Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas darė išvadą, kad VSD išvados negalima pripažinti pakankamai individualizuota pareiškėjos atžvilgiu, nes joje pateiktos bendro pobūdžio aplinkybės, tačiau nepateikiama jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjos individualius veiksmus, kontaktus, užduotis, lojalumo raišką ar kitus faktus, kurie leistų pagrįstai spręsti apie jos aktualią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Teismas pripažino, kad pareiškėja pagrįstai nurodė, jog institucijos neatskyrė formalaus sanatorijos pavaldumo (duomenys neskelbtini) federalinės bausmių vykdymo tarnybos sistemai nuo realiai vykdytų medicininių funkcijų, nes neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjos realus darbas 2001 – 2014 m. buvo gydytojos terapeutės darbas sanatorijoje „Troika“, kurioje jos faktinės pareigos buvo medicininio pobūdžio – gydytoja terapeutė. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės reiškia, jog pareiškėjos darbo pobūdis ir tai, kad pareiškėja baigė darbą 2014 metais, t. y. 11 metų iki skundžiamo Sprendimo priėmimo, lemia institucijų pareigą pateikti konkrečius ir individualizuotus įrodymus, kodėl pareiškėjos vykdytos medicininio pobūdžio darbinės pareigos iki šiol ar šiuo metu kelia ar gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismo vertinimu, tai nebuvo padaryta, nes Sprendime buvo apsiribota formaliu bendrų teiginių išvardijimu. Teismas darė išvadą, kad Sprendime padarytos išvados neatitinka LVAT formuojamos praktikos. Teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad Sprendime nepaaiškinta, kodėl 2025 m. 64 metų pensinio amžiaus gydytoja terapeutė, kurios darbas (duomenys neskelbtini) federalinės bausmių vykdymo tarnybos pavaldumo sanatorijoje pasibaigė 2014 m., laikoma tokia aktualia grėsme, kad jai būtina taikyti ilgalaikį 5 metų draudimą atvykti.

Vertindamas pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą Sprendimui apskųsti, teismas pripažino pagrįstomis byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėja apie šį Sprendimą nebuvo tinkamai informuota, todėl terminas Sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojamas nuo jo faktinio gavimo dienos. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimą pareiškėja gavo teismui išreikalavus jį iš atsakovo Migracijos departamento, teismas pripažino, kad Sprendimo apskundimo terminas nebuvo praleistas.

Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento padaryta išvada apie pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui nebuvo pakankamai argumentuota, motyvuota bei proporcinga, nes ji rėmėsi tik pareiškėjos darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje faktu bei dėl to galimai ateityje iškilsiančiomis rizikomis. Tokios išvados, teismo vertinimu, pareiškėjos atžvilgiu yra formalios bei nepakankamai pagrįstos ir individualizuotos, todėl teismas tenkino pareiškėjos skundo dalį dėl Sprendimo panaikinamo.

Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su VSAT nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjos skundžiamas Atsisakymas buvo priimtas 2025 m. rugsėjo 23 d. ir tą pačią dieną pareiškėja su šiuo sprendimu buvo tinkamai supažindinta pasirašytinai, jai buvo išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka bei įteiktas pats Atsisakymas. Atsisakymas buvo surašytas dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, o rusų kalba pareiškėjai yra žinoma ir suprantama, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad pareiškėja suprato tiek sprendimo turinį, tiek jo apskundimo tvarką. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl termino atnaujinimo priežasčių yra deklaratyvios, nesudarančios pagrindo pripažinti, kad Atsisakymo apskundimo terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių.

Vertindamas Atsisakymo pagrįstumą, teismas pripažino, kad VSAT pareigūnai veikė teisės aktų nustatyta tvarka, nes pareigūnai, patikrinę Tarnybos informacinėse sistemose per valstybės sieną į Lietuvos Respubliką vykstančios (duomenys neskelbtini) pilietės E. Z. pasienio kontrolei pateiktus kelionės dokumentus, nustatė, kad pareiškėja yra asmuo, kuriam Sprendimu uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesius (5 metus), dėl ko jai buvo atsisakyta išduoti vizą. Teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl Atsisakymo panaikinimo.

III.

Teismas be jokio pagrindo VSD išvadą pripažino nepagrindžiančia pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Toks teismo argumentas neatitinka nuosekliai formuojamos LVAT praktikos analogiško pobūdžio bylose. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nacionalinio saugumo srityje privalo būti vertinamas ne tik jau įvykęs pavojus, bet ir potenciali jo atsiradimo tikimybė (perspektyvinis, į ateitį nukreiptas vertinimas dabartiniame geopolitiniame kontekste). VSD išvadoje yra pakankamai duomenų dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuriais remdamasis Migracijos departamentas pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą.

Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįstas Sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie (duomenys neskelbtini) valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Situacijas, kai pirmosios instancijos teismai analogiško pobūdžio bylose reikalauja, kad VSD pagrįstų sprendimo priėmimo metu jau egzistuojančią konkrečią užsieniečio nacionaliniam saugumui keliamą grėsmę, t. y. kad VSD įrodytų, jog grėsmė jau egzistuoja, LVAT vertina kaip nepagrįstai taikomą pernelyg aukštą ir pernelyg rizikingą (esant tokiai geopolitinei situacijai) įrodinėjimo standartą. Teismo motyvai, kad VSD išvadoje nurodytų aplinkybių nepakanka pareiškėjos keliamai grėsmei valstybės saugumui pagrįsti, kad tokiai grėsmei konstatuoti būtini duomenys apie pareiškėjos ryšius su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ar saugumo tarnybomis, bendradarbiavimą su tokiomis tarnybomis, prieš Lietuvos Respubliką nukreiptą veiklą, konkrečius kontaktus, užduotis ar elgesį, kurie rodytų grėsmę valstybės saugumui, yra nepagrįsti.

VSD turi diskrecijos teisę pagal savo, kaip žvalgybos institucijos, kompetenciją vertinti, ar užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Teismas, atlikdamas tokio VSD kontržvalgybinio vertinimo motyvų pagrįstumo teisminę kontrolę, turėtų patikrinti, ar VSD, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nagrinėjamu atveju VSD, parengdamas išvadą, jam suteiktos diskrecijos ribų neperžengė ir tinkamai įvykdė pareigą įvertinti informaciją apie grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir valstybės interesams.

Teismas nepagrįstai pareiškėjos statutinę tarnybą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje įvardija darbu, tarsi pareiškėja būtų buvusi eilinė civilines pareigas ėjusi medicinos darbuotoja. Pareiškėjos turėtas (duomenys neskelbtini) statutinio pareigūno teisinis statusas yra neabejotinai svarbus nagrinėjamai bylai. Iš byloje esančio pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemos pensininkės, pažymėjimo matyti, kad pareiškėja ne dirbo pagal darbo sutartį civilinį darbą, o buvo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemos statutinė pareigūnė. Pareiškėja yra įgijusi aukštą vidaus tarnybos majorės laipsnį. Pareiškėjos darbo knygelėje yra nurodyta, kad ji, prieš 2001 m. ją paskiriant tarnauti (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, buvo atleista iš kito darbo, priežastis – „dėl paskyrimo į karinę tarnybą“. Pareiškėjos darbo knygelėje taip pat yra nurodyta, kad pareiškėja 2014 m. buvo atleista iš tarnybos (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje „pasiekus amžiaus ribą“. Pareiškėjos tarnybos stažas – 15 metų 10 mėnesių. Nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėja – ilgametė (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemos statutinė pareigūnė, įgijusi aukštą vidaus tarnybos majorės laipsnį, tarnybą palikusi ne dėl vertybinių įsitikinimų ar moralinių priežasčių, o tik sulaukusi vidaus tarnybos pensinio amžiaus. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje tarnavo iki 2014 m. birželio 30 d., t. y. net ir po (duomenys neskelbtini) įvykdytos (duomenys neskelbtini) okupacijos bei aneksijos. Teismo motyvai, kuriais kvestionuojamas pareiškėjos eitų pareigų reikšmingumas ir keliamos abejonės dėl pareiškėjos lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai, neatitinka suformuotos teismų praktikos. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pagal LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėja privalėjo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame Sprendime nurodytas aplinkybes. Pareiškėja VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigė, todėl teismas be pagrindo atmetė pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui galimybę.

Viena iš faktinių ir teisinių aplinkybių, į kurią buvo atsižvelgta priimant Sprendimą – atsisakymas pareiškėjai išduoti Šengeno vizą. Sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą buvo įformintas Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade 2025 m. kovo 27 d. individualiu administraciniu aktu. Šio sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Šis individualus administracinis aktas yra nepanaikintas, galiojantis ir sukeliantis pareiškėjai teisines pasekmes. Tačiau teismas nevertino šio sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Tiek sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, tiek ir Sprendimas yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo pačiu faktiniu pagrindu – pareiškėjos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui. Tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatyta teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos administraciniu sprendimu atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Todėl nėra jokio pagrindo kvestionuoti sprendime atsisakyti išduoti Šengeno vizą nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis nustatyta, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Migracijos departamentas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD, pateiktus duomenis ir išvadą, tačiau taip pat vertino ir individualią pareiškėjos situaciją, t. y. įvertino jos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika ir darė išvadą, kad pareiškėja nėra pasiekusi jokio integracijos lygio Lietuvos Respublikoje.

VSD išvados teiginys „VSD neturi duomenų apie pareiškėją“ nėra išvada dėl grėsmės. VSD 2025 m. kovo 4 d. tarnybiniame pranešime yra pateikti išsamūs motyvai ir juos pagrindžiančios aplinkybės, kurių visuma ir leido VSD padaryti išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje ši VSD išvada buvo pateikta Migracijos departamentui.

VSD apeliaciniame skunde daug plačiau negu anksčiau remiasi pareiškėjos statutiniu statusu, vidaus tarnybos majorės laipsniu, tarnybos trukme, tuo, kad ji tarnybą baigė 2014 m. birželio 30 d., ir tuo, kad tarnybą paliko sulaukusi amžiaus ribos. VSD išvada buvo suformuluota dėl pareiškėjos „gyvenimo Lietuvoje“, nors pareiškėja Lietuvoje negyvena ir nesiekė joje apsigyventi. Jos atvykimai buvo trumpalaikiai ir susiję su konkrečiais šeimos bei kilmės ryšiais Lietuvoje, o Sprendimu jai penkeriems metams uždraustas bet koks atvykimas. Todėl atskirai turi būti pagrįsta, kodėl būtent trumpalaikis pareiškėjos atvykimas kelia tokią grėsmę, kuri pateisina 60 mėnesių draudimą atvykti. Perspektyvinis vertinimas turi būti paremtas konkretaus asmens aplinkybėmis, o ne vien bendro pobūdžio teiginiais apie (duomenys neskelbtini) institucijas ir jų buvusius darbuotojus.

Teismas nekonstatavo, kad grėsmė valstybės saugumui gali būti nustatyta tik tada, kai jau įrodyta žvalgybinė veikla, nusikalstami veiksmai ar konkretus bendradarbiavimas su specialiosiomis tarnybomis. Teismas vertino, ar byloje esančių aplinkybių pakanka individualiai pagrįsti VSD ir Migracijos departamento išvadą būtent dėl pareiškėjos, ir nustatė, kad nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjos veiksmus, kontaktus, užduotis ar kitus jos situaciją individualizuojančius faktus, taip pat kad institucijos tinkamai neatskyrė formalaus pareiškėjos buvusios darbovietės pavaldumo Federalinės bausmių vykdymo tarnybos sistemai nuo realiai jos vykdytų medicininių funkcijų. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka LVAT praktiką.

Pareiškėjos pensininkės pažymėjimas patvirtina, kad ji yra „vidaus tarnybos majorė atsargoje“. Pats dokumentas majorės laipsnio neapibūdina kaip „aukšto“. Be to, statutinis statusas ar laipsnis savaime neparodo realiai pareiškėjos vykdytų funkcijų. Pareiškėja sanatorijoje „Troika“ dirbo gydytoja terapeute. Jos vykdytos funkcijos buvo medicininės. Byloje nėra duomenų, kad ji būtų vykdžiusi operatyvines, žvalgybines, kontržvalgybines ar kitas panašaus pobūdžio funkcijas. Pareiškėjos statutinis statusas ir majorės laipsnis galėjo būti reikšmingos vertintinos aplinkybės, tačiau savaime jos nepaaiškina, kodėl 2014 m. tarnybą baigusi gydytoja 2025 m. turėjo būti laikoma aktualia grėsme Lietuvos valstybės saugumui.

VSD apeliaciniame skunde pirmą kartą kaip savarankiškais pareiškėjos grėsmę pagrindžiančiais argumentais remiasi jos vidaus tarnybos majorės laipsniu, ilga tarnybos trukme, tuo, kad tarnybą ji baigė sulaukusi amžiaus ribos, ir aplinkybe, kad tarnavo iki 2014 m. birželio 30 d. Šie faktai buvo matomi VSD turėtuose dokumentuose, tačiau nei Sprendime, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jais tokiu aspektu nebuvo remiamasi. Sprendimas nebuvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjos majorės laipsnis savaime rodo didesnę jos grėsmę, taip pat nebuvo atlikta VSD apeliaciniame skunde pateikiama analizė dėl tarnybos po (duomenys neskelbtini) okupacijos ar tarnybos pabaigos priežasčių. Apeliaciniame skunde naujai išplėtotas anksčiau turėtų dokumentų vertinimas negali pakeisti klausimo, ar Sprendimas jo priėmimo metu buvo pakankamai individualiai motyvuotas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja 2014 m. būtų vykdžiusi su (duomenys neskelbtini) okupacija, (duomenys neskelbtini) užsienio politika ar saugumo struktūrų veikla susijusias funkcijas, taip pat nėra duomenų apie jos politinę veiklą ar veiksmus, kurie leistų medicininės tarnybos tęsimo iki amžiaus ribos faktą vertinti kaip individualų jos lojalumo agresyviai (duomenys neskelbtini) politikai požymį. Pareiškėja tarnybą baigė dėl amžiaus ribos. Po šios datos byloje nėra duomenų apie jos veiklą ar ryšius, kurie rodytų tęstinį saugumo požiūriu reikšmingą santykį su buvusia tarnybos sistema. Viešos opozicinės veiklos, aktyvaus protesto ar kitų „kovos su režimu“ įrodymų nebuvimas gali būti viena iš vertinamų aplinkybių, tačiau negali pats savaime pakeisti institucijų pareigos pagrįsti, kokiais konkrečiais duomenimis būtent pareiškėjos atveju nustatyta aktuali grėsmė valstybės saugumui.

Vien vizos atsisakymo faktas negali savaime patvirtinti pirminės VSD išvados, kurios pagrindu pats šis vizos sprendimas buvo priimtas. Nenuginčytas vizos atsisakymas turi teisinę reikšmę tam konkrečiam vizos procesui, tačiau jis nepanaikina pareigos savarankiškai įvertinti Sprendimą. Migracijos departamentas negalėjo vien iš VSD išvados apie „pareiškėjos gyvenimą Lietuvoje“ automatiškai padaryti išvadą dėl būtinybės penkeriems metams uždrausti jai bet kokį atvykimą į Lietuvos Respubliką. Net pripažinus tam tikrą bendresnio pobūdžio riziką, Migracijos departamentas turėjo paaiškinti, kokią konkrečią grėsmę kelia pareiškėjos trumpalaikis atvykimas ir kodėl būtinas būtent 60 mėnesių draudimas.

Pareiškėja niekada neteigė esanti integruota Lietuvoje taip, kaip čia nuolat gyvenantis užsienietis. Jos atveju reikšminga buvo tai, kad atvykimai į Lietuvą buvo trumpalaikiai ir susiję su konkrečiais šeiminiais bei asmeniniais ryšiais. Pareiškėjos sutuoktinis G. Z. yra lietuvių kilmės, turi Lietuvos Respublikos išduotą dokumentą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvoje palaidotas jo tėvas ir gyvena giminaičiai. Vien aplinkybė, kad pareiškėja Lietuvoje nedirba ir nuolat negyvena, nėra pakankamas atsakymas į jos realių šeimos bei kilmės ryšių reikšmę.

60 mėnesių yra ilgalaikis ribojimas, todėl jo trukmė turėjo būti individualiai motyvuota. Nagrinėjamu atveju turėjo būti kartu įvertinta tai, kad pareiškėjos tarnyba baigėsi 2014 m., jos faktinės pareigos buvo medicininės, individualių duomenų apie po 2014 m. išlikusius saugumo požiūriu reikšmingus ryšius nėra, ji yra pensinio amžiaus, jos atvykimai buvo trumpalaikiai, o šeima turi konkrečių ryšių su Lietuva. Sprendime nėra tinkamai paaiškinta, kodėl būtent šių aplinkybių visuma pateisina penkerių metų draudimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 25S83095 (Sprendimas), kuriuo (duomenys neskelbtini) pilietei E. Z. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, ir VSAT 2025 m. rugsėjo 23 d. atsisakymo leisti pareiškėjai atvykti kertant sieną Nr. 25S207207 (Atsisakymas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą iš esmės konstatavęs, kad Migracijos departamento išvada apie pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui nebuvo pakankamai argumentuota, motyvuota bei proporcinga, nes ji rėmėsi tik pareiškėjos darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje faktu bei dėl to galimai ateityje iškilsiančiomis rizikomis. Teismas sprendė, kad toks keliamos grėsmės vertinimas yra formalus ir nepakankamas.

Iš tikrinamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl termino skundui dėl Atsisakymo paduoti atnaujinimo priežasčių yra deklaratyvios, nesudarančios pagrindo pripažinti, kad Atsisakymo apskundimo terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, netenkino pareiškėjos skundo dalies dėl Atsisakymo panaikinimo. Teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje konstatavo, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamu teismo sprendimu atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl Atsisakymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Sprendimas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Jis iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl nepagrįstai panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą naujai įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Kadangi apeliacinį skundą pateikė tik trečiasis suinteresuotas asmuo VSD, šis apeliacinis skundas pateiktas tik dėl tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas Sprendimas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesta pareiškėjos skundo dalis dėl Atsisakymo, nėra vertinama.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė (i) vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi („Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai“), 133 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, (ii) nustatęs, kad VSD pripažino pareiškėją keliančia grėsmę valstybės saugumui dėl jos tarnybos santykių, (iii) įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtintą maksimalų penkerių metų draudimo atvykti laikotarpį, tai, kad buvo nustatyta, jog asmens atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (5 metus), kad asmeniui atsisakyta išduoti vizą, kad asmens šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, bei (iv) konstatavęs, kad penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

Nustatyta ir tai, kad Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade, išnagrinėjus pareiškėjos 2025 m. vasario 3 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą ir gavus VSD 2025 m. kovo 5 d. išvadą, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, 2025 m. kovo 7 d., vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą. Šis Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade sprendimas yra galiojantis.

Nagrinėjamu atveju iš esmės nesutariama dėl to, ar Migracijos departamentui priimant ginčijamą sprendimą buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ar Sprendimas ir VSD 2025 m. kovo 5 d. išvada yra pakankamai individualizuoti ir ar dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui nustatytas penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tikrinamame teismo sprendime išdėstytus motyvus įvertinusi byloje surinktų įrodymų, vyraujančios aktualios administracinių teismų praktikos kontekste, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nepagrįstai nustatė, jog pareiškėja „gali kelti grėsmę valstybės saugumui“, ar kad jai Sprendimu nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neproporcingas. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais esą VSD 2025 m. kovo 5 d. išvada yra formali ir ja pagrįstas Migracijos departamento Sprendimas yra nepakankamai motyvuoti ir juo labiau – formalūs.

Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausiai primintina, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr. EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų

Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)).

Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2198-575/2024).

Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su (duomenys neskelbtini) keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, (duomenys neskelbtini) piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl (duomenys neskelbtini) veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2198-575/2024).

Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio (duomenys neskelbtini) valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, (duomenys neskelbtini) valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

(duomenys neskelbtini) agresijos prieš (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl (duomenys neskelbtini) agresijos prieš (duomenys neskelbtini)“ pažymima, kad (duomenys neskelbtini) veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl (duomenys neskelbtini) vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų (duomenys neskelbtini) pasmerkimo“ (duomenys neskelbtini) agresija prieš (duomenys neskelbtini), plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra kvestionuojamas teismo atliktas įrodymų dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas. Šiuo aspektu primintina, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi Sprendime ir VSD 2025 m. kovo 5 d. išvadoje išdėstytas aplinkybes, su tuo susijusius į bylą pateiktus įrodymus, sprendžia, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, VSD išvadoje ir Sprendime pagrįstai konstatuota, jog dėl tarnybos (duomenys neskelbtini) teisėsaugos tarnyboje (Federalinėje bausmių vykdymo tarnyboje) nuo 2001 m. iki 2014 m. birželio 30 d. (ji turėjo vidaus tarnybos majorės laipsnį), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią, kartu tai reiškia, kad ji ir ateityje atvykusi į Lietuvos Respubliką gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl asmens atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Akcentuotina, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą kvestionuoti tokią kompetentingos valstybės institucijos – VSD – padarytų išvadų apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Pabrėžtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (nagrinėjamu atveju, tai darbas teisėsaugos institucijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėja Federalinėje bausmių vykdymo tarnyboje dirbo nuo 2001 m. iki 2014 m. birželio 30 d., t. y. gan seniai, ar kad šiuo metu ji yra pensijoje, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl jos ryšių yra išnykusi. Todėl teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta VSD teiginius, jog pareiškėja, patekusi į Lietuvos Respubliką, gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, dėl ko ji kelia grėsmę valstybės saugumui.

Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Sprendime pateiktu atsakovo vertinimu, kad pareiškėjai keliant grėsmę valstybės saugumui, nenustačius jos šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali pritarti tikrinamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad „VSD išvados negalima pripažinti pakankamai individualizuota pareiškėjos atžvilgiu, nes joje pateiktos bendro pobūdžio aplinkybės, tačiau nepateikiama jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjos individualius veiksmus, kontaktus, užduotis, lojalumo raišką ar kitus faktus, kurie leistų pagrįstai spręsti apie jos aktualią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai VSD išvados išsamumui kelia analogišką standartą, kuris nurodytas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024. Pažymėtina, kad teismo minimoje administracinėje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje skiriasi nagrinėjamai bylai reikšmingos esminės faktinės aplinkybės. Paminėtoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje, buvo sprendžiama dėl ilgalaikio gyventojo statusą turinčių trečiosios šalies piliečių, gimusių Lietuvoje ir gyvenusių joje didžiąją gyvenimo dalį, statuso, grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui vertinimo ir privataus gyvenimo apsaugos.

Šiame kontekste primintina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-148-822/2020; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-362-968/2024).

Dėl kitų ginčo šalių argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjos skundą. Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjos skundą atmetant.

Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjos E. Z. skundą atmesti“.

Nutartis neskundžiama.