Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Mariaus Jankausko, Donato Jatužio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjos advokatės Žavintos Paunksnytės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. buvo nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu 4 metams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 1 diena.

Iš jo buvo priteista bei išieškota nukentėjusiajai E. V. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas skundžiamame nuosprendyje padarė prieštaringą išvadą dėl nukentėjusiosios E. V. parodymų nuoseklumo (nuosprendžio 49 ir 50 punktai). Teismas, nurodęs, jog nukentėjusiosios parodymuose esama prieštaravimų, turėjo juos nuosprendyje aptarti, tačiau to nepadarė. Cituojant nukentėjusiosios parodymus, apeliaciniame skunde teigiama, kad jos parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių skyrėsi. Be to, jos parodymai iš esmės yra vienintelis nuteistojo A. P. kaltės įrodymas, o gynybai nebuvo sudarytos galimybės jos apklausti teisiamajame posėdyje. Dėl šių priežasčių nukentėjusiosios parodymais teismas negalėjo vadovautis spręsdamas A. P. kaltės klausimą.

Cituojant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologinio įvertinimo išvadą, (duomenys neskelbtini) mokyklos 2025 m. kovo 7 d. raštą, apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis įrodymas turi esminę reikšmę vertinant nukentėjusiosios E. V. parodymų objektyvumą, t. y. patvirtina, kad ji yra linkusi manipuliuoti faktais. Apylinkės teismas šiuo įrodymu nepagrįstai nesivadovavo.

Nukentėjusiajai E. V. nustatyta kraujosruva kairėje šlaunyje galėjo atsirasti tą dieną, kai ji tvarkėsi sodyboje (užkliuvo už lovos ar pan.) arba jau po įvykio. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiosios makšties prieangyje sužalojimų nėra, mergystės plėvėje šviežių sužalojimų nėra, jie yra seni. Taigi, jokių prievartos ar grubių veiksmų prieš nukentėjusiąją nebuvo nustatyta, kas patvirtina nuteistojo parodymus, jog jis ir nukentėjusioji visus seksualinio pobūdžio veiksmus atliko abipusiu sutikimu. Tai patvirtina ir jų susirašinėjimų turinys bei pokalbio telefonu garso įrašas.

Teismas nukentėjusiosios E. V. apsvaigimą nenustatytomis raminamosiomis ar migdomosiomis medžiagomis nepagrįstai įvertino kaip jos bejėgišką būklę. Visų pirma, teismas nuosprendyje nemotyvavo, ar esant tokio laipsnio apsvaigimui, nukentėjusioji iš viso galėjo prisiminti įvykio detales. Antra, pagal nukentėjusiosios parodymus, niekas jos prievarta negirdė, ji pati gėrė šampaną niekieno neverčiama. Trečia, nukentėjusiosios kraujyje ir šlapime jokių raminamųjų, migdomųjų ar kitų psichotropinių medžiagų pėdsakų nebuvo rasta. Tačiau teismas nuosprendyje padarė spėliojimais bei nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais grįstą išvadą, kad nuteistasis praskiedė šampaną nenustatytomis raminamosiomis ar migdomosiomis medžiagomis. Nukentėjusiosios bejėgišką būklę paneigia liudytojo M. A. parodymai. Kad nukentėjusioji galėjo būti apsvaiginta kažkokiomis medžiagomis, nenurodė ir su ja bendravę liudytojai E. U. ir D. Š. Įvykio vietos apžiūros metu taip pat nebuvo rasta jokių įtartinų medžiagų.

Nuteistasis A. P. nežinojo, jog įvykio metu nukentėjusioji buvo dar nepilnametė. Nors įvykio metu nukentėjusiajai buvo (duomenys neskelbtini) metų, tačiau ji iš išvaizdos atrodė vyresnė. Tai patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, liudytojo M. A. parodymai. Nukentėjusiosios vaikinui D. Š. (nuteistojo sūnui) buvo (duomenys neskelbtini) metai, todėl nuteistasis tikėjosi, jog ir E. V. yra pilnametė. Be to, jis nukentėjusiąją parvežė iš mokyklos išleistuvių, kurios, pagal jo supratimą, būna baigus mokyklą. Nuteistasis anksčiau yra vartojęs alkoholį su sūnumi bei nukentėjusiąja, todėl jam nebuvo kilęs įtarimas, jog ji dar gali būti nepilnametė. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kada ir kokiomis aplinkybėmis nuteistasis galėjo sužinoti tikrąjį nukentėjusiosios amžių.

Ekspertės J. K. paaiškinimai teisiamajame posėdyje bei specialisto paaiškinimų protokole skiriasi – teisiamajame posėdyje ji tvirtino, kad nukentėjusiosios E. V. makštyje rasta sperma yra A. P., o rašytiniuose jos paaiškinimuose nurodyta, kad tai gali būti nuteistojo arba jo artimo giminaičio sperma, kaip antai, D. Š. Be to, byloje nebuvo paneigta, ar E. V. makštyje rasta sperma yra dėl 2024 m. birželio 25 d. įvykusio lytinio akto, ar tai sperma, likusi ant nuteistojo lytinio organo po prieš tai buvusių poliucijų.

Nuteistasis A. P. turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių jis negali susijaudinti ir realiai atlikti lytinio akto. Nuteistajam diagnozuotos ligos sukelia sunkią organinę erekcijos disfunkciją (lytinį nepajėgumą), kas patvirtina jo parodymus, jog smurtinio lytinio akto atlikti jis fiziologiškai negalėjo.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios E. V. parodymus patvirtina liudytojų E. U., D. Š., D. V., I. Š. parodymai. Liudytojų E. U., R. V., D. V. parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji nei įvykio dieną, nei vėliau artimiesiems (seseriai, motinai) nieko nepasakojo. Taigi, teismas nepagrįstai sprendė, jog šios liudytojos patvirtino iš nukentėjusiosios sužinotas įvykio aplinkybes.

Cituojant liudytojo D. Š. parodymus, teigiama, kad jie nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, todėl juos teismas nepagrįstai pripažino patikimais. Be to, pagal liudytojo D. Š. parodymus, jis turi atminties sutrikimų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo atsisakyta iš gydymo įstaigų išsireikalauti duomenis, galinčius šiuos neaiškumus pašalinti. Taip pat tiek D. Š., tiek liudytoja apklausta jo motina I. Š. yra suinteresuoti bylos baigtimi dėl skyrybų tarp pastarosios ir nuteistojo, dėl to jų parodymais teismas negalėjo vadovautis.

Teismas nepagrįstai atsisakė apklausti A. P. sugyventinę, buvusią sutuoktinę D. P., kadangi neigiama jo buvusios sugyventinės I. Š. pateikta charakteristika suformavo išankstinį neigiamą nusistatymą prieš nuteistąjį. Nuteistojo sugyventinės parodymai yra svarbūs dar ir dėl to, kad leistų nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes – jo asmenybę, elgesį šeimoje, lytinį pajėgumą ir galimybę turėti lytinių santykių.

Teismas A. P. nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Šią išvadą teismas padarė vadovaudamasis tik teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu. Tačiau teismas šio ekspertizės akto duomenis vertino selektyviai, paviršutiniškai ir visiškai neanalizavo nukentėjusiosios E. V. ilgalaikės anamnezės, kuri paneigia tiesioginio priežastinio ryšio buvimą tarp nuteistajam inkriminuotų veiksmų ir nukentėjusiajai diagnozuoto (duomenys neskelbtini). Apeliantės vertinimu, nukentėjusiajai diagnozuotas (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo susietas išimtinai su 2024 m. birželio 25 d. įvykiu, o ne nukentėjusiosios ankstesniais išgyvenimais bei psichologinėmis traumomis. Taip pat ekspertizės akto išvada, kad iki įvykio E. V. buvo psichiškai sveika, prieštarauja ekspertizės akto turiniui. O ekspertizės akte nurodytą diagnozę – (duomenys neskelbtini) – paneigia nukentėjusiosios kraujo ir šlapimo toksikologijos tyrimai.

Ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiosios E. V. sveikatos sutrikdymo mastas (nesunkus laipsnis) buvo skaičiuojamas bendrai vertinant jos socialinį funkcionavimą pagal CGAS skalę. Tačiau bendram funkcionavimo lygiui esminės įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios savęs žalojimas (be jos pačios paaiškinimų, objektyvių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra), todėl nuteistasis negali atsakyti už tas pasekmes, kurias nukentėjusioji pati sau sukėlė. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios elgesys po įvykio paneigia išvadą apie nesunkų jos sveikatos sutrikdymą – po įvykio ji normaliai adaptavosi bei tęsė įprastą gyvenimą (turi vaikiną, mokosi, atsisakė psichologo, psichiatro paslaugų, medikamentinio gydymo). Tai paneigia teismo išvadą, kad dėl 2024 m. birželio 25 d. įvykio nukentėjusiosios sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta.

Be to, tais atvejais, kai kaltininkas siekia lytiškai santykiauti su kitu asmeniu ir savo veiksmais sukelia jam bejėgišką būklę (prievarta girdo alkoholiu, apsvaigina narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir pan.), išžaginimas gali būti kvalifikuojamas kaip padarytas panaudojant fizinį smurtą. Taigi, tokie veiksmai jau įeina į išžaginimo sudėtį, todėl papildomai nėra inkriminuojamas sveikatos sutrikdymas ar fizinis smurtas kaip atskiras nusikaltimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371/2014).

Teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas neįvertino byloje esančių duomenų apie nukentėjusiosios sveikatos būklę iki įvykio ir po jo. Nukentėjusioji iki įvykio turėjo rimtų psichologinių bei elgesio problemų, kurias tam tikrais momentais gydėsi, tačiau visa tai vis atsinaujindavo bei kartojosi. Patyręs seksualinę prievartą asmuo neabejotinai kurį laiką lankytųsi pas psichologus ar psichiatrus, tačiau po įvykio nukentėjusioji pas psichologą apsilankė tik du kartus ir gydymo nebetęsė. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusiosios patirti išgyvenimai nebuvo tokio gilaus ar negrįžtamo pobūdžio, kurie pateisintų civiliniu ieškiniu prašomos sumos priteisimą. Ekspertizės akte nurodytas E. V. teiginys, kad ji po įvykio pjaustėsi venas, yra grindžiamas išimtinai subjektyviais žodiniais pačios nukentėjusiosios pasakymais. Byloje jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nėra. Kadangi civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nepagrįstai iš nuteistojo nukentėjusiajai buvo išieškotos 1000 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Teismas nuteistajam A. P. paskyrė per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę bei elgesį po nusikalstamos veikos padarymo: A. P. neteistas, jis dirba, turi sunkių lėtinių ligų, dėl ko realus laisvės atėmimas jam būtų nepakeliama bausmė. Nuo įvykio iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo 2 metai. Per šį laiką A. P. nepadarė jokių teisės pažeidimų, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Visa tai sudaro pagrindą teigti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti arba paskiriant nuteistajam žymiai švelnesnę bausmę, arba atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą pagal BK 75 straipsnį.

Tai, kad nukentėjusioji E. V. netiksliai atsimena įvykio aplinkybes, paaiškinama jos sunkiu apgirtimu (ji vėmė, negalėjo viena paeiti, visą dieną buvo mieguista, taip pat ji yra nevartojanti alkoholio). Tačiau net ir tokioje būsenoje nukentėjusioji priešinosi nuteistajam A. P., teigdama, kad nenori su juo lytiškai santykiauti, o būdama blaivi, ji apskritai apie tai negalvojo. Ji pas nuteistąjį, pas savo vaikino tėvą, atvyko kaip į jai saugią aplinką (kaip jai atrodė) padėti jam sutvarkyti sodybą. Nors ji gėrė niekieno neverčiama, kadangi nedrįso atsisakyti, tai nereiškia, kad lytiniai santykiai tarp jos ir nuteistojo atitiko jos valią.

Nukentėjusiosios E. V. kūno sužalojimai patvirtina prieš ją atliktą prievartinį lytinį aktą. Be to, kitą dieną nukentėjusioji kreipėsi medicinos pagalbos dėl didelio skausmo apatinėje pilvo dalyje. Poodinė kraujosruva kairės šlaunies vidinėje pusėje niekaip negalėjo atsirasti dėl to, kad nukentėjusioji galimai „užkliuvo už lovos ar pan.“, kaip bandoma samprotauti apeliaciniame skunde. Be to, tam, kad lytinis aktas būtų pripažintas prievartiniu, visiškai nėra būtina, kad nukentėjusiojo kūnas būtų kaip nors sužalotas. O apeliaciniame skunde minimų „tipiškų lytinių nusikaltimų sužalojimų“ sąvokos teisės aktai nereglamentuoja.

Aplinkybę, kad nuteistasis A. P. nežinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, paneigia nukentėjusiosios ir liudytojo D. Š. parodymai.

Ekspertė J. K. kategoriškai nurodė, kad E. V. makštyje rasta sperma yra nuteistojo. Tačiau šie ekspertės paaiškinimai apeliaciniame skunde interpretuojami visiškai atvirkščiai. Beje, kad rastoji sperma yra nuteistojo, nustatyta specialisto išvada ir nepaneigta jokiais kitais bylos įrodymais.

Apeliacinio skundo argumentus, kad dėl sveikatos būklės nuteistasis A. P. negalėjo atlikti lytinio akto (ši versija atsirado tik apeliaciniame skunde), paneigia tiek atliktų ekspertizių išvados, tiek eksperto R. R. paaiškinimai teisiamajame posėdyje.

Apeliaciniame skunde neteisingai cituojamas garso įrašas, kuriame nuteistasis A. P. prisipažįsta dėl įvykusio lytinio akto. Tai dar kartą paneigia gynybos versiją apie nuteistojo negalėjimą atlikti lytinį aktą.

Liudytojo M. A. parodymai nuteistojo nusikalstamos veikos nei įrodo, nei ją paneigia. Be to, jis yra visiškai materialiai priklausomas nuo nuteistojo. Šio liudytojo parodymus paneigia nukentėjusiosios E. V. ir D. Š. parodymai.

Nukentėjusiajai E. V. buvo padaryta didelė tiek fizinė, tiek neturtinė žala. Civilinis ieškinys buvo pareikštas optimalaus dydžio, todėl teismas pagrįstai jį tenkino.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas nuosprendyje pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios E. V. parodymais. Jos parodymai buvo nuoseklūs dėl esminių įvykio aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta jos apklausa yra išsamesnė, kadangi tokių apklausų metu psichologas užmezga reikiamą kontaktą, užduoda tinkamai suformuluotus klausimus. Tuo tarpu nukentėjusioji policijos pareigūnui galėjo nepapasakoti visų, ypač intymių, įvykio detalių. Taip pat teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė galimybę papildomai apklausti E. V. (jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ekspertės nerekomendavo jos apklausti papildomai).

Teismas nuteistojo A. P. parodymus pagrįstai pripažino nepatikimais, kadangi juos paneigia byloje surinkti įrodymai. Kad nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, įrodo jos makštyje rasta jo sperma. Po įvykio ant nukentėjusiosios kūno galėjo nelikti fizinio smurto žymių – nuteistajam buvo inkriminuotas išžaginimas pasinaudojus bejėgiška nukentėjusiosios būkle, o ne panaudojus prieš ją fizinį smurtą.

Aplinkybę, kad nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta diagnozė: (duomenys neskelbtini). Teisiamajame posėdyje šią diagnozę dar kartą patvirtino apklaustos ekspertės. Tai, kad liudytojui M. A. nukentėjusioji atrodė neapsvaigusi, neprieštarauja bylos įrodymų visumai, nes tuo metu ji jau buvo pamiegojusi ir atsigavusi. O liudytoja E. U. vien pagal vaizdo skambutį neturėjo jokių galimybių įvertinti ir suprasti, nuo ko E. V. yra apsvaigusi.

Apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis A. P. nežinojo, jog įvykio metu E. V. buvo nepilnametė, paneigia liudytojo D. Š. bei pačios nukentėjusiosios parodymai.

Apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl to, kad nukentėjusiosios E. V. makštyje galėjo būti rasta ne A. P., o jo sūnaus D. Š. sperma, paneigia ekspertės J. K. išvada bei jos paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje. Nuteistojo spermos radimas nukentėjusiosios makštyje leidžia padaryti abejonių nekeliančią išvadą, kad A. P. lytiškai buvo pajėgus. Dėl to šiai aplinkybei nustatyti specialių žinių nereikia.

Atmetami apeliantės argumentai, kad teismas neįvertino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologinio įvertinimo išvados. Ji buvo įvertinta atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. O vien apeliantės pasvarstymai nesudaro pagrindo abejoti ekspertų išvadomis dėl nuteistojo A. P. veiksmais nukentėjusiajai padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, atsižvelgė į nuteistojo nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, jo materialinę padėtį, nukentėjusiosios amžių, jos patirtą sveikatos sutrikdymą ir pagrįstai jai iš nuteistojo priteisė 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiamame nuosprendyje teismas pasisakė, kodėl A. P. netaikomų BK 62 ir 75 straipsnių. A. P. sveikatos būklė bei veiklos pobūdis nesudaro pagrindo jam švelninti bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios įgaliota atstovė ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo turinio, jame suformuluotų prašymų matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamojo įstatymo taikymą. Taip pat apeliaciniame skunde keliami nuteistajam A. P. paskirtos bausmės, nukentėjusiajai E. V. priteistos neturtinės žalos bei išieškotinų bylinėjimosi išlaidų klausimai. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų.

Dėl nukentėjusiosios E. V. išžaginimo ir nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja teigia, kad A. P. E. V. neišžagino ir neatliko su ja jokių kitokių prievartinių seksualinio pobūdžio veiksmų. Apeliantės vertinimu, apylinkės teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti objektyvūs įrodymai. Apeliantė skunde ypač daug dėmesio skiria nukentėjusiosios E. V. kaip asmenybės neigiamam apibūdinimui, akcentuoja tą dalį jos parodymų, kai ši apie įvykio aplinkybes davė skirtingus parodymus. Apeliantė mano, kad esminiais įrodymais turėtų būti tik nuteistąjį teisinantys ar jo keliamas versijas patvirtinantys bylos duomenys, tokie kaip liudytojo M. A. parodymai. O be nukentėjusiosios parodymų, apeliantės teigimu, kitų nuteistojo kaltę patvirtinančių patikimų įrodymų byloje nėra.

Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus, pirmosios instancijos teismo teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimus, sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo pažeisto BPK 20 straipsnio ir dėl to netinkamo įrodymų vertinimo sprendžiant A. P. kaltės klausimą yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė duomenis, kuriuos laikė įrodymais, įvertino jų patikimumą juos pakankamai išsamiai išanalizavęs, nurodė priežastis, kodėl vienus įrodymus laiko patikimais, patvirtinančiais nuteistojo kaltę, bei kodėl kritiškai vertina kitus įrodymus. Teismo išvados dėl to motyvuotos, pakankamai išsamios, logiškos, pagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo su jomis nesutikti. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliantė nurodo savo apeliaciniame skunde, įvertino byloje esančių įrodymų visumą, nukentėjusiosios E. V. parodymus laikė patikimais ne fragmentiškai, t. y. įvertindamas jų tam tikras dalis, o atsižvelgdamas į parodymų visumą ir kitus įrodymus, lygindamas kiek kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai juos patvirtina, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nenustatyto įrodymų patikimumo, leistinumo bei argumentai dėl to, kad nuteistojo kaltė pagrįsta išimtinai tik nukentėjusiosios prieštaringais parodymais, taip pat nepagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai A. P. pripažino kaltu dėl nukentėjusiosios E. V. išžaginimo ir nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo kaltė padarius šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta ne tik nukentėjusiosios, bet ir jos parodymus patvirtinančiais liudytojų D. Š., E. U., R. V., D. V., I. Š. parodymais, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, specialistų išvadomis, ekspertizės aktu, ekspertų paaiškinimais bei kitais įrodymais. Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuteistojo A. P. parodymai prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, o liudytojo M. A. parodymai nėra reikšmingi nustatant svarbias faktines bylos aplinkybes. Daryti priešingas išvadas, kaip kad to norėtų apeliantė, teisėjų kolegija nemato jokio pagrindo.

BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą. Objektyviai išžaginimą sudaro dvi stadijos: fizinio ar psichinio smurto naudojimas arba kitoks atėmimas galimybės priešintis ir lytinio akto atlikimas. Savarankiška išžaginimo forma yra naudojimasis nukentėjusio asmens bejėgiška būkle. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios. Taigi, lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėta veika padaroma: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai BK 149 straipsnyje numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-125-478/2026). Iš subjektyviosios pusės išžaginimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

Šiai bylai aktualus išžaginimo aiškinimas kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudoja. Apsvaigimas nuo alkoholio taip pat gali lemti bejėgišką būklę. Lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę, jei teismas nustato, kad apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, jog atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusio asmens valią. Patvirtindamas ar paneigdamas tokią išvadą, teismas turi įvertinti situacijos kontekstą – ar lytinių santykių dalyviai turėjo anksčiau intymių santykių, ar šiuo atveju kaltininkas turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūręs asmuo prieš tai leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams su kaltininku, ar kaltininkas galėjo klysti dėl to ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2014, 2K-441-677/2016). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog jei apsvaigimas buvo sukeltas ne prievarta nugirdžius, o savanoriškai vartojant alkoholį, tai neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant veiką kaip išžaginimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371/2014). Buvimas kompanijoje, alkoholio vartojimas ar kiti veiksmai savaime nereiškia, kad nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti. Nukentėjusiosios elgesys prieš įvykį nusikaltimą padariusio asmens kaltės nepaneigia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129/2014).

Lytinis santykiavimas kitaip atimant galimybę priešintis yra tada, kai nukentėjusio asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja būdus, kurių neapima terminai „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, ar „pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle“, tačiau jais palaužiama nukentėjusio asmens valia priešintis ir pažeidžiama jo seksualinė laisvė, dėl to lytinis santykiavimas įvyksta prieš nukentėjusiojo valią. Tai gali būti nukentėjusiojo surišimas (jei tam nenaudojamas smurtas), migdomųjų ar kitokių valią paralyžiuojančių vaistų, narkotinių arba psichotropinių medžiagų sugirdymas nukentėjusiajam be jo žinios ar apgaule arba kitaip prieš jo valią, netrikdančių sveikatos dujų papurškimas, melagingas kokios nors reikšmingos nukentėjusiojo apsisprendimui žinios pranešimas, uždarymas į izoliuotą patalpą atimant laisvę, ir kt.

Šioje byloje nustatyta, kad 2024 m. birželio 24 d. A. P. su E. V. susitarė, jog kitą dieną pastaroji padės jam sutvarkyti jo (duomenys neskelbtini) sodybos kambarius. A. P. 2024 m. birželio 25 d. apie pietus (apie 11.54 val. užfiksuotas jų paskutinis pokalbio telefonu kontaktas, po ko jokių kontaktų telefonu tarp jų nebuvo iki 15.36 val.) pasiėmė E. V. iš mokyklos, kurioje jai tą dieną buvo išleistuvės (ji baigė 10 klasių). Ta proga A. P. pasiūlė jai nupirkti šampano. Nuvažiavęs į parduotuvę, A. P. nupirko šampano butelį bei du butelius alaus. Sodyboje baigus tvarkytis, A. P. pavaišino E. V. šampanu – įpylė jo į vienkartinę stiklinę. Ją E. V. išgėrus, jis jai įpylė antrą stiklinę, o trečią jai įpiltą stiklinę E. V. išvertė. Pats A. P. gėrė alų. Visą tą laiką jie šnekėjosi tarpusavyje, A. P. vis ragino E. V. greičiau gerti. E. V. išpylus trečią stiklinę šampano, ji su A. P. nuėjo į kambarį. Kas vyko kambaryje – jų parodymai išsiskyrė. Kai kambaryje E. V. prabudo, ji apsirengė ir A. P. ją parvežė į namus. Tai buvo apie 15.30 val. Kitą dieną dėl apatinės pilvo dalies skausmų E. V. savo vaikino – A. P. sūnaus D. Š., buvo išvežta į ligoninę. Po įvykio jai buvo nustatyta poodinė kraujosruva kairės šlaunies vidiniame paviršiuje. Tokias faktines bylos aplinkybes patvirtina nuteistojo A. P., nukentėjusiosios E. V., liudytojų parodymai, specialistų išvados, ekspertizės aktas, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, skambučių duomenys bei susirašinėjimai tarp A. P. ir E. V., garso įrašas bei kiti byloje surinkti įrodymai. Šios faktinės bylos aplinkybės proceso dalyvių iš esmės nėra ginčijamos, su jomis sutinkama, todėl jos išsamiau neaptarinėjamos.

Apeliaciniame skunde neigiamas nuteistojo A. P. ir nukentėjusiosios E. V. lytinio santykiavimo faktas nuteistojo sodybos kambaryje, teigiama, kad pastarosios makštyje rasta sperma nebūtinai priklauso A. P. (ji galėjo būti ir D. Š. – jo sūnaus), kad sperma nukentėjusiosios makštyje galėjo atsirasti jos ir nuteistojo tarpusavio glamonių metu pastarajam rankomis liečiant jos lytinius organus, jai bandant nuteistojo varpą įsikišti sau į makštį (nuteistojo teigimu, jai to padaryti nepavyko, nes jo varpa nesukietėjo). Šias gynybos iškeltas versijas pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė skundžiamame nuosprendyje bei jas motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Visų pirma, apeliaciniame skunde nuteistajam A. P. naudinga linkme aiškinami bei iškreipiami duomenys, nurodyti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nukentėjusiosios E. V. makštyje rastos spermos DNR tyrimo, ekspertės J. K. paaiškinimai specialisto paaiškinimų protokole bei jos paaiškinimai teisiamajame posėdyje (1 t., b. l. 102-108, 115-116; 3 t., b. l. 120). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ekspertės J. K. atliktas nukentėjusiosios E. V. makštyje rastos spermos DNR tyrimas bei jos paaiškinimai, užfiksuoti specialisto paaiškinimų protokole bei teisiamajame posėdyje, sutampa ir vienareikšmiškai įrodo, kad nukentėjusiosios makštyje rasta sperma yra nuteistojo A. P. Ekspertės J. K. pateikta išvada yra kategoriška, ji aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad nukentėjusiosios E. V. makštyje rastos spermos DNR profilis sutapo su A. P. DNR profiliu ir neįmanoma, jog sutaptų su kito asmens – jo sūnaus ar kito artimojo giminaičio pagal vyriškąją liniją, DNR profiliu. Tokia išvada teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pagrindo netikėti neturi – ją pateikė tam reikalingų specialių žinių bei 31 metų ekspertinio darbo stažą turinti ekspertė. Taigi, byloje yra aiškiai ir neabejotinai nustatyta, kad po įvykio nukentėjusiosios E. V. makštyje buvo rasta A. P. spermos.

Kita gynybos versija – kad nukentėjusiosios E. V. makštyje nuteistojo A. P. sperma galėjo atsirasti liečiantis jų lytiniams organams, nuteistajam rankomis liečiant nukentėjusiosios lytinį organą, o ne jų lytinio santykiavimo metu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat buvo pakankamai išsamiai aptarta bei motyvuotai atmesta. Su pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija taip pat sutinka. Pagal specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), eksperto R. R. paaiškinimus teisiamajame posėdyje (1 t., b. l. 90-91; 3 t., b. l. 192-195) byloje nustatyta, kad ėminiai, kuriuose buvo rasta A. P. sperma, buvo paimti iš E. V. makšties skliautų, kurie anatomiškai yra 8-10 cm gylyje. Šiais įrodymais nustatyta ir tai, kad makšties skliaute sperma negali atsirasti neįvykus tikram lytiniam aktui, t. y. neįvedus varpos į makštį. Ekspertas R. R. teisiamajame posėdyje paaiškino ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju buvo rastas sąlyginai didelis spermos kiekis – buvo rasta ir sperminio skysčio, ir pačių lytinių ląstelių. Šia specialisto išvada bei eksperto R. R. paaiškinimais teisiamajame posėdyje teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo netikėti. Tokių duomenų nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Įvertinus visas šias išdėstytas aplinkybes, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiosios E. V. makštyje rastos A. P. spermos kiekį, tai, kad ji rasta ne nukentėjusiosios makšties išorėje, o jos skliautuose – maždaug 8-10 cm gylyje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp A. P. ir E. V. buvo lytinis aktas į makštį bei A. P. įvyko ejakuliacija – jis savo spermą išliejo nukentėjusiosios makštyje. Tai leidžia atmesti gynybos versiją, kuri atsirado tik apeliaciniame skunde, kad A. P. dėl savo sveikatos būklės negali atlikti lytinio akto. Be to, kad ji buvo paneigta prieš tai nurodytų byloje surinktų įrodymų visuma, ji prieštarauja paties nuteistojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, jog nėra taip, kad jis būtų lytiškai nepajėgus; teisiamojo posėdžio metu jo duotiems parodymams, jog neprisimena, kada turėjo lytinių santykių; jam būna „šlapių sapnų“. Taigi, pats A. P. niekada neneigė, jog jis yra lytiškai pajėgus ir jo sveikatos būklė jam netrukdė atlikti lytinį aktą.

Atmetus apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis A. P. lytiškai nesantykiavo su nukentėjusiąja E. V. 2024 m. birželio 25 d. jo sodybos kambaryje, atsakoma į klausimą, ar tai atitiko nukentėjusiosios valią ir lytinis santykiavimas tarp jos bei nuteistojo vyko jų abipusiu sutikimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvykio metu nukentėjusioji nebuvo tokios būklės, jog nesuprastų su ja nuteistojo atliekamų veiksmų, ir todėl jiems sąmoningai bei nesipriešindama pritarė. Su tokiais skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

Prieš pateikdama išsamesnius vertinimus ir motyvus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna arba jų nebūna daug. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose būna nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), ir išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, suradus juose neesminių prieštaravimų, tokio pobūdžio (seksualinio) baudžiamosiose bylose negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą ir objektyvumą, būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens parodymuose, galėtų būti ir turėtų būti aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tai jokiu būdu nėra pakankamas pagrindas visais atvejais netikėti seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymais.

Pažymėtina ir tai, kad tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, bylose nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Svarbu yra tai, kad byloje būtų ir kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį atliktas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-697/2021, 2K-199-648/2023, 2K-67-495/2024).

Šioje byloje nukentėjusioji E. V. dėl 2024 m. birželio 25 d. įvykio aplinkybių paaiškinimus bei parodymus davė: 2024 m. birželio 26 d. būdama (duomenys neskelbtini) klinikose policijos pareigūnui; apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. liepos 15 d.; taip pat 2025 m. balandžio 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu.

Apklausta policijos pareigūno (duomenys neskelbtini) klinikose 2024 m. birželio 26 d. nukentėjusioji E. V. nurodė, kad jai išgėrus pusę stiklinės šampano, ji pasijuto blogai, jautėsi stipriai apsvaigusi, jautė, kad kalba su klaidomis. Po to ji išgėrė A. P. jai įpiltą antrą stiklinę šampano. Ji jautėsi stipriai apsvaigusi. Kartu su A. P. palyda nuėjo į kambarį atsigulti. Ji atsigulė tiesiai ant nugaros. Po šios akimirkos ji nieko neprisiminė. Po kurio laiko prabudusi pastebėjo, kad šalia jos, lovoje, guli A. P. marškinėliai, kuriuos jis buvo prieš tai apsirengęs. Tuo metu A. P. lovoje nebuvo, ji vėl užmigo. Po kurio laiko A. P. ją pažadino. Ji pajautė, kad yra be liemenėlės, kuri gulėjo šalia jos, tuo metu ji buvo tik su marškinėliais. Prieš užmiegant ji buvo su visais drabužiais. Atsikėlus jai pasidarė bloga, apsivėmė. Po to susirinko daiktus ir išvažiavo iš sodybos. A. P. ją parvežė į namus. Ką ji veikė namuose, nepamena. Kitos dienos rytą ji pastebėjo krauju išteptas kelnaites, pajuto skausmą pilvo apačioje. Po to apie situaciją papasakojo draugei. Kažkuriuo metu jai paskambino A. P., kuris pasakė, kad tai, kas buvo tarp jų, tegul lieka „paslaptėle“ nuo D. Š. Ką jis turėjo mintyje, ji nesuprato. Laukiant ligoninės priėmimo skyriuje, ji atsiminė A. P. žodžius: „noriu, kad tau neskaudėtų“, tačiau kur šie žodžiai buvo pasakyti, ji neatsiminė (1 t., b. l. 54-56).

Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu 2024 m. liepos 16 d. nukentėjusioji E. V. parodė, kad jai gurkštelėjus A. P. į stiklinę įpilto šampano, jai ėmė dirginti, kutenti gerklę, bet ji pagalvojo, kad taip yra, nes ji nevalgiusi. Nugėrus pusę stiklinės, jai ėmė suktis galva. Jis įpylė antrą stiklinę, kurią ji labai nenorom išgėrė. Po to ji ėjo miegoti, o A. P. ją apkabinęs vedė į kambarį, nors jos kojos nesipynė. Nuvedęs į kambarį, pasodino ant lovos, o ji atsigulė. Pamena, kad gulėjo tiesiai, kaip ir miegojo. Pamatė šalia gulinčius A. P. vilkėtus marškinėlius. Vėl užsnūdo. Prasimerkusi pamatė šalia savo liemenuką. Tada vėl nieko nepamena, užmigo. Prasibudinusi pajuto, kaip A. P. jai bučiavo kūną, krūtinę. Tuo metu ji norėjo judėti, rėkti, bet nieko negalėjo, buvo kaip surakinta, negalėjo pasakyti nė žodžio, negalėjo pajudėti. Po to jis pradėjo bučiuoti ir lūpas. Ji stengėsi nesibučiuoti, galėjo judinti tik galvą. Tuo metu jis jai nieko nesakė. Po to ji vėl nieko nepamena. Pajautė, kaip jis jai šortus numovė. Ji A. P. klausė: „ką jūs darot“, sakė, kad ji nenori, jai riedėjo ašaros. Jis pasakė, kad nori, jog jai gera būtų, pavadino „mažute“. Tuomet ji vėl nieko nepamena. Jis jos klausė, kur jam baigti, ji nieko negalėdama atsakyti tylėjo. Jis vėl paklausė to paties, ji neatsakė, toliau nepamena, kaip jis išėjo. Lytiniai santykiai buvo, ji kažkiek tai juto. Negali pasakyti, ar buvo sperma. Nepamena, kur jis baigė. Paskui ji atsikėlė, pajuto, kad yra be liemenuko, šortų. Skubiai apsivilko ir nuėjo į tualetą, kur ji apsivėmė. Vėliau A. P. ją parvežė į namus. Grįžus namo, jai svaigo galva, todėl nuėjo miegoti. Kitą dieną jai būnant pas E. U., paskambinęs A. P. prašė, kad tai, kas tarp jų vyko, liktų „paslaptėle“. Tada ji ėmė verkti, jai skaudėjo pilvo apačią. Ji paprašė D. Š. pagalbos, o jam paskambinus, pasakė, kas įvyko (1 t., b. l. 65-66).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu 2025 m. balandžio 15 d. nukentėjusioji E. V. nurodė, kad nuo pusės stiklinės šampano ji apsvaigo: labai norėjo miego, svaigo galva, liejosi akyse, jos merkėsi. Iš viso išgėrė dvi stiklines šampano. Po to A. P. ją nuvedė į kambarį, paguldė. Po to ji miglotai atsimena įvykio aplinkybes. Atsimena, jog buvo be savo marškinėlių ir liemenuko. Po to – be šortų ir apatinių, t. y. nuoga. A. P. buvo nuogas. Jis lietė jos krūtinę, visą kūną, bučiavo kaklą. Taip pat jis lietė jos lytinį organą. Po to jis patraukė savo rankas ir jau nebe su rankom lietė jos lytinį organą. Ji prisimena jo užduotą klausimą: „kur baigti“. Ji pamena, kad įvykio metu nejautė savo kūno, negalėjo pajudėti, kažką pasakyti. Pamena, jog ji verkė – jautė ašaras, riedančias per skruostą. Vėl savo kūną ji pajautė, kai A. P. ją pažadino. Ji atsikėlė nuoga. Visi rūbai buvo padėti šalia. Ji apsirengė ir tada ją labai supykino. Ji bėgdama apsivėmė save. Po to tualete dar gal du kartus vėmė. Kitą dieną A. P. jai paskambino ir pasakė, kad visa tai, kas įvyko, tegu lieka „maža paslaptėle“. Visą tą dieną jai skaudėjo pilvo apačią. Iš viso to ji suprato, kas galėjo įvykti. Apie tai pranešė savo vaikinui, su kuriuo kartu vyko į ligoninę (1 t., b. l. 195).

Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. V. paaiškinimų ir parodymų, įvairių apklausų metu ji nurodė vis daugiau ir smulkesnių detalių apie prieš ją nuteistojo A. P. atliktus veiksmus. Iš pačios nukentėjusiosios E. V. parodymų galima spręsti, jog iškart po įvykio, dar būdama A. P. sodyboje, ji nelabai suprato, kas su ja įvyko. Kas iš tiesų įvyko ji ėmė suvokti tik kitą dieną, kai jai ėmė skaudėti pilvo apačią, patepliojo apatines kelnaites kraujingomis išskyromis iš lytinių takų bei ji pasikalbėjo telefonu su nuteistuoju įjungusi garsiakalbį, kuomet jų pokalbį girdėjo liudytojai E. U. ir D. Š., ir kuomet A. P. jai pasakė, kad tai, kas tarp jų įvyko, tebūna jų paslaptis. Dėl to nukentėjusiosios E. V. parodymai buvo nuoseklūs bei sutapo viso proceso metu. Net ir tikint gynybos iškelta versija, jog E. V. išgalvojo istoriją apie A. P. panaudotą seksualinę prievartą prieš ją, kad jos vaikinas D. Š. imtų jos gailėtis, kad su pastaruoju ji nebesipyktų, tokiu atveju nukentėjusioji nuo pat pradžių būtų atskleidusi visas jos išžaginimo detales. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Kaip jau minėta, 2024 m. birželio 26 d. pirminiuose paaiškinimuose policijos pareigūnui E. V. nurodė neprisimenanti, kas įvyko kambaryje tuo metu, kai ji miegojo būdama apsvaigusi nuo A. P. pavaišinto šampano. Po to apklausiama bei pasakodama įvykio aplinkybes ji nurodė prisimenanti atskiras įvykio detales – kaip gulėdama matė šalia jos padėtus A. P. vilkėtus marškinėlius, kaip buvo nurengta A. P., kaip jis lietė ir bučiavo jos kūną, lytinius organus, klausė jos, kur jam baigti. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, dėl šių esminių įvykio aplinkybių, įvykio sekos ir nuteistojo prieš ją atliktų veiksmų nukentėjusiosios paaiškinimai bei parodymai vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose buvo pakankamai logiški bei įtikinami. Įvertinus nukentėjusiosios apsvaigimą, jos sumišimą dėl ne iškart suprastų prieš ją nuteistojo atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų, jos jauną amžių, gyvenimiškos patirties stoką, yra suprantama, kad nukentėjusiajai yra sunku pasakoti bei atsiminti prieš ją nuteistojo atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus. Sunku tikėtis bei reikalauti, jog stipriai apsvaigusi nepilnametė, patyrusi seksualinę prievartą, labai tiksliai ir išsamiai papasakotų prievartautojo veiksmus ir nesusipainiotų arba nepamirštų kai kurių detalių. Dėl to teisėjų kolegija pernelyg nesureikšmina to, kad pirminiuose savo paaiškinimuose E. V. nurodė neprisimenanti, kas įvyko kambaryje, kuriame ji gulėjo apsvaigusi nuo prieš tai išgerto šampano. Natūralu, kad stipriai apsvaigęs nepilnametis ne iškart gali aiškiai ir smulkiai atpasakoti įvykio, kurio metu jis buvo seksualiai išnaudojamas, detales. Suprantama ir logiška yra ir tai, kad praėjus atitinkamam laikui nuo įvykio, E. V. pradėjo atsiminti tam tikrus įvykio epizodus bei juos atpasakojo apklausų metu. Savo pozicijos ji iš esmės niekada nekeitė dėl šių esminių įvykio aplinkybių: kad įvykio aplinkybes ji prisimena epizodiškai; kad įvykio metu ji stipriai apsvaigo bei dėl to buvo mieguista – tai prasibudindavo, tai vėl užsnūsdavo; kad kambaryje A. P. jai nuvilko drabužius, bučiavo jos kūną, lūpas, lietė lytinius organus, klausė jos: „kur jam baigti“; kad tai, ką A. P. jai darė, neatitiko jos valios, ji to nenorėjo. Dėl to teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti abejotinais, pripažinti juos nepatikimais ir dėl to juos visiškai atmesti.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aplinkybės, kad nukentėjusiosios kūne, jos lytiniuose organuose ar šioje zonoje, nebuvo nustatyta jokių tipinių seksualinei prievartai būdingų sužalojimų, nepaneigia nukentėjusiosios E. V. parodymų. Visų pirma, išžaginti nukentėjusįjį asmenį galima ir be fizinio smurto prieš jį panaudojimo, kuomet nukentėjusysis aktyviau priešinasi ir taip lieka ant jo kūno sužalojimai. Šiuo atveju taip ir nebuvo, fizinio smurto panaudojimas išžaginus E. V. nuteistajam nebuvo inkriminuotas. Kaip minėta, pagal nukentėjusiosios parodymus, įvykio metu dėl apsvaigimo nuo alkoholio sukeltos būsenos ji neturėjo jėgų bei valios pasipriešinti nuteistojo A. P. seksualinio pobūdžio prievartiniams veiksmams. Todėl nuteistasis, siekdamas su nukentėjusiąja atlikti prievartinį lytinį aktą, jos valios ir neturėjo palaužti panaudodamas prieš ją fizinį smurtą, jis buvo nuteistas už tai, kad išžagino nukentėjusiąją pasinaudodamas jos bejėgiška būkle. Kita vertus, po įvykio nukentėjusiajai E. V. kairės šlaunies vidiniame paviršiuje buvo nustatyta 1 cm skersmens poodinė kraujosruva, padaryta kietais bukais riboto paviršiaus daiktais (1 t., b. l. 90-91). Kad nukentėjusioji A. P. sodyboje griuvinėjo ar kažkur buvo atsitrenkusi tvarkydama kambarius, kad ji susižeidė po įvykio, neparodė nei sodyboje buvę A. P. bei M. A., nei ji pati ar ja po įvykio buvę kiti asmenys – D. Š., E. U. Įvertinus tai kartu su tuo, kad A. P. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo į makštį jai gulint ant nugaros, darytina išvada, kad šis sužalojimas nukentėjusiosios kairės šlaunies vidiniame paviršiuje atsirado A. P. su ja lytiškai santykiaujant prievarta. Toks sužalojimas netgi labai būdingas prievartiniam lytiniam aktui į makštį, kai dažnu atveju prievartautojas rankų pirštais laiko praskėstas nukentėjusio asmens kojas. Be viso to, nukentėjusiosios E. V., liudytojų D. Š., E. U., R. V. parodymai, nukentėjusiosios apatinių kelnaičių apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (rudos spalvos dėmės) (2 t., b. l. 50-57) patvirtina, kad po įvykio kitą dieną E. V. labai skaudėjo apatinę pilvo dalį, jai tepliojo kraujingomis išskyromis iš lytinių takų, dėl ko ji kreipėsi pagalbos į sveikatos priežiūros įstaigą. Tai papildomai patvirtina, kad A. P. lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo grubus bei prievartinis.

Pagaliau tai, kad nukentėjusiosios E. V. parodymais galima tikėti, kad ji nefantazuoja ir nemeluoja, patvirtino ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas. Nors apeliaciniame skunde jis labai kritikuojamas kaip prieštaringas bei neišsamus, teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiajai E. V. paskirtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu ekspertės įvertino tiek apeliaciniuose skunduose nurodomus dokumentus – nukentėjusiosios psichologinio įvertinimo „(duomenys neskelbtini)“ išvadas, (duomenys neskelbtini) mokyklos 2025 m. kovo 7 d. raštą, tiek kitus dokumentus – ekspertėms buvo pateikti visi tuo metu baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, E. V. medicininiai dokumentai, charakteristika iš (duomenys neskelbtini) mokyklos bei kiti dokumentai. Įvertintina ir tai, kad aptariamą ekspertizę atliko dvi ekspertės – teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė R. G. bei teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė T. G.-N. Kaip matyti iš ekspertizės akto, jos pagal kompetenciją atsakė į teismo suformuluotus klausimus; taip pat turi atitinkamai 3 ir 4 metų darbo ekspertu stažą; ekspertizės metu naudojo stebėjimo, pusiau struktūruoto pokalbio, psichologinio įvertinimo metodikos, gautos bylos analizės tyrimo metodus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti eksperčių surašyto ekspertizės akto bei jame padarytų išvadų. Turėdamos tam reikalingų specialių žinių bei tiesiogiai stebėdamos nukentėjusiąją pokalbių su ja metu – jos duodamus paaiškinimus bei jos reakciją, ekspertės turėjo visas sąlygas bei galimybes įvertinti bei atsakyti į šiai bylai reikšmingus klausimus. Dėl to pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir teisingai rėmėsi šiuo ekspertizė aktu vertindamas nukentėjusiosios E. V. parodymus bei nustatydamas nesunkų jos sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusį su A. P. prieš ją panaudota seksualine prievarta.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad nors E. V. nenustatyta tokių kalbos ir pažintinės veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumų, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių (kas, kur, ką darė) aplinkybių, jų įsiminti bei praėjus kuriam laikui atgaminti apklausų metu, atkreipiamas dėmesys, kad byloje tiriamo įvykio metu E. V. buvo galimai apsvaigusi, o net ir nežymaus apsvaigimo būsenoje lėtėja mąstymo procesai, siaurėja galimų situacijos sprendimų paieška. E. V. pasakojimas apie byloje tiriamą įvykį atitinka jos nupasakotą būseną jo metu – ji nupasakoja paskirus epizodus bei detales, yra kritiška savo atminčiai, t. y. parodymus E. V. duoda taip, kaip sugeba, atsižvelgus į susiklosčiusias aplinkybes. Ekspertizės akte konstatuota ir tai, kad padidintas įtaigumas ir padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais) E. V. nenustatytas (1 t., b. l. 188-200). Teisiamajame posėdyje ekspertės savo išvadas ekspertizės akte patvirtino pilna apimtimi (3 t., b. l. 118-119). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad anksčiau aptarti nukentėjusiosios E. V. parodymai nėra jos išgalvoti. Apie iš nuteistojo A. P. patirtą seksualinę prievartą ji papasakojo tiek, kiek palaipsniui atsiminė apklausiama įvairių apklausų metu. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai nukentėjusiosios parodymus pripažinti pakankamu ir teisėtu įrodymu, pagrindžiančiu nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Juolab, kas jau taip pat buvo minėta šioje nutartyje, jos parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Nukentėjusiosios parodymus pripažinus tinkamu nuteistojo kaltę patvirtinančiu įrodymu, atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai nuteistojo kaltę grindė nukentėjusiosios E. V. parodymais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Teismų praktikoje šiuo aspektu pažymima, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Šioje byloje tokiais įrodymais yra liudytojų D. Š., E. U., I. Š., R. V., D. V. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo bei pagrįstai įvertino kaip nukentėjusiosios E. V. parodymus patvirtinančius bei savo ruožtu ir nuteistojo kaltę patvirtinančius bylos įrodymus. Išvardintų liudytojų parodymai nagrinėjamu atveju yra svarbūs, kadangi jie bendravo su nukentėjusiąja E. V. iš karto po įvykio.

Liudytoja E. U. parodė, kad 2024 m. birželio 26 d. apie pietus pas ją atvažiavo E. V. Pastarajai telefonu kalbantis su vyru, ji įjungė garsiakalbį ir ji išgirdo: „laikysime tai maža paslaptėle“. Po pokalbio E. V. apsiašarojo. Į klausimą, kas nutiko, E. V. atsakė: „jis mane palietė, atrodo“. E. V. drebėjo. E. V. pasakojo, kad vyras jai davė išgerti, dėl ko ji apsvaigo ir nelabai ką pamena; tada nuėjo miegoti, pabudusi matė vyro marškinėlius, o pati buvo be kelių drabužių; ji verkė, kai vyras numovė šortus. Paskui E. V. išsikvietė savo vaikiną D. Š. ir jie išvažiavo (2 t., b. l. 96-97).

Liudytojas D. Š. parodė, kad 2024 m. birželio 26 d. 15.30 val. E. V. jam parašė žinutę, kad jai reikia pagalbos, ji bijo. Paskambinus E. V. papasakojo, kad kai ji 2024 m. birželio 25 d. su jo tėvu buvo sodyboje, jis jai davė išgerti vyno, ji netikėtai greit apsvaigo nuo nedidelio kiekio, nuėjo į kambarį, kur jo tėvas ją išžagino. Apie 18 val. jis atvyko pas E. V. draugę, kur pastaroji pakartojo tas pačias aplinkybes ir pasakė, kad jai skauda lytinių organų srityje. Ji buvo išsigandusi ir apsiverkusi, šlubavo, vos paėjo. Jis jai pasiūlė kreiptis į policiją, o pakalbėjus su mama, ji pasiūlė prieš tai kreiptis į gydymo įstaigą. Jis E. V. nuvežė į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Važiuojant į (duomenys neskelbtini) jis skambino tėvui ir norėjo išgauti jo prisipažinimą, bet jis viską neigė. Paskui tėvas paskambino E. V. ir jie abu kalbėjosi, o jis jų pokalbį įrašė. Pokalbio metu A. P. jai sakė, kad tai, kas įvyko tarp jų, tegu būna maža paslaptėlė. Anksčiau E. V. jam apie įvykį nepasakojo, nes buvo išsigandusi, sunkiai apie tai kalbėjo. Vėliau pasakojo, kad buvo „apsinešusi“, nesiorientavo aplinkoje, vėmė. Pasakojo, kad gulint kambaryje A. P. jai numovė šortus ir pradėjo liesti (2 t., b. l. 25-27; 3 t., b. l. 94-105; 192-195).

Liudytoja I. Š. parodė, kad 2024 m. birželio 26 d. sūnus D. Š. jai papasakojo, jog A. P. nugirdė E. V. ir ja pasinaudojo. Ji nukreipė sūnų su drauge į policiją ir medikus. Vėliau sūnus jai sakė, kad įvykio metu E. V. tarpais dingdavo atmintis, jai buvo bloga, ji vėmė, negalėjo nei pasipriešinti, nei pabėgti. Po įvykio ji bendravo su E. V., bet ji apie įvykį daug ko neatsimena. E. V. jai pasakojo, kad po jos išleistuvių A. P. pasiūlė nupirkti šampano; jai jį išgėrus, labai apsisuko galva, pykino; tuomet A. P. pasiūlė jai eiti pamiegoti; ji nuėjo į kambarį, prabudusi matė tamsius marškinėlius, kažkokį šnopuojantį vyrą ant viršaus (2 t., b. l. 108-110; 3 t., b. l. 94-105).

Liudytoja R. V. parodė, kad (duomenys neskelbtini) ligoninėje ji dalyvavo sesers E. V. apžiūroje, kurios metu girdėjo, kaip sesuo pasakojo, jog jai skauda pilvo apačią, jog ją išžagino (2 t., b. l. 112-113; 3 t., b. l. 117-122).

Liudytoja D. V. parodė, kad jai paskambino vyresnioji dukra R. V. ir pranešė, kad E. V. atsidūrė ligoninėje, nes ją prigirdė ir išžagino. Paskui telefonu tą patį faktą patvirtino ir E. V. (2 t., b. l. 72-73; 3 t., b. l. 117-122).

Išvardinti liudytojų parodymai patvirtina jau anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusioji ne iškart, o tik kitą dieną po įvykio suvokė, jog nuteistasis ją seksualiai išnaudojo. Vėlgi, kaip ir duodama paaiškinimus bei apklausiama įvairių apklausų metu, nukentėjusioji liudytojams papasakojo tik tai, ką prisiminė – ji jiems nurodė, kad išgėrusi pasijuto labai apsvaigusi, kambaryje ji atsigulė, tai prabusdavo, tai vėl užmigdavo, matė šalia jos padėtus vyriškus marškinėlius, kad nuteistasis ją nurengė, ji verkė. Tai atitinka anksčiau nukentėjusiosios E. V. paaiškinimus bei parodymus. Minimi liudytojų parodymai yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje bei su nukentėjusiosios E. V. parodymais. Jais netikėti teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pagrindo neturi. Atmesti juos ar vertinti kaip nepatikimus kolegija pagrindų nenustatė. Dėl liudytojo D. Š. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jog jo „atmintis yra lengvai sutrikusi, todėl jeigu prisiminsiu kažką daugiau, apie tai pranešiu ir atvyksiu į papildomą apklausą“, pažymėtina, kad tokie jo parodymai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad jis davė tikrovės neatitinkančius parodymus, kaip tai siekiama pateikti apeliaciniame skunde. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. Š. nurodė, jog dėl sutrikusios atminties į gydymo įstaigas niekada nesikreipė (3 t., b. l. 39), o teisiamajame posėdyje liudytojas D. Š. patvirtino, jog neturi atminties sutrikimų, o jo išsakyti teiginiai dėl „lengvai sutrikusios atminties“ reiškė, jog jei jis prisimins kažką daugiau, apie tai praneš tyrėjui. Todėl kolegija pripažįsta, kad ir šio liudytojo parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios E. V. parodymams, drauge su kitais įrodymais sudaro logišką ir pakankamai įtikinamą įrodymų visumą bei leidžia spręsti, kad nukentėjusiosios paaiškinimai bei parodymai apie šį įvykį yra pakankamai įtikinami bei patvirtinti byloje surinktų įrodymų visuma.

Pagal liudytojo M. A. parodymus, išvažiuodama iš A. P. sodybos E. V. atrodė tvarkingai, linksma, jam pamojo ranka ir šypsojosi (2 t., b. l. 101-102; 3 t., b. l. 94-105). Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pagal šio liudytojo parodymus, po įvykio nukentėjusioji neatrodė patyrusi seksualinę prievartą, apsvaiginta ar nesiorientuojanti aplinkoje. Tačiau, kolegijos nuomone, tokie šio liudytojo parodymai nepaneigia tiek nukentėjusiosios, tiek anksčiau aptartų liudytojų parodymų bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytų aplinkybių. Galima sutikti, kad liudytojas M. A. iš tiesų yra iš dalies materialiai priklausomas nuo nuteistojo – jis to neneigė ir apklausiamas teisiamajame posėdyje. Todėl tokio asmens parodymus reikia vertinti itin atsargiai. Kita vertus, liudytojas M. A. apie įvykį parodė labai nedaug ir tik labai smulkią detalę, jis šalia nuteistojo ir nukentėjusiosios įvykio metu nebuvo – iš jo parodymų galima suprasti, jog jis nukentėjusiąją matė trumpą laiką, tik jai išvažiuojant iš sodybos. Pagaliau, kas jau buvo minėta aptariant nukentėjusiosios E. V. parodymus, pati nukentėjusioji suvokti kas iš tikro įvyko tarp jos ir A. P. ėmė tik jau išvykusi iš sodybos, vakare, kai jai ėmė skaudėti pilvo apačią. Dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį ir vertinti liudytojo M. A. parodymus kaip labiau patikimus nei nukentėjusiosios E. V.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad nuteistasis A. P. įvykio metu nežinojo tikrojo nukentėjusiosios E. V. amžiaus ir kad jai tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje bei šią gynybos versiją motyvuotai atmetė. Nukentėjusiosios E. V., liudytojo D. Š. parodymai patvirtina, kad jie abu asmeniškai A. P. buvo sakę, jog jai prieš įvykį buvo (duomenys neskelbtini) metų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nepakanka įrodymų, jog nuteistasis A. P. nukentėjusiąją E. V. išžagino apsvaiginęs ją nenustatytomis raminamosiomis ar migdomosiomis medžiagomis, praskiedęs jomis nukentėjusiosios išgertą alkoholį. Kolegija su šiuo skundo argumentu sutinka, nes tai tiesiog niekuo neįrodyta prielaida. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, jog įvykio metu E. V. būsena atitiko diagnozę: (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš ekspertizės akto bei ekspertės R. G. paaiškinimų teisiamajame posėdyje, tokia išvada ekspertizės akte buvo padaryta įvertinus nukentėjusiosios E. V. nurodytą apsvaigimo būseną po įvykio – kad jos motorika, raumenų veikla buvo sutrikusi, sąmonė būsena užslopinta, dėl ko ji vis prarasdavo sąmonę ir epizodais nepamena įvykio. Kita vertus, ekspertė R. G. nurodžiusi, jog tokia simptomatika nėra būdinga vien tik alkoholio poveikiui, antra vertus, teigė, jog tikėtina, kad alkoholyje, kurį nukentėjusioji gėrė, buvo ir kitų medžiagų. Svarbu tai, kad po įvykio nukentėjusiosios kraujyje ir šlapime nebuvo rasta jokių raminamųjų ar migdomųjų medžiagų (tai patvirtina specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 t., b. l. 117, 123). Įvertinus byloje esančią informaciją apie įvairių tokių medžiagų eliminacijos laiką iš organizmo, teigti, kad po įvykio praėjus atitinkamam laikui jos jau buvo spėjusios pasišalinti iš nukentėjusiosios organizmo ir dėl to negalima atmesti jos apsvaiginimo tokiomis medžiagomis fakto, būtų apkaltinamojo teismo nuosprendžio motyvavimas prielaidomis ir spėjimais. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis in dubio pro reo principu, pagal kurį byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo, šiuo atveju – nuteistojo A. P., naudai, ši aptariama aplinkybė iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalinama kaip neįrodyta. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Padarius tokią išvadą, iš esmės nebelieka pagrindo teigti, kad nuteistasis A. P. seksualinę prievartą prieš nukentėjusiąją E. V. panaudojo kitaip atimdamas jai galimybę priešintis. Kaip jau minėta, lytinis santykiavimas kitaip atimant galimybę priešintis yra tada, kai kaltininkas, jau turėdamas kėslų lytiškai santykiauti prieš nukentėjusiąją, imasi priemonių jos pasipriešinimui palaužti – siekdamas išžaginti ar kitaip seksualiai išnaudoti nukentėjusiąją, prieš jos valią (jai nežinant, apgaule) apsvaigina ją migdomaisiais, kitokiais valią paralyžiuojančiais vaistais, suduoda narkotinių arba psichotropinių medžiagų ar kitokiais būdais. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, jog prieš atveždamas nukentėjusiąją į savo (duomenys neskelbtini) sodybą sutvarkyti kambarius, nuteistasis turėjo ketinimą ją seksualiai išnaudoti. Nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojo D. Š. parodymai patvirtina, kad E. V. ir A. P. buvo anksčiau jau susitarę, jog prireikus E. V. jam padės sutvarkyti jo (duomenys neskelbtini) sodybos kambarius. Taip buvo ir šį kartą – dieną prieš įvykį jie susitarė, jog kitą dieną nukentėjusioji padės A. P. sodyboje. Taigi, nukentėjusioji nuteistojo nebuvo atviliota į sodybą apgaule, taip siekiant ją ten seksualiai išnaudoti. Byloje nustatyta ir tai, kad A. P. šampaną, kurį vėliau gėrė nukentėjusioji, nupirko ją pasiėmęs iš mokyklos bei sužinojęs apie jos išleistuves. Tam iš anksto ji nesiruošė. Nors nuteistasis A. P. neneigė, jog jis skubino E. V. gerti jai įpiltą šampaną, tačiau tą jis paaiškino tuo, kad jų išgėrinėjančių nepamatytų sodyboje dirbęs M. A. ar į (duomenys neskelbtini) sodybą galėjęs atvykti klientas. Tokie nuteistojo parodymai yra pakankamai logiški ir įtikinantys. Atsižvelgiant į visa tai, kaip neįrodyta iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies dėl abiejų veikų (teik dėl BK 149 straipsnio 3 dalies, tiek dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkto) šalinama aplinkybė, kad nuteistasis A. P. nukentėjusiąją E. V. išžagino kitaip atimdamas galimybę jai priešintis. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Kita vertus, nukentėjusioji E. V. nurodė įvykio metu buvusi neįprastai apsvaigusi nuo jos išgertų dviejų stiklinių šampano – ji labai norėjo miego, jai svaigo galva, liejosi akyse, jos merkėsi, ji nerišliai kalbėjo ir pan.; gulėdama kambaryje ji vis prabusdavo, tai vėl užmigdavo; o jai atsikėlus, ji kelis kartus vėmė, grįžusi namo taip pat nuėjo miegoti. Dėl tokios savo būsenos jos paaiškinimai ir parodymai buvo visada nuoseklūs ir sutampantys. Liudytoja E. U. parodė, kad 2024 m. birželio 25 d. jai E. V. per „Snapchat“ programėlę atsiuntė nuotrauką bei vaizdo įrašą, kuriuose ji buvo su stikline, besišypsanti, suprato, jog ji yra išgėrusi (2 t., b. l. 96). Iš 2024 m. birželio 26 d. E. V. ir A. P. pokalbio telefonu garso įrašo matyti, kad į E. V. teiginį, jog „nuoširdžiai buvau tikrai išgėrusi“, A. P. atsakė: „Nu buvai <...>“ (2 t., b. l. 68-69). Visa tai patvirtina nukentėjusiosios būseną įvykio metu – kad ji nuo išgerto alkoholio stipriai apsvaigo, dėl ko vėliau kambaryje užmigo ir epizodiškai atgaudavo sąmonę. Nors jos išgertą šampano kiekį galima laikyti sąlyginai nedideliu, tačiau įvertinus jos amžių (įvykio metu jai buvo (duomenys neskelbtini) metų), parodymus, kad įvykio metu ji buvo nevalgiusi, byloje nesant duomenų apie jos nuolatinį ar dažną alkoholio vartojimą, toks jos stiprus apsvaigimas, dėl kurio ji įvykio metu nesugebėjo judėti, aiškiai kalbėti, vis prarasdavo sąmonę, yra įtikinamas. Negana to, kaip jau minėta, nukentėjusioji iš esmės nuosekliai nurodė, jog įvykio metu jai skruostu riedėjo ašaros, ji įstengė pasakyti, kad ji nenori, kad „ką jūs darot“. Tokia nukentėjusiosios būsena įvykio metu atitinka bejėgiškos būklės sampratą, kokia ji yra išplėtota anksčiau nurodytoje teismų praktikoje. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad susiklosčius tokiai situacijai, nuteistasis A. P., pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį bei asmenines savybes, turėjo bei galėjo suprasti, jog stipriai apsvaigusi nepilnametė nėra tokios būsenos, jog galėtų tinkamai išreikšti savo valią dėl lytinio santykiavimo su juo. Dėl to jo lytinis santykiavimas su nukentėjusiąja E. V. neatitiko jos valios, todėl pripažintinas kaip jos išžaginimas pasinaudojus bejėgiška jos būkle.

Apibendrindama išdėstytą kolegija pripažįsta esant įrodyta, kad A. P. 2024 m. birželio 25 d., laikotarpiu nuo 14 val. iki 16 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad E. V., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasiūlė jai išgerti alkoholio, o nukentėjusiajai pasiūlytą gėrimą išgėrus ir dėl to sutrikus jos psichikai, elgesiui, išsivysčius ūminei intoksikacijai bei nebegalint suvokti su ja atliekamų veiksmų ir jiems priešintis, nusivedė nukentėjusiąją į kambarį, nuvilko drabužius, įvedė savo lytinį organą E. V. į makštį, taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, t. y. išžagino bejėgiškoje būklėje buvusią nepilnametę E. V. Ši jo veika atitinka BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nuteistasis A. P. nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą už nesunkų nukentėjusiosios E. V. sveikatos sutrikdymą. Nurodoma, kad nukentėjusioji iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio savo gyvenime turėjo didelių išgyvenimų, todėl negalima kategoriškai teigti, kad nukentėjusiajai diagnozuotas (duomenys neskelbtini) yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmais prieš ją. Taip pat, apeliantės vertinimu, nuteistasis negali atsakyti už nukentėjusiosios savęs žalojimą. Su tokiais apeliantės teiginiais nesutiktina.

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. P., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios E. V. būkle dėl jos apsvaigimo nuo alkoholio, ją išžagino. Nėra abejonių, kad dėl tokių nuteistojo prieš ją padarytų nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, dėl ko jai sutriko sveikata – jai buvo konstatuotas (duomenys neskelbtini), kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nuteistojo veiksmais prieš ją, dėl to E. V. buvo nustatytas nesunkus jos sveikatos sutrikdymas. Objektyvių duomenų apie tai, jog E. V. iki nusikalstamos veikos ir nusikalstamos veikos prieš ją padarymo metu būtų sirgusi (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės R. G. ir T. G.-N. patvirtino jų pasirašytą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą. Iš jų paaiškinimų bei ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajai diagnozė – (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta įvertinus visą gautą ikiteisminio tyrimo bylą, medicininius dokumentus, remiantis psichikos įvertinimu ekspertizės metu. Jos E. V. vertino bendraudamos su ja individualiai, buvo stebėtos jos reakcijos bendraujant apie byloje tiriamus veiksmus. Taip pat visų šių aplinkybių visumoje buvo įvertintos nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės dėl savižalos po nuteistojo prieš ją atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų, jos anksčiau patirtų išgyvenimų mokykloje bei šeimoje įtaka jos psichinei būsenai. Įvertinusios visas šias aplinkybes, ekspertės pateikė išvadas, jog objektyvių duomenų, kad E. V. įvykio metu būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra, ji buvo psichiškai sveika; šiuo metu ji nėra laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jai nustatomas (duomenys neskelbtini); šiuo metu E. V. konstatuojamas (duomenys neskelbtini) yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nuteistojo veika ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l. 188-200). Vien tai, kad praėjus kuriam tai laikui po įvykio nukentėjusioji toliau mokosi, turi vaikiną ir bando gyventi įprastą gyvenimą, šios išvados niekaip nepaneigia.

Nėra jokių abejonių, kad būtent nagrinėjami įvykiai sukėlė nukentėjusiajai E. V. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas kompetentingų specialisčių, atlikus tyrimą, remiantis klinikiniais simptomais, pacientės istorija ir psichologiniais vertinimais, todėl teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių nei jų kompetencija, nei jų padarytų išvadų teisingumu. Padariniai seksualinę prievartą patyrusių asmenų sveikatai analogiškai kaip ir šioje baudžiamojoje byloje vertinami ir kasacinio teismo praktikoje – ilgalaikiai psichikos sutrikimai kaip (duomenys neskelbtini) ir pan. paprastai teismo ekspertų vertinami kaip nesunkūs sveikatos sutrikdymai, o kaltininkų veiksmai, dėl kurių sutriko nukentėjusiųjų sveikata, teismų kvalifikuojami pagal atitinkamą BK 138 straipsnio dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174-719/2021, 2K-40-628/2022). Taigi, padariniai – nesunkus E. V. sveikatos sutrikdymas, šiuo atveju nustatyti bei nuteistajam A. P. buvo inkriminuoti pagrįstai. Todėl kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. P., toje pačioje vietoje ir laiku, išžagindamas bejėgiškoje būklėje buvusią nepilnametę E. V., gimusią (duomenys neskelbtini), dėl ko jai išsivystė (duomenys neskelbtini), nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisėtai ir pagrįstai pripažino A. P. kaltu padarius abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Naikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir jį dėl šių veikų išteisinti kolegija pagrindo nenustatė.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam A. P. buvo paskirta per griežta bausmė, taip pat kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą pagal BK 75 straipsnį. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

Nors bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau skirdamas bausmę, teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimo nuostatų. Kartu teismas turi pareigą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą – jo padarytai nusikalstamai veikai adekvačią (proporcingą) bausmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Skiriant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Visų šių nuostatų pirmosios instancijos teismas laikėsi ir, skirdamas nuteistajam bausmę, baudžiamojo įstatymo pažeidimo nepadarė.

Skirdamas nuteistajam A. P. bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį – kad nuteistasis padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena yra sunkus nusikaltimas (BK 149 straipsnio 3 dalis), kita – apysunkis nusikaltimas (BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino ir byloje surinktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis – kad jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, (duomenys neskelbtini). Visų šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo nuteistąjį charakterizuoti išimtinai teigiamai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės – asmens seksualinio apsisprendimo laisvės, kurią savo veiksmais pažeidė nuteistasis, svarbą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimai prieš nukentėjusiąją E. V. buvo padaryti aplinkoje, kurioje ji turėjo būti saugi – jos vaikino tėvo sodyboje, kurioje ji anksčiau ne kartą lankėsi. Tai rodo, jog nukentėjusioji pasitikėjo nuteistuoju, turėjusiu nepilnametei užtikrinti saugumą. Įvertinusi paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. P. už nusikalstamas veikas paskyrus vienintelę sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė artimas sankcijose numatytam minimaliam terminui bausmes, kurios įvertinus nuteistojo padarytas veikas ir jo asmenybę, nelaikytinos aiškiai per griežtomis. Pirmosios instancijos teismas už nusikaltimus A. P. paskirtas bausmes subendrinęs pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą, t. y. jas apimant, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir subendrino jas tinkamai. Atsižvelgiant į visa tai, teigti, kad nuteistajam A. P. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra per giežtos, šiuo atveju negalima. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apeliacinės instancijos teisme pateikti jo medicininiai dokumentai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų manyti, kad dėl nuteistojo sveikatos būklės jam būtų per sunku atlikti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo nuteistajam A. P. taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą visiškai ar iš dalies galima būtų atidėti pritaikius jam BK 75 straipsnio 4 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), t. y. nustačius, kad jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo konkrečiu atveju byloje anksčiau aptartos nuteistąjį ir jo padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš esmės jokių naujų, reikšmingų, išskirtinių aplinkybių, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nėra pateikta. Todėl teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nuteistajam A. P. paskirta laisvės atėmimo 4 metams bausmė nėra ir negali būti laikoma aiškiai per griežta. Ji proporcinga ir adekvati jo padarytų nusikaltimų pavojingumui bei nuteistojo asmenybės charakteristikai.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bausmės skyrimo motyvai išdėstyti tinkamai ir bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidų nepadaryta. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės griežtumas, netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, atmestini.

Dėl neturtinės žalos ir kitų bylos klausimų

Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo 5000 Eur neturtinės žalos priteisimas iš nuteistojo A. P. nukentėjusiajai E. V. Prašoma panaikinti šią teismo nuosprendžio dalį ir nepriteisti iš nuteistojo neturtinės žalos arba sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį. Apeliantės vertinimu, nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje minimi išgyvenimai dėl patirtos seksualinės prievartos yra netikri, kadangi viešame gyvenime neatrodo, jog ji labai pergyventų dėl to, kas įvyko. Po įvykio jai nėra teikiama jokia psichologinė pagalba. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios patirta neturtinė žala ir jos dydis byloje yra įrodyti, pagrįsti objektyviais bylos įrodymais, šis dydis nėra aiškiai per didelis, neproporcingas ar neatitinkantis formuojamos teismų praktikos.

Visų pirma, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Priešingai apeliantės įsitikinimui, savo sprendimą dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo pakankamai išsamiai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad nuteistasis A. P. seksualinio pobūdžio nusikalstamą veiką padarė prieš nepilnametę nukentėjusiąją E. V. Taip pat jam seksualiai išnaudojus nukentėjusiąją, jai išsivystė (duomenys neskelbtini), dėl ko jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip jau minėta, nuteistasis nukentėjusiosios amžiaus bei jos bejėgiškos būklės nepaisė, seksualiai išnaudojo nepilnametę, kuriai jo aplinka turėjo būti saugi bei pažįstama. Dėl to ji neabejotinai patyrė skausmą, dvasines kančias ir išgyvenimus. Kaip matyti, nustatydamas šias neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik pačios nukentėjusios E. V. parodymais apie jos dvasinę savijautą, kuriais, beje, nėra jokio pagrindo netikėti, tačiau atsižvelgė ir į šiuos jos parodymus patvirtinančius objektyvius bylos įrodymus – tai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, eksperčių R. G. ir T. G.-N. paaiškinimus teisiamajame posėdyje, liudytojos D. V. parodymus. Teismas teisingai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais bei atsižvelgė į nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvavimu ir jo pagrindu nustatytu nukentėjusiajai priteistinu neturtinės žalos dydžiu. Vien tai, kad praėjus kuriam tai laikui po įvykio nukentėjusioji adaptavosi ir bando gyventi įprastą gyvenimą, niekaip nepaneigia įvykio metu bei po to jos patirtų dvasinių išgyvenimų. Tokiu būdu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad priteisdamas 5000 Eur neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ribą, užtikrinančią nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, bei atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, toks neturtinės žalos įvertinimas yra būtinas kompensuoti nukentėjusiajai patirtą neturtinę žalą.

Apeliaciniu skundu reikalaujama iš nuteistojo A. P. nukentėjusiajai E. V. neišieškoti jos patirtų išlaidų advokatės teisinėms paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti. Toks reikalavimas siejamas su apeliacinio skundo argumentais dėl nukentėjusiajai nepagrįstai priteisto neturtinės žalos atlyginimo. Išsamesnių argumentų dėl šių išlaidų dydžio apeliaciniame skunde nenurodoma. Šioje nutartyje padarius išvadą, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo nukentėjusiajai pagrįstai ir teisingai buvo priteista 5000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, nebelieka pagrindo išsamiau pasisakyti dėl nukentėjusiajai išieškotinų nurodytų išlaidų ar jų dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios atstovė advokatė D. I. Vinklerytė prašo iš nuteistojo nukentėjusiajai išieškoti 600 Eur išlaidas, susidariusias dėl jos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 133-135).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Sprendžiant šį klausimą taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016), ar prašoma priteisti suma yra reali, pagrįsta ir ne per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548/2014, 2K-373-976/2018).

Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies. Įvertinus tai, kad nukentėjusiosios dalyvavimas pasitelkiant atstovą apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų, o nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, laikytina, kad nukentėjusioji turi teisę į minėtų išlaidų dalies atlyginimą. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, apimtį, apeliacinės instancijos teismo proceso trukmę, bylos išnagrinėjimo rezultatus, atstovo dalyvavimo šioje byloje apimtį ir darbo laiko sąnaudas, o taip pat į nuteistajam priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį, paskirtos bausmės rūšį bei trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, sprendžia, kad iš nuteistojo išieškotina nukentėjusiosios patirtų išlaidų už atstovės advokatės atstovavimą apeliacinės instancijos teisme suma mažintina iki 300 Eur. Teisėjų kolegija mano, kad tokia išlaidų suma už nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą yra protinga ir proporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. liepos 10 d. nuosprendį.

Iš teismo nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybes, kad A. P. nukentėjusiąją E. V. išžagino kitaip atimdamas galimybę jai priešintis, davęs jai išgerti alkoholinio gėrimo, prieš tai įmaišęs į jį nenustatytų raminamųjų ar migdomųjų medžiagų.

Kitą skundžiamo teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo A. P. išieškoti nukentėjusiajai E. V. 300 Eur išlaidų jos atstovės advokatės teisinės pagalbos paslaugoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.