Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. e2-932-1097/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
e2-932-1097/2026
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00086-2026-1
Bylos rūšis
Civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Teisėjas
Rūta Latvelė
Atsakovas
D. B., O. K., Ž. K.
Ieškovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2-932-1097/2026Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00086-2026-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.5; 3.3.2.6.1(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės D. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovėms D. B., O. K. ir Ž. K. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms D. B., O. K. ir Ž. K. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, prašydama: actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia atsakovių D. B. ir O. K. 2023 m. rugpjūčio 22 d. sudarytą dovanojimo sutartį, taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovei D. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia atsakovių D. B. ir Ž. K. 2023 m. rugsėjo 29 d. sudarytą dovanojimo sutartį, taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovei D. B. pastatą–gyvenamąjį namą, 9 971 / 12 971 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini).

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovė D. B. dėl šio teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. sprendimą, išspręsti klausimą iš esmės, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atsakovė už paduodamą apeliacinį skundą sumokėjo 300 Eur žyminio mokesčio dalį ir prašė atleisti ją nuo likusios 1 475 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies mokėjimo. Atsakovė nurodė, kad už apeliacinį skundą turėtų būti mokamas 1 775 Eur žyminis mokestis, tačiau atsakovė neturi galimybės sumokėti viso šio mokesčio dėl ypatingai sunkios turtinės padėties: atsakovė turi 106 636 Eur mokestinę prievolę (ieškinio suma), gauna tik senatvės pensijos išmokas, neturi kitų pajamų. Atsakovės atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas ir antstolė kiekvieną mėnesį priverstinai nurašo visą teisės aktais leistiną nurašyti pinigų sumą. Atsakovei nuosavybės teise priklausantis automobilis yra areštuotas antstolės, iš jo realizavimo gautinos lėšos bus nukreiptos sumokėti mokestinę nepriemoką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nustatė atsakovei D. B. 7 darbo dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos pašalinti apeliacinio skundo trūkumą – pateikti įrodymus, kad sumokėjo 1 475 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Teismas nusprendė, kad atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo tenkinti jos prašymą atleisti nuo 1 475 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis apie atsakovės turtinę padėtį, nusprendė, kad atsakovei finansiškai nebūtų itin sunku sumokėti trūkstamą 1 475 Eur žyminio mokesčio dalį. Atsakovė sunkią turtinę padėtį iš esmės grindžia turto arešto aktu ir banko sąskaitos išrašu bei turima mokestine prievole ieškovei, tačiau, teismo vertinimu, atsakovės teiginiai ir pateikti įrodymai nepagrindžia itin sunkios jos turtinės padėties. Atsakovė tvirtina užsitikrinusi artimiausių giminaičių finansinę pagalbą ir galinti iš karto sumokėti 20 000 Eur pradinę įmoką, dengdama mokestinę nepriemoką valstybei, taip pat deklaruoja galinti kiekvieną mėnesį mokėti 2 000 Eur įmokas, jeigu mokestinės prievolės mokėjimą ieškovė sutiktų išdėstyti. Atsakovės teikti prašymai mokesčių administratoriui patvirtina šiuos jos teiginius. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovė kiekvieną mėnesį iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos gauna virš 1 400 Eur senatvės pensiją ir vienišo asmens (našlės) išmoką.

Teismas konstatavo, kad atsakovė neatskleidė tikrosios savo turtinės padėties, nes tvirtina galinti kiekvieną mėnesį mokesčių administratoriui mokėti įmokas, gerokai viršijančias jos gaunamas pajamas. Atsakovė yra atstovaujama pagal sudarytą atstovavimo sutartį ir, teismo vertinimu, ši aplinkybė pagrindžia ne atsakovės sunkią finansinę padėtį, o atvirkščiai – gana gerą turtinę padėtį, nes atsakovė turi pakankamai pinigų sumokėti atstovavimo išlaidas. Be to, atsakovė nepateikė duomenų, kad būtų ieškojusi galimybių sumokėti žyminį mokestį, pavyzdžiui, siekusi pasiskolinti pinigų, prašiusi tų pačių giminaičių, kurie padėtų jai sumokėti 20 000 Eur, pagalbos ar pan.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovės turtinė padėtis nėra tokia bloga, kad ji nebūtų pajėgi sumokėti visą žyminį mokestį, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti atsakovę nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Dėl to teismas nustatė atsakovei terminą pašalinti apeliacinio skundo trūkumus – pateikti įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 316 straipsnis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė D. B. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria atsakovė būtų atleista nuo 1 475 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepagrįstai ,,realią“ atsakovės turtinę padėtį sieja ne su pačios atsakovės turtu ir pajamomis, o su trečiųjų asmenų turtine padėtimi ir (ar) praeityje jų deklaruotomis pastangoms pagelbėti atsakovei dengiant mokestinę prievolę. Tai, kad atsakovė teigė 2024 metais užsitikrinusi artimųjų giminaičių pagalbą mokant mokestinę nepriemoką, nesudaro pagrindo teigti, jog jos turtinė padėtis nebėra sunki. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantės artimieji giminaičiai galėtų už ją sumokėti žyminį mokestį. CPK 83 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė atleisti pareiškėją nuo dalies žyminio mokesčio yra siejama būtent su pareiškėjo turtine padėtimi.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės turtinė padėtis yra sunki. Atsakovė objektyviai neturi galimybės savarankiškai padengti turimų įsiskolinimų. Atsakovės atžvilgiu vykdomas 106 636 Eur mokestinės prievolės priverstinis išieškojimas, pritaikytas turto areštas.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad apie 1 400 Eur socialinės išmokos per mėnesį gavimas sudaro realias galimybes sumokėti visą 1 775 Eur žyminį mokestį. Atsakovė objektyviai negali sukaupti reikiamos sumos sumokėti žyminį mokestį. Iš atsakovės sąskaitos išrašo matyti, kad po antstolio priverstinai nurašomų sumų apeliantei lieka apie 1 000 Eur. Iš šių lėšų atsakovė turi mėnesį gyventi, mokėti mokesčius, maisto, vaistų ir kitas privalomas bei būtinas išlaidas. Teismas neatsižvelgė į jautrų socialinį kriterijų. Prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio teikia ne pelno siekiantis verslo subjektas, o 78 metų amžiaus nuolatinių gydymo išlaidų turinti senjorė, kurios vienintelės pajamos yra socialinės išmokos.

Byloje nėra duomenų apie asmens patirtas advokato atstovavimo išlaidas, todėl teismo prielaidos apie atsakovės išlaidas advokatui yra abstrakčios ir objektyviai nepagrįstos. Vien faktas, kad asmuo nuo žyminio mokesčio nemokančios institucijos pareikšto ieškinio gynėsi su advokato pagalba, negali reikšti, jog jo turtinė padėtis yra gera ir jis turi pakankamai finansų sumokėti bet kokio dydžio žyminį mokestį.

Atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio klausimas turėtų būti sprendžiamas objektyviais įstatyme nustatytais turtinės padėties kriterijais, atsiribojant nuo subjektyvių ir emocinių elementų. Tai, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, neturėtų reikšti draudimo praeityje ar ateityje gyventi oriai ir (ar) turėti kitų finansiškai pakeliamų išlaidų.

Teismas

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovės prašymas atleisti ją nuo dalies už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio ir atsakovei nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti likusią už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį.

Dėl sąlygų atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo (ne)buvimo

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kuriuo kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama kaip absoliuti asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos konkrečios arba procentinės pinigų sumos, kuri mokama už teismo atliekamus procesinius veiksmus bylose, sumokėjimas.

Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą įgalino įstatymų leidėją proceso įstatyme įtvirtinti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas. Asmuo, objektyviai negalėdamas atitinkamo proceso inicijavimo metu sumokėti viso už pateikiamą pareiškimą (ieškinį ar skundą) mokėtino žyminio mokesčio, turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies šio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jo mokėjimą atidėti (CPK 84 straipsnis). Vertindamas, ar tikrai egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės.

Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą.

CPK 83 straipsnis reglamentuoja vieną iš žyminio mokesčio lengvatų rūšių – įstatymu įtvirtintą atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šis straipsnis nustato išimtį iš bendrosios taisyklės, kad už tam tikrus procesinius dokumentus turi būti mokamas įstatymo nustatyto dydžio žyminis mokestis. Lygiateisiškumo principas reikalauja, kad išimtinės taisyklės būtų taikomos tik tiems asmenims, kuriems jos skirtos, ir nebūtų aiškinamos plečiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-1075/2018, 16 punktas).

Teismų praktikoje pažymima, kad šia įstatymo nuostata siekiama užtikrinti, jog asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Atleidimas nuo žyminio mokesčio yra išimtis iš taisyklės, pagal kurią už kiekvieną ieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1, 4 dalys) ir teismui nustatyta tik teisė, o ne pareiga atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo esant motyvuotam asmens prašymui (CPK 83 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-469-302/2023, 14–15 punktai).

Asmeniui, siekiančiam būti atleistam nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tenka našta pateikti kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis neleidžia jam sumokėti žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą (CPK 178 straipsnis). Tik įvertinęs prašymą pagrindžiančių įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan.) bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį, teismas gali nuspręsti, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-825-330/2023, 19 punktas).

Taigi, prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio (jo dalies) sumokėjimo turi būti ne tik motyvuotas, įvardijant, kokį kilnojamąjį, nekilnojamąjį ar finansinį turtą (akcijos, pajai ir pan.) pastaruoju metu turėjo (turi) ar neturėjo (neturi) asmuo, jeigu turėjo, bet dabar neturi – kada, kokiomis sąlygomis ir kam yra jį perleidęs, bet ir grindžiamas kuo išsamesniais asmens turtinę padėtį bei jos pokyčius aktualiu laikotarpiu patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, t. y. duomenimis apie gaunamas su darbu susijusias pajamas, taip pat ir pajamas iš individualios veiklos, duomenimis iš atitinkamų turto registrų apie turimą turtą (VĮ Registrų centro, AB „Regitra“), duomenimis iš bankų ir kitų kredito įstaigų apie buvusias ir esančias sąskaitose lėšas bei jų apyvartą aktualiu laikotarpiu, valstybinio socialinio draudimo pažymomis, liudijančiomis apie turimus (arba anksčiau turėtus) darbo santykius, gaunamas socialines išmokas ar pan., šeimos turto ir pajamų deklaracijomis, duomenimis apie asmens turimas skolas bei kitais dokumentais, kurie leistų įvertinti realią (tikrąją) asmens turtinę padėtį ir kartu gebėjimą sumokėti žyminį mokestį už atliekamus procesinius veiksmus. Turtinę asmens padėtį rodo duomenys, sistemiškai atspindintys visą asmens turtinę situaciją – gaunamas pajamas, išlaidas, įsiskolinimus, turimą turtą ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio (jo dalies) sumokėjimo, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan. bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį), sprendžia, ar yra pagrindas taikyti asmeniui žyminio mokesčio lengvatą – įstatymu įtvirtintą atleidimą nuo žyminio mokesčio (jo dalies) mokėjimo esant išimtinėms aplinkybėms.

Nagrinėjamu atveju, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi padarytas išvadas, kad apeliantė neįrodė, jog jos turtinė padėtis būtų tokia bloga, kad ji nebūtų pajėgi sumokėti visą žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą; pritartina pirmosios instancijos teismui, kad apeliantė neatskleidė tikrosios turtinės padėties, nepateikė pakankamai duomenų, kurie visapusiškai atskleistų jos turtinę padėtį ir galimybių sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį (ne)buvimą, t. y. apeliantė neįrodė sąlygų, būtinų atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies mokėjimo. Atskirojo skundo argumentai grindžiami kitokia subjektyvia apeliantės nuomone dėl įrodymų vertinimo, tačiau nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadomis.

Apeliantė, grįsdama prašymą atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, nurodė, kad jos turtinė padėtis ypatingai sunki: apeliantė yra 78 metų amžiaus, turi 106 636 Eur mokestinę prievolę (ieškinio suma), jos atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas, per mėnesį ji gauna apie 1 400 Eur socialines išmokas, neturi kitų pajamų, o antstolė kiekvieną mėnesį priverstinai nurašo visą teisės aktais leistiną nurašyti pinigų sumą, skolininkei paliekama tik tokia suma, kuri yra gyvybiškai būtina pragyventi; apeliantei nuosavybės teise priklauso automobilis, tačiau jis yra areštuotas antstolės, iš jo realizavimo gautinos lėšos bus nukreiptos sumokėti mokestinę nepriemoką. Apeliantė minėtas aplinkybes grindė ieškinio suma (106 636 Eur), neįgaliojo asmens pažymėjimu, „Pola“ kortele, banko sąskaitos išrašu už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. balandžio 26 d., VMI 2025 m. balandžio 2 d. turto arešto aktu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, paminėti duomenys nėra pakankami apeliantės turimam turtui ir pajamoms pagrįsti bei padaryti išvadą dėl apeliantės negalėjimo sumokėti likusią dalį žyminio mokesčio.

Pirma, vien aplinkybės dėl apeliantės amžiaus, neįgalumo, neterminuotai nustatyto vidutinių specialiųjų poreikių lygio, taip pat dėl turimų 106 636 Eur neįvykdytų mokestinių prievolių VMI, kurios priverstinai išieškomos iš apeliantės, o apeliantės turtas vykdant priverstinį minėto įsiskolinimo išieškojimą, areštuotas, nėra savaime pakankamos nuspręsti dėl apeliantės negalėjimo sumokėti likusią dalį žyminio mokesčio, nes, minėta, sprendžiant, ar yra pagrindas asmeniui taikyti CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatytą lengvatą, vertintina duomenų apie asmens turtinę padėtį visuma, įskaitant duomenis apie turimą turtą, skolas, gaunamas pajamas, išlaidas ir pan. Šias aplinkybes, reikšmingas siekiant visapusiškai įvertinti apeliantės turtinę padėtį, turėjo nurodyti ir įrodyti apeliantė.

Antra, apeliantės pateikti duomenys apie jos turtinę padėtį yra fragmentiški, neišsamūs, neaktualūs, neatspindi realios apeliantės turtinės padėties. Apeliantė nepateikė jos turto ir pajamų deklaracijų, taip pat nepateikė duomenų apie jos banko sąskaitose esančių lėšų judėjimą aktualiu laikotarpiu ir apeliacinio skundo pateikimo dieną (t. y. 2026 m. rugpjūčio 27 d.) banko sąskaitose turėtas lėšas. Apeliantė teiginius dėl sudėtingos turtinės padėties, gaunamų pajamų dydžio, patiriamų išlaidų ir neturimų santaupų grindė su atsiliepimu į ieškinį pateiktu AB „Swedbank“ banke turimos banko sąskaitos išrašu už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. balandžio 26 d., kuris, viena vertus, nepagrindžia apeliantės turtinės padėties apeliacinio skundo pateikimo metu, t. y. 2026 m. rugpjūčio 27 d., ir nepatvirtina, kad apeliantės banko sąskaitoje apeliacinio skundo pateikimo dieną, t. y. 2026 m. rugpjūčio 27 d., nebuvo pakankamai lėšų sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį. Taip pat apeliantė nepateikė pažymų ar kitų įrodymų, kad neturi sąskaitų kituose bankuose. Kita vertus, iš minėto banko išrašo negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog apeliantės gaunamos pajamos nepakankamos sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį. Iš minėto banko sąskaitos išrašo matyti, kad: laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. balandžio 26 d. apeliantė kas mėnesį gavo 1 385,42 Eur pensiją ir 46,46 Eur „Sodros“ išmoką; antstolė iš apeliantės sąskaitos 2026 m. sausio mėn. nurašė 265,15 Eur, 2026 m. vasario mėn. nurašė 45,30 Eur, 2026 m. kovo mėn. – 126,94 Eur, 2026 m. balandžio mėn. – 85,02 Eur; banko sąskaitos likutis 2026 m. balandžio 26 d. – 87,64 Eur (2026 m. birželio 1 d. atsiliepimo į ieškinį Nr. DOK-81498 priedas). Taigi, iš minėto banko išrašo matyti, kad apeliantė laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. balandžio 26 d. kas mėnesį gaudavo 1 431,88 Eur (1 385,42 Eur + 46,46 Eur) išmokas, ši suma artima Valstybės duomenų agentūros skelbiamam vidutiniam mėnesio neto darbo užmokesčiui šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris 2026 m. I ketvirtį buvo 1 557,40 Eur, 2026 m. II ketvirtį buvo 1 594,90 Eur; antstolei atlikus išskaitymus, apeliantė kas mėnesį disponavo apie 1 165 Eur – 1 344 Eur suma, kurios didžiąją dalį išimdavo iš banko sąskaitos kaip grynuosius pinigus. Apeliantė nepateikė konkrečių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie kas mėnesį patiriamų išlaidų, reikalingų pragyventi, dydį. Dėl paminėtų aplinkybių, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad dėl apeliantės gaunamų pajamų, vykdomo priverstinio VMI mokestinės nepriemokos išieškojimo ir pragyvenimo išlaidų jos turtinė padėtis yra itin sunki ir dėl to ji negali sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį. Taigi, duomenys apie apeliantės banko sąskaitoje turimas lėšas pateikti už iš esmės neaktualų laikotarpį, yra neišsamūs, fragmentiški ir neatskleidžia lėšų (ne)turėjimo tiek ilgesniu laikotarpiu, tiek apeliacinio skundo pateikimo dieną, atitinkamai, nepatvirtina apeliantės teiginių nei dėl gaunamų pajamų nepakankamumo, nei dėl patiriamų išlaidų, nei dėl galimybių sumokėti likusią už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį neturėjimo. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neatskleidė duomenų apie realią turtinę padėtį, neįrodė, jog dėl sunkios turtinės padėties neturi galimybių sumokėti likusią už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį.

Trečia, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad apeliantės teikti duomenys apie jos turtinę padėtį ir iš jos išplaukiančias galimybes mokėti tam tikras sumas yra prieštaringi; abejonių apeliantės deklaruojama sunkia turtine padėtimi, sudarančia kliūtis sumokėti žyminį mokestį, kelia byloje esantys duomenys apie apeliantės patvirtinimą ieškovei, jog apeliantė gali kiekvieną mėnesį mokesčių administratoriui mokėti įmokas, gerokai viršijančias jos pirmiau nurodytas gaunamas pajamas. Nors sutiktina su apeliantės teiginiais, kad tai, jog pareiškėja 2024 m. teiktame prašyme dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo teigė, kad yra užsitikrinusi artimųjų giminaičių pagalbą (100 000 Eur beprocentę paskolą) dengiant mokestinę nepriemoką, savaime nesudaro pagrindo spręsti dėl apeliantės turtinės padėties, tačiau iš apeliantės su atsiliepimu į ieškinį (2026 m. birželio 19 d. Nr. DOK-79291) pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė 2024 m. spalio 17 d. prašyme VMI išdėstyti mokestinės nepriemokos sumą, be kita ko, nurodė, jog: papildomai atsakovei suteikta ilgalaikė 100 000 Eur paskola, kuri bus panaudota mokestinei nepriemokai dengti; atsakovė panaudos teise naudojasi butu Palangoje, kurį ketina nuomoti; tikėtinos grynosios pajamos iš buto nuomos per metus sudarys 7 000–11 000 Eur, kurios taip pat bus nukreiptos mokestinės nepriemokos dengimui; dėl paminėto, skaičiuojant saugiai, atsakovė gali skirti 2 000 Eur į mėnesį mokestinės nepriemokos dengimui. Atsakovė 2025 m. kovo 15 d. paaiškinime VMI dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, be kita ko, nurodė, kad surado galimybę sumažinti mokestinės nepriemokos dydį ir gali nedelsiant padengti 20 000 Eur nepriemokos dalį. Atsakovės minėtuose prašymuose dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo nurodytos aplinkybės dėl iš buto nuomos gautinų 7 000–11 000 Eur pajamų per metus, kurios kartu su gauta paskola leis atsakovei skirti 2 000 Eur į mėnesį mokestinės nepriemokos dengimui, bei dėl atsakovės surastos galimybės padengti 20 000 Eur nepriemokos dalį, nenurodant šios sumos gavimo šaltinio, taip pat teikia pagrindą abejoti apeliantės pateiktais duomenimis apie pinigines lėšas, kuriomis ji gali disponuoti, ir padaryti išvadą, kad apeliantė neatskleidė visų duomenų apie realią jos turtinę padėtį.

Ketvirta, aptartame kontekste, abejones dėl tikrosios apeliantės turtinės padėties sustiprina ir pirmosios instancijos teismo pastebėta aplinkybė, kad apeliantė sudarė atstovavimo sutartį ir naudojasi advokato paslaugomis. Nors apeliantė pagrįstai nurodo, jog byloje nėra duomenų apie atsakovės patirtas advokato atstovavimo išlaidas, tačiau nepateikia konkrečių duomenų dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo. Vadovaujantis dispozityvumo principu, apeliantė gali pasirinkti, ar teikti tokio pobūdžio duomenis (CPK 178 straipsnis), tačiau, nesant duomenų, kokia tvarka yra apmokamos apeliantei byloje teikiamos teisinės pagalbos paslaugos, teismas negali padaryti pagrįstos išvados dėl apeliantės turtinės padėties ir (ne)galėjimo sumokėti likusią už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį. Juolab kad byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų prašiusi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, nors pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas, asmenys, kurių turtas ir metinės asmens pajamos neviršija įstatyme nustatyto turto ir pajamų lygio, turi teisę įstatyme nustatyta tvarka gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Penkta, abejonių dėl tikrosios apeliantės turtinės padėties ir jos negalėjimo sumokėti likusią už apeliacinį skundą mokėtiną žyminio mokesčio dalį kelia ir tai, kad apeliantė ginčo 2023 m. rugpjūčio 22 d. ir 2023 m. rugsėjo 29 d. dovanojimo sutartimis turėtą nekilnojamąjį turtą padovanojo atsakovėms. Taigi, apeliantės turtinė padėtis leido jai neatlygintinai perleisti priklausiusį nekilnojamąjį turtą.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju apeliantės selektyviai pateiktos fragmentinės informacijos apie jos turtinę padėtį nepakanka įrodyti jos teiginiams dėl šiuo metu patiriamų sunkumų sumokėti likusią už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį. Atskirojo skundo argumentai nelemia kitokios išvados, nei skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad šiuo konkrečiu atveju neįrodytas pagrindas atleisti apeliantę nuo likusios žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimo. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovei terminą sumokėti likusią už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį, nepažeidė atleidimą nuo žyminio mokesčio reglamentuojančių proceso teisės normų, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir pagrįstai skundžiama nutartimi atsakovei nustatė terminą pašalinti apeliacinio skundo trūkumus – sumokėti mokėtiną žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Siekiant bylos proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), nustatomas naujas 7 kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos terminas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, išaiškinant, kad žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331, 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovei D. B. 7 (septynių) kalendorinių dienų nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos terminą sumokėti 1 475 Eur už apeliacinį skundą mokėtiną žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.

Teisėja Rūta Latvelė