Kauno apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. 2S-1850-555/2026Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00007-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos:2.3.2.4.1; 3.1.7.6; 3.3.2.6.1; 3.5.14 (S) KAUNO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 27 d.KaunasKauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. D. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) prašymą dėl vykdomo rašto išdavimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. T. (dabar D.) ir V. T. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.Apeliacinės instancijos teismasn u s t a t ė :Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėPareiškėjas V. T. kreipėsi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-527-1147/2024 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalies, reglamentuojančios bendravimą su nepilnamečiais vaikais, vykdymo. Pareiškėjas nurodė, kad, pagal santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 3.3 punktą, yra taikomas 50/50 modelis, pagal kurį tėvas su vaikais bendrauja antrą ir ketvirtą kalendorinio mėnesio savaitę, o motina – pirmą ir trečią savaitę. Tačiau ši bendravimo tvarka faktiškai nėra vykdoma nuosekliai, jo bendravimas su vaikais tapo fragmentiškas, o dėl kilusių sunkumų jis buvo kreipęsis ir į vaiko teisių apsaugos instituciją. 2025 m. sausio mėn. šalys buvo susitarusios, jog vaikų gimtadienio proga ketvirtą kalendorinę savaitę vaikai laikinai liks pas motiną, o pareiškėjui bus perduoti penktą savaitę, tačiau šis susitarimas nebuvo įvykdytas. 2025 m. sausio 26 d. po ugdymo įstaigos suinteresuotas asmuo vaikus pasiėmė, nepaisydama šalių susitarimo ir teismo patvirtintos tvarkos; taip pat buvo ribojamas bendravimas su vaikais telefonu ar internetu. Pareiškėja J. D. prašė pareiškėjo V. T. prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja nurodė, kad pareiškėjas neįvardija konkrečios nevykdytos sutarties sąlygos bei tikslaus pažeidimo laikotarpio, o šalių susirašinėjimas patvirtina, jog ji su pareiškėju buvo susitarę dėl lankstesnio bendravimo modelio. Ji taip pat pažymi, kad sutartyje neaptarta, kaip tvarka taikoma, kai kalendorinis mėnuo turi penktąją savaitę, nėra nustatyta bendravimo perkėlimo ar kompensavimo tvarka, todėl ginčas kilo būtent dėl sutarties sąlygų nepakankamo apibrėžtumo. Bendravimas telefonu vyko, vaiko teisių pažeidimų nenustatyta, be to, ji inicijavo mediaciją dėl bendravimo tvarkos ir išlaikymo pakeitimo.Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau – VTAĮT) pateikė išvadą, jog vykdomojo rašto išdavimas pagal pareiškėjo prašymą neišspręs šalių ginčo dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties skirtingo aiškinimo. VTAĮT siūlė vykdomojo rašto neišduoti. Šalys turi tikslinti sutartyje numatytas bendravimo su vaiku sąlygas ir tvarką.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėUtenos apylinkės teismas 2026 m. birželio 12 d. nutartimi pareiškėjo V. T. prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino ir pasiūlė šalims tikslinti teismo patvirtintos sutarties sąlygas taip, kad bendravimo su vaikais tvarka būtų aiški, konkreti ir vykdytina, taip pat netenkino šalių prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei priteisė iš pareiškėjo valstybės naudai 10,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad šalys nesutaria ne tik dėl faktinio bendravimo tvarkos vykdymo, bet ir dėl pačios sutarties 3.3 punkto ir 3.3.1 punkto turinio. Pareiškėjas remiasi šalių susitarimu dėl ketvirtos ir penktos kalendorinės savaitės taikymo, o pareiškėja nurodo, kad tokia situacija sutartyje apskritai nėra aptarta. Taigi ginčas kilo dėl to, kaip turi būti aiškinama ir taikoma teismo patvirtinta sutartis tuo atveju, kai kalendorinis mėnuo turi penktąją savaitę, taip pat dėl to, ar ir kokia apimtimi šalys galėjo nukrypti nuo sutartyje įtvirtinto grafiko abipusiu susitarimu. Dėl to, teismas nustatęs, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl pačios sutarties sąlygos aiškinimo ir taikymo, vykdomojo rašto neišdavė, šalims palikęs pareigą pašalinti sutarties neaiškumą įstatymo nustatyta tvarka.Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vykdomojo rašto išdavimas neišspręstų šalių ginčo esmės, nes ginčas kilo dėl nepakankamai aiškios sutarties sąlygos turinio ir jos taikymo. Šalims pasiūlyta tikslinti teismo patvirtintos sutarties sąlygas taip, kad bendravimo su vaikais tvarka būtų aiški, konkreti ir vykdytina. Netenkinęs pareiškėjo V. T. prašymo išduoti vykdomąjį raštą, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad prielaidas pareiškėjui kreiptis į teismą sudarė abiejų proceso šalių nepakankamai aiškiai santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje išdėstyta bendravimo su vaiku tvarka, kurią kiekviena šalis šią tvarką aiškina skirtingai, todėl, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, šalys paliktos prie jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai Atskiruoju skundu pareiškėja J. D. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – priteisti jai pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo pareiškėjos neteisėto elgesio ar veiksmų, kurie pažeistų Utenos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-527-1147/2024 patvirtintas sąlygas dėl bendravimo su vaikais. Tuo pagrindu remiantis nebuvo išduotas vykdomasis raštas, kas reikštų jog pareiškėjo reikalavimas teismo procese buvo patenkintas. Pirmosios intencijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „prielaidas pareiškėjui kreiptis į teismą sudarė abiejų proceso šalių nepakankamai aiškiai santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje išdėstyta bendravimo su vaiku tvarka, ir kiekviena šalis šią tvarką aiškina skirtingai“, t. y. teismas vadovavosi prielaidomis, tačiau nevertino, faktų, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti duomenys, jog būtent dėl pareiškėjos mediacijos iniciatyvos keisti priteisto išlaikymo vaikams dydį, pareiškėjas galimai piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis iškart kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl neva tai bendravimo tvarkos nesilaikymo / pažeidimo iš pareiškėjos pusės.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisinį reguliavimą bei teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir šiuo atveju vadovavosi tik protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, abi šalis paliekant prie jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. teismas nevertino, kad pareiškėjas net neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, tuo tarpu pareiškėja teikė byloje prašymą, jog jos turėtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 400 Eur, kas akivaizdžiai neprieštarauja teisiniam reguliavimui pagal atmestą pareiškėjo prašymą.Pirmosios intencijos teismas nevertino šalių elgesio / pastangų dėl taikaus ginčo sprendimo paieškos, nors būtent pareiškėja viso proceso metu siūlė mediacijos procesą, nepaisant to fakto, kad neaiškumai dėl sutarties vykdymo kilo išimtinai pareiškėjui, kuris savaip aiškino Utenos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. YT-527-1147/2024, kuriuo kartu patvirtintos šalių sąlygos dėl vaikų bendravimo tvarkos.Pareiškėjas V. T. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Pareiškėjo kreipimasis į teismą buvo pagrįstas, nes tarp šalių realiai kilo ginčas dėl teismo patvirtintos bendravimo tvarkos vykdymo. Pareiškėja J. D. vienašališkai keisdavo bendravimo savaites, nesilaikydama teismo patvirtintos tvarkos, o į jo prašymus aiškiai nurodyti bendravimo savaičių skaičiavimo tvarką konkretaus atsakymo nepateikdavo. Dėl to nebuvo užtikrintas stabilumas nei vaikams, nei pareiškėjui, todėl kreipimasis į teismą buvo paskutinė teisėta priemonė, siekiant aiškaus teismo sprendimo.Pareiškėjas nesutinka, kad atsisakymas tęsti mediaciją rodo jo nenorą taikiai spręsti ginčą, į teismą kreipėsi dar iki mediacijos pradžios, todėl pats kreipimasis negali būti siejamas su mediacijos rezultatais. Pareiškėjas mediacijoje dalyvavo sąžiningai ir siekė rasti abiem šalims priimtiną sprendimą. Tačiau mediacijos metu buvo siūlomi esminiai teismo patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimai, su kuriais nesutiko, nes jie neužtikrino stabilios bei vaikų interesus atitinkančios bendravimo tvarkos. Kadangi susitarimo pasiekti nepavyko, pareiškėjas sutiko, kad kilęs ginčas būtų sprendžiamas teisme. Tai nereiškė atsisakymo taikiai spręsti ginčą, o buvo teisėtas sprendimas perduoti ginčo sprendimą teismui, kai susitarimo pasiekti nepavyko.Pareiškėjas nesutinka, kad bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš jo. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes ir nustatė, kad tarp šalių egzistavo realus ginčas dėl teismo patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos aiškinimo ir vykdymo. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų piktnaudžiavęs procesinėmis teisėmis ar veikęs nesąžiningai. Pareiškėjos argumentai nepaneigia šių teismo išvadų ir nesudaro pagrindo priteisti iš pareiškėjo jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ginčas kilo išimtinai dėl pareiškėjo kaltės ar, kad jis būtų netinkamai vykdęs teismo patvirtintą bendravimo su vaikais tvarką. Priešingai, teismas konstatavo, kad tarp šalių egzistavo realus ginčas dėl teismo patvirtintos bendravimo tvarkos aiškinimo ir vykdymo. Pareiškėjo tikslas buvo pasiekti aiškų ir vienodą šios tvarkos taikymą, kad abiem tėvams ir vaikams būtų aišku, kuri kalendorinė savaitė priklauso kiekvienam iš tėvų, ir kad ateityje dėl to nebekiltų ginčų. Pareiškėjos teiginys, kad neaiškumai kilo dėl to, jog bendravimo tvarkos sąlygas tariamai suformulavo pareiškėjas, nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas tokių aplinkybių nenustatė ir nekonstatavo, kad neaiškumai atsirado dėl pareiškėjo kaltės. Vien aplinkybė, kad šalys skirtingai aiškino teismo patvirtintą bendravimo tvarką, savaime nepatvirtina pareiškėjo kaltės ar neteisėtų veiksmų.Atskirajame skunde iš esmės nepateikta naujų faktinių ar teisinių aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ar padarytas išvadas dėl bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėja iš esmės tik kitaip vertina tas pačias aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas jau įvertino priimdamas nutartį. Pareiškėjo kreipimasis į teismą buvo sąžiningas, pagrįstas ir susijęs su siekiu užtikrinti aiškų bei stabilų teismo patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos vykdymą, o ne su siekiu bylinėtis ar apsunkinti kitą šalį. Apeliacinės instancijos teismas k o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosAtskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkinus pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo, tarp šalių nebuvo paskirstytos jų bylos nagrinėjimo metu turėtos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Utenos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-527-1147/2024 buvo nutraukta pareiškėjų J. T. ir V. T. santuoka ir patvirtinta 2024 m. sausio 24 d. sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria, be kita ko, pareiškėjai susitarė dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos. Pareiškėjas V. T. kreipėsi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-527-1147/2024 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalies, reglamentuojančios bendravimą su nepilnamečiais vaikais, vykdymo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad vykdomojo rašto išdavimas neišspręstų šalių ginčo esmės, nes ginčas kilo dėl nepakankamai aiškios sutarties sąlygos turinio ir jos taikymo, skundžiama nutartimi pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino. Pasisakydamas dėl šalių bylos nagrinėjimo metu turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors pareiškėjo prašymas išduoti vykdomąjį raštą yra atmetamas, tačiau, atsižvelgus į tai, kad prielaidas pareiškėjui kreiptis į teismą sudarė abiejų proceso šalių nepakankamai aiškiai santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje išdėstyta bendravimo su vaiku tvarka ir kiekviena šalis šią tvarką aiškina skirtingai, taip pat vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, šalys paliekamos prie kiekvienos jų turėtų bylinėjimosi išlaidų. Nesutikdama su šios nutarties dalimi, kuria buvo išspręstas šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, pareiškėja (apeliantė) J. D. (buvusi T.) pateikė atskirąjį skundą, prašydama ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti jai pirmosios instancijos teisme jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.Neginčytina, kad bylinėjimosi išlaidos yra neatsiejama ginčų sprendimo teisme dalis. Bylinėjimosi išlaidų taisyklės, įtvirtintos CPK VIII skyriuje, be kita ko, nustatančios su bylinėjimosi išlaidomis susijusias teismo pareigas, yra imperatyvaus pobūdžio. Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, kokios teisės normos turi būti taikomos sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą, patikrinti byloje dalyvaujančių asmenų patirtų ir (ar) prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydžio atitiktį įstatymui, įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir gali būti atlyginamos, ir, laikydamasis CPK įtvirtintų taisyklių, jas paskirstyti, priimdamas sprendimą dėl bylos esmės arba baigdamas bylą nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (pavyzdžiui, bylą nutraukiant ar ieškinį paliekant nenagrinėtą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-403/2022). Nagrinėjamu atveju, minėta, kad byloje buvo sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-527-1147/2024 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalies, reglamentuojančios bendravimą su nepilnamečiais vaikais, nevykdymo.CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktą vykdomasis dokumentas yra teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Vykdomasis raštas išduodamas vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu CPK 646 straipsnio 3 dalyje yra reglamentuota vykdomojo rašto išdavimo procedūra, kai yra nevykdoma teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis. Taigi CPK 646 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytos dvi skirtingos vykdomojo rašto išdavimo procedūros: viena – kai vykdomasis raštas išduodamas teismo sprendimo pagrindu, kita – kai vykdomasis raštas išduodamas teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, pagrindu.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nevykdoma teismo sprendimu, kuriuo nutraukta santuoka, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, vykdomojo rašto išdavimo klausimas turi būti sprendžiamas taikant ne CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles, o pagal CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, t. y. išduodant vykdomąjį dokumentą CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nėra sprendžiamas klausimas, ar tinkamai vykdoma teismo sprendimu patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių sutarimu. Tuo tarpu dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo sprendžiama specialia įstatyme nustatyta asmeninio pobūdžio sprendimų vykdymo tvarka. Kai teismo sprendimu patvirtintos bendravimo su vaiku tvarkos sąlygos suformuluotos neaiškiai, netiksliai ir nesant galimybių jų vykdyti priverstinai, suinteresuotos šalies reikalavimu gali būti sprendžiamas sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo klausimas atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus bendravimo su vaiku tvarkos tikslus ir jos vykdymo ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e3K-7-68-684/2026).Kaip patvirtina bylos duomenys, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo sprendė vadovaudamasis CPK 646 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vykdomojo rašto išdavimo tvarka, kai yra nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, t. y. tirdamas šalių veiksmus dėl teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu tinkamo vykdymo. Remiantis šios nutarties 20 punkte aptarta kasacinio teismo praktika, tai sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas vykdomojo rašto išdavimo klausimą išsprendė iš esmės netinkama tvarka. Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas vykdomojo rašto neišdavimo teisėtumo klausimas, tačiau, pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo nagrinėjimas ne pagal jam taikytiną procesinę tvarką sąlygojo ir šalių procesinį dalyvavimą, su kuriuo būtent ir yra susijusios jų bylos nagrinėjimo metu turėtos bylinėjimosi išlaidos, dėl kurių atlyginimo šiuo metu kyla ginčas. Kadangi ši byla buvo pradėta ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 dalies 6 punktas) yra aktualios CPK XXV skyriuje įtvirtintos ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybės. Pagal CPK 443 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingų interesų turinčių šalių. Dėl to, pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Taigi, vadovaudamasis CPK nuostatomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylą nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka, teismas turi diskreciją, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, spręsti, ar yra pagrindas paskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nagrinėjamu atveju pareiškėjo V. T. ir apeliantės J. D. suinteresuotumas dėl paties pareiškėjo prašymo išduoti vykdomąjį raštą pagrįstumo buvo priešingi. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, bylos nagrinėjimo metu ginčas tarp šalių kilo dėl jų pačių susitarimu nustatytų ir teismo sprendimu patvirtintų bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos sąlygų aiškinimo ir taikymo tais atvejais, kai kalendorinis mėnuo turi penktąją savaitę, taip pat dėl galimybės abipusiu susitarimu nukrypti nuo sutartyje nustatyto bendravimo grafiko. Vadinasi, vien pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo atmetimas savaime nereiškia, kad buvo nustatytas jo nesąžiningas procesinis elgesys ar nepagrįstas kreipimasis į teismą, juolab, kad šalių veiksmų vertinimas dėl pačios bendravimo tvarkos tinkamo vykdymo, kaip minėta, iš esmės nepateko į pagal CPK 646 straipsnio 1 dalį spręstino klausimo ribas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kilusio šalių nesutarimo pobūdį ir jo nagrinėjimo procesinius ypatumus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien priešingi šalių interesai bei pareiškėjo prašymo atmetimas šiuo konkrečiu atveju nesudaro pakankamo pagrindo apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš pareiškėjo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada palikti šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas laikytina pagrįsta.Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą byloje, kuri buvo pradėta ypatingosios teisenos tvarka, ir pagrįstai šalių bylinėjimosi išlaidų vienai iš kitos nepriteisė. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos J. D. atskirasis skundas atmetamas, o Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).Pareiškėjos J. D. atskirojo skundo netenkinus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu pareiškėjas V. T. nepateikė jo apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių duomenų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesusidaro, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo valstybei taip pat nesprendžia ir plačiau nepasisako.Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu, n u t a r i a : Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.Teisėjas Egidijus Tamašauskas