Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl rašto dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartis ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimas (toliau abu kartu – ir Teismų sprendimai) įsiteisėjo 2024 m. gegužės 8 d., o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) beveik dvi savaites nevykdė įsiteisėjusių Teismų sprendimų, nesumokėjo pareiškėjui priteistų 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjas kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą (toliau – ir ministras) su 2024 m. gegužės 20 d. prašymu ir prašė: 1. Pradėti ir atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir už įsiteisėjusių Teismų sprendimų piktybinį nevykdymą (šiurkštų tarnybinį nusižengimą) skirti VSDFV direktoriui ASM2 (toliau – ir Direktorius) tarnybinę nuobaudą atleidimą iš pareigų. Atlikti VSDFV Direktoriaus neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą ir jo tarnybinę veiklą vertinti kaip neatitinkančią lūkesčių (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 18 str.). 2. Imtis priemonių dėl skubaus įsiteisėjusių Teismų sprendimų įvykdymo, įskaitant ir dėl priteistų 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų pervedimo į VSDFV žinomą pareiškėjo sąskaitą.

Ministerijos Prevencijos skyriaus vedėja, vadovaudamasi išimtinai vien tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 dalimi, skundžiamu Raštu konstatavo, kad pareiškėjas Prašyme nepateikė pagrįstų duomenų inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, o bylinėjimosi išlaidos buvo pervestos 2024 m. gegužės 23 d., nepasibaigus ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje numatytam 15 kalendorinių dienų sprendimo geruoju įvykdymo terminui. Rašte pažymėta, jog SADM nėra kompetentinga institucija Teismo sprendimams vykdyti.

Prašyme iš esmės keltas klausimas dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo ir atlikimo bei VSDFV Direktoriui tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš pareigų) už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą) skyrimo bei jo tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo atlikimo. Aptarus šiuos procesus reglamentuojančius teisės aktus, teigta, kad Prašymo nagrinėjimas yra priskirtas išimtinai į pareigas priimančio asmens – socialinės apsaugos ir darbo ministro kompetencijai, kuris pradeda tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skiria tarnybinę nuobaudą, taip pat priima sprendimą dėl neeilinio vertinimo atlikimo. Raštą pasirašė Ministerijos Prevencijos skyriaus vedėja, kuriai pagal nustatytą teisinį reguliavimą tokia kompetencija (teisė) nėra suteikta, taigi jai veikiant ultra vires. Todėl Raštas naikintinas kaip neteisėtas (priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 2, 3 p.)), be kita ko, vadovaujantis pamatiniu teisės principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda).

Aptarus teisės aktus, įtvirtinančius teisę gauti informaciją, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) administracinei procedūrai ir administraciniams sprendimams keliamus reikalavimus, teismų formuojamą praktiką šių teisės normų aiškinimo aspektu, teigta, jog Rašte nėra jokių teisinių pagrindų ir motyvų dėl VSDFV Direktoriaus neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo atlikimo, nepasisakyta dėl Prašyme nurodyto ABTĮ 99 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindo. Raštas nėra pagrįstas nei faktiniu, nei teisiniu pagrindais ir nemotyvuotas, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytų privalomų imperatyvių reikalavimų.

Ministerijos Raštas išsiųstas pareiškėjui 2024 m. gegužės 30 d. 11:19:23 per E. Pristatymas sistemą, su Raštu pareiškėjas susipažino 2024 m. gegužės 30 d. 11:37:19.

VSDFV 1 200 Eur ir 1 300 Eur mokėjimus (už Teismų sprendimų įvykdymą) atliko 2024 m. gegužės 23 d. Pareiškėjas nepagrįstai prašo pradėti ir atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą už įsiteisėjusių Teismų sprendimų piktybinį nevykdymą (šiurkštų tarnybinį nusižengimą) ir skirti VSDFV Direktoriui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, atlikti VSDFV Direktoriaus neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą ir jo tarnybinę veiklą vertinti – neatitinkančią lūkesčių (VTĮ 18 str.). Teismas reikalavimą įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus gali tenkinti tik tokiu atveju, kai atsakovas jų yra neatlikęs. Įsiteisėję Teismų sprendimai yra įvykdyti laiku, todėl VSDFV nėra padariusi jokio pažeidimo. Prašymas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimas yra nepagrįsti.

SADM Rašte nurodyta, kad vadovaujantis ABTĮ 99 straipsnio 2 dalimi (teisinis pagrindas), teismo nutartis turi būti įvykdyta per 15 kalendorinių dienų. Rašto faktinis pagrindas –pagal VSDFV suteiktą informaciją, pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos pervestos 2024 m. gegužės 23 d. Rašte nurodyta ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis yra susieta su faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta.

Rašte yra įvertinas ir pareiškėjo prašymas pradėti VSDFV Direktoriaus neeilinį tarnybos veiklos vertinimą dėl to, jog, anot pareiškėjo, VSDFV nevykdo Teismų sprendimų sumokėti pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimą.

Ministerijos Prevencijos skyrius (Prevencijos skyriaus vedėjas) savo kompetencijos ribose bei vadovaudamasis teisės aktais, Raštu teisėtai ir pagrįstai parengė atsakymą į pareiškėjo Prašymą.

II.

Ministerija 2024 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-1913 (8.6Mr-06) „Dėl prašymo“ nurodė, jog terminas vykdant Teismų sprendimus nebuvo pažeistas, pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimą.

Teismas vadovavosi VAĮ nuostatomis, susijusiomis su asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarka (VAĮ 2 str. 10, 12 d., 10 str. 4 d., 11 str. 1 d.), Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis ir nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakymas pareiškėjui (Raštas) pateiktas laiku.

Aptaręs VTĮ, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – ir Aprašas), Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos parengtų „Valstybės tarnautojo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo schema bei rekomendacijos dėl tarnybinės atsakomybės taikymo valstybės tarnautojams“ (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas bei įvertinęs Prevencijos skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. A1-243, (toliau – ir Nuostatai) punktus, susijusius su teisės pažeidimų tyrimais (Nuostatų 5.4 p., 9 p.), teismas priėjo prie išvados, jog Ministerijos Prevencijos skyrius (jo vedėja ADF3), savo kompetencijos ribose, Raštu teisėtai ir pagrįstai parengė atsakymą į pareiškėjo Prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų inicijuoti tarnybinio tyrimo pradėjimą. Teismas pažymėjo, jog iš Rašto turinio galima aiškiai suprasti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo Prašyme nurodytą informaciją bei pasinaudojęs savo diskrecijos teise, priėmė sprendimą nepradėti tarnybinio pažeidimo tyrimo ir apie tai informavo pareiškėją.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Prašymas turėjo būti persiųstas socialinės apsaugos ir darbo ministrui ir tik jis galėjo pateikti pareiškėjui atsakymą, nurodęs, kad formalus nepagrįstų skundų persiuntimas ministrui būtų neproporcingas, neatitiktų Ministerijos veiklos tikslų. SADM, nustačiusi, jog Teismų sprendimai įvykdyti tinkamai, pagrįstai parengė atsakymą pareiškėjui ir informavo jį apie tai, jog skunde išdėstytos aplinkybės nepasitvirtino.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju pripažintina tik reikalavimo teisė į tinkamą jo skundo išnagrinėjimą, nes asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus.

Teismas atmetė pareiškėjo skundą bei jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčo faktines aplinkybes, skunde išdėstytą teisinį reguliavimą, susijusį su VSDFV Direktoriaus skyrimo / atleidimo tvarka bei atskaitomybe, VSDFV teisiniu statusu, socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliojimais, aptaria skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, susijusią su viešojo administravimo subjektų kompetencija, individualiu kreipimųsi nagrinėjimu, tinkama administracine procedūra, jos metu priimtiems sprendimams keliamais reikalavimais, motyvų, nurodytų teisminio proceso metu, vertinimu, ir kt., vadovaujasi ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies aiškinimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

Teismas netinkamai vertino pareiškėjo kreipimąsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą, laikydamas jį skundu, nes Prašymas pagal VAĮ nėra skundas, o prašymas pateikti atitinkamą informaciją ir / ar pateikti administracinį sprendimą (VAĮ 2 d. 10, 12 d.), kuris (Raštas) privalo atitikti ir teisės aktų (VAĮ) reikalavimus.

Teismas taikė ginčo metu jau nebegaliojančias VTĮ 34 straipsnio 1 ir 7 dalies nuostatas, o tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Pareiškėjas vadovaujasi nuo 2024 m. sausio 1 d. galiojančios VTĮ redakcijos 23 straipsnio 4, 5 dalimis, 18 straipsnio 5 dalimi, 25 straipsnio 1, 5, 9 dalimis, Aprašo 3, 6 punktais, Rekomendacijomis, Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos ir biudžetinių įstaigų darbuotojų veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. sausio 3 d. nutarimu Nr. 6, 36–38 punktais ir teigia, jog jo aptartas teisinis reguliavimas imperatyviai nustato, kad pagal Prašymą sprendimą dėl įstaigos prie SADM vadovo (VSDFV Direktoriaus) tarnybinio nusižengimo tyrimo (ne) pradėjimo ir dėl atitinkamos tarnybinės nuobaudos jam (ne) skyrimo bei neeilinio jo tarnybinės veiklos (ne) vertinimo priima išimtinai tik jį į pareigas priimantis asmuo – socialinės apsaugos ir darbo ministras. Šiuo aspektu skundžiamas teismo sprendimas be motyvų, neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikintinas.

Teismas išvadas dėl SADM Prevencijos skyriaus vedėjos kompetencijos padarė vadovaudamasis žemiausios teisinės galios teisės aktu (Nuostatų 5.4, 9 p.), kurio nuostatas akivaizdžiai netinkamai aiškino ir taikė. Rašte nesivadovauta Nuostatų 5.4 bei 9 punktais, o Nuostatų 9 punkte nustatyta, kad Prevencijos skyrius pagal kompetenciją ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vykdo teisės pažeidimų (įskaitant korupcinio pobūdžio) tyrimą, jeigu specialiuosiuose įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nenustatyta kita pažeidimų tyrimų tvarka. Šiuo konkrečiu atveju būtent specialiuose įstatymuose ir jų įgyvendinamuose teisės aktuose ir yra nustatyta kita tarnybinių pažeidimų tyrimų tvarka. Pareiškėjo Prašymo nagrinėjimą išimtinai tik socialinės apsaugos ir darbo ministras galėjo (turėjo teisę ir kompetenciją) pavesti Personalo skyriaus vadovui (Aprašo 6 p.) ar pagal Nuostatų 11.5 papunktį – Prevencijos skyriaus vadovui.

Rašte nėra jokių pagrindų ir motyvų dėl VSDFV Direktoriaus neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo atlikimo, šiuo aspektu jis neišnagrinėtas. Teismas netinkamai įvertino Prašymo bei Rašto turinį, padarė nepagrįstą išvadą, kad SADM Raštu pateikė atsakymus pareiškėjui. Toks teismo sprendimas naikintinas.

Teismas priėjo prie išvados, kad iš Rašto galima aiškiai suprasti, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo Prašyme nurodytą informaciją bei pasinaudodamas savo diskrecijos teise, priėmė sprendimą nepradėti tarnybinio pažeidimo tyrimo ir apie tai informavo pareiškėją. Ši Rašto dalis privalo atitikti VAĮ reikalavimus, o ne pareiškėjo subjektyvų supratimą. Kadangi šiuo aspektu Raštas nėra pagrįstas nei faktiniu, nei teisiniu pagrindais ir nemotyvuotas, jis neatitinka VAĮ imperatyvių reikalavimų.

Teismo išvados dėl ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies taikymo laikytinos teisiškai nereikšmingomis, nes įsiteisėję teismų sprendimai privalo būti vykdomi nepriklausomai nuo (ne) išduoto vykdomojo rašto, dėl bylinėjimosi išlaidų taikytina ABTĮ 99 straipsnio 4 dalis, todėl teismas padarė neteisingas išvadas dėl ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies taikymo ir dėl pareiškėjo nesikreipimo dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teismas, išnagrinėjęs teisinį reguliavimą bei Prevencijos skyriaus Nuostatus, pagrįstai konstatavo, kad šio skyriaus vedėja savo kompetencijos ribose Raštu teisėtai ir pagrįstai parengė atsakymą į pareiškėjo Prašymą, t. y. įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytą informaciją bei pasinaudodama savo diskrecijos teise, priėmė sprendimą nepradėti tarnybinio pažeidimo tyrimo ir apie tai informavo pareiškėją. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginį, kad jo prašymas turėjo būti persiųstas ministrui ir tik šis subjektas galėjo pateikti pareiškėjui atsakymą. Teismas padarė logišką išvadą, kad formalus nepagrįstų skundų (pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu neginčijo fakto, kad jo nurodytos aplinkybės dėl VSDFV Direktoriaus tariamo neveikimo nepasitvirtino) persiuntimas ministrui būtų neproporcingas, be to, neatitiktų Ministerijos veiklos tikslų.

Ministerija tinkamai nustatė, jog pareiškėjo nurodytai situacijai, t. y. atlyginant bylinėjimosi išlaidas, turėjo būti taikoma ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis.

Atkreiptinas dėmesys, kad Regionų administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs dar vieną bylą tarp tų pačių šalių kaip ir šioje byloje, kurioje Regionų administracinio teismas 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-2106-983/2024 priėmė iš esmės analogišką sprendimą pareikėjo PRS1 skundą atmetant. Be kita ko, PRS1 yra iniciavęs dar vieną, savo esme analogišką administracinę bylą Nr. eI2-14095-422/2024 (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis patikslintas administracinės bylos Nr. eI2-2776-872/2025). Tiek šios nagrinėjamos bylos, tiek kitų jau minėtų administracinių bylų ratio decidendi visiškai sutampa – PRS1 iš VSDFV ar jos skyriaus priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jos sumokamos nepraleidus ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje nustatyto 15 kalendorinių dienų termino, tačiau PRS1, nelaukęs kol sueis minėtas terminas, Ministerijai rašo prašymą, reikalaudamas, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras pradėtų tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl VSDFV vadovo veiksmų (neveikimo) ir skirtų jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų bei atliktų neeilinį jo, kaip įstaigos vadovo veiklos vertinimą. Be to, gavęs Ministerijos atsakymą, kad bylinėjimosi išlaidos jam buvo sumokėtos nepraleidus teisės aktuose nustatytų terminų ir dėl tos priežasties nėra pagrindo pradėti tyrimą dėl tarnybinio nusižengimo, kurį pasirašo Prevencijos skyriaus vedėjas ar jo funkcijas atliekantis darbuotojas, jis kelia klausimą dėl, jo manymu, netinkamo subjekto, išnagrinėjusio jo prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-640-442/2024 yra nagrinėjęs PRS1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą.

Pareiškėjas, teikdamas šį apeliacinį skundą, tiek ankstesnius skundus teismui nesiekia savo tariamai pažeistų teisių apgynimo arba apsaugoti įstatymų saugomus interesus, o jo skunduose keliami reikalavimai turėtų būti vertinami tik kaip tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimas. To iš esmės neneigė ir apeliantas nagrinėjant šią bylą pirmos instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovo paklaustas, kaip keistųsi jo teisinė padėtis arba jo teisių ar pareigų balansas, jei jo keliamas reikalavimas būtų patenkintas teismui panaikinus Ministerijos Raštą. Vienintelė pareiškėjo siekiama satisfakcija šioje ir kitose jau minėtose administracinėse bylose – iš atsakovo priteistos pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidos. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, Lietuvos vyriausiojo teismo biuletenis Nr. 1 (11), 2007).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. gegužės 30 d. rašto Nr. SD-1913 (8.6Mr-06) „Dėl prašymo“ dalies dėl PRS1 2024 m. gegužės 20 d. prašymo 1 punkto prašymo (registruoto 2024 m. gegužės 20 d. Nr. PL-1391) pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju pripažintina tik reikalavimo teisė į tinkamą jo skundo išnagrinėjimą, nes asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus bei pažymėjo, kad atsakovai yra įvykdę 2024 m. gegužės 8 d. teismo sprendimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nurodo tuos pačius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus kaip ir paduodant skundą teismui, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują, tenkinti jo skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Byloje nustatyta: pareiškėjas 2024 m. gegužės 20 d. kreipėsi Ministeriją, prašydamas: 1) pradėti ir atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir už nurodytų įsiteisėjusių Teismų sprendimų piktybinį nevykdymą (šiurkštų tarnybinį pažeidimą) skirti VSDFV direktoriui ASM2 tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, atlikti VSDFV Direktoriaus neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą ir jo tarnybinę veiklą vertinti – neatitinkančią lūkesčių; 2) imtis priemonių dėl skubaus įsiteisėjusių Teismų sprendimų įvykdymo, įskaitant ir dėl priteistų 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų pervedimo į pareiškėjo sąskaitą. Ministerija 2024 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-1913 (8.6Mr-06) „Dėl prašymo“ nurodė, jog terminas vykdant Teismų sprendimus nebuvo pažeistas, pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimą.

Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką savarankiškas reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija pagal savo kompetenciją tam tikrų veiksmų neatlieka, juos vilkina arba atsisako atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018 ir kt.). Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti nurodytas ir pagrįstas tokio reikalavimo teisinis bei faktinis pagrindas, taip pat pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti arba juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-545-629/2018, 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-822/2024).

Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: nagrinėjamo ginčo kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pagal savo kompetenciją, VSDFV tinkamai, išsamiai, pagrįstai ir motyvuotai atsakė į pareiškėjo Prašymą.

Kaip minėta, pareiškėjas siekia gauti atsakymą į jo Prašymo 1 punkto prašymą: atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą už pirmos instancijos teismo sprendimo byloje Nr. el2-1461-596/2023 bei įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-839-1047/2024 piktybinį nevykdymą (šiurkštų tarnybinį nusižengimą) skirti VSDFV direktoriui ASM2 tarnybinę nuobaudą atleidimą iš pareigų, be to, VSDF direktoriaus tarnybinę veiklą vertinti kaip neatitinkančią lūkesčių.

Byloje nustatyta, ir ginčo nėra, kad atsakovas į minėtą pareiškėjo prašymą Raštu, informavo, jog teismo sprendimai įvykdyti tinkamai per ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą 15 kalendorinių dienų terminą, todėl nėra pagrindo vertinti VSDFV direktoriaus atsakomybės. 2024 m. gegužės 23d. atsakovas pervedė į pareiškėjo sąskaitą 2 500 Eur jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi nepasibaigus šiam terminui. Pareiškėjo teiginys, kad sprendimai turėjo būti įvykdyti pagal ABTĮ 99 straipsnyje 4 dalyje, nedelsiant, atmestinas kaip nepagrįstas, nes ABTĮ 99 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, dėl priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo, taip pat neįvykdytos teismo patvirtintos taikos sutartys vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Pareiškėjo prašymas inicijuoti tarnybinį patikrinimą, įvertinti VSDFV direktoriaus ASM2 veiklą vertintinas pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo aspektu, teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad raštai, kuriais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavę asmenys yra informuojami apie tarnybinių patikrinimų rezultatus (atsisakymą atlikti tokius patikrinimus), šiuo atveju ir dėl veiklos vertinimo, yra informacinio pobūdžio, jais yra pateikiama bendra informacija apie pranešimo nagrinėjimą institucijoje bei jo metu nustatytas aplinkybes, šiais raštais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavusiems asmenims nėra formuluojami kokie nors patvarkymai (įpareigojimai), todėl tokie raštai patys savaime nesukelia minėtiems asmenims kokių nors teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-749-602/2022, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-70-415/2020, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-78-143/2016). Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, joks teisės aktas nenustato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie tikėtiną tarnybinį nusižengimą, teismas taip pat neturi galimybės įpareigoti viešojo administravimo subjektą tai padaryti (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-1321/2014, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015, 2021 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-612-624/2021). Tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą, paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-856-662/2017, 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-822/2018). Tokią diskreciją institucija turi ir prašymo vertinti asmens tarnybinę veiklą atveju. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (šiuo konkrečiu atveju ir dėl veiklos vertinimo rezultatų) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-241/2013, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1111-662/2015). Taigi, atsižvelgus į minėtą praktiką, ir nesant teisinio pagrindo nuo jos nukrypti, darytina išvada, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti tarnybinę atsakomybę VSDFV direktoriui ir vertinti jo veiklą, įgyja tik teisę būti informuotas apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde gausiai cituoja įvairią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau patikrinusi minėtą praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo paminėtų bylų faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei panašios nagrinėjamai bylai, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo cituojama praktika vadovautis.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. A1-243 „Dėl Prevencijos skyriaus nuostatų patvirtinimo“, patvirtintų Prevencijos skyriaus nuostatų 5.4 papunktyje yra numatyta, kad teisės pažeidimų tyrimus vykdo Prevencijos skyrius. Minėtų nuostatų 9 punkte nurodyta, jog įgyvendindamas nuostatų 5.4 papunktyje nustatytą uždavinį, Ministerijos Prevencijos skyrius pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vykdo teisės pažeidimų (įskaitant korupcinio pobūdžio) tyrimą arba dalyvauja juos tiriant, jeigu specialiuosiuose įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nenustatyta kita pažeidimų tyrimų tvarka.

Įvertinusi teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu ir išvadomis, jog Ministerijos Prevencijos skyrius (Prevencijos skyriaus vedėja ADF3), savo kompetencijos ribose bei vadovaudamasis aukščiau nurodytais teisės aktais, 2024 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-1913 (8.6Mr-06) „Dėl prašymo“ teisėtai ir pagrįstai parengė atsakymą į pareiškėjo 2024 m. gegužės 20 d. prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų inicijuoti tarnybinio tyrimo pradėjimą. Kitaip tariant, iš 2024 m. gegužės 30 d. rašto Nr. SD-1913 (8.6Mr-06) galima aiškiai suprasti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytą informaciją bei pasinaudodamas savo diskrecijos teise, priėmė sprendimą nepradėti tarnybinio pažeidimo tyrimo ir apie tai informavo pareiškėją.

Iš Ministerijos Rašto matyti, kad juo buvo įvertintas Prašymo turinys, surinkta papildoma informacija ir nustatyta, kad įvykdyta tinkamai, taigi nėra pagrindo taikyti atsakomybės VSDFV direktoriui. Atkreiptinas dėmesys, kad šios administracinės bylos dalyku nėra Rašto teisėtumo ar išsamumo patikrinimas, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo teisiniu vertinimu, kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimamą procesinį sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną bylos proceso šalių argumentą. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui. Pažymėtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo skundą jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.