Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2-778-553/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00983-2024-3Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 5 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovui A. K. dėl turto pripažinimo įgytu bendrosios dalinės nuosavybės teise ir jo padalijimo, trečiasis asmuo L. K.,n u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeškovė S. D. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui I. K., kuriuo prašo pripažinti, kad ½ nekilnojamojo turto – žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), ir vandentiekio tinklų – gręžinio, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl atsakovui I. K. priklausančio nekilnojamojo turto: žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), ir vandentiekio tinklų – gręžinio, unikalus numeris (duomenys neskelbiami), nuosavybės teisės perleidimo draudimo.Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartimi byla sustabdyta, kol įvyks teisių perėmimas, kadangi atsakovas I. K. mirė (duomenys neskelbiami).Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 17 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, atsakovu byloje įtrauktas A. K. (toliau – atsakovas).2026 m. kovo 19 d. teisme gautas atsakovo A. K. prašymas panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo prašo: 1) panaikinti 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kaip pasibaigusias pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 6 dalis); 2) pripažinti, kad vėliau atsiradę antstolio areštai yra neteisėti, nes buvo taikomi be galiojančios teismo nutarties; 3) įpareigoti Nekilnojamojo turto registrą išbraukti įrašą apie perleidimo draudimą; 4) įpareigoti antstolį panaikinti vykdymo procesą, kaip pradėtą be teisinio pagrindo; 5) įvertinti A. K. įpėdinio statuso atitikimą palikimo priėmėjo teisiniam statusui. Prašyme nurodoma, kad:Valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Registrų centrui“ teismo pateikta 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis (dokumento registracijos Nr. TA1-24-068433) 2024 m. rugsėjo 13 d. pranešimu Nr. TA2-24-082174 buvo atsisakyta registruoti Turto arešto aktų registre. Atsisakymo priežastis nurodyta ta, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės – atlikti įrašą viešame registre dėl atsakovui I. K. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbiami), nuosavybės teisės perleidimo draudimo - nėra Turto arešto aktų registro objektas. VĮ „Registrų centras“ nurodė, kad nutartį perdavė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, tačiau jos neperdavė antstoliui vykdyti. Tai reiškia, kad įstatyme numatytas antstolio vykdymo procesas per 14 dienų neprasidėjo. Atsižvelgiant į tai, laikinosios apsaugos priemonės nustojo teisiškai galioti 2024 m. rugsėjo 27 d., t. y. pasibaigus CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatytam terminui.Kadangi 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis nebegaliojo, antstolis neturėjo teisinio pagrindo taikyti arešto ir negalėjo remtis nebegaliojančia teismo nutartimi. Tokiais veiksmais buvo pažeistos įpėdinio teisės, nes vykdymas buvo pradėtas be galiojančio teismo sprendimo.Laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje buvo taikytos, grubiai pažeidžiant procesą. I. K. mirė praėjus dviem dienoms nuo nutarties išsiuntimo, todėl nutartis jam taip ir liko neįteikta. Atnaujinus bylos nagrinėjimą ir į procesą įstojus naujam atsakovui – įpėdiniui A. K., dalyvaujant jo atstovui, iki šio prašymo pateikimo dienos teismas nesiūlė iš naujo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo. Taip pat nebuvo sudaryta galimybė proceso dalyviams susipažinti su minėta nutartimi ir ją ginčyti, užtikrinant šalių procesinį lygiateisiškumą.Šiai dienai atsakovas – įpėdinis A. K. faktiškai per 18 mėnesių nepriėmė jokio turto, o jo teisinis statusas, kaip įpėdinio, nėra pripažįstamas. Notaras paveldėjimo procedūros neužbaigia, motyvuodamas tuo, kad paveldėjimą galima įgyti tik visa apimtimi, bet ne dalimis, nurodant šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos taip, kad būtų paneigtas kito asmens teisėtas turto įgijimas paveldėjimo būdu. Šioje byloje faktiškai laikoma, kad turtas priimtas tik antstolio aprašu, nors notaras yra išdavęs paveldėjimo liudijimą. Praktiškai visose institucijose, į kurias kreipiamasi, nepripažįstamas atsakovo, kaip įpėdinio, statusas. Duomenys apie I. K. nėra prieinami, todėl reikšmingai suvaržoma galimybė ginčyti ieškovės poziciją ir teismui teikti pagrįstus įrodymus, naudojantis procesinėmis teisėmis lygiomis sąlygomis.Laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra neproporcingos ir neteisėtos, nes areštas galioja jau 18 mėnesių, o tai prieštarauja CPK 144 straipsnio nuostatoms.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėVilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 30 d. nutartimi atsakovo A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė.Teismas, vertindamas atsakovo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia pasisakė dėl CPK 147 straipsnio 6 dalies taikymo. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės pasibaigė dėl to, jog per 14 dienų nuo nutarties priėmimo nebuvo kreiptasi į antstolį. Nurodė, kad ši teisės norma taikoma tais atvejais, kai areštuojamas turtas nėra konkrečiai žinomas ir nenurodytas teismo nutartyje, todėl būtina kreiptis į antstolį dėl jo suradimo ir aprašymo. Nagrinėjamu atveju 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje buvo konkrečiai nurodytas areštuojamas nekilnojamasis turtas ir jo unikalūs numeriai, todėl CPK 147 straipsnio 6 dalis netaikytina, o laikinosios apsaugos priemonės vien dėl nesikreipimo į antstolį nepasibaigė.Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CPK 149 straipsnį laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, jeigu dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta jų taikymo pagrindas arba jų taikymas nebeatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teismas pabrėžė, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nėra iš naujo vertinamas jų pirminio taikymo teisėtumas ir pagrįstumas, o vertinamos tik po nutarties priėmimo atsiradusios ar pasikeitusios aplinkybės, galinčios lemti kitokį jų taikymo poreikio vertinimą.Vertindamas atsakovo argumentus dėl negalėjimo įgyvendinti paveldėjimo teisių, teismas nustatė, kad pradinis atsakovas I. K. mirė (duomenys neskelbiami), o 2025 m. sausio 17 d. jo teisių perėmėju į procesą įtrauktas A. K.. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats atsakovas nurodė turintis notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Teismo vertinimu, šis dokumentas yra oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas, todėl atsakovo teiginiai, jog jis negali atlikti paveldėjimo veiksmų, yra nepagrįsti. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad notaras ar kitos institucijos atsisakė atlikti jo prašomus veiksmus. Teismas taip pat nurodė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas negali savarankiškai gauti bylai reikšmingų įrodymų, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl jų išreikalavimo CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad, pasikeitus atsakovui, nebuvo iš naujo spręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas ir nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su nutartimi bei ją apskųsti. Nurodė, kad atsakovas į procesą įstojo 2025 m. sausio 17 d., todėl nuo to momento turėjo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga ir pateikti atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Vadovaudamasis CPK 48 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad teisių perėmėjas įstoja į procesą toje stadijoje, kurioje byla yra, o iki jo įstojimo atlikti procesiniai veiksmai jam yra privalomi. Todėl teismas neturėjo pagrindo iš naujo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo vien dėl to, kad pasikeitė atsakovas.Teismas įvertino atsakovo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo ir jų taikymo trukmės. Tačiau padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog dėl pasikeitusių aplinkybių būtų išnykęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas arba kad jų taikymas nebeatitiktų proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų.Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad atsakovo argumentai ir pateikti duomenys nesudaro pagrindo panaikinti anksčiau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl atsakovo prašymą atmetė.Teismas taip pat pasisakė dėl atsakovo prašymo pripažinti vėliau atsiradusius antstolio areštus neteisėtais ir įpareigoti antstolį panaikinti vykdymo procesą. Nurodė, kad, remiantis Antstolių informacinės sistemos duomenimis, nenustatyta, jog antstolio kontoroje būtų vykdoma vykdomoji byla Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties pagrindu. Be to, pats atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad antstolis vykdo vykdomąją bylą būtent šios nutarties pagrindu.Teismas papildomai pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu tokia vykdomoji byla būtų vykdoma, atsakovas dėl, jo manymu, neteisėtų antstolio veiksmų turėtų kreiptis tiesiogiai į antstolį, pateikdamas skundą CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu antstolis skundo netenkintų, jo veiksmai galėtų būti skundžiami antstolio procesinę veiklą kontroliuojančiam apylinkės teismui pagal CPK 594 straipsnį. Taigi teismas nurodė, kad antstolio veiksmų teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas atskira įstatyme nustatyta tvarka, o ne nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.Dėl atsakovo prašymo įvertinti A. K. įpėdinio statuso atitiktį palikimo priėmėjo teisiniam statusui teismas pažymėjo, kad iš pateikto prašymo nėra aišku, kaip šis klausimas susijęs su byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ar nagrinėjama civiline byla. Todėl teismas šio klausimo plačiau nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė.III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiAtsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad CPK 147 straipsnio 6 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina. Jo teigimu, teismas nepagrįstai šios normos taikymą susiejo tik su turto arešto atvejais, kai konkretus turtas nėra žinomas ar individualizuotas. Atsakovas pažymi, kad 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties priėmimo metu teismui nebuvo žinomi duomenys apie atsakovo turtinę padėtį, nebuvo atliktas tinkamas ieškinio duomenų ir faktinių aplinkybių preliminarus vertinimas. Todėl, atsakovo nuomone, teismas turėjo įvertinti, ar konkrečiomis aplinkybėmis pasirinkta laikinųjų apsaugos priemonių rūšis buvo tinkama ir pagrįsta. Atsakovas taip pat teigia, kad teismas neįvertino finansinių galimybių ir galimų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padarinių, palyginti su siekiamu būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu.Atsakovas nesutinka su teismo pozicija dėl teisės į gynybą užtikrinimo. Jis nurodo, kad 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo priimta, nepranešus atsakovui, o dėl pirminio atsakovo mirties ši nutartis jam taip ir nebuvo įteikta. Be to, atsakovo teigimu, į procesą įtrauktam teisių perėmėjui taip pat nebuvo tinkamai sudaryta galimybė susipažinti su nutartimi ir ją apskųsti. Atsakovas pabrėžia, kad pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės nepranešus atsakovui gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja reali grėsmė, jog pranešimas sutrukdys jas pritaikyti arba padarys jų taikymą neįmanomą. Tačiau, jo vertinimu, teismas nepateikė motyvų, pagrindžiančių, kodėl nagrinėjamu atveju buvo būtina taikyti priemones nepranešus atsakovui. Atsakovas taip pat akcentuoja teisės būti išklausytam principą ir teigia, kad teismas turėjo įvertinti, ar buvo užtikrinta reali galimybė atsakovui pateikti savo atsikirtimus ir gynybos argumentus. Jo nuomone, pradėto proceso teisėtumas turi būti vertinamas viso proceso metu, todėl teismas šiuos pažeidimus turėjo įvertinti ir spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pagrindo konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo. Jo teigimu, tiek 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, tiek apskųsta 2026 m. kovo 30 d. nutartimi nebuvo tinkamai įvertintas taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, jų santykis su ieškinio reikalavimų dydžiu ir pobūdžiu bei jų sukeliami padariniai atsakovui. Atsakovas pabrėžia, kad pagal ekonomiškumo ir proporcingumo principus laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tik tiek, kiek būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, nepažeidžiant šalių interesų pusiausvyros. Jo nuomone, teismas prioritetą suteikė išimtinai ieškovės interesams, neįvertindamas atsakovo turtinės padėties, patiriamų suvaržymų ir galimų alternatyvių priemonių. Atsakovas taip pat teigia, kad dėl taikomų apribojimų jam sudaromos kliūtys tinkamai įgyvendinti paveldėjimo teises, nes, jo teigimu, notaras atsisako išduoti paveldėjimo teisės liudijimą dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, atsakovo nuomone, priemonių taikymo neproporcingumą patvirtina ir jų trukmė – daugiau kaip 18 mėnesių.Atsakovas nesutinka su teismo atliktu šalių lygiateisiškumo principo vertinimu ir teigia, kad jo procesinės teisės buvo nepagrįstai suvaržytos. Atsakovas nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos jam nepranešus, nesuteikus galimybės jų apskųsti ir tinkamai nepagrindus tokio sprendimo būtinybės. Jo vertinimu, teismas neįvertino, kad ilgalaikis turto suvaržymas daro reikšmingą poveikį ne tik jo, kaip įpėdinio, teisėms, bet ir kitų suinteresuotų asmenų interesams bei dviejų bendrovių veiklai. Atsakovas taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-916/2018 ir pažymi, kad laikotarpiu nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis turi paveldėjimo teises, tačiau dar neturi teisių į konkretų paveldimą turtą. Todėl, jo nuomone, iki paveldėjimo teisių išviešinimo įpėdinis negali disponuoti konkrečiu turtu, registruotu mirusiojo vardu. Atsakovas taip pat pažymi, kad proceso šalies tinkamumo ar netinkamumo klausimas turėtų būti sprendžiamas pasirengimo bylos nagrinėjimui arba teisminio nagrinėjimo metu, o ne sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad dalis jo prašyme nurodytų argumentų nėra susiję su nagrinėjama byla. Jo teigimu, teismas negali apsiriboti konstatavimu, kad tam tikri argumentai nesusiję su ginču, tačiau privalo motyvuotai paaiškinti, kodėl jie atmetami ir kokiu pagrindu nepripažįstami reikšmingais. Atsakovas mano, kad, teismui neįvertinus jo pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakius, nebuvo tinkamai įvykdyta pareiga motyvuoti procesinį sprendimą. Jo nuomone, toks reikšmingų argumentų ignoravimas gali būti prilyginamas motyvų nebuvimui ir sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovės vertinimu, atsakovas nepagrįstai remiasi CPK 147 straipsnio 6 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis atvejus, kai per antstolį turi būti surandamas ir aprašomas areštuotinas turtas. Nagrinėjamu atveju 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi buvo pritaikytos konkrečios laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su aiškiai identifikuotu nekilnojamuoju turtu ir vandentiekio tinklais (gręžiniu). Nutartyje nurodytas konkretus turtas ir jo identifikaciniai duomenys, todėl nebuvo būtinybės kreiptis į antstolį dėl turto paieškos ar aprašymo. Be to, šia nutartimi nebuvo pritaikytas turto areštas – buvo nustatytas nuosavybės teisės perleidimo draudimas, todėl atsakovas nepagrįstai sutapatina skirtingo pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad laikinosios apsaugos priemonės pasibaigė atsakovo nurodomu pagrindu.Nepagrįsti ir atsakovo argumentai dėl jo teisės būti išklausytam bei galimybės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo. Atsakovas į bylą buvo įtrauktas 2025 m. sausio 17 d. kaip mirusio pradinio atsakovo teisių perėmėjas. Nuo įtraukimo į procesą momento jis turėjo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, įskaitant 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį, teikti prašymus, paaiškinimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis. Atsakovui taip pat atstovavo profesionali teisininkė, todėl nebuvo objektyvių kliūčių laiku susipažinti su procesiniais dokumentais ir įgyvendinti savo teises. Vis dėlto atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo kreipėsi tik 2026 m. kovo mėnesį. Vien aplinkybė, kad pradinė nutartis buvo priimta atsakovui nedalyvaujant, savaime nereiškia, jog vėliau jo teisė į gynybą buvo pažeista ar kad dėl to turi būti panaikintos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, pagal CPK 48 straipsnio 2 dalį teisių perėmėjui privalomi visi iki jo įstojimo į procesą atlikti procesiniai veiksmai, o procesas tęsiamas toje stadijoje, kurioje buvo mirusio asmens teisių perėmimo metu.Atsakovo teiginiai dėl būtinybės vertinti jo turtinę padėtį taip pat nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo ir vandentiekio tinklų (gręžinio). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra išsaugoti ginčo objektą ir užtikrinti, kad, patenkinus ieškinį, teismo sprendimas galėtų būti realiai įvykdytas. Šiuo atveju atsakovo asmeninė finansinė padėtis nėra lemiamas kriterijus, sprendžiant dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, nes šia priemone siekiama išsaugoti ginčo turtą, o ne užtikrinti piniginio reikalavimo įvykdymą. Todėl atsakovo argumentai, kad teismas neįvertino jo finansinių galimybių, nepaneigia pritaikytų priemonių būtinybės.Ieškovė taip pat nesutinka su atsakovo teiginiais, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ar neekonomiškos. Pagal CPK 149 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, tačiau jų panaikinimas galimas tada, kai dėl po jų pritaikymo atsiradusių ar pasikeitusių aplinkybių išnyksta jų taikymo pagrindas arba paaiškėja, kad jų taikymas nebeatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų. Vien nesutikimas su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ar abstraktus teiginys, kad jos suvaržo atsakovo teises, nėra pakankamas pagrindas jas panaikinti. Atsakovas privalo nurodyti ir įrodymais pagrįsti konkrečias po 2024 m. rugsėjo 11 d. atsiradusias ar pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių tokių priemonių taikymas tapo nebereikalingas arba neproporcingas. Tačiau atsakovas tokių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų nepateikė.Atsakovo argumentai dėl paveldėjimo galimybių taip pat nesudaro pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ginčas šioje byloje yra susijęs su konkretaus turto nuosavybės teise, todėl, kol nėra išspręstas klausimas dėl ieškovės reikalaujamos ½ dalies priklausymo jai asmeninės nuosavybės teise, būtina užtikrinti, kad ginčo turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims ir nebūtų sudarytos kliūtys būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Jeigu ieškovės ieškinys būtų patenkintas, atsakovas negalėtų įgyti daugiau teisių į ginčo turtą, nei jam priklauso, atsižvelgiant į teismo sprendimu nustatytą nuosavybės teisių apimtį. Todėl nuosavybės teisės perleidimo draudimas yra tiesiogiai susijęs su pareikšto ieškinio dalyku ir padeda išsaugoti šalių interesų pusiausvyrą iki galutinio ginčo išsprendimo. Atsakovo nurodomas galimas neigiamas poveikis paveldėjimo procesui neįrodo, kad taikomos priemonės yra neproporcingos, juolab jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas turi notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl pritaikytų priemonių jam buvo atsisakyta atlikti konkrečius paveldėjimo veiksmus.Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo pateiktų argumentų ar pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Vien tai, kad teismas nepritarė atsakovo pozicijai arba atskirai nepasisakė dėl kiekvieno jo teiginio, nereiškia, jog jo teisė į teisminę gynybą buvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje išdėstė esminius motyvus, kuriais remdamasis atmetė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, įvertino atsakovo nurodytas aplinkybes ir paaiškino, kodėl jos nesudaro pagrindo taikyti CPK 149 straipsnyje numatytą priemonių panaikinimo institutą. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad antstolio veiksmų teisėtumo klausimas, jeigu toks klausimas iš tiesų kyla, turi būti sprendžiamas atskira CPK nustatyta tvarka, o ne nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.Ieškovės nuomone, atsakovo atskirajame skunde iš esmės pakartojami tie patys argumentai, kurie jau buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atsakovas nepateikė naujų įrodymų dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių ir nepagrindė, kodėl 2024 m. rugsėjo 11 d. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šiuo metu turėtų būti laikomos nebereikalingomis ar neproporcingomis. Priešingai, ginčas dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą nėra išspręstas, todėl išlieka poreikis išsaugoti esamą ginčo turto teisinę padėtį ir užtikrinti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.Atsižvelgdama į tai, ieškovė teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 30 d. nutartimi tinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai taikė CPK nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti 2024 m. rugsėjo 11 d. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą nutartį, todėl ji turėtų būti palikta nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmestas.Trečiasis asmuo L. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą tenkinti, panaikinti apskųstą 2026 m. kovo 30 d. nutartį ir 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pašalinti ją iš byloje dalyvaujančių asmenų ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai atsisakė panaikinti 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepakankamai įvertino jų taikymo pagrindus, poveikį atsakovo teisėms bei galimą šių priemonių neproporcingumą.Trečiasis asmuo taip pat prašo pašalinti ją iš civilinės bylos Nr. e2-487-1187/2026 dalyvaujančių byloje asmenų, vadovaujantis CPK 47 straipsnio 5 dalimi. Ji teigia, kad buvo nepagrįstai įtraukta į procesą trečiuoju asmeniu, nes ieškovė jai jokių reikalavimų nereiškia, neginčija jos sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, o būsimas teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, ar ieškinys būtų patenkintas, patenkintas iš dalies ar atmestas, neturėtų jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms. Trečiojo asmens nuomone, jos su nagrinėjamo ginčo dalyku nesieja joks tiesioginis teisinis ryšys, todėl jos dalyvavimas byloje yra nepagrįstas ir perteklinis.Prašo teismo, sprendžiant jos pašalinimo iš proceso klausimą, atsižvelgti į jos garbų amžių ir silpną sveikatos būklę, nurodydama, kad dalyvavimas teisminiame procese jai sukelia didelį neigiamą poveikį ir blogina sveikatą. Taip pat prašo iš ieškovės S. D. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 5 d. iki 2026 m. gegužės 4 d., motyvuodama tuo, kad būtent ieškovė inicijavo jos įtraukimą į bylą.Prašo įvertinti aplinkybes, kuriomis buvo inicijuotas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, ir pripažinti, kad jomis galėjo būti pasinaudota, žinant apie pradinio atsakovo I. K. objektyvias galimybes gintis bei dalyvauti procese. Jos vertinimu, tokios aplinkybės gali patvirtinti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.Akcentuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikštus ieškinio reikalavimus ir būti tiesiogiai susijusios su siekiamu galutiniu teismo sprendimu. Jos teigimu, teismas, spręsdamas dėl tokių priemonių taikymo, negali apsiriboti vien formaliu jų atitikimo ieškinio reikalavimams vertinimu, bet privalo įvertinti ir ieškovo nurodytus ginamos teisės pagrindus bei pateiktus faktinius duomenis. Nagrinėjamu atveju, trečiojo asmens nuomone, ieškovė nepateikė faktinių įrodymų, pagrindžiančių būtinybę apriboti ginčo nekilnojamojo turto perleidimą, o teismas tokių įrodymų iš ieškovės neišreikalavo. Todėl, jos vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai ir neproporcingai suvaržė atsakovo teises. Šią poziciją trečiasis asmuo grindžia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-430-492/2010.Trečiasis asmuo taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo principu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluota nuostata, kad teisingumo vykdymas negali būti formalus ar vien nominalus – teismo priimami sprendimai turi būti teisingi ne tik formos, bet ir turinio požiūriu. Jos nuomone, nagrinėjamu atveju teismas turėjo visapusiškai įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, jų būtinumą ir poveikį suinteresuotų asmenų teisėms, o ne apsiriboti formaliu procesinių nuostatų taikymu.Nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai riboja nuosavybės teisę, kurią saugo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu, ji pažymi, kad nuosavybės apsauga apima savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, taip pat reikalauti, jog kiti asmenys nepažeistų šių teisių. Todėl, trečiojo asmens vertinimu, bet kokie nuosavybės teisių apribojimai turi būti pagrįsti teisėtu tikslu, būtinybe ir proporcingumu, o nagrinėjamu atveju šios sąlygos nebuvo tinkamai įvertintos.Teismask o n s t a t u o j a:IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosNagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).Dėl pagrindo panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemonesLaikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari procesinė priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti arba padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl jų taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų priemonių proporcingumas siekiamam tikslui.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik nustačius dvi sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimai turi būti tikėtinai pagrįsti; antra, turi būti pagrindas manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Konstatavęs šių sąlygų buvimą, pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi šioje byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė draudimą perleisti konkrečiai identifikuotą nekilnojamąjį turtą.Pagal CPK 149 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos pagrįstu byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys taip pat turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymą panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnio 3 dalis).Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, jeigu dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko jų taikymo pagrindas arba jų taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-407/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-464/2023, 18 punktas). Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, iš naujo nevertinama, ar jų taikymo metu egzistavo CPK 144 straipsnyje nustatytos sąlygos, taip pat nekvestionuojamas nutarties, kuria šios priemonės pritaikytos, teisėtumas ir pagrįstumas. Vertinamos tik po tokios nutarties priėmimo atsiradusios arba pasikeitusios aplinkybės ir jų reikšmė tolesniam laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-88-516/2024).Asmuo, siekiantis laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi įrodyti bent vieną iš šių aplinkybių: kad dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas arba jog jų tolesnis taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 147 straipsnio 6 dalį, neįvertino pradinės nutarties priėmimo teisėtumo, neužtikrino jo teisės būti išklausytam ir šalių lygiateisiškumo, taip pat neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumą, jų sukeliamus padarinius ir taikymo trukmę. Be to, atsakovo vertinimu, apskųsta nutartis yra nepakankamai motyvuota, nes teismas nepasisakė dėl visų jo nurodytų argumentų.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, konstatuoja, kad jie nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Didžioji dalis atsakovo argumentų yra susiję su pradinių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu ir pagrįstumu, nors, kaip minėta, sprendžiant jų panaikinimo klausimą pagal CPK 149 straipsnį, vertinamos tik po priemonių pritaikymo atsiradusios ar pasikeitusios aplinkybės. Pradinės nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimai turėjo būti keliami, naudojantis įstatyme nustatyta jos apskundimo tvarka.Atsakovo argumentai dėl netinkamo CPK 147 straipsnio 6 dalies taikymo nepagrįsti. Šioje teisės normoje nustatyta, kad pareiškėjas per keturiolika dienų turi kreiptis į antstolį dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo tais atvejais, kai areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba kai nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Taigi ši nuostata taikoma tik joje aiškiai nurodytais atvejais, kai areštuojamas turtas nėra pakankamai apibrėžtas ir jį būtina surasti bei aprašyti.Nagrinėjamu atveju 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi buvo nustatytas draudimas perleisti konkrečiai identifikuotą nekilnojamąjį turtą ir vandentiekio tinklus (gręžinį). Nutartyje nurodyti ginčo turto duomenys ir identifikaciniai numeriai, todėl nebuvo būtinybės šio turto ieškoti ar papildomai individualizuoti per antstolį.Atsakovas nepagrįstai sutapatina skirtingo pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju buvo nustatytas konkretaus ginčo turto nuosavybės teisių perleidimo draudimas, o ne taikytas viso atsakovo turto areštas, dėl kurio reikėtų nustatyti, surasti ir aprašyti areštuotiną turtą. Todėl nagrinėjamu atveju neatsirado CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatyta pareiga per keturiolika dienų kreiptis į antstolį, o atsakovo nurodoma šios pareigos neįvykdymo pasekmė – laikinųjų apsaugos priemonių pasibaigimas – neturi teisinio pagrindo.Atsakovo argumentai dėl teisės būti išklausytam pažeidimo taip pat nesudaro pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį įstatymas tam tikrais atvejais leidžia laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovui, jeigu yra pagrindas manyti, kad toks pranešimas sutrukdytų jas pritaikyti arba padarytų jų taikymą neįmanomą. Taigi vien aplinkybė, kad 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis buvo priimta atsakovui nedalyvaujant, savaime nepatvirtina jo procesinių teisių pažeidimo. Atsakovo teiginiai, kad pradinėje nutartyje nebuvo pakankamai pagrįsta būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovui, iš esmės susiję su šios nutarties priėmimo teisėtumo vertinimu, kuris nėra atliekamas, sprendžiant dėl priemonių panaikinimo pagal CPK 149 straipsnį.Byloje nustatyta, kad atsakovas kaip mirusio pradinio atsakovo teisių perėmėjas į procesą buvo įtrauktas 2025 m. sausio 17 d. Nuo šio momento jis turėjo procesinę galimybę susipažinti su bylos medžiaga, įskaitant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teikti prašymus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 48 straipsnio 2 dalį teisių perėmėjui privalomi visi iki jo įstojimo į procesą atlikti procesiniai veiksmai, o jis įstoja į procesą toje stadijoje, kuri buvo įvykusi. Atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo objektyviai trukdoma susipažinti su nutartimi ar jog jis neturėjo galimybės pasinaudoti įstatyme nustatytomis procesinėmis teisių gynimo priemonėmis. Todėl vien tai, kad pradinė nutartis nebuvo įteikta pradiniam atsakovui ar atskirai pakartotinai įteikta teisių perėmėjui, nepatvirtina, jog šiuo metu egzistuoja pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.Vertinant atsakovo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo ir neekonomiškumo, pažymėtina, kad šių priemonių paskirtis nagrinėjamu atveju yra išsaugoti ginčo objektą ir užtikrinti, jog būsimas teismo sprendimas, jeigu ieškinys būtų patenkintas, galėtų būti realiai įvykdytas. Ieškovė ginčija nuosavybės teisę į konkrečią žemės sklypo ir vandentiekio tinklų (gręžinio) dalį, todėl draudimu perleisti ginčo turtą siekiama išsaugoti esamą jo teisinę padėtį iki ginčo išsprendimo. Taigi taikytas apribojimas tiesiogiai susijęs su pareikštų reikalavimų dalyku ir nėra skirtas piniginio reikalavimo įvykdymui užtikrinti.Dėl šios priežasties atsakovo turtinė padėtis nėra lemiama, vertinant ginčo turto perleidimo draudimo proporcingumą. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad šis draudimas sukelia tokius padarinius, kurie, palyginti su siekiamu tikslu, būtų neproporcingi arba jog tą patį tikslą būtų galima pasiekti kitomis, mažiau jo teises ribojančiomis priemonėmis. Jo teiginiai apie neįvertintą priemonių mastą, santykį su ieškinio reikalavimais ir galimas alternatyvas iš esmės nukreipti į pradinės nutarties pagrįstumo vertinimą, o ne į po jos priėmimo pasikeitusių aplinkybių nustatymą.Atsakovo teiginys, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negali įgyvendinti paveldėjimo teisių, taip pat nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Laikinosios apsaugos priemonės nepanaikina teisės priimti palikimą ar įgyti paveldėjimo teises, o tik laikinai apriboja galimybę perleisti konkretų ginčo turtą, kol nėra išspręstas ginčas dėl nuosavybės teisės į jį. Nors atsakovas nurodo, kad notaras atsisako išduoti paveldėjimo teisės liudijimą dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, byloje nepateikta notaro atsisakymo ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog būtent šis draudimas sudaro kliūtis atlikti konkrečius paveldėjimo veiksmus. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nurodė turintis notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.Atsakovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-916/2018 šios išvados nepaneigia. Net jeigu įpėdinis nuo palikimo priėmimo įgyja paveldėjimo teises, o paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra atskiras šių teisių įforminimo etapas, tai savaime neužkerta kelio teismui taikyti priemones ginčo turtui išsaugoti. Paveldėjimo teisių įgyvendinimas turi būti derinamas su galiojančiais teismo nustatytais apribojimais, kuriais siekiama apsaugoti ginčo dalyką iki teismo sprendimo priėmimo. Atsakovas nepateikė duomenų, kad laikinosios apsaugos priemonės paneigia jo paveldėjimo teisių realizavimą, o ne tik laikinai apriboja galimybę disponuoti konkrečiu ginčo turtu.Atsakovo nurodoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trukmė nepatvirtina jų neproporcingumo. Nors priemonės taikomos nuo 2024 m. rugsėjo 11 d., vien jų taikymo laikotarpis, nesant kitų reikšmingų aplinkybių, nėra pakankamas pagrindas jas panaikinti. Laikinosios apsaugos priemonės gali galioti iki ginčo išsprendimo, jeigu išlieka poreikis užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir jų taikymas atitinka proporcingumo bei ekonomiškumo principus. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą dar neišspręstas, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trukmės ar kitų po jų pritaikymo atsiradusių aplinkybių tolesnis nuosavybės teisės perleidimo draudimo galiojimas tapo neproporcingas.Atsakovo argumentai dėl šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo taip pat nepagrįsti. CPK 17 straipsnyje įtvirtintas principas užtikrina proceso šalims vienodas galimybes naudotis procesinėmis teisėmis ir vykdyti procesines pareigas, tačiau nereiškia, kad kiekvienas procesinis sprendimas turi būti priimamas iš anksto išklausius abi šalis. Kaip jau nurodyta, įstatymas tam tikrais atvejais leidžia laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovui, siekiant užtikrinti jų veiksmingumą. Be to, atsakovas, įtrauktas į procesą kaip pradinio atsakovo teisių perėmėjas, turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga ir teikti argumentus dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Duomenų, kad tokia galimybė jam buvo nepagrįstai apribota, byloje nėra.Atsakovo teiginiai apie ilgalaikio turto suvaržymo poveikį kitų suinteresuotų asmenų interesams ir dviejų bendrovių veiklai taip pat nėra pagrįsti įrodymais. Atsakovas nenurodė, kokiu būdu ginčo turto perleidimo draudimas konkrečiai paveikė šių bendrovių veiklą, kokie veiklos apribojimai atsirado ir kaip jie susiję būtent su teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Todėl vien bendro pobūdžio teiginiai apie galimą neigiamą poveikį kitų asmenų interesams nesudaro pagrindo konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumą ar šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą.Atsakovo argumentas, kad proceso šalies tinkamumo klausimas turėjo būti sprendžiamas pasirengimo bylos nagrinėjimui ar teisminio nagrinėjimo metu, taip pat nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju atsakovas į procesą įstojo kaip mirusio pradinio atsakovo teisių perėmėjas pagal CPK 48 straipsnį. Jo procesinis statusas grindžiamas procesinio teisių perėmimo taisyklėmis, o nesutikimas su šiuo statusu nėra pagrindas panaikinti ginčo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Procesinio teisių perėmimo klausimai spręstini pagal jiems taikytinas proceso teisės normas, tačiau nepatvirtina CPK 149 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sąlygų.Atsakovo argumentai dėl nepakankamo skundžiamos nutarties motyvavimo taip pat nesudaro pagrindo ją panaikinti. Teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nereiškia pareigos atskirai ir išsamiai atsakyti į kiekvieną proceso šalies pateiktą teiginį. Teismas privalo įvertinti esminius, teisingam klausimo išsprendimui reikšmingus argumentus ir nurodyti motyvus, kuriais grindžiamos jo išvados. Vien tai, kad teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno atsakovo argumento, savaime nereiškia, jog procesinis sprendimas yra nemotyvuotas.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė teisinius pagrindus, kuriais vadovavosi, spręsdamas atsakovo prašymą, išaiškino CPK 147 straipsnio 6 dalies netaikymo priežastis, aptarė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sąlygas pagal CPK 149 straipsnį ir įvertino atsakovo nurodytas aplinkybes dėl paveldėjimo, procesinio teisių perėmimo bei antstolio veiksmų. Teismas taip pat paaiškino, kad galimai neteisėti antstolio veiksmai gali būti skundžiami CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl jo, kaip įpėdinio, statuso nėra reikšmingos, sprendžiant, ar išnyko ginčo turto išsaugojimo poreikis arba ar jo perleidimo draudimas tapo neproporcingas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šių aplinkybių išsamiau neanalizuoti nelaikytinas esminiu proceso pažeidimu.Dėl trečiojo asmens L. K. argumentų pažymėtina, kad jos nurodomas amžius, sveikatos būklė ir patiriami nepatogumai nepatvirtina, jog išnyko ginčo turto išsaugojimo poreikis arba kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tapo neproporcingos. Šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos, vertinant priemonių poveikį, jeigu būtų nurodytas ir pagrįstas konkretus jų ryšys su taikytu ginčo turto perleidimo draudimu. Trečiojo asmens prašymas pašalinti ją iš byloje dalyvaujančių asmenų vertintinas atskirai pagal CPK 47 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į tai, ar teismo sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms arba pareigoms. Šio prašymo išsprendimas nėra tapatus klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė nė vienos iš CPK 149 straipsnio taikymui reikšmingų sąlygų. Jis nepateikė įrodymų, kad po 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties priėmimo atsirado ar pasikeitė aplinkybės, dėl kurių išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, taip pat neįrodė, jog jų tolesnis taikymas tapo neproporcingas ar neatitinkantis ekonomiškumo principo reikalavimų. Atsakovo argumentai dėl pradinės nutarties priėmimo tvarkos ir jos teisėtumo, teisės būti išklausytam bei kitų procesinių teisių įgyvendinimo iš esmės nėra šioje proceso stadijoje spręstino laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo dalykas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.Dėl bylos procesinės baigtiesNurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, vadovaujantis atskirojo skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Teisėja Aldona Tilindienė