Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-523-910/2026Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00015-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.8; 2.6.10.5.1; 2.6.11.1; 3.3.1.19.1(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Viginto Višinskio,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bartynco“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Turkijos Respublikoje registruotos įmonės „Caglayanlar Un Sanayi ve Ticaret Limited“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Bartynco“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeškovė Turkijos Respublikoje registruota bendrovė „Caglayanlar Un Sanayi ve Ticaret Limited“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Bartynco“ (toliau – ir atsakovė) priteisti 326 726,00 Eur skolą, 174 628,00 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ji yra Turkijos Respublikos žemės ūkio bendrovė, o atsakovė – Lietuvos Respublikos įmonė, kurios veikla – prekyba galvijais. Šalis siejo prekybos santykiai, ieškovė iš atsakovės ne kartą pirko galvijus. Ieškovė ir atsakovė 2015 m. rugsėjo 4 d. sudarė susitarimą dėl 888 veršelių – 377 BLEU veislės ir 511 CROSS veislės – pirkimo ir pristatymo į Turkiją. Susitarime buvo nustatyta, kad už BLEU veislės veršelio kilogramą mokama 5,5 Eur, už CROSS veislės veršelio kilogramą – 3,1 Eur, bendra visų veršelių pirkimo kaina buvo 422 613,40 Eur. Taip pat buvo numatyta, kad veršeliai bus pristatyti į Turkiją šešiais sunkvežimių reisais. Šalių prekybiniai santykiai buvo organizuojami taip, kad ieškovė iš anksto pervesdavo atsakovei pinigus, o ši už gautą avansą iš Lietuvos ūkininkų supirkdavo ieškovei reikalingus galvijus, juos parduodavo ir išsiųsdavo į Turkiją. Ieškovė nurodė, kad atsakovė pati užsakydavo galvijams gabenti reikalingą transportą ir rūpindavosi muitinės formalumais, susijusiais tiek su galvijų eksportu iš Lietuvos, tiek su jų importu Turkijoje. Ieškovė 2015 metais atliko atsakovei kelis avansinius mokėjimus: 2015 m. liepos 9 d.– 2015 m. rugpjūčio 3 d. ji pervedė atsakovei 250 000 Eur, o atsakovė 2015 m. rugpjūčio 3 d. pardavė veršelių už 111 378 Eur; 2015 m. rugpjūčio 12 d.–2015 m. rugpjūčio 27 d. ieškovė pervedė 180 000 Eur, o atsakovė 2015 m. rugsėjo 10 d. pardavė veršelių už 304 086 Eur. Vėliau, 2015 m. rugsėjo 14 d.–2015 m. lapkričio 3 d., ieškovė pervedė atsakovei 430 000 Eur, tačiau atsakovė 2016 m. sausio 2 d. pardavė veršelių tik už 57 810 Eur.Ieškovė nurodė, kad už galvijus, kurie nebuvo pristatyti, atsakovei atliko šiuos mokėjimus: 2015 m. lapkričio 3 d. – 70 000 Eur, 2015 m. spalio 23 d. – 60 000 Eur, 2015 m. spalio 15 d. – 50 000 Eur, 2015 m. spalio 5 d. – 50 000 Eur, 2015 m. rugsėjo 22 d. – 100 000 Eur ir 2015 m. rugsėjo 14 d. – 100 000 Eur. Dėl to susidarė 386 726 Eur permoka. Atsakovė dalį gautos pirkimo kainos grąžino: 2016 m. kovo 10 d. pervedė 30 000 Eur, 2016 m. kovo 18 d. – 20 000 Eur, 2016 m. kovo 30 d. – 10 000 Eur, iš viso grąžino 60 000 Eur. Ieškovės vertinimu, atsakovės direktorius pripažino skolą ir įsipareigojo ją grąžinti, šį įsipareigojimą patvirtindamas ant atsakovės firminio blanko surašytu, pasirašytu ir atsakovės antspaudu patvirtintu skolos pripažinimo raštu, kurio pagrindu 150 000 Eur turėjo būti grąžinti iki 2016 m. balandžio 29 d., tačiau atsakovė šio įsipareigojimo neįvykdė. Atsakovės direktorius 2016 m. liepos 6 d. dar kartą ranka surašytu ir pasirašytu raštu patvirtino skolą ir įsipareigojo 150 000 Eur sumokėti iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., o vėliau mokėti po 10 000 Eur kas savaitę, tačiau atsakovė šio įsipareigojimo neįvykdė.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėŠiaulių apygardos teismas 2026 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: ieškovei „Caglayanlar Un Sanayi ve Ticaret Limited“ iš atsakovės UAB „Bartynco“ priteisė 326 726 Eur skolą, 98 017,80 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; ieškovei iš atsakovės priteisė 9 422,77 Eur bylinėjimosi išlaidas; atsakovei iš ieškovės priteisė 1 755,28 Eur bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, kad šalis siejo galvijų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovė atliko atsakovei avansinius mokėjimus už galvijus, kuriuos atsakovė įsipareigojo parduoti ir pristatyti ieškovei. Taip pat nustatė, kad ieškovė atsakovei iš viso pervedė 860 000 Eur avansinių mokėjimų, tačiau atsakovė pristatė tik dalį galvijų, už kuriuos buvo išrašyta sąskaita faktūra dėl 57 810 Eur, ieškovės sumokėtų ir atsakovės įvykdytų prievolių skirtumas buvo 386 726 Eur. Atsakovė 2016 m. kovo mėnesį atliko tris mokėjimus ir grąžino ieškovei iš viso 60 000 Eur. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės ieškovei negrąžinta suma – 326 726 Eur.Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad dalis galvijų 2016 m. buvo parduota per Prancūzijoje registruotą bendrovę „Image invest France“ ieškovės direktoriaus B. V. D. B. nurodymu. Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 24 d. sąskaitose faktūrose pirkėja nurodyta „Image invest France“, o gyvūnų judėjimo dokumentuose ir CMR važtaraščiuose ši bendrovė nurodyta kaip gavėja. Teismas įvertino, kad nurodyti dokumentai patvirtina galvijų pardavimą ir gabenimą „Image invest France“, o ne ieškovei.Pasisakydamas dėl atsakovės nurodomo skolos dydžio – 150 000 Eur, teismas atsižvelgė į 2016 m. balandžio 12 d. ir liepos 6 d. dokumentų, kuriais atsakovė vadovavosi teigdama, kad šalys buvo susitarusios dėl galutinio skolos dydžio, turinį. Teismas pažymėjo, kad šie dokumentai nepatvirtina atsakovės įvardyto skolos dydžio, nes 2016 m. balandžio 12 d. dokumente nurodyta, jog atsakovė įsipareigoja grąžinti visą pradinį avansą pagal ieškovės apskaitos duomenis, o iki 2016 m. balandžio 29 d. sumokės ne mažiau kaip 150 000 Eur. Dėl to 150 000 Eur sumą teismas įvertino kaip dalį grąžintinos skolos, o ne jos galutinį dydį. Teismas konstatavo, kad atsakovė pripažino 150 000 Eur skolą, tačiau likusios 176 726 Eur dalies nelaikė įvykdyta, nes jos tariamas padengimas per „Image invest France“ neįrodytas. Spręsdamas dėl 174 628 Eur palūkanų priteisimo, teismas nenustatė pagrindo laikyti, kad jos buvo įtrauktos į 150 000 Eur sumą, ir, atsakovės reikalavimu taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą, ieškovei iš atsakovės priteisė 98 017,80 Eur palūkanas.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiAtsakovė UAB „Bartynco“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus pirmojo prašymo, pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, ir ieškovės ieškinį patenkinti dėl 150 000 Eur skolos priteisimo bei, atsižvelgiant į bylos baigtį, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė neįrodė tinkamo prievolės įvykdymo, t. y. visų galvijų perdavimo ieškovei. Teismas netinkamai nustatė šalių susitarimo dėl galvijų perdavimo ir transportavimo turinį. Apeliantė nebuvo įsipareigojusi pristatyti galvijus į Turkiją – galvijai buvo perduodami jų buvimo vietoje, ieškovės atstovams juos atrinkus ir pasirašius perdavimo dokumentus, o transportas buvo organizuojamas ieškovės prašymu. 2016 metais likę galvijai ieškovės vadovo M. C. nurodymu buvo išsiųsti į Turkiją per Prancūzijoje registruotą bendrovę „Image invest France“. Šias aplinkybes patvirtina ne tik jos pateikti dokumentai, bet ir liudytojų M. A. bei R. A. parodymai. Teismas, suteikęs pirmenybę sąskaitose ir transporto dokumentuose nurodytiems formaliems gavėjo duomenims, objektyviai neįvertino šių įrodymų visumos ir neatsižvelgė į tai, kad galvijai buvo išvežti į Turkiją pagal ieškovės vadovo pateiktus duomenis.Teismo išvada, kad 150 000 Eur sudarė tik apeliantės skolos dalį, o ne galutinę šalių suderintą atsiskaitymo sumą, yra nepagrįsta. Teismas netinkamai įvertino 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. liepos 6 d. dokumentų turinį ir reikšmę sprendžiant dėl tikrojo šalių susitarimo dėl atsiskaitymo. 2026 m. sausio 16 d. ekspertizės akto išvados patvirtina, kad 2016 m. liepos 6 d. dokumente apeliantės vadovas savo ranka parašė tik sakinį dėl 150 000 Eur sumokėjimo M. C. atvykus į Lietuvą, tačiau ne tą dokumento dalį, kuria teismas grindė išvadą dėl 150 000 Eur skolos. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant dokumento turinį ir šalių valią dėl galutinio atsiskaitymo. Be to, teismas tinkamai neįvertino apeliantės pateiktų galvijų pardavimo ir išsiuntimo dokumentų, liudytojų parodymų bei šių įrodymų tarpusavio sąsajų, o sprendime pakankamai neatskleidė, dėl kokių konkrečių priežasčių vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Toks įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177, 185 ir 270 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų.Teismas nepagrįstai priteisė visą 326 726 Eur skolą ir su ja susijusias palūkanas, nes pagal byloje esančius duomenis apeliantės likusi skola buvo mažesnė, be to, 150 000 Eur apėmė ir palūkanas. Teismas, priteisdamas skolą pagal aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos kaip ieškinio faktinis pagrindas, peržengė ieškinio ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą bei dispozityvumo, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus. Ieškovė „Caglayanlar Un Sanayi ve Ticaret Limited“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir iš atsakovės priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Apeliaciniame skunde atsakovė iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teisme išdėstytus argumentus, kuriuos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir pagrįstai atmetė. Apeliantės pozicija dėl skolos yra nenuosekli. Proceso metu ji rėmėsi tarpusavyje prieštaraujančiomis versijomis: iš pradžių teigė, kad visus galvijus ieškovei perdavė, vėliau nurodė, jog nepristatytus galvijus ieškovės nurodymu perdavė Prancūzijos bendrovei „Image invest France“, o kartu pripažino esanti skolinga ieškovei 150 000 Eur. Ieškovė už galvijus sumokėjo avansą apeliantei, tačiau didžioji dalis už jį įsigytų galvijų nebuvo perduota ieškovei, o apeliantė ieškovei grąžino tik 60 000 Eur. Teismas pagrįstai nustatė negrąžintos skolos dydį – 326 726 Eur.Priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovė niekada nedavė apeliantei nurodymo galvijus perduoti ar gabenti per „Image invest France“. Byloje nėra duomenų, kad „Image invest France“ būtų kaip nors susijusi su ieškove. Apeliantės pateikti dokumentai patvirtina tik tai, kad galvijai buvo parduoti Prancūzijos bendrovei ir nugabenti kitam gavėjui Turkijoje, tačiau ne tai, jog apeliantė tokiu būdu įvykdė prievolę ieškovei.Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai priteisė 326 726 Eur skolą ir 98 017,80 Eur palūkanas. Apeliantės vadovo pasirašyti 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. liepos 6 d. dokumentai patvirtina ne 150 000 Eur galutinį skolos dydį, o atsakovės pareigą grąžinti ieškovei skolą, kurios dalis (150 000 Eur) turėjo būti sumokėta pirmuoju mokėjimu, o likusi suma – vėliau. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2026 m. sausio 16 d. ekspertizės akto išvados patvirtina, kad dokumentai ir atitinkami rankraštiniai įrašai yra apeliantės vadovo. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvadosDėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribųCPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad ji iš dalies neįvykdė prievolės parduoti ieškovei galvijus, bei iš apeliantės ieškovei priteista 326 726 Eur negrąžinto avanso ir 98 017,80 Eur palūkanų. Apeliantė įrodinėja, kad su atsakove buvo sutarta 150 000 Eur grąžintina suma, kuri apima ir palūkanas. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčo faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šalių prievoles, kilusias iš galvijų pirkimo–pardavimo teisinių santykių, ar nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.Dėl esminių faktinių aplinkybiųByloje nėra šalių ginčo dėl to, kad jos žodžiu buvo susitarusios dėl galvijų pirkimo–pardavimo: apeliantė (atsakovė) UAB „Bartynco“ įsipareigojo parduoti ieškovei „Caglayanlar Un Sanayi ve Ticaret Limited“ veršelius, kurie bus pristatomi į Turkiją. Atsakovės vadovo ranka surašytas ir pasirašytas 2015 m. rugsėjo 4 d. raštas patvirtina, kad šalys sulygo dėl 888 vnt. veršelių pirkimo–pardavimo pagal ieškovės jau pervestą avansą ir 1 360 vnt. veršelių pirkimo–pardavimo pagal naują avansą (ieškinio Nr. DOK-19511 priedas Nr. 1).Ieškovė nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. pervedė apeliantei 250 000 Eur. Apeliantė 2015 m. rugpjūčio 3 d. pardavė ieškovei veršelių už 111 378 Eur. Ieškovė nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. papildomai pervedė apeliantei 180 000 Eur, o apeliantė 2015 m. rugsėjo 10 d. pardavė ieškovei veršelių už 304 086 Eur. Ieškovė nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. pervedė apeliantei 430 000 Eur. Apeliantė 2016 m. sausio 2 d. pardavė ieškovei veršelių už 57 810 Eur (ieškinio Nr. DOK-19511 priedas Nr. 2).Apeliantės direktorius B. V. D. B. 2016 m. balandžio 12 d. rašte nurodė, kad: „UAB „Bartynco“ ketina grąžinti visą atliktą pradinį įnašą, kuris gali būti apskaičiuotas pagal „Caglayanlar Un San Tic. Ltd Sti“ buhalterinę knygą iki 2016 m. antrojo 3 mėnesių laikotarpio, į oficialią „Caglayanlar Un San. Tic. Ltd. Sti.“ banko sąskaitą. Mažiausiai 150 000,00 eurų (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių eurų) bus išmokėta iki 2016 m. balandžio 29 d. dienos pabaigos. Šį dokumentą parašė ir UAB „Bartynco“ vardu pasirašė B. V. D. B. kaip šių dviejų bendrovių tarpusavio prekybos informacinį lapą“ (ieškinio Nr. DOK-19511 priedas Nr. 7).Apeliantės direktoriaus B. V. D. B. pasirašytame 2016 m. liepos 6 d. rašte nurodyta, kad: „Minimum 150 000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) eurų bus sumokėta iki 2016. Rugpjūčio 1 dienos. Likusi dalis bus sumokama (išbraukta ir ranka parašyta: pirma sumokame 150.000 kai Mufit atvyks į Lietuvą pakalbėti) po 10.000 eurų kas mėnesį. Šis dokumentas pasirašytas B. V. D. B. įmonės UAB Bartynco vardu, kaip prekybos tarp šių dviejų įmonių patvirtinimas“ (ieškinio Nr. DOK-19511 priedas Nr. 8).Lietuvos teismo ekspertizės centro 2026 m. sausio 16 d. ekspertizės akte Nr. 11-3126 (25) pateiktos išvados: 1) 2016 m. balandžio 12 d. rašte (ieškinio Nr. DOK-19511 priedas Nr. 7) pasirašė B. V. D. B. (apeliantės vadovas); 2) 2016 m. liepos 6 d. rašte (ieškinio Nr. DOK-19511 priedas Nr. 8) rankraštinį įrašą „First we PAY 150,000 AFteR mufiet kom To LithuaniA To TAlk.“ trečioje eilutėje nuo viršaus ir rankraštinį įrašą „(duomenys neskelbtini) 6-7-16.“ dokumento apatinėje dalyje parašė ir šalia įrašo esantį parašą pasirašė B. V. D. B.; 3) 2016 m. liepos 6 d. rašto rankraštinį tekstą, pradėtą „Minimum 150,000.00...“ ir pabaigtą ,,..these two companies“ (išskyrus įrašą „First we рaу 150,000 AFteR muFiet kom To LithuAniA To TAlk.“ trečioje eilutėje nuo viršaus) parašė ne B. V. D. B. (2026 m. sausio 16 d. teismo ekspertizės akto Nr. DOK-813).Dėl ieškinio ribųApeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes pagal ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą ji reikalavo priteisti skolą už 2015 m. rugsėjo 4 d. sandorio pagrindu neperduotus 888 veršelius, tačiau teismas skolą priteisė remdamasis kitais, nenurodytais ieškinyje, sandoriais. Apeliantės vertinimu, kadangi ginčo dėl 888 veršelių pardavimo ir jų perdavimo ieškovei pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. sandorį nekilo, ieškovės reikalavimas negalėjo būti patenkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia tiek ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, tiek atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju iš ieškinio reikalavimo ir jo faktiniu pagrindu išdėstytų aplinkybių matyti, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 326 726 Eur skolą, susidariusią dėl apeliantei pervestų avansinių mokėjimų už galvijus (veršelius), kurie, ieškovės teigimu, jai nebuvo perduoti. Ieškinyje pažymėta, kad šalis siejo nevienkartiniai galvijų pirkimo–pardavimo santykiai, nurodyta, jog ieškovė bankiniais pavedimais atlikdavo avansinius mokėjimus atsakovei, kad ši galėtų iš Lietuvos ūkininkų supirkti ieškovei reikalingą galvijų skaičių ir juos parduoti ieškovei į Turkiją. Ieškinyje aptartas 2015 m. rugsėjo 4 d. sandoris dėl 888 vnt. veršelių pirkimo–pardavimo, tačiau kartu nurodyta, kad ieškovė atsakovei bendradarbiavimo laikotarpiu atliko avansinius mokėjimais, kurių bendra suma – 860 000 Eur, atsakovė pardavė galvijų už 473 274 Eur, pažymėta, jog atsakovė yra grąžinusi 60 000 Eur, todėl prašoma priteisti likusi negrąžinto avanso suma – 326 726 Eur. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantė, ieškinio faktinis pagrindas buvo grindžiamas ne vien 2015 m. rugsėjo 4 d. sandoriu dėl 888 vnt. veršelių, bet ir kitomis aplinkybėmis, susijusiomis su šalis siejusiais tęstinio pobūdžio galvijų pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais bei tarp šalių susiklosčiusia bendradarbiavimo praktika.Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino kitu, nei ieškinyje nurodytas, faktiniu pagrindu ir taip pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti ieškiniu pareikštų reikalavimų ribas, taip pat dispozityvumo, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus, atmetami kaip nepagrįsti. Dėl galvijų pirkimo–pardavimo ir grąžintino avanso dydžioApeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ji neįrodė galvijų perdavimo ieškovei ir dėl to turi grąžinti 326 726 Eur. Apeliantės teigimu, ji ieškovei liko skolinga tik 150 000 Eur, o į šią sumą, šalių vadovų susitarimu, yra įskaičiuotos ir palūkanos. Apeliantė remiasi tuo, kad ieškovės atstovai kartu su Turkijos veterinarijos specialistais 2015 m. gruodžio mėn. atrinko konkrečius galvijus, surašė jų perdavimo aktus, o vėliau šie galvijai ieškovės atstovo nurodymu buvo išgabenti į Turkiją per Prancūzijoje registruotą įmonę „Image invest France“. Apeliantės vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad galvijai ieškovei buvo perduoti, todėl jų vertė turėjo būti įskaityta į ieškovės sumokėtą avansą ir atitinkamai sumažinta likusio grąžinti avanso suma. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta stokojančiais pagrįstumo. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė. Tai reiškia, kad ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o įstatymuose arba sutartyje nustatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021, 21 punktas). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 22 punktas). CK 6.309 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Pagal CK 6.315 straipsnio 3 dalį, kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą.Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017, 31 punktas). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-1075/2024, 63 punktas).Nagrinėjamoje byloje ieškovė turi įrodyti reikalavimo grąžinti avansą pagrindą ir dydį, o apeliantei, atsikertančiai tuo, kad savo sutartinę prievolę ji įvykdė parduodama galvijus per Prancūzijoje registruotą įmonę, tenka našta įrodyti šias aplinkybes.Ieškovė yra pateikusi į bylą rašytinius įrodymus, kad bendradarbiavimo su apeliante laikotarpiu ji yra pervedusi iš viso 860 000 Eur, iš apeliantės yra gavusi veršelius, kurių bendra vertė – 473 274 Eur, apeliantė gera valia trimis bankiniais pavedimais yra grąžinusi 60 000 Eur, todėl turi grąžinti 326 726 Eur avanso, gauto už galvijus, kurie ieškovei nebuvo parduoti. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su veršelių pardavimu ir pristatymu ieškovei, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė neįrodė, kad dalį veršelių, ieškovės nurodymu, pardavė jai per susijusią Prancūzijos įmonę „Image invest France“. Apeliantė remiasi tuo, kad ieškovės atstovai ir Turkijos veterinarijos specialistai 2015 m. gruodžio mėn. atrinko konkrečius veršelius, jų identifikaciniai duomenys buvo įrašyti į turkų kalba surašytus dokumentus, kuriuos pasirašė atsakovės atstovas, Turkijos veterinarijos specialistai ir ieškovės vadovas; šių dokumentų pagrindu buvo išrašytos sąskaitos faktūros, kurių bendra suma – 236 880 Eur. Pasak apeliantės, ji, ieškovės prašymu, suorganizavo transportą ir išsiuntė veršelius į Turkiją, tačiau gabenimo metu ieškovės atstovai nurodė apeliantei apsukti transportą ir pargabentus atgal veršelius laikyti iki atskiro nurodymo. Apeliantės teigimu, 2016 m. sausio, vasario mėn. ieškovės vadovas vėl susisiekė su apeliante ir nurodė likusius veršelius siųsti jiems į Turkiją per susijusią Prancūzijoje registruotą įmonę „Image invest France“. Apeliantė tvirtina, kad, vykdant šį ieškovės vadovo nurodymą, veršeliai į Turkiją buvo išsiųsti pagal 2015 m. gruodžio mėn. ieškovės ir jos atsivežtų veterinarų turkų kalba surašytus aktus, nauji aktai nebuvo sudaryti; pakartotiniai avansai nebuvo mokami , nes šalys susitarė, kad bus pristatomi tie patys veršeliai, ieškovės atrinkti pagal 2015 m. gruodžio mėn. aktus už ieškovės jau pervestus avansinius mokėjimus, o kadangi ieškovė ir Prancūzijos įmonė „Image invest France“ yra susijusios, tai jos tarpusavyje atliks sudengimus. Pasak apeliantės, tokiu būdu per Prancūzijoje registruotą įmonę „Image invest France“ ieškovė užsakė, o apeliantė pardavė veršelių iš viso už 338 998 Eur; per šią Prancūzijos įmonę apeliantei buvo pervesta 141 240 Eur, iš jų 27 000 Eur – už transportą, skirtumas – 197 757 Eur, kuris turi būti išskaitytas iš ieškovei grąžintino avanso. Apeliantės tvirtinimu, dėl to jos ieškovei grąžintino avanso suma – 128 969 Eur, tačiau, siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją, atsakovės vadovas buvo nuvykęs į Turkiją pas ieškovę ir šalys susitarė, kad apeliantės bendra skola (pridėjus ieškovės apskaičiuotas palūkanas) yra 150 000 Eur, ir šią sumą apeliantė 2016 m. liepos 6 d. raštu įsipareigojo sumokėti ieškovei. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant apeliantės pateikus 2015 m. gruodžio mėn. atrinktų veršelių dokumentus, svarbu atsižvelgti į jų turinį ir nustatyti, kokias aplinkybes jie patvirtina – galvijų atranką ar jų pardavimą, be to, pardavimą būtent apeliantei.Iš byloje esančių 2016 m. vasario 24 d. pardavimo dokumentų matyti, kad galvijų pirkėja juose nurodyta „Image invest France“, gabenimo dokumentuose taip pat nurodyta ši Prancūzijos įmonė (procesinio dokumento Nr. DOK-3302 priedai Nr. 15–18). Aptartuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad dėl juose įvardytų galvijų pirkimo–pardavimo pirkėja ir krovinių siuntėja įvardyta Prancūzijos įmonė „Image invest France“ veikė ieškovės vardu ar jos interesais arba kad šių galvijų pardavimas nurodytai įmonei buvo vykdomas ieškovės sąskaita ir gali būti vertinamas kaip apeliantės prievolės ieškovei vykdymas.Apeliantė teigia, kad galvijų pardavimo ieškovei per Prancūzijos įmonę „Image invest France“ aplinkybes patvirtina liudytojų parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis. Apklaustų kaip liudytojų buvusių atsakovės darbuotojų M. A. ir R. A. parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino kartu su kitais bylos duomenimis, atsižvelgdamas į liudytojų tiesiogines žinias apie ginčui reikšmingas aplinkybes, parodymų konkretumą ir nuoseklumą.Apklaustas kaip liudytojas buvęs apeliantės darbuotojas M. A. nurodė, kad iš ieškovės vadovo M. C. gaudavo nurodymus dėl galvijų gabenimo ir dokumentų įforminimo. Pasak liudytojo, M. C. turėjo planą eksportuoti galvijus į Turkiją per Prancūzijoje registruotą įmonę. Visus duomenis, nurodytus važtaraščiuose apie siuntimą (kai galvijai buvo siunčiami per Prancūzijos įmonę), liudytojo teigimu, jis gavo iš ieškovės vadovo M. C.Apklausta kaip liudytoja buvusi apeliantės bendrovės buhalterė R. A., be kita ko, nurodė, kad 2016 m. vasario mėn. jai buvo pranešta, jog veršeliai bus vežami per kitą įmonę, ant popieriaus užrašyti naujos įmonės rekvizitai. Liudytojos teigimu, visus nurodymus gavo iš M. C.. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo M. A. paaiškinimai dėl galvijų pardavimo Prancūzijos įmonei, siekiant išvengti konkurentų dėmesio, grindžiami jo subjektyviu supratimu, vertinimu ir, nesant kitų objektyvių duomenų, negali patvirtinti, jog ginčo šalys buvo susitarusios dėl galvijų pardavimo ieškovei per Prancūzijos įmonę ir Prancūzijos įmonei parduotų galvijų vertės įskaitymo į ieškovės sumokėtą avansą. Liudytojas konkrečiai nenurodė, kokiu būdu jam ieškovės vadovas M. C. pateikė galvijams per Prancūzijos įmonę gabenti reikalingus duomenis. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio duomenys (siuntėjo, gavėjo rekvizitai ir kt.) negalėjo būti perduoti tiesiog žodžiu. Į bylą nėra pateikta nei elektroninio laiško, nei žinutės telefonu ar kitokiu objektyviu būdu išreikšto duomenų, reikalingų galvijams per Prancūzijos įmonę pirkti ir gabenti, perdavimo apeliantės atstovams.Liudytoja R. A. teigė, kad naujos įmonės rekvizitai jai buvo užrašyti ant popieriaus, tačiau byloje nėra bent netiesioginių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti liudytojos nurodytas aplinkybes apie ieškovės vadovo, kuris nebuvo liudytojos darbdavio atstovas, jai duotus nurodymus dėl dokumentų galvijams gabenti per Prancūzijos įmonę rengimo. Apeliantės pozicija, kad galvijų pardavimas Prancūzijos įmonei iš tiesų buvo įsipareigojimo parduoti galvijus ieškovei už iš šios gautą avansą vykdymas, stokoja loginio nuoseklumo ir pagrįstumo. Apeliantė, teigdama, kad per Prancūzijos įmonę „Image invest France“ ieškovė užsakė, o apeliantė pardavė veršelių iš viso už 338 998 Eur, kartu pripažįsta, jog Prancūzijos įmonė apeliantei pervedė 141 240 Eur, iš jų 27 000 Eur – už transportą, bei teigia, kad skirtumas – 197 757 Eur – turi būti išskaitytas iš ieškovei grąžintino avanso (apeliacinio skundo 22, 23 punktai). Jeigu, kaip tvirtina apeliantė, aptariami veršeliai, kurių bendra kaina – 338 998 Eur, pagal šalių susitarimą iš tiesų buvo parduoti ne Prancūzijos įmonei, o ieškovei, neaišku, kokiu pagrindu Prancūzijos įmonė apeliantei pervedė 141 240 Eur, nes visa veršelių kaina galėjo būti padengta iš ieškovės sumokėto avanso likučio (pati apeliantė apeliacinio skundo 23 punkte nurodo, kad tuo metu permoka buvo 386 726 Eur). Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie galėtų pagrįsti iš Prancūzijos įmonės „Image invest France“ už veršelius gautų 141 240 Eur ryšį su apeliantės ir ieškovės tarpusavio atsiskaitymais (CPK 12, 178 straipsniai). Taip pat neaišku, kodėl apeliantė, teigdama kad ieškovei per Prancūzijos įmonę pardavė veršelių iš viso už 338 998 Eur, pripažįsta turinti dar 150 000 Eur skolą ieškovei (apeliacinio skundo 23 punktas).Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantės vadovo paaiškinimai, apeliantės prašymu apklaustų liudytojų parodymai neįrodo, jog ginčo šalys buvo susitarusios dėl galvijų pardavimo ieškovei per Prancūzijos įmonę ir šiai įmonei parduotų galvijų vertės įskaitymo į ieškovės sumokėtą avansą (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė yra juridinis asmuo ir verslo subjektas, kuris savo veiklą įformina dokumentais. Jeigu apeliantė sutartiniuose santykiuose su ieškove veikė nesudarydama dokumentų, atitinkančių tikruosius šalių susitarimus, realią padėtį, jai tenka neigiami tokio elgesio padariniai – kilus ginčui su ieškove dėl parduotų galvijų kiekio ir vertės bei grąžintino avanso sumos, ji neturi objektyvių įrodymų savo pozicijai pagrįsti ir ieškovės pateiktiems duomenims paneigti.Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl apeliantės pareigos grąžinti ieškovei 326 726 Eur avanso, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. liepos 6 d. raštai (procesinio dokumento Nr. DOK-19511 priedai Nr. 7, 8), vertinant juos su Lietuvos teismo ekspertizės centro 2026 m. sausio 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-3126 (25) išvadomis (procesinio dokumento Nr. DOK-813), patvirtina, jog galutinė šalių suderinta atsiskaitymo suma yra 150 000 Eur, kuri apima ir ieškovės apskaičiuotas palūkanas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai.Byloje esančiame 2016 m. balandžio 12 d. rašte nurodyta, kad apeliantė ketina grąžinti visą pradinį įnašą, kurio dydis gali būti nustatytas pagal ieškovės apskaitos duomenis, o iki 2016 m. balandžio 29 d. sumokėti ne mažiau kaip 150 000 Eur (šios nutarties 17 punktas). Rašte įtvirtinta formuluotė nepatvirtina šalių susitarimo, kad 150 000 Eur yra galutinė apeliantės ieškovei grąžintina suma. Priešingai, rašte pareikštas ketinimas grąžinti visą pradinį įnašą, o 150 000 Eur įvardyta kaip minimali iki konkretaus termino sumokėtina suma.Vertinant 2016 m. liepos 6 d. raštą, atsižvelgiama į Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvadas (procesinio dokumento Nr. DOK-813, šios nutarties 19 punktas). Ekspertizės metu nustatyta, kad apeliantės vadovas savo ranka parašė įrašą, kurio turinys reiškia, jog pirmiausia bus sumokėta 150 000 Eur, kai M. C. atvyks į Lietuvą aptarti klausimo, ir pasirašė šį dokumentą. Kita dokumento rankraštinio teksto dalis apeliantės vadovui nepriskirta. Ekspertizės išvados patvirtina konkretaus įrašo autorystę, tačiau savaime nepatvirtina apeliantės teiginio, kad šalys susitarė dėl 150 000 Eur sumos tarpusavio atsiskaitymams užbaigti. Apeliantės vadovas, atlikdamas įrašą dėl pirmiausia mokėtinos 150 000 Eur, neišbraukė tolesnio rašto teksto, kad likusi dalis bus sumokama po 10 000 Eur kas mėnesį, t. y. apeliantės vadovui priskirtame įraše nenurodyta, jog, sumokėjus 150 000 Eur, likusi skola panaikinama ar kad ieškovė atsisako teisės reikalauti didesnės sumos (šios nutarties 18 punktas). 2016 m. liepos 6 d. rašte taip pat nenurodyta, kad apeliantė atsisako 2016 m. balandžio 12 d. rašte pareikšto įsipareigojimo grąžinti ieškovei visą pradinį įnašą, apskaičiuotą pagal ieškovės buhalterinę knygą iki 2016 m. antrojo 3 mėnesių laikotarpio. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi aptartų 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. liepos 6 d. raštų turinį, dėl įrašų šiuose raštuose pateiktas ekspertų išvadas, konstatuoja, kad jie nepatvirtina apeliantės pozicijos dėl šalių sutartos galutinės 150 000 Eur tarpusavio atsiskaitymų sumos, o priešingai – ją paneigia (CPK 176 straipsnio 1 dalis 2 punktas, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog šalys susitarė 150 000 Eur suma galutinai užbaigti tarpusavio atsiskaitymus, pripažįstama pagrįsta.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys galvijų pirkimo–pardavimo, mokėjimų už galvijus dokumentai įrodo, jog ieškovė apeliantei sumokėjo iš viso 860 000 Eur, o dokumentais patvirtinta ieškovei parduotų galvijų vertė – 473 274 Eur (111 378 Eur + 304 086 Eur + 57 810 Eur). Apeliantė 2016 m. kovo mėn. trimis mokėjimais grąžino ieškovei iš viso 60 000 Eur. Taigi, iš ieškovės sumokėtos sumos atėmus dokumentais patvirtintą ieškovei parduotų galvijų vertę ir grąžintą avanso sumą, negrąžinto avanso likutis – 326 726 Eur (860 000 Eur – 473 274 Eur – 60 000 Eur). Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą daryti išvadą, kad į ieškovei parduotų galvijų vertę turėtų būti įskaičiuota galvijų, pagal dokumentus parduotų Prancūzijos įmonei „Image invest France“, vertė. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantės grąžintino ieškovei 326 726 Eur avanso pripažįstama teisėta ir pagrįsta.Dėl palūkanų priteisimoPagal CK 6.315 straipsnio 4 dalį, kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, jis privalo už gautą sumą mokėti įstatymų arba sutarties nustatytas palūkanas, jeigu sutartis nenustato kitaip. Palūkanos skaičiuojamos nuo dienos, kurią pardavėjas privalėjo perduoti daiktus, iki jų faktinio perdavimo arba sumokėtos kainos grąžinimo.Šioje nutartyje jau nurodyta, kad 2016 m. balandžio 12 d. rašte išreikštas apeliantės įsipareigojimas grąžinti ieškovei visą pradinį įnašą, o 150 000 Eur įvardyta kaip minimali iki konkretaus termino sumokėtina suma. 2016 m. liepos 6 d. rašte apeliantės vadovo ranka padarytame įraše nenurodyta, kad 150 000 Eur sumokėjimas apima ir palūkanas, panaikina likusią skolą ir reiškia galutinį šalių atsiskaitymą. Byloje nėra kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad šalys susitarė į 150 000 Eur sumą įskaityti ir palūkanas arba kad ieškovė atsisakė teisės jų reikalauti.Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad šalys būtų susitarusios dėl kitokios palūkanų mokėjimo tvarkos arba kad ieškovė būtų atsisakiusi teisės reikalauti palūkanų.Spręsdamas dėl ieškovės prašytų priteisti 174 628 Eur palūkanų, pirmosios instancijos teismas, atsakovei reikalaujant, pritaikė CK 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatytą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą ir, apskaičiavęs palūkanas nuo 326 726 Eur negrąžintos avanso sumos pagal 6 proc. dydžio metinę palūkanų normą, ieškovei iš atsakovės priteisė 98 017,80 Eur palūkanų (326 726 Eur × 6 proc. × 5 metai).Apeliantė nepateikė argumentų, kurie paneigtų palūkanų priteisimo teisinį pagrindą ir apskaičiavimo teisingumą.Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidųApibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai nustatė teisiškai reikšmingas šalių ginčo aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai pritaikė šalių ginčui išspręsti taikytinas materialiosios teisės normas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Apeliantės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 2 750 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir prašo jas priteisti.Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant 1,3 koeficientą. Valstybės duomenų agentūros skelbiamais duomenimis, 2025 m. IV ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 2 526,80 Eur, todėl rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šiuo atveju – 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur × 1,3).Ieškovės prašoma priteisti 2 750 Eur išlaidų suma neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuoto maksimalaus dydžio. Įvertinus bylos pobūdį, apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į jį turinį ir apimtį, ieškovės patirtos atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir proporcingomis suteiktų teisinių paslaugų pobūdžiui bei apimčiai, todėl jos priteisiamos ieškovei iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,n u t a r i a :Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti ieškovei Turkijos Respublikoje registruotai įmonei „Caglayanlar Un Sanayi ve Ticaret Limited“, juridinio asmens kodas 0219001084200018, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bartynco“, juridinio asmens kodas 302493192, 2 750 Eur (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Teisėjai Giedrė Čėsnienė Laima Ribokaitė Vigintas Višinskis