Panevėžio apygardos teismo nutarimas

Adm. nusižengimo byla Nr. eAN2-175-879/2026 Teisminio proceso Nr. 4-50-3-14090-2026-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 16.11.3; (S) 16.11.11; 21.11.10; 21.11.11PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daina Vaidachavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal G. V. P. (toliau – pareiškėja, apeliantė) pateiktą apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutarties panaikinimo.Teismasn u s t a t ė :G. V. P. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Dariaus Liuimos 2026 m. liepos 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 89-ANR_N-2384-2026 (toliau – Nutarimas) nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalį, ANK 426 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jai paskirta 1 100 Eur bauda už tai, kad ji 2026 m. birželio 2 d., 20 val. 58 min., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį BMW 3ER REIHE valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nepaliko saugaus atstumo iki plovyklos įvažiavimo vartų, laiku nesustabdė savo vairuoto automobilio, į juos atsitrenkė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešusi nukentėjusiajam ar policijai. Eismo įvykio metu apgadintas svetimas turtas – plovyklos pakeliami vartai, padaryta turtinė žala – 4936,80 Eur. Tuo G. V. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – KET) 9, 126, 219.1, 222 punktus.Nesutikdama su Institucijos nutarimu, G. V. P. pateikė skundą, tačiau Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (toliau- skundžiama nutartis) G. V. P. skundas atmestas.Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą – administracinio nusižengimo teiseną G. V. P. atžvilgiu pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukti, nesant šio administracinio nusižengimo sudėties.Pareiškėja skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog jos veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje sudėtis. Pareiškėjos teigimu, skundžiama nutartis šioje dalyje naikintina, nes pirmosios instancijos teismas tiesioginę tyčią reikalaujančiai sudėčiai pritaikė neatsargumo standartą (,,gali ir turi suvokti"), t. y. netinkamai taikė materialiąją teisę dėl kaltės formos; nenustatė valinio tiesioginės tyčios elemento ir padarė vidinį prieštaravimą - konstatavo, kad siekio išvengti atsakomybės nebuvo, tačiau kartu nustatė tiesioginę tyčią; išvadą apie suvokimą grindė vieninteliu įrodymu - vaizdo įrašo interpretacija, kuri nustatyta be specialių žinių, prieštarauja kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims bei rėmėsi nenustatytu ,,nemažu greičiu" ir prielaidomis dėl garso; pats nustatė aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjos versiją, tačiau padarė joms priešingą išvadą; rėmėsi teismų praktika, kurioje suvokimas nebuvo ginčijamas, ir nepasisakė dėl esminių skundo argumentų; nepašalintas abejones vertino ne administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.Pareiškėja nurodo, kad teismas teisingai nurodė, jog pasitraukimas iš eismo įvykio vietos gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia reiškia, kad asmuo faktiškai suvokė esąs susijęs su eismo įvykiu ir sąmoningai ignoravo pareigą pasilikti. Tai reiškia, kad reikia nustatyti ne tai, ką asmuo turėjo suvokti, o ką jis suvokė. Tačiau nagrinėjamu atveju individualų suvokimą teismas nustatė netinkamai ir nesivadovavo faktiniais duomenimis. Anot apeliantės, Nutarties 27 punkte teismas konstatuoja: „ir nedidelį vairavimo stažą turintis ar pirmą kartą konkrečioje automobilių plovykloje apsilankantis asmuo gali ir turi suvokti tokį kontaktą". Formulė „galėjo ir turėjo" yra neatsargumo (nerūpestingumo) apibrėžimo formulė - asmuo padarinių nenumatė, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, tuo tarpu tiesioginei tyčiai būtina, kad asmuo suvokė veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Visgi, neatsargumo logika Nutartyje nuosekliai taikoma keliose vietose: 16 punkte- apeliantė galėjo pranešti apie padarytą ar tikėtiną žalą, t. y. turėjo įtarti galimą žalą ir pasitikrinti; 25 punkte- apeliantei tenka našta vykdyti specialias pareigas, nors ji ir pasitikėjo patyrusiu asmeniu, bet turėjo pati patikrinti; 27 punkte- gali ir turi suvokti, t.y. turėjo pajusti. Visais atvejais atsakomybė grindžiama tuo, ką apeliantė turėjo įtarti, patikrinti ar pajusti. Tai yra „galėjo ir turėjo numatyti" standartas, būdingas neatsargumui, tačiau ANK 426 str. 2 d. neatsargumo formos nenumato. Nutarties 27 punkte taip pat nurodyta, kad „Blaivus ar kitaip neapsvaigęs asmuo negalėjo nesuvokti įvykus šiam kontaktui.". Vienintelis čia nurodytas suvokimo kriterijus - blaivumas. Tokia formuluotė reiškia, kad bet kuris blaivus asmuo laikomas suvokusiu bet kokį kontaktą. Tai yra suvokimo prezumpcija, o ne jo nustatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama priešingai, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, Jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. (nutartys Nr. 2AТ-7-3-2013, 2AT-50-303/2018, 2AT-17- 697/2025). Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju byloje esančių duomenų išvadai apie faktinį suvokimą pagrįsti nepakanka.Pareiškėja taip pat teigia, kad teismo išvados apie suvokimą grindžiamos vieninteliu įrodymu – vaizdo įrašu ir kitomis prielaidomis. Nutarties 22 punkte teismas iš vaizdo įrašo nustatė, kad automobilis, atsitrenkęs į vartus, ,,nežymiai 2-3 kartus pajuda pirmyn ir atgal (,pasisupa"), be to, šiek tiek pakyla", ir kad vartai ,,amortizuoja ir padeda nemažu greičiu važiavusiam automobiliui sustoti". Iš to padaryta išvada: ,, Tokie akivaizdūs duomenys apie automobiliui, kaip materialiam objektui, padarytą fizinį poveikį... paneigia, kad pareiškėja nesuvokė apie eismo įvykį.". Nutarties 27 punkte: ,,kontaktas buvo akivaizdus ir suvoktas"; ,negalėjo nesuvokti". Taigi, teismas judesį apibūdino žodžiais „nežymiai" ir „šiek tiek", o išvadą – žodžiais „akivaizdūs" ir ,,negalėjo nesuvokti". Nežymus kėbulo judesys gali būti akivaizdus iš šono filmuojančiai kamerai, tačiau iš to neišplaukia, kad jis buvo akivaizdus automobilio salone sėdinčiam asmeniui. Teismas pats įvardijo apie poveikį automobiliui „kaip materialiam objektui", tačiau ANK 426 str. sudėčiai reikšmingas ne poveikis objektui, o poveikis asmens suvokimui. Vaizdo įrašas fiksuoja transporto priemonės išorinį vaizdą, tačiau jis nefiksuoja ir negali fiksuoti to, ką vairuotoja pajuto salone. Nuo objekto judesio prie asmens suvokimo teismas perėjo vienu žodžiu ,,paneigia", nenurodydamas jokios tarpinės grandies. Nežymus kėbulo judesys yra suderinamas ir su tuo, kad kontaktas buvo pajustas, ir su tuo, kad jis liko nepajustas kaip dar vienas trinktelėjimas manevruojant ant metalinių vėžių. Tiesioginės tyčios byloje gynybos versijos paneigimas reikalauja įrodymo, kuris su ta versija nesuderinamas, tačiau tokio įrodymo byloje nėra.Be to, pareiškėja teigia, kad teismo išvada prieštarauja kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims, o būtent, 2026 m. birželio 18 d. transporto priemonės apžiūros protokolui, kuriame konstatuota, kad automobilio apgadinimų nėra. Tuo tarpu šią aplinkybę teismas vertina vartų savybėmis. Tačiau tos pačios vartų savybės - guminis apatinės briaunos profilis, amortizacija – kurios neleidžia atsirasti pėdsakui ant kėbulo, mažina ir kontakto juntamumą- minkštas, amortizuojantis kontaktas yra būtent toks, kurį salone sunkiausia pajusti. Teismas vartų savybes pasitelkė tik apeliantei palankiam faktui neutralizuoti, tačiau neįvertino, kad jos palaiko pareiškėjos nesuvokimo versiją. Nors Nutarties 22 punkte teismas nurodė, kad negali vadovautis išskirtinai tik pareiškėjos ir liudytojos parodymais, tačiau pats vadovavosi išskirtinai vienu įrodymu - kėbulo judesio interpretacija – ir juo atmetė visus kitus įrodymus- apžiūros protokolą (apgadinimų nėra), vaizdo įrašo dalį (jokios reakcijos į kontaktą, manevras tęsiamas nepertraukiamai), liudytojos V. T. parodymus (pažeidimas be tikslinės apžiūros nematomas), automobilio savininko el. laišką (po 9 dienų pareiškėja apie įvykį nežinojo), viso proceso metu jos nuoseklius parodymus. Nesuvokimo versiją palaiko ne vien parodymai, o visa įrodymų visuma. Pareiškėjos ir liudytojos parodymai, kad kontakto nepajuto byloje nebuvo paneigti jokiu įrodymu.Anot pareiškėjos, užfiksuotas judesys turi ir kitų paaiškinimų, kuriems įvertinti reikia specialių žinių. Iš vaizdo įrašo matyti, kad kėbulo palingavimas sustojus fiksuojamas ne tik kontakto momentu, bet ir kituose to paties manevro epizoduose (be kita ko, 20:58:34 ir 20:59:09 sustojus be jokio kontakto). Stabdant vyksta svorio persiskirstymas tarp ašių ir kėbulo svyravimas pakabos atžvilgiu, o automatinės pavarų dėžės pavara iš atbulinės į priekinę perjungiama tik visiškai sustojus, todėl tarp važiavimo atgal ir pirmyn neišvengiamai yra sustojimo momentas su jį lydinčiu kėbulo judesiu. Be to, 20:58:59 užfiksuota, kaip automobilio ratas užvažiuoja ant plovimo įrenginio metalinių bėgių ir automobilis dėl to sujuda. Taigi viso manevro metu automobilis kartotinai judėjo ir lingavo dėl stabdymų ir dėl važiavimo per metalines vėžes. Kokį indėlį į 20:59:17 užfiksuotą judesį įnešė kontaktas su vartais, o kokį – stabdymas ir pakabos veikimas, ir ar šio judesio skirtumas nuo kitų sustojimų yra tokio dydžio, kad būtų juntamas salone manevruojant ant šlapių metalinių vėžių, galėtų atsakyti tik specialių techninių žinių turintis specialistas. Šiuo atveju teismas pasirinko vieną galimą judesio aiškinimą, nenagrinėjęs kitų versijų ir neturėdamas byloje jokios specialisto išvados.Be to, teismo padaryta išvada apie „nemažą greitį" padaryta be jokio techninio pagrindo. Nutarties 21 punkte nurodoma, kad automobilis „didesniu greičiu važiuoja atbuline eiga", o 22 punkte - kad vartai ,„padeda nemažu greičiu važiavusiam automobiliui sustoti" ir kad poveikis padarytas ,,nemažu greičiu įvažiavus į vartus". Ši aplinkybė yra viena iš pagrindinių, kuria grindžiama išvada apie suvokimą, tačiau transporto priemonės greitis byloje nebuvo nustatytas jokiomis priemonėmis: nėra nei skaičiavimų, nei kadrų analizės, nei specialisto išvados. Vertinimas atliktas apžiūrint iš šono darytą įrašą be atskaitos taškų. Teiginys apie ,,nemažą greitį" prieštarauja ir kitiems Nutartyje nustatytiems duomenims (uždara patalpa, manevravimas tarp metalinių vėžių, daugkartinis stumdymasis pirmyn ir atgal, durelių atidarinėjimas, tikrinimasis - 21 p.), ir objektyviam įrodymui - apgadinimų nebuvimui. Įvažiavus į kliūtį ,,nemažu greičiu", ant kėbulo įprastai lieka bent kokių nors pėdsakų. Vienu metu teigti, kad poveikis buvo stiprus (todėl neabejotinai suvoktas), ir kad jis nepaliko jokio pėdsako, negalima - šie teiginiai vienas kitam prieštarauja.Teismo išvada dėl garso taip pat grindžiama prielaidomis. Nutarties 23 punkte teismas konstatavo: ,,garso įrašo byloje nėra. Tikėtina, kad eismo įvykio metu garsas galėjo būti ne itin didelis..., tačiau garsas neabejotinai turėjo būti kitoks nei pareiškėjos nurodomas padangų skleidžiamas garsas. " Iš tikimybės (,,tikėtina") tame pačiame sakinyje išvestas neabejotinumas (,neabejotinai") be jokio papildomo įrodymo. Tai ne įrodymų vertinimas, o prielaidos pavertimas išvada. Vienintelis triukšmo šaltinis, kurį teismas įvertino - plovimo įrenginys (,,nebuvo pradėta"). Tačiau juo niekas nesirėmė. Apeliantė ir liudytoja nurodė konkrečius kitus šaltinius: variklio gaudesį ir stiprų padangų cypimą trinantis šlapiai gumai į metalines vėžes (pareiškėja: ,,cypiantis garsas ir labai garsus"; liudytoja: „stiprus cypimas nuo padangų gumos kontakto su metalu"). Dėl šių šaltinių Nutartyje nepasisakyta – atsakyta į argumentą, kurio nebuvo, ir apeiti tie, kurie buvo. Net jei kontakto garsas fiziškai skyrėsi nuo padangų cypimo, tai neįrodo, kad apeliantė jį išskyrė iš bendro fono ir identifikavo kaip smūgį į kliūtį. Uždaroje patalpoje su variklio gaudesiu ir garsiu cypimu duslus kontaktas su guminiu profiliu gali egzistuoti ir likti neišskirtas. Teismas vėl sutapatino objektyvų faktą (garsas buvo) su subjektyviu suvokimu (garsas atpažintas). Nutarties 23 punkte nurodyta, kad automobilis „sujudėjo būdu, kuris nėra būdingas įprastai važiuojant atbuline eiga". Tačiau situacija nebuvo įprasta atbulinė eiga. Nutarties 19 punkte teismas pats nurodė, kad vertintina ,, situacija, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti": šlapia patalpa, metalinės vėžės, ratai užvažiuojantys ant bėgių ir nuo jų nuvažiuojantys, kartotiniai sujudėjimai viso manevro metu (žr. 27 p.). Šioje situacijoje nežymus sujudėjimas nebuvo išskirtinis – jis kartojosi. Teismas lygino su abstrakčia norma, o ne su realia situacija, kurią pats privalėjo vertinti. Apeliantė neginčija teismo kompetencijos apžiūrėti ir vertinti vaizdo įrašo, tačiau mano, kad kai iš įrašo daroma išvada kertasi su kitais objektyviais bylos duomenimis (greitis nenustatytas, dėl garso teismas remiasi spėjimu, užfiksuotas judesys turi kelis galimus paaiškinimus, kontaktas su guminiu profiliu dengta pakeliamų vartų briauna, nepaliko jokių apgadinimų) – klausimas ar kontaktas buvo juntamas salone gali būti išspręstas tik pasitelkus specialias žinias. Byloje nėra nei autotechninės ekspertizės, nei specialisto išvados. Esminis sudėties elementas - suvokimas - nustatytas ne įrodymais, o teismo prielaida apie tai, kaip žmogus turėjo jausti. Nesant byloje duomenų, leidžiančių patikimai nustatyti, ar kontaktas buvo juntamas ir suvoktas, ši spraga negali būti aiškinama apeliantės nenaudai: nepašalintos abejonės vertintinos jos naudai (ANK 566 straipsnio 1 dalis).Pareiškėja taip pat teigia, kad tiesioginei tyčiai nustatyti būtinas ne tik intelektinis elementas (,,suvokimas"), bet ir valinis (,norėjimas taip veikti"). Taigi būtina nustatyti ne tik įvykio suvokimą, bet ir pareigos suvokimą bei sąmoningą jos ignoravimą - norą pasišalinti. Net jei būtų pripažinta, kad pirmasis elementas nustatytas pagrįstai, dėl antrojo elemento - ar pareiškėja suvokė pareigą pasilikti ir sąmoningai ją ignoravo, ar norėjo pasišalinti – Nutartyje jokio nustatymo nėra. Priešingai, teismas pats konstatavo aplinkybes, kurios antrąjį elementą paneigia. Nutarties 25 punkte: ,,Teismas neabejoja, kad... jos yra atsakingos, o pati pareiškėja charakterizuojama teigiamai ir išvengti žalos atlyginimo nenorėjo.". Nutarties 26 punkte: ,,nebuvo jokio tikslo sąmoningai šalintis iš eismo įvykio vietos". Taigi teismas nustatė, kad siekio vengti atsakomybės ir sąmoningo tikslo pasišalinti nebuvo – ir kartu 28 punkte konstatavo tiesioginę tyčią, kurios turinys būtent ir yra sąmoningas pareigos ignoravimas. Anot pareiškėjos, pagal LAT išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartį Nr. 2AT-7-3-2013, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo". Nutartyje nustatyti duomenys atitinka būtent šią situaciją. Nors Nutarties 26 punkte šis prieštaravimas apeinamas nurodant, kad pažeidimas užtraukia atsakomybę „nepriklausomai nuo veikos padarymo tikslų ir motyvų", ir remiamasi LAT nutartimis Nr. 2AT-41-2014, 2AT-38-303/2016, 2AТ-17-697/2025, tačiau šių nutarčių turinys patvirtina ne Nutarties, o pareiškėjos poziciją - sąžiningą klydimą dėl savo veiksmų teisėtumo.Taip pat pareiškėja nurodo, kad teismas nustatė aplinkybes, patvirtinančias apeliantės versiją, tačiau padarė prieštaringas išvadas. Teismas pripažino, kad pakilę vartai galėjo sudaryti klaidingą įspūdį. Nutarties 25 punkte konstatuota: ,,vartai buvo pakilę, todėl galėjo būti sudėtingiau įžvelgti padarytus apgadinimus. Tai, kad vartai pakilo galėjo sudaryti klaidingą įspūdį, kad žala nebuvo padaryta.". Tai tiesioginis teismo pripažinimas, kad situacijos suvokimas įvykio vietoje galėjo būti klaidingas. Būtent tai apeliantė nurodė nuo pirmojo paaiškinimo: pamačiusi vartus pakylant, ji tai suprato kaip automatinį vartų veikimą (jutiklius) - interpretaciją, atitikusią ir tai, ką ji matė (vartai pakilo ir toliau funkcionavo), ir tai, kad į plovyklą įvažiavo pro atvirus vartus. Teismui pripažinus, kad susidarė klaidingas įspūdis, negalima kartu kategoriškai teigti, kad asmuo ,,negalėjo nesuvokti" įvykio. Klaidingas įspūdis, jog nieko neįvyko, ir suvokimas, jog įvyko eismo įvykis, yra viena kitą paneigiančios būsenos. Tuo tarpu teismo argumentas, kad būtent jai tenka pareiga pranešti apie žalą yra svarbus tik tuo atveju jei ji būtų suvokusi įvykį, tačiau būtent to teismo pripažinimai ir neleidžia laikyti nustatytu. Be to, teismas nustatė apšvietimo sąlygas, apsunkinusias apgadinimų įžiūrėjimą. Nutarties 21 punkte teismas nustatė: ,,lauke šviesu, saulėta, iš įvažiavimo į plovyklą vartų pusės pro atvirus vartus sklinda šviesa.". Taigi teismas pats užfiksavo, kad žiūrint iš tamsesnio plovyklos vidaus vartų kryptimi fone buvo ryškus šviesos šaltinis. Kartu su 25 punkte konstatuota vartų padėtimi tai reiškia, kad objektyvios sąlygos įvykio vietoje neleido pastebėti pažeidimo. Byloje esančiose nukentėjusiojo pateiktose nuotraukose įlinkis matomas, tačiau jos darytos dienos metu, iš arti ir kamerą tikslingai nukreipus į pažeidimą. Taipogi, apeliantė teigia, kad liudytojos V. T. parodymai patvirtina, kad pažeidimas nebuvo matomas. Liudytoja parodė, kad įvykio nematė; apie 21 val. pastebėjo, kad „vartai nenusileidžia", ir tik tada „nuėjo pažiūrėti ir pamatė įlenkimą". Iš to seka trys aplinkybės, kurių teismas nevertino: įlenkimo iš savo darbo vietos liudytoja nematė - jį pamatė tik tikslingai priėjusi; darbuotojai pažeidimas be specialios apžiūros nebuvo matomas; anomaliją ji atpažino ne iš vartų išvaizdos, o iš jų elgesio (nenusileidžia plaunant) ir tik todėl, kad žino normalų vartų veikimo ciklą; pirmą kartą plovykloje esančiam asmeniui pakilę vartai per plovimą atrodo normaliai, nes nėra atskaitos taško; įvykio momentu vartai pakilo ir funkcionavo - gedimas išryškėjo vėliau; tuo metu jokio signalo apie žalą nebuvo. Nutarties 16 punkte teigiama, kad apeliantė galėjo ,,nedelsiant pranešti" būtent šiai darbuotojai. Tačiau ta pati darbuotoja pažeidimo nematė, kol nenuėjo pažiūrėti, o jo požymį atpažino tik dėl profesinės patirties. Anot apeliantės, teismas nurodė, kad liudytoja E. P. „neturėjo teisės įvertinti, ar žala buvo padaryta ar ne", ir kad pareiga tenka vairuotojai, tačiau visiškai nevertino kito aspekto, kuris byloje yra esminis, t. y. liudytoja E. P. tuo pat metu sėdėjo tame pačiame automobilyje tuo pačiu momentu. Teismo posėdyje ji parodė: „Automobilis nesujudėjo, nesuvibravo... Kuriuo momentu įvyko kontaktas nesupranta." Tai ne žalos vertinimas ir ne pareigos prisiėmimas - tai įrodymas apie kontakto juntamumą. Keleivė, priešingai nei vairuotoja, nėra sutelkusi dėmesio į manevrą, pedalus ar veidrodėlius - jos dėmesys laisvas; jei kontakto nepajuto ji, tai reiškia, kad jis buvo nejuntamas ne dėl vairuotojos susikaupimo, o objektyviai. Teisinis liudytojos „vertinimo" ne reikšmingumas niekaip nepanaikina jos parodymų apie juntamumą įrodomosios vertės, tačiau Nutartyje šis aspektas neįvertintas. Nors teismas nutarties 22 punkte apeliantės ir liudytojos teiginius apie tai, kad „automobilis nei judėjo", priešinami įrašui, kuriame judesys matomas, tačiau jokios priešpriešos čia nėra - parodymai apie tai, kad automobilis ,„nesujudėjo", yra suvokimo iš salono ataskaita, tuo tarpu įrašas fiksuoja kelių centimetrų kėbulo svyravimą iš išorės. Abu teiginiai gali būti teisingi vienu metu - ir būtent tai yra visos bylos esmė: išorinis judesys egzistavo, tačiau viduje jis nebuvo pajustas. Liudytojos išlipimą teismas 21 punkte aprašė tiksliai: ji ,, reguliuoja kaip pastatyti automobilį" ir į vartus pažiūri „akimirką", tačiau tai nėra apžiūra ir nerodo, kad kontaktas buvo suvoktas. Jei kontaktas būtų buvęs suvoktas, apžiūra būtų buvusi tikslinga ir nukreipta į kontakto vietą - automobilio galą, Tuo tarpu byloje nustatyta, kad galo nei pareiškėja, nei liudytoja netikrino. Pati apeliantė iš automobilio plovykloje apskritai nebuvo išlipusi - vartus matė tik pro galinį langą, įstrižai ir per atstumą. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas Nutarties 19 punkte nurodė LAT kriterijus tyčiai vertinti: žalos mastą, kontakto pobūdį, elgesį po eismo įvykio, veiksmų intensyvumą, situacija, kurioje jie atlikti. Tačiau teismas vertino tik vieną išorinį požymį (kėbulo judesį), o visus kitus – kontakto pobūdis - jokių apgadinimų; elgesys po įvykio - jokios reakcijos, liko plovykloje, nusiplovė automobilį stebėjimo kamerų akivaizdoje, išvyko įprastai; situacija - pirmą kartą plovykloje, šlapios metalinės vėžės, kartotiniai sujudėjimai, vartai užsidarantys už nugaros, šviesa pro angą; intensyvumas - lėtas stumdymasis su tikrinimusi, nevertino visumoje ir atmetė kaip nereikšmingus. Galiausiai pareiškėja teigia, kad teismas rėmėsi teismų praktika, kurioje nebuvo ginčijamas suvokimas ir neatsakė į esminius skundo argumentus. Pasak pareiškėjos, teismas nutartyje nurodė teismų praktikos pavyzdžius, kuriuose buvo ginčijama žala ar pareigos suvokimas, tačiau šiuo atveju tai nėra aktualu, kadangi pareiškėja ginčija patį kontakto suvokimą. Pareiškėja savo skunde buvo nurodžiusi, kad po kontakto (20:59:17) automobilis jau po dviejų sekundžių (20:59:19) pajudėjo į priekį tęsdamas pastatymo manevrą - laikas, reikalingas vien pavaros perjungimui, kas rodo, jog jokios reakcijos į kontaktą įraše nėra. Tačiau šios aplinkybės liko neįvertintos. Taip pat ji buvo nurodžiusi teismų nutartis, kuriose analogiškomis aplinkybėmis administracinė teisena buvo nutraukta, tačiau ir dėl šių nutarčių apylinkės teismas nieko nepasisakė. Skunde apylinkės teismui buvo nurodyta, kad institucija netyrė subjektyviosios pusės, tačiau ir dėl šio, nutartyje nepasisakyta. Teismo paties atlikta tyčios analizė šio trūkumo ne pašalina, o išryškina: jei argumentaciją teko sukonstruoti teismui, institucija jos neturėjo. Apeliantės teigimu, byloje nustatyta – G. V. P. automobilis po kontakto liko be jokių apgadinimų; garso įrašo, leidžiančio įvertinti kontakto garsą, nėra; greitis nenustatytas; specialisto išvados dėl kontakto juntamumo nėra; kėbulo judesys fiksuojamas ir kituose manevro epizoduose be kontakto; jokių apeliantės veiksmų po kontakto, rodančių suvokimą, vaizdo įraše neužfiksuota; antras automobilyje buvęs asmuo kontakto nepajuto; nukentėjusiojo darbuotoja įvykio nepastebėjo, o pažeidimą pamatė tik tikslingai priėjusi; apeliantės ir liudytojos parodymai viso proceso metu nuoseklūs ir nepaneigti; siekio išvengti atsakomybės teismas nenustatė; teismas pats pripažino, kad situacija galėjo sudaryti klaidingą įspūdį. Esant tokiai įrodymų visumai, išvada apie tiesioginę tyčią negali būti laikoma neginčytinai įrodyta. Nekaltumo prezumpcija yra ne tik konstitucinis (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), bet ir ANK 566 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtintas administracinių nusižengimų teisenos principas. Iš jo kylantis in dubio pro reo principas reikalauja, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, būtų aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (LAT išplėstinės kolegijos nutartis Nr. 2AТ-7-3-2013). Nutartis, kurioje išvada apie suvokimą grindžiama žodžiais „tikėtina", „turėjo", „gali ir turi" ir vieninteliu įrodymu, prieštaraujančiu visiems kitiems, šio principo neatitinka.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus tyriausiasis tyrėjas D. Liuima su pareiškėjos G. V. P. apeliaciniame skunde išdėstytu reikalavimu dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutarties pakeitimo nesutinka. Mano, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta ištyrus bei įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes. Institucijos teigimu, skundžiamoje nutartyje yra išsamiai aptartos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, bei tinkamai įvertinti tyrimo metu surinkti ir paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateikti duomenys, kartu padarytos pagrįstos išvados. Vertina, kad skunde pateikiami argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį ir nutraukti administracinę teiseną pagal ANK 426 str. 2 d. yra nepagrįsti. Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltės dėl inkriminuojamo pažeidimo pagal ANK 426 str. 2 d. nepripažino, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent ji padarė inkriminuojamą pažeidimą, pagal ANK 426 straipsnio 6 dalį bei 417 str. 7 dalį. Atitinkamai skunde išsakytą asmens poziciją vertina kaip pasirinktą gynybą, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo šiais argumentais, savo paties vertinimu interpretuoja padaryto administracinio nusižengimo aplinkybes, tačiau tai nepaneigia jai inkriminuoto pažeidimo sudėties ir nešalina taikytinos administracinės atsakomybės. Šioje byloje buvo įvertinti surinkti įrodymai: administracinio nusižengimo protokolas, vaizdo įrašų medžiaga, foto nuotraukos ir kiti byloje esantys duomenys, kurie papildo ir patvirtina įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina G. V. P. kaltę dėl jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo pagal ANK 426 str. 2 d. Šios byloje esančios aplinkybės, yra laikomos įrodymais, atitinkančiais ANK 569 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus ir patvirtina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl padarytų administracinio nusižengimo pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį ir ANK 417 straipsni 7 dalį. Taip pat Institucijos vertinimu, administracinė nuobauda asmeniui nėra aiškiai per griežta. Paskiriant administracinę nuobaudą teisingai įvertinta pažeidėjo asmenybė, atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės, pažeidimo pobūdis, pažeidėjos kaltės forma ir rūšis, bei kitos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, prašo G. V. P. skundą atmesti. G. V. P. apeliacinis skundas tenkinamasANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patraukta G. V. P. neigia padariusi jai inkriminuotą ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą, nurodydama, kad ji nesuprato, jog sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino plovyklos pakeliamus vartus ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, todėl siekia, kad administracinio nusižengimo teisena dėl šio nusižengimo jai būtų nutraukta. Būtent šiuo klausimu apygardos teismas ir pasisako. Pažymėtina, kad G. V. P. pripažįsta padariusi ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, savo kaltės dėl minėto nusižengimo padarymo neginčija, todėl dėl šio nusižengimo šiame procesiniame sprendime atskirai pasisakoma nebus.ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. ANK 567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Taigi įstatymas įpareigoja pareigūnus, atliekančius administracinio nusižengimo tyrimą, būti aktyvius ir atlikti visus įstatyme nurodytus veiksmus, būtinus administracinio nusižengimo aplinkybėms ir tą nusižengimą padariusiam asmeniui nustatyti. Tiriant administracinius nusižengimus ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso, operatyvumo, asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo pabloginimo negalimumo (non reformatio in peius) principais (ANK 566 straipsnio 1 dalis), įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui (ANK 567 straipsnio 3 dalis). Taigi asmenį, padariusį administracinį nusižengimą, privalo nustatyti ir to asmens kaltę padarius šį nusižengimą privalo įrodyti administracinį nusižengimą tiriantis pareigūnas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-689/2020).Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltumas gali būti konstatuotas, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016, 2AT-36-788/2019, 2AT-35-648/2021 ir kt.).Apygardos teismas, patikrinęs bylos įrodymų visumą, dar kartą peržiūrėjęs byloje esantį vaizdo įrašą, kuriame yra užfiksuotos 2026 m. birželio 2 d. įvykio aplinkybės, neturi teisinio pagrindo sutikti su Institucijos ir pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti neginčytiną išvadą dėl G. V. P. kaltės padarius jai inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje. Tokio procesinio sprendimo nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas nepagrindė visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, nepašalino byloje egzistuojančių abejonių dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės ir savo sprendimą grindė prielaidų pobūdžio išvadomis, todėl skundžiama teismo nutartis ir Institucijos 2026 m. liepos 14 d. nutarimo dalis, kuria G. V. P. nubausta pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, negali būti pripažintos teisėtomis ir pagrįstomis.ANK 426 straipsnio 2 dalyje yra numatyta atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Siekiant kvalifikuoti asmens veiksmus pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, reikia nustatyti šias aplinkybes: 1) eismo įvykį, 2) su šiuo eismo įvykiu susijusio vairuotojo tyčinį pasitraukimą iš įvykio vietos, 3) KET pažeidimą ar pažeidimus, 4) žalą, viršijančią penkiolika BBND (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-38-495/2024).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. V. P. vairuodama automobilį BMW 3ER REIHE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga atsitrenkė į plovyklos įvažiavimo vartus bei juos apgadino padarydama 4 936,80 Eur turtinę žalą. Tačiau byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad G. V. P. suprato, jog automobiliu atsitrenkė į plovyklos vartus bei juos apgadinusi sąmoningai, ignoruodama savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, kaip tai numato Kelių eismo taisyklės, iš jos pasišalino.Pati G. V. P. tiek paaiškinime, tiek duodama parodymus teisme bei pateiktame apeliaciniame skunde parodė, kad tyčios pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo. Įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) plovykloje. Ji su mama 9 val. atvyko jos automobiliu nusiplauti automobilio, suvedė programą, įvažiavo į plovyklą ir neteisingai pasistatė automobilį. Ten buvo metalinės vėžės, kuriomis važiuoja plovyklos aparatas. Plovykloje buvo pirmą kartą, nežinojo kaip pastatyti automobilį. Kai suprato, kad neteisingai važiavo, pradėjo manevruoti atbuline eiga, kad teisingai pasistatytų automobilį. Manevravo daug kartų pirmyn ir atgal. Naudojo mažesnį greitį nei parkavimo aikštelėje. Atsivėrusi duris tikrinosi atstumą iki vartų, vartai buvo pakelti. Kai uždarė duris, tada žiūrėjo per galinio vaizdo veidrodėlį ir matė kylančius vartus, besileidžiančių nematė. Kada užsidarė vartai nesuprato. Įvykio ji nepajuto. Garsų buvo daug, jie buvo nuo pat įvažiavimo į plovyklą, šlapia guma trynėsi į metalines vėžes ir buvo cypiantis garsas ir labai garsus, dar buvo variklio garsas. Kai važiavo - cypimas girdėjosi, o kai stovėjo vietoje cypimo nebuvo. Nebuvo panašaus garso, kad ji automobiliu į ką nors atsitrenkė. Automobilis nesujudėjo. Automobilyje buvo ir mama, abi su mama nieko nejautė. Mama išlipo jai padėti tinkama padėtimi pastatyti automobilį. Kai jai pavyko, nusiplovė automobilį ir išvažiavo. Vartų apgadinimai nepatraukė dėmesio - nebuvo nuolaužų ar labai stipraus įlenkimo. Išvažiavę iš plovyklos trumpam sustojo pasižiūrėti į padangas, ar nebuvo pažeistos, ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos. jei būtų pajutusi, kad apgadino vartus, situacija būtų išspręsta kitaip. Buvo blaivi, turėjo teisę vairuoti, automobiliui atlikta techninė apžiūra. Vairuoja nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio, vairuoja beveik kiekvieną dieną. Iš teisme apklaustos liudytojos E. P. parodymų matyti, kad pareiškėja, pasakodama apie įvykį nurodė, jog su dukra važiavo nusiplauti automobilio. Kadangi dukra ten lankėsi pirmą kartą, ji nepataikė įvažiuoti taip, kaip reikia, teko pasitaisyti automobilį. Kai įvažiavo į plovyklą, važiavo kartu, ji sėdėjo automobilyje. Privažiavo prie aparato, pamatė, kad automobilis stovi neteisingai pagal aparatą, ji pasakė, kad reikia pasikoreguoti. Ji išlipo padėti dukrai, pareguliuoti, nes dukrai nesigavo prisiparkuoti. Teko pasistumti atgal ir pamanevruoti, kad galėtų įvažiuoti taip, kad automobilis stovėtų tinkamai. Buvo šviesu, saulėtas vakaras. Dukra, važiuodama atgal žiūrėjo per galinio vaizdo veidrodėlį, po to liudytoja išlipo padėti jai pareguliuoti. Būnant plovykloje matė, kad vartai leidosi ir paskui pasikėlė. Kuriuo momentu įvyko kontaktas nesupranta. Kad kažkas galėjo nutikti, dukra nieko nesakė, neprašė išlipti ir apžiūrėti automobilio ir plovyklos, ar kas neapgadinta. Plovykloje buvo šlapia, buvo stiprus cypimas nuo padangų gumos kontakto su metalu. Automobilis nesujudėjo, nesuvibravo. Nusiplovė automobilį ir išvažiavo į lauką, kur dukra išlipusi apsižiūrėjo padangas ir išvažiavo namo. Kad plovykloje kažkas ne taip įvyko įtarimų nekilo. Iš teisme apklaustos liudytojos V. T. parodymų matyti, jog paties įvykio ji nematė, kadangi dirbo prie kasos. Apie 21 val., į darbo pabaigą, liudytoja pradėjo stebėti, kad vartai nenusileidžia, mašina plaunasi, o jie pakilę, nors įvažiavus automobiliui į plovyklą vartai turi nusileisti. Nuėjo pažiūrėti ir pamatė įlenkimą. Kaip automobilis įvažiavo ir išvažiavo ji nematė.Iš byloje esančių fotonuotraukų ir 2026 m. birželio 3 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimo apie įvykį matyti, jog plovyklos durys yra įlenktos. 2026 m. birželio 18 d. transporto priemonės apžiūros protokole užfiksuota, kad automobilio BMW 3ER REIHE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų nėra.Taigi, iš esmės G. V. P. nurodytų teiginių, kad ji važiuodama atbuline eiga nepajuto ir nematė, jog atsitrenkė į plovyklos įvažiavimo vartus ir juos apgadino, aptarti bylos duomenys nepaneigia.Pareiškėjos skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, savo išvadą apie tyčinį G. V. P. veikimą pasišalinant iš eismo įvykio vietos motyvavo vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, kurios teismo vertinimu, neabejotinai įrodo G. V. P. kaltę padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje. Teismo vertinimu, vaizdo įraše užfiksuotas automobilio judėjimas - atsitrenkęs į plovyklos vartus, nežymiai 2-3 kartus pajuda pirmyn ir atgal („pasisupa“), šiek tiek pakyla, plovyklos įvažiavimo vartai amortizuoja ir padeda nemažu greičiu važiavusiam automobiliui sustoti, rodo padarytą fizinį poveikį nemažu greičiu įvažiavus į vartus ir paneigia, kad G. V. P. nesuvokė apie eismo įvykį. Teismas taip pat nurodė, kad nors garso įrašo byloje nėra, tačiau tikėtina, kad eismo įvykio metu garsas galėjo būti ne itin didelis, atsižvelgiant į vartų konstrukciją, bet garsas neabejotinai turėjo būti kitoks nei pareiškėjos nurodomas padangų skleidžiamas garsas. Teismo vertinimu, ir nedidelį vairavimo stažą turintis ar pirmą kartą konkrečioje automobilių plovykloje apsilankantis asmuo gali ir turi suvokti tokį kontaktą, koks buvo nustatytas byloje. Blaivus ar kitaip neapsvaigęs asmuo negalėjo nesuvokti įvykus šiam kontaktui. Teismas taip pat nurodė, kad vairuotojo elgesys po eismo įvykio ar tai, kad automobilis buvo draustas transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, veikos kvalifikavimui pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja negalėjo nesuvokti kontakto, t. y. eismo įvykio, tačiau niekam nepranešusi apie padarytą žalą, iš eismo įvykio pasišalino.Apygardos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis negali sutikti, nes jos yra prieštaringos, o G. V. P. kaltės turinys grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis, t. y. tikėtinomis išvadomis, jog pastaroji turėjo suvokti.Kaip jau buvo minėta, ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad susijęs su tokiu įvykiu ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Bylos duomenys patvirtina, kad G. V. P. yra pradedančioji vairuotoja, pradėjusi vairuoti transporto priemones nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio. Be to, kaip nurodė pati G. V. P., įvykio dieną ji pirmą kartą naudojosi uždaros plovyklos paslaugomis. Tai, iš esmės patvirtina ir vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip G. V. P., vairuodama transporto priemonę ir įvažiuodama į uždarą plovyklą, netinkamai pasirenka įvažiavimo trajektoriją ir nepataiko į plovyklos nukreipiamąsias vėžes (bėgius). Tuomet G. V. P. bando savarankiškai koreguoti automobilio padėtį judėdama pirmyn ir atgal, automobilio ratui/ams vis užvažiuojant ir nuslystant nuo iškilaus nukreipiamojo bėgio. Visos administracinio nusižengimo teisenos metu G. V. P. kategoriškai tvirtino, kad nepajuto, jog atsitrenkė į plovyklos vartus. Tokius G. V. P. paaiškinimus patvirtino ir liudytoja E. P., kuri įvykio metu taip pat sėdėjo automobilyje ir jokio kontakto nepajuto. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad vaizdo įrašas yra be garso, todėl niekaip neįmanoma užfiksuoti ir objektyviai įvertinti įvykio akustinio kriterijaus – galimo kontakto garso ar jo stiprumo. Tuo tarpu apylinkės teismas nustatė, kad garsas galėjo būti ne itin didelis, bet turėjo būti kitoks nei padangų skleidžiamas garsas. Kuo remiantis ir kaip teismas atribojo kontakto (atsitrenkimo) garsą nuo garso, kuris sklinda transporto priemonės padangoms trinantis (manevruojant) į uždaros plovyklos patalpoje esančią specifinę grindų dangą, nėra aišku. Be to, teismas nustatė, jog automobilis, atsitrenkęs į plovyklos vartus, nežymiai 2-3 kartus pajuda pirmyn ir atgal („pasisupa“), šiek tiek pakyla, plovyklos įvažiavimo vartai amortizuoja ir padeda nemažu greičiu važiavusiam automobiliui sustoti. Tačiau kaip teismas nustatė, jog šį automobilio susvyravimą G. V. P. suprato kaip smūgio į plovyklos vartus pasekmę, taip pat nėra aišku. Teismas visiškai nevertino ir neanalizavo kuo šis automobilio kėbulo sujudėjimas skiriasi nuo kitų kėbulo sukrėtimų užfiksuotų vaizdo įraše, kuomet G. V. P. bandė koreguoti automobilio padėtį judėdama pirmyn/atgal, užvažiuojant ir nuslystant nuo iškylaus nukreipiamojo bėgio, spaudžiant stabdį ir vėl perjungiant pavarą. Atkreiptinas dėmesys, kad automobilio kėbulo susvyravimas (pirmyn ir atgal) yra natūrali fizikinė inercijos pasekmė, kai vairuotojas staigiai nuspaudžia stabdį ir perjungia pavarą (transmisiją) iš judėjimo pirmyn į atbulinę eigą (arba atvirkščiai). Kadangi įrašas nesuteikia duomenų apie akustinį poveikį, o vairuotoja atliko ne vieną manevrą koreguojant automobilio padėtį, kaskart sukeliant automobilio kėbulo svyravimus, nėra pagrindo tvirtinti, jog smūgio kontakto juntamumas G. V. P. buvo išskirtinis ir objektyviai suvokiamas. To nepatvirtina ir pačios G. V. P. reakcija (bus aptarta žemiau).Taip pat nėra aišku, kaip teismas nustatė kokiu greičiu G. V. P. važiavo. Šioje administracinėje byloje nei specialisto, nei ekspertizės išvados nėra. Ar greitis buvo „nemažas“ galbūt būtų galima spręsti iš kontakto garso ar jo stiprumo, tačiau, kaip minėta, vaizdo įrašas yra be garso, todėl teismo išvada apie nemažą greitį grįsta prielaidomis. Teismo išvados prieštaringos dar ir tuo atveju, kad teismas vertindamas G. V. P. suvokimą apie įvykusį kontaktą, kuris, anot teismo, buvo akivaizdus ir suvoktas, remiasi vartų specifika (,,vartai amortizuoja ir padeda nemažu greičiu važiavusiam automobiliui sustoti“), tačiau atmesdamas G. V. P. versiją apie išskirtinio garso negirdėjimą, kontakto nejuntimą, apgadinimų nebuvimą teismas savo argumentus grindžia vartų konstrukcija ir savybėmis. Toks teismo vertinimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Teismas, šioje situacijoje taikė dvigubus standartus techninėms vartų savybėms jas interpretuodamas selektyviai tik tam, kad pagrįstų G. V. P. kaltę ir visiškai ignoruodamas tų pačių savybių sukeliamus techninius padarinius, kurie iš esmės patvirtina G. V. P. argumentus. Akivaizdu, kad toks teismo įrodymų vertinimas pažeidžia įrodymų vertinimo visumos bei objektyvumo principus.Be to, apylinkės teismas, darydamas nepagrįstą išvadą, kad kontaktas G. V. P. buvo akivaizdus ir suvoktas, nepagrįstai ignoravo ir teisiškai neįvertino jos elgesio modelio - reakcijos ir nuoseklių veiksmų iškart po tariamo kontakto, kuris teismų praktikoje yra esminis kriterijus, subjektyviajai nusižengimo pusei (tyčiai) nustatyti. Vaizdo įrašas patvirtina, kad po to, kai įvyko kontaktas su plovyklos vartais, G. V. P. visiškai ramiai tęsė korekcinius manevrus. G. V. P. nepavykus pastatyti automobilio į plovyklos nukreipiamąsias vėžes, iš automobilio išlipa E. P., kuri rankų mostais rodo kaip manevruoti automobilį (vaizdo įrašas pasibaigia). Tiek G. V. P., tiek ir E. P. tvirtino, kad užbaigė automobilio plovimo procesą ir jam pasibaigus išvažiavo į lauką, kur sustojo pasižiūrėti ar nieko neatsitiko padangoms, kurios trynėsi į plovyklos grindų dangą. Toks visiškai tolygus ir adekvatus elgesys leidžia pagrįstai spręsti apie asmens nesuvokimą įvykus eismo įvykiui. Tai, kad G. V. P. nepajuto kontakto, leidžia spręsti ir kitos aplinkybės - vaizdo įraše aiškiai matyti, kad po kontakto jos veiksmai ir toliau liko orientuoti išskirtinai į automobilio pastatymą į vėžes, o ne į eismo įvykio padarinius (G. V. P. elgėsi ramiai, nepanikavo, neapžiūrinėjo automobilio, staigiai nepasišalino).Įvertinus visas šias aplinkybes, t. y. vertinant, kad G. V. P. ir liudytojos E. P. parodymai buvo nuoseklūs ir nėra paneigti, garso įrašo, leidžiančio įvertinti įvykio akustinius kriterijus – galimo kontakto garsą ar jo stiprumą nėra, byloje nėra nustatyta, kad automobilio kėbulo judesys nuo kontakto buvo objektyvus ir suvoktas, greitis nenustatytas, pareiškėjos elgesys po eismo įvykio nebuvo pakitęs, ant automobilio jokių apgadinimų nėra, plovyklos darbuotoja įvykio nepastebėjo, o pažeidimą pamatė tik praėjus tam tikram laikui bei tikslingai apžiūrėjusi plovyklos vartus, negalima daryti kategoriškos išvados, jog G. V. P. pajuto kontaktą ir suvokė, jog įvyko eismo įvykis. Kaip jau minėta, duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka kategoriškoms išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. ANK 569 straipsnis įpareigoja teismą išvadas dėl asmens kaltės pagrįsti tik faktiniais duomenimis, teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėlionėmis, asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina G. V. P. inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje subjektyviosios pusės – tyčinio pasitraukimo iš eismo įvykio vietos, todėl, nesant objektyvių duomenų apie tai, kad G. V. P. suprato, jog ji sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino plovyklos vartus ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, vadovaudamasis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) aukštesnysis teismas sprendžia, kad G. V. P. veikoje nepagrįstai nustatyta ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis ir ji nubausta už šį nusižengimą. Konstatavus, jog G. V. P. veika neturi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje sudėties požymių, skundžiama Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartis ir atitinkama Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo D. Liuimos 2026 m. liepos 14 d. nutarimo dalis naikintinos ir administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį G. V. P. atžvilgiu nutrauktina (ANK 5651 straipsnio 1 punktas). Nutraukus G. V. P. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, naikintina Institucijos 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo dalis dėl administracinės nuobaudos paskyrimo už minėto nusižengimo padarymą ir jos subendrinimo vadovaujantis ANK 38 straipsniu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi ir 654 straipsniu,n u t a r i a :G. V. P. apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje:Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Dariaus Liuimos 2026 m. liepos 14 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 89-ANR_N-2384-2026 dalį, kuria G. V. P. pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį paskirta 1 100 Eur dydžio bauda ir administracinio nusižengimo teiseną šioje dalyje nutraukti, nes nepadaryta veika turi administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, požymių. Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Dariaus Liuimos 2026 m. liepos 14 d. nutarimo dalį dėl ANK 38 straipsnio nuostatų taikymo.Kitą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Dariaus Liuimos 2026 m. liepos 14 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 85-ANR_N-1565-2024 dalį palikti galioti be pakeitimų.Nutarimas neskundžiamas.Teisėja Daina Vaidachavičienė