Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir Astos Pikelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Judex“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Judex“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Enefit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Judex“ 1 492 643,52 Eur skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovės 2022 m. rugpjūčio 23 d. buvo sudaryta terminuota elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir sutartis), nustatytas jos galiojimo terminas iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Šia sutartimi šalys susitarė dėl fiksuotos elektros energijos tiekimo kainos. Tam, kad galėtų įgyvendinti sutartinius įsipareigojimus (visą laikotarpį elektros energiją parduoti už šalių nustatytą fiksuotą kainą), ieškovė kreipėsi į Estijos Respublikos įmonę „Eesti Energia AS“ (toliau – Eesti Energia) dėl ateities sandorio sudarymo, t. y. apsidraudimo priemonės, kuri užtikrintų, jog ieškovė elektros energiją už sutartyje numatytą kainą galės įsigyti visu fiksuotos kainos sutarties laikotarpiu. Atsakovė nuo 2023 m. birželio 24 d. vienašališkai nutraukė sutartį, todėl ieškovė kreipėsi į Eesti Energia dėl elektros energijos ateities sandorio pardavimo, tokiu būdu mažindama savo nuostolius dėl esamų įsipareigojimų. Remiantis tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties nuostatomis, atsakovė, nutraukusi sutartį, įsipareigojo atlyginti ieškovei nuostolius, kurių apskaičiavimo tvarka įtvirtinta sutartyje. Sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: (9 600 – 1 440) × (duomenys neskelbtini) × 0,6 = 1 492 643,52 Eur (9 600 MWh yra sutartyje nustatytas elektros energijos fiksuotos kainos pirkimo kiekis visam sutarties galiojimo laikotarpiui; 1 440 MWh yra iki sutarties nutraukimo atsakovės faktiškai pagal sutartį iš ieškovės nupirktas elektros energijos kiekis; (duomenys neskelbtini) Eur/MWh yra sutartyje nustatyta elektros energijos fiksuota kaina). Sutarties nutraukimo mokestis savo esme yra iš anksto numatytų minimalių ieškovės nuostolių kompensacija, kvalifikuotina kaip netesybos (bauda), kurią ji turi teisę gauti kaip sutarties nutraukimo kompensaciją.

Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur sutarties nutraukimo mokestį ir 6 procentų metines procesines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-280-407/2024 Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti (duomenys neskelbtini) Eur dydžio nuostolius, kildinamus iš ieškovės administracinių kaštų, paliko nepakeistą; kitą sprendimo dalį panaikino ir nuostolių dydžio nustatymo bei priteisimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2024 m. birželio 4 d. nutartyje nurodė, kad ieškovė savo patirtus nuostolius įrodinėjo dviem pagrindais: pirma, teigė, kad (duomenys neskelbtini) Eur nuostolius sudarė elektros energijos įsigijimo ir pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia nuostoliai; antra, nurodė, kad likusiais (duomenys neskelbtini) Eur dengs ieškovės administracinius kaštus, susijusius su elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove sudarymu ir vykdymu. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškovė neįrodė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių, tačiau netinkamai įvertino ieškovės sudarytus ateities sandorius prašomų priteisti nuostolių kontekste, todėl nepagrįstai nustatė teisinį bei faktinį priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir, ieškovės teigimu, kilusių nuostolių, todėl nepagrįstai patenkino visą ieškinio reikalavimą. Teisėjų kolegija nusprendė, kad faktinis nuostolių dydis nebuvo įrodytas (nebuvo tinkamai įrodinėjamas). Tik ieškovei įrodžius nuostolių dydį, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti nuostolių dydžio mažinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, turėtų nuspręsti dėl priteistino netesybų dydžio. Kadangi tarp ieškovės ir atsakovės sudarytoje sutartyje įtvirtinta sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarka nėra tinkama realiai kilusių nuostolių dydžiui nustatyti, sprendžiant dėl priteisintinos sumos dydžio, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis. Būtina atsižvelgti į tai, kad nuostoliai neturi būti baudinio pobūdžio ir negali tapti nepagrįstu ieškovės praturtėjimo šaltiniu, bei ribojimais, nustatytais specialiuose elektros energijos tiekimą reguliuojančiuose teisės aktuose, ir į tai, kad gali būti atlyginami tik tiesioginiai ieškovės patirti nuostoliai.

Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių priteisimo atmetė ir iš ieškovės atsakovei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-193-450/2025 Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikino ir nuostolių dydžio nustatymo bei priteisimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2025 m. kovo 27 d. nutartyje nurodė, kad, perdavus bylos dalį dėl netesybų, kildinamų iš su Eesti Energia sudarytų ateities sandorių, nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi pareigą ir pagrindą išnagrinėti pareikštą ieškovės reikalavimą dėl netesybų ir atsikirtimus į šį reikalavimą iš naujo pagal byloje pateiktus įrodymus visais keliamais aspektais ir pagal iš naujo nustatytas aplinkybes padaryti išvadas dėl prašomų priteisti netesybų bei jų dydžio, o ne apsiriboti konstatavimu, kad ieškovė nepateikė naujų argumentų ir įrodymų, kurie nebūtų įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės papildomai pateiktų įrodymų (Eesti Energia 2024 m. rugsėjo 17 d. rašto, Eesti Energia vidaus apskaitos sistemos išrašų, finansinių sandorių sąskaitų faktūrų ir ieškovės mokėjimo nurodymų) ir nenustatė, ar jie patvirtina ieškovės realiai patirtus nuostolius. Konstatavo, kad sutartyje nustatyta nuostolių apskaičiavimo formulė savaime nereiškia, jog nuostolių faktas ir jų dydis neturi būti įrodinėjami, o kilus ginčui – ir vertinami, bei, esant pagrindui, mažinami. Aplinkybė, kad nebuvo pagrindo remtis sutartyje nustatyta nuostolių apskaičiavimo formule, taip pat nereiškė, kad ieškovei negali būti atlyginami jos įrodyti tiesioginiai nuostoliai. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi nustatyti ir įvertinti, ar ieškovei buvo būtina visam sutarties su atsakove laikotarpiui sudaryti su Eesti Energia ateities sandorius dėl elektros energijos kainos draudimo pagal tuo metu buvusias kainas, ar ieškovė turėjo kitų galimybių ar priemonių užsitikrinti sutarties vykdymą, taip pat, ar sudarytus ateities sandorius buvo galima nutraukti anksčiau laiko. Teismas turi išsiaiškinti, kokios aplinkybės lėmė tokių sandorių sudarymą, kokia buvo jų trukmė ir ar ieškovės pateikti Eesti Energia apskaitos dokumentai bei mokėjimo nurodymai patvirtina, kad po sutarties su atsakove nutraukimo ieškovė realiai patyrė nuostolių, vykdydama įsipareigojimus pagal šiuos sandorius. Be to, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti šalių elgesį ir bendradarbiavimą pasikeitus elektros energijos kainoms rinkoje, ypač, kad atsakovė, prieš vienašališkai nutraukdama sutartį, 2023 m. balandžio 6 d. kreipėsi į ieškovę, siūlydama sumažinti elektros energijos kainą arba pasiūlyti tuometinę rinkos kainą atitinkantį planą, tačiau ieškovė į šį kreipimąsi neatsakė.

Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių ir 6 procentų metines procesines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė būtų nevykdžiusi sutarties ar ją vykdžiusi netinkamai, kaip taip suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1 dalį.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 49 ir 60 straipsnius vartotojas turi teisę laisvai pasirinkti ir pakeisti elektros energijos tiekėją, tačiau tai turi būti daroma laikantis sutarties nuostatų. Atsakovė, susidūrusi su sumažėjusiomis elektros energijos kainomis ir teigusi, kad dėl to sutarties vykdymas tapo jai ekonomiškai nenaudingas, neįrodė bankroto grėsmės, konkurencijos galimybių praradimo ar kitų reikšmingų nuostolių. Negavusi atsakymo į 2023 m. balandžio 6 d. prašymą pakeisti kainą, ji turėjo teisę kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu, tačiau to nepadarė. Be to, pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia teisės sustabdyti sutarties vykdymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi, kurioje šalių sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis kvalifikuota kaip viešoji sutartis CK 6.161 straipsnio prasme ir nustatyta, kad standartinės sąlygos atsakovei buvo pakankamai aiškiai atskleistos, o ji su jomis buvo susipažinusi. Nurodė, kad atsakovės argumentas dėl diskriminacinio skirtingų kainų taikymo neįrodytas, nes byloje nenustatyta, jog tos pačios kategorijos ieškovės klientams 2022 metų spalio mėnesį būtų buvusios taikomos iš esmės kitokios kainos ar sutarties sąlygos.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovė pati pasirinko 5 metų fiksuotos kainos sutartį, jos sąlygos jai buvo aiškiai atskleistos, ir ji neįrodė, jog dėl rinkos kainų pokyčio sutarties vykdymas tapo pernelyg sunkus. Ieškovės atsisakymas pakeisti sutarties sąlygas galėtų būti vertinamas kaip nebendradarbiavimas, tačiau jo nepakanka pripažinti, kad ieškovė netinkamai vykdė sutartį ar buvo kalta dėl jos nutraukimo.

Teismas nustatė, kad sutarties priedo bendrųjų sąlygų 4.4 punkte nustatyta, jog atlyginami tik dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimo patirti tiesioginiai nuostoliai, o negautos pajamos neatlyginamos. Nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį tiesioginius nuostolius sudaro turėtos išlaidos, todėl ieškovė galėjo reikalauti atlyginti tik tiesioginius nuostolius, o jų buvimas turėjo atsispindėti finansinėje atskaitomybėje (balanse).

Teismas nurodė, kad ieškovės direktorius teismo posėdžio metu paaiškino, jog, sudarydama fizinės elektros energijos pardavimo sutartis, ieškovė, siekdama apsidrausti nuo kainų svyravimo, sudarydavo finansinės elektros energijos ateities sandorius. Teismas nustatė, kad atsakovės leidimo tokiems sandoriams sudaryti nereikėjo, nes galimų nuostolių atlyginimas buvo įtrauktas į sutarties nutraukimo mokestį. Šiuo mokesčiu ieškovė sudarė sau galimybę 60 procentų parduodamos elektros energijos kainos ribose pasirinkti reikalingas apsidraudimo priemones.

Teismas nesvarstė atsakovės argumento, kad ieškovė galėjo ateities sandorius sudaryti su kitais subjektais ar pasirinkti kitas apsidraudimo priemones, nes nebuvo pateikta įrodymų, jog tokie sprendimai būtų buvę atsakovei finansiškai palankesni.

Teismas nesutiko, kad tarp atsakovės sutarties nutraukimo ir ieškovės sudarytų ateities sandorių nuostolių nėra teisinio priežastinio ryšio. Teismas nustatė, kad konkretus ateities sandoris dėl 160 MWh elektros energijos pirkimo kas mėnesį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh buvo sudarytas būtent atsakovei įsipareigotam tiekti elektros energijos kiekiui apdrausti. Nors ateities sandorio kaina nesutapo su fizinės elektros energijos kaina pagal šalių sutartį, kiti požymiai – elektros energijos kiekis ir laikotarpis – sutapo. Taigi, jeigu šalių sutartis nebūtų buvusi sudaryta, nebūtų buvęs sudarytas ir šis ateities sandoris.

Teismas taip pat įvertino Eesti Energia pateiktus paaiškinimus ir vidinių sistemų išrašus apie ateities sandorių sudarymą bei apsidraudimo kainos nustatymą ir nenustatė pagrindo jais abejoti. Pagal sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir Eesti Energia, atskiri ateities sandoriai nebuvo nutraukiami įprastu sutarties nutraukimo būdu, o rizikos valdymo tikslais jų pozicijos buvo uždaromos, sudarant priešingą sandorį. Eesti Energia nurodė, kad apsidraudimas buvo užtikrinamas visam elektros energijos tiekimo laikotarpiui vienu sandoriu, sudarytu tiekimo sutarties sudarymo metu. Atsakovei nutraukus elektros energijos pirkimo sutartį, ieškovė ateities sandorio poziciją uždarė parduodama jį už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh, nors buvo jį įsigijusi už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh. Dėl to ieškovės mokėtina suma Eesti Energia sumažėjo iki (duomenys neskelbtini) Eur/MWh.

Teismas sutiko, kad uždariusi atsakovės sutartam elektros energijos kiekiui sudarytą ateities sandorį ieškovė patyrė išlaidų. Tačiau teismas nurodė, kad vieno ateities sandorio nuostolingumas savaime nepatvirtina, jog ieškovė patyrė tiesioginių nuostolių ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turėjo apie 500 klientų, daliai jų pasitraukus, atsirado naujų klientų, taip pat į tai, kad ateities sandorių prekyba galėjo būti pelninga, turėjo būti vertinamas galutinis ieškovės finansinis rezultatas. Jeigu dėl vieno kliento pasitraukimo patirtas išlaidas padengė naujų klientų ar kitų ateities sandorių pelnas, nebūtų laikoma, kad patirta tiesioginių nuostolių.

Teismas nurodė, kad 2023 metais ieškovė patyrė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolį, susijusį su atsakovės sutarties nutraukimu. Nustatė, kad 2023 m. birželio 26 d. ieškovė uždarė ateities sandorio poziciją, todėl 2023 m. liepos–gruodžio mėnesiais turėjo mokėti Eesti Energia po (duomenys neskelbtini) Eur per mėnesį, iš viso – (duomenys neskelbtini) Eur.

Teismas nurodė, kad 2024 metais ieškovė tiesioginių nuostolių dėl atsakovės sutarties nutraukimo nepatyrė. Nors ieškovė savo pranešime spaudai nurodė, kad, eliminavus nerealizuotų ateities sandorių įtaką, patyrė 2,3 mln. Eur nuostolį, finansinėje atskaitomybėje nurodytas (duomenys neskelbtini) Eur grynasis pelnas ir (duomenys neskelbtini) Eur pelnas prieš mokesčius. Teismas padarė išvadą, kad galimus vieno ateities sandorio nuostolius padengė kiti pelningi sandoriai, todėl 2024 metais ieškovė nepatyrė tiesioginių nuostolių dėl sutarties nutraukimo.

Teismas nurodė, kad 2025 metų preliminari finansinė atskaitomybė iš esmės teisinga. Joje nurodytas (duomenys neskelbtini) Eur nuostolis. Nustatė, kad dalis šio nuostolio atsirado dėl atsakovės sutarčiai apdrausti sudaryto ateities sandorio uždarymo: ieškovė dėl jo kas mėnesį turėjo mokėti Eesti Energia (duomenys neskelbtini) Eur, o per 2025 metus iš viso sumokėjo (duomenys neskelbtini) Eur.

Teismas pažymėjo, kad 2026 ir 2027 metų ieškovės nuostolių dydis teismo sprendimo priėmimo metu nėra aiškus, nes šie finansiniai metai dar nepasibaigę. Nurodė, kad šių metų ateities sandorių ir visos veiklos rezultatas gali būti ne nuostolingas, o pelningas. Todėl CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė įvertinti būsimą žalą pagal realią jos atsiradimo tikimybę šiuo atveju netaikytina.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur tiesioginių nuostolių, kuriuos sudarė (duomenys neskelbtini) Eur už 2023 metus ir (duomenys neskelbtini) Eur už 2025 metus. Konstatavo, kad šie nuostoliai yra realūs, todėl nėra pagrindo jų papildomai mažinti.

Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Enefit“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovės reikalavimo dalis priteisti (duomenys neskelbtini) Eur skolos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog dėl vienašalio sutarties nutraukimo ieškovė kas mėnesį patiria (duomenys neskelbtini) Eur išlaidas, tačiau nepagrįstai šiuos tiesioginius nuostolius susiejo su bendru ieškovės pelningumu ar nuostolingumu. Pažymi, kad ginčas susijęs su netesybų, o ne civilinės atsakomybės instituto taikymu, todėl, sprendžiant dėl sutarties nutraukimo mokesčio, kuris kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas netesybomis, mažinimo, turi būti vertinami tikėtini ieškovės nuostoliai. Ieškovė byloje įrodė, kad dėl sutarties nutraukimo patiria (duomenys neskelbtini) Eur nuostolius, susijusius su elektros energijos kainos draudimo sąnaudomis. Atsakovė buvo įsipareigojusi 5 metus kas mėnesį įsigyti 160 MWh elektros energijos už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh, o sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti ieškovė iš Eesti Energia įsigijo elektros energijos kainos draudimą už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh 5 metams. Atsakovei nutraukus sutartį, nepanaudotas elektros energijos kainos draudimas buvo parduotas Eesti Energia už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh. Susidaręs elektros energijos kainos draudimo įsigijimo ir nepanaudoto kainos draudimo pardavimo kainos skirtumas – (duomenys neskelbtini) Eur/MWh – yra ta suma, kurią ieškovė moka ir privalo mokėti Eesti Energia kiekvieną mėnesį už atsakovės nenupirktą elektros energijos kiekį visą laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos (nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d., t. y. 51 mėnesį). Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) Eur suma apskaičiuota pagal formulę: (duomenys neskelbtini) Eur/MWh (elektros energijos kainos draudimo įsigijimo ir pardavimo kainos skirtumas) × 160 MWh (sutartyje fiksuotas mėnesinis elektros energijos kiekis) × 51 mėnuo.

Teismas nepagrįstai ieškovės patiriamus nuostolius susiejo su bendru jos veiklos pelningumu ar nuostolingumu. Bendras bendrovės finansinis rezultatas nepatvirtina ir nepaneigia dėl konkretaus kontrahento neteisėtų veiksmų patirtų nuostolių, nes finansinėse ataskaitose atsispindi visos bendrovės veiklos, o ne konkretaus sandorio rezultatas. Nagrinėjamu atveju ieškovės tiesioginiai nuostoliai pasireiškia konkrečiomis (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinėmis išlaidomis, kurias ieškovė dėl atsakovės vienašalio sutarties nutraukimo privalo patirti, mokėdama šią sumą Eesti Energia iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Nei žalos dydis ir faktas, nei netesybų taikymas nėra siejami su bendru bendrovės pelningumu ar nuostolingumu.

Aplinkybė, jog dalis nuostolių dar nėra faktiškai patirti, nesudaro pagrindo atmesti dalies reikalavimo, nes ieškovė šias išlaidas patiria ir toliau patirs iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Todėl aplinkybė, kad nėra žinomi 2026 ir 2027 metų bendri ieškovės finansiniai rezultatai, nepaneigia tiesioginių nuostolių, kylančių dėl atsakovės sutarties nutraukimo. Teismo išvada, kad bendras pelningumas pašalina žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą, yra nepagrįsta.

Pagal EEĮ 47 straipsnio 2 dalį atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, t. y. sumokėjusi sutarties nutraukimo mokestį (netesybas). Byloje įrodyta, kad dėl sutarties nutraukimo ieškovė patiria (duomenys neskelbtini) Eur mėnesines išlaidas, kurios, atsakovei nesumokėjus netesybų, tampa ieškovės ekonominiais nuostoliais. Šios išlaidos yra įrodytos ir atitinka netesybų instituto reikalavimus. Todėl iš atsakovės ieškovės naudai turi būti priteista visa (duomenys neskelbtini) Eur sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) suma, nepriklausomai nuo bendro ieškovės veiklos pelningumo ar nuostolingumo.

Atsakovė UAB „Judex“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovės nurodoma (duomenys neskelbtini) Eur suma yra tik matematinis rezultatas, apskaičiuotas pagal susijusių asmenų ateities sandorių kainų skirtumą ir 160 MWh mėnesinį kiekį, tačiau realūs tiesioginiai nuostoliai byloje neįrodyti. Atsakovė apie ateities sandorių sudarymą nebuvo informuota, negalėjo daryti įtakos jų sudarymui ar kainų nustatymui ir neprisiėmė atsakomybės už jų finansinį rezultatą. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartyje konstatavo, kad ateities sandoriai skirti bendrai ieškovės veiklos rizikai valdyti ir nėra teisiniu bei faktiniu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovės sutarties nutraukimu. Po šios nutarties ieškovė naujų įrodymų, pagrindžiančių kitokias išvadas, nepateikė. Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartį turėjo būti įvertinta, ar ateities sandorių kainos buvo objektyvios, pagrįstos rinkos sąlygomis ir realiai taikytos, tačiau tokia analizė nebuvo atlikta.

Ieškovė neįrodė šių aplinkybių: (duomenys neskelbtini) Eur/MWh ir (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainos atitiko rinkos sąlygas; 2022 m. rugpjūčio 26 d. buvo nupirktas atsakovės sutarčiai reikalingas elektros energijos kiekis už nurodytą kainą ir 2023 m. birželio 28 d. jis buvo faktiškai parduotas už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh; Eesti Energia gavo atitinkamą mokėjimą. Šios aplinkybės nebuvo pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais, o remtasi Eesti Energia lentelėmis ir paaiškinimais, kurių duomenų šaltinis, sudarymo laikas ir objektyvumas nebuvo nustatyti. Vien mokėjimo ar apskaitos faktas savaime neįrodo tiesioginių nuostolių, nes nebuvo nustatyta, kad šios išlaidos buvo būtinos būtent atsakovės sutarčiai, kilo tiesiogiai dėl jos nutraukimo ir negalėjo būti sumažintos, pakeistos, perkeltos ar panaudotos kitur. Todėl (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinė suma nėra įrodytas tiesioginis nuostolis, o ginčijamo vidinio apsidraudimo modelio aritmetinis rezultatas, kurio realumas, būtinumas, rinkos pobūdis, individualizavimas atsakovės sutarčiai ir teisinis priežastinis ryšys byloje neįrodyti.

Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs tik su netesybų, o ne civilinės atsakomybės instituto taikymu. Ieškovė prašo priteisti sutarties nutraukimo mokestį, kurį laiko sutartyje nustatytomis netesybomis, tačiau šio mokesčio kvalifikavimas netesybomis savaime nereiškia, kad turi būti priteista visa (duomenys neskelbtini) Eur suma, neįrodžius realių ar tikėtinų tiesioginių nuostolių. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartyje konstatavo, kad pagal ieškovės pateiktą sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulę neįmanoma nustatyti realių, ne baudinių, tiesioginių nuostolių, todėl sprendžiant dėl priteistinos sumos turi būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės normos ir atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai. Ieškovės selektyviai cituojama kasacinio teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartis taip pat nepatvirtina automatinio visos reikalaujamos sumos priteisimo, nes joje nurodyta, kad tokia netesybų apskaičiavimo formulė savaime neparodo konkrečių tiekėjo realiai ar tikėtinai patirtų nuostolių.

Ieškovės pateikti dokumentai neįrodo, kad (duomenys neskelbtini) Eur išlaidos yra realūs, rinkos sąlygomis pagrįsti, atsakovės sutarčiai individualizuoti ir tiesiogiai dėl jos nutraukimo patirti nuostoliai. Taip pat neįrodyta, kad visas atsakovės sutarčiai vykdyti reikalingas elektros energijos kiekis buvo faktiškai įsigytas už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh, o vėliau parduotas už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh, ir kad dėl šių sandorių ieškovė faktiškai patyrė nurodomą nuostolį. Ieškovės pateikti dokumentai neleidžia identifikuoti atsakovės sutarties ir nepagrindžia realaus (duomenys neskelbtini) Eur mokėjimo už tariamai parduotus ateities sandorius. Be to, ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomos tarpusavyje prieštaraujančios aplinkybės: 2023 metais ji teigė, kad po sutarties nutraukimo ateities sandoriai buvo parduoti Eesti Energia už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh, o 2025 metais nurodė, kad tie patys sandoriai tebėra jos portfelyje ir vis dar generuoja išlaidas. Byloje nėra duomenų apie tariamai įvykusį (duomenys neskelbtini) Eur mokėjimą, o 2023 m. birželio mėnesį Eesti Energia išrašytoje sąskaitoje, kurios mokėtina suma yra (duomenys neskelbtini) Eur, toks mokėjimas ar įskaitymas nefiksuojamas. Todėl nėra įrodyta, kad ateities sandorių pardavimas faktiškai įvyko.

(Duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainų skirtumas savaime nėra tiesioginių nuostolių įrodymas, o tik aritmetinis skirtumas tarp susijusių įmonių nurodytų kainų. Vien ieškovės vidiniuose santykiuose su Eesti Energia apskaitytos ar sumokėtos sumos neįrodo jų tiesioginio ryšio su atsakovės sutarties nutraukimu. Ieškovė turėjo įrodyti, kad šios sumos buvo realios, būtinos, pagrįstos rinkos sąlygomis, individualizuotos atsakovės sutarčiai ir tiesiogiai nulemtos jos nutraukimo.

Atsakovė sutinka su ieškovės argumentu, kad tiesioginių nuostolių negalima nustatyti remiantis bendru ieškovės veiklos pelningumu ar nuostolingumu, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti visą (duomenys neskelbtini) Eur sumą. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovė turi įrodyti konkrečiai dėl atsakovės sutarties nutraukimo patirtus tiesioginius nuostolius, o ne hipotetinį ateities sandorių įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumą. Nors CK 6.249 straipsnio 3 dalis leidžia vertinti būsimą žalą, ji turi būti realiai tikėtina, pakankamai apibrėžta ir įrodyta. Kadangi ieškovė neįrodė kasmėnesinių išlaidų realumo ir jų faktinio bei teisinio priežastinio ryšio su sutarties nutraukimu, nėra pagrindo priteisti būsimų išlaidų už 2026 ir 2027 metus. Šiuo atveju ginčijamas ne tik būsimos žalos dydis, bet ir pats jos atsiradimo pagrindas, sandorių su susijusia įmone realumas, jų atitiktis rinkos sąlygoms, galimybė juos kitaip valdyti bei ieškovės pareigos mažinti nuostolius vykdymas. Be to, tariamų būsimų nuostolių dydis priklauso nuo ieškovės verslo sprendimų, rinkos kainų pokyčių ir santykių su Eesti Energia, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie neišvengiamai kyla vien dėl atsakovės nutraukimo.

Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentu, kad EEĮ 47 straipsnio 2 dalis ir atsakovės, kaip vidutinės įmonės, statusas lemia automatinį sutarties nutraukimo mokesčio priteisimą. Ši aplinkybė nepanaikina bendrųjų netesybų kontrolės taisyklių ir ieškovės pareigos įrodyti, kad reikalaujamos (duomenys neskelbtini) Eur netesybos yra proporcingos, kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio ir pagrįstos realiais ar bent tikėtinais tiesioginiais nuostoliais. Ginčas byloje kyla ne dėl galimybės sutartyje nustatyti nutraukimo mokestį, o dėl to, ar ieškovės reikalaujama suma yra pagrįsta. EEĮ 47 straipsnio 2 dalis neatleidžia ieškovės nuo šios įrodinėjimo pareigos ir nesuteikia teisės automatiškai perkelti klientui vidinių sandorių su motinine bendrove finansinio rezultato.

Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Judex“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą, kuriuo ieškovės naudai priteista (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė ieškovės įrodinėto nuostolio modelį ir vietoje konkretaus, su atsakovės sutarties nutraukimu susieto tiesioginio nuostolio vertino bendrą ieškovės metinį finansinį rezultatą. Ieškovė reikalavimą grindė konkretaus ateities sandorio įsigijimo ir tariamo pardavimo kainų skirtumu, tačiau neįrodė, kad 2022 m. rugpjūčio 26 d. faktiškai įsigijo visą sutarties vykdymui reikalingą elektros energijos kiekį už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh, už jį sumokėjo Eesti Energia, o 2023 m. birželio 28 d. šis kiekis buvo faktiškai parduotas už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh ir gautas atitinkamas mokėjimas. Ieškovei neįrodžius šių aplinkybių, teismas priteistiną sumą nustatė pagal bendrą ieškovės metinį pelną ar nuostolį, nors tokia metodika nebuvo nei ieškovės įrodinėjama, nei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse nurodyta, kaip tiesioginių nuostolių nustatymo būdas. Teismas taip pat nenustatė, kokia bendro ieškovės nuostolio dalis kilo būtent dėl sutarties nutraukimo, o kokia – dėl kitų veiksnių. Be to, išvestinės finansinės priemonės periodiškai perkainojamos pagal jų tikrąją rinkos vertę, todėl jų vertės pokytį gali lemti rinkos kainų dinamika nepriklausomai nuo sutarties nutraukimo. Tai patvirtina ir skirtingi ieškovės 2023–2025 m. finansiniai rezultatai. Todėl byloje neįrodyta, kad bendras ieškovės finansinis nuostolis ar išvestinių finansinių priemonių perkainavimo rezultatas yra tiesioginė sutarties nutraukimo pasekmė. Nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatytos konkrečios ir realiai dėl atsakovės veiksmų patirtos tiesioginės išlaidos, tačiau jos byloje nebuvo nustatytos. Dėl to nepagrįstai (duomenys neskelbtini) Eur suma buvo priskirta atsakovės civilinei atsakomybei.

Teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje pateiktų išvadų, kad ieškovės su Eesti Energia sudaromi ateities sandoriai yra skirti bendros verslo rizikos valdymui, o jų rezultatas priklauso nuo pačios ieškovės priimamų verslo sprendimų ir rinkos kainų pokyčių, todėl savaime nesudaro teisinio priežastinio ryšio su sutarties nutraukimu. Teismas, nesant įrodymų, kurie paneigtų ar pakeistų šias išvadas, pripažino, kad sutarties nutraukimas lėmė ieškovės išlaidas pagal ateities sandorius. Vien tai, kad ateities sandorio kiekis ir laikotarpis sutapo su sutarties kiekiu ir laikotarpiu, neįrodo teisinio priežastinio ryšio, nes ekonominis ryšys tarp sandorių nėra tapatus CK 6.247 straipsnyje nustatytam priežastiniam ryšiui. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartyje nurodyta išsiaiškinti konkrečias aplinkybes, susijusias su ateities sandorių sudarymu, jų valdymo galimybėmis ir šalių bendradarbiavimu, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad šios aplinkybės paneigtų ankstesnę išvadą dėl ateities sandorių, kaip bendros verslo rizikos valdymo priemonių, pobūdžio. Todėl, nenustačius naujų faktinių aplinkybių, kurios pakeistų Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje padarytas išvadas, nebuvo pagrindo ateities sandorių rezultatus pripažinti tiesioginiais sutarties nutraukimo sukeltais nuostoliais.

Pabrėžia, kad ieškovė neįrodė, jog dėl sandorių su Eesti Energia patyrė realų, rinkos sąlygomis pagrįstą ir konkrečiai sutarčiai priskirtiną tiesioginį nuostolį. Ieškovė nuostolį grindė daugiausia Eesti Energia pateiktomis lentelėmis ir vidiniais duomenimis, tačiau byloje nebuvo objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jose nurodyti sandoriai ir mokėjimai faktiškai įvyko, jog Eesti Energia realiai įsigijo sutarčiai reikalingą elektros energijos kiekį ir dėl to patyrė išlaidų, taip pat kad deklaruojamos (duomenys neskelbtini) Eur/MWh ir (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainos buvo objektyviai pagrįstos ir atitiko rinkos sąlygas. Pagrindinė ieškovės ir Eesti Energia sutartis taip pat nenustatė kainodaros metodikos, leidžiančios patikrinti šių kainų pagrįstumą. Teismas, konstatuodamas nuostolį, neįvertino, ar deklaruojami mokėjimai ir finansinis rezultatas nebuvo tik įmonių grupės viduje paskirstytos ekonominės pasekmės. Tai ypač reikšminga atsižvelgiant į kasacinio teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad sandoriai tarp patronuojančiosios ir patronuojamosios bendrovių reikalauja ypač atidžiai įvertinti jų sąlygų atitiktį rinkos sąlygoms, kainų objektyvumą ir deklaruojamų nuostolių realumą. Vien ateities sandorių kiekio ir laikotarpio sutapimas su atsakovės sutartimi neįrodo nei realaus nuostolio, nei jo dydžio, nei teisinio priežastinio ryšio. Atsakovė nebuvo ieškovės ir Eesti Energia sutarties šalis, nedalyvavo nustatant jos kainodarą, sudarant ar valdant ateities sandorius ir neprisiėmė šių vidinių sandorių rizikos. Todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad deklaruojamas finansinis rezultatas yra realus, objektyviais duomenimis patvirtintas, rinkos sąlygomis pagrįstas, konkrečiai sutarčiai individualizuotas ir tiesiogiai jos nutraukimo sukeltas nuostolis, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos.

Teismas tinkamai neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartyje nustatyto įpareigojimo ištirti, ar ieškovė privalėjo sudaryti konkrečius ateities sandorius ir ar šie sandoriai galėjo būti nutraukti, pakeisti, parduoti ar kitaip valdomi taip, kad nuostoliai būtų sumažinti. Teismas nenustatė, kad ieškovė buvo teisiškai, sutartimi ar objektyviai įpareigota ateities sandorius sudaryti būtent su Eesti Energia, visam sutarties laikotarpiui ir konkrečiomis sąlygomis. Taip pat nebuvo nustatyta, kad toks apsidraudimo būdas buvo vienintelis galimas ir neišvengiamas, nors ieškovė turėjo įrodyti savo pasirinkto rizikos valdymo modelio būtinumą. Teismas taip pat neištyrė, ar po sutarties nutraukimo ateities sandorius buvo galima valdyti kitais būdais: juos parduoti, pakeisti, perkelti, uždaryti dalimis, panaudoti kitų klientų rizikai valdyti ar išlaikyti portfelyje. Vien išvada, kad sandoriai negalėjo būti nutraukti CK 6.217 straipsnio pagrindu, neatsako į apeliacinės instancijos teismo nurodytą platesnį klausimą dėl jų valdymo galimybių. Teismas iš esmės rėmėsi ieškovės ir Eesti Energia paaiškinimais, nors pastaroji bendrovė yra susijusi su ieškove, todėl jos paaiškinimai savaime negali patvirtinti, kad pasirinktas sandorių sudarymo ir valdymo būdas buvo vienintelis, būtinas ir ekonomiškai pagrįstas. Todėl byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovės pasirinktas ateities sandorių sudarymo ir jų vėlesnio uždarymo būdas buvo būtinas ir neišvengiamas, o ne paties ieškovės pasirinkto verslo ir rizikos valdymo modelio rezultatas. Dėl to nebuvo pagrindo deklaruojamus nuostolius pripažinti tiesiogine sutarties nutraukimo pasekme.

Teismas neįvertino ieškovės pareigos mažinti tariamus nuostolius ir nenustatė, ar deklaruojamas nuostolis buvo neišvengiama sutarties nutraukimo pasekmė. Ieškovės teigimu, nuostolis susidarė dėl vėlesnių jos sprendimų: pasirinkto apsidraudimo modelio, sandorių su Eesti Energia, finansinės pozicijos uždarymo momento, apimties ir kainos. Atsakovė šių sprendimų nekontroliavo ir juose nedalyvavo. Sutarties nutraukimas savaime neįpareigojo ieškovės konkrečiu metu, konkrečia apimtimi ir konkrečia kaina uždaryti visos finansinės pozicijos. Todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad būtent pasirinktas pozicijos uždarymo būdas buvo būtinas, neišvengiamas ir ekonomiškai pagrįstas. Tačiau tokių įrodymų nepateikta, taip pat neįrodyta, kad pozicijos nebuvo galima išlaikyti, uždaryti dalimis, panaudoti bendrame klientų portfelyje ar valdyti kitomis priemonėmis. Tai reikšminga ir dėl ieškovės vadovo paaiškinimų teismo posėdyje, kad, nepaisant dalies klientų pasitraukimo, bendras klientų portfelis išliko panašaus dydžio. Todėl teismas turėjo įvertinti, ar atsakovės atlaisvintas 160 MWh per mėnesį kiekis ir su juo susijusi finansinė pozicija negalėjo būti panaudoti kitų klientų poreikiams ar rizikai valdyti. Be to, teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei, reikalaudamas pagrįsti, kad alternatyvus sandorių valdymas būtų buvęs finansiškai palankesnis. Pareiga įrodyti, kad pasirinktas nuostolių mažinimo būdas buvo būtinas ir kad kitų galimybių nebuvo, teko ieškovei. Taip pat Teismas neįvertino šių aplinkybių reikšmės pagal CK 6.259 straipsnį. Todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieškovės deklaruojamas nuostolis yra tiesioginė sutarties nutraukimo pasekmė, nes jo dydžiui ir atsiradimui turėjo įtakos pačios ieškovės pasirinktas rizikos valdymo modelis, finansinės pozicijos uždarymo sprendimai ir rinkos kainų pokyčiai.

Teismas nepagrįstai sutapatino atsakovės žinojimą apie Fiksuotos ir birios kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatytą sutarties nutraukimo mokesčio formulę su jos sutikimu ir pareiga atlyginti ieškovės vidinių finansinių sandorių su Eesti Energia rezultatą. Sutarties nutraukimo mokesčio formulė neatskleidė, kad į ją bus įtraukiamas ieškovės pasirinktų apsidraudimo sandorių rezultatas, todėl atsakovė negalėjo protingai numatyti ir prisiimti tokios finansinės rizikos. Tai, kad ieškovė galėjo savo nuožiūra sudaryti ateities sandorius, nereiškia, kad jų rezultatą ji galėjo perkelti atsakovei. Toks aiškinimas nepagrįstai suteiktų ieškovei teisę vienašališkai pasirinkti rizikos valdymo modelį ir jo pasekmes automatiškai perkelti atsakovei, nors toks rizikos perkėlimo mechanizmas sutartyje nebuvo aiškiai atskleistas. Todėl ieškovės reikalaujamos sumos, grindžiamos jos vidinių finansinių sandorių rezultatu, negali būti laikomos tiesioginėmis ir atsakovės protingai numatomomis sutarties nutraukimo pasekmėmis CK 6.258 straipsnio 4 dalies prasme. Be to, teismas neįvertino CK 6.186 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės dėl netikėtų (siurprizinių) standartinių sutarčių sąlygų: atsakovei nebuvo tinkamai atskleista sąlyga, pagal kurią ji turėtų atlyginti ieškovės vidinių ateities sandorių rezultatą.

Teismas formaliai įvertino šalių bendradarbiavimą ir neįvertino ieškovės prisidėjimo prie sutarties nutraukimo bei tariamų nuostolių atsiradimo. Nors, reikšmingai pasikeitus elektros energijos rinkos kainoms, atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl sutarties kainos peržiūrėjimo ir siekė išsaugoti sutartinius santykius, ieškovė realiai nebendradarbiavo ir nesvarstė sutarties pakeitimo ar kitų jos išsaugojimo galimybių, nors kaip profesionalus rinkos dalyvis turėjo numatyti pasikeitusių rinkos sąlygų poveikį sutarties vykdymui. Teismas turėjo vertinti ne tik formalų vienašalio sutarties nutraukimo faktą, bet ir ieškovės elgesį bei jo reikšmę atsakovės kaltei, ieškovės prisidėjimui prie nuostolių atsiradimo ir jų mažinimo pareigai bei netesybų proporcingumui. Ieškovės atsisakymas realiai derėtis dėl sutarties išsaugojimo galėjo prisidėti prie sutarties nutraukimo ir tariamų nuostolių atsiradimo, todėl negalėjo būti ignoruojamas sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės ir priteistinos sumos. Be to, teismo argumentas, kad atsakovė, nepasinaudojusi CK 6.204 straipsnyje nustatyta tvarka, privalėjo toliau vykdyti sutartį, nepagrįstas ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Todėl teismas, neįvertinęs ieškovės nebendradarbiavimo ir jos prisidėjimo prie ginčo bei nuostolių atsiradimo, nepagrįstai taikė atsakovei civilinę atsakomybę ir priteisė (duomenys neskelbtini) Eur.

Teismas neišnagrinėjo atsakovės prašymo mažinti netesybas ir neįvertino, ar priteista suma yra proporcinga bei atitinka kompensuojamąją netesybų paskirtį. Vien konstatavimas, kad ši suma laikytina ieškovės nuostoliais, neatleidžia teismo nuo pareigos įvertinti netesybų mažinimo pagrindus pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, CK 6.258 straipsnio 3 dalį ir CK 6.259 straipsnį. Teismas neįvertino ieškovės prisidėjimo prie tariamų nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, jos pareigos mažinti nuostolius, nebendradarbiavimo siekiant išsaugoti sutartį. Todėl nebuvo savarankiškai įvertinta, ar visa (duomenys neskelbtini) Eur suma yra protinga ir proporcinga konkrečiam sutarties pažeidimui. Taigi net ir pripažinus, kad ieškovė įrodė tam tikrą nuostolių dalį, teismas privalėjo atskirai įvertinti netesybų proporcingumą ir atsakovės prašymo jas mažinti pagrįstumą. Šios pareigos neįvykdžius, sprendimas šioje dalyje yra nepakankamai motyvuotas ir nepagrįstas.

Ieškovė UAB „Enefit“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovė sutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovės patirti nuostoliai dėl sutarties nutraukimo negali būti sutapatinami su bendru ieškovės veiklos pelningumu ar nuostolingumu, nes bendras įmonės finansinių metų pelnas ar nuostolis priklauso nuo daugelio savarankiškų veiksnių ir negali būti tapatinamas su konkrečios sutarties nutraukimu sukeltu tiesioginiu nuostoliu CK 6.247–6.249 straipsnių prasme. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiu, kad teismas dėl to pakeitė bylos įrodinėjimo dalyką. Byloje sprendžiamas netesybų priteisimo klausimas, todėl teismas turėjo nustatyti ieškovės tikėtinų nuostolių dydį, o tam turėjo teisę pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus įrodymus. Ieškovės patiriamų ekonominių nuostolių, pagrindžiančių prašomas priteisti netesybas, dydis visą laiką buvo bylos įrodinėjimo dalykas, todėl teismo pasirinktas nuostolių vertinimas per bendro ieškovės veiklos pelningumo ar nuostolingumo prizmę savaime nereiškia įrodinėjimo dalyko pakeitimo, nors toks vertinimas ir galėjo lemti netinkamą žalą reglamentuojančių teisės normų taikymą. Teismas detaliai įvertino bylos įrodymus ir šalių argumentus, o atsakovė, nesutikdamas su šiuo vertinimu, iš esmės pateikia tik subjektyvią savo poziciją dėl to, kaip įrodymai turėjo būti įvertinti, nenurodydama konkrečios proceso teisės normos, kurią teismas būtų pažeidęs. Vien nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina proceso ar materialiosios teisės normų pažeidimo.

Atsakovės teiginiai, jog ieškovė nepateikė pakankamai nuostolius pagrindžiančių įrodymų, nepagrįsti ir prieštaringi, nes, priešingai nei nurodo atsakovė, ieškovė byloje pateikė sudarytus ateities sandorius, Eesti Energia vidinius sistemų išrašus, apskaitos dokumentus, sąskaitas ir mokėjimus, kuriuos teismas įvertino ir pripažino pagrindžiančiais dėl sutarties nutraukimo ieškovės patiriamus (duomenys neskelbtini) Eur kasmėnesinius nuostolius. Atsakovė, viena vertus, teigia, kad ieškovė nepateikė nuostolius pagrindžiančių įrodymų, kita vertus, pripažįsta jų pateikimą ir tik ginčija jų pakankamumą, tačiau nepateikia teisinių argumentų, pagrindžiančių tokią poziciją. Teismas nurodė, kodėl ieškovės pateiktus įrodymus laiko pakankamais, ir juos įvertino vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu bei civilinio proceso įstatyme nustatytu įrodymų vertinimo standartu. Vien tai, kad toks vertinimas neatitinka atsakovės pozicijos, nesudaro pagrindo pripažinti įrodymus netinkamais ar nepakankamais. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrįstai konstatavo ieškovės patiriamus nuostolius, o atsakovė nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, patvirtinančių proceso teisės normų pažeidimą.

Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje pateikti išaiškinimai dėl tariamo priežastinio ryšio tarp ieškovės įrodinėjamų nuostolių, pagrindžiančių protingą netesybų dydį, ir atsakovės pirmalaikio bei vienašališko sutarties nutraukimo nėra aktualūs, nes vėlesnė Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinio teismo praktika reikalauja vertinti konkrečias aplinkybes, susijusias su ateities sandorių sudarymu ir jų nutraukimu, įskaitant jų būtinumą sutarties vykdymui užtikrinti, kitų sutarties vykdymo užtikrinimo priemonių galimybę, pasirinktų priemonių kainos atitiktį rinkos kainoms ir galimybę nutraukti ateities sandorius. Teismas šias aplinkybes tinkamai įvertino, pagrįstai atmetė Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje pateiktą poziciją, kad ateities sandoriai yra ieškovės veiklos rizika, ir nustatė, kad ateities sandoriai buvo būtini sutarties vykdymui užtikrinti, sudaryti atsakovės naudai, atitiko rinkos kainas ir negalėjo būti nutraukti.

Atsakovės argumentai, jog byloje nėra įrodymų, kad Eesti Energia, gavusi ieškovės prašymą dėl ateities sandorių sudarymo, būtų įsigijusi sutarties vykdymui reikalingą elektros energijos kiekį ir dėl to patyrusi išlaidų, nepaneigia ieškovės nuostolių, kylančių dėl elektros energijos kainos draudimo kaip sutarties tinkamo vykdymo užtikrinimo priemonės. Atsakovei fizinė elektros energija buvo tiekiama, o ginčas kyla dėl nuostolių, atsiradusių išimtinai dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo, nesant ieškovės pažeidimo. Be to, sutartyje aiškiai buvo nustatytas sutarties nutraukimo mokestis (netesybos) ir jo apskaičiavimo tvarka, kurių atsakovė, būdama profesionali verslininkė, rinkoje veikianti daugiau kaip 31 metus, iki sutarties nutraukimo nekvestionavo ir turėjo galimybę įvertinti jų pasekmes. Tai, kad atsakovė nebuvo informuota apie konkrečių ateities sandorių sudarymą, nepaneigia aplinkybės, jog ji buvo informuotas apie sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) dydį ir apskaičiavimo tvarką, todėl turėjo suvokti arba galėjo protingai numatyti sutarties nutraukimo pasekmes. Dėl tų pačių priežasčių netesybų sąlyga nelaikytina siurprizine.

Nacionaliniai teisės aktai nenustato privalomos pareigos sudaryti ateities sandorius, nepaneigia jų būtinybės tinkamai vykdyti ilgalaikę fiksuotos elektros energijos kainos sutartį. Ateities sandoriai šiuo atveju yra ne ieškovės bendros veiklos rizikos valdymo priemonė, o konkrečios su atsakovės sudarytos sutarties vykdymo užtikrinimo priemonė, nes ieškovės pareiga užtikrinti atsakovei fiksuotą elektros energijos kainą visą sutarties galiojimo laikotarpį galėjo būti užtikrinta tik apsidraudžiant elektros energijos kainą ateities sandoriais. Tai patvirtina valstybinių institucijų pozicija, pasaulinėse energijos rinkose pripažįstama praktika, Direktyvos (ES) 2024/1711 2 straipsnio 6 dalimi papildytos Direktyvos (ES) 2019/944 18a straipsnyje įtvirtinta tiekėjų pareiga įgyvendinti tinkamas apsidraudimo strategijas bei Reglamento (ES) 2019/943 3 straipsnio o punkte įtvirtintos ilgalaikio rizikos draudimo priemonės. Nors Direktyvos (ES) 2024/1711 nuostatos dar nėra perkeltos į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, jos patvirtina objektyvią būtinybę valdyti ilgalaikių fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo sutarčių vykdymo riziką. Toks rizikos draudimas svarbus ir viešajam interesui, nes neužtikrinus sutarčių vykdymo ir tiekėjo patirtų išlaidų nekompensavus, jų našta gali būti perkelta kitiems vartotojams. Todėl ateities sandorių sudarymas nebuvo vien ieškovės pasirinkimas ar veiklos rizikos valdymo priemonė, o objektyviai būtina sutarties vykdymo užtikrinimo priemonė.

Atsakovė, kritikuodama ieškovės pasirinktą sutarties vykdymo užtikrinimo būdą – ateities sandorius, nenurodo, kokias kitas užtikrinimo priemones ieškovė galėjo pasirinkti, ir nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų. Tuo tarpu ieškovė byloje pateikė Frontier Economics išvadą ir pažymą, kuriose įvertintos galimos ateities sandorių alternatyvos bei ginčo atveju sudarytų sandorių ekonominis pagrįstumas, taip pat patvirtinta, kad sandoriai buvo sudaryti atsakovės naudai ir atitiko rinkos kainas. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad pagal šiuos sandorius buvo atliekami realūs mokėjimai, o finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog ieškovė ir Eesti Energia yra atskiri juridiniai asmenys, veikiantys skirtingose jurisdikcijose, todėl ieškovės patirti nuostoliai nėra vien grupės viduje sukurtas rezultatas. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes ar patvirtinančių kitų tinkamų sutarties užtikrinimo priemonių prieinamumą, todėl jos argumentai dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo yra nepagrįsti.

Atsakovės teiginiai, jog teismas turėjo papildomai vertinti galimybę parduoti tik dalį ateities sandorių, panaudoti kitiems klientams, valdyti laikui bėgant ar pasirinkti kitą pardavimo momentą, yra nepagrįsti. Pati atsakovė tokių veiksmų naudos nei įrodinėjo, nei įrodė. Be to, ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartyje ir kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus bei tarp ieškovės ir Eesti Energia sudarytai pagrindinei sutarčiai taikytiną Estijos Respublikos teisę, pateikė Estijos Aukščiausiojo Teismo teisėjo prof. dr. U. V. 2025 m. lapkričio 25 d. teisinę išvadą, kurioje konstatuota, kad pagrindinė sutartis ir jos pagrindu sudaryti individualūs sandoriai negali būti nutraukti be teisinių pasekmių, o net ir esant nutraukimo pagrindams ieškovė privalėtų Eesti Energia sumokėti pagal individualų sandorį mokėtiną ankstyvo nutraukimo sumą. Atsakovė šios išvados turinio nepaneigė. Ieškovė taip pat paaiškino, kad ateities sandoriai buvo parduoti nutraukus sutartį siekiant sumažinti nuostolius, o atsakovės argumentas, jog ieškovė galėjo jų neparduoti ir taip išvengti nuostolių, grindžiamas tik vėliau paaiškėjusia elektros energijos kainų raida, kurios sutarties nutraukimo metu nebuvo galima numatyti. Atsakovės naudai sudaryti ateities sandoriai taip pat negalėjo būti paprastai perleisti kitiems klientams, nes buvo individualizuoti pagal konkretų laikotarpį, elektros energijos kiekį, vartojimo profilį ir kainą. Jų perleidimas būtų buvęs įmanomas tik atsiradus klientui, sutinkančiam prisiimti identiškus įsipareigojimus, tačiau tokio kliento nebuvo. Todėl atsakovės argumentai dėl tariamai neįvertintų sandorių valdymo galimybių yra nepagrįsta gynybinė pozicija, nepaneigianti skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovės patiriamų nuostolių mažinimu, o atsakovės argumentai, jog ieškovė prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, nedelsdama pardavusi ateities sandorį, yra nepagrįsti, nes būtent šiuo veiksmu ieškovė sumažino patiriamus nuostolius. Ieškovė turėjo mokėti (duomenys neskelbtini) Eur/MWh už atsakovės naudai apdraustą elektros energiją, o po sutarties nutraukimo šias sąnaudas sumažino iki(duomenys neskelbtini) Eur/MWh, todėl nuostoliai buvo sumažinti (duomenys neskelbtini) Eur. Atsakovė neįrodė nei to, kad ieškovė, parduodama ateities sandorį, padidino nuostolius, nei savo kaltės dėl tokio tariamo nuostolių padidėjimo, taip pat nenurodė, kiek ieškovė turėjo laukti ir kokį konkretų poveikį toks laukimas būtų turėjęs nuostolių dydžiui. Atsakovės pozicija grindžiama retrospektyviu vertinimu, remiantis jau žinomomis elektros energijos kainomis, nors sutarties nutraukimo metu nebuvo galima numatyti nei kainų pokyčio krypties, nei masto, nei laiko. Be to, ieškovė, kaip nepriklausoma elektros energijos tiekėja, vykdanti reguliuojamą veiklą ir saistoma Reglamento (ES) Nr. 1227/2011, neturėjo pagrindo spekuliuoti dėl galimo elektros energijos kainų augimo ir dėl to atidėlioti ateities sandorio pardavimo. Priešingai, toks delsimas galėjo lemti dar didesnius nuostolius.

Atsakovės argumentai dėl tariamo ieškovės nebendradarbiavimo nepagrįsti, nes ieškovė bendravo su atsakove, teikė pasiūlymus ir siekė išsaugoti sutartį, tačiau atsakovei šie pasiūlymai netiko. Vien tai, kad ieškovė nesutiko su atsakovės pageidavimu pakeisti sutarties sąlygas jai palankia kryptimi, nesudaro pagrindo konstatuoti nebendradarbiavimą. Sudarydama ilgalaikę fiksuotos elektros energijos kainos sutartį, atsakovė suvokė jos teikiamą naudą ir rizikas, todėl vien rinkos kainų pokytis nesuteikė pagrindo vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, juolab kad toks pakeitimas būtų lėmęs nuostolius ieškovei. Be to, atsakovė nepasinaudojo CK 6.204 straipsnyje nustatyta galimybe kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo. Būtent atsakovės veiksmai, vienašališkai nutraukiant sutartį dėl pasikeitusios rinkos situacijos ir nesiekiant jos išsaugoti teisiškai prieinamais būdais, lėmė ieškovės patiriamus nuostolius, o ne tariamas ieškovės nebendradarbiavimas.

Teismas įvertino atsakovės prašymą sumažinti netesybų dydį. Ieškovės pagal sutartyje nustatytą netesybų apskaičiavimo formulę pareikštas reikalavimas sudarė 1 492 643,52 Eur, todėl atsakovės argumentas, kad netesybų mažinimo klausimas nebuvo išnagrinėtas, neatitinka faktinių aplinkybių. Nustačius kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, netesybos papildomai nemažintinos, nes nustatytų nuostolių ribose jos jau yra sumažintos ir atitinka kompensuojamąją funkciją bei proporcingumo reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl netesybų priteisimo ieškovei, atsakovei neteisėtai nutraukus su ja sudarytą sutartį.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Judex“ ir ieškovė UAB „Enefit“ 2022 m. rugpjūčio 23 d. sudarė terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. įsipareigojo nupirkti iš ieškovės bendrą 9 600 MWh elektros energijos kiekį (per mėnesį – ne mažiau kaip 160 MWh) už fiksuotą (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainą.

Vadinasi, šios bylos šalis siejo elektros energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kuriuos, taigi ir elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumus, reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (toliau – EEĮ) bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės – ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d. (toliau – Taisyklės).

UAB „Judex“ 2023 m. balandžio 6 d. kreipėsi į UAB „Enefit“ prašydama sumažinti elektros energijos kainą arba pasiūlyti planą, atitinkantį tuometinę elektros energijos rinkos kainą. Duomenų, kad UAB „Enefit“ būtų atsakiusi į atsakovės siųstą rašą, byloje nėra.

Atsakovė UAB „Judex“ 2023 m. gegužės 25 d. pranešė ieškovei UAB „Enefit“ apie vienašalį elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą.

Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad elektros energiją atsakovė pirko verslo poreikiams tenkinti, taip pat dėl to, kad atsakovė nėra labai maža ar maža įmonė Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo prasme, atsakovės santykis su ieškove yra lygiavertis (nors ir būdama elektros energijos vartotoja EEĮ kontekste, atsakovė nėra silpnesnioji šalis santykiuose su ieškove) ir jai nėra taikoma EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apsauga. Taigi, atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį su nepriklausomu tiekėju (ieškove) sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (EEĮ 47 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 28 punktas). Pagal šalių sudarytos Elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrųjų sąlygų 6.9 papunktį, pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodamas pardavėją ir sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Šiame papunktyje nustatyta, kad, siekiant išvengti abejonių, šalys pažymi, kad sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi iki kol sumokamas sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 kalendorinių dienų įspėjimo terminą). Sutarčiai pasibaigus sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio (Elektros energijos pirkimo-pardavimo bendrųjų sąlygų 6.12 papunktis). Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6 (Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos, 5.1 papunktis).

Ieškovė, remdamasi šiomis sutarties nuostatomis, apskaičiavo atsakovės mokėtiną sutarties nutraukimo mokestį: (9 600-1 440) x (duomenys neskelbtini) x 0,6 = 1 492 643,52 Eur (kur 9 600 MWh – sutartyje fiksuotas elektros energijos kiekis, 1 440 MWh – iki sutarties nutraukimo faktiškai nupirktas elektros energijos kiekis, (duomenys neskelbtini) Eur/MWh – sutartyje nustatyta elektros energijos kaina), t. y. 1 492 643,52 Eur dydžio netesybas, ir 2023 m. gegužės 31 d. išrašė atsakovei 1 492 643,52 Eur sąskaitą už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 24 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Atsakovė atsisakė šią sąskaitą apmokėti.

Ieškovė, pareikšdama atsakovei ieškinį teisme ieškinyje taip pat nurodė 1 492 643,52 Eur dydžio netesybas apskaičiavusi pagal šalių sutartimi iš anksto suderėtą formulę. Jau pirmą kartą vykusio proceso pirmosios instancijos teisme metu, įrodinėdama, kad reikalaujamos netesybos atitinka jos realiai patirtus nuostolius dėl sutarties nutraukimo, ieškovė nurodė, kad jie kyla dviem pagrindais: pirma, (duomenys neskelbtini) Eur nuostolius sudaro elektros energijos įsigijimo ir pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia nuostoliai; antra, likę (duomenys neskelbtini) Eur padengia ieškovės administracinius kaštus, susijusius su elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove sudarymu ir vykdymu.

Byloje nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė su Eesti Energia sudarė ateities sandorį pagal pagrindinę sutartį dėl 160 MWh elektros energijos pirkimo kas mėnesį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2027 m. rugsėjo mėn. už fiksuotą (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainą pagal 2022 m. rugpjūčio 24 d. užklausą. Atsakovei nutraukus sutartį su ieškove, ieškovė 2026 m. birželio 26 d. uždarė su Eesti Energia sudarytą ateities sandorį, parduodama pagal jį planuotą įsigyti elektros energiją (po 160 MWh per mėnesį, 51 mėnesį, t. y. likusius iki sandorio pabaigos (2027 m. rugsėjo mėn.) mėnesius) už (duomenys neskelbtini) Eur/MWh. Dėl to ieškovė įgijo Eesti Energia (duomenys neskelbtini) Eur dydžio prievolę (((duomenys neskelbtini)) x 160 x 51). Bylos duomenimis Eesti Energia priklauso 100 proc. ieškovės UAB „Enefit“ akcijų.

Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „Enefit“ iš atsakovės UAB „Judex“ (duomenys neskelbtini) Eur sutarties nutraukimo mokestį ir 6 procentų dydžio metines palūkanas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti (duomenys neskelbtini) Eur nuostolius, kildinamus iš ieškovės administracinių kaštų, paliko nepakeistą; kitą sprendimo dalį panaikino ir nuostolių dydžio nustatymo bei priteisimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pateikė tokias tolesniam bylos nagrinėjimui reikšmingas išvadas ir išaiškinimus:

Konstatuota, kad ieškovė laikėsi įstatyme nustatytų reikalavimų ir sudarė sąlygas atsakovei susipažinti su visomis sutarties sąlygomis ir nuostatomis bei sutarties priedais, o atsakovė su sąlygomis sutiko ir išreiškė valią pasirašydama sutartį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutarties nuostata, numatanti prievolę sumokėti baudą už sutarties nutraukimą, yra galiojanti ir vykdytina, todėl byloje spręstina tik dėl priteistino netesybų dydžio.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad vien faktas, jog nuostolių dydžio apskaičiavimo tvarka (formulė) buvo įtvirtintas tarp šalių sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje (t. y. nuostoliai buvo nuspėjami), nereiškia, kad nuostoliai negali būti ginčijami ir (ar) mažinami, kilus ginčui dėl nuostolių dydžio. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, remiantis sutartyje įtvirtintu nuostolių dydžio apskaičiavimo modeliu, neįmanoma apskaičiuoti realių (ne baudinių) nuostolių, todėl nustatant nuostolių dydį nėra pagrindo remtis sutartyje įtvirtinta nuostolių dydžio apskaičiavimo formule, o turi būti remiamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis ir specialiu elektros energijos tiekimą nustatančiu teisiniu reguliavimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Taisyklių 58.16 papunktyje nustatyta, kad vartotojas privalo atlyginti operatoriui ar tiekėjui tiesioginius nuostolius, kai vartotojas nevykdo sutartyje, Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Konstatuota, kad ieškovei gali būti atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai, t. y. žala, turto netekimas ar turėtos išlaidos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) ir kad, byloje kilus netesybų mažinimo klausimui, pareiga įrodyti tiesioginių nuostolių dydį tenka ieškovei (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija nusprendė, kad faktinis nuostolių dydis nebuvo įrodytas (nebuvo tinkamai įrodinėjamas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus netinkamai įvertino ieškovės sudarytus ateities sandorius prašomų priteisti nuostolių kontekste, todėl nepagrįstai nustatė teisinį ir faktinį priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir, ieškovės teigimu, kilusių nuostolių.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad tik ieškovei įrodžius nuostolių dydį, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti nuostolių dydžio mažinimo klausimą. Sprendžiant dėl nuostolių dydžio, esminę reikšmę turi netesybų ir nuostolių santykis: netesybos negali būti mažesnės už nuostolius; kuo didesnis atotrūkis tarp nuostolių ir netesybų, tuo priteistinos mažesnės netesybos. Konkretų netesybų dydį nustato teismas.

Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu likusį ieškinio reikalavimą dėl (duomenys neskelbtini) Eur priteisimo atmetė ir iš ieškovės atsakovei priteisė 25 530 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą, nustatė, kad ieškovė bylą nagrinėjant iš naujo argumentų ir įrodymų, kurie nebūtų įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi bei kurie pagrįstų prašomus priteisti nuostolius ir jų dydį, nepateikė, o kitos ieškovės nurodomos aplinkybės nėra reikšmingos ir aktualios nagrinėjamam reikalavimui spręsti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 27 d. nutartimi Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė:

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo, skundžiamame sprendime iš esmės nevertino ir nenustatė ieškovės realiai (ne)patirtų nuostolių dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo, atitinkamai dėl to nesprendė ir dėl netesybų.

Sutarties nuostatai, numatančiai prievolę sumokėti baudą už sutarties nutraukimą, esant galiojančiai ir vykdytinai bei apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo dėl to, jog bylą nagrinėjant pirmą kartą faktinis nuostolių dydis nebuvo įrodytas (nebuvo tinkamai įrodinėjamas), apeliantė pagrįstai teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje pateikti išaiškinimai jai neužkirto kelio įrodinėti savo patirtų nuostolių, kildinamų iš elektros energijos kainos draudimo ateities sandorio su Eesti Energia, atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, dydžio.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad kasacinis teismas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, privalomumo yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas tik pagal tuo metu byloje buvusius duomenis gali daryti tam tikras išvadas dėl ginčo santykių, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, teismas, iš naujo tirdamas byloje surinktus įrodymus, gali nustatyti kitas bylos aplinkybes ir turi pagrindo spręsti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015; 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-684/2018 23 punktas). Dėl to teisėjų kolegija nurodė, kad, nepaisant to, jog apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl netesybų, kildinamų iš ateities sandorių su Eesti Energia, ir šią dalį pirmosios instancijos teismui perdavė nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ir pagrindą išnagrinėti pareikštą ieškovės reikalavimą dėl netesybų ir atsikirtimus į šį reikalavimą iš naujo pagal byloje pateiktus įrodymus visais keliamais aspektais ir pagal iš naujo nustatytas aplinkybes padaryti išvadas dėl prašomų priteisti netesybų bei jų dydžio, o ne apsiriboti konstatavimu, kad ieškovė nepateikė naujų argumentų ir įrodymų, kurie nebūtų įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi. Juo labiau kad, perdavus bylą nagrinėti iš naujo, ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė išsamius rašytinius įrodymus bei naujus įrodymus, be kita ko, Eesti Energia AS 2024 m. rugsėjo 17 d. raštą, Eesti Energia ieškovei parduodamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos išrašus, Eesti Energia finansinių sandorių sąskaitas faktūras, ieškovės mokėjimo nurodymus, kuriais grindė savo reikalavimus ir kurių, kaip pagrįstai nurodo apeliantė savo skunde, pirmosios instancijos teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, prieš konstatuodamas, kokio dydžio netesybos šioje byloje iš atsakovės ieškovei priteistinos, visų pirma, įvertinęs šalių nurodomas aplinkybes ir teikiamus įrodymus, turėtų nustatyti šiam ginčui esmines faktines aplinkybes dėl privalomumo ieškovei sudaryti ateities sandorius su Eesti Energia dėl elektros energijos kainos draudimo visam sutarties terminui pagal tuo metu buvusias kainas, taip pat dėl tokių sandorių nutraukimo galimybių anksčiau pažymi, tinkamo šalių (ne)bendradarbiavimo, pasikeitus elektros kainoms rinkoje, siekiant išsaugoti sutartį, ir tik nustatęs tokias aplinkybes bei jas įvertinęs, daryti išvadas dėl tiesioginių ieškovės (ne)patirtų nuostolių, o ieškovei įrodžius nuostolių dydį, esant pirmiau aptartiems teisiniams pagrindams, pirmosios instancijos teismas turėtų išspręsti ir nuostolių dydžio mažinimo klausimą.

Taigi, aptartais apeliacinės instancijos teismo procesiniais sprendimais nagrinėjamoje byloje jau buvo konstatuotos tokios esminės ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, nepriklausančios nuo tolesnės įrodinėjimo proceso eigos: 1) atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, ieškovė turi teisę, kylančią iš šalių sudarytos sutarties, reikalauti iš atsakovės netesybų, o byloje liko išspręsti tik jų dydžio klausimą; 2) šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta netesybų apskaičiavimo formulė neužtikrina netesybų kompensuojamosios paskirties, todėl ja negali būti remiamasi nustatant priteistinų netesybų dydį; 3) ieškovė turi teisę į proporcingo dydžio netesybas, kurių dydis turi būti nustatytas, įvertinus ieškovės dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius ir galimų jų mažinimo pagrindų buvimą.

Byloje jau esant konstatuotam susitarimo dėl netesybų faktui ir aplinkybei, kad vienašališkai sutartį nutraukusi atsakovė turi mokėti ieškovei netesybas, teisėjų kolegija šioje nutartyje nebepasisakys dėl tam prieštaraujančių atsakovės argumentų, pakartodama, jog byloje jau padaryta išvada, kad sutartimi šalių suderėtas netesybų apskaičiavimas yra netinkamas, taigi, egzistuoja CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai jas mažinti, o šiame bylos nagrinėjimo etape sprendžiamas tik netesybų dydžio klausimas. Atsižvelgiant į anksčiau bylą nagrinėjusio Lietuvos apeliacinio teismo pateiktus išaiškinimus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme trečią kartą, vadovaujantis CPK 178 straipsniu, ieškovei teko našta įrodyti savo realiai patirtus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad atsakovė nutraukė sutartį, o atsakovei – įrodyti nuostolių galimo mažinimo pagrindus (aplinkybes, pagrindžiančias netesybų neproporcingumą).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovės tiesioginiai nuostoliai sudaro (duomenys neskelbtini) Eur, ir nusprendė, kad atsakovė ieškovei turi sumokėti būtent tokią netesybų sumą. Abiem šalims su tokiu pirmosios instancijos sprendimu nesutinkant, šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ieškovei iš atsakovės priteistino netesybų dydžio nustatymo klausimas.

Dėl netesybų dydžio

Grįsdama reikalaujamas (duomenys neskelbtini) Eur netesybas ieškovė nurodė, kad tokią sumą ji privalo sumokėti Eesti Energia dėl nutraukto ateities sandorio, kurį ji buvo sudariusi, siekdama užsitikrinti galimybę parduoti elektros energiją atsakovei už suderėtą kainą visu planuotu sutarties galiojimo laikotarpiu.

Ieškovė paaiškino ir pateikė į bylą duomenis apie tai, kad ji nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iš patronuojančios įmonės Eesti Energia yra įsigijusi apsidraudimo nuo rizikos, susijusios su elektros energijos kainomis, paslaugą, Finansinių energetikos sandorių pagrindinės sutarties (angl. Financial Energy Master Agreement – FEMA), t. y. yra standartizuotos pagrindinės sutarties, skirtos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sandoriams energetikos sektoriuje įforminti, pagal Šiaurės šalių energijos prekiautojų asociacijos (angl. Nordic Association of Energy Traders – NAET) standartą, sąlygomis. Pagal šią pagrindinę sutartį ieškovė ir Eesti Energia sudaro išvestinius sandorius, pagal kuriuos vykdomi tarpusavio atsiskaitymai. Praktiškai tai veikė taip, kad ieškovė, kaskart su savo klientu Lietuvoje sudariusi ilgalaikę elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį, iš karto kreipdavosi į Eesti Energia dėl apsidraudimo nuo rizikos, susijusios su elektros energijos kainomis, įsigijimo kiekvienos konkrečios tiekimo sutarties atžvilgiu (konkretaus ateities sandorio sudarymo). Eesti Energia, gavusi ieškovės prašymą kiekvienos tiekimo sutarties atžvilgiu apsidrausti nuo rizikos, susijusios su sutarties kaina, įvertindavo apsidraudimo kainą, remdamasi konkretaus kliento elektros energijos vartojimo profiliu (t. y. planuojamu suvartoti elektros energijos kiekiu), ieškovės savo klientui garantuojamo elektros energijos tiekimo laikotarpiu ir kainų tendencijomis energijos rinkose. Kiekvienai konkrečiai ilgalaikei elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutarčiai, kurią ieškovė sudarė ir kurios atžvilgiu vėliau Eesti Energia suteikė apsidraudimo nuo rizikos paslaugą, Eesti Energia vidaus apskaitos sistemoje buvo suteikiamas unikalus kodas (sandorio ID), atskirai nurodomas FEMA patvirtinimuose. Toks kodas automatiškai sugeneruojamas, kai sutartis užsakoma per pardavimo sistemą, ir vidinėje užsakymų sistemoje yra susiejamas su sutarties numeriu.

Ieškovė paaiškino ir tai, kad apsidraudimo nuo rizikos, susijusios su elektros energijos kaina, sandoriai tarp Eesti Energia ir ieškovės turi būti sudaromi visam elektros energijos tiekimo laikotarpiui, dėl kurio susitaria ieškovė ir jos klientas. Nors už apsidraudimo nuo rizikos išlaidas su Eesti Energia atsiskaitoma kas mėnesį, kiekvieno konkretaus apsidraudimo nuo rizikos sandorio dvišalis įsipareigojimas yra privalomas per visą nustatytą tiekimo laikotarpį ir negali būti pakeistas ir taikytinas trumpesnį laikotarpį, nes tiekimo trukmė yra vienas iš lemiamų veiksnių nustatant Eesti Energia siūlomą apsidraudimo nuo rizikos bazinę kainą. Tokių Eesti Energia ir ieškovės sudaromų sandorių sąlygų privalomumas yra nustatytas FEMA 2 straipsnio a punkte, taikomame kartu su 10 straipsnio f punktu.

Atitinkamai, ieškovės klientui nutraukus sutartį prieš terminą, ieškovė kreipdavosi į Eesti Energia dėl sudaryto ateities sandorio, sudaryto toje konkrečioje sutartyje nustatytai kainai užtikrinti, uždarymo. Tuomet Eesti Energia iš naujo apskaičiuodavo apsidraudimo nuo rizikos sandorio išpirkimo kainą, remdamasi tais pačiais konkretaus produkto dėmenimis (naudodama jų apskaičiuotas rinkos vertes konkrečią išpirkimo dieną). Šis sandoris fiksuotas kitame patvirtinime pagal FEMA 2 straipsnio b punktą, nurodant unikalų sandorio kodą, kurį sugeneruoja Bendrovės vidaus apskaitos sistema.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės į bylą pateiktais Eesti Energia vidinių sistemų išrašais, nustatė, kad šiai bylai aktualus ateities sandoris buvo sudarytas atsakovės sutartam iš ieškovės pirkti elektros energijos kiekiui visam sutarties laikotarpiui: 2022 m. rugpjūčio 26 d. gautas Eesti Energia patvirtinimas 1 Nr. EN-ENK-4/346, jog ieškovė sudarė ateities sandorį pagal pagrindinę sutartį dėl 160 MWh elektros energijos pirkimo kas mėnesį nuo 2022 m. spalio iki 2027 m. rugsėjo mėnesio už fiksuotą (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainą. Atsakovei nutraukus elektros energijos pirkimo sutartį, ieškovė 2023 m. birželio 28 d. uždarė ateities sandorį už nustatytą išpirkimo (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainą, taikomą visam likusiam sutarties laikotarpiui, t. y. 51 mėnesiui, 160 MWh elektros energijos kasmėnesiniam kiekiui (patvirtinimas 2 Nr. EN-ENK 4/346). Dėl to ieškovei kilo prievolė atlyginti Eesti Energia skirtumą, kuris sudaro (duomenys neskelbtini) Eur ((duomenys neskelbtini) Eur/MWh (pirkimo pardavimo kainų skirtumas, t. y. (duomenys neskelbtini)) × 160 (perkamos elektros energijos kiekis per mėnesį) × 51 (likusių mėnesių skaičius iki buvusios sutarties pabaigos 2027 m. rugsėjo mėn.)). Teisėjų kolegija, įvertinusi šių bylos dokumentų turinį pirmiau nurodytų ieškovės paaiškinimų kontekste, pritaria, kad ieškovė šioje byloje įrodė, jog būtent dėl to, kad atsakovė nutraukė su ja sudarytą sutartį, ieškovei atsirado (duomenys neskelbtini) Eur išlaidos.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakove, kad šiuo atveju tokios išvados neleidžia daryti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis, kurioje nurodyta, jog ateities sandoriai skirti bendrai ieškovės veiklos rizikai valdyti ir nėra teisiniu bei faktiniu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovės sutarties nutraukimu. Pažymėtina, kad po to, kai minima nutartimi byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, ieškovė pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad konkretus ateities sandoris buvo sudarytas užtikrinti būtent sutartimi su atsakove suderėtą fiksuotą elektros energijos kainą, sutarties galiojimo terminu, joje nustatytam elektros energijos kiekiui. Apie tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme antrą kartą ieškovė pateikė išsamius su tuo susijusius rašytinius paaiškinimus bei naujus įrodymus, be kita ko, Eesti Energia 2024 m. rugsėjo 17 d. raštą, Eesti Energia ieškovei parduodamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos išrašus, Eesti Energia finansinių sandorių sąskaitas faktūras, ieškovės mokėjimo nurodymus, taip pat apie šių įrodymų svarbą bei būtinybę juos įvertinti pažymėta vėlesnėje Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartyje, kuria byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo perduota dar kartą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė apeliacinės instancijos teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartyje nustatytą pareigą ir tokį vertinimą atliko.

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė neįrodė, jog ateities sandorio nutraukimas faktiškai įvyko, nes ne visa išlaidų suma (duomenys neskelbtini) Eur yra sumokėta. Tai neturi teisinės reikšmės, nes šiuo atveju tokių išlaidų atsiradimas ateityje visiškai aiškus ir apskaičiuojamas – ieškovė kas mėnesį iki pat 2027 m. rugsėjo mėn. turės mokėti Eesti Energia po (duomenys neskelbtini) Eur (CK 6.249 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė nepagrįstai nurodo ir tai, kad aplinkybė, jog ieškovė išvestinį sandorį sudarė su susijusiu juridiniu asmeniu, jų vidine tvarka nustatytomis kainomis, neužtikrina dėl to patirtų ieškovės išlaidų objektyvumo. Pirma, nėra draudimo sudaryti sandorius su susijusiais juridiniais asmenimis. Susijusios įmonės yra savarankiški juridiniai asmenys, todėl vienos jų mokėjimas kitai gali būti realus turtinis praradimas. Taigi, aplinkybė, kad lėšos liko įmonių grupėje, savaime nepaneigia mokėjimą atlikusios ieškovės išlaidų. Antra, ateities sandorio įsigijimo ir pardavimo kainai pagrįsti ieškovė į bylą pateikė Frontier Economics specialisto C. R. išvadą. Joje nurodyta, kad peržiūrėjus ir palyginus su rinkoje buvusiomis ieškovės ir Eesti Energia sudarytų apsidraudimo ir atgalinio pardavimo sandorių kainas, padaryta išvada, kad Eesti Energia nustatytos kainos pagrįstos ir ekonomiškai racionalios. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingą išvadą leidžiančių daryti įrodymų byloje nėra.

Tačiau šios bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad faktiškai patirtos ar neabejotinai patirsimos išlaidos ir teisiškai atlygintini nuostoliai nėra tapačios sąvokos. Ne visos dėl sutarties nutraukimo atsiradusios išlaidos savaime pripažintinos atlygintinais nuostoliais. Sprendžiant dėl jų atlyginimo, būtina įvertinti ne tik išlaidų faktą ir dydį, bet ir tai, ar yra teisinis pagrindas visas šias išlaidas priskirti sutartį nutraukusiai šaliai.

Visgi teisėjų kolegija konstatuoja, kad šį klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė netinkamu būdu. Abu apeliantai teisingai pažymi, kad teismas nepagrįstai ieškovės dėl konkrečios sutarties nutraukimo patirtas išlaidas (vertindamas, ar jos laikytinos realiais tiesioginiais nuostoliais) susiejo su bendrais ieškovės veiklos finansiniais rezultatais. Pažymėtina, kad bendras įmonės pelnas ar nuostolis priklauso nuo daugelio savarankiškų aplinkybių ir savaime neparodo, kokia konkrečios sutarties nutraukimo nulemtų išlaidų dalis laikytina teisiškai atlygintinais nuostoliais. Kitų klientų ar sandorių pelnas savaime negali kompensuoti ieškovės nuostolių, patirtų dėl atsakovės sutarties nutraukimo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad už tą patį sutarties pažeidimą atsakovės mokėtinų netesybų dydis priklausytų ne nuo šio pažeidimo sukeltų ekonominių pasekmių, o nuo ieškovės veiklos pagal kitas, su atsakove nesusijusias, sutartis rezultatų. Toks vertinimas neatitiktų netesybų kompensuojamosios paskirties ir nuostolių ryšio su konkrečiu pažeidimu reikalavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vien pagal ieškovės metinius finansinius rezultatus sumažinti atlygintinų nuostolių sumos. Suklydęs dėl teisingo netesybų dydžio nustatymo būdo, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino šalių pateiktų argumentų dėl galimų ieškovės nuostolių realumo, jų sąsajumo su atsakovės sutarties nutraukimu bei pagrindo juos mažinti, nors su tuo susiję šalių argumentai bei pateikti įrodymai buvo byloje išnagrinėti.

Vertinant, kokia dalis ieškovės patirtų išlaidų laikytina teisiškai pagrįstais jos nuostoliais, kuriuos atlyginti turėtų atsakovė, pažymėtina, kad CK 6.247 straipsnyje nustatyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko neteisėtų veiksmų rezultatu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014 ir joje nurodytą praktiką).

Nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, kad ieškovės (duomenys neskelbtini) Eur išlaidos atsirado dėl to, jog atsakovė nutraukė sutartį anksčiau laiko. Tačiau šis nustatytas faktinis priežastinis ryšys savaime nereiškia, kad visos šios išlaidos teisine prasme priskirtinos atsakovės atsakomybei. Teisinio priežastinio ryšio nustatymui būtina įvertinti, ar atsiradusių išlaidų dydį nulėmusios aplinkybės, be kita ko, ieškovės pasirinktas apsidraudimo būdas ir finansinės pozicijos uždarymo sąlygos, pagal sutartinės atsakomybės prigimtį gali būti priskirtos atsakovės sutarties nutraukimo pasekmėms. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria atsakovei, kad šiuo aspektu reikšmingas ir CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostolių numatomumo kriterijus.

CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Taigi, sprendžiant dėl atsakovės atsakomybės apimties, reikšminga ne vien tai, kad ieškovės patirtos išlaidos kilo dėl sutarties nutraukimo, bet ir tai, ar tokio pobūdžio bei masto išlaidas atsakovė galėjo protingai numatyti sudarydama sutartį.

Nagrinėjamu atveju abi šalys yra profesionalūs verslo subjektai, sudarę ilgalaikę fiksuotos elektros energijos kainos sutartį. Atsakovė, prisiimdama įsipareigojimą penkerius metus pirkti elektros energiją už sutartą fiksuotą kainą, turėjo suprasti, kad ieškovė prisiima elektros energijos rinkos kainų svyravimo riziką ir gali naudoti finansines priemones šiai rizikai valdyti. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad apsidraudimo sandorių (ateities įsigijimų) sudarymo galimybė ir su tuo susijusios neigiamos finansinės pasekmės, nutraukus sutartį prieš terminą, apskritai negalėjo būti numatomos, vien dėl to, jog atsakovė nebuvo šių sandorių šalis ir nežinojo konkrečių jų sąlygų.

Kita vertus, vien tai, kad atsakovė galėjo numatyti ieškovės poreikį apsidrausti nuo elektros energijos kainų svyravimo, nereiškia, kad ji prisiėmė ar turėjo prisiimti visą ieškovės savarankiškai pasirinkto apsidraudimo modelio finansinę riziką. Atsakovė nedalyvavo sudarant ir valdant ieškovės ateities sandorius su Eesti Energia, negalėjo lemti jų sąlygų ar sprendimų dėl jų uždarymo. Todėl teisėjų kolegija iš dalies pritaria atsakovei, kad šių sandorių finansinis rezultatas negali būti automatiškai ir visa apimtimi priskirtas jos atsakomybei. Kartu atmestinas ieškovės argumentas, kad ateities sandorių sudarymo ekonominis pagrįstumas ir jų ryšys su atsakovės sutartimi savaime lemia atsakovės pareigą atlyginti visas dėl jų uždarymo atsiradusias išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai elektros energijos tiekimo srityje nenumato prievolių elektros energijos tiekėjui privalomai naudoti išvestines finansines priemones savo veikloje, juolab jos nenustato, kad visas konkretaus tiekėjo pasirinktos apsidraudimo strategijos finansines pasekmes privalo atlyginti sutartį nutraukęs klientas.

Šiuo aspektu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad elektros energijos tiekėjo naudojamos išvestinės finansinės priemonės savaime nėra nei neteisėtos, nei ekonomiškai nepagrįstos, o elektros energijos kainų svyravimo rizikos valdymas gali būti įprasta ir racionali tokios veiklos dalis. Tačiau vien tai, kad apsidraudimo priemonės elektros energijos rinkoje laikytinos įprasta ar ekonomiškai pagrįsta praktika, savaime nereiškia, jog visos iš konkretaus ateities sandorio kylančios ekonominės pasekmės automatiškai pripažintinos dėl sutarties nutraukimo atsiradusiais nuostoliais. Tam būtina įvertinti konkretaus ateities sandorio paskirtį, būtinumą, alternatyvias rizikos valdymo galimybes, jo nutraukimo ar pakeitimo sąlygas, priemones nuostoliams mažinti ir sandorio sąlygų atitiktį rinkos sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-421/2026 97–98 punktai).

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovės patirtų išlaidų dydis apskaičiuotas pagal elektros energijos kainos draudimo įsigijimo ir jo pardavimo kainų skirtumą, taikytą visam po sutarties nutraukimo likusiam 51 mėnesio laikotarpiui. Taigi, ieškovės patirtų išlaidų dydį lėmė ne vien sutarties nutraukimas, bet ir konkretus pozicijos uždarymo momentas bei tuo metu buvusi rinkos kaina. Sutiktina, kad tai nėra savaime netinkamas sprendimas, tačiau jo finansinis rezultatas priklausė nuo aplinkybių, kurių atsakovė nevaldė. O tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad visas susidaręs neigiamas finansinis rezultatas negali būti priskirtas vien tik atsakovės atsakomybei.

Ieškovės teiginys, kad apsidraudimo sandoris buvo individualizuotas pagal atsakovės sutarties sąlygas, todėl negalėjo būti panaudotas kitų klientų poreikiams, nebent visi šių sandorių parametrai būtų identiški, savaime nelemia vertinimo kad visos dėl to atsiradusios išlaidos turi tekti atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apsidraudimo sandorio individualizavimas ir dėl jo atsiradę ribojimai panaudoti šį sandorį kitoms sutartims buvo susiję su pačios ieškovės ir jos patronuojančios bendrovės Eesti Energia pasirinktu rizikos valdymo modeliu. Nėra pagrindo spręsti, kad būtent (duomenys neskelbtini) Eur išlaidos buvo neišvengiamos, nepriklausomai nuo ieškovės pasirinkto apsidraudimo būdo. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovė turi atsakyti už neteisėto sutarties nutraukimo pasekmes, tačiau nebūtinai už visas finansines pasekmes, atsiradusias dėl konkretaus ieškovės pasirinkto apsidraudimo modelio ypatumų.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors atsakovės neteisėtas sutarties nutraukimas buvo ieškovės (duomenys neskelbtini) Eur išlaidų atsiradimo sąlyga, nėra pakankamo pagrindo visas šias išlaidas pripažinti teisiniu priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais susijusiais ir dėl to atlygintinais nuostoliais. Nors atsakovė galėjo numatyti, kad sutarties nutraukimas sukels ieškovei neigiamų finansinių pasekmių, konkretų jų dydį lėmė ir ieškovės pasirinktas apsidraudimo modelis, finansinės pozicijos uždarymo momentas bei tuo metu buvusios elektros energijos rinkos kainos. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų nepagrįsta visą dėl šių aplinkybių susidariusią finansinę naštą perkelti vienai atsakovei.

Nagrinėjamu atveju, nustatant atsakovės atsakomybės apimtį, būtina atsižvelgti ir į abiejų šalių prisiimtą komercinę riziką, ir užtikrinti pagrįstą dėl sutarties nutraukimo atsiradusių neigiamų finansinių pasekmių paskirstymą. Atsakovė, neteisėtai nutraukusi ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį, turi prisiimti dėl tokio savo sprendimo atsiradusias finansines pasekmes. Kita vertus, ieškovė, savarankiškai pasirinkusi konkretų apsidraudimo modelį ir jo įgyvendinimo sąlygas, taip pat turi prisiimti dalį su šio modelio taikymu susijusios rizikos. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nėra objektyvaus pagrindo tiksliai nustatyti kiekvienai šaliai tenkančios rizikos dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrįsta šią finansinę naštą šalims paskirstyti lygiomis dalimis. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju 50 proc. ieškovės patirtų išlaidų, t. y. (duomenys neskelbtini) Eur, laikytinos teisiniu priežastiniu ryšiu su atsakovės priešlaikiniu sutarties nutraukimu susijusiais ir dėl to atlygintinais ieškovės nuostoliais.

Sprendžiant dėl netesybų mažinimo, teismo pareiga yra nustatyti, kokia netesybų suma konkrečiu atveju atitiktų jų kompensuojamąją paskirtį, šalių interesų pusiausvyrą, konkrečios prievolės pobūdį, pažeidimo padarinius ir kreditoriaus realiai ar tikėtinai patirtų nuostolių mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-421/2026 77 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) Eur netesybų suma atitinka šiuos kriterijus, nes kompensuoja dėl atsakovės neteisėto sutarties nutraukimo patirtus atlygintinus ieškovės nuostolius ir kartu užtikrina pagrįstą šalių prisiimtos komercinės rizikos paskirstymą. Būtent (duomenys neskelbtini) Eur dydžio netesybos šiuo konkrečiu atveju pripažįstamos pagrįstomis ir proporcingomis, išlaikančiomis kompensuojamąjį, o ne baudinį pobūdį, dėl to tokia suma ieškovei iš atsakovės priteisiama.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės priešlaikinis sutarties, sudarytos su ieškove, nutraukimas buvo faktiniu priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovės turėtomis išlaidomis dėl uždaryto ateities sandorio, tačiau teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias netesybas ir jų apskaičiavimą, neteisingai įvertino realius ieškovės patirtus nuostolius, neatsižvelgė į pagrindus juos mažinti, dėl to neteisingai nusprendė dėl ieškovei priteistino netesybų dydžio. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas abu apeliacinius skundus patenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – priteisti ieškovei iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur netesybas. Atitinkamai, keistina ir suma, už kurią pirmosios instancijos nusprendė skaičiuoti ieškovei iš atsakovės priteistas procesines palūkanas.

CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, nusprendusi pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirsto juo šalims priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos (bylą tris kartus nagrinėjus pirmosios instancijos teisme ir du kartu apeliacinės instancijos teisme) ieškovė turėjo 87 181 75 Eur, o atsakovė – 52 132,50 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Šios pirmosios instancijos išvados šalių apeliaciniuose skunduose nėra kvestionuojamos. Konstatavus, kad iš pradiniu ieškiniu reikalautos 1 492 643,52 Eur netesybų sumos ieškovei iš atsakovės priteistina (duomenys neskelbtini) Eur, daroma išvada, kad ieškinys patenkintas 41,99 proc., o atmestas 58,01 proc. Taigi, nagrinėjamu atveju, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteistina 41,99 proc. jos patirtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės – 58,01 proc. jos patirtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į nustatytas bylinėjimosi išlaidų sumas ir patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas, ieškovei iš atsakovės priteistina 36 607,62 Eur (87 181,75 Eur × 41,99 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 30 242,06 Eur (52 132,50 Eur × 58,01 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atlikus priešpriešinių šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 6 365,56 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.

Ieškovė pateikė įrodymus apie tai, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 7 059 Eur žyminį mokestį, be to, turėjo 6 686,46 Eur išlaidų advokato pagalbai, rengdama apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 4 294 Eur žyminį mokestį, be to, turėjo 10 345,50 Eur išlaidų advokato pagalbai, rengdama apeliacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija šias šalių išlaidas, atsižvelgdama į pateiktų procesinių dokumentų turinį, apimtį, byloje nagrinėtų klausimų sudėtingumą, laiko objektyviomis, protingomis ir pagrįstomis.

Spręsdama dėl šalių apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisėjų kolegija atsižvelgia į abiejų šalių apeliacinių skundų reikalavimų apimtį ir jų išnagrinėjimo rezultatus. Ieškovės apeliacinis skundas patenkintas 22,73 proc., o atsakovės apeliaciniu skundu siektas rezultatas – visiškas ieškinio atmetimas – nepasiektas. Kita vertus, atsakovė sėkmingai atsikirto į 77,27 proc. ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų, o ieškovė apgynė visą pirmosios instancijos teismo jai priteistą sumą. Taigi, paskirstant išlaidas advokato pagalbai, atsižvelgtina į abiejų šalių procesinę sėkmę tiek pareiškiant apeliacinius skundus, tiek atsikertant į priešingos šalies apeliacinius skundus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, šalių apeliacinių skundų reikalavimų apimtį, jų išnagrinėjimo rezultatus ir bylinėjimosi išlaidų proporcingumo principą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei iš atsakovės atlygintina 3 757,73 Eur jos patirtų išlaidų advokato pagalbai, o atsakovei iš ieškovės – 3 463,76 Eur šių išlaidų.

Šalių už apeliacinius skundus sumokėtas žyminis mokestis paskirstytinas pagal kiekvieno apeliacinio skundo patenkinimo proporciją. Ieškovės apeliacinis skundas patenkintas 22,73 proc., todėl jai iš atsakovės priteistina 1 604,32 Eur žyminio mokesčio atlyginimo. Atsakovės apeliacinio skundo reikalavimai nepatenkinti, todėl jos sumokėtas žyminis mokestis neatlygintinas.

Taigi, ieškovei iš atsakovės atlygintina iš viso 5 362,05 Eur, o atsakovei iš ieškovės – 3 463,76 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinių sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 898,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Judex“, juridinio asmens kodas 134494286, (duomenys neskelbtini) Eur netesybų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos ((duomenys neskelbtini)Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Judex“, juridinio asmens kodas 134494286, 6 365,56 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Judex“, juridinio asmens kodas 134494286, 1 898,29 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.