- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-04
- Bylos Nr.
- eAS-3202-525/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06439-2026-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Arūnas Dirvonas, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Atsakovas
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB "NT fondas"
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „NT fondas“) dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2026 m. rugpjūčio 31 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-1238 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).
Pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki bylos išnagrinėjimo, kurį grindė tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, administracinės bylos išsprendimas galimai neteks prasmės, nes jeigu pareiškėjas įvykdys Privalomąjį nurodymą ir išduos specialiuosius reikalavimus statytojui, o vėliau, jei teismas Privalomąjį nurodymą panaikins, nebeliks galimybės faktiškai išspręsti ginčą; atsiras naujų teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, nes išdavus specialiuosius reikalavimus statytojas galės tęsti projektavimo procedūras, rengti projektinius pasiūlymus ar inicijuoti kitų leidimų gavimo procesus; tai sąlygos žalą viešajam interesui; Administracija, vykdydama Privalomąjį nurodymą, atliktų veiksmus, kurių teisėtumu abejoja ir kurių teisėtumas yra ginčo dalykas, tuo tarpu nevykdant Privalomojo nurodymo rizikuotų susidurti su sankcijomis ir kitomis neigiamomis pasekmėmis.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartimi priėmė Administracijos prašymą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2026 m. rugsėjo 28 d. išduoti statytojui specialiuosius reikalavimus statinio projekto parengimui ir apie Privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją.
Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 9 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nevykdant privalomojo nurodymo, Inspekcija turi kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą, darė išvadą, kad Privalomasis nurodymas priverstinai vykdomas tik kreipiantis į teismą, o nagrinėjamu atvejų tokių duomenų byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad bylai dėl Privalomojo nurodymo ginčijimo esant teisme ir, nepaisant to, Inspekcijai pasikreipus į teismą dėl įpareigojimo vykdyti Privalomąjį nurodymą, šią bylą nagrinėjantis teismas spręstų dėl tokio kreipimosi teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar nėra pagrindo stabdyti bylą, kad Privalomasis nurodymas tol, kol jis nėra vykdomas, savaime nesukuria pareiškėjo nurodomų pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyti padariniai, susiję su trečiaisiais asmenimis, priklauso tik nuo pačio pareiškėjo valios, todėl nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jeigu jis nevykdys Privalomojo nurodymo, Inspekcija galės kreiptis į teismą dėl atsakomybės priemonių taikymo pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 61 straipsnį, pažymėjo, jog, viena vertus, pareiškėjui taikytina sankcija ar kita priemonė būtų tokio dydžio, kad jam tai reikštų didelę neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą, kita vertus, pareiškėjas nepagrindė, kad jam hipotetiškai galimų pritaikyti nuobaudų ir (ar) sankcijų panaikinimas nebūtų įmanomas tuo atveju, jei Privalomasis nurodymas būtų panaikintas.
Atsižvelgęs į tai teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas Administracija atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, tenkinti pareiškėjo prašymą ir iki galutinio teismo sprendimo sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismo išvada, jog nėra pagrindo laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimo, yra prieštaringa, nes teismas, viena vertus, pripažįsta, kad Privalomojo nurodymo vykdymo klausimas dar nėra galutinai išspręstas ir turi būti vertinamas teisme, tačiau, kita vertus, atsisako suteikti Administracijai laikiną procesinę apsaugą iki galutinio ginčo išnagrinėjimo. Teismas, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės užprogramuoja naują teisminę bylą, kuomet teismai ir taip yra itin apkrauti bylų kiekiu.
Pareiškėjo teigimu, nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo susidaro situacija, kuomet jis verčiamas rinktis tarp galimai neteisėto administracinio akto vykdymo ir rizikos sulaukti atskiro teisminio proceso dėl jo nevykdymo, nors pats administracinio akto teisėtumo klausimas dar nėra išspręstas. Šiuo atveju pirmenybė turėtų būti teikiama status quo padėties išsaugojimui iki galutinio teismo sprendimo.
Vadovaujantis teisiniu reguliavimu, kuris nustato Administracijos kompetenciją veiksmuose po specialiųjų reikalavimų išdavimo, Administracija nėra laisva savo nuožiūra sustabdyti (nevykdyti) procesų vien todėl, kad mano, jog specialieji reikalavimai neturėjo būti išduoti ir (ar) yra apskundusi privalomąjį nurodymą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog galimai pritaikytos sankcijos ateityje galėtų būti panaikintos. Reikalavimo užtikrinimo priemonės skirtos apsaugoti asmenį nuo pareigos rinktis tarp galimai neteisėto administracinio akto vykdymo ir atsakomybės už jo nevykdymą. Priešingu atveju kiekvienoje byloje būtų galima teigti, kad sankcijas ar kitus nepalankius sprendimus vėliau bus galima panaikinti, todėl laikinoji teisminė apsauga apskritai netektų prasmės. Pareiškėjo teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių teisinis institutas egzistuoja tam, kad pareiškėjas nebūtų verčiamas prisiimti tokią riziką iki ginčo išsprendimo.
Net jeigu vėliau sankcija, numatyta Statybos įstatymo 61 straipsnyje, būtų panaikinta, tai nereikštų, kad išnyktų visos jos sukeltos pasekmės. Vien aplinkybė, kad ateityje administracinė sankcija galėtų būti panaikinta, savaime nepašalina pareigos dalyvauti papildomuose administraciniuose ir teisminiuose procesuose, patirti laiko, žmogiškųjų ir finansinių resursų sąnaudas bei teisinio neapibrėžtumo būseną.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Inspekcijos vertinimu, teismas pagrįstai nurodė, jog Privalomasis nurodymas priverstinai vykdomas tik kreipiantis į teismą, o šiuo atvejų tokių duomenų byloje nėra, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė jam kylančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, t. y., kokios realios pasekmės kils nesustabdžius Privalomojo nurodymo. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkrečių teikiamo skundo reikalavimų užtikrinimu. Inspekcijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui ir visuomenei gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.
Inspekcija pabrėžia, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra galimai patirtini nepatogumai ir suvaržymai, bet ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, t. y., kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, jog jeigu prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, jie negali būti tenkinami. Inspekcijos vertinimu, ir šiuo aspektu prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo negali būti tenkinamas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „NT fondas“ (toliau – ir Bendrovė) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Bendrovė nurodo, kad Administracija nepateikė konkrečių duomenų, kurie leistų įvertinti neigiamų pasekmių mastą ir poveikį jos veiklai, taip pat nepaaiškino, kodėl jos galėtų sukelti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Vien galimų procesinių sąnaudų, tariamo teisinio neapibrėžtumo ar sankcijų taikymo rizikos įvardijimas, nepagrindžiant jų realaus poveikio, neatitinka ABTĮ 70 straipsnyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų. Reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma vien todėl, kad pareiškėjai būtų procesiškai patogiau atidėti ginčijamo administracinio akto vykdymą ir taip išvengti galimų papildomų administracinių bei teisminių procedūrų.
Bendrovė pažymi, kad Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymas iki galutinio teismo sprendimo reikštų tolesnį specialiųjų reikalavimų išdavimo atidėjimą ir apribotų Bendrovės galimybę tęsti statinio rekonstrukcijos projekto rengimą. Administracija nepagrindžia, kodėl jos siekis išvengti galimų papildomų administracinių procedūrų turėtų nusverti Bendrovės teisėtus interesus.
Bendrovės teigimu, Privalomojo nurodymo teisėtumas bus vertinamas nagrinėjant bylą iš esmės, o vien jo apskundimas teismui nesudaro pagrindo laikinai sustabdyti jo galiojimą. Priešingu atveju, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas taptų automatine Privalomojo nurodymo apskundimo pasekme, nepaisant ABTĮ 70 straipsnyje nustatytų sąlygų. Administracija neįrodė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmės, todėl teismas pagrįstai atsisakė taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Bendrovės vertinimu, Administracijos nurodyta aplinkybė, kad nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo Inspekcijai gali tekti inicijuoti atskirą teisminį procesą dėl jo priverstinio vykdymo, neįrodo Administracijai galinčios kilti žalos ir negali būti savarankiškas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tik tuo atveju, jeigu Inspekcija kreiptųsi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti Privalomąjį nurodymą, tame atskirame teisminiame procese turėtų būti sprendžiama, ar yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas kilęs ginčas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo. Tačiau galimybė sustabdyti atskiros bylos nagrinėjimą negali būti tapatinama su Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymu pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, atskirajame skunde pateikti argumentai dėl galimo papildomo teisminio proceso, jo administravimo sąnaudų ir padidėjusio teismų darbo krūvio, taip pat nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.
Nors Administracija teigia, kad išdavus specialiuosius reikalavimus Bendrovė galėtų tęsti projektavimo procedūras, rengti projektinius pasiūlymus ir siekti statybą leidžiančio dokumento išdavimo, o Administracija negalėtų savo nuožiūra sustabdyti tolesnių teisės aktuose nustatytų procedūrų, tačiau, Bendrovės teigimu, pareiga vykdyti tolesnes administracines procedūras savaime nereiškia, kad jų metu privalės būti pritarta projektiniams pasiūlymams ar išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Be to, specialiųjų reikalavimų išdavimas savaime nesukelia negrįžtamų teisinių pasekmių. Teisės aktuose numatyti mechanizmai, leidžiantys įvertinti priimtų sprendimų teisėtumą ir pašalinti nustatytų pažeidimų pasekmes.
Bendrovė pažymi, kad tęsdama projektavimo darbus, ji sąmoningai ir savo sąskaita prisiima su tuo susijusią finansinę riziką, įskaitant galimus projektavimo išlaidų nuostolius, jeigu Privalomasis nurodymas būtų panaikintas. Tokios rizikos prisiėmimas savaime nesukelia Administracijai neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos ir negali būti laikomas pagrindu stabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.
Apibendrinant Bendrovė nurodo, kad Administracija atskirajame skunde remiasi hipotetinėmis būsimomis pasekmėmis, tačiau nepagrindžia, kad specialiųjų reikalavimų išdavimas iki bylos išnagrinėjimo sukeltų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą ir kad teisės aktuose numatyti teisėtumo kontrolės mechanizmai būtų nepakankami tokiai žalai išvengti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bylos išnagrinėjimo laikinai stabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi kumuliatyvios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos tokių priemonių taikymo sąlygos: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą (t. y. nurodo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo); 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-662-756/2017).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytina Priežiūros įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog privalomasis nurodymas priverstinai vykdomas tik kreipiantis į teismą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju duomenų apie tai nėra.
Administracija šios aplinkybės iš esmės neneigia, tačiau nurodo, kad atsisakius pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra užprogramuojama nauja teisminė byla, kuomet teismai ir taip yra itin apkrauti bylų kiekiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog argumentai dėl galbūt ateityje inicijuojamų kitų teisminių ginčų nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-561-442/2026, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-183-789/2024).
Administracija iš esmės laikosi pozicijos, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ji būtų verčiama rinktis tarp galimai neteisėto Privalomojo nurodymo vykdymo ir rizikos susidurti su neigiamomis jo nevykdymo pasekmėmis. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad Privalomasis nurodymas šiuo metu turėtų būti privertinai vykdomas. Nesant pareigos Administracijai vykdyti Privalomąjį nurodymą, manytina, kad negalimos ir pareiškėjo nurodomos neigiamos jo nevykdymo pasekmės. Jos galėtų atsirasti tik ateityje, jeigu Privalomasis nurodymas būtų privertinai vykdomas. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos prevenciškai, kadangi tai pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022). Nagrinėjamu atveju laikinas Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pakankamo pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.
Administracijos nurodomu aspektu dėl jai hipotetiškai galimų pritaikyti nuobaudų ir (ar) sankcijų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-556/2022; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-435-525/2023). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės iki kol teismas išnagrinės bylą iš esmės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jos nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei (sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą) taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.