti ieškovės siūlomą laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, rėmėsi VVTAĮT pateiktoje išvadoje nurodytomis aplinkybėmis. Aptariamoje išvadoje buvo nurodyta, nors atsakovas yra suinteresuotas dalyvauti vaiko gyvenime ir išlaikyti emocinį ryšį su sūnumi, tačiau atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog nuo 2025 m. gruodžio 27 d. atsakovas su vaiku nebendravo, šalių – ieškovės ir atsakovo – santykiai yra konfliktiški. 2025 m. gruodžio 27 d. įvykusio konflikto metu nepilnametis vaikas tapo tėvų konflikto liudininku. Atsižvelgdama į šias ir kitas išvadoje nurodytas aplinkybes, VVTAĮT nuomone, nepilnamečio vaiko ir atsakovo bendravimas, siekiant užtikrinti vaikui emociškai saugią aplinką, dalyvaujant jo motinai laikytinas atitinkančiu vaiko interesus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties, šalių procesinių dokumentų turinį ir bylos rašytinę medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką, nepagrįstai nustatė, jog tėvo ir sūnaus bendravime turi dalyvauti ir vaiko motina – ieškovė, t. y. nustatė ribotą atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo modelį.

Kaip jau anksčiau minėta šioje nutartyje, skyrium gyvenantys vaiko tėvai turi maksimaliai dalyvauti nepilnamečio vaiko gyvenime, jei nėra pagrindų riboti vaiko ir vieno iš skyrium gyvenančio tėvo bendravimą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė 2025 m. gruodžio 27 d. tarp šalių kilusiai situacijai ir dėl to nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo ir sūnaus nustatytos laikinos bendravimo tvarkos metu turi dalyvauti ieškovė. Remiantis bylos rašytine medžiaga, nustatyta, kad 2025 m. gruodžio 27 d. atsakovui atvykus susitikti su nepilnamečiu sūnumi, ieškovė iškvietė policijos pareigūnus, kadangi jai kilo įtarimas, jog atsakovas yra vartojęs psichotropinių medžiagų („žolės“). Atsakovui 2025 m. gruodžio 27 d. buvo surašytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, tačiau jis Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartimi byloje Nr. IT-0I-504/2026 panaikintas. Minėtoje nutartyje teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, nurodė, jog prieš I. P. iškviečiant policijos pareigūnus, jokio konflikto tarp jos ir G. K. nebuvo. Taip pat ieškovė, atsakydama į klausimą, ar bijo, jog atsakovas prieš ją ar kitus asmenis artimiausiu metu gali panaudoti smurtą, nurodė, kad nebijo, atsakovas to nedarys, kadangi pats bijos konflikto dėl prasidėjusio proceso dėl vaiko. Aptariamoje nutartyje nėra konstatuota, jog atsakovas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, sukėlusius grėsmę ieškovės ir šalių nepilnamečio sūnaus saugumui, kad būtų ėmęsis kokių nors neteisėtų ar netinkamų veiksmų prieš ieškovę ar nepilnametį vaiką, ir dėl to būtų pagrindas spręsti, jog šalių nepilnamečiam vaikui būtų nesaugu bendrauti su atsakovu nedalyvaujant ieškovei. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant situacijai, jog šalių santykiai yra konfliktiški, jiems geruoju nesusitariant dėl bendravimo su vaiku tvarkos, ieškovės dalyvavimas nustatytos laikinos atsakovo ir nepilnamečiui vaiko bendravimo tvarkos metu, kaip tik sudarytų papildomas sąlygas kilti naujiems šalių konfliktams. Tokiu būdu ne tik nebūtų užtikrinta vaiko saugi emocinė būsena, jo geriausi interesai, o priešingai, dėl to šalių konfliktiniai santykiai gali tik dar labiau sustiprėti. Tai būtų nesuderinama su nepilnamečio vaiko geriausių interesų užtikrinimu.

Taip pat pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, jog iki 2025 m. gruodžio 27 d. įvykio, kai atsakovas su nepilnamečiu sūnumi bendraudavo vienas, t. y. ieškovei nedalyvaujant (ieškovė šios aplinkybės nepaneigė), ieškovė būtų pareiškusi atsakovui kokias nors pretenzijas dėl apelianto netinkamo bendravimo su vaiku, netinkamos, nepakankamos jo priežiūros ir pan. Ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, jog atsakovas neturi pakankamai patirties rūpintis mažamečiu vaiku, nėra susipažinęs su vaiko kasdiene rutina, įpročiais, individuliais, poreikiais vertintini kritiškai, kadangi byloje duomenų, pagrindžiančių, jog atsakovui bendraujant su nepilnamečiu sūnumi iki 2025 m. gruodžio 27 d., jis būtų netinkamai įgyvendinęs savo pareigą rūpintis vaiku ir jį prižiūrėti, nėra. Be to, pabrėžtina, kad visi įgūdžiai rūpintis vaiku ateina tik juos praktikuojant, o byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nepajėgus susipažinti su nepilnamečio sūnaus kasdiene rutina, jo valgymo, miego, veiklos, žaidimų rutina ir pan. Be to, pabrėžtina, jog šalių nepilnamečiam sūnui greitai sueis (duomenys neskelbtini) metai. Vaikui augant, jis pamažu tampa vis savarankiškesnis, gebantis labiau išreikšti savo poreikius, emocijas, todėl tai tik palengvina vaiko ir tėvų tarpusavio bendravimą ir rūpinimąsi vaiku. Pabrėžtina, jog skyrium gyvenančio tėvo, šio atveju atsakovo, ir sūnaus emocinis ryšys ir bendravimas turėtų būti kuriamas jiems bendraujant individualiai. Tėvai turi lygias teises bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime, todėl nesant objektyvių duomenų, jog atsakovas netinkamai bendrauja su vaiku, neužtikrina jo geriausių interesų, tačiau esant įrodymams, jog šalių santykiai yra sudėtingi ir konfliktiški, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės dalyvavimas atsakovo ir nepilnamečio sūnaus nustatytos laikinos bendravimo tvarkos metu yra reikalingas ir būtinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiama nutartimi nustatytos ir atsakovo atskiruoju skundu prašomos nustatyti jo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarkos (jos pirmą ir trečią punktus) turinį, neturi pagrindo nesutikti su apelianto siūloma nustatyti laikina bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka. Pažymėtina, jog atsakovas atskiruoju skundu prašo iš esmės nustatyti 7 valandų, kas antrą šeštadienį nuo 11.00 val. iki 18.00 val. bendravimo su sūnumi tvarką, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė tokio paties dažnumo (kas antrą šeštadienį) laikiną 4 valandų atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką. Šioje nutartyje jau minėta, kad šalių nepilnamečiam sūnui greitai sueis (duomenys neskelbtini) metai. Akivaizdu, kad tokio amžiaus vaikas turi susiformavusį miego, valgymo, aktyvios veiklos režimą. Nors ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog, atsižvelgiant į vaiko amžių, jo emocinius poreikius ir geriausių interesų užtikrinimą, nėra pagrindo ilginti atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovės pozicija nesutinka. Ieškovė, nesutikdama su atsakovo siūlomu nustatyti jo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo dažnumu, t. y. 3 valandomis ilgesniu nei prašė pati ieškovė pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės nepagrindė ir neįrodė, kad atsakovo prašoma nustatyti laikina bendravimo su sūnumi tvarka būtų nesuderinama su geriausių vaiko interesų užtikrinimu. Tai, kad šalių nepilnametis sūnus, kuriam greitai sukaks (duomenys neskelbtini) metai, turi savo kasdienę dienotvarkę ir režimą, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad būtent dėl to, atsakovas neturi galimybės kas antrą šeštadienį su sūnumi praleisti 7 valandas. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsakovas, kaip nepilnamečio vaiko tėvas, supranta, kad sūnus turi atitinkamą savo dienotvarkę ir tokio amžiaus vaikui dienotvarkės laikymasis yra svarbus. Ši aplinkybė apeliantui turėtų būti žinoma ir dėl to, kadangi šioje byloje jau nustatyta, kad atsakovas su sūnumi bendraudavo ir anksčiau ir ieškovė jokių pretenzijų atsakovui nereiškė. Ieškovės nurodytos aplinkybės, jog po atsakovo ilgesnio bendravimo su sūnumi, nepilnametis vaikas tapdavo irzlus, pavargęs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (CPK 178 straipsnis). Atsakovui, kaip nepilnamečio vaiko tėvui, atsižvelgiant į nepilnamečio sūnaus amžių, įvertinus tai, jog šalys gyvena skirtinguose miestuose, turi būti sudaryta galimybė, bendrauti su sūnumi, dalyvauti jo auklėjime ir gyvenime tokiu būdu kuriant jų tarpusavio santykius ir emocinį ryšį. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas nesugebėtų tinkamai įgyvendinti savo pareigos prižiūrėti nepilnametį vaiką, juo rūpintis ir užtikrinti pilnavertį sūnaus poreikių patenkinimą. Taip pat pabrėžtina, jog VVTAĮT pirmosios instancijos teismui pateiktoje išvadoje nurodyta, jog atsakovas siekia palaikyti ryšį su sūnumi, jis yra suinteresuotas dalyvauti vaiko gyvenime. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog yra pagrindas tenkinti atsakovo prašymą ir nustatyti ilgesnę jo ir sūnaus bendravimo trukmę, t. y. atsakovas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi kas antrą savaitę šeštadieniais po 7 valandas, t. y. nuo 11.00 val. iki 18.00 val.

Atsakovas atskirajame skunde taip pat prašo nustatyti, jog vieną kartą per tą savaitę, kai atsakovas šeštadieniais tiesiogiai nebendrauja su nepilnamečiu sūnumi, atsižvelgiant į vaiko dienos režimą, ieškovė įsipareigoja sudaryti atsakovui galimybę trumpam (2–3 minučių) vaizdo skambučiui su vaiku. Ieškovė su tokiu atsakovo siūlymu nesutinka, tvirtindama, jog sūnus yra dar mažo amžiaus, todėl nesupranta bendravimo telefonu ar vaizdo skambučiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog šalys gyvena skirtinguose miestuose, ieškovė – (duomenys neskelbtini), o atsakovas – (duomenys neskelbtini), todėl dažnesnis atsakovo ir sūnaus bendravimas realių susitikimų metu yra pakankamai ribotas, darytina išvada, jog atsakovo siūlomas bendravimas vaizdo skambučiu kas antrą savaitę (tą savaitę, kai atsakovas su sūnumi nesusitinka) yra tinkama priemonė, siekiant kurti, palaikyti atsakovo ir nepilnamečio sūnaus ryšį. Trumpas 2–3 minučių pokalbis / vaizdo skambutis su atsakovu, padedant ieškovei, gali padėti sustiprinti tėvo ir sūnaus emocinį prieraišumą. Apeliacinio teismo manymu, atsižvelgiant į tai, jog šalių nepilnamečiam sūnui greitai bus (duomenys neskelbtini) metai, todėl trumpas vaiko ir tėvo pokalbis vaizdo skambučiu nesukels vaikui neigiamų pasekmių, priešingai, sūnui, girdint savo tėvo balsą, jį matant, tai gali padėti formuoti nepilnamečiui vaikui didesnį pasitikėjimą atsakovu, kurti vaikui artimų asmenų, su kuriais jis bendrauja, ratą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo prašymas į laikiną jo ir sūnaus bendravimo tvarką įtraukti aptariamą sąlygą dėl trumpų vaizdo skambučių laikytinas pagrįstu.

Atsakovas taip pat prašo nustatyti, jog ieškovė įsipareigotų ne rečiau kaip du kartus per savaitę informuoti atsakovą apie nepilnamečio sūnaus sveikatos būklę, bendrą savijautą, ugdymo ar kasdienės veiklos aktualijas, esant galimybei, pateikti vaiko nuotraukas ar kitą su vaiko gerove susijusią informaciją. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinę byloje nustatytų aplinkybių visumą, mano, jog minėta sąlyga nagrinėjamu atveju yra perteklinė bei nepagrįsta. Atsakovas, būdamas nepilnamečio vaiko tėvas, turi teisę įgyvendinti savo, kaip tėvo pareigas, kiek tai susiję su domėjimusi sūnaus sveikata, kasdiene veikla, jo ugdymu ir pan. Apeliantui, siekiant gauti atitinkamą informaciją apie sūnų, jis turi teisę kreiptis į ieškovę, kuri, kaip vaiko motina, turi suteikti atsakovui jo prašomą informaciją, susijusią su šalių nepilnamečiu vaiku. Taip pat atsakovas turi visas galimybes, kaip įstatyminis sūnaus atstovas, prisijungti prie elektroninės sistemos e. sveikata, kurioje talpinami sūnaus sveikatos duomenys ir pan. Sūnui pradėjus lankyti / lankant ugdymo įstaigą – darželį, apeliantui taip pat nėra ribojama teisė kreiptis į ugdymo įstaigą, norint sužinoti apie vaiko rutiną, jo veiklą, pasiekimus ir pan. Šiuo atveju ieškovei, kaip vaiko mamai, su kuria šalių nepilnametis sūnus gyvena, akivaizdu, kad tenka kur kas didesnė našta, susijusi su vaiko priežiūra, auklėjimu, ugdymu, todėl nėra pagrindo ją papildomai įpareigoti teikti atsakovui atitinkamą informaciją, susijusią su šalių sūnumi, juo labiau, jog atsakovas, kaip vaiko tėvas, turi lygias teises ir pareigas dalyvauti sūnaus gyvenime, bendrauti su juo, rūpintis sūnumi ir domėtis vaiku. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas į laikiną jo ir sūnaus bendravimo tvarką įtraukti aptartą sąlygą dėl ieškovės įpareigojimo ne rečiau kaip du kartus per savaitę informuoti atsakovą apie šalių sūnaus sveikatos būklę, bendrą savijautą, ugdymo ar kasdienės veiklos aktualijas, taip pat, esant galimybei, pateikti vaiko nuotraukas, netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą nustatyti laikiną atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką, taip pat padarė išvadą, jog yra pagrindas nustatyti, jog „G. K. bendravimas su sūnumi vyksta tik jam esant visiškai blaiviam (0.00 promilių) ir neapsvaigus nuo psichotropinių medžiagų.“ Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės remdamasis VVTAĮT pateikta išvada, kad 2025 m. gruodžio 27 d. tarp šalių vykusio konflikto metu atsakovui buvo taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis (kuris vėliau panaikintas), atsakovas atsisakė tikrintis dėl galimo apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį turinį, su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Pažymėtina, jog ieškovė, prašydama nustatyti aptariamą sąlygą, nurodė, jog atsakovo elgesys yra neprognozuojamas, jis vartoja psichotropines medžiagas, apsvaigęs elgiasi agresyviai, nuolatos kelia konfliktus ir kt. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ir byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad atsakovas turi sunkumų dėl alkoholio vartojimo ar jį vartoja / yra priklausomas nuo kitų psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi į atsakovo ir nepilnamečio vaiko laikinos bendravimo tvarkos nustatymą įtraukdamas sąlygą dėl apelianto blaivumo / apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų, nepakankamai įvertino tokio prašymo pagrįstumą ir tokios sąlygos reikalingumą. Nors ieškovė kartu su ieškiniu pateikė šalių susirašinėjimo medžiagą, iš kurios matyti, jog atsakovas rašo: „Aš metu dūmus, radau darbą, tu nusiramink. <...> Ir žinai, parašyk tu man, kur per mano rūkymą aš šituose santykiuose kažko nepadariau. <...> Mesti žolytę“, tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas turi priklausomybių, jomis piktnaudžiauja ir būtent dėl to, apelianto bendravimo su nepilnamečiu vaiku metu, atsakovas negalėtų tinkamai užtikrinti nepilnamečio vaiko interesų, negebėtų juo tinkamai pasirūpinti, keltų jam kokią nors grėsmę ar nesaugumą.

Kaip matyti iš ieškovės pateikto ieškinio turinio, ji atsakovo psichotropinių medžiagų vartojimą / apsvaigimą nuo jų įrodinėjo aplinkybe, jog „2025 m. gruodžio 27 d. atsakovas buvo atvykęs susitikti su vaiku, tačiau buvo apsvaigęs, dėl ko ieškovė iškvietė policijos pareigūnus. Atsakovui buvo skirtas įpareigojimas nesiartinti prie ieškovės ir jų vaiko.“ Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šias ieškovės nurodomas aplinkybes iš esmės paneigia kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyrius 2025 m. gruodžio 27 d. paskyrė atsakovui apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, tačiau jis Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartimi byloje Nr. IT-0I-504/2026 buvo panaikintas. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad 2025 m. gruodžio 27 d. ATS1 pasitikrinti blaivumą sutiko, tačiau atlikti narkotikų testą atsisakė. Tai, jog aptariamoje nutartyje nurodyta, jog atsisakymas tikrintis dėl narkotinių medžiagų vartojimo vertintinas kaip rizikos veiksnys, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ši aplinkybė pagrindžia, jog atsakovas vartoja kokias nors psichotropines ar narkotines medžiagas. Pažymėtina ir tai, jog toje pačioje Panevėžio aplinkybės teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartyje nurodyta, jog „moters teigimu, ji užuodė žolės kvapą, todėl ir iškvietė policiją, kad patikrintų. Nurodė, kad čia buvo puiki proga įrodymą turėti, nes advokatė sakė čia yra ginklas.“ Tai, jog atsakovas nėra priklausomas nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų patvirtina byloje esanti Respublikinio priklausomybės ligų centro 2026 m. sausio 26 d. medicininė pažyma Nr. 48947, joje nurodyta, kad per 5 metų laikotarpį ATS1 nebuvo konsultuotas ar / ir gydytas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino aptariamos sąlygos dėl atsakovo blaivumo ir neapsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų būtinumo ir reikalingumo, prioritetą išimtinai suteikdamas ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytoms aplinkybėms ir VVTAĮT išvadai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, nors pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinos atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymo, taip pat nusprendė įtraukti ir ginčijamą sąlygą, kad apelianto bendravimas su sūnumi turi vykti tik esant jam visiškai blaiviam ir neapsvaigus nuo psichotropinių medžiagų, tačiau nepasisakė ir neįvertino, kaip tokia sąlyga turėtų būti įgyvendinama. Atsižvelgiant į nustatytų ir įvertintų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog aptariama sąlyga ir ne tik perteklinė, bet taip pat nustatyta byloje nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių šios sąlygos būtinumą šiuo konkrečiu atveju. Rašytinė bylos medžiaga nepatvirtina, jog atsakovas turi priklausomybę, vartoja ir piktnaudžiauja alkoholiu, kitomis psichotropinėmis medžiagomis, kad bendravimo su nepilnamečiu vaiku metu būtų apsvaigęs nuo atitinkamų medžiagų ir tokiu būdu keltų grėsmę šalių nepilnamečiam vaikui. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, tinkamai neįvertinęs byloje esančių įrodymų visumos, skundžiama nutartimi tenkino į ieškovės prašomą nustatyti laikiną atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką įtraukti sąlygą, jog „G. K. bendravimas su sūnumi vyksta tik jam esant visiškai blaiviam (0.00 promilių) ir neapsvaigus nuo psichotropinių medžiagų.“

Apeliantas atskiruoju skundu taip pat prašo iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti teiginius: „nustatyta, kad 2025 m. gruodžio 27 d. nepilnametis vaikas tapo tėvų konflikto liudininku“; „pats konflikto faktas bei vaiko dalyvavimas konfliktiškoje situacijoje vertintini kaip reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl atsargesnio ir laipsniško bendravimo modelio taikymo“, kaip nepagrįstus ir neatitinkančius tikrovės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką, nepagrįstai įtraukė sąlygą dėl ieškovės dalyvavimo apelianto ir sūnaus bendravimo metu, taip pat įvertinus tai, jog apelianto kartu su atskiruoju skundu priimtas rašytinis įrodymas – Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartis byloje Nr. IT-0I-504/2026 pavirtina, kad 2025 m. gruodžio 27 d. atsakovui taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis buvo panaikintas, aptariamoje nutartyje padarius išvadą, jog prieš ieškovei iškviečiant policijos pareigūnus, jokio konflikto tarp jos ir atsakovo nebuvo, manytina, kad nėra pagrindo iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti apelianto nurodytus teiginius. Aptariamų teiginių pašalinimas iš skundžiamos nutarties turinio nėra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl laikinos atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarkos nustatymo, kadangi, net ir esant šiems teiginiams, apeliacinės instancijos teismas konstatavo dalies skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl laikinos atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymo tenkino iš dalies nepagrįstai, nepakankamai, netinkamai įvertinęs aktualiu klausimu reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, pernelyg didelę reikšmę suteikdamas VVTAĮT išvadai. Atsižvelgiant į tai, yra teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti ir iki teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyti tokią atsakovo G. K. ir nepilnamečio vaiko D. K. laikiną bendravimo tvarką: i) atsakovas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi kas antrą savaitę šeštadieniais po 7 valandas, t. y. nuo 11.00 val. iki 18.00 val. Bendravimas su sūnumi vyksta nedalyvaujant ieškovei IES1 ; ii) vieną kartą per tą savaitę, kai atsakovas šeštadieniais tiesiogiai nebendrauja su nepilnamečiu sūnumi, atsižvelgiant į vaiko dienos režimą, ieškovė įsipareigoja sudaryti atsakovui galimybę trumpam (2–3 minučių) vaizdo skambučiui su vaiku (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog laikinosiomis apsaugos priemonėms nėra nustatoma pastovi, išsami skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka. Laikinąja bendravimo tvarka siekiama laikinai, iki bus priimtas teismo sprendimas, nustatyti skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką, užtikrinant jų nuolatinį, stabilų ir nuoseklų bendravimą, tarpusavio ryšio išsaugojimą ir stiprinimą.

Šalims išaiškintina, kad, atsiradus (paaiškėjus) aplinkybėms, dėl kurių nustatyta laikina nepilnamečio vaiko bendravimo su atsakovu tvarka nebeatitiks šalių ar jų nepilnamečio vaiko interesų, kiekviena iš šalių turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas 2026 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymą (DOK-80905) priteisti 272,25 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokatės paslaugas.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nespręstinas – jos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. nutartį pakeisti ir iki teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyti tokią laikiną skyrium gyvenančio atsakovo G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bendravimo su nepilnamečiu sūnumi D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) , tvarką: atsakovas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi kas antrą savaitę šeštadieniais po 7 valandas, t. y. nuo 11.00 val. iki 18.00 val. Bendravimas su sūnumi vyksta nedalyvaujant ieškovei IES1 ; vieną kartą per tą savaitę, kai atsakovas šeštadieniais tiesiogiai nebendrauja su nepilnamečiu sūnumi, atsižvelgiant į vaiko dienos režimą, ieškovė įsipareigoja sudaryti atsakovui galimybę trumpam (2–3 minučių) vaizdo skambučiui su vaiku. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.